A-822-632-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A822-632/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01351-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, dėl leidimo dalies panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. R. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), kurį patikslino (b. l. 18–25), prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Energetikos ministerija) 2013 m. kovo 28 d. išduoto leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1387 (toliau – ir Leidimas) dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis;

2) įpareigoti Energetikos ministeriją 2013 m. kovo 28 d. leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-1387 nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis;

3) priteisti iš Lietuvos valstybės žalą, skaičiuojamą po 0,19 ct/kWh už kiekvieną pareiškėjui priklausančios saulės elektrinės pagamintą ir parduotą elektros energijos kilovatvalandę laikotarpiu nuo skundžiamo akto priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

4) priteisti iš Energetikos ministerijos ir Lietuvos valstybės bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2012 m. birželio 21 d. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 20 straipsnio 7 dalyje buvo įtvirtintas toks teisinis reglamentavimas, pagal kurį fiksuoto tarifo elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, nustatymas buvo siejamas su leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo momentu. 2012 metais elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, galiojo 1,44 Lt/kWh fiksuotas tarifas, nustatytas 2012 m. vasario 6 d.

Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) nutarimu Nr. 03-23. Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojo nauja Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo redakcija (2013 m. sausio 17 d. redakcija), pagal kurią fiksuoto tarifo nustatymas siejamas jau su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo momentu. Nuo 2013 m. sausio 1 d. ir 2013 m. balandžio 1 d. elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia ne daugiau 30 kW, galiojo 2012 m. rugsėjo 28 d.

Komisijos nutarimu Nr. 03-282 nustatytas fiksuotas tarifas – 1,25 Lt/kWh. Pareiškėjui išduotame Leidime gaminti elektros energiją yra numatyta, kad „Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“. Vadinasi, nors leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą pareiškėjas gavo 2012 m. gruodžio 19 d., t. y. galiojant 2012 m. birželio 21 d. Įstatymo redakcijai, ir pagrįstai tikėjosi, kad jam 12 metų laikotarpiui nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos bus taikomas 1,44 Lt/kVVh fiksuotas tarifas, tačiau faktiškai pareiškėjui bus taikomas 1,25 Lt/kWh fiksuotas tarifas, galiojęs Leidimo išdavimo (2013 m. kovo 28 d.) metu.

Tokia Leidimo nuostata iš esmės reiškia, kad įstatymas yra taikomas atgal, pakeičiant 2012 m. birželio 21 d. Įstatymu nustatytą reguliavimą, t. y. pareiškėjui taikomas fiksuotas tarifas yra sumažinamas 0,19 Lt/kWh, kas preliminariais skaičiavimais reiškia 22 116 Lt dydžio nuostolius (9 700 kWh metinė projektinė energijos gamyba x 12 metų x 0,19 Lt/kWh). Pareiškėjo įsitikinimu, Energetikos ministerija, išduodama Leidimą, privalėjo užtikrinti, jog jame būtų nustatytas leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo dieną galiojęs tarifas.

Priešingu atveju yra pažeidžiami teisės aktai ir pareiškėjo teisėti lūkesčiai bei interesai, taip pat teisinio tikrumo bei teisinio saugumo principai. Nuo 2013 m. sausio 17 d. pakeistos Įstatymo nuostatos galėjo būti pradėtos taikyti tik nuo 2013 m. vasario 1 d. ir negalėjo būti taikomos jokiems santykiams, susiklosčiusiems iki 2013 m. vasario 1 d. Vadinasi, Energetikos ministerija, išduodama Leidimą ginčijamoje dalyje, neteisėtai jau susiklosčiusiems administraciniams teisiniams santykiams pritaikė Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas ir tuo pažeidė konstitucinį lex retro non agit principą.

Pareiškėjas taip pat mano, jog Energetikos ministerija, išduodama pareiškėjui leidimą gaminti elektros energiją, pagal kurį energijos supirkimo tarifas buvo fiksuojamas Leidimo išdavimo dieną, akivaizdžiai elgėsi nesąžiningai, nesilaikydama valstybės įgaliotos institucijos elgesiui taikytino sąžiningumo principo. Dėl aptartų Energetikos ministerijos veiksmų pareiškėjas patyrė žalą, pasireiškusią negautų pajamų forma, kurią sudaro elektros energijos supirkimo tarifų skirtumas tarp leidimo plėtrai ir Leidimo išdavimo momentu galiojusių tarifų, t. y 0.19 Lt/kWh už kiekvieną saulės jėgainėje pagamintą ir visuomeniniam tiekėjui AB LESTO parduotą elektros energijos kilovatvalandę.

Faktiškai iki 2013 m. gegužės 15 d. pareiškėjas yra pagaminęs ir į perdavimo tinklą pateikęs 865,6 kWh elektros energijos, kas atitinkamai reiškia 164,46 Lt dydžio žalą negautų pajamų forma (865,6 kWh x 0,19 Lt/kWh). Be to, nuostolius pareiškėjas patiria kiekvieną dieną ir juos patirs iki pat teisės pažeidimo pašalinimo. Šiai dienai tikslaus nuostolių dydžio apskaičiuoti yra objektyviai neįmanoma, kadangi jis priklauso nuo faktiškai pagamintos ir parduotos elektros energijos kiekio ir pažeidimo termino, todėl pareiškėjas prašo priteisti žalą, skaičiuojamą po 0,19 Lt/kWh už kiekvieną pareiškėjo pagamintą ir AB LESTO parduotą elektros energijos kilovatvalandę nuo Leidimo išdavimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas pateikė prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (Žin., 2013, Nr. 12-560) 6 straipsnio nuostata „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“, ta apimtimi, kuria ji taikoma ir tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui (b. l. 74–78).

Atsakovas Energetikos ministerija su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 43–49) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją imtis būtinų priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir išvengti elektros energijos kainų didėjimo. Po Įstatymo įsigaliojimo atsinaujinančios energetikos plėtra tapo nedarni: vienintelė plačiai vystoma technologija šiuo laikotarpiu – saulės šviesos energijos elektrinės. Ministerijai buvo pateikiami tūkstančiai prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus statant ne didesnės kaip 30 kW galios elektrines. Tuo atveju, jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytų tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai paliestų ne tik fizinius asmenis, vartojančius elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmones, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai, taigi ir konkurencingumui didžiulę įtaką turi elektros energijos kaina. Nors Lietuvos Respublikoje teisiniu reglamentavimu įstatymų leidėjui nėra tiesiogiai suteikta (tačiau nėra ir tiesiogiai uždrausta) teisė leisti retroaktyvius (grįžtamąją galią turinčius) teisės aktus, tiek teisės teorijoje, tiek ir praktikoje ji pripažįstama. Reikalavimas, kad įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus. Ribojimai galimi tais atvejais, kai kitų teisės principų saugomos vertybės įgyja prioritetą lex retro non agit atžvilgiu. Konkuruojant keliems teisės principams, taigi ir sveriant kelis teisinius gėrius, svarbu nepamiršti, kad vieno iš jų ribojimas turi būti proporcingas kito svarbai. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo nurodytą turtinę žalą: jis teikia subjektyvius pamąstymus apie menamą žalą. Tačiau Energetikos ministerija nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, vadovavosi galiojančiu teisiniu reguliavimu, todėl nėra ministerijos, kaip atsakovo, neteisėtų veiksmų ar neveikimo bei priežastinio ryšio tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimu (b. l. 125–130) pareiškėjo A. R. skundo netenkino.

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui A. R. 2013 m. kovo 28 d. leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1387 nustatytų veiklos sąlygų teisėtumo ir pagrįstumo (b. l. 62).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2012 m. gruodžio 19 d. atsakovas pareiškėjui išdavė leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-5964 (b. l. 27). Leidimu pareiškėjui suteikta teisė vykdyti veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Nurodyta, kad elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją; elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Leidimu reglamentuojamos veiklos pagrindiniai techniniai duomenys: elektrinės pavadinimas – Alfasolar Pyramid Medvalakis, 0,01 MW instaliuota galia, saulės elektrinės tipas, 9700 kWh projektinė metinė elektros energijos gamyba. Pareiškėjas 2013 m. kovo 14 d. pateikė atsakovui prašymą gaminti elektros energiją (b. l. 50). 2013 m. kovo 28 d. pareiškėjui išduotas leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-1387, kuriuo reguliuojamos veiklos sąlygos – vykdyti veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Leidime nurodyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Leidimu reguliuojamos veiklos pagrindiniais techniniai duomenys – elektrinės pavadinimas Alfasolar Pyramid Medvalakis, saulės elektrinės įrengtoji galia 0,009945 MW (b. l. 62).

Pareiškėjas savo teisių ir interesų galimą pažeidimą sieja su pasikeitusiu saulės energetikos skatinimo teisiniu reglamentavimu.

Pagal Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punktą (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.) saulės šviesos energijos elektrinių, prijungtų prie elektros tinklų, įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neįskaitant mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW. Pasiekus 10 MW saulės šviesos energijos elektrinių įrengtąją galią, Vyriausybė parengia ir patvirtina tolesnės saulės šviesos energijos elektrinių plėtros tvarkos aprašą. Įstatymo 20 straipsnio redakcijoje, galiojusioje iki 2013 m. vasario 1 d., buvo nustatyta, kad elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių yra viešuosius interesus atitinkanti paslauga. <...> Elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, pagaminta elektros energija superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis (1 p.); fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausią galimą dydį aukcionuose dalyvaujantiems gamintojams kiekvieniems kalendoriniams metams, atsižvelgdama į šiame įstatyme nustatytus fiksuotų tarifų nustatymo principus, nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (4 p.);

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra peržiūrimi, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams.

Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos (7 p.); numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos (8 p.).

Pagal nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojusio Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punktą, vienu iš šio įstatymo uždavinių elektros energetikos sektoriuje iki 2020 metų yra saulės šviesos energijos elektrinių, prijungtų prie elektros tinklų, įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neįskaitant mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, kurioms leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduoti pagal prašymus, pateiktus iki 2012 m. gruodžio 31 d. Pasiekus 10 MW saulės šviesos energijos elektrinių įrengtąją galią, Vyriausybė parengia ir patvirtina tolesnės saulės šviesos energijos elektrinių plėtros tvarkos aprašą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos įsipareigojimus dėl aplinkos taršos mažinimo, energijos tiekimo saugumo ir patikimumo užtikrinimo bei vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos reikalavimus. Įstatymo 20 straipsnio 6 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. vasario 1 d.) nustatyta, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Remiantis šio Įstatymo straipsnio 8 dalimi numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos.

Nagrinėjamu atveju susidarė tokia situacija, kad pareiškėjui leidimas plėtoti elektros gamybos pajėgumus buvo išduotas remiantis teisiniu reglamentavimu, galiojusiu iki 2013 m. vasario 1 d., o leidimas gaminti elektros energiją – pagal pakeistą saulės energetikos plėtros reglamentavimą, galiojantį nuo 2013 m. vasario 1 d. Taigi, įsigaliojus Įstatymo pataisoms, nuo 2013 m. vasario 1 d. skatinimo kvotų paskirstymas buvo sustabdytas, nes, kaip nurodė Energetikos ministerija atsiliepime, suminė elektrinių galia viršijo įstatyme nurodytus 10 MW (b. l. 48). Atsižvelgus į faktines bylos aplinkybes, jog dėl leidimo gaminti elektros energiją pareiškėjas kreipėsi 2013 m. kovo 14 d., šis leidimas jam buvo išduotas 2013 m. kovo 28 d., todėl atsakovas pagrįstai vadovavosi leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu galiojusiomis įstatyminėmis nuostatomis ir Leidime nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 29 d. nutarime konstatavo, kad su konstituciniu teisinės valstybės principu yra susijęs principas lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius. Tokiu reguliavimu, kuriuo teisės normos galėtų būti pakeistos, kai reguliuojami santykiai jau yra baigti, būtų sudarytos prielaidos paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą. Taigi, remiantis aukščiau minėtu teisiniu reglamentavimu atsakovas neturėjo pagrindo leidime įtvirtinti nuostatos, kad elektros energijos supirkimui turi būti taikomi tarifai pagal leidimo plėtoti elektros energiją išdavimo datą, t. y. atsakovas neturėjo įstatyminio pagrindo vadovautis teisinio santykio atsiradimo metu negaliojusiomis teisės normomis. Šis teisės aktų aiškinimas nepažeidžia bendrojo teisės principo – įstatymas atgal negalioja, nes su Leidimo gavimo procesu susiję teisiniai santykiai iki 2013 m. vasario 26 d. nebuvo susiformavę, todėl negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius. Jokių išimčių tiems gamintojams, kurie leidimus plėsti elektros energiją gavo galiojant ankstesniam teisiniam reglamentavimui, teisės aktai nenumato.

Pareiškėjas reikalavimą dėl ginčijamo leidimo dalies panaikinimo reiškia teigdamas, kad jo teisėti lūkesčiai pažeisti, kadangi atliko didelės vertės investicijas tikėdamasis, kad pastačius elektrinę ir gavus leidimą gaminti visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats tarifas. Teismas su tokiais teiginiais sutikti negali, nes teisės doktrinoje numatyta, kad verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui, tačiau vartotojas (elektros energijos) turi būti ginamas įstatymo papildomai, nes pastarasis yra silpnesnioji sandorio šalis. Taigi, įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę sandorio šalį, šiuo atveju elektros energijos vartotoją, pakeitė Įstatymo nuostatas. Pareiškėjas, pasirinkęs tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat ir elektros energijos kainų pasikeitimus. Teismas su pareiškėjo argumentais dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo nesutinka ir dėl leidime plėsti energijos gamybos pajėgumą nurodytos sąlygos, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi, pareiškėjas jau gavęs šį leidimą negalėjo pagrįstai tikėtis, kad turėdamas leidimą gaminti elektros energiją elektrinėje pagaminta elektros energija galės prekiauti teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Tuo remdamasis teismas atmeta pareiškėjo argumentus dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo.

Esant nustatytoms bylos faktinėms aplinkybėms ir teisiniam reglamentavimui, teismas daro išvadą, kad Energetikos ministerijos 2013 m. kovo 28 d. leidimas Nr. LG-1387 ginčijamoje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis jo išdavimo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, pagrįstas teisės aktais, nėra teisinio pagrindo jį naikinti pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais, o taip pat įpareigoti Energetikos ministeriją 2013 m. kovo 28 d. leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-1387 nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Pareiškėjas teismo prašo priteisti iš Lietuvos valstybės žalą, skaičiuojamą po 0,19 ct/kWh už kiekvieną pareiškėjui priklausančios saulės elektrinės pagamintą ir parduotą elektros energijos kilovatvalandę laikotarpiu nuo skundžiamo akto priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Teismo vertinimu, kadangi ginčijamą 2013 m. kovo 28 d. leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1387 Energetikos ministerija priėmė remdamasi jo išdavimo metu galiojančia Įstatymo redakcija, veikė savo kompetencijos ribose, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti jos neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjo atžvilgiu. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų – negali kilti civilinė atsakomybė. Tuo remdamasis, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo A. R. argumentus dėl turtinės žalos atlyginimo ir plačiau dėl jų nepasisako.

Teismas pažymėjo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalis nustato, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Teismui nekyla abejonių dėl Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (Žin., 2013, Nr. 12-560) 6 straipsnio konstitucingumo, todėl netenkintinas pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl A. R. skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Netenkinus pareiškėjo skundo, bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

III. Pareiškėjas A. R. apeliaciniu skundu (b. l. 133–139) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti, taip pat kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (Žin., 2013, Nr. 12-560) 6 straipsnio nuostata „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“, ta apimtimi, kuria ji taikoma ir tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad nebuvo pažeisti konstituciniai lex retro non agit bei teisėtų lūkesčių principai.

Pareiškėjui leidimas plėtoti elektros gamybos pajėgumus išduotas 2012 m. gruodžio 19 d., t. y. remiantis teisiniu reglamentavimu, galiojusiu iki 2013 m. vasario 1 d., o leidimas gaminti elektros energiją – pagal reglamentavimą, įsigaliojusį nuo 2013 m. vasario 1 d. Nagrinėjamu atveju nepagrįstai nuspręsta, jog principas lex retro non agit nepažeistas, nes su gamybos leidimo gavimo procesu susiję teisiniai santykiai iki 2013 m. vasario 26 d. nebuvo susiformavę. Tokią nepagrįstą išvadą teismas padarė visiškai neįvertinęs elektros gamybos pajėgumo plėtros leidimo išdavimo fakto ir jo sukeliamų pasekmių. Be to, 2012 m. elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, galiojo 1,44 Lt/kWh fiksuotas tarifas, nustatytas 2012 m. vasario 6 d. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimu Nr. 03-23. Vadinasi, pareiškėjas jau 2012 m. gruodžio 19 d. buvo įgijęs teisę į 1,44 Lt/kWh dydžio fiksuotą tarifą, kuris jam turėjo būti taikomas 12 metų nuo gamybos leidimo išdavimo datos. Taigi, šiuo atveju, teisiniai santykiai, susiję su plėtros leidimo išdavimu, 2013 m. vasario 1 d. jau buvo susiformavę. Teisėtus lūkesčius dėl 1,44 Lt/kWh dydžio fiksuoto tarifo taikymo lėmė ne kokios nors subjektyvios pareiškėjo viltys ar verslo rizika, bet plėtros leidimo išdavimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas ir 2012 m. gruodžio 19 d. išduotas leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą. Kitaip tariant, teisėtas lūkestis buvo sukurtas įstatymo lygmeniu. Be to, įstatymų leidėjas ne šiaip sau įstatyme naudojo (ir šiuo metu naudoja) tokias sąvokas kaip „fiksuotas tarifas“ ar „gamintojui garantuojamos pajamos už pagamintą ir į elektros tinklus patiektą elektros energiją“, kadangi jos atskleidžia skatinimo priemonės esmę – elektros energijos, pagamintos saulės elektrinėje, supirkimo tarifo užfiksavimą atitinkamam laikotarpiui. Leidimo plėtoti elektros gamybos pajėgumus išdavimo faktas pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą kartu reiškė ir supirkimo tarifo užfiksavimą 12 metų laikotarpiui.

2. Teismo argumentai dėl verslininkų veikimo savo rizika ir elektros energijos vartotojų papildomo gynimo, nes pastarasis yra silpnesnioji šalis, absoliučiai nepagrįsti ir nesuprantami. Nagrinėjamu atveju nesusiklostė jokie sutartiniai santykiai tarp pareiškėjo (kaip elektros energijos gamintojo) ir elektros energijos vartotojų. Šiuo atveju galima kalbėti tik apie administracinius santykius tarp elektros energijos gamintojų ir Lietuvos valstybės bei Energetikos ministerijos. Teismo teiginiai prieštarauja anksčiau aptartai teisinio reglamentavimo esmei, pagal kurią atsinaujinančių energetikos išteklių plėtra skatinama taikant fiksuotas ir nekintančias priemones. Be to, visiškai neaišku, kokiu teisiniu ir faktiniu pagrindu pirmosios instancijos teismas visus elektros vartotojus laiko silpnesniąja šalimi (be buitinių elektros energijos vartotojų yra ne buitiniai elektros energijos vartotojai). Vertinant bylos kontekstą, galima daryti prielaidą, kad teismas omenyje turėjo galimą elektros kainos padidėjimą, tačiau, jeigu teismas jau ėmėsi vertinti Įstatymo pakeitimo priežastis, tai turėjo įvertinti visas reikšmingas aplinkybes.

3. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimo įstatymas priimtas 2013 m. sausio 17 d. Šis įstatymas įsigaliojo nuo 2013 m. vasario 1 d. Taigi, pareiškėjui, kaip ir kitiems saulės elektrinių plėtotojams, įstatymas nenumatė jokio protingo pereinamojo laikotarpio, kuris leistų prisitaikyti prie pasikeitusio teisinio reglamentavimo.

4. Vienas iš pareiškėjo skundo argumentų buvo sąžiningumo principo pažeidimas, tačiau pirmosios instancijos teismas šio argumento netyrė ir nevertino.

5. Pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo teismo atmestas formaliai, t. y. konstatavus, jog nėra atsakovo neteisėtų veiksmų. Tačiau akivaizdu, jog neteisėtos Leidimo dalies priėmimas (pareiškėjo skundo pirmas ir antras reikalavimai) yra pakankama sąlyga Energetikos ministerijos veiksmus kvalifikuoti kaip neteisėtus.

6. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog dėl Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (Žin., 2013, Nr. 12-560) 6 straipsnio konstitucingumo abejonių nekyla.

Atsakovai Energetikos ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Energetikos ministerijos, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimais (b. l. 144–154, 156–165) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimai į apeliacinį skundą grindžiami argumentais, pateiktais pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodoma, kad:

1. Pareiškėjas teigia, jog ginčijamoje Leidimo dalyje esanti nuostata „Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.“ iš esmės reiškia, kad Įstatymas (redakcija, įsigaliojusi po 2013 m. vasario 1 d.) yra taikomas atgal. Tačiau tokia pat nuostata yra įtraukta ir į pareiškėjui 2012 m. gruodžio 19 d. išduotą Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-5964; tačiau čia esančios nuostatos pareiškėjas neginčijo. Be to, minėta nuostata, kaip bendra teisinė nuostata, įtraukta į visus iki Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo Energetikos ministerijos išduotus leidimus gaminti elektros energiją.

2. Energetikos ministerijai nesuteikta kompetencija priimti sprendimą dėl elektros energijos supirkimo tarifo dydžio, todėl pareiškėjo reikalavimai panaikinti ginčijamą Leidimo dalį bei įpareigoti Energetikos ministeriją Leidime nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, atmesti pagrįstai.

3. Atsakovo manymu, Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios 2013 m. vasario 1 d., taikymas nagrinėjamoje situacijoje nevertintinas kaip įstatymo taikymas atgal. Elektros energijos gamybos pajėgumo plėtra ir elektros energijos gamyba yra atskiros, savarankiškos veiklos elektros energetikos sektoriuje rūšys; leidimas plėsti gamyba bei leidimas gaminti energiją taip pat yra skirtingi leidimai, jų išdavimo procedūros yra savarankiškos ir atskiros. Vadinasi, šiuo atveju Įstatymo (redakcija, įsigaliojusi po 2013 m. vasario 1 d.) nustatytas naujas teisinis reguliavimas negalėjo įsiterpti į jau susiformavusius teisinius santykius, nes santykis, susiformavęs dėl patekto atsakovui prašymo išduoti Leidimą plėsti energijos gamybos pajėgumą, pasibaigė 2012 m. gruodžio 19 d. išdavus minėtą leidimą. Įstatymo 20 straipsnio 7 dalis, pagal kurią peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos, teisinį santykį, susiformavusi pareiškėjui pateikus atsakovui prašymą išduoti Leidimą plėsti energijos gamybos pajėgumą, nereguliavo ir jam, kaip neatitinkančiam šios dalies sąlygas dėl to, kad tuo metu neturėjo elektrinės, nėra taikytina. Pareiškėjas tik 2013 m. kovo 14 d. pateikė atsakovui prašymą išduoti Leidimą gaminti elektros energiją bei 2013 m. kovo 13 d. Valstybinės energetikos inspekcijos Energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažymą Nr. 14ĮP2-37072. Pastaroji pažyma yra pirmas oficialus pripažinimas, kad tokia elektrinė egzistuoja. Taigi, pareiškėjas iki Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo tokios elektrinės neturėjo, todėl nepagrįstas teiginys, jog teisę į 1,44 Lt/kWh dydžio fiksuotą tarifą, jis įgijo dar 2012 m. gruodžio19 d. Įstatymo 2013 m. sausio 17 d. redakcija pareiškėjo teisių nepažeidė.

4. Įstatymo (redakcija, įsigaliojusi po 2013 m. vasario 1 d.) 20 straipsnio 7 dalis aiškiai nustato, kad fiksuotas tarifas nustatomas jau esančioms elektrinėms. Taigi, pareiškėjo lūkesčius lėmė tik jo subjektyvios viltys, o ne įstatymo leidėjas.

5. Dėl principo lex retro non agit atsakovai pažymėjo, kad Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas buvo būtinas siekiant Įstatymo tikslų, to reikalavo bendrasis interesas, todėl tai pagrindžia ir įstatymo taikymo atgal būtinumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nustatyta, kad Energetikos ministerija 2012 m. gruodžio 19 d. pareiškėjui A. R. išdavė Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-5964 (b. l. 27). Valstybinė energetikos inspekcija 2013 m. kovo 13 d. Energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažymoje Nr. 14ĮP2-37072 (b. l. 28, 54) pažymėjo, jog pareiškėjo saulės elektrinė sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį. 2013 m. kovo 28 d. Energetikos ministerija pareiškėjui išdavė Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1387 (b. l. 8, 62).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjui A. R. išduoto 2013 m. kovo 28 d. Leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1387 dalies, kuria nustatyta, jog „elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka“. Pareiškėjas prašė minėtą Leidimo dalį panaikinti ir įpareigoti Energetikos ministeriją Leidime nustatyti, kad „elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“, taip pat priteisti patirtą turtinę žalą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl su teismo išvadomis sutinka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui, pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas. Iki 2013 m. vasario 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo šiam subjektui diena (Įstatymo 20 str. 7 d. (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). Kaip matyti iš bylos duomenų, būtent galiojant tokiam reguliavimui pareiškėjui buvo išduotas leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus. Tuo tarpu nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą susiejo su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo šiam subjektui diena (Įstatymo 20 str. 6 d. (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija). Taigi, pareiškėjas prašymą gauti leidimą gaminti elektros energiją pateikė ir Leidimą gavo jau galiojant naujajam teisiniam reglamentavimui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, pasisakydama dėl nurodyto teisinio reglamentavimo, 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pažymėjo, jog pagal Įstatymo redakciją, galiojusią iki 2013 m. vasario 1 d., tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos, buvo galima taikyti peržiūrėtus tarifus. Vadinasi, iki 2013 m. vasario 1 d. gamintojai, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai. Toks reguliavimas, be kita ko, leido ir garantavo gamintojams, gavusiems leidimą plėtoti pajėgumus, jį įgyvendinti, atliekant atitinkamas investicijas į elektrinės statybą, nesibaiminant, kad dėl vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo), jų pradėtos ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs reikšmingų nuostolių. Pirmiau aptartą teisę bei teisėtą lūkestį į jos įgyvendinimą įgijo ir pareiškėjas, kadangi bylos duomenys patvirtina, jog jis minėtas sąlygas išpildė. Ši pareiškėjo teisė sietina su jo nuosavybės teise, nes bylos duomenys akivaizdžiai rodo, kad gavęs leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, pareiškėjas atliko investicijas ir sukūrė nuosavybės teisės objektą, iš kurio naudojimo tikėjosi gauti atitinkamų, iš anksto įstatymo garantuotų pajamų (Konstitucijos 23 str.; Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 str.). Vadinasi, minėtos teisės turtiniai aspektai gali būti ginami pagal Konstitucijos 23 straipsnį.

Kita vertus, Lietuvos Respublikos Konstitucija tam tikrais atvejais leidžia asmens teisių ir laisvių ribojimą, jei yra laikomasi šių sąlygų – tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimus).

Minėtoje 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija nurodė ir tai, kad Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Žinoma, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą, todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį ir į tai, kad įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, ir teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.

Atsižvelgiant į išdėstytą, daroma išvada, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi, aiškindamas nagrinėjamam ginčui aktualų teisinį reguliavimą (nors pastarojoje administracinėje byloje ir nebuvo keliamas žalos atlyginimo klausimas, tačiau taip pat siekta didesnių tarifų už pagamintą energiją iš atsinaujinančių šaltinių, tai pagrindžiant teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principais), pripažino teisėta atliktą tarifų dydžių korektūrą į mažąją pusę Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) pagrindu (žr., pvz., LVAT 2014 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014, 2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1655/2014).

Kadangi nagrinėjamu atveju nėra išskirtinių kitokių faktinių aplinkybių nei išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, t. y. į administracinę bylą nepateikta jokių faktinių duomenų apie tai, kad ūkinės veiklos objekto tolesnis eksploatavimas nebeteko ekonominės prasmės, visiškai paneigė pajamų gavimą iš valstybės skatinamos veiklos, nėra pagrindo nukrypti nuo pirmiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos suformuluotų nuostatų.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su principo lex retro non agit taikymu, teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros energiją. Leidimą pareiškėjas gavo jau įsigaliojus Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai (žr., LVAT 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (Valstybės Žinios, 2013, Nr. 12-560) 6 straipsnio nuostata „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“ ta apimtimi, kuria ji taikoma ir tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl analogiško prašymo, 2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1655/2014 atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartį (administracinė byla Nr. A556-1545/2014), kurioje buvo pasisakyta dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui, sieto su įstatymų leidėjo nepaisymu asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principo, kuris kaip vienas iš teisinės valstybės principo elementų yra tiesiogiai užtikrinamas Konstitucijos. Prašymas dėl kreipimosi grįstas ir tuo, kad Lietuvos Respublikos Seimas, nenustatydamas pereinamojo laikotarpio įstatymų įsigaliojimui ir skubotai priimdamas Įstatymo nuostatas, kurios pakeitė elektros energijos supirkimo tarifą (taikant tarifą galiojantį leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną), ne tik galbūt pažeidė Konstitucijoje 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog įstatymai Lietuvos Respublikos Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, bet ir pakeistą reguliavimą iš esmės pritaikė retrospektyviai. Teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartyje nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktas taikytinos teisės aiškinimas pašalino abejones dėl to, ar Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) 20 straipsnio 6 dalies nuostata gali prieštarauti Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, teisinės valstybės principui, todėl nesant pagrindo manyti, kad aktualaus bylai įstatymo dalis prieštarauja Konstitucijai, prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą buvo netenkintas.

2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A556-1655/2014) Vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad abiem minėtais atvejais kreipimasis į Konstitucinį Teismą iš principo savo turiniu bei siekiamybe, nepaisant kiek kitokio teisinio pagrindimo, yra tapatus – patikrinti įstatymų leidėjo veiksmų atitikimą pagrindiniam šalies įstatymui, atlikus Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimus, suponavusius mažesnių tarifų taikymą ūkio subjektams gaminant energiją iš atsinaujinančių šaltinių. Taigi, esant įvardytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo priimti kitokio sprendimo nei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė 2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartyje, todėl konstatuotina, jog pareiškėