2K-398/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–398/2014

Teisminio proceso Nr. 1-28-1-00313-2011-3

Procesinio sprendimo kategorijos

1.1.4.4.2;

1.2.3.2.7;

2.1.7.4;

2.1.14;

2.4.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Gintaro Godos ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

nuteistajam V. K.,

nuteistojo A. K. gynėjai advokatei Liudmilai Karvelienei,

nukentėjusiajai D. R. ir jos atstovui advokatui Vytautui Griežei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės Ritos Aliukonienės, nukentėjusiosios M. R. atstovės pagal įstatymą J. R., nukentėjusiosios D. R., nuteistojo A. K. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 22 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 22 d. nuosprendžiu nuteisti:

A. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų ir 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų;

V. K. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų ir 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų.

Iš V. K. ir A. K. solidariai priteista: D. R. ir P. R. po 80 000 Lt, J. R. - 100 000 Lt, M. R. - 100 000 Lt neturtinės žalai atlyginti, nustatant įstatyminei atstovei J. R. uzufrukto teisę į nepilnametei dukteriai priteistas lėšas, D. R. - 742 Lt turtinei žalai atlyginti, J. R. M. R. išlaikyti nuo 2013 m. kovo 22 d. kas mėnesį mokant po 180,16 Lt iki 2022 m. vasario 11 d., t. y. iki jos pilnametystės. Iš V. K. ir A. K. priteista valstybei po 748,55 Lt už D. R. suteiktą antrinę teisinę pagalbą ir po 300 Lt – P. R. už advokato teisinę pagalbą.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžiu:

1) panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 22 d. nuosprendžio dalis, kuria V. K. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų, taip pat panaikinta nuosprendžio dalis dėl kaltinimo A. K. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: V. K. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, o A. K. – pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių;

2) pakeista Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 22 d. nuosprendžio dalis dėl nuteistojo A. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nustatymo, nuteistiesiems V. K. ir A. K. paskirtų bausmių, civilinių ieškinių ir išlaidų advokatų paslaugoms apmokėti išieškojimo:

nuteistajam V. K. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirta 20 parų arešto; vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, 65 straipsnio 1 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas kardomasis kalinimas (suėmimas) nuo 2011 m. rugpjūčio 16 d. iki 2011 m. rugsėjo 5 d. ir nustatyta, kad nuteistasis V. K. jam paskirtą bausmę visiškai atliko;

iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta kaltinimo dalis, kad nuteistasis A. K. nužudė M. R. veikdamas bendrininkų grupe su V. K. ir kad nuteistasis A. K. kartu su V. K. nugriuvusiam sužalotam M. R. tyčia sudavė mažiausiai po vieną smūgį koja į viršutinę priekinę kūno dalį;

panaikinta nuosprendžio dalis, kuria nuteistojo A. K. atsakomybę pagal BK 129 straipsnio 1 dalį sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad šią nusikalstamą veiką jis padarė bendrininkų grupe;

nuteistojo A. K. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, kad jis aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas), ir tai, kad savo noru atlygino dalį padarytos žalos (BK 59 straipsnio 2 dalis);

nuteistajam A. K. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė laisvės atėmimas dešimčiai metų ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, ši bausmė ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 22 d. nuosprendžiu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė subendrintos apėmimo būdu ir nuteistajam A. K. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų ir šešiems mėnesiams;

nuosprendžio dalis, kuria iš nuteistųjų V. K. ir A. K. priteista atlyginti turtinę ir neturtinę žalą bei nukentėjusiųjų išlaidas už advokatų paslaugas, panaikinta; iš nuteistojo A. K. neturtinei žalai atlyginti priteista po 50 000 Lt nukentėjusiosioms J. R. ir M. R., 40 000 Lt - nukentėjusiajam P. R.; nukentėjusiajai D. R. - 40 000 Lt neturtinei žalai ir 742 Lt turtinei žalai atlyginti; nustatyta nukentėjusiajai ir jos atstovei pagal įstatymą J. R. uzufrukto teisė į nepilnametei M. R. priteistą žalos atlyginimą; nukentėjusiajai J. R. M. R. išlaikymui kas mėnesį priteista po 180,16 Lt, mokant nuo 2013 m. kovo 22 d. iki 2022 m. vasario 11 d., t. y. iki M. R. pilnametystės; iš nuteistojo A. K. išieškota 300 Lt nukentėjusiajam P. R., 750 Lt nukentėjusiajai J. R. ir 748,55 Lt valstybei už advokatų, kurie bylose dalyvavo kaip nukentėjusiųjų atstovai, paslaugas.

Kita nuosprendžio dalis nepakeista. Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės ir nukentėjusiosios D. R. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą, proceso dalyvių paaiškinimų,

n u s t a t ė :

A. K. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad nužudė M. R., o būtent, 2011 m. liepos 30 d., apie 7.00 val., siekdamas atkeršyti M. R. už V. K. sužalojimą prieš tai įvykusio konflikto metu, A. K., paėmęs nelegaliai laikomą šaunamąjį ginklą – nenustatyto modelio 6,35 mm kalibro pistoletą, savo automobiliu „Land Rover Freelander“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) kartu su V. K. atvyko į (duomenys neskelbtini) baikerių klubo organizuoto sąskrydžio vietą, esančią prie Elektrėnų marių, Elektrėnų sav., Pastrėvio sen. Čia V. K. tyčia sudavė vieną smūgį ranka į galvą pakviestam ir priėjusiam M. R., o A. K. tuo pačiu metu iš nelegaliai laikomo pistoleto tyčia du kartus iššovė į M. R., taip padarydamas nukentėjusiajam šautinę įėjimo žaizdą krūtinės ląstos nugariniame paviršiuje su stuburo VII krūtininio dešinės pusės slankstelio atskėlimu ir dešinio plaučio apatinės skilties sužalojimais bei kairio peties šautinę įėjimo žaizdą su krūtinės ląstos minkštųjų audinių, III tarpšonkaulinio raumens, kairio plaučio apatinės skilties, širdiplėvės, širdies dešinio skilvelio, diafragmos ir kepenų sužalojimais. Nuo patirtų sužalojimų M. R. mirė iki pristatymo į ligoninę.

Be to, V. K. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje L. A. (A) tyčia sudavė alaus buteliu vieną kartą į galvą, padarydamas muštinę žaizdą dešinio antakio srityje, t. y. nežymiai sutrikdė jo sveikatą.

Taip pat A. K. nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai disponavo šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis, tačiau dėl to kasacine tvarka nesiskundžiama.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 27 d. nuosprendį ir pripažinti jam BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 6 ir 9 dalyse nustatytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes, taip pat taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir paskirti švelnesnę bausmę.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos atsakomybę švelninančios aplinkybės, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinį, akcentuodamas, kad ji pripažįstama tik tada, kai kaltininkas savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų, pripažįsta esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Iš tokio aiškinimo išplaukia, kad, teisėsaugos institucijoms surinkus pakankamai kaltės įrodymų, kaltinamasis praranda galimybę pasinaudoti BK 59 straipsnio l dalies 2 punkte nustatyta atsakomybę lengvinančia aplinkybe, o tai yra klaidingas aiškinimas. Kasatoriaus manymu, įrodymų rinkimas ir išsamus visų bylos aplinkybių ištyrimas yra ikiteisminio tyrimo institucijos pareiga, todėl negalima baudžiamojo įstatymo aiškinti taip, esą atsakomybę lengvinančios aplinkybės kaltinamajam taikomos tik tada, jeigu ikiteisminio tyrimo institucija neatlieka savo pareigų arba jas atlieka aplaidžiai (nesurinko visų reikiamų įrodymų). Kasatorius pabrėžia, kad pats atvyko į policijos įstaigą, prisipažino padaręs nusikaltimą, stengėsi išvengti sunkių padarinių gabendamas nukentėjusįjį į ligoninę, taip pat stengėsi atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą, teisme davė teisingus parodymus, dėl nusikaltimo gailėjosi. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažeidė bendrąjį teisės principą onus probandi, atmetė kasatoriaus parodymus apie suklupimą ir užkliuvimą už šakos ne dėl to, kad juos paneigė kiti įrodymai, o todėl, kad nebuvo juos paneigiančių įrodymų, taip įrodinėjimo pareigą perkėlė kaltinamajam.

Taip pat kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino BK 59 straipsnio l dalies 6 punkte nustatytos atsakomybę švelninančios aplinkybės, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Apeliacinės instancijos teismas padarė prieštaringą išvadą, kad nors jo brolio V. K. sumušimas turėjo įtakos A. K. veiksmams ir į tai atsižvelgiama skiriant jam bausmę, ši aplinkybė negali būti pripažinta A. K. atsakomybę lengvinančia.

Be to, kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino BK 59 straipsnio l dalies 9 punkte nustatytos atsakomybę švelninančios aplinkybės ir netaikė BK 28 straipsnio bei 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatų. Kasatorius mano, kad teismas klaidingai aiškino pavojingo kėsinimosi ir būtinosios ginties sąvokas, ir nurodo, jog nukentėjusiojo veiksmai, kurie laikytini kėsinimusi įvykdyti tyčinį smurtinį nusikaltimą, visuomet sukuria būtinosios ginties situaciją. Todėl, anot kasatoriaus, pavojingas kėsinimasis atsirado tada, kai jo brolis V. K. buvo sumuštas, ir tęsėsi net kasatoriui atvykus į stovyklavietę, kai jam buvo grasinama. Kasatorius teigia turėjęs pakankamą pagrindą manyti, kad pavojingas kėsinimasis gali bet kada pasikartoti, todėl paėmė ginklą.

Kasatorius teigia, kad ginklą panaudojo gindamasis, o iššovė todėl, kad suklupo. Taip pat jis nurodo, kad stovėdamas nukentėjusiajam M. R. už nugaros negalėjo aiškiai suprasti, jog ne nukentėjęs M. R. smogė jo broliui V. K., o atvirkščiai. Kasatorius teigia, kad teismo nuosprendyje tendencingai teigiama, kad neva konfliktą išprovokavo pats V. K. Šis teiginys grindžiamas V. K. sumušusių asmenų parodymais: esą dviem asmenims užkliuvus pečiais, kilo žodinis konfliktas, dėl to V. K. buvo sumuštas. Taip pat teismas nepagrįstai neatsižvelgė į kasatoriaus parodymus, kad, naktį jam atvykus į poilsiavietę, jis buvo apsuptas grupės agresyviai nusiteikusių asmenų ir nebuvo sumuštas tik todėl, kad jį užstojo G. V. Anot kasatoriaus, teismas turėjo nustatyti pavojingo kėsinimosi realumą ir tai, ar egzistavo būtinosios ginties ribų peržengimas, tačiau teismas padarė niekuo nemotyvuotą išvadą, kad pavojingo kėsinimosi nebuvo.

Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausioji prokurorė R. Aliukonienė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 27 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 320 straipsnio 3 dalį, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą kvalifikuodamas V. K. ir A. K. veiksmus, šalindamas atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir taikydamas dvi atsakomybę lengvinančias aplinkybes.

Anot prokurorės, sprendimą dėl V. K. išteisinimo dėl M. R. nužudymo bendrininkų grupe su A. K. apeliacinės instancijos teismas grindžia tuo, jog byloje nėra pagrindo daryti išvadą, kad V. K. įkalbėjo brolį A. K. kerštauti dėl konflikto, kurio metu nukentėjo V. K. Savo išvadą apeliacinės instancijos teismas motyvavo tuo, kad nėra duomenų apie daugkartinių brolių K. pokalbių telefonu turinį naktį prieš nužudymą, ir patikėjo jų neva, nuosekliais parodymais, kad buvo kalbama tik apie ryte planuojamą žvejybą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė ir tai, kad nėra pagrindo daryti neabejotiną išvadą, jog po to, kai V. K. pirmas sudavė pakviestam ir priėjusiam M. R. ranka į veidą, o A. K. tuoj pat į jį iššovė, abu broliai gulintį nukentėjusįjį dar ir spardė, o V. K. pylė ant jo alų.

Ginčydama šias išvadas, prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai patikėjo versija, jog naktį, esant sumuštam V. K., jie aptarinėjo planuojamą ryte žvejybą, kuri buvo suplanuota dar iki visų tiriamų įvykių, paskui „pakeliui užsuko“ iš V. K. namų iki neva numatytos žvejybos vietos į baikerių stovyklavietę. Iš tikrųjų minėta stovyklavietė nebuvo pakeliui. Teismas nenagrinėjo ir nevertino liudytojų G. V., L. L., L. B. ir net paties A. K. parodymų, kad po susitikimo naktį baikerių sąskrydžio vietoje ir įvykusio ten pokalbio konfliktą dėl brolio sužalojimo A. K. laikė baigtu, todėl vykti ryte aiškintis santykių nebuvo reikalo, juo labiau kad toks susitikimas buvo suplanuotas po dviejų dienų.

Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad jokių bendrų veiksmų nei iki įvykio (šūvių), nei po jo, nuteistieji neatliko, kad po šūvių prisidėti prie A. K. veiksmų prieš M. R. V. K. negalėjo, nes nusikaltimas (nužudymas) buvo jau baigtas. Šios išvados prieštarauja pirmosios instancijos teisme ištirtiems įrodymams. Vos tik atvykę į stovyklavietę, abu nuteistieji pradėjo kviesti M. R. Be to, nėra jokių duomenų, kad M. R. mirė tuoj pat po šūvių. Atvirkščiai, iš liudytojų A. V. ir P. B. parodymų išplaukia, kad V. K. ir A. K. spardė M. R., o šis dar gynėsi nuo smūgių rankomis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, kodėl nepatikėjo liudytojų A. V. ir P. B. parodymais, kuriais pagrįstai rėmėsi pirmosios instancijos teismas. Iš minėtų asmenų parodymų matyti, kad jie tiesiogiai matė nuteistuosius spardant jau sužalotą ir gulintį ant žemės M. R. Teismas pateikė nepagrįstus argumentus, kad šių liudytojų parodymus neva paneigia abiejų nuteistųjų parodymai, teismo medicinos specialisto išvada, kurioje nekonstatuota jokių kitų sužalojimų, kitų liudytojų parodymai. Iš tikrųjų nuteistieji V. K. ir A. K. parodymus nuolat keitė, jie buvo nenuoseklūs viso proceso metu.

Taip pat skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas prokurorės apeliacinį skundą dėl V. K. ir A. K. kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą ir 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, savo išvadas iš esmės motyvavo tais pačiais pirmosios instancijos teismo pateiktais argumentais, iš kurių matyti, kad šūvių į M. R. metu niekam kitam pavojus negrėsė ir nėra jokių objektyvių duomenų (išskyrus rastą neiššautą šovinį), jog prieš pat V. K. suduodant smūgį L. A. buteliu į galvą, A. K. jau po šūvių į M. R. buvo įrėmęs L. A. pistoletą į galvą ir šovė (nuspaudė nuleistuką), tačiau šūvis neįvyko. Prokuroras savo apeliacinį skundą grindė ir motyvavo nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, įvykio vietos apžiūros duomenimis bei specialistų išvadomis dėl žmonių ir palapinių išsidėstymo įvykio vietoje, jų tarpusavio padėties šūvių metu, šūvių skaičiaus, šūvių atstumų, panaudoto šaunamojo ginklo charakteristikų, tūtelių aptikimo vietų ir t. t., tačiau apeliacinės instancijos teismas šių prokurorės skundė išdėstytų argumentų tinkamai nenagrinėjo ir dėl jų iš esmės nepasisakė, t. y. nepatikrino apeliacinio skundo tiek, kiek buvo prašoma, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį.

Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ir pats L. A. teisme negalėjo tiksliai patvirtinti, ar A. K. jam buvo įrėmęs ginklą į galvą. Iš nukentėjusiojo parodymų, duotų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, akivaizdžiai matyti, jog L. A. patvirtino, kad A. K. sugriebė jį už liemens, pasuko, įrėmė į kaktą kažkokį blizgantį daiktą, panašų į pistoletą. Tai patvirtino ir liudytojas L. L. Pažymėtina, kad abiejų instancijų teismai neįvertino kitų liudytojų parodymų (V. K., L. L., G. V., N. Z., R. G.), jog pats L. A. jiems pasakojo apie šiuos A. K. veiksmus ir žodžius.

Kasatorės manymu, abejotina apeliacinės instancijos teismo išvada, kad išteisinus V. K. dėl M. R. nužudymo bei nesant duomenų, jog byloje ikiteisminio tyrimo metu buvo nukentėjusiojo ar jo teisėto atstovo skundas ar prokurorės reikalavimas, šis negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo M. R. Anot prokurorės, reikalavimo patraukti V. K. baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir negalėjo būti, nes visi jo smurtiniai veiksmai prieš M. R. buvo vertinami kaip bendrininkavimas nužudant M. R.

Taip pat kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl A. K. neva neteisingai paskirtos (per griežtos) bausmės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl L. A. sveikatos nežymaus sutrikdymo. Kasatorė mano, kad teismas neatsižvelgė į V. K. vaidmenį nagrinėjamuose įvykiuose, jo asmenybę ir, nesant gynėjo apeliacinio skundo dėl bausmės sušvelninimo, paskyrė jam švelnesnę bausmės rūšį – areštą, be to, nepasisakė, kodėl skirtina beveik minimalios trukmės (20 parų) arešto bausmė.

Anot prokurorės, nepagrįstas yra ir apeliacinės instancijos teismo sprendimas pripažinti, kad yra A. K. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, t. y. kad jis aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Iš bylos medžiagos matyti, kad neviršijantį 10 km atstumą nuo įvykio vietos iki ligoninės nuteistieji važiavo beveik valandą. Be to, teismas visiškai nevertino liudytojų L. Z. ir A. V. parodymų, iš kurių matyti, kad A. K. sąmoningai slėpė M. R. patirtų sužalojimų pobūdį ir tikrąsias įvykio aplinkybės.

Be to, skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas nesiėmė visų reikiamų priemonių prieštaravimams tarp nuteistųjų parodymų pašalinti, pirmosios instancijos teismo netirtų aplinkybių netyrė, įrodymų tyrimo neatliko (pvz., nesiėmė priemonių kviesti apklausai Vilniaus apygardos teismo neapklaustų V. K., A. K., E. T.).

Kasaciniu skundu nukentėjusioji D. R. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 27 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 22 d. nuosprendį su pakeitimais, t. y. paskirti V. K. ir A. K. griežtesnes bausmes.

Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė bendrininkavimą reglamentuojančias teisės normas ir nepagrįstai V. K. išteisino pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Apie bendrininkų susitarimą sprendžiama ne tik iš jų parodymų, bet ir iš nustatytų jų bendrų (suderintų) veiksmų bei iš kitų bylos aplinkybių. Tiek A. K., tiek V. K. išvis neigė buvus bet kokį susitarimą atlikti nusikalstamus veiksmus, tačiau iš teismo nustatytų aplinkybių matyti, kad, atvykę į nusikaltimo padarymo vietą, jie abu turėjo bendrą nusikalstamą ketinimą atkeršyti, abu ieškojo M. R., kvietė jį prieiti, o po to abu atliko nusikalstamus veiksmus. Nors byloje nėra duomenų apie brolių A. ir V. K. konkrečiai apibrėžtą susitarimą, tačiau tai rodo, kad jie veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia ir abudu turi atsakyti už faktiškai kilusius padarinius. Nesant konkretaus susitarimo A. K. veiksmai panaudojant šaunamąjį ginklą negali būti vertinami kaip nusikaltimo vykdytojo ekscesas. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką vykdytojo ekscesas galimas tik tada, kai bendrininkų susitarimas dėl nusikalstamos veikos padarymo yra konkretus. Tik esant konkrečiam nusikalstamam susitarimui jo vykdytojas gali nuo susitarimo nukrypti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-16/2013).

Taip pat kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai A. K. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, jog jis aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas), ir tai, kad savo noru atlygino dalį padarytos žalos (BK 59 straipsnio 2 dalis), taip pat nepagrįstai pašalino sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką A. K. padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktą), tai lėmė nepagrįstą paskirtos laisvės atėmimo bausmės sušvelninimą.

Skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog A. K. aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių neparemta byloje esančiais įrodymais. Teismas neatsižvelgė į tai, kad, veždami M. R. į ligoninę, jie visiškai nesistengė, jog medicinos pagalba būtų kuo skubiau suteikta. Antai liudytojas L. L. parodė, kad, veždami M. R., A. K. ir V. K. mažiausiai tris kartus buvo sustoję, aiškinosi tarpusavyje, M. R. į ligoninę nuvežtas praėjus daugiau kaip valandai po nusikaltimo padarymo, nors iki Elektrėnų ligoninės tebuvo keletas kilometrų. Šios aplinkybės, anot kasatorės, rodo, kad po nusikaltimo padarymo nuteistieji nesiekė išvengti sunkesnių padarinių, nesuteikė tinkamos pagalbos, o priešingai – siekė nuslėpti nusikaltimą ir išvengti atsakomybės.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai A. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino dalinį žalos atlyginimą. Teismas vertino, kad 14 000 Lt dydžio turtinės žalos atlyginimas J. R. yra pakankamai didelis, palyginus su likusia teismo priteista 20 000 Lt išlaikymo suma. Tačiau, kasatorės manymu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atlygintos žalos dydį vertino tik turtinės žalos dydžio kontekste. Kasatorė pažymi, kad nusikaltimo pasekmės yra negrįžtamos, nes buvo atimta žmogaus gyvybė, todėl nukentėjusiesiems priteista neturtinė žala vertinant visą patirtą žalą nelaikytina didele atlygintinos žalos dalimi. Be to, kasatorė pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismui netinkamai taikant bendrininkavimą reglamentuojančias teisės normas, A. K. buvo nepagrįstai panaikinta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupe.

Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalino kaltinimo dalį, jog nuteistasis A. K. kartu su V. K. nugriuvusiam sužalotam M. R. tyčia sudavė mažiausiai po vieną smūgį koja į viršutinę priekinę kūno dalį. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis tuo, kad liudytojai P. B. ir A. V. parodė, jog matė, kad broliai spardė gulintį M. R., tačiau jokių kitų sužalojimų, išskyrus šautines žaizdas, nepatvirtina medicinos specialisto išvada ir netoli įvykio vietos buvę liudytojai. Tačiau, pasak kasatorės, iš bylos aplinkybių matyti, kad liudytojai įvykius matė iš skirtingų vietų ir skirtingomis aplinkybėmis, be to, specialisto išvada taip pat savaime nepaneigia, jog M. R. nebuvo spardomas, nes sužalojimo pėdsakai galėjo neišlikti arba būti neužfiksuoti esant šautinėms žaizdoms. Taip pat kasatorė pažymi, kad teismas nepagrįstai nepriteisė turtinės ir neturtinės žalos iš V. K. ir sumažino iš A. K. priteistiną neturtinę žalą.

Kasaciniu skundu nukentėjusiosios M. R. atstovė pagal įstatymą J. R. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 27 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 22 d. nuosprendį su pakeitimais, siūlomais nukentėjusiosios D. R. ir prokurorės skunduose.

Kasatorė iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir nukentėjusioji D. R. ginčija apeliacinės instancijos teismo sprendimą išteisinti V. K. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, pripažinti A. K. atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir pašalinti atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Taip pat kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sumažino priteistinos neturtinės žalos dydžius nuo 100 000 Lt iki 50 000 Lt jai ir M. R. (nukentėjusiojo dukteriai), nuo 80 000 Lt iki 40 000 Lt nukentėjusiojo tėvams D. R. ir P. R.

Prokurorės R. Aliukonienės, nukentėjusiosios M. R. atstovės pagal įstatymą J. R., nukentėjusiosios D. R. kasaciniai skundai tenkintini iš dalies, dėl nuteistojo A. K. kasacinio skundo nepasisakytina.

Dėl V. K. vaidmens nužudant M. R.

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatė, kad broliai A. K. ir V. K., siekdami atkeršyti M. R. už V. K. sužalojimą prieš tai įvykusio konflikto metu, kartu tuo pačiu automobiliu atvyko į įvykio vietą, A. K. buvo ginkluotas nenustatyto modelio 6,35 mm kalibro pistoletu. Įvykio vietoje V. K. tyčia sudavė vieną smūgį ranka į galvą M. R., o A. K. tuo pačiu metu iš pistoleto tyčia du kartus iššovė į jį, padarydamas jam mirtinus kūno sužalojimus. Po to toje pačioje vietoje tyčia sudavė alaus buteliu į galvą priėjusiam L. A. Nors teismas konstatavo, kad nėra neginčijamų įrodymų, kad V. K. iš anksto žinojo apie A. K. turimą šaunamąjį ginklą, bet abiejų kaltinamųjų bendrininkavimą teismas nustatė atsižvelgęs tiek į jų bendrus veiksmus iki šaudymo į M. R., tiek ir po jo. Teismo buvo atkreiptas dėmesys ir į tai, kad A. K. ir V. K. kartu atvyko į įvykio vietą turėdami tikslą keršyti, V. K. pirmas pradėjo smurtauti, o po to, kai A. K. peršovė M. R., buvo abejingas galimiems veikos padariniams ir neišreiškė tam jokio nepritarimo, atvirkščiai, abu kaltinamieji spardė jau pašautą M. R., pylė ant jo alų, be to, V. K. siūlė broliui dar peršauti ir nukentėjusiojo kojas, o šis atsakė, jog jie jau „išsiaiškino su kuo norėjo išsiaiškinti“.

Šios nustatytos aplinkybės leido teismui konstatuoti, kad M. R. nužudymas padarytas bendrininkų grupe ir už jį atsakingas ne vien tik mirtinus šūvius paleidęs A. K., bet ir didelį agresyvumą įvykio metu rodęs ir prieš nukentėjusįjį smurtavęs jo brolis V. K. Tokiomis faktinėmis aplinkybėmis minėta pirmosios instancijos teismo išvada atitinka teismų praktiką taikant bendrininkavimo nuostatas nužudymų bylose. Antai teismas, motyvuodamas savo išvadą buvus bendrininkavimą nužudant M. R., rėmėsi teismų praktikoje sukurtais precedentais, kuriuose išaiškinta, jog įrodinėjant bendrininkų susitarimą nėra būtina, kad nusikalstamos veikos detalės būtų išsamiai aptartos, kad susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas, kad tais atvejais, kai kaltininkai supranta vieni kitų veiksmus, jiems pritaria, suvokia daromos veikos pobūdį, numato, kad nuo tokių veiksmų nukentėjusysis gali mirti, laikoma, kad jie veikia kaip bendravykdytojai, kad nėra būtina, jog kiekvienas iš vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų, kad už tyčinį nužudymą asmenys atsako kaip bendrininkai ir tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta ne nuo visų bendrininkų panaudoto smurto, tačiau visi bendrininkai turėjo tyčią nužudyti ar neapibrėžtą tyčią dėl padarinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275/2007, 2K-191/2008, 2K-229/2008, 2K-485/2008, 2K-324/2009).

Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės pritaręs minėtoms grupinių nužudymų vertinimo nuostatoms, vis dėlto brolių A. K. ir V. K. bendrininkavimą nužudant M. R. paneigė konstatuodamas, kad nužudymas įvykdytas tik šūvius paleidusio A. K. veiksmais. Tokią savo išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė kitaip nei pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos įrodymus ir pakoreguodamas faktines įvykio aplinkybes. Nuosprendyje konstatuota, kad V. K. iki šūvių jokiais konkliudentiniais veiksmais prie nužudymo prisijungti negalėjo, nes apie brolio turėtą ginklą nežinojo ir jo nematė iki paleidžiant šūvius; kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, jog V. K. po šūvių mušė M. R. ir pylė ant jo alų. Apeliacinės instancijos teismo išvadai apie bendros tyčios nužudyti nebuvimą įtakos turėjo ir tai, kad po šūvių į M. R., broliai A. ir V. K. įkėlė M. R. į automobilį ir vežė į ligoninę.

Išnagrinėjusi prokurorės ir nukentėjusiųjų argumentus, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, kuria paneigtas A. K. ir V. K. bendrininkavimas nužudant M. R., padaryta nesilaikant išsamaus bylos aplinkybių išnagrinėjimo ir apeliacinio bylos patikrinimo kriterijų (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 320 straipsnio 3 dalis). Konstatuodama tai teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į šias bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje aplinkybes:

1. Apeliacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių dalį (dėl M. R. mušimo, alaus pylimo ant jo ir siūlymo peršauti jam kojas jau po to, kai šis buvo pašautas) pašalino kaip neįrodytas neatlikęs atitinkamų įrodymų tyrimo byloje. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes nustatė tiesiogiai išklausęs liudytojų A. V., L. L., P. B. parodymus (T. 7, b. l. 2-5; 57-60), taip pat įvertinęs jų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turinį. Turint galvoje minėtų aplinkybių svarbą teisiškai vertinant kiekvieno iš kaltinamųjų veiksmus, jų paneigimas apeliacinėje instancijoje visiškai neatlikus įrodymų tyrimo ir nepabandžius pašalinti prieštaravimus ir abejones traktuotinas kaip neišsamus bylos patikrinimas apeliacine tvarka.

2. Apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas savo išvadą, kad V. K. nedalyvavo nužudant M. R., rėmėsi tvirtu įsitikinimu, kad V. K. nežinojo apie A. K. turimą ginklą (tokia išvada nuolat kartojama), be to, nuosprendyje tvirtinama, kad tokią pat išvadą padarė ir pirmosios instancijos teismas. Tačiau iš tikrųjų pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tokios išvados nepadaryta, o tik nurodyta, kad byloje nenustatyta neginčijamų įrodymų, jog V. K. iš anksto žinojo apie A. K. turimą šaunamąjį ginklą.

Esant tokiai situacijai, formuojant vidinį įsitikinimą, žinojo ar nežinojo vienas kaltinamasis apie kito turimą ginklą, taip pat sprendžiant apie tyčios jį panaudoti buvimą ar nebuvimą, labai svarbu įvertinti, ar vieno kaltinamojo ginklo panaudojimas buvo staigmena kitam kaltinamajam, kaip jis į tai reagavo, kaip elgėsi po to (pritariančiai, nepritariančiai, abejingai) ir pan. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas kategorišką išvadą, kad V. K. iš anksto nežinojo apie brolio turimą ginklą (reiškia ir tyčios panaudoti ginklą negalėjo turėti), tokios įvykio analizės nepateikė, atitinkamų įrodymų papildomo tyrimo neatliko. Tai traktuotina kaip reikalavimo įrodymus vertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nesilaikymas.

3. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, nušauto M. R. vežimą į ligoninę vertino kaip bandymą išvengti sunkesnių padarinių ir pripažino šį faktą A. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad ši aplinkybė svarbi sprendžiant ne tik atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bet ir kaltinamųjų tyčios turinio ir bendrininkavimo klausimus. Kita vertus, darant išvadą dėl skubaus nukentėjusiojo vežimo į ligoninę ir siekio jį išgelbėti, neaptarti liudytojo L. L. parodymai teisme, jog jis bijojo, kad broliai A. ir V. K. neišmestų kur nors M. R., kad veždami jį į ligoninę jie buvo ne kartą sustoję, aiškinosi tarpusavyje (T. 7, b. l. 3). Be to, neaptarta aplinkybė dėl pernelyg ilgai trukusio nukentėjusiojo vežimo į ligoninę. Taigi nukentėjusiojo gabenimo į ligoninę ir bandymo jį išgelbėti aplinkybių vertinimas nėra pagrįstas išsamiu šių aplinkybių ištyrimu.

Dėl minėtų esminių BPK reikalavimų pažeidimų apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikinamas, byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl atskirų prokurorės kasacinio skundo argumentų

Nors kasacinio teismo teisėjų kolegija priėmė sprendimą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, tačiau kai kurių prokurorės keliamų klausimų iš naujo nagrinėti nėra pagrindo.

Pirma, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo abejoti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvada dėl pasikėsinimo nužudyti L. A. neįrodytumo. Teismai pagrįstai nurodė, kad nukentėjusysis L. A. negalėjo kategoriškai patvirtinti, jog A. K. jam buvo įrėmęs į galvą pistoletą, juo labiau šovęs į jį; nėra liudytojų, kurie galėtų patikimai patvirtinti pasikėsinimo versiją; įvykio vietos apžiūros metu surastas neiššautas šovinys nėra pakankamas įrodymas pripažinti, kad į L. A. buvo šauta. Net ir sutikus su prokurorės kasacinio skundo argumentais, kad byloje įmanoma konstatuoti, jog L. A. į kaktą buvo įremtas ginklas, ši aplinkybė nepaneigia teismų išvadų dėl pasikėsinimo neįrodytumo. Pažymėtina ir tai, kad liudytojai R. G. ir P. B., kurių parodymuose yra minimas nesėkmingas bandymas šauti į L. A., patys šio įvykio nematė, bet tik girdėjo apie tai kalbų. Taigi, patikrinus prokurorės argumentus dėl nepagrįsto išteisinimo pagal kaltinimą pasikėsinus nužudyti L. A., sutiktina su teismų išvada, kad ši kaltinimo dalis byloje labiau grindžiama prielaidomis negu įrodymais.

Antra, priešingai nei teigiama prokurorės kasaciniame skunde, nėra pagrindo išvadai, kad teismas nepagrįstai pašalino iš kaltinimo kitų žmonių gyvybei pavojingą nužudymo būdą kaip nužudymą kvalifikuojantį požymį (BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Šis teismo sprendimas yra tinkamai motyvuotas ir pagrįstas byloje nustatytų aplinkybių vertinimu. Toks sprendimas pirmiausia motyvuotas tuo, kad A. K. ginklą laikė nukreipęs tik į priešais stovintį M. R.; šūvio metu arti nukentėjusiojo kitų žmonių nebuvo (L. A. priėjo M. R. jau parkritus); nebuvo objektų, kurie šaudant į M. R. galėjo sudaryti galimybę rikošetui įvykti. Apeliacinės instancijos teismas patikrino ir išsamiai pasisakė dėl prokurorės apeliacinio skundo argumentų, kuriais buvo bandoma paneigti šias teismo nustatytas aplinkybes, tačiau atmetė juos kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti dėl tokios išvados.

Dėl kasacinių skundų argumentų, dėl kurių nepasisakytina

Prokurorės ir nukentėjusiųjų kasaciniuose skunduose argumentuojama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sušvelnino V. K. ir A. K. paskirtas bausmes, sumažino priteistinos žalos dydžius iš A. K., pripažino kai kurias A. K. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, pašalino atsakomybę sunkinančią aplinkybę (bendrininkų grupę). Pažymėtina, kad, panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, nustoja galioti ir minėti šio teismo sprendimai. Šie klausimai priklauso nuo pakartotinio bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka rezultato, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Tais pačiais motyvais teisėjų kolegija nepasisako ir dėl nuteistojo A. K. kasacinio skundo, kuriame teigiama, kad teismai turėjo pripažinti jam BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 6 ir 9 punktuose nustatytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes, nustatyti BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytą sąlygą ir šiuo pagrindu paskirti jam švelnesnę bausmę. Tuos pačius klausimus kasatorius kėlė ir savo apeliaciniame skunde. Atsakymai į šiuos klausimus priklauso nuo pakartotinio bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka rezultatų ir šio teismo išvadų dėl faktinių bylos aplinkybių, todėl šioje kasacinėje nutartyje dėl jų nepasisakoma.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo

Teismui pateikta Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų (2014 m. rugsėjo 19 d. Nr. (4.22.) TPA-1557), iš kurios matyti, kad už teisinės pagalbos nukentėjusiajai D. R. teikimą kasacinės instancijos teisme valstybei naudai išieškotina 860 Lt turėtų išlaidų. Remiantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą kasacinėje instancijoje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-267/2009, 2K-174/2014, 2K-322/2014 ir kt). Nagrinėjamojoje byloje kasacinio teismo teisėjų kolegija priėmė sprendimą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Susidariusioje situacijoje nukentėjusiajai D. R. suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo klausimas šioje proceso stadijoje nesvarstomas, nes priklauso nuo bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka rezultatų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 27 d. nuosprendį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Gintaras Goda

Olegas Fedosiukas