A-552-1453-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-1453/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01870-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos agentūrai dėl įsakymo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. K. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – ir Agentūra) 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. AV-303 3 dalį, kuria panaikinta Aplinkos būklės vertinimo departamento Klimato kaitos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė; 2) panaikinti Agentūros 2013 m. gegužės 3 d. įsakymą Nr. AP-143 dėl pareiškėjo atleidimo iš Klimato kaitos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų; 3) grąžinti A. K. į valstybės tarnybą; 4) priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo 2013 m. gegužės 4 d. iki grąžinimo į valstybės tarnybą dienos; 5) priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos.

Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. AV-303 pakeitė keleto struktūrinių padalinių nuostatus ir 2013 m. sausio 2 d. pranešimu dėl pareigybės panaikinimo Nr. 13TP-1 informavo, jog dėl struktūrinių pertvarkymų 2013 m. gegužės 6 d. bus panaikinta jo einama vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigybė, o 2013 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. AP-143 jis buvo atleistas iš einamų pareigų. Atsakovo 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. AV-303 buvo perskirstytos darbdavio struktūrinių padalinių vykdomos funkcijos, padaliniui, kuriame jis dirbo, buvo pavesta nauja papildoma funkcija.

Pareiškėjo manymu, atsakovas neturėjo pagrindo naikinti jo pareigybę, kadangi funkcijų perskirstymas tarp padalinių nėra ir negali būti laikomas struktūriniu pertvarkymu, nes dėl to nepasikeitė įstaigos vidinė struktūra, nesumažėjo vykdomos funkcijos. Funkcijas, kurias iki pareigybės panaikinimo įstaigoje vykdė jis, ir toliau bus vykdomos, tik dalis jų pavesta vykdyti kitam struktūriniam padaliniui, o skyrius, kuriame jis dirbo, įsipareigojo vykdyti ir naują funkciją, kuri iki tol nebuvo numatyta vykdyti struktūrinių padalinių nuostatuose.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas, žinodamas, kad iki teisės gauti visą senatvės pensiją jam yra likę mažiau kaip penkeri metai, perskirstydamas darbo funkcijas, iš etatų sąrašo išbraukė tik jo pareigybę, o kitiems, net ir žemesnės kvalifikacijos darbuotojams, pranešimų apie numatomą darbo sutarties sąlygų pasikeitimą arba darbo sutarties nutraukimą dėl struktūrinių pertvarkymų neįteikė. Pareiškėjas nurodė, kad per visą įspėjimo laikotarpį atsakovas jam nepasiūlė eiti jokių kitų pareigų, kaip tai nustatyta Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje.

Į pateiktą prašymą informuoti apie laisvas pareigybes, kurias jis galėtų eiti, atsakovas atsakė, kad jis netenkina laisvoms pareigybėms nustatytų specialiųjų reikalavimų ir nenurodė, kokių reikalavimų jis netenkino. Pareiškėjo manymu, atsakovas savo veiksmais siekė juo atsikratyti, nes Agentūros direktorius 2012 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. AP-520 paskyrė nepagrįstą drausminę nuobaudą dėl funkcijų, su kuriomis jis nebuvo supažindintas, nevykdymo, taip pat praleidus įstatymų nustatytą terminą. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovo veiksmai, dėl kurių jis buvo atleistas iš einamų pareigų, taip pat nepalankių dirbti sąlygų sudarymas jam sukėlė didelius dvasinius išgyvenimus, emocinį stresą, dėl to stipriai pablogėjo sveikata.

Pareiškėjas nuo 2013 m. kovo 27 d. iki gegužės 14 d. tapo laikinai nedarbingu, tačiau atsakovas, tai žinodamas, nutraukė su juo darbo santykius.

Atsakovas Aplinkos apsaugos agentūra atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo pareigybė buvo panaikinta siekiant efektyvinti, optimizuoti funkcijas, perduodant Aplinkos būklės vertinimo departamento Klimato kaitos skyriaus metodinio vadovavimo regionų aplinkos apsaugos departamentams funkcijas kitam Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės departamento struktūroje esančiam struktūriniam padaliniui. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės departamento Poveikio aplinkai vertinimo ir taršos prevencijos skyriaus nuostatai pakoreguoti, už šios funkcijos vykdymo organizavimą atsako šio skyriaus vedėjas, kurio viena iš funkcijų yra organizuoti skyriaus veiklą.

Panaikintos pareigybės sąskaita nauja valstybės tarnautojo pareigybė nebuvo įsteigta nei Aplinkos būklės vertinimo departamento Klimato kaitos skyriuje, nei kitame struktūriniame padalinyje. Reikalavimų, susijusių su valstybės tarnautojo teisės gauti ir teikti informaciją įgyvendinimu, pažeidimas, atsakovo teigimu, savaime nesudaro (savarankiško) pagrindo atleidimą iš valstybės tarnybos pripažinti neteisėtu. Pareiškėjui kreipusis su prašymu pateikti informaciją apie laisvas pareigybes, Agentūra 2013 m. vasario 15 d. pranešime „Dėl informacijos apie laisvas pareigybes ir pareigybės panaikinimo priežastis“ pateikė visą informaciją apie laisvas pareigybes ir kodėl jam nebuvo siūlytos laisvos valstybės tarnautojų pareigos, pareiškėjas buvo kviečiamas susipažinti su laisvų pareigybių aprašymais.

Atsakovas nurodė, kad negalėjo suteikti informacijos apie pareiškėjui galimas siūlyti laisvas valstybės tarnautojo pareigybes, kadangi tokia informacija neegzistavo. Agentūroje pareiškėjo įspėjimo laikotarpiu nebuvo laisvų A lygo 13 kategorijos ir žemesnės kategorijos tinkamų valstybės tarnautojų pareigybių, kurių pareigybės aprašymuose nurodytus specialiuosius reikalavimus galėjo atitikti pareiškėjas, todėl jam pagrįstai nebuvo siūlomos šios pareigos. Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjas pagrįstai negalėjo būti paskirtas į kitas valstybės tarnautojo pareigas per visą įspėjimo laikotarpį.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad ginčijamame 2012 m. gruodžio 31 d. įsakyme Nr. AV-303 buvo išsamiai išdėstyta ir išaiškinta struktūrinių pertvarkymų esmė ir tikslas. Agentūros 2013 m. sausio 2 d. pranešime Nr. 13TP-1 dėl pareigybės panaikinimo šis įsakymas nurodytas kaip teisinis pagrindas, taigi pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie priežastis, lėmusias jo užimamos pareigybės panaikinimą. Atsakovas pažymėjo, kad Agentūros sprendimas atlikti struktūrinius pertvarkymus, lėmęs pareiškėjo pareigybės panaikinimą, yra viešojo administravimo subjekto vadovo diskrecijos teisė siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas ir negali būti sietinas jokiu priežastiniu ar kitokio pobūdžio ryšiu su Agentūros direktoriaus 2012 m. lapkričio 21 d.

įsakymu Nr. AP-520, kuriuo pareiškėjui už netinkamą pareigų vykdymą buvo paskirta tarnybinė nuobauda.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu ir pažymėjo, kad, sprendžiant dėl pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia turi būti įvertinta, ar yra realiai įvykęs valstybės tarnautojos pareigybės panaikinimo faktas. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertino atsakovo struktūrą iki struktūros reorganizavimo ir po atliktų pakeitimų, palygino buvusį pareiškėjo pareigybės aprašymą su naujai įsteigtų pareigybių aprašymais bei darė išvadą, kad Agentūroje buvo atlikti realūs struktūros pertvarkymai, o pareiškėjo iki atleidimo eita pareigybė buvo faktiškai panaikinta. Teismas konstatavo, kad atsakovas turėjo faktinį pagrindą spręsti pareiškėjo atleidimo klausimą Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu.

Teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-1371/2011, nustatė, kad per laiko tarpą nuo 2013 m. sausio 2 d. (kai pareiškėjui buvo įteiktas pranešimas apie jo pareigybės numatytą panaikinimą) iki 2013 m. gegužės 3 d. (atleidimo iš tarnybos) pareiškėjui 2013 m. vasario 15 d. pranešime atsakovas pateikė visą informaciją apie laisvas pareigybes ir kodėl jam nebuvo siūlytos laisvos valstybės tarnautojų pareigos ir pareiškėjas buvo kviečiamas susipažinti su laisvų pareigybių aprašymais. Teismas darė išvadą, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies požiūriu tai reiškia, jog pareiškėjui buvo tinkamai užtikrinta minėtoje normoje įtvirtinta garantija.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės departamento Atliekų ir užterštų teritorijų tvarkymo kontrolės skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigybė (pareigybės lygis A, pareigybės kategorija 12) Agentūros 2013 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. AV-70 buvo panaikinta. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės departamento Poveikio aplinkai vertinimo ir taršos prevencijos skyriaus vyriausiojo specialisto (pareigybės lygis A, pareigybės kategorija 11) pareigos pareiškėjui nebuvo siūlytos, nes pareiškėjo specialybė neatitiko reikalavimų.

Teismas nustatė, kad Aplinkos būklės vertinimo departamento Taršos ir atliekų tvarkymo apskaitos skyriaus vyriausiojo specialisto (pareigybės lygis A, pareigybės kategorija 11) pareigos pareiškėjui nebuvo siūlytos, nes pareiškėjas neturėjo vienerių metų darbo patirties atliekų susidarymo ir tvarkymo apskaitos srityje.

Teismas konstatavo, kad ABTĮ taikymo prasme yra pagrindas pripažinti, jog nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros – taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei administracinio sprendimo pagrįstumą. Teismas darė išvadą, kad skundžiami įsakymai Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies ir 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymo požiūriu yra teisėti ir pagrįsti.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo skundo argumentą, jog atsakovas siekė juo atsikratyti. Kadangi pareiškėjas atleistas vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, teismas nurodė, kad jam šio straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nuostata (draudimas atleisti iš pareigų nedarbingumo laikotarpiu) netaikoma. Pripažinęs įsakymą dėl atleidimo iš tarnybos teisėtu, teismas neturėjo pagrindo priteisti neturtinę žalą.

III. Pareiškėjas A. K. apeliaciniu skundu (b. l. 148-151) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Agentūros 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. AV-303 3 dalį, kuria panaikinta Aplinkos būklės vertinimo departamento Klimato kaitos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė, panaikinti Agentūros 2013 m. gegužės 3 d. įsakymą Nr. AP-143 „Dėl A. K. atleidimo iš einamų pareigų“, grąžinti pareiškėją į valstybės tarnybą, priteisti iš Agentūros 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškina, kad atsakovo 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. AV-303 buvo perskirstytos darbdavio struktūrinių padalinių vykdomos funkcijos, taip pat padaliniui, kuriame dirbo pareiškėjas, buvo pavesta nauja papildoma funkcija. Pareiškėjas remiasi Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu ir nurodo, kad teismas turėjo įvertinti, ar realiai yra įvykęs valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo faktas. Pareiškėjo manymu, funkcijų perskirstymas tarp padalinių nėra struktūrinis pertvarkymas, nes dėl to nepasikeitė Agentūros vidinė struktūra, nesumažėjo vykdomų funkcijų apimtis.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimą Nr. 44, nurodo, kad funkcijos, kurias iki pareigybės panaikinimo vykdė pareiškėjas, ir toliau yra vykdomos, tik jų dalis pavesta vykdyti kitam struktūriniam padaliniui, be to, vykdoma ir nauja funkcija, kuri iki tol nebuvo numatyta struktūrinių padalinių nuostatuose. Pareiškėjas daro išvadą, kad visos funkcijos, kurias iki pareigybės panaikinimo vykdė pareiškėjas, ir toliau yra vykdomos. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. balandžio 27 d. nutartį Nr. 3K-3-204/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1889/2013 ir daro išvadą, kad atsakovas neturėjo pagrindo panaikinti jo pareigybės. Pareiškėjas pažymi, kad teismas netyrė, ar atsakovas nebevykdo tų funkcijų, kurias iki atleidimo vykdė pareiškėjas.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį byloje Nr. Iv-3127-580/2011 ir nurodo, kad teismas netyrė, jog net tuo atveju, jei dėl funkcijų perskirstymo tarp padalinių jas galėtų atlikti mažiau darbuotojų, atsakovas turėjo taikyti Darbo kodekso 135 straipsnį. Pareiškėjas daro išvadą, kad atsakovas, ignoruodamas Darbo kodekso 135 straipsnio, 129 straipsnio 4 dalies nuostatas, žinodamas, kad pareiškėjui iki teisės gauti visą senatvės pensiją yra likę mažiau kaip penkeri metai, perskirstydamas darbo funkcijas iš etatų sąrašo išbraukė tik pareiškėjo užimamą pareigybę, o kitiems, net žemesnės kvalifikacijos darbuotojams, pranešimų apie numatomą darbo sutarties sąlygų pasikeitimą arba darbo sutarties nutraukimą dėl struktūrinių pertvarkymų neįteikė.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-418/2011, 2012 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2846/2012 ir nurodo, kad teismas netyrė, ar pagal pareigybių aprašymus naujos pareigybės pagal savo turinį yra kokybiškai naujos, ar tik atitinkamai išplėstos ar susiaurintos joms pavestų funkcijų apimtys, nelygino atitinkamų pareigybių paskirties, nustatytų specialiųjų reikalavimų, funkcijų pobūdžio pagal bendrąją ir specialiąją veiklos sritis.

Pareiškėjo manymu, atsakovo veiksmai, kai perskirsčius funkcijas tarp darbuotojų ir parengus naujus pareigybių aprašymus sąmoningai kvalifikaciniai reikalavimai surašomi taip, kad jų netenkintų pareiškėjas, laikytini atsakovo piktnaudžiavimu teise. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismo posėdžio metu atsakovas negalėjo paaiškinti, kodėl naujai patvirtintų pareigybių aprašymuose buvo atsisakyta Chemijos mokslų krypties kvalifikacinio laipsnio, vykdant Agentūrai priskirtas funkcijas, susijusias su šiltnamio efektą sukeliančių dujų kontrolės, aplinkos taršos prevencijos bei poveikio aplinkai vertinimo funkcijas.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad faktas, jog atsakovas prieš pat ginčijamo įsakymo išleidimą pareiškėjui neteisėtai paskyrė drausminę nuobaudą dėl funkcijų, su kuriomis pareiškėjas nebuvo supažindintas, nevykdymo, įrodo atsakovo piktnaudžiavimą savo teisėmis.

Atsakovas Aplinkos apsaugos agentūra atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 170-176) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo pareigybės aprašyme jam vieninteliam buvo pavestos atitinkamos funkcijos, kurios Aplinkos būklės vertinimo departamento Klimato kaitos skyriuje buvo panaikintos. Šios funkcijos buvo performuluotos, susiaurintos ir perduotos Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės departamento Poveikio aplinkai vertinimo ir taršos prevencijos skyriui. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-7/2014, 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012, 2008 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-904/2008, 2010 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-684/2010, 2011 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-1007/2011.

Atsakovas pažymi, kad diskrecijos teisę rengiant pavaldžių valstybės tarnautojų pareigybių aprašymus valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui, kai valstybės tarnautoją į pareigas priima ši institucija, ar jo įgaliotam asmeniui, įstaigos struktūrinių padalinių vadovui nustato Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos 3 punktas. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2643/2011, pažymi, kad A.

K. įspėjimo laikotarpiu nebuvo laisvų A lygio 13 kategorijos ir žemesnės kategorijos tinkamų valstybės tarnautojų pareigybių, kurių aprašymuose nurodytus reikalavimus galėjo atitikti A. K., todėl jam pagrįstai nebuvo siūlomos pareigos, jis negalėjo būti paskirtas į kitas valstybės tarnautojo pareigas per visą įspėjimo laikotarpį. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-227/2011, 2011 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1371/2011, 2013 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-272/2013, 2014 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-7/2014.

Pareiškėjo teiginį dėl to, kad Agentūra, neatsižvelgdama į Darbo kodekso 135 straipsnį, panaikino jo pareigybę, o kitiems darbuotojams neįteikė pranešimų apie numatomą sutarties sąlygų pasikeitimą arba sutarties nutraukimą, atsakovas laiko subjektyviu. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjo pirmenybės teisė nebuvo pažeista, nes jo kvalifikacija nebuvo aukštesnė nei kitų valstybės tarnautojų kvalifikacija. Atsakovas pažymi, kad Darbo kodekso 135 straipsnio nuostata taikytina tik tuomet, kai yra keli pareigybės aprašyme numatytus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus atitinkantys pretendentai šias pareigas užimti.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo argumentai dėl Agentūros siekio juo atsikratyti, nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Atsakovas pabrėžia, kad Agentūros sprendimas atlikti struktūrinius pertvarkymus, lėmęs pareiškėjo pareigybės panaikinimą, yra viešojo administravimo subjekto vadovo diskrecijos teisė siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas ir negali būti sietinas jokiu priežastiniu ar kitokio pobūdžio ryšiu su Agentūros direktoriaus 2012 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. AP-520, kuriuo pareiškėjui už netinkamą pareigų vykdymą buvo paskirta tarnybinė nuobauda.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš tarnybos, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas savo skundą grindė tuo, kad jo pareigybės panaikinimas nebuvo realus, realūs struktūriniai pertvarkymai nevyko, jam įspėjimo laikotarpiu nebuvo siūlytos kitos pareigos, atsakovo veiksmai rodė siekį juo atsikratyti.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo netenkino, nurodęs, kad struktūriniai institucijos pertvarkymai ir pareiškėjo iki tol užimtos pareigybės panaikinimas buvo realūs, atleidimo procedūra buvo nepažeista, pareiškėjas neatitiko jo įspėjimo laikotarpiu buvusių laisvų pareigybių specialiųjų reikalavimų, todėl jis kitų laisvų pareigybių negalėjo užimti.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja didžiąją dalį pirminiame skunde išdėstytų argumentų, papildomai nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo struktūrinių pertvarkymų realumo, netinkamai įvertino iki jo atleidimo ir po to vykdytas funkcijas.

Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktas nustato, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Neįgaliajam, nėščiai moteriai (kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems vaikus (vaiką) iki 14 metų, asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius. Atleidus valstybės tarnautoją iš pareigų vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, jam išmokama šiuo įstatymu nustatyto dydžio kompensacija.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tam tikros institucijos vidinės organizacinės struktūros projektavimas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, atitinkamai yra viešojo administravimo subjekto steigėjo arba viešojo administravimo subjekto vadovo diskrecijos teisė, kuri naudojama, siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas. (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis A662-684/2010, A146-241/2011, A146-174/2011; sprendimus Nr. A62-930/2011, A62-1367/2011 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl valstybės institucijos diskrecijos projektuoti savo vidinę organizacinę struktūrą bei teismo galių kvestionuoti atliktus pakeitimus yra ne kartą pasisakęs savo jurisprudencijoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A146-2643/2011, Nr. A492-1954/2012, Nr.A520-3085/2012 ir kt.). Iš esmės analogiška praktika yra suformuota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtose darbo ginčų bylose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas, nagrinėjantis bylą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, neįgalintas vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, bet yra įgalintas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti darbo sutarties nutraukimą su konkrečiu darbuotoju. (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką tarnybinių ginčų dėl atleidimo iš valstybės tarnybos bylose yra išaiškinęs, kad sprendžiant ginčus dėl Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytos garantijos (valstybės tarnautojo, kurio pareigybė panaikinta, paskyrimo į kitas pareigas), pirmiausia turi būti įvertinta, ar valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimas yra realus (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr.A662-674/2011, Nr.A756-346/2011, Nr. A146-174/2011 ir kt.). Taip pat yra išaiškinęs, kad nagrinėdami ginčus dėl atleidimo iš valstybės tarnybos kai panaikinama pareigybė, teismai turi neapsiriboti formaliu fakto nustatymu, kad buvo priimtas administracinis aktas dėl pareigybės panaikinimo, tačiau turi išnagrinėti struktūrinius pertvarkymus tuo aspektu, kuris atskleidžia, ar atitinkamos (ginčui aktualios) pareigybės panaikinimas yra realus (šiuo tikslu teismas palygina panaikintų ir įsteigtų padalinių funkcijas; panaikintų ir įsteigtų pareigybių sąrašus, panaikintų ir įsteigtų pareigybių aprašymus, atkreipdamas dėmesį į pareigybių aprašymuose nustatytus specialiuosius reikalavimus; analizuoti funkcijų perskirstymą tarp padalinių ir pareigybių). (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr.A2-1791/2005; Nr.A146-2643/2011, Nr.A756-346/2011, Nr.A662-348/2012, Nr.A662-670/2013 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. AV-303 pagrindu Agentūros padalinių funkcijų perskirstymas buvo realus, sprendimas priimtas kompetentingo subjekto. Pažymėtina, kad šis teisės aktas buvo priimtas, įgyvendinant Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. gruodžio 22 d. įsakymą Nr.D1-1017 bei 2012 m. birželio 21 d. ES Reglamentų Nr.600/2012 bei Nr.601/2012 nuostatas ir kartu siekiant perskirstyti padalinių atliekamas funkcijas. Nors atsakovo vidinė organizacinė struktūra iš esmės nepasikeitė, tačiau pasikeitė kiekvieno padalinio atliekamos funkcijos. Taip Aplinkos būklės vertinimo departamento Klimato kaitos skyriaus metodinio vadovavimo regionų aplinkos apsaugos departamentams funkcijos buvo perduotos kitam Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės departamento padaliniui, o Klimato kaitos skyriui buvo naujai pavesta metodiškai vadovauti Aplinkos ministerijos aplinkos apsaugos departamentams veiklos vykdytojų, kurie valdo ar naudoja jų teritorijoje esančius šiltnamio efektą sukeliančias dujas išmetančius stacionarius įrenginius, rengiamų ataskaitų klausimais. Atsižvelgdama į tai, kad Agentūroje buvo panaikinta viena (pareiškėjo) pareigybė, o kituose padaliniuose naujos pareigybės įsteigtos nebuvo, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais atsakovo argumentus, kad tokiu būdu buvo optimizuotos valstybės tarnautojų atliekamos funkcijos, t.y. tiek senąsias, tiek naujai pavestas funkcijas atlieka mažesnis valstybės tarnautojų skaičius, ir laikytina realiu valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimu. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose bylose, pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A438-884/2013 buvo pažymėta, kad valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimas gali pasireikšti tiek visišku atsisakymu tų funkcijų, kurios buvo priskirtos buvusiai pareigybei, tiek jas perskirsčius kitoms pareigybėms, tačiau realiai sumažinus darbuotojų skaičių.

Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies taikymo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog minėtoje teisės normoje įtvirtinta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija – būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas – nėra absoliuti. Tarnautojas, pretenduojantis užimti atitinkamas pareigybes, turi atitikti jų aprašyme nustatytus tiek bendruosius, tiek specialiuosius reikalavimus (žr. administracines bylas Nr. A438-1743/2009, A143-227/2011 ir kt.). Ši garantija be išlygų gali būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme nėra nustatyti specialūs reikalavimai. Tačiau, jeigu tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme yra nustatyti specialūs reikalavimai, ši garantija gali būti ribojama tokio tarnautojo dalykinių savybių atitikimu specialiųjų reikalavimų kriterijams, t. y. ši garantija galės būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojo dalykinės savybės atitiks pareigybės, kurią tarnautojas pretenduoja užimti, aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus, nes priešingu atveju, gali būti neįgyvendinti arba netinkamai įgyvendinti tie ypatingi valstybės tarnybos tikslai ir uždaviniai, kurių įgyvendinimas yra priskirtas šioms pareigybėms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-3106/2011, 2012 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-421/2012).

Teisėjų kolegija, atmesdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad atsakovas pareiškėjui nepasiūlė jokių laisvų pareigų, tuo metu buvusių Agentūroje, pažymi, jog apie laisvas valstybės tarnautojų pareigybes Agentūroje pareiškėjas buvo informuotas 2013 m. vasario 15 d. pranešimu, jam pasiūlyta susipažinti su šių pareigybių aprašymais. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad valstybės tarnybai, kaip sistemai, keliami profesionalumo ir kvalifikuotumo reikalavimai. Tai suponuoja, kad teisės aktais gali būti nustatyti ir specialieji reikalavimai asmenims, siekiantiems tam tikrų pareigų valstybės tarnyboje ar konkrečioje valstybės ar savivaldybės institucijoje. Šios specialiosios stojimo į valstybės tarnybą sąlygos gali būti diferencijuojamos pagal atitinkamų pareigybių valstybės tarnyboje turinį. Pažymėtina, kad diskrecijos teisę rengiant pavaldžių valstybės tarnautojų pareigybių aprašymus valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui arba kolegialios valstybės ar savivaldybės institucijos vadovui, kai valstybės tarnautoją į pareigas priima ši institucija, ar jo įgaliotam asmeniui, įstaigos struktūrinių padalinių vadovui, nustato Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos 3 punktas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes ir įvertinusi atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytus argumentus, tuo metu Agentūroje buvusių laisvų valstybės tarnautojų pareigybių aprašymus, neturi faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai nustatė kurių nors pareigybių specialiuosius reikalavimus, susijusius su valstybės tarnautojo kvalifikacija tam tikroje mokslų srityje bei darbo patirtimi. Nustatyta, kad pareiškėjas neatitiko jo įspėjimo laikotarpiu Agentūroje laisvoms buvusioms pareigybėms keliamų specialiųjų reikalavimų, todėl negalėjo pretenduoti jų užimti, o atsakovas neprivalėjo jų siūlyti.

Atskirai pastebėtina, kad su pareiškėjo atleidimu susijusiems ginčo teisiniams santykiams Darbo kodekso 129 straipsnio 1 dalis nėra taikoma, t. y. atsakovas neprivalėjo pareiškėjui siūlyti užimti laisvų ar steigiamų darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigų (šiuo klausimu, pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2643/2011; 2011 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑3380/2011). Be to, atmetant pareiškėjo argumentus, susijusius su Darbo kodekso 135 straipsnio taikymu (dėl pirmenybės teisės būti paliktam dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius), pakanka pastebėti, kad pareiškėjo nurodytos garantijos taikomos tuo atveju, kai yra naikinamos kelios pareigybės ir įsteigiamos naujos, į kurias gali pretenduoti keli valstybės tarnautojai, anksčiau užėmę panaikintas pareigybes arba naikinama viena iš kelių pareigybių, kurių aprašymai ir atliekamos funkcijos yra vienodi. Tuo tarpu tais atvejais, kai yra naikinama viena konkreti pareigybė, kurios aprašymas bei funkcijos skirtingos nuo kitų pareigybių, šios garantijos nėra taikomos.

Apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad atsakovas diskriminavo pareiškėją dėl amžiaus, pažeidė bendradarbiavimo principą, grindžiami subjektyvia pareiškėjo nuomone apie jo diskriminavimą ir tarnybinės nuobaudos paskyrimą. Pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka jam paskirtos tarnybinės nuobaudos neginčijo, todėl ji laikytina teisėta ir pagrįsta, be to, neturinti tiesioginio ryšio su pareiškėjo pareigybės panaikinimu. Objektyvių įrodymų, kad viena iš pareiškėjo atleidimo priežasčių buvo jo amžius, byloje nėra pateikta.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad valstybės tarnautojo pareigybės, kurią užėmė pareiškėjas, panaikinimo faktas byloje yra nustatytas. Ši pareigybė buvo panaikinta realiai, laisvų valstybės tarnautojo pareigybių, kurios galėjo būti pasiūlytos pareiškėjui, atsakovas neturėjo. Todėl pareiškėjo atleidimas iš tarnybos Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu pagrindu yra pagrįstas ir teisėtas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos materialinės ir procesinės teisės normas byloje taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Virginija Volskienė