A-143-1430-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A143-1430/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03080-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 38; 56.1.2; 56.2;58

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–5) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos (toliau – ir atsakovas, Seimo kontrolierių įstaiga, apeliantas), 8 000 Lt neturtinės žalos.

Pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. gegužės 31 d. kreipėsi su skundu į Seimo kontrolierių įstaigą dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos (toliau – ir Ryšių reguliavimo tarnyba), Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba), Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus (toliau – ir Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertinis skyrius), Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija), Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Viešojo saugumo tarnyba), Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų, Vilniaus miesto 3 policijos komisariato tyrėjo, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros, Laisvės atėmimo vietų ligoninės neteisėtų veiksmų ir priimamų formalių sprendimų, piktnaudžiavimo ir biurokratizmo, aplaidumo ir teisės aktų nesilaikymo.

Pažymėjo, jog skunde Seimo kontrolierių įstaigai nurodė šiuos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo netinkamus veiksmus: dėl draudimo naudotis pasimatymų kambaryje įrengtu tualetu, dėl pašalpų neskyrimo, dėl dietinio maitinimo neskyrimo, dėl drabužių skalbimo ir džiovinimo sąlygų bei užmokesčio už tai taikymo, dėl patalynės, dėl vidinių grotų ant lango, dėl įvykusių konfliktų su pareigūnais, dėl išvedimo iš kameros per anksti ir neteisėto laikymo laikinoje kameroje, dėl nekokybiško apkirpimo ir sveikatos priežiūros, dėl neteisėto elektros atjungimo, dėl parduotuvės, dėl leidimų skambinti ir t. t.

Dėl Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos skunde nurodė, jog ji nepateikia atsakymų, o Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertinis skyrius – kankino jį, laikė nežmoniškomis sąlygomis, ten nėra įrengta taksofono paskambinti. Dėl Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų nurodė, jog atvykstant į šią įstaigą yra atimami visi maisto produktai, parduotuvėje neleidžiama įsigyti nepilnamečiams žiebtuvėlio, degtukų, pilnamečiams – cigarečių, turėti vandens šildytuvo. Dėl Ryšių reguliavimo tarnybos ir Viešojo saugumo tarnybos išsamiai išdėstė šių įstaigų biurokratizmo veiksmus.

Dėl Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros, Vilniaus miesto 3 policijos komisariato tyrėjo skunde pažymėjo, kad buvo įžeidinėjamas, nebuvo pildoma dokumentacija, buvo gąsdinamas. Pareiškėjas nurodė, kad Seimo kontrolierių įstaigos pareigūnė L. B. jo pateiktą skundą atsisakė tirti, nurodydama, jog dauguma jo skunde pateiktų klausimų jau buvo išspręsti gera valia 2012 m. rugsėjo 27 d. vykusiame susitikime, kuriame dalyvavo ir pats pareiškėjas, be to, nemažai pareiškėjo skundų panašiais klausimais yra nagrinėjama ir teisme, todėl pakartotinai jo skundas Seimo kontrolierių įstaigoje nebus tiriamas.

Pareiškėjo teigimu, toks Seimo kontrolierių įstaigos 2013 m. birželio 12 d. sprendimas Nr. 4D-2013/1-851/3D-1657 yra šališkas, neskaidrus ir formalus, todėl jis šį sprendimą apskundė tai pačiai Seimo kontrolierių įstaigai, nurodydamas, kad jo skunde pateikti pažeidimai yra nauji ir nė karto nebuvo tiriami anksčiau. Pareiškėjas savo poziciją gynė remdamasis Seimo kontrolierių įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi, 19 straipsnio 1 dalies 18 punktu. Pareiškėjas skunde teismui nurodė, jog ir kitus du jo skundus Seimo kontrolierių įstaiga atsisakė tirti, nepaaiškindama išsamiau priimtų sprendimų aplinkybių, nenurodydama jų apskundimo tvarkos.

