A-143-1712-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A143-1712/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03588-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 1.4; 15.2.3.1; 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja A. P. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi su skundu (b. l. 1–13), kurį patikslino (b. l. 71–92), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir atsakovas), 251 092,80 Lt žalos atlyginimo ir 1 210 Lt bylinėjimosi išlaidų, taip pat kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (toliau – ir AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymas, Pakeitimo įstatymas) 6 straipsnis tiek, kiek jis įtvirtino naują fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principą, atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) (b. l. 108–124).

Pareiškėja nurodė, kad AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymu pakeista Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ, Įstatymas) bei įstatymą įgyvendinančių teisės aktų koncepcija, įtvirtintas naujas principas, pagal kurį fiksuotas tarifas nustatomas ne tas, kuris galiojo leidimo plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus (toliau – ir Leidimas plėtrai) išdavimo momentu, o tas, kuris galios leidimo gaminti elektros energiją (toliau – ir Leidimas, Leidimas gaminti) išdavimo dieną.

Pareiškėja Leidimą plėtrai gavo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., t. y. tuo metu, kai galiojo 1,44 Lt/kWh supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW, ir 1,80 Lt/kWh supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW. Pakeitimo įstatymo pataisomis nuspręsta, kad mažiesiems saulės elektrinių statytojams taikytini elektros energijos supirkimo tarifai būtų panaikinti.

Taip pat buvo sutrumpintas elektrinės statybos terminas, pareikalauta, kad būtų pateiktos užtikrinimo priemonės – garantijos. Iki tol galiojusios redakcijos Įstatyme elektros energijos supirkimo tarifo nustatymo momentas buvo siejamas su Leidimo plėtrai išdavimo momentu, kadangi tik žinojusi garantuojamą supirkimo tarifą pareiškėja galėjo vertinti savo būsimas investicijas, kreiptis į bankus bei kitas finansines institucijas dėl energetikos projektų finansavimo. Nuo Leidimo plėtrai gavimo momento energetikos projektą įgyvendinanti pareiškėja, žinojusi būsimą fiksuotą tarifą, atliko didžiąją dalį investicijų (įsigijo energetikos objektą sudarančią įrangą, vykdė saulės elektrinės statybos darbus ir kt.).

Pakeitus fiksuoto tarifo nustatymo tvarką taip, jog fiksuoti tarifai taikomi ne tie, kurie galiojo Leidimo plėtrai išdavimo momentu, o tie, kurie galios Leidimo gamybai išdavimo momentu, pareiškėjos teisinė padėtis buvo suvaržyta. Pareiškėja dėl jos teises pabloginančio teisinio reglamentavimo buvo priversta pagamintą elektros energiją parduoti ne Leidimo plėtrai išdavimo metu galiojusiu tarifu, o Leidimo gaminti išdavimo momentu galiojusiu tarifu, dėl to šiuo metu ir ateinančius 12 metų turės parduoti pagamintą elektros energiją mažesniu tarifu nei buvo nustatyta Įstatymo, galiojusio iki 2013 m. sausio 31 d., redakcijoje.

Pakeitimo įstatymo 6 straipsniu pakeitus Įstatymo 20 straipsnio 7 dalį buvo įtvirtintas fiksuoto tarifo nustatymo tvarkos principas, pažeidžiantis tų elektros gamintojų teises, kuriems elektros energijos fiksuotas tarifas jau buvo nustatytas teisiniu reglamentavimu, galiojusiu iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo. Įsigaliojusios pataisos pakeitė pareiškėjos teisių už elektrinėse pagamintą ir parduotą elektros energiją gauti fiksuotą pajamų dydį apimtį. Dėl pakeisto ir jos teises pažeidžiančio teisinio reglamentavimo, Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalių, Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pažeidimo pareiškėja patyrė 251 092,80 Lt dydžio žalą, o atsakovui kilo Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyta civilinė atsakomybė.

Atsakovas nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuris įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius, t. y. pagal AIEĮ (redakcija iki 2013 m. sausio 31 d.) fiksuotas tarifas buvo susietas su Leidimo plėtrai išdavimo momentu galiojusiu tarifu, todėl 20 straipsnio 7 dalyje įtvirtinti reikalavimai buvo įgyvendinti pareiškėjai išdavus Leidimą plėtrai. AIEĮ garantavo, kad, išdavus Leidimą plėtrai iki 2012 m. gruodžio 31 d., elektros energija iš pareiškėjos bus superkama Leidimo plėtrai išdavimo metu galiojusiu tarifu. Taigi fiksuotas tarifas pareiškėjos parduodamai elektros energijai yra Leidimo plėtrai išdavimo metu galiojęs tarifas, todėl faktinis santykis, su kuriuo buvo susietas fiksuotas tarifas, pasibaigė nuo Leidimo plėtrai išdavimo momento, o atsakovas AIEĮ siekė pakeisti tai, kas jau yra įvykę, dėl to tokie atsakovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais.

Pareiškėjos nuomone, buvo pažeistas įstatymų negaliojimo atgal (lex retro non agit) principas priimant Pakeitimo įstatymą, kuriuo įtvirtinus teisinio reguliavimo principą, pagal kurį fiksuoto tarifo dydis buvo susietas su Leidimo gaminti išdavimo metu galiojusiu tarifo dydžiu, atsakovas atliko neteisėtus ir antikonstitucinius veiksmus. Pažymėjo, kad tokios pozicijos laikosi ir Konstitucinis Teismas, o panašaus pobūdžio ginčas, susijęs su teisės aktų retroaktyviu galiojimu, buvo sprendžiamas 2012 m. sausio 25 d. Didžiosios Britanijos apeliacinio teismo byloje.

Taip pat nurodė, kad Pakeitimo įstatymas pažeidžia teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principo elementus, nes:

1) valstybė, priimdama Pakeitimo įstatymą, panaikina Leidimu plėtrai pareiškėjos turėtas teises, įgytas pagal Įstatymą (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.);

2) Pakeitimo įstatymas iš esmės yra taikomas atgal;

3) pareiškėja, gavusi Leidimą plėtrai iki 2013 m. sausio 31 d., pagrįstai galėjo tikėtis, kad bus taikomas fiksuotas tarifas, galiojęs Leidimo plėtrai išdavimo momentu, dėl to pareiškėja patyrė žalą. Priėmus Pakeitimo įstatymą, buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas, nes fiksuoto tarifo nustatymo tvarka buvo pakeista taip, kad pareiškėjai taikytini fiksuoti tarifai buvo panaikinti. AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) reguliavimu buvo įtvirtintas principas, pagal kurį fiksuoto tarifo dydis buvo susietas su Leidimo plėtrai išdavimo metu galiojusiu tarifo dydžiu.

Toks principo įtvirtinimas garantavo pareiškėjos teisėtus lūkesčius, kadangi tik žinodama garantuojamą supirkimo fiksuotą tarifą galėjo įvertinti savo būsimas investicijas, kreiptis į bankus bei kitas finansines institucijas dėl energetikos projektų finansavimo. Pareiškėja tik po Pakeitimo įstatymo sužinojo, kad jos įgyvendinamų projektų finansinis naudingumas ir finansinė grąža bus ženkliai mažesnė, kadangi visi jos apskaičiavimai atlikti galiojant AIEĮ redakcijai iki 2013 m. vasario 1 d., dėl projektų finansinės grąžos po Pakeitimo įstatymo tapo neaktualūs ir neteisingi, taip buvo pažeistos jos teisės ir teisėti lūkesčiai.

Taip pat pažymėjo, kad Pakeitimo įstatymas prieštarauja bendriesiems teisės principams, parengtas ir pateiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybei pažeidžiant teisėkūros reikalavimus. Pažeistas ir proporcingumo principas, Pakeitimo įstatymo nuostatos neatitinka iki šiol vykdytos atsinaujinančių energetikos išteklių energetikos politikos reguliavimo praktikos, taip pat pažeidžia teisėtus lūkesčius ir interesus, pablogina verslo sąlygas atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje. Jei nebūtų priimtas Pakeitimo įstatymas, pareiškėja nebūtų patyrusi nuostolių, todėl šiuo atveju yra priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir jos patirtų nuostolių.

Pareiškėja yra įrengusi vieną saulės elektrinę, kurios galingumas yra 29,68 kW, dėl atsakovo veiksmų ji patirs 251 092,80 Lt nuostolių. Be to, pareiškėja 2013 m. rugpjūčio 30 d. su AB „Lesto“ sudarė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį, kurios 1.3 punktas nustato, kad pareiškėja įsipareigoja pateikti į skirstomųjų tinklų operatoriaus tinklą elektros energiją, pagamintą naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, o AB „Lesto“ įsipareigoja sumokėti pareiškėjai 0,69 Lt, o ne 1,44 Lt už 1 kW.

Pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog asmenims, leidimus plėtrai gavusiems iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos, fiksuoti tarifai jau buvo nustatyti pagal principą, galiojusį iki Pakeitimo įstatymo, pastarojo įstatymo 6 straipsnio dalis, kurioje numatyta, kad „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“, prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims, konstitucinės teisinės valstybės ir kitiems konstituciniams principams tiek, kiek šioje normoje įtvirtintas fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principas reguliuoja teisinius santykius, įvykusius iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 42–45, 131–133) prašė atmesti skundą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai išduotame Leidime plėtrai nurodytos leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygos – vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi pareiškėja, pradėdama veiklą energetikos sektoriuje ir gavusi leidimą, sutiko su leidimu reglamentuojamomis veiklos sąlygomis, t. y. kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Pažymėjo, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją imtis būtinų priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir išvengti elektros energijos kainų didėjimo. Nors Lietuvos Respublikoje teisiniu reglamentavimu įstatymų leidėjui nėra tiesiogiai suteikta (tačiau nėra ir tiesiogiai uždrausta) teisė leisti retroaktyvius (grįžtamąją galią turinčius) teisės aktus, tiek teisės teorijoje, tiek ir praktikoje ji pripažįstama. Reikalavimas, kad įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus. Ribojimai galimi tais atvejais, kai kitų teisės principų saugomos vertybės įgyja prioritetą lex retro non agit atžvilgiu.

Konkuruojant keliems teisės principams, vieno iš jų ribojimas turi būti proporcingas kito svarbai. Tokio pobūdžio ir apimties bylose yra pasisakęs bei teisinę praktiką, privalomą valstybėms narėms, suformavęs Europos Teisingumo Teismas. Nuo 2012 m. rudens spaudoje bei internetinėje erdvėje buvo pranešama apie situaciją, susijusią su saulės elektrinėmis, todėl pareiškėja, dar prieš gaudama Leidimą plėtrai, būdama apdairi rinkos dalyvė, galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų, todėl šiuo atveju negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu.

Pareiškėja, pasirinkusi tam tikrą verslo modelį, turėjo elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat ir elektros kainos pasikeitimus. Pareiškėja nepateikė duomenų, patvirtinančių prašomos atlyginti turtinės žalos dydį ir faktą, t. y. objektyviais faktiniais duomenimis pagrįstų skaičiavimų apie prašomos atlyginti turtinės žalos dydį, duomenų apie saulės elektrinėje, kuriai išduotas leidimas gaminti elektros energiją, pagamintą, parduotą elektros energiją. Leidimas pareiškėjai išduotas vadovaujantis jo išdavimo metu galiojančiu teisiniu reguliavimu, atsakovas veikė pagal kompetenciją, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų arba neveikimo pareiškėjos atžvilgiu.

Nesant civilinės atsakomybės elementų, šiuo atveju – neteisėtų veiksmų, negali kilti ir civilinė atsakomybė. Taip pat atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, kurioje buvo nagrinėjama analogiška situacija. Pažymėjo, kad skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjos atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Pareiškėja neakcentavo, kad pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio ji siekė įgydama leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos.

Taigi nėra jokių duomenų, kad buvo paneigta pareiškėjos, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Taip pat nurodė, kad nėra pagrindo patenkinti pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu tirti tam tikrų teisės normų konstitucingumą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 18 d. sprendimu (b. l. 164–172) nepatenkino pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, o skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėja prašė priteisti 251 092,80 Lt turtinei žalai, kurią sudaro negautos pajamos dėl jos saulės elektrinėje pagamintos elektros energijos supirkimo tarifo sumažinimo nuo 1,44 iki 0,69 Lt/kWh, atlyginti.

Teismas, spręsdamas bylą, vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis. Pažymėjo, jog valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš paminėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo.

Teismas taip pat vadovavosi iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusios redakcijos AIEĮ 16 straipsnio 1, 2, 8 dalimis, 20 straipsnio 1, 2, 4, 7, 8 dalimis, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. O3-23 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2012 metams“. Teismo nuomone, pareiškėja, kuriai leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-9358 buvo išduotas 2012 m. lapkričio 24 d., pagal iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusį teisinį reglamentavimą galėjo pretenduoti į 1,44 Lt/kWh fiksuotą tarifą už jai nuosavybės teise priklausančioje saulės elektrinėje pagamintą elektros energiją nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos.

Teismas atsižvelgė į nuo 2013 m. vasario 1 d. galiojančios redakcijos AIEĮ 20 straipsnio 3, 6, 7 dalis, nuo 2013 m. liepos 1 d. galiojančios redakcijos AIEĮ 20 straipsnio 7 dalį, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimą Nr. O3-58 „Dėl elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2013 metų II ketvirčiui“, taip pat į Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymas, Pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas) 2 straipsnio 1, 2 dalis.

Teismo vertinimu, pagal nuo 2013 m. vasario 1 d. galiojančias AIEĮ 20 straipsnio 6 dalies, AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo, taip pat Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. O3-58 nuostatas pareiškėjai, kuriai leidimas gaminti elektros energiją išduotas 2013 m. birželio 25 d., taikomas 0,69 Lt/kWh tarifas už jai nuosavybės teise priklausančioje saulės elektrinėje pagamintą elektros energiją nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos, nors, kaip jau paminėta, pagal iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusį teisinį reglamentavimą ji galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad, nustatyta tvarka ir terminu gavus leidimą gaminti elektros energiją, jai bus taikomas 1,44 Lt/kWh tarifas, galiojęs leidimo plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išdavimo metu, todėl formaliai kyla klausimas dėl nuo 2013 m. vasario 1 d. galiojančio teisinio reglamentavimo, pagal kurį pareiškėja yra mažiau skatinama, konstitucingumo.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013. Pažymėjo, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje pateikti įrodymai patvirtino, kad skatinimo sistemos priemonės – fiksuotas tarifas 12 metų ir t. t. – pareiškėjos atžvilgiu turi būti ir yra taikomos, pareiškėja neteigė, kad pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas yra praradęs ekonominę prasmę ir negali užtikrinti intereso, kurio ji siekė įgydama leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos; priešingai, iš šios veiklos, remiantis pačios pareiškėjos skaičiavimais, per 12 metų laikotarpį ji gaus pajamas, kurios ne tik kompensuos visas jos nurodytas saulės elektrinės įrengimo sąnaudas, bet ir garantuos vis dar objektyviai didelį pelną, todėl, teismo vertinimu, ir šioje byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjos pagal 2013 m. vasario 1 d. galiojusią AIEĮ redakciją įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu tirti pareiškėjos nurodytų teisės aktų nuostatų konstitucingumą.

Teismo nuomone, kadangi nėra pagrindo teigti, kad veiksmai, kurių pagrindu pareiškėjos saulės elektrinėje pagaminama energija superkama 0,69 Lt/kWh tarifu, yra neteisėti, t. y. prieštaraujantys galiojančių teisės aktų reikalavimams, nėra vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, todėl skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Nepatenkinus reikalavimo dėl žalos atlyginimo, nėra pagrindo patenkinti ir pareiškėjos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 176–187) prašo: 1) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo; 2) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 straipsnis tiek, kiek įtvirtino naują fiksuotų elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifų dydžių nustatymo principą, atitinka Konstituciją; 3) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas, priimdamas sprendimą, viršijo administracinių teismų kompetenciją, prisiėmė Konstitucijoje išimtinai Konstituciniam Teismui suteiktus įgaliojimus. Teismas neturėjo įgaliojimų vertinti šios bylos reikalavimo pagrindą sudarančių (Lietuvos Respublikos Seimo veiksmų priimant Pakeitimo įstatymą) aplinkybių. Teismas netinkamai aiškino Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalies nuostatas, dėl to ne tik nepagrįstai atsisakė, bet ir neįvykdė pareigos kreiptis į Konstitucinį Teismą. Apeliacijos objektu nurodo ne teismo nuomonę dėl byloje taikytinos teisės nuostatos konstitucingumo, bet teismo pareigos nesilaikymą egzistuojant ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodytai sąlygai.

2. Teismo argumentacija dėl galimybės gauti pelną nėra bylos nagrinėjimo objektas. Reikalavimas šioje byloje yra atlyginti kilusią žalą. Teismui nepateikus sprendimo motyvų ir neįvertinus bylos faktinių aplinkybių konstatuotinas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Teismas nenustatė ir neįvertino, kodėl AIEĮ numatytas elektros energijos kainų vartotojams didėjimas yra prieštaraujantis vartotojų teisėms ir teisėtiems jų interesams. Teismas turėjo nurodyti saulės elektrinių iki 30 kW įrengtosios galios skatinimo ribą, kurią peržengus saulės energetikos iki 30 kW įrengtosios galios elektrinėse skatinimas tapo neproporcingai didelė našta elektros energijos vartotojams. Teismas nepagrindė išvados, jog jos įgytų teisių ribojimas yra pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu.

3. Teismas nevertino jos pateiktų argumentų dėl lex retro non agit principo, nors išvadą dėl šio principo įgyvendinimo pateikė. Atsakovas, priėmęs Pakeitimo įstatymą taip, kad būtų įsiterpta į jau susiformavusius teisinius santykius, pažeidė konstitucinį lex retro non agit principą. Pakeitimo įstatymas nustatė tokį reguliavimą, kuris taikomas jau įvykusiems juridiniams faktams ir tų faktų pagrindu susiformavusiems teisiniams turtinio pobūdžio santykiams. Teismas neįvertino, kaip Pakeitimo įstatymu jos teisinė padėtis buvo palengvinta. Aplinkybė dėl jos teisinės padėties yra esminė ir turi įtakos bylos baigčiai.

4. Pakeitimo įstatymu pažeista jos nuosavybės teisė, nes valstybė, priėmusi jos teises apribojusį įstatymą, nenustatė apribotų teisių kompensavimo mechanizmo. Pakeitimo įstatymo nuostatos padarė esminį poveikį iki jo įsigaliojimo dienos susiklosčiusiems teisiniams santykiams ir pažeidė jos nuosavybės teises, garantuotas Konstitucijos 23 straipsnyje.

5. Pakeitimo įstatymo nuostatų priėmimas ir galiojimas prieštarauja Europos Sąjungos teisiniam reguliavimui, dėl to šioje byloje, atsižvelgiant į tai, jog apeliacinės instancijos sprendimas pagal nacionalinę teisę negalės būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, bylą nagrinėjančiam apeliacinės instancijos teismui yra privalu kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 191–197) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Įstatymų leidėjas, AIEĮ nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neturėjo galimybės įvertinti, numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta apie 16 tūkstančių prašymų statyti saulės elektrines, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, bei kad tai turės tokią įtaką įrengtajai suminei galiai, sukels tokią grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą. Nustatant elektros energijos vartotojams nepagrįstą naštą mokėti už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai. Todėl Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Pakeitimo įstatymą. Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus.

2. Atkreiptinas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 ir taikytinas joje suformuotas precedentas. Nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjos, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja patyrė žalą dėl Lietuvos valstybės kaltės.

3. Pareiškėja informavo, kad laisva valia su AB „Lesto“ sudarė elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį, tačiau taip pat prašė priteisti iš Lietuvos valstybės žalos atlyginimą. Pareiškėja ginčija saulės jėgainių gaminamos elektros energijos supirkimui taikomą kainą, įtvirtintą sutartyje, tačiau byloje nėra informacijos apie pareiškėjos pateiktą ieškinį dėl sutarties sąlygų. CK 6.189 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Pareiškėja nepateikė objektyvių įrodymų, kad Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus, neįrodė, kad jos negautos pajamos yra realios, o ne tikėtinos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo 251 092,80 Lt žalos atlyginimo ir 1 210 Lt bylinėjimosi išlaidų, taip pat kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 straipsnis tiek, kiek jis įtvirtino naują fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principą, atitinka Konstituciją.

Iš bylos matyti, kad Leidimas plėtrai pareiškėjai buvo išduotas 2012 m. lapkričio 24 d., t. y. iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2013-02-01), kai, pagal tuometinį teisinį reglamentavimą, ji galėjo pretenduoti į 1,44 Lt/kWh fiksuotą tarifą už jai nuosavybės teise priklausančioje saulės elektrinėje pagamintą elektros energiją 12 metų laikotarpiu nuo Leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos. Tačiau Leidimo gaminti išdavimo pareiškėjai metu (šis leidimas jai buvo išduotas 2013-06-25) buvo įsigaliojęs Pakeitimo įstatymo įtvirtintas kitas - 0,69 Lt/kWh dydžio - fiksuotas elektros energijos supirkimo tarifas, kuris paminėtomis sąlygomis turėjo būti taikomas ir pareiškėjai. Pareiškėja, nekvestionuodama paties Leidimo gaminti nuostatų atitikimo Pakeitimo įstatymo nuostatoms, savo teisių pažeidimą tiesiogiai sieja su įstatymų leidėjo atliktu AIEĮ pakeitimu, t. y. Pakeitimo įstatymo 6 straipsnio neteisėtumu Konstitucijos nuostatų taikymo prasme. Tokią jos poziciją šioje administracinėje byloje, viena vertus, išreiškia paminėtas jos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Antra vertus, būtent su tokiu įstatymų leidėjo veiksmų neteisėtumu pareiškėja sieja jos prašomos atlyginti turtinės žalos atsiradimą valstybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme.

Atsižvelgdama į nurodytus pareiškėjos argumentus bei jos teismui siūlomą (prašomą panaudoti) ginčo išsprendimo būdą, kolegija pirmiausia pasisako apie ABTĮ 4 straipsnio nuostatų dėl administracinio teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą aiškinimą ir jų taikymą byloje nagrinėjamoje situacijoje.

Tai darydama, kolegija pažymi, kad bent kokią bylą nagrinėjančio teismo teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino įstatymo atitikimo Konstitucijai yra įtvirtinta pačioje Konstitucijoje - Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją.

Toks pats teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas (teismo manymas, kad byloje taikytinas įstatymas galbūt prieštarauja Konstitucijai) nurodytas ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje. Iš nurodytų teisės normų matyti, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su tam tikru paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai).

Viena vertus, tai reiškia, kad ABTĮ taikymo požiūriu pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai taip pat reiškia, kad proceso dalyviai (šiuo atveju pareiškėja) gali pateikti teismui savo argumentus ir išdėstyti savo poziciją įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu, tačiau tai savaime neįpareigoja bylą nagrinėjančio teismo tenkinti tokį proceso dalyvio (pareiškėjos) prašymą, nes priešingu atveju būtų iškreipta konstitucinė nuostata dėl subjektinės būtent teismo teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl tam tikros (individualioje byloje taikytinos) teisės normos atitikimo Konstitucijai.

Kita vertus, aptarta teismo diskrecija kreiptis į Konstitucinį Teismą suponuoja teismo pareigą pateikti tam tikrus argumentus, reaguojant į proceso dalyvio prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nurodytus argumentus. Pateikdamas tokius argumentus, bylą nagrinėjantis teismas paprastai pasisako dėl tam tikrų Konstitucijoje įtvirtintų nuostatų supratimo ir aiškinimo (dažniausiai, remdamasis Konstitucinio Teismo jau suformuotomis Konstitucijos aiškinimo taisyklėmis). Tačiau tai negali būti laikoma bylą nagrinėjančio teismo įsiveržimu į išimtinę Konstitucinio Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl konkrečios teisės normos atitikimo Konstitucijai jau vien dėl to, kad individualią bylą nagrinėjančio teismo teikiama (pirmiau aptarta) argumentacija neturi jokios prejudicinės reikšmės kitiems teismams sprendžiant panašaus pobūdžio klausimus, o galbūt ir tokį patį klausimą.

Taigi apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl pirmosios instancijos teismo įgaliojimų viršijimo kolegijos negali būti pripažinti pagrįstais ir yra atmetami.

Pasisakydama dėl nagrinėjamo ginčo esmės, kolegija dar kartą akcentuoja šias nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes: Energetikos ministerija 2012 m. lapkričio 24 d. pareiškėjai išdavė Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą; 2013 m. birželio 4 d. Valstybinė energetikos inspekcija išdavė pažymą, kad pareiškėjos saulės elektrinė sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį; 2013 m. birželio 18 d. pareiškėja pateikė prašymą gauti leidimą gaminti elektros energiją; Leidimas gaminti jai buvo išduotas 2013 m. birželio 25 d.

Išvardytos faktinės bylos aplinkybės bei pareiškėjos teismui paduoto skundo argumentai dėl Pakeitimo įstatymo 6 straipsnio neatitikimo Konstitucijos nuostatoms iš esmės atitinka faktines aplinkybes ir analogiškus skundo argumentus administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, kurioje buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis. Šioje nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija pateikė paminėtų konstitucinių teisės taikymo principų aiškinimą ir jų taikymą tokioje pačioje, kaip ir šioje administracinėje byloje, faktinėje situacijoje. Todėl kolegija, vadovaudamasi Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008-07-03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija) bei ABTĮ 13 straipsnio 2 dalimi (2011-09-22 įstatymo Nr. XI-1599 redakcija), pripažįsta būtina administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktas teisės aiškinimo taisykles taikyti ir šioje administracinėje byloje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi Konstitucinio Teismo pateiktais išaiškinimais, be kita ko, nurodė, kad teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai. Šių principų paskirtis – laiduoti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Šie teisiniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Jie siejasi su visų valstybės institucijų pareiga vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Įstatymais nustačius asmenims tam tikrą teisę, tos teisės suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, valstybei kyla pareiga santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Šie principai taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Be to, pagal šiuos principus teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių. Pagal principą lex retro non agit teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius. Toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą.

Šių išvadų kontekste išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad iki 2013 m. vasario 1 d. (naujosios AIEĮ redakcijos įsigaliojimo dienos) gamintojai, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos (tokių gamintojų kategorijai priklauso ir šios administracinės bylos pareiškėja), galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai.

Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija, pasisakydama dėl galimybės riboti asmens teises ir laisves, remdamasi Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimais, kartu nurodė, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima, jei yra laikomasi šių sąlygų – tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

Išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad byloje analizuojamas ribojimas pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.), t. y. atitiko nurodytų asmens teisių ir laisvių ribojimo sąlygas. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą.

Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą, kuris reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.

Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.

Atsižvelgdama į nurodytus išaiškinimus, kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjos atžvilgiu buvo pažeistas paminėtas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Todėl pareiškėjos skundo reikalavimai ir prašymuose kreiptis į Konstitucinį Teismą bei į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą argumentai, nukreipti į Pakeitimo įstatymo 6 straipsnio kvestionavimą, kolegijos nepripažintini pagrįstais.

Pasisakydama dėl skundo reikalavimo atlyginti pareiškėjos nurodytą turtinę žalą, kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytiems argumentams ir pripažindama juos pakankamais, sutinka su teismo padaryta išvada, kad CK 6.271 straipsnio taikymo požiūriu šis pareiškėjos reikalavimas negali būti pripažintas pagrįstu.

Taigi tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė kitų, pareiškėjos apeliaciniame skunde nenurodytų, motyvų, sudarančių pagrindą panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu ir 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis