AS-294-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-294-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05475-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. S. (toliau – pareiškėjas) 2014 m. gruodžio 17 d. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija) 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 1D-8827(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; 2) priteisti iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 5 122,37 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už 2011 m. rugpjūčio mėn.–2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį. Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pareiškėjas nurodė, kad terminas skundui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. nuo to momento, kai buvo paskelbtas ir įsigaliojo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimas. Gavęs pirmąją sumažintą pensiją, suprato, kad tai daroma susiklosčius krizinei situacijai, ir buvo įsitikinęs, jog toks mažinimas laikinas ir praėjus sunkiausiam laikotarpiui pensijos bus ne tik sugrąžintos į buvusį lygį, bet bus kompensuoti ir praradimai dėl mažinimo. Tokį jo tikėjimą lėmė tai, kad valstybė daugiau nei prieš dešimtmetį buvo panašioje teisinėje situacijoje ir praėjus kriziniam laikotarpiui kompensavo praradimus. Tik susipažinęs su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu suprato, jog buvo pažeisti konstituciniai principai, todėl termino skundui paduoti nepraleido, o teismui konstatavus, kad praleido terminą, prašė jį atnaujinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutartimi nepatenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti skundą bei nurodė, nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais grąžinti pareiškėjui (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 37 str. 2 d. 1, 8 p., 149 str.).

Teismas vadovavosi ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Nustatė, kad pirmąją sumažintą pensiją pareiškėjas gavo už 2011 m. rugpjūčio mėn. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas apie savo pažeistas teises sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau, kaip pirmosios perskaičiuotos pensijos gavimo metu. Pažymėjo, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė 2014 m. gruodžio 18 d., t. y. praėjus beveik pusei metų tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS556-367/2008. Nors pareiškėjas prašymą atnaujinti terminą motyvavo tuo, jog apie pažeistas teises jam tapo žinoma tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, taip pat savo įsitikinimu, kad Lietuvos Respublikos Seimas priima Konstituciją atitinkančius įstatymus, bei manymu, kad toks mažinimas yra laikinas ir praėjus sunkiam laikotarpiui pensijos bus sugrąžintos ir kompensuotos, tačiau tokius pareiškėjo argumentus teismas vertino kaip nepagrįstus. Pažymėjo, jog pareiškėjo tikėjimasis, kad, vadovaujantis ankstesne praktika, visiems valstybines pensijas gaunantiems pensininkams bus išmokėtas susidaręs skirtumas, nėra susijęs su termino skundui paduoti praleidimu. Teismo vertinimu, pareiškėjas, būdamas pakankamai rūpestingas bei atidus, dar 2011 m. iš žiniasklaidos priemonių pateikiamos informacijos turėjo žinoti apie inicijuojamus teisminius ginčus dėl pensijų nepriemokų priteisimo. Pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei pusantrų metų po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, daugiau nei metams po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, paskelbimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas paminėtas terminas, paskelbimo, tačiau pareiškėjas nei po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, nei po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčių paskelbimo nesiėmė aktyvių veiksmų savo pažeistoms teisėms ginti. Pareiškėjas į Vidaus reikalų ministeriją išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką kreipėsi tik 2014 m. spalio 21 d., o į teismą – 2014 m. gruodžio 18 d., t. y. gerokai praleidęs 3 metų kreipimosi terminą.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad aplinkybės, ar kreiptis į teismą, tiesiogiai priklausė nuo pareiškėjo valios ir nebuvo realizuotos vien tik dėl subjektyvių, nuo pareiškėjo valios priklausiusių priežasčių. Pareiškėjas jokių kitų motyvų dėl termino atnaujinimo nepateikė. Pareiškėjas nepateisinamai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl pensijos nepriemokos, nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas. Esant šioms aplinkybėms, teismas nepatenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas taip pat prašė panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 1D-8827(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog, atsisakius priimti pagrindinius reikalavimus, išvestinius reikalavimus taip pat atsisakytina priimti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-355/2014). Teismui neatnaujinus praleisto termino pareiškėjo reikalavimui dėl pensijos nepriemokos priteisimo iš atsakovo, pareiškėjo reikalavimas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 1D-8827(11), negalint spręsti dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo pensijos nepriemoką, laikytinas išvestiniu iš paminėto pareiškėjo reikalavimo. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartį, patenkinti prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir priimti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas visiškai neįvertino prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą motyvų. Teismo nutartis, pateiktas teisės aiškinimas ir aplinkybių vertinimas neatitinka naujausios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Teigia, kad, priėmus Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – Laikinasis įstatymas), valstybėje esant sunkiai ekonominei situacijai, buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas bus laikinas ir valstybė, išgyvenusi ekonominį sunkmetį, panaikins laikinus apribojimus. Atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimą ir pažymi, kad į teismą nesikreipė, nes tikėjo, jog įstatymai turi būti taikomi visiems vienodai. Įstatymuose nėra reguliuojami klausimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymi, kad įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui neišmokėtų valstybinių pensijų kompensavimo klausimas įstatymo nustatyta tvarka nėra išspręstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš esmės inicijuoja ginčą dėl nuo 2011 m. rugpjūčio 2 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies – 5 122,37 Lt – priteisimo. Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 3 d. pažymoje Nr. 11DP(P)-5989 apie 2011–2014 m. pensijos dydį pareiškėjo prašoma priteisti suma nurodyta kaip paskirtos pensijos su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu ir išmokėtos pensijos, t. y. pensijos su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, skirtumas nuo 2011 m. rugpjūčio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. (b. l. 9).

Nustatyta, kad Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2011 m. rugpjūčio mėn. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Kaip matyti, pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2011 m. rugpjūčio mėn. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2011 m. rugsėjo mėn., t. y. gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2011 m. rugpjūčio mėn., o į teismą dėl 2011 m. rugpjūčio mėn.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos kreipėsi 2014 m. gruodžio 17 d. (b. l. 11), t. y. praleidęs 3 metų terminą šiam reikalavimui pareikšti. Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92), pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėn. ir 2013 m. vasario mėn., todėl akivaizdu, jog 3 metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012–2013 m. susidariusio įsiskolinimo priteisimo 2014 m. gruodžio 17 d. dar nebuvo pasibaigęs (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-847/2014).

Pažymėtina, kad, pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog, sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymų įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad pagal ABTĮ prasmę 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėn. gavo pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų turtinių teisių į paskirtą valstybinę pensiją gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėn. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino prašant priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias priežastis, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Tikrinamu atveju pareiškėjas skundą dėl reikalavimo priteisti per 2011 m. rugpjūčio mėn.– 2011 m. gruodžio mėn. laikotarpį susidariusią nepriemoką teismui padavė praėjus 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

Šiuo klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, o skundo padavimas 2014 m. rugsėjo 10 d. nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinės teisėjų kolegijos įsitikinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Apibendrinant išdėstytus motyvus, įvertinus tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 17 d. ir, prašydamas atnaujinti terminą, nenurodė jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, galima konstatuoti, jog nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2011 m. rugpjūčio mėn. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-342-602/2015, 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-195-556/2015).

Esant tokioms aplinkybėms, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartis keistina, panaikinant pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., ir perduodant šios skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kitą nutarties dalį (dėl likusių reikalavimų) paliekant nepakeistą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. S. atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti skundo dalį priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., ir perduoti šios skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Arūnas Dirvonas

Irmantas Jarukaitis