A-303-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-303-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05664-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 20

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Deliuvis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Deliuvis“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Deliuvis“ (toliau – pareiškėjas, UAB „Deliuvis“, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–2) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – atsakovas, Departamentas) 2013 m. spalio 10 d. nutarimą Nr. ATK2-168/13 (toliau – ir ginčijamas nutarimas, 2013 m. spalio 10 d. nutarimas) taikyti ekonomines sankcijas už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Alkoholio kontrolės įstatymas) pažeidimus, kuriuo jam paskirta ekonominė sankcija – 500 Lt bauda.

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu nutarimu jam paskirta 500 Lt bauda už Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 12 punkto ir 2 dalies 10 punkto reikalavimų pažeidimą, nes Departamento darbuotojai 2013 m. rugsėjo 26 d. patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjui priklausančioje degalinės parduotuvėje–kavinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), buvo laikomi ir parduodami alkoholiniai gėrimai, nurodyti 2013 m. rugsėjo 26 d. materialinių vertybių atsakingo saugojimo akte Nr. ATK2-230 prie 2013 m. rugsėjo 26 d. patikrinimo protokolo Nr. ATK2-234, patikrinimo metu neturint juridinę galią turinčių alkoholinių gėrimų įsigijimo ar gabenimo dokumentų.

Pareiškėjas nesutiko su 2013 m. spalio 10 d. nutarimo išvada, kad buvo pažeistos Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 12 punkto ir 2 dalies 10 punkto nuostatos, nurodė, jog patikrinimo metu 2013 m. rugsėjo 26 d. pateikė juridinę galią turinčius privalomus alaus „Utenos Radler Orange“ įsigijimą patvirtinančius dokumentus. Teigė, jog kartu su 2013 m. rugsėjo 30 d. paaiškinimu Departamento pareigūnams pateikė patikslintą 2013 m. rugpjūčio 12 d. atitikties deklaraciją, tačiau Departamentas ginčijamą nutarimą priėmė neatsižvelgęs nei į tai, nei į kitus byloje esančius įrodymus, patvirtinančius alaus įsigijimą liudijančių dokumentų buvimą.

Paaiškino, kad tie patys alaus įsigijimą patvirtinantys dokumentai buvo teikti ir patikrinimo metu, atitikties deklaracijoje nesutapo tik vienas įrašas – alaus galiojimo laikas, kiti duomenys, t. y. alaus kiekis ir pavadinimas, atitiko pirkimo dokumentuose nurodytus duomenis. Alkoholinių gėrimų įsigijimą patvirtina ne tik atitikties deklaracija, bet ir kiti dokumentai (važtaraštis, PVM sąskaita faktūra, akcizo apskaičiavimo dokumentai). Atsižvelgdamas į tai pareiškėjas teigė, kad skundžiamame nutarime nepagrįstai konstatuota, jog tinkami alkoholinių gėrimų įsigijimo ar gabenimo dokumentai buvo pateikti po Departamento darbuotojų atlikto patikrinimo.

Alaus įsigijimo dokumentus atsakovui pareiškėjas pateikė patikrinimo metu, tai pažymėta ir patikrinimo protokole. Paaiškino, kad pardavėjas pristatęs alų pateikė 2013 m. rugpjūčio 12 d. atitikties deklaraciją, kurioje buvo padaryta klaida, t. y. neteisingai nurodytas alkoholinių gėrimų galiojimo laikas, kurios pareiškėjo darbuotojai nepastebėjo. Po atlikto patikrinimo pardavėjas 2013 m. rugsėjo 30 d. UAB „Deliuvis“ pateikė patikslintą 2013 m. rugpjūčio 12 d. atitikties deklaraciją, kurioje nurodė teisingą alaus galiojimo laiką, taip patvirtindamas, kad įvyko klaida.

Tuo remdamasis pareiškėjas tvirtino, kad Departamentas nepagrįstai 2013 m. rugpjūčio 12 d. važtaraščio, PVM sąskaitos faktūros ir atitikties deklaracijos nepripažino tinkamais alaus įsigijimo dokumentais, o akcizo apskaičiavimo dokumento išvis nevertino, pažymėjo, kad Departamentas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad pateikti dokumentai yra ne prekybos vietoje rastų, o kitų gėrimų įsigijimo dokumentai. Vadovavosi Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsniu ir teigė, kad 2013 m. rugsėjo 26 d. patikrinimo protokolas neatitinka įstatyme numatytų reikalavimų, jis neaiškus ir nesuprantamas.

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepimu į skundą (b. l. 20–23) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą ir palikti galioti skundžiamą Departamento 2013 m. spalio 10 d. nutarimą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui priklausančioje degalinės parduotuvėje atlikto patikrinimo metu buvo nustatyta, jog joje laikomi ir parduodami alkoholiniai gėrimai, kurių įsigijimui pagrįsti pareiškėjas neturėjo juridinę galią turinčių dokumentų. Tokius dokumentus pareiškėjas buvo įpareigotas pateikti iki 2013 m. spalio 1 d. Tinkamus įsigijimo dokumentus (pataisytą 2013 m. rugpjūčio 12 d. atitikties deklaraciją) pareiškėjas pateikė tik su 2013 m. rugsėjo 30 d. paaiškinimu, t. y. jau po atlikto patikrinimo. Nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog dokumentai pateikti po patikrinimo, Departamentas pagrįstai pripažino UAB „Deliuvis“ pažeidus Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 12 punkto ir 2 dalies 10 punkto nuostatas.

Pažymėjo, jog, pagal minėtas Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 patvirtintų Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisyklių 8, 8.9 punktų nuostatas, alkoholinių gėrimų įsigijimo ir (ar) gabenimo dokumentai privalo būti jų prekybos, laikymo ar sandėliavimo vietose. Nurodė, kad po patikrinimo pateikti pataisyti įsigijimo dokumentai patikrinimo metu neegzistavo 2013 m. rugsėjo 26 d. materialinių vertybių atsakingo saugojimo akte nurodytiems alkoholiniams gėrimams, todėl pagal patikrinimo metu pareiškėjo pateiktus alaus įsigijimą patvirtinančius dokumentus negalėjo būti nustatyta, ar parduotuvėje laikomas alus yra tas, kuris nurodytas dokumentuose, nes skyrėsi jo galiojimo terminas.

Pažymėjo, kad pareiškėjas pripažino, jog atlikto patikrinimo metu dokumentai, patvirtinantys alaus įsigijimą, neegzistavo, nes, pareiškėjo teigimu, įvyko klaida, ir teigė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką tokie dokumentai turi egzistuoti realiu metu, t. y. visą jų laikymo bei pardavimo laikotarpį. Nurodė, kad patikrinimo metu nebuvo užtikrintas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2008 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. B1-96 patvirtintų Alkoholio produktų atitiktį patvirtinančių dokumentų išdavimo taisyklių, taikomų parduodant, laikant ir gabenant alkoholio produktus (toliau – ir Taisyklės), 4 ir 8 punktų ir 2002 m. sausio 28 d.

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002, nustatančio maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras, 18 straipsnio reikalavimų laikymasis, ir, remdamasis Taisyklių 7 ir 8 punktais, darė išvadą, kad tuo atveju, jei mažmeninės prekybos įmonei kartu su įsigijimo dokumentais pateikiama ir atitikties deklaracija arba įsigijimo dokumentuose nurodomi alkoholinių gėrimų siuntos rekvizitai, šiuose dokumentuose nurodyta informacija turi sutapti su informacija, faktiškai nurodyta ant parduodamų ir laikomų alkoholinių gėrimų.

Taip pat paaiškino, jog patikrinimo protokole buvo aiškiai nurodyta, kad jei pareiškėjas iki 2013 m. spalio 1 d. pateiks alaus įsigijimą patvirtinančius dokumentus, bus pripažinta, jog jis pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 12 punkto ir 2 dalies 10 punkto nuostatas, o jei tokių dokumentų nepateiks – Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 2 dalies 2 punkto nuostatas, todėl, kadangi po patikrinimo pareiškėjas pateikė tinkamus alaus įsigijimą patvirtinančius dokumentus, Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 2 dalies 2 punkto pažeidimai jam nebuvo inkriminuoti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 29 d. sprendimu (b. l. 73–77) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Departamento 2013 m. spalio 10 d. nutarimo Nr. ATK2-168/13, kuriuo UAB „Deliuvis“ už Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 12 punkto ir 2 dalies 10 punkto nuostatų pažeidimus paskirta ekonominė sankcija – 500 Lt bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas vertino faktines aplinkybes: kad minėta sankcija buvo paskirta patikrinimo metu nustačius, kad pareiškėjo degalinės parduotuvėje buvo parduodami ir laikomi 2013 m. rugsėjo 26 d. materialinių vertybių saugojimo akte nurodyti alkoholiniai gėrimai, kurių juridinę galią turintys įsigijimo ar gabenimo dokumentai nebuvo pateikti, nes skyrėsi kartu su 2013 m. rugpjūčio 12 d. PVM sąskaita faktūra ir krovinio važtaraščiu pateiktoje 2013 m. rugpjūčio 12 d. atitikties deklaracijoje nurodytas alaus galiojimo terminas (iki 2014 m. sausio 11 d.) ir ant butelių nurodytas galiojimo laikas (iki 2014 m. sausio 4 d.); kad Departamentas nurodė, jog, iki 2013 m. spalio 1 d. nepateikus nurodytų alkoholinių gėrimų įsigijimą patvirtinančių dokumentų, bus pažeistos ir Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 2 dalies 2 punkto nuostatos; 2013 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjo Departamentui pateiktame paaiškinime nurodyta, kad 2013 m. rugpjūčio 12 d. atitikties deklaracijoje nurodant alaus galiojimo terminą iki 2014 m. sausio 11 d. buvo padaryta techninė klaida, pateikta patikslinta 2013 m. rugpjūčio 12 d. atitikties deklaracija; Departamentas 2013 m. spalio 10 d. nutarime konstatavo Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 12 punkto bei 2 dalies 10 punkto pažeidimą, nes alkoholinio gėrimo įsigijimo dokumentai buvo pateikti po Departamento specialistų atlikto patikrinimo, patikrinimo metu jų nebuvo prekybos, laikymo ar sandėliavimo vietoje.

Vadovavosi Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 12 punkto ir 2 dalies 10 punkto nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aiškinant Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 12 punkto ir 2 dalies 10 punkto bei 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 2 dalies 2 punkto nuostatų skirtumą, Taisyklių 2 ir 7 punktų bei Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2008 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. B1-96 patvirtintų Alkoholio produktų atitiktį patvirtinančių dokumentų įforminimo reikalavimų (toliau – ir Reikalavimai) 1 ir 8 punktų nuostatomis. Pažymėjo, kad minėtos Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatos nustato pareigą būtent pareiškėjui, kaip alkoholinius gėrimus parduodančiam ūkio subjektui, alkoholinius gėrimus parduoti ir laikyti tik tuomet, kai prekybos (sandėliavimo) vietoje turi juridinę galią turinčius privalomus tų produktų įsigijimą patvirtinančius dokumentus, todėl nepagrįstas pareiškėjo teiginys, jog, sutampant PVM sąskaitoje faktūroje, krovinio važtaraštyje ir atitikties deklaracijoje nurodytam ir parduotuvėje buvusiam alkoholinių gėrimų kiekiui bei joje nesant iki atitikties deklaracijoje nurodytos datos galiojančio alaus, Departamentas galėjo suprasti, jog atitikties deklaracijoje nurodyti tie patys alkoholiniai gėrimai, kaip ir 2013 m. rugpjūčio 12 d. PVM sąskaitoje faktūroje.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes ir taikydamas sisteminį nurodytų Reikalavimų bei Taisyklių nuostatų aiškinimą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad UAB „Deliuvis“ neturėjo tinkamai įformintos atitikties deklaracijos prekybos vietoje faktiškai rastam alui. Pažymėjo, kad alkoholinio gėrimo galiojimo terminas yra vienas iš atitikties deklaracijoje privalomų nurodyti rekvizitų, todėl, jo nenurodžius ar nurodžius netinkamai, negali būti nustatyta, ar atitikties deklaracijoje ir PVM sąskaitoje faktūroje nurodyti tie patys alkoholiniai gėrimai, taip pat kad nei prekės kodas, nei barkodas nelaikytini tais duomenimis, kurių pagrindu gali būti sprendžiama, kad pardavėjas turi prekės įsigijimą patvirtinančius dokumentus. Nepagrįstu pripažino pareiškėjo teiginį, jog jis negali būti baudžiamas dėl prekių gamintojo (pardavėjo) atitikties deklaracijoje padarytos klaidos, ir atkreipė dėmesį, jog pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 12 punktą ir 2 dalies 10 punktą pareiga prekybos ar sandėliavimo vietoje turėti juridinę galią turinčius privalomus alkoholinių gėrimų įsigijimą patvirtinančius dokumentus tenka būtent pareiškėjui, be to, atitikties deklaracijoje nurodyta, kad gavėjas turėtų įsitikinti, jog sutampa atitikties deklaracijoje nurodyta galiojimo data ir faktiškai pristatytos produkcijos data, priešingu atveju, už norminių teisės aktų pažeidimus atsako produkcijos gavėjas. Apibendrindamas teismas padarė išvadą, kad priimdamas pristatytą produkciją ir nepastebėdamas, jog nesutampa alaus galiojimo data, pareiškėjas netinkamai įgyvendino pareigą prekybos (sandėliavimo) vietoje turėti nurodyto alkoholinio gėrimo įsigijimą patvirtinančius dokumentus ir taip padarė Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 12 punkto ir 2 dalies 10 punkto pažeidimus. Teismo vertinimu, Departamentas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, atsižvelgęs į tai, kad po atlikto patikrinimo buvo pateikta pataisyta 2013 m. rugpjūčio 12 d. atitikties deklaracija, nepripažino UAB „Deliuvis“ pažeidus Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 2 dalies 2 punkto nuostatas.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atkreipė dėmesį, jog atsakomybei už tam tikrus Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų reikalavimus alkoholiniais gėrimais prekiaujančiam ūkio subjektui atsirasti pakanka nustatyti pažeidimo, numatyto šio įstatymo normų dispozicijoje, faktą, o į Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo priežastis, jei yra pagrindas, gali būti atsižvelgiama, skiriant tik ekonominę sankciją. Nurodė, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas padarė Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus, todėl nėra pagrindo tenkinti jo skundą ir panaikinti ginčijamą Departamento nutarimą, remiantis vien tuo, kad reikalavimai buvo pažeisti dėl klaidos, bei pažymėjo, jog pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 3 dalį pareiškėjui paskirta minimalaus dydžio bauda, numatyta už nustatytą pažeidimą, todėl sprendė, kad skirta ekonominė sankcija individualizuota tinkamai.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 82–84) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. sprendimą ir atsakovo 2013 m. spalio 10 d. nutarimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas, nors nurodė, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 12 punkto ir 2 dalies 10 punkto nuostatos nustato būtent pareiškėjo pareigą alkoholinius gėrimus parduoti ir laikyti tik tuomet, kai prekybos (sandėliavimo) vietoje jis turi juridinę galią turinčius privalomus tų produktų įsigijimą patvirtinančius dokumentus, nurodė tokių dokumentų išdavimo tvarką, tačiau nenurodė, kokie dokumentai patvirtina prekės įsigijimą. Teigia, kad alkoholinių gėrimų įsigijimą ir gabenimą patvirtina PVM sąskaita faktūra, o atitikties deklaracija patvirtina tik alkoholio produktų atitiktį nurodytiesiems prekių važtaraštyje.

Atkreipia dėmesį, jog sankcija numatyta už alkoholinių produktų pardavimą, prekybos vietoje neturint juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo ir gabenimo dokumentų, o ne alkoholio produktų atitiktį patvirtinančių dokumentų neturėjimą. Pažymi, kad degalinės parduotuvėje buvusio alaus įsigijimą patvirtina PVM sąskaita faktūra bei krovinio važtaraštis, kuriuose nurodytas prekės kodas, butelio talpa ir dėžių kiekis sutampa, kaip sutampa ir PVM sąskaitos faktūros numerį turinčiame jos priede – atitikties deklaracijoje – nurodytas prekės kodas, partijos numeris, butelio talpa, dėžių ir butelių vienetų skaičius, tačiau papildomai nurodyta klaidinga galiojimo data.

Sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad alkoholinio gėrimo galiojimo terminas yra vienas iš atitikties deklaracijoje privalomų nurodyti rekvizitų, tačiau pažymi, jog jis nėra vienintelis prekę apibūdinantis rekvizitas, todėl mano, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog jį nurodžius klaidingai negali būti nustatyta, ar atitikties deklaracijoje ir PVM sąskaitoje faktūroje nurodyti tie patys alkoholiniai gėrimai. Dar kartą atkreipia dėmesį į tai, kad sutapo kiti dokumentuose nurodyti rekvizitai, be to, prekybos vietoje nebuvo alaus, galiojančio iki 2014 m. sausio 11 d., pardavėjas pripažino, kad atitikties deklaracijoje buvo padaryta klaida, kuri buvo nedelsiant ištaisyta.

Iš viso to daro išvadą, kad rašymo klaida negali būti prilyginta pažeidimui, nes nagrinėjamu atveju nėra pačios pažeidimo sudėties. Atitikties deklaracija nebuvo suklastota, ją pareiškėjas pateikė patikrinimo metu, t. y. ji buvo prekybos vietoje, tuomet ir buvo pastebėta klaida, pati atitikties deklaracija nebuvo panaikinta ar pripažinta neteisėta. Papildomai pažymi, jog ir atsakovas nurodė, kad alkoholinius gėrimus apibūdina ne vien tik galiojimo terminas, bet ir kiti rekvizitai.

2. Sutinka, kad atsakomybei už tam tikrų Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų reikalavimus atsirasti pakanka nustatyti šių teisės normų dispozicijoje numatyto pažeidimo faktą, tačiau atkreipia dėmesį, jog šiuo konkrečiu atveju UAB „Deliuvis“ Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų reikalavimų nepažeidė – visi dokumentai, patvirtinantys alkoholinių gėrimų įsigijimą ir gabenimą, buvo prekybos vietoje ir buvo pateikti patikrinimo metu, po patikrinimo jokie nauji alkoholinių gėrimų įsigijimą ir gabenimą patvirtinantys dokumentai atsakovui nebuvo teikiami.

3. Mano, kad skundžiamas teismo sprendimas yra nenuoseklus, kadangi teismas pripažino, jog Departamentas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas ir, atsižvelgęs į tai, kad po atlikto patikrinimo jam buvo pateikta pataisyta 2013 m. rugpjūčio 12 d. deklaracija, nepripažino UAB „Deliuvis“ pažeidus Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 2 dalies 2 punkto nuostatas. Teigia, jog ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad Departamentas pripažino, jog pareiškėjas turi tinkamus dokumentus, patvirtinančius alkoholinių gėrimų įsigijimą ar gabenimą, todėl nelogiška, jog vienu atveju tokie dokumentai yra tinkami, o kitu – ne.

4. Teismas visiškai nepasisakė dėl patikrinimo protokolo turinio ir Departamento galbūt padaryto Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio pažeidimo. Pakartoja skunde pateiktus su tuo susijusius argumentus ir atkreipia dėmesį, kad atsakovas patikrinimo protokole nurodė alaus įsigijimą patvirtinančius dokumentus, t. y. pripažino, kad tokie dokumentai buvo pateikti. Taip pat teismas nepasisakė dėl visų ekonominei sankcijai taikyti būtinų pažeidimo juridinės sudėties elementų nurodymo protokole.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 91–92) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, objektyviai įvertinęs byloje esančią medžiagą bei procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o apeliantas apeliaciniame skunde nepateikė jokių naujų argumentų. Teigia, kad apeliacinis skundas yra grindžiamas subjektyvia pareiškėjo nuomone, yra nepagrįstas, o jame pateikti argumentai buvo įvertinti ir išnagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Iš ginčijamo atsakovo nutarimo matyti, kad pareiškėjo skundžiama 500 Lt bauda jam paskirta už Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 12 punkto bei šio straipsnio 2 dalies 10 punkto pažeidimus. Pagal nurodytą straipsnį (bylai aktuali 2012-06-21 įstatymo Nr. XI-2103 redakcija), Lietuvos Respublikoje parduoti draudžiama alkoholio produktus neturint prekybos (sandėliavimo) vietoje juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų egzemplioriaus (1 d. 12 p.); įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams, užsienio juridinių asmenų atstovybėms Lietuvos Respublikoje laikyti, gabenti Lietuvos Respublikoje draudžiama alkoholio produktus neturint prekybos (sandėliavimo) vietoje ir (ar) jų gabenimo metu juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų egzemplioriaus (2 d. 10 p.).

Kolegija pažymi, kad, skųsdamas šį atsakovo nutarimą, pareiškėjas nekelia nurodytų materialinės teisės normų aiškinimo klausimo. Savo nesutikimą su jam paskirta bauda jis grindžia faktine aplinkybe, kad nutarime nurodytas alkoholinis gėrimas (19 butelių alaus „Utenos Radler Orange“) buvo parduodamas ir laikomas, turint visus privalomus jo įsigijimą patvirtinančius dokumentus, tarp jų ir 2013 m. rugpjūčio 12 d. atitikties deklaraciją Nr. 901347062, kurioje šio alaus galiojimo laikas (iki 2014-01-11) dėl pardavėjo (UAB „Švyturys-Utenos alus“) padarytos techninės klaidos buvo nurodytas klaidingai, t. y. kitoks, negu nurodytas ant paminėtų alaus butelių (iki 2014-01-04). Pareiškėjo teigimu, tikrintojų nurodytu laiku (iki 2013-10-01) jis pateikė atsakovui alaus pardavėjo patikslintą tą pačią deklaraciją, tik su teisingai nurodytu alaus galiojimo laiku (iki 2014-01-04).

Atsakovas, nekvestionuodamas paminėtos patikslintos atitikties deklaracijos atitikimo tikrovei ir nenurodydamas jokių kitų argumentų, leidžiančių abejoti Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 12 punkte bei šio straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytų ir pareiškėjo tikrinimo metu pateiktų dokumentų atitikimu jiems keliamiems reikalavimams, nesutikimą su pareiškėjo skundu grindžia iš esmės ta pačia faktine aplinkybe, tik traktuodamas paminėtą patikslintą (pataisytą) atitikties deklaraciją nauju, patikrinimo metu objektyviai neegzistavusiu ir todėl prekybos vietoje nebuvusiu, dokumentu.

Atsižvelgdama į išvardytas, ginčo šalių nurodytas ir jų nekvestionuojamas, aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad pagrindinis klausimas, į kurį būtina atsakyti, sprendžiant šį administracinį ginčą, yra klausimas, ar techninės klaidos ištaisymo būdu pataisytas juridinę reikšmę turintis dokumentas Alkoholio kontrolės įstatymo taikymo laike požiūriu gali (turi) būti laikomas naujai sukurtu dokumentu. Atsakydama į šį klausimą, kolegija, viena vėrus, atsižvelgia į nagrinėjamos bylos specifiką, kuri, kaip jau buvo pasakyta, pasireiškia tuo, jog atsakovas nekvestionuoja paminėtu būdu pataisytos 2013 m. rugpjūčio 12 d. atitikties deklaracijos tinkamumo ta prasme, kad pripažino ją juridinę galią turinčiu dokumentu, patvirtinančiu paminėto alaus kiekio teisėtą įsigijimą, ir dėl to nekelia jokių abejonių. Antra vertus, atsakovas taip pat nekelia jokių abejonių dėl kitų paminėtą alų lydinčių dokumentų tinkamumo ir jų patikimumo. Esant tokiai faktinei situacijai, kolegija daro išvadą, kad atitikties deklaracijos (nors ir su klaidingai nurodytu alaus galiojimo laiku, tačiau tikrintojų nurodytu laiku pašalinus šią klaidą ) buvimas šio alaus prekybos vietoje paminėto patikrinimo metu negali būti traktuojamas kaip nagrinėjamai bylai aktualių Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 12 punkte bei šio straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytų reikalavimų pažeidimas. Priešingu atveju, kolegijos manymu, nagrinėjamoje situacijoje būtų pažeisti teismui privalomi taikyti teisingumo bei protingumo principai.

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino šiai bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir dėl to neteisingai pritaikė materialinės teisės normas (Alkoholio kontrolės įstatymo 17 str. 1 ir 2 d. nuostatas). Todėl teismo priimtas sprendimas negali būti laikomas teisingu ir yra naikintinas, o pareiškėjo teismui paduotas skundas tenkintinas (ABTĮ 143 str., 88 str. 2 p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. sprendimą panaikinti.

Panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2013 m. spalio 10 d. nutarimą Nr. ATK2-168/13.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis