A-442-1576-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-1576/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03118-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. G. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti jam po 120 Lt už kiekvieną Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) praleistą dieną.

Paaiškino, kad nuo 2010 m. vasario 3 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus dėl minimalaus 3,6 kv. m. ploto, tenkančio vienam asmeniui. Teigė, kad 8 kv. m. kamerose buvo laikomas kartu su 3 žmonėmis. Kamerose buvo tik 2 kėdės ir mažas stalas, pritaikytas 2 žmonėms, todėl dažnai kildavo ginčai. Nurodė, kad ne kartą yra kreipęsis dėl to, kad nebūtų laikomi keturiese kameroje, kad nekilnotų taip dažnai iš kameros į kamerą, kad naikintų tarakonus ir t. t. Dėl šių priežasčių pablogėjo sveikata, kreipėsi į gydytoją, nes buvo nugaros nervinių šaknelių uždegimas, buvo paguldytas į ligoninę. Norėdamas atkreipti administracijos dėmesį į blogas kalinimo sąlygas, skelbė bado akciją.

Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

Atsiliepime nurodė, jog atskirais pareiškėjo laikymo laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 nustatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Kai kuriais laikotarpiais pareiškėjo Lukiškių TI-K nebuvo, kadangi jis buvo išvykęs. Paaiškino, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio reikalavimų, todėl kai kurios kameros būna perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Pažymėjo, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Atkreipė dėmesį į tai, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose. Reikalingas inventorius, kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui yra išduodami į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Pažymėjo, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais yra pratęsiama. Nuolat atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktinis patikrinimas. Atsakovo nuomone, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėjo, kad nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – A. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisė 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas konstatavo, kad bylos dokumentai patvirtina, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 8 d. iki 2013 m. balandžio 10 d.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 punkte buvo nustatyta, kad vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 kv. m. kameros ploto. Ši higienos norma 2010 m. balandžio 11 d. neteko galios. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje naujoje higienos normoje HN 76:2000 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ minimali gyvenamojo ploto norma kamerose nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma – 3,6 kv. m. vienam asmeniui. Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2010 m. gegužės 11 d. Lietuvos higienos norma HN 76:1999 nebegaliojo, taip pat dar negaliojo 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjo kalinimo laikotarpį nuo 2010 m. vasario 9 d. iki 2010 m. gegužės 13 d. vertino atsižvelgdamas į Lietuvos higienos normos HN 76:1999 6.15 punktą, kuriame įtvirtintas minimalus 5 kv. m. kameros plotas vienam asmeniui, o nuo 2010 m. gegužės 14 d. – 3,6 kv. m. vienam asmeniui.

Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas nustatė, jog pareiškėjas apytiksliai 185 paras buvo laikomas kamerose, kai jose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, taip pat, atskirais laikotarpiais pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K. Teismas konstatavo, jog iš 1136 parų 951 parą Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą patalpose, pažeidžiant minimalią 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto normą. Remdamasis CK 6.250 straipsniu, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas konstatavo, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje.

Taip pat teismas nurodė, kad duomenų, jog pareiškėjo sveikatos sutrikimai atsirado būtent dėl netinkamai užtikrinto kamerų ploto vienam asmeniui, byloje nėra. Pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, kad tokio pobūdžio sveikatos sutrikimų turėjo, kad dėl jų kreipėsi į gydytojus, taip pat nepateikė įrodymų, jog kameroje buvo mažas stalas ir dvi kėdės. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ dėl patalpų priežiūros siekiant išsiaiškinti buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą ir jų naikinimo darbų atlikimo, kas patvirtinta, jog atsakovas siekia užtikrinti geresnes kalinimo sąlygas suimtiesiems ir nuteistiesiems. Todėl nepagrįstu laikė pareiškėjo teiginį dėl tarakonų buvimo.

Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas, atsižvelgė į anksčiau išdėstytas aplinkybes, į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, trukmę (951 parą), į tai, kad pareiškėjas rėmėsi bendro pobūdžio argumentais ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į atsakovo pastangas per kiek įmanomą trumpesnį laiką pašalinti nustatytus pažeidimus, į teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, pareiškėjo išlaikymą valstybės lėšomis bei remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 1 000 Lt.

III. Apeliaciniu skundu A. G. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti jam 120 Lt neturtinės žalos už kiekvieną kalinimo Lukiškių TI-K dieną.

Apeliantas nesutinka su teismo teiginiais, jog jis nepateikė įrodymų apie žiaurias, antisanitarines kalinimo sąlygas. Teigia, jog spaudoje gausu ekspertų iš kitų Europos Sąjungos šalių straipsnių apie kalinimo sąlygų baisumą Lietuvoje. Nurodo, jog pats buvimas mažoje erdvėje, erdvės nepakankamumas, įtakoja psichologinį diskomfortą, dėl ko prasideda neadekvati emocijų raiška, elgesio kontrolės stoka, asmuo išgyvena gilią psichologinę krizę. Dėl tokių sąlygų prasideda įvairūs psichologiniai susirgimai. Apelianto nuomone, buvo pažeistas Europos ministrų komiteto 2006 m. rekomendacijoje įtvirtintas teisingumo principas. Taip pat nurodo, jog dvi savaites buvo laikomas kameroje Nr. 121, kurioje nebuvo nei stalo, nei kėdžių, nei spintelių. Pasak apelianto, Lukiškių TI-K skalbia tik apatinį trikotažą, nors sąlygų skalbimui ir džiovinimui nėra. Prašo išreikalauti iš Lukiškių TI-K duomenis apie jo bado akcijas ir kitus bylai aktualius dokumentus.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Lukiškių TI-K prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimą į skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas kildinamas iš pareiškėjo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde be aplinkybių, kurias išdėstė skunde pirmosios instancijos teismui grįsdamas jam atsakovo padarytą neturtinę žalą, nurodo ir daugiau aplinkybių, iš kurių kildina patirtą neturtinę žalą, t. y. nurodo, kad ne kartą kreipėsi į kalėjimo administraciją dėl perpildytų kamerų, skelbė bado akcijas, be to, neturėjo galimybės išsiskalbti ir išdžiovinti viršutinių drabužių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju būtų pažeistas ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-217/2007). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas minėtų apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė. Kadangi pareiškėjas, skundu reikšdamas reikalavimus, pats apibrėžė skundo ribas ir pirmosios instancijos teismas pareiškėjo apibrėžtose skundo ribose nagrinėjo jo iškeltus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nevertins pareiškėjo argumentų, nurodytų tik apeliacinės instancijos teismui.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Nagrinėjamoje byloje, kartu su apeliaciniu skundu pareiškėjas pateikė papildomų dokumentų, t. y. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo parengtus raštus: 2013 m. kovo 13 d. raštą dėl išnagrinėto skundo Nr. 96-137, 2012 m. gruodžio 6 d. raštą dėl pareiškimo Nr. 22-3170, 2012 m. birželio 1 d. raštą dėl išnagrinėto skundo Nr. 22-1257, 2013 m. vasario 27 d. raštą dėl skundo Nr. 96-58 (b. l. 80-83). Iš paminėtų dokumentų rengimo datų matyti, jog juos pareiškėjas buvo gavęs dar iki skundo pirmosios instancijos teismui pateikimo, t. y. iki 2013 m. rugpjūčio 8 d. Apeliantas nenurodė, dėl kokių priežasčių šių įrodymų jis nepateikė pirmosios instancijos teismui, todėl minėtų pareiškėjo kartu su apeliaciniu skundu pateiktų dokumentų teisėjų kolegija nevertina.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, jog laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 3 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. 951 dieną pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui, todėl laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 3 d. iki 2010 m. gegužės 13 d. buvo pažeistas 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 punktas, numatęs vienam asmeniui laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje tenkantį ne mažesnį nei 5 kv. m. plotą; laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 14 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. pažeistas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m., t. y. 951 parą pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kur vienam asmeniui tenkantis plotas dažniausiai svyravo nuo 1,69 kv. m. iki 2,74 kv. m..

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje esančius įrodymus, pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., nutartis administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti kalinimam kamerose, atitinkančiose teisės aktų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, tačiau atsižvelgiant į visas pareiškėjo kalinimo aplinkybes, tai, jog tam tikru laikotarpiu ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma, ir itin ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad vien pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama satisfakcija. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 1000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra proporcingas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Nustatant žalos dydį, atsižvelgiama į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį (951 para), to pasekmes, į tai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis bei į tai, kad į teismą dėl patirtos neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas kreipėsi praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nuo pažeidimo pradžios. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, vadovaudamasi protingumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad jog pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 12 000 Lt. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 12 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. G. apeliacinį tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui A. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 12 000 Lt (dvylika tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis Ričardas Piličiauskas Dainius Raižys