2K-549/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–549/2014

Teisminio proceso Nr. 1-94-2-00018-2010-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.2.2;

1.2.13.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Vytauto Masioko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. G. kasacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 24 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 4 d. nutarties.

Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 24 d. nuosprendžiu T. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 176 straipsnio 1 dalį 40 MGL(5200 Lt) dydžio bauda.

Priteista iš T. G. nukentėjusiajam V. J. 5597,92 Lt turtinės ir 35 000 Lt neturtinės žalos.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 4 d. nutartimi nuteistojo T. G. ir jo gynėjo advokato Remigijaus Jakšto apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

T. G. pagal BK 176 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad dirbdamas UAB „P“ darbų vadovu ir 2010 m. sausio 15 d. bendrovės direktoriaus įsakymu Nr. ATS-2 būdamas paskirtas darbdavio įgaliotu asmeniu darbuotojų saugai statybos objekte „Novus“, esančiame Ukrainoje, Borispolyje, (duomenys neskelbtini), pažeidė darbų saugos įstatymuose ir teisės aktuose nustatytus darbų saugos reikalavimus, t. y. 2010 m. sausio 19 d. nuo 8.00 val. statybos objekte „Novus“ pavedė bendrovės apdailininkui V. J. atlikti darbus statybai iš įmonės „R“ išnuomotu savaeigiu alkūniniu keltuvu MA 260RX (toliau – keltuvas), nors toks darbas nebuvo numatytas V.

J. Apdailininko 7141 saugos ir sveikatos instrukcijoje Nr. 2, patvirtintoje bendrovės direktoriaus 2009 m. gegužės 15 d. įsakymu D-01, prieš tai neapmokęs bei neinstruktavęs saugiai dirbti su šiuo keltuvu. Taip T. G. pažeidė Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 102 patvirtintų Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų 2 priedo 2.1 punkto „Savaeigius darbo įrenginius privalo valdyti tik tie darbuotojai, kurie buvo apmokyti saugiai valdyti tokius įrenginius“, UAB „P“ 2009 m. gegužės 15 d.

Apdailininko saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 2 1.5 punkto „Apdailininkas neturi dirbti darbų, kuriems yra neįgaliotas, neapmokytas“, Darbų vadovo pareiginės instrukcijos Nr. 2, patvirtintos 2009 m. kovo 25 d. direktoriaus įsakymu Nr. P1-01, 2.3 punkto „Instruktuoti ir kontroliuoti, kaip pavaldūs darbuotojai laikosi darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų“, 2.5 punkto „Informuoti darbuotojus, pakitus darbo procesui, apie pavojingus, kenksmingus ir kitus rizikos veiksnius darbo vietoje ir jų poveikį sveikatai“, 2.13 punkto „Organizuoti teisingą statybos įrengimų ir kitų gamybos priemonių techninį eksploatavimą, jų priežiūrą ir remontą“ reikalavimus.

Dėl išvardytų pažeidimų visumos įvyko nelaimingas atsitikimas žmogui, t. y. 2010 m. sausio 19 d., apie 16.50 val., apdailininkas V. J., būdamas neapmokytas valdyti savaeigius keltuvus, netrukdomai sėdo į keltuvą, jį užvedė ir, norėdamas pastatyti į saugomą vietą, statybvietės teritorijoje įvažiavo į neaptvertą naujai klojamos lauko kanalizacijos šulinį ir apsivertė. Iš keltuvo lopšio iškritęs V. J. patyrė sunkią galvos traumą su kraujo išsiliejimu virš ir po kietuoju smegenų dangalu dešinėje, smegenų pabrinkimu, pneumotoraksą kairėje, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Kasaciniu skundu nuteistasis T. G. prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 24 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 4 d. nutartį ir bylą nutraukti.

Kasatorius teigia, kad byloje pažeistas BK 8 straipsnio 2 dalies 3 punktas, kuriame nustatyta, kad asmuo, padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 5, 6 ir 7 straipsniuose, neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis užsienio valstybės teismo nuosprendžiu buvo išteisintas, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės arba bausmė nebuvo paskirta dėl senaties ar kitais toje valstybėje numatytais teisiniais pagrindais. Anot kasatoriaus, lingvistiškai aiškinant šią normą, bausmė gali būti nepaskirta ir kitais teisiniais pagrindais – tam nėra būtinas teismo sprendimas. Byloje yra Borispolio miesto policijos skyriaus 2010 m. sausio 27 d. nutarimas, kuriuo buvo atsisakyta dėl šio įvykio pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Ukrainos kriminalinio kodekso 6 straipsnio 2 punktą – dėl veiksmų trūkumo asmenų nusikalstamumui.

Ukrainos baudžiamajame kodekse už analogišką veiką (darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimą) atsakomybė numatyta 271 straipsnyje, o Lietuvoje paskirta bausmė už šią veiką negali būti paskirta didesnė, nei numato Ukrainos baudžiamasis įstatymas. Pirmosios instancijos teismas kasatoriui pagal BK 176 straipsnio 1 dalį paskyrė 40 MGL baudą. Tokia bausmės rūšis už analogišką veiką nenumatyta Ukrainos baudžiamajame kodekse, todėl tik pagal Lietuvos įstatymus ji teoriškai yra švelnesnė.

Taip pat kasatorius mano, kad teismai turėjo svartyti ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties klausimus. Pagal Lietuvos baudžiamąjį įstatymą BK 176 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas priskiriamas prie sunkių, tuo tarpu pagal Ukrainos baudžiamąjį įstatymą maksimali bausmė už šį nusikaltimą numatyta pataisos darbai iki dvejų metų. Byloje duomenų apie Ukrainoje baudžiamajame kodekse taikomą apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį nėra. Iki BK 2003 m. gegužės 1 d. galiojęs 1961 m. BK analogiškai nusikalstamai veikai numatė dvejų metų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminą, todėl, jeigu Ukrainoje su išimtimis galioja 1961 m. BK, šiai nusikalstamai veikai jau yra suėjęs senaties terminas.

Be to, kasatorius nurodo, kad BK 176 straipsnio 1 dalies dispozicija yra blanketinė, t. y. nukreipianti į Lietuvoje galiojančius darbo saugą reguliuojančius teisės aktus, tačiau teismai nesiaiškino, ar šie teisės aktai atitinka galiojančius Ukrainoje.

Kasatorius teigia, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį ir bylą išnagrinėjo neišsamiai, o būtent detaliai neanalizavo kaltės klausimo. Liudytojas A. J. (vyr. darbo inspektorius) pripažino, kad 2010 m. balandžio 9 d. Nelaimingo atsitikimo darbe akto Nr. 1 išvados būtų kitokios, jeigu jis būtų žinojęs, jog keltuvo nuomos sutartis, sudaryta tarp Ukrainos įmonių „R“ ir GPI „B“, o ši buvo įpareigota paskirti asmenį, atsakingą už saugų darbų atlikimą, ir užtikrinti, kad įranga naudotųsi kvalifikuotas personalas. Taigi akivaizdu, kad rangovas GPI „B“ keltuvą nuomojo savo reikmėms ir juo naudojosi, įmonėje buvo asmuo, atsakingas už šio keltuvo eksploataciją, tačiau jis net nebuvo nustatytas, be to, nei vienas liudytojas neužsiminė, kad keltuvas buvo išnuomotas subrangovui UAB „P“.

Kasatorius pažymi, kad liudytojas A. J. parodė, jog nuomojamą keltuvą galėjo paimti bet kas, todėl darytina išvada, kad dėl to atsakingas GPI „B“ darbų vadovas ar jo paskirtas už darbų saugą atsakingas asmuo, kuris nekontroliavo, kur paliekami keltuvo rakteliai (dėl to keltuvą paėmė nukentėjusysis).

Nors nustatyta, kad Ukrainoje nelaimingas atsitikimas buvo tiriamas, statybvietėje net keturioms paroms buvo sustabdyti visi statybos darbai, o įmonė „M“ už darbo saugos reikalavimų nesilaikymą buvo nubausta bauda, šie duomenys bei Ukrainos darbo inspekcijos išvada neišreikalauti, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnį.

Kasatorius atkreipia dėmesį, kad pamainos brigadininkas buvo M. V., o jis (kasatorius) įvykio metu nebuvo objekte, todėl teismo išvada, neva darbų vadovas turėjo būti nesvarbu kokiai pamainai dirbant, nepagrįsta. Pažymėtina, kad objekte buvo darbų vadovas iš Ukrainos, kuris, kasatoriaus prašymu, sutiko atvykti į Klaipėdos apygardos teismą duoti parodymų, tačiau teismas šį prašymą nepagrįstai atmetė.

Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad brigadininkas M. V., o ne kasatorius, liepė nukentėjusiajam, kurio parodymai turi būti vertinami kritiškai, atlikti darbus. Akivaizdu, kad nėra tiesioginio priežastinio ryšio tarp nukentėjusiojo patirto sunkaus sveikatos sutrikdymo ir atsakingo už darbų saugą kasatoriaus veiksmų, nes nukentėjusysis pats šiurkščiai pažeidė 2009 m. gegužės 15 d. Apdailininko saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 2 1.5 punkto reikalavimą „nedirbti darbų, kuriems yra neįgaliotas, neapmokytas“ ir savo iniciatyva (arba įpareigotas brigadininko M. V.) paėmė ir tamsoje vairavo keltuvą į jo stovėjimo vietą, dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas. Kasatoriaus manymu, V. J. privalėjo susisiekti su tuo metu darbo vietoje buvusiu GPI „B“ atstovu, kuris būtų nusprendęs, kas ir kur turi pastatyti keltuvą. Be to, nukentėjusysis vairavo keltuvą be šalmo (nors darbo vietoje visada privalo jį nešioti ir apie tai buvo instruktuotas) ir be apsauginių diržų, o tai taip pat turėjo įtakos nelaimingo atsitiko darbe kilimui.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Alinskas prašo kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad nuteistasis pagrįstai nuteistas pagal BK 176 straipsnio 1 dalį. Nors kasaciniame skunde nurodoma, kad Ukrainos Borispolio miesto policija atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl kasatoriaus veiksmų, todėl, vadovaujantis BK 8 straipsnio 2 dalies 3 punktu, jis neturi atsakyti pagal Lietuvos baudžiamuosius įstatymus, tačiau tokie argumentai yra nepagrįsti ir atmestini. Kaip konstatavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. spalio 22 d. nutartyje, sprendimas atsisakyti kelti baudžiamąją bylą BK 8 straipsnio 2 dalies prasme negali būti laikomas atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės, kuriam esant negalimas asmens, kaltinamo padarius užsienyje padarytą nusikaltimą, baudžiamasis persekiojimas Lietuvoje. Pažymėtina, kad nėra ir kitų BK 8 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų, kurioms esant asmuo, padaręs nusikaltimą užsienyje (ar kaltinamas jo padarymu), negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos baudžiamuosius įstatymus. Kasatorius taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo skirti 40 MGL baudos, nes tokia bausmė išvis nėra numatyta Ukrainos baudžiamajame kodekse, todėl pažeidė BK 8 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, jog bausmė, skiriama pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, negali viršyti nusikaltimo padarymo vietos valstybės baudžiamuosiuose įstatymuose nustatyto maksimalaus dydžio. Su tokia nuteistojo nuomone prokuroras nesutinka, nes, kaip nurodo ir pats kasatorius, pagal BK 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog Lietuvoje skiriama bausmė negali viršyti nusikaltimo padarymo vietos valstybės baudžiamuosiuose įstatymuose nustatyto maksimalaus dydžio, šiuo atveju nustatyta, kad pagal Ukrainos baudžiamąjį kodeksą už šį nusikaltimą baudžiama pataisos darbais iki dvejų metų arba laisvės apribojimu iki penkerių metų atimant teisę užimti atitinkamas pareigas arba užsiimti atitinkama veikla iki dvejų metų arba be to. Pagal BK 42 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtintos bausmių rūšys, įstatymų leidėjas jas yra išdėstęs nuo švelniausios iki sunkiausios. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį įstatymą bauda yra švelnesnė bausmė už laisvės apribojimą, todėl Šilutės rajono apylinkės teismas, skirdamas 40 MGL dydžio baudą, nepažeidė BK 8 straipsnio 1 dalies.

Taip pat atsiliepime pažymima, kad kasatoriaus teiginiai apie bylos aplinkybes, jog nesurastas už tą įvykį atsakingas asmuo, neatitinka kasacijos pagrindų, nes nusikalstamos veikos aplinkybių nustatymas, jų neigimas, nesutikimas su atliktu įrodymų vertinimu nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Žemesnių instancijų teismai savo apkaltinamuosiuose nuosprendžiuose išsamiai nurodė, kokiais surinktais įrodymais grindžia nuteisimą, o už tai, kad nukentėjusysis nedėvėjo šalmo ir keltuve nebuvo įrengti apsaugos diržai, buvo atsakingas darbų vadovas, kuris, kaip nustatyta ir konstatuota teismų, buvo pats kasatorius. Todėl ir šie kasacinio skundo argumentai atmestini. Teismai pagrįstai pažymėjo, kad byloje nustatytos aplinkybės neginčijamai įrodo, jog įvykio metu už darbų saugą buvo atsakingas kasatorius, todėl jis pagrįstai nuteistas pagal BK 176 straipsnio 1 dalį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusysis V. J. prašo kasacinį skundą atmesti.

Nukentėjusysis nurodo, kad kasatoriaus keliami klausimai, susiję su bausmių skirtumais, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatimi ir užsienio valstybės sutikimo baudžiamajam persekiojimui gavimu, apeliacinės instancijos teisme nebuvo keliami ir nagrinėjami, todėl kasatorius, vadovaujantis BPK 367 straipsnio 3 dalimi, neturi teisės dėl jų teikti kasacinio skundo. Tačiau net ir nagrinėjant kasatoriaus keliamus argumentus, jie turėtų būti atmesti kaip nepagrįsti. Kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. spalio 22 d. nutartyje abipusio baudžiamumo klausimu, taip pat Borispolio miesto milicijos skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimo kaip pagrindo netraukti kasatoriaus baudžiamojon atsakomybėn klausimu jau pasisakė, nukentėjusysis pažymi, jog kasatorius nepagrįstai pakartotinai kelia tuos pačius klausimus dėl tariamai netinkamai pritaikyto BK 8 straipsnio.

Kartu nukentėjusysis nurodo, kad pataisos darbų bausmė negali būti prilyginama šiuo metu galiojančiame BK numatytai viešųjų darbų bausmei, o Šilutės rajono apylinkės teismo paskirta bauda nelaikytina griežtesne bausme nei pataisos darbai. Bet kuriuo atveju, net jei kasatorius bandytų įrodinėti, kad pagal Ukrainos įstatymus pataisos darbai laikomi švelnesne bausmės rūšimi, pažymėtina tai, kad kasacinio skundo argumentas dėl bausmės griežtumo yra nesuprantamas, nes kasatorius neginčija jam skirtos bausmės ir keisti šios bausmės neprašo.

Taip pat nepagrįsti kasatoriaus teiginiai dėl suėjusio senaties termino, nes Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendis priimtas 2012 m. spalio 24 d. – po nusikalstamos veikos atlikimo praėjus tik dviem metams devyniems mėnesiams ir septynioms dienoms, taigi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas nebuvo suėjęs. Kartu nepagrįsti kasatoriaus argumentai, kad byloje turėjo būti gautas valstybės, kurios teritorijoje atlikta nusikalstama veika, sutikimas patraukti kasatorių baudžiamojon atsakomybėn, nes Lietuvos Respublikos baudžiamasis įstatymas nenumato, kad patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn už užsienyje padarytą nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos įstatymus reikalingas užsienio valstybės, kurioje veika atlikta, sutikimas.

Atsiliepime nukentėjusysis pažymi, kad kasatoriaus skunde ginčija faktines aplinkybes, tačiau kasacinės instancijos teismas iš naujo šių aplinkybių nenustatinėja, o pasisako tik teisės taikymo klausimais. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad už darbų saugą atsakingu asmeniu buvo paskirtas būtent kasatorius, o ne kitas asmuo. Taip pat byloje nustatyta, kad keltuvas, kuriuo važiuodamas susižalojo nukentėjusysis, buvo nuolat naudojamas UAB „P“ darbuotojams atliekant rangos darbus. Kaip nurodė nukentėjusysis, šiuo keltuvu dirbti jį buvo įpareigojęs būtent kasatorius.

Nuteistojo T. G. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 8 straipsnio 2 dalies taikymo

Kasatorius teigia, kad byloje buvo pažeista BK 8 straipsnio 2 dalis, o jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 176 straipsnio 1 dalį, nes byloje yra Borispolio miesto policijos skyriaus 2010 m. sausio 27 d. nutarimas, kuriuo buvo atsisakyta dėl šio įvykio pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Ukrainos kriminalinio kodekso 6 straipsnio 2 punktą – dėl veiksmų trūkumo asmenų nusikalstamumui.

Patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už užsienyje padarytus nusikaltimus sąlygos yra įtvirtintos BK 8 straipsnyje, kurio 1 dalyje pasakyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys, padarę užsienyje nusikaltimus, atsako pagal BK tik tuo atveju, jeigu padaryta veika pripažįstama nusikaltimu ir už jos padarymą baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos valstybės ir Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Taigi, minėtų asmenų baudžiamasis persekiojimas Lietuvos Respublikoje už užsienyje padarytas veikas galimas tik tada, kai veika, kurios padarymu šie asmenys kaltinami, laikoma nusikaltimu tiek pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą, tiek pagal veikos padarymo vietos valstybės baudžiamuosius įstatymus ir pagal šių abiejų valstybių įstatymus yra baudžiama. Minėta BK 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta abipusio veikos baudžiamumo sąlyga nereiškia, kad tiek BK, tiek veikos padarymo vietos valstybės baudžiamajame įstatyme esančios normos, įtvirtinančios nusikaltimų požymius, turi būti tapačios. Gali skirtis šių normų pavadinimai, jose nustatytų nusikaltimo požymių apimtis, turinys, tačiau esminę reikšmę, sprendžiant minėtų asmenų baudžiamosios atsakomybės už užsienyje padarytas veikas klausimą, turi tai, ar ta veika, kurios padarymu jie kaltinami, užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal abiejų valstybių baudžiamuosius įstatymus.

BK 8 straipsnio 2 dalis numato atvejus, kai asmuo už užsienyje padarytus nusikaltimus neatsako pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą, t. y. jeigu asmuo: 1) atliko užsienio valstybės teismo paskirtą bausmę; 2) buvo atleistas nuo visos ar dalies užsienio valstybės teismo paskirtos bausmės atlikimo; 3) užsienio valstybės teismo nuosprendžiu buvo išteisintas, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės arba bausmė nebuvo paskirta dėl senaties ar kitais toje valstybėje numatytais teisiniais pagrindais.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Borispolio miesto policijos skyriaus 2010 m. sausio 27 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Ukrainos kriminalinio kodekso 6 straipsnio 2 punktą dėl veiksmų trūkumo asmenų nusikalstamumui. Teismai pagrįstai konstatavo, kad šis nutarimas negali būti laikomas asmens išteisinimu arba atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės BK 8 straipsnio 2 dalies 3 punkto prasme, nes minėto straipsnio nuostatos kalba apie priimtą užsienio valstybės teismo nuosprendį, o ne kitų institucijų sprendimus. Taigi kolegijos manymu, teismai pagrįstai konstatavo, kad priimtas Borispolio miesto policijos skyriaus 2010 m. sausio 27 d. nutarimas nėra pagrindas atsisakyti taikyti baudžiamąją atsakomybę, nes byloje nenustatyta nei viena iš BK 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų, kurioms esant asmuo, padaręs nusikaltimą užsienyje (ar kaltinamas jo padarymu), negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos BK.

Tai, kad veikos padarymo vietos valstybės institucija savo sprendimu atsisakė kelti baudžiamąją bylą, nesant BK 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų baudžiamosios atsakomybės už užsienyje padarytus nusikaltimus negalimumo pagrindų, nereiškia negalimumo Lietuvos Respublikos piliečiui ar kitam nuolat Lietuvoje gyvenančiam asmeniui, kaltinamam veikos užsienio valstybėje padarymu, taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamąjį įstatymą. Šiuo atveju sprendžiant dėl BK 8 straipsnio 1 dalies taikymo, svarbiausia nustatyti tai, kad veika, kurios padarymu užsienyje toks asmuo kaltinamas Lietuvoje, yra laikoma nusikaltimu ir baudžiama pagal abiejų valstybių – veikos padarymo valstybės ir Lietuvos – baudžiamuosius įstatymus.

Pažymėtina, kad veika, už kurios padarymą T. G. yra nuteistas, laikoma nusikaltimu tiek pagal veikos padarymo vietos valstybės (Ukrainos BK 271 straipsnis), tiek pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (BK 176 straipsnis). Tai patvirtina gauti atsakymai į teisinės pagalbos prašymą. Būtent abipusio baudžiamumo sąlyga yra esminis reikalavimas sprendžiant, ar asmuo gali atsakyti pagal Lietuvos BK už užsienyje padarytą nusikalstamą veiką.

Taip pat nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad jam teismas pagal BK 176 straipsnio 1 dalį negalėjo paskirti baudos, nes tokia bausmės rūšis už analogišką veiką nenumatyta Ukrainos baudžiamajame įstatyme. BK 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvoje skiriama bausmė negali viršyti nusikaltimo padarymo vietos valstybės baudžiamuosiuose įstatymuose nustatyto maksimalaus dydžio, o pagal Ukrainos baudžiamąjį kodeksą už šį nusikaltimą baudžiama pataisos darbais iki dvejų metų arba laisvės apribojimu iki penkerių metų atimant teisę užimti atitinkamas pareigas arba užsiimti atitinkama veikla iki dvejų metų arba be to. Pagal Lietuvos Respublikos BK 42 straipsnio 1 dalį, kurioje už nusikaltimą skiriamos bausmės išdėstytos nuo švelniausios iki griežčiausios, bauda yra švelnesnė bausmė už laisvės apribojimą, todėl pirmosios instancijos teismas kasatoriui pagal BK 176 straipsnio 1 dalį skirdamas baudą BK 8 straipsnio 1 dalies nuostatų nepažeidė.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai BK 8 straipsnio nuostatas taikė tinkamai.

Dėl T. G. nuteisimo pagal BK 176 straipsnio 1 dalį

Lietuvos Respublikos BK 176 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui, pažeidusiam darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, jeigu dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas žmonėms, avarija ar atsirado kitokių sunkių padarinių. BK 176 straipsnio 1 dalies sankcija numato baudą arba laisvės atėmimą iki aštuonerių metų.

Kasatorius ginčija savo nuteisimą pagal BK 176 straipsnio 1 dalį teigdamas, kad tarp nukentėjusiojo patirto sunkaus sveikatos sutrikdymo ir jo veiksmų nėra tiesioginio priežastinio ryšio; taip pat kasatorius teigia, jog jo įvykio metu objekte nebuvo, o nurodymus nukentėjusiajam davė brigadininkas M. V.

Teismo nuosprendžiu nustatyta, kad T. G., dirbdamas UAB „P“ darbų vadovu ir 2010 m. sausio 15 d. bendrovės direktoriaus įsakymu būdamas paskirtas darbdavio įgaliotu asmeniu darbuotojų saugai statybos objekte „Novus“, esančiu Ukrainoje, Borispolyje, pažeidė darbų saugos įstatymuose ir teisės aktuose nustatytus darbų saugos reikalavimus, t. y. 2010 m. sausio 19 d. nuo 8.00 val. statybos objekte „Novus“, prieš tai neapmokęs ir neinstruktavęs, pavedė bendrovės apdailininkui V. J. atlikti darbus statybai iš įmonės „R“ išnuomotu savaeigiu alkūniniu keltuvu, nors toks darbas nebuvo numatytas V. J. Apdailininko 7141 saugos ir sveikatos instrukcijoje Nr. 2. Dėl pažeidimų visumos iš keltuvo lopšio iškritęs V. J. patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą.

Nors kasatorius su teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis nesutinka, deklaratyviai remdamasis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, tačiau tokie teiginiai negali būti laikomi teisiniais argumentais, patvirtinančiais apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, kasatorius įvykio metu dirbo UAB „P“ darbų vadovu ir minėtos bendrovės įsakymu buvo paskirtas darbdavio įgaliotu asmeniu darbuotojų saugai ir atsakingu už statybos objektą, kur įvyko nelaimingas atsitikimas. Taip pat kasatorius pagal minėtos bendrovės direktoriaus patvirtintą Darbų vadovo pareiginę instrukciją Nr. 2 (su kuria jis buvo pasirašytinai supažindintas) buvo atsakingas už saugą darbe, priešgaisrinę saugą, tinkamą statybos renginių ir kitų gamybos priemonių techninį eksploatavimą, jų priežiūrą ir remontą.

Tai patvirtino ir nelaimingo atsitikimo darbe aktas, kuriame nustatyta, kad kasatorius, prieš tai neapmokęs bei neinstruktavęs saugiai dirbti su savaeigiu alkūniniu keltuvu, pavedė UAB „P“ apdailininkui V. J. atlikti darbus šiuo keltuvu, nors toks darbas nebuvo numatytas V. J. Apdailininko 7141 saugos ir sveikatos instrukcijoje Nr. 2. Siekiant patikslinti nelaimingo atsitikimo darbe akto išvadas dėl iškilusių abejonių, kokia įmonė (Ukrainos ar Lietuvos) nuomojo keltuvą, bylą iš naujo nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, vadovaujantis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, buvo atliktas įrodymų tyrimas ir apklaustas vyresnysis darbo inspektorius A. J., kuris, patvirtinęs minėto akto išvadas, pažymėjo, kad už darbų saugą yra atsakingas darbų vadovas, o šiuo atveju – kasatorius.

Teismai nuteistojo teiginius, neva už išnuomoto keltuvo eksploataciją buvo atsakingas įmonės GPI „B“ asmuo, kuris byloje net nebuvo nustatinėjamas, paneigė nukentėjusiojo V. J. ir liudytojo M. H. parodymais, iš kurių matyti, kad jokie ukrainiečiai su keltuvu nedirbo. Taip pat kaip neturintis objektyvaus pagrindo atmestas kasatoriaus tvirtinimas, kad už pamainą, kurioje dirbo nukentėjusysis, buvo atsakingas brigadininkas M. V. Šis liudytojas nebuvo atestuotas darbo saugos klausimais, todėl kasatorius, būdamas darbų vadovu, privalėjo užtikrinti darbų saugos ir sveikatos reikalavimus.

Esant šioms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad teismų išvada, jog būtent kasatoriaus veiksmai (neinstruktavęs ir neapmokęs nukentėjusiojo, pavedė jam atlikti statybos darbus naudojant keltuvą, nors toks darbas nebuvo numatytas nukentėjusiojo saugos ir sveikatos instrukcijoje) lėmė kilusius padarinius – nukentėjusysis, iškritęs iš keltuvo, patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą, padaryta nepažeidžiant BPK nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių.

Kolegija konstatuoja, kad nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ar pakeitimo pagrindų (BPK 383 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistoji T. G. kasacinį skundą.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Vytautas Masiokas

Vladislovas Ranonis