Pareiškėjo teigimu, tokie atsakymai yra šališki, formalūs, biurokratiški, atspindintys piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, todėl, atsižvelgiant į tai, prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 23) prašė pakeisti Seimo kontrolierių įstaigą į kitą Lietuvos valstybės atstovą, nes ši institucija nėra tinkamas atstovas. Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo nėra susijęs su Seimo kontrolierių įstaigos veikla, t. y. pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kad dėl kokių nors Seimo kontrolierių įstaigos veiksmų būtų patyręs neturtinę žalą. Priešingai, pareiškėjas savo reikalavime, kurį teismas priėmė nagrinėti, nurodė, kad neturtinė žala atsirado dėl „aplinkybių, paminėtų skunduose“, t. y. skunduose, kurie buvo pateikti Seimo kontrolierių įstaigai ir kuriuos ši atsisakė nagrinėti. Pažymėjo, jog, atsižvelgdamas į Seimo kontrolierių įstaigos 2013 m. birželio 12 d. sprendime pateiktą informaciją dėl neturtinės žalos atlyginimo kreiptis į teismą, pareiškėjas šią savo teisę realizavo pateikdamas teismui skundą. Taigi Seimo kontrolierių įstaiga savo veiksmais ne tik nesukėlė pareiškėjui kokios nors neturtinės žalos, bet, priešingai, padėjo išspręsti skunduose Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui (toliau – ir Seimo kontrolierius) keliamus klausimus, nukreipdama pareiškėją į tinkamą instituciją. Pabrėžė ir tai, kad tai ir yra viena iš ombudsmeno institucijos priedermių: paaiškinti pareiškėjui, kaip geriausiai ginti jo galbūt pažeistas teises, kai ombudsmeno institucija negali viršyti savo įgaliojimų ir kai konkretų galbūt pažeistų teisių gynimo būdą imperatyviai numato įstatymas. Nurodė, jog pareiškėjas skundžiasi dėl neturtinės žalos, kurią galbūt patyrė dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų ir kai kurių kitų institucijų (bet ne Seimo kontrolierių įstaigos) veiksmų ir (arba) sprendimų. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. 932 „Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo“ ir prašė teismo Seimo kontrolierių įstaigą, atstovaujančią Lietuvos valstybei, pakeisti į kitą tinkamą Lietuvos valstybės atstovą. Pažymėjo ir tai, kad Seimo kontrolierių įstaiga nėra viešojo administravimo subjektas, nes neatlieka viešojo administravimo funkcijų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu (b. l. 103–107) atmetė pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, kad byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam 8 000 Lt neturtinės žalos iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Seimo kontrolierių įstaigos, už Seimo kontrolieriaus neveikimą, atsisakant nagrinėti jo pateiktus skundus, pagrįstumo ir teisėtumo.

Teismas, spręsdamas dėl tinkamo atsakovo, vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 48 straipsnio 2 dalimi, 54 straipsniu ir padarė išvadą, kad pats pareiškėjas, kreipdamasis su skundu į teismą, pasirenka atsakovą, o teismas gali pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu tik pareiškėjo sutikimu. Nustatė, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą su skundu, aiškiai jame nurodė atsakovus: Seimo kontrolierių įstaigą ir patį Seimo kontrolierių A. N.. Kadangi 2013 m. rugpjūčio 9 d. teismo nutartimi buvo atsisakyta priimti pareiškėjo pirmus tris skundo reikalavimus: panaikinti 2013 m. birželio 12 d., 2013 m. liepos 3 d. ir 2013 m. liepos 26 d. Seimo kontrolieriaus A. N. sprendimus, įpareigoti atnaujinti tyrimą dėl jo skundų ir nubausti Seimo kontrolierių įstaigos patarėjus, ir buvo priimtas tik vienas pareiškėjo skundo reikalavimas, t. y. neturtinės žalos priteisimas, todėl teismas, atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 4 dalimi, įtraukė į bylą atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Seimo kontrolierių įstaigos. Pažymėjo, kad pareiškėjas skunde savo pažeistas teises kildina ne iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiksmų, kaip teigė atsakovas, o iš Seimo kontrolierių įstaigos neteisėto neveikimo, t. y. būtent atsisakant nagrinėti jo pateiktus skundus. Teismo posėdžio metu pareiškėjas tai dar kartą patvirtino. Teismas, nagrinėdamas bylą, taip pat nenustatė, jog ji yra pareikšta netinkamam atsakovo Lietuvos valstybės atstovui, todėl nusprendė, jog nėra teisinio pagrindo ir jį pakeisti. Seimo kontrolierių įstaigos nurodytą argumentą, kad ji nevykdo viešojo administravimo funkcijų, todėl negali būti laikoma atsakovo Lietuvos valstybės atstovu, teismas atmetė kaip nepagrįstą, nes šiuo atveju nebuvo nagrinėjami patys Seimo kontrolierių įstaigos priimti sprendimai, o tik neturtinės žalos atlyginimo klausimas. Teismas vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi ir padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje Seimo kontrolierių įstaiga laikytina tinkamu atsakovo Lietuvos valstybės atstovu, o Seimo kontrolierių įstaigos argumentus dėl to atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos priteisimo, vadovavosi CK 6.271 straipsnio 4 dalimi. Pažymėjo, jog valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Teismas taip pat vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-940/2010. Nustatė, kad neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš Seimo kontrolierių įstaigos neteisėto neveikimo, t. y. atsisakant nagrinėti jo pateiktus skundus. Pirminiu 2013 m. birželio 12 d. Seimo kontrolierių įstaigos sprendimu Nr. 4D-2013/1-851/3D-1657 pareiškėjo skundą buvo atsisakyta priimti nagrinėti remiantis Seimo kontrolierių įstatymo 17 straipsnio 3 dalimi, 17 straipsnio 1 dalies 3, 4, 6 punktais. Paskesniais 2013 m. liepos 3 d. ir 2013 m. liepos 26 d. Seimo kontrolierių įstaigos sprendimais pareiškėjo skundus buvo atsisakyta priimti nagrinėti Seimo kontrolierių įstatymo 17 straipsnio 3 dalies pagrindu, t. y. nustačius juos esant pakartotinius ir nesant juose nurodytų naujų aplinkybių bei faktų. Teismas, išanalizavęs pareiškėjo 2013 m. gegužės 31 d. skundo turinį ir į jį pateiktą Seimo kontrolierių įstaigos 2013 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. 4D-2013/1-851/3D-1657, nustatė, kad atsakymas pareiškėjui yra pateiktas laiku, neviršijant Seimo kontrolierių įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nustatyto 7 darbo dienų termino, skaičiuojamo nuo skundo gavimo dienos. Sprendime aiškiai nurodytos skundo nagrinėjimo atsisakymo priežastys, išaiškinta teisė pareiškėjui kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos priteisimo. Remdamasis byloje esančiais įrodymais, teismas nustatė, kad ir kiti du Seimo kontrolieriaus atsakymai, t. y. 2013 m. liepos 3 d. sprendimas Nr. 4D-2013/1-1010/3D-1852 į pareiškėjo 2013 m. birželio 25 d. skundą bei 2013 m. liepos 26 d. sprendimas Nr. 4D-2013/1-851/3D-2166 į pareiškėjo 2013 m. liepos 26 d. pareiškimą, pareiškėjui buvo pateikti laiku, nepažeidžiant nustatytų terminų ir vadovaujantis Seimo kontrolierių įstatymo nuostatomis.

Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, nusprendė, jog Seimo kontrolierių įstaiga nepažeidė Seimo kontrolierių įstatymo, neviršijo savo kompetencijos, pagrįstai, laikydamasi teisės aktų nuostatų, atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundus. Remdamasis tuo, teismas padarė išvadą, jog Seimo kontrolierių įstaigos neteisėtų veiksmų, konkrečiau, neveikimo, atsisakant nagrinėti pareiškėjo skundus, nenustatyta. Be to, atkreipė dėmesį ir į tai, jog pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kaip, kokiu būdu pasireiškė jam neturtinė žala. Vien pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą nėra pakankamas. Pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą, turi jį ir pagrįsti, o šiuo atveju neturtinės žalos atsiradimas nepagrįstas jokiais įrodymais.

Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, remdamasis anksčiau sprendime išdėstytais motyvais, padarė išvadą, jog pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Seimo kontrolierių įstaigos, atmestinas kaip nepagrįstas, nenustačius nei vienos iš būtinų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų: neteisėtų veiksmų, neturtinės žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d.).

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 115–119) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir nutraukti administracinę bylą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas, pažeisdamas ABTĮ 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą imperatyvią nuostatą dėl Seimo kontrolieriaus sprendimų nepriskirtinumo administracinių teismų kompetencijai ir taip viršydamas jam suteiktus įgaliojimus, tyrė ir vertino Seimo kontrolieriaus sprendimus atsisakyti nagrinėti pareiškėjo skundus.

2. Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas turėjo konstatuoti neteisėtų veiksmų buvimo arba nebuvimo faktą. Neteisėtų veiksmų buvimo fakto konstatavimas buvo neįmanomas, nenagrinėjant Seimo kontrolieriaus priimtų sprendimų atsisakyti nagrinėti pareiškėjo skundus (be to, būtent iš šių sprendimų pareiškėjas kildina neturtinės žalos atlyginimo klausimą). Teismas, siekdamas išnagrinėti neturtinės žalos atlyginimo klausimą, vis tiek turėjo vertinti Seimo kontrolieriaus sprendimus, nors dėl jų jau buvo priėmęs nutartį atsisakyti priimti pareiškėjo skundą. Teismas iš esmės prieštarauja savo paties 2013 m. rugpjūčio 9 d. nutarčiai, kuria pareiškėjo reikalavimas panaikinti Seimo kontrolieriaus sprendimus buvo atsisakytas priimti kaip neteismingas administraciniam teismui.

3. Seimo kontrolieriaus sprendimas atsisakyti nagrinėti pareiškėjo skundą pastarajam jokių teisinių pasekmių nesukelia, t. y. pareiškėjas nepraranda teisės kreiptis į Seimo kontrolierių pakartotinai, nepraranda teisės kreiptis į kitą instituciją ar teismą ir pan. Toks sprendimas padeda pareiškėjui greičiau spręsti iškilusias problemas. Teismas priėmė nagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos, kildinamos iš Seimo kontrolieriaus priimtų sprendimų, atlyginimo, tuo pažeidė CK 6.271 straipsnio 3 dalį.

4. Seimo kontrolieriai įstatymo ar kito akto nėra įgalioti atlikti viešąjį administravimą. Seimo kontrolieriai negali atstovauti valstybei bylose dėl žalos atlyginimo, nes jie nėra valstybinio administravimo subjektai, o šiose bylose valstybei gali atstovauti tik valstybinio administravimo subjektai. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimą Nr. 932 „Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo“.

5. Pareiškėjas pasinaudojo Seimo kontrolieriaus sprendime dėl atsisakymo nagrinėti skundą pateikta rekomendacija kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią jis galbūt patyrė dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir kitų institucijų veiksmų (neveikimo). Pareiškėjui galbūt nebuvo išaiškinta jo teisė pakeisti atsakovą tinkamu. Taip jis galbūt pakartotinai nukentėjo ir patyrė žalą, nes dėl netinkamų teismo veiksmų ir sprendimų pareiškėjui nebuvo priteista galbūt patirta neturtinė žala.

6. Įsiteisėjęs teismo sprendimas taptų netinkamu precedentu nagrinėjant panašaus pobūdžio bylas. Nepagrįstai būtų komplikuojama tiek Seimo kontrolierių įstaigos veikla ir jai pavestų funkcijų vykdymas, tiek ir apsunkintas pačių administracinių teismų darbas dėl padidėjusio skundų iš nuteistųjų kiekio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš atsakovo apeliacinio skundo matyti, kad jame yra keliamas tik vienas procesinio pobūdžio klausimas – dėl Seimo kontrolierių įstaigos tinkamumo atstovauti atsakovui Lietuvos valstybei šioje administracinėje byloje, t. y. byloje, kurioje yra pareikštas reikalavimas atlyginti iš Seimo kontrolierių įstaigos atstovaujamos Lietuvos valstybės pareiškėjo nurodytą neturtinę žalą (8 000 Lt). Šis klausimas yra keliamas dviem pagrindiniais aspektais: 1) kad, pagal ABTĮ 16 straipsnio 2 dalį (bylai aktuali 2007-12-18 įstatymo Nr. X-1386 redakcija), administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų). Dėl to, apelianto teigimu, administracinis teismas negali tirti Seimo kontrolieriaus sprendimų ir valstybės turtinės arba neturtinės žalos atlyginimo instituto taikymo prasme, t. y. CK 6.271 ir CK 6.250 straipsnių taikymo prasme; 2) kad Seimo kontrolierių įstaiga (Seimo kontrolieriai) pagal savo veiklos pobūdį nėra įgaliota atlikti ir neatlieka viešojo administravimo funkcijos. Todėl negali būti Lietuvos valstybei atstovaujančia institucija ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimo Nr. 932 „Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo“ taikymo prasme.

Atsakydama į šiuos apelianto argumentus, kolegija pirmiausia apibūdina faktinę nagrinėjamai bylai reikšmingą situaciją. Tai darydama, kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismui paduotame skunde pareiškėjas, be kita ko, pareikšdamas paminėtą reikalavimą (priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Seimo kontrolierių įstaigos, jo nurodytą neturtinę žalą), aiškiai ir vienareikšmiškai nurodė, kad šios žalos atsiradimą jis kildina būtent iš Seimo kontrolierių įstaigos (Seimo kontrolierių), jo manymu, neteisėto neveikimo, kuris, jo teigimu, pasireiškė atsisakymu nagrinėti jo (šiai institucijai) paduotus skundus. Pareiškėjas nurodė, kad Seimo kontrolierių įstaigos jam pateikti atsakymai į jo skundus yra „šališki, neskaidrūs, akivaizdžiai formalūs, biurokratiški, atspindintys piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi“.

Kolegija, įvertindama šias pareiškėjo teismui paduotame skunde nurodytas aplinkybes skundo priėmimo nagrinėti administraciniame teisme aspektu, pažymi, kad ABTĮ taikymo požiūriu atsakovo pasirinkimas, paduodant skundą administraciniam teismui, yra skundą paduodančio asmens (pareiškėjo) diskrecija (ABTĮ 22 str. 1 d., 23 str. 2 d.48 str. 2 d.). Ši diskrecija teismo gali būti pakoreguota tik ABTĮ 37 straipsnio 4 dalyje arba ABTĮ 54 straipsnyje nustatyta tvarka ir pagrindais. Pagal ABTĮ 37 straipsnio 4 dalį, jeigu skunde (prašyme) pareiškėjas nenurodo atsakovo ar trečiojo suinteresuoto asmens arba nurodo ne tą atsakovą ar trečiąjį suinteresuotą asmenį ar nurodo asmenis, su kurių teisėmis ar pareigomis ginčas nesusijęs, tačiau skunde pakankamai aiškiai suformuluoja ginčo dalyką (nurodo skundžiamą aktą, veiksmą arba atsisakymą ar vilkinimą atlikti veiksmus) ir administravimo subjektą, dėl kurio priimto akto, veiksmo ar neveikimo paduodamas skundas, teismo pirmininkas ar teisėjas nutartimi gali pašalinti šiuos trūkumus.

Tokiu atveju priimama nutartis priimti skundą (prašymą), kurioje nurodoma, kas įtraukiamas administracinės bylos proceso šalimi kaip atsakovas (atsakovai) ar (ir) trečiasis suinteresuotas asmuo (asmenys). Galutinai dėl šalies pakeitimo tinkama teismas nusprendžia teismo posėdžio parengiamojoje dalyje. Pagal ABTĮ 54 straipsnį, jei teismas, nagrinėdamas bylą nustato, kad skundas (prašymas) paduotas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba netinkamam atsakovui, tai turi teisę pareiškėjo sutikimu juos pakeisti tinkamu pareiškėju arba atsakovu.

Jeigu pareiškėjas nesutinka, teismas nagrinėja bylą iš esmės, o teismo iškviesti asmenys dalyvauja bylos procese trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėmis. Kaip matyti iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo (kolegijos išskirtos jo dalies), prieštaravimų tarp pareiškėjo nurodytų jo tariamai patirtos neturtinės žalos aplinkybių, kurios (kaip jau buvo pasakyta) pareiškėjo yra siejamos būtent su, jo manymu, Seimo kontrolierių įstaigos veiklos neteisėtumu – skundo pagrindo - ir skunde pateikto reikalavimo atlyginti dėl tokios Seimo kontrolieriaus įstaigos veiklos pareiškėjo tariamai patirtą neturtinę žalą – skundo dalyko – nėra.

Todėl konstatuotina, kad ABTĮ 37 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pakeisti pareiškėjo nurodytą atsakovo atstovą kitu atstovu, taip pat neturėjo pagrindo pasiūlyti pareiškėjui pakeisti atsakovo atstovą pagal ABTĮ 54 straipsnyje nustatytas taisykles. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo paduoto skundo priėmimo klausimą, neturėjo pagrindo ir atsisakyti priimti pareiškėjo skundą su reikalavimu atlyginti jo tariamai patirtą neturtinę žalą, viena vertus, dėl to, kad to nėra numatyta ABTĮ 37 straipsnio 2 dalyje, kurioje išsamiai išvardyti galimi atvejai, kai teismas atsisako priimti skundą (prašymą).

Antra vertus, teismas negalėjo atsisakyti priimti pareiškėjo skundą (aptariamą jo dalį) ir ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies taikymo prasme (pagal šią dalį, administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti <...> Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų)), nes šioje dalyje yra kalbama tik apie pačių Seimo kontrolieriaus priimtų sprendimų (rekomendacijų) tiesioginio apskundimo administraciniam teismui neleistinumą. Aptariamo skundo priėmimo nagrinėti iš esmės kontekste paminėtina ir Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime (byloje Nr. 23/4) suformuluota nuostata, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų paneigta asmens teisė kreiptis į teismą ir reikalauti teisingai atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą žalą.

Apibendrindama nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo skundas (jo dalis dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą) pirmosios instancijos teismo buvo priimtas nagrinėti iš esmės teisingai ir pagrįstai.

Pasisakydama dėl CK 6.271 straipsnio aiškinimo ir taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pažymi, kad, pagal jo 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šio straipsnio 2 dalyje yra pateiktas straipsnyje naudojamo termino „valdžios institucija“ apibūdinimas, pagal kurį „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. Iš šio apibūdinimo matyti, kad į jį patenka platus (pastebėtina, kad nebaigtinis) sampratos „bet koks viešosios teisės subjektas“ subjektų ratas, į kurį, tarp kitų šią sampratą atitinkančių konkrečiai išvardytų subjektų, patenka ir valstybės pareigūnas. Tai leidžia daryti išvadą, kad esant situacijai, kai turtinės arba neturtinės žalos atsiradimą besikreipiantis į teismą asmuo sieja su tam tikro valstybės pareigūno neteisėtais veiksmais, institucinio valstybės atstovavimo prasme (CK 6.273 str. bei paminėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimo Nr. 932 „Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo“ taikymo prasme) tai reiškia, kad tinkamu valstybės atstovu bylose dėl valstybės deliktinės atsakomybės turi būti valstybės institucija (valstybinio administravimo subjektas), kurioje toks pareigūnas tarnauja. Atsižvelgiant į tai, kad Seimo kontrolierius, nors ir tiesiogiai neatliekantis viešojo administravimo funkcijų (pagal Seimo kontrolierių įstatymo 3 ir 5 str., jo veiklos tikslas – ginti žmogaus teisę į gerą viešąjį administravimą ir siekis - gerinti viešąjį administravimą), yra priskiriamas valstybės pareigūnų kategorijai (Seimo kontrolierių įstatymo 5 str.), o pati Seimo kontrolierių įstaiga yra valstybės institucija, nagrinėjamoje situacijoje (byloje) tai reiškia, kad tinkamu valstybės atstovu turi būti (turėjo būti) laikoma Seimo kontrolierių įstaiga.

Pasisakydama dėl šios administracinės bylos nagrinėjimo ribų, kolegija, atsižvelgdama į paminėtą ABTĮ 16 straipsnio 2 dalyje nustatytą neleistinumą administraciniam teismui tirti Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų), taip pat į tai, kad valdžios veiklos neteisėtumą valstybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme pareiškėjas sieja būtent su Seimo kontrolierių veiklos neteisėtumu, atsakant jam į šiai įstaigai adresuotus skundus, daro išvadą ir konstatuoja, kad nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas, nekvestionuodamas pačių šių atsakymų (pareiškėjo nurodytų Seimo kontrolierių sprendimų) jų teisėtumo ir pagrįstumo požiūriu, turėjo patikrinti, ar Seimo kontrolieriai, reaguodami į pareiškėjo skundus, neatliko kitų, su paminėtų sprendimų (rekomendacijų) priėmimu sietinų, galbūt neteisėtų veiksmų ar neveikimo ta prasme, ar jie nepažeidė bendrojo pobūdžio nuostatų suformuluotų, pavyzdžiui, pagrindiniuose Seimo kontrolierių veiklos principuose (Seimo kontrolierių įstaigos įstatymo 4 str.), ir pan. Patikrinusi bylą pastaruoju aspektu, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės laikėsi aptartų skundo nagrinėjimo ribų.

Taigi tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, motyvų, sudarančių pagrindą panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Kolegija, pasisakydama dėl atsakovo prašymo nagrinėti šią apeliacinę bylą žodinio proceso tvarka nepatenkinimo, pažymi, kad byloje yra keliamas tik teisės taikymo ir aiškinimo klausimas. Pirmosios instancijos teismui bei apeliaciniame skunde atsakovas nurodė išsamius jo poziciją pagrindžiančius argumentus. Todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą pasinaudoti ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje jam suteikta diskrecija skirti bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu ir 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos, apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis