AS-83-146/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-83-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04656-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. T. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas S. T. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. spalio 21 d. išsiuntė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1–9, 14), prašydamas: 1) atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. 1D-6888 (11); 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. gegužės 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį – 1750,82 Lt, kuri susidarė dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančio Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies taikymo; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 2600,76 Lt, kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo.

Prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti pareiškėjas grindė argumentais, jog apie tai, kad jam paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija papildomai buvo mažinama pritaikius ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, kuri prieštaravo Konstitucijai, nežinojo, nes Vidaus reikalų ministerija jo apie tai neinformavo. Apie savo teisių pažeidimą pareiškėjas sužinojo tik 2012 m. vasario 6 d. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) priėmus nutarimą, o sužinojęs, pagrįstai tikėjosi, kad jam bus įstatymų nustatyta tvarka išmokėta sumažinta valstybinės pensijos dalis. Apie savo teisių pažeidimą pareiškėjas galutinai sužinojo tik iš Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. 1D-6888 (11).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 24 d. nutartimi (b. l. 15–17) pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti netenkino ir atsisakė priimti S. T. skundą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, svarbiomis termino praleidimo priežastimis gali būti pripažintinos tik tokios aplinkybės, kurios objektyviai, neatsižvelgiant į suinteresuoto paduoti skundą subjekto valią, sutrukdė jam per įstatymu nustatytą terminą įgyvendinti savo teises.

Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateiktą teisės išaiškinimą, kad pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą nuo sužinojimo apie priimtą sprendimą dienos, numatytą Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje. Analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija laikėsi ir 2013 m. lapkričio 7 d. išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje teismas išaiškino, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos pagal analogiją taikytinas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) įtvirtintas 3 metų procesinis terminas, o pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi siekdamas prisiteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. dėl Laikinojo įstatymo taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83, 24 punkte nustatyta, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Įvertinęs šią nuostatą bei atsižvelgęs į pažymą apie S. T. 2010–2013 m. pensijos dydį, teismas nustatė, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 metų vasario mėnesį, o pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį – 2010 m. spalio mėnesį. Pareiškėjas skundą teismui paštu išsiuntė 2014 m. spalio 23 d., todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas akivaizdžiai praleido procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą.

Įvertinęs pareiškėjo prašyme dėl termino skundui paduoti atnaujinimo nurodytus argumentus teismas sprendė, kad pareiškėjas nepateisinamai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų jo teisių gynimo, nebuvo pakankamai atidus, savo teises įgyvendino nerūpestingai. Teismas pažymėjo, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi praėjus daugiau kaip metams po LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, taip pašalinant iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravusį teisinį neaiškumą ir neapibrėžtumą, paskelbimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, galutinai suformavo teismų praktiką dėl termino kreiptis į teismą tokio pobūdžio bylose. Pareiškėjas į teismą su prašymu atnaujinti terminą skundui paduoti kreipėsi praėjus beveik vieneriems metams po šios nutarties paskelbimo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo pateiktame prašyme aplinkybės, kurios galbūt sukliudė jam nedelsiant po LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties paskelbimo ginti savo teises ir nepriklausė nuo jo pasirinkto elgesio būdo, teismui nėra nurodytos. Todėl teismas pareiškėjo argumentus, kad termino praleidimui įtakos turėjo ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, vertino kaip nepateisinamus.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nenurodė jokių nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo ir kurios galėtų būti pagrindas atnaujinti praleistą trejų metų procesinį terminą, todėl nutarė termino skundui paduoti neatnaujinti, o skundo reikalavimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo atsisakyti priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Spręsdamas pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. 1D-6888 (11) priėmimo klausimą, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateiktą išaiškinimą, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri negali būti sulyginama su numatytąja valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 d.); įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos; kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka.

Atsižvelgdamas į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pirmosios instancijos teismas skundo reikalavimą panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. 1D-6888(11) atsisakė priimti kaip nesukeliantį pareiškėjui teisinių pasekmių ir dėl to nenagrinėtiną administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėjas S. T. padavė atskirąjį skundą (b. l. 19–22), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartį.

Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai įvertino jo skunde nurodytas skundo padavimo termino praleidimo aplinkybes. Pareiškėjo nuomone, teismas turėjo pagal jo prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir priimti jo skundą, kadangi kitų asmenų, kurių gaunamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos buvo sumažintos tuo pačiu pagrindu (t. y. taikant Laikinojo įstatymo nuostatas), skundai dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo yra priimti nagrinėti teisme, Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme išnagrinėtos administracinės bylos ir priimti galutiniai teismo sprendimai, kurių pagrindu jau yra išmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartį, kuria teismas netenkino jo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti skundą vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu (praleistas skundo padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą).

Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad pareiškėjas siekia iškelti administracinį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už 2010–2013 metus nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, priteisimo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, kurioje, be kita ko, pateiktas teisės normų aiškinimas, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai (žr.

LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste (Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str.) išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata, pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą. Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.), 24 punktas nustato, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka.

Taigi, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui procesinio termino pradžia.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas administracinių teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. LVAT 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje taip pat ne kartą pabrėžta, jog vien tai, kad dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kurį laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, negali pateisinti asmens neveiklumo, nepagrįsto delsimo pasirūpinti galbūt pažeistų teisių gynimu. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, esant panašioms aplinkybėms kaip ir pareiškėjo atveju (asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos už 2010–2013 metus kreipėsi 2014 m. rugsėjo mėnesį (nagrinėjamu atveju pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi 2014 m. spalio mėn.), konstatavo, kad administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstine teisėjų kolegija nurodytoje administracinėje byloje neprotingu laiko tarpu pripažino skundo padavimą teismui 2014 m. rugsėjo mėnesį, atkreipdama dėmesį į tai, kad procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net ir skaičiuojant nuo LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau nei 10 mėnesių. Analogiški vertinimai pateikti kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, kuriose faktinės aplinkybės labai panašios (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 21 d. Nr. AS525-924/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. Nr. AS756-1281/2014; 2014 m. gruodžio 17 d. Nr. AS822-1163/2014 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas į teismą kreipėsi net vėliau nei minėtoje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtu atveju (t. y. 2014 m. spalio, o ne rugsėjo mėnesį), tuo labiau pareiškėjo kreipimasis į teismą vertintinas kaip jo neatsakingas delsimas kreiptis dėl savo galimai pažeistų subjektinių teisių gynimo į teismą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai įvertino, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurias būtų galima laikyti objektyviomis kliūtimis ir svarbiomis termino kreiptis į teismą dėl 2010–2013 m. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies praleidimo priežastimis. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad buvo realių, objektyvių kliūčių, dėl kurių jis negalėjo paduoti skundą anksčiau nė 2014 m. spalio 21 d. (pareiškėjo skundo išsiuntimo teismui diena).

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) dėl termino atnaujinimo yra pažymėta, kad teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis (žr. LVAT 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, svarbios priežasties, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas, sąvoka aiškinama kaip apimanti išskirtines, objektyvias, nuo skundą paduodančio asmens valios nepriklausiusias aplinkybes, sutrukdžiusias jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr. LVAT 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2011 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011, 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006 ir kt.).

Vadovaujantis minėta administracinių teismų praktika, atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo atskirojo skundo teiginiai, esą teismas privalėjo atnaujinti jam praleistą terminą skundui paduoti ir priimti skundą, kadangi buvo priimti ir išnagrinėti administraciniame teisme kitų asmenų skundai dėl tuo pačiu pagrindu (t. y. taikant Laikinojo įstatymo nuostatas) sumažintos valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo. Visų pirma, pažymėtina, kad praleisto procesinio termino atnaujinimo klausimas kiekvienu atveju grindžiamas konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurias pareiškėjas įvardija kaip svarbias termino praleidimo priežastis, todėl kiekvienoje byloje, priklausomai nuo šios bylos individualių faktinių aplinkybių, termino atnaujinimo klausimas gali būti išspręstas skirtingai. Antra, kaip minėta, klausimas dėl termino atnaujinimo priskirtinas teismo diskrecijai, nes pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Trečia, atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas savo atskirajame skunde pateikia nuorodas į tas administracines bylas, kuriose skundai dėl Laikinojo įstatymo pagrindu neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo buvo paduoti anksčiau nė minėtoje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 nurodytu, šiai bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. anksčiau nė 2014 m. rugsėjo mėnesį (nagrinėjamu atveju 2014 m. spalio mėnesį). Dėl išvardytų priežasčių pareiškėjo nurodytos administracinės bylos pareiškėjo kreipimosi į teismą atveju nėra aktualūs teismų precedentai.

Nagrinėjamo atskirojo skundo aplinkybių kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą po nepateisinamai ilgo delsimo. Net ir pripažinus, jog galutinai kreipimosi į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos procesinių terminų skaičiavimo taisyklės buvo suformuotos LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, t. y. palankiausiai pareiškėjui, laikotarpis nuo 2013 m. lapkričio mėnesio iki pareiškėjo kreipimosi į teismą 2014 m. spalio 21 d. yra itin ilgas (11 mėnesių), prieštarauja teisingumo ir protingumo principams ir, kaip minėta, nėra pateisintas objektyviomis aplinkybėmis, kurios buvo reali kliūtis pareiškėjui paduoti skundą anksčiau nė 2014 m. spalio 21 d.

Remdamasi nurodytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė neatnaujinti pareiškėjui skundo padavimo termino dėl skundo reikalavimų, susijusių su valstybinės pensijos nepriemokos priteisimu, ir pagrįstai atsisakė priimti šiuos pareiškėjo skundo reikalavimus ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu.

Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka su tuo, kokiu teisiniu pagrindu pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimą, kuriuo prašoma panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. 1D-6888(11). Teismas vertino, kad Vidaus reikalų ministerijos sprendimas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, dėl to reikalavimas dėl šio sprendimo panaikinimo nenagrinėtinas administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

Iš Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. 1D-6888(11) turinio matyti, kad atsakovas atsisakė nagrinėti iš esmės pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 9 d. prašymo dalį dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, nes pareiškėjas praleido terminą tokiam reikalavimui pareikšti, tačiau išnagrinėjo pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 9 d. prašymo dalį dėl jo valstybinės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Remdamasis 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendime Nr. 1D-6888(11) išdėstytais motyvais atsakovas konstatavo, kad išmokėti pareiškėjui nepriemoką Vidaus reikalų ministerija neturi teisinio pagrindo. Atsižvelgus į tai, kad 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendime Nr. 1D-6888(11) atsakovas iš esmės išreiškė savo aiškų valinį sprendimą neišmokėti pareiškėjui jo reikalaujamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, teismas šį sprendimą nepagrįstai vertino kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka. Iš kitos pusės, pažymėtina, jog pareiškėjo pagrindinis siekis ir jo keliamo ginčo dalykas yra būtent Laikinojo įstatymo pagrindu jam neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos. Pareiškėjo skundo reikalavimų, susijusių su valstybinės pensijos nepriemokos priteisimu, tenkinimo atveju, tai tuo pačiu reikštų atsakovo atsisakymo išmokėti pareiškėjui nepriemoką (įforminto Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. 1D-6888(11)) besąlyginį panaikinimą. Todėl teismui atsisakius priimti nagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimus, susijusius su valstybinės pensijos nepriemokos priteisimu, kaip paduotus praleidus skundo padavimo teismui terminą, bei netenkinus prašymo šį terminą atnaujinti, ad hoc (t. y. šiuo konkrečiu atveju) laikytina visiškai pagrįsta ir atitinkanti teisingumo bei protingumo kriterijus išvada, jog pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą taip pat ir dėl reikalavimo, susijusio su Vidaus reikalų ministerijos sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas išmokėti jam susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, panaikinimu.

Dėl pirmiau nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atsisakyti priimti pareiškėjo skundo reikalavimą, kuriuo prašoma panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. 1D-6888(11), remdamasis tuo pačiu, t. y. ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu. Atsižvelgus į tai, kad teisinio pagrindo patikslinimas (iš ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto į tos pačios dalies 8 punktą) iš esmės nekeičia teisinių pasekmių, kurias sukelia pareiškėjui skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis (pareiškėjo skundą visa apimtimi atsisakoma priimti nagrinėti administraciniame teisme), minėtas patikslinimas šiuo konkrečiu atveju nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį ar ją keisti, nes pareiškėjo skundo reikalavimas dėl Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. 1D-6888(11) panaikinimo, nors ir kitu procesiniu pagrindu nė nurodė pirmosios instancijos teismas, negalėjo būti priimtas nagrinėti teisme.

Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą nėra pagrindo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis paliekama galioti nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. T. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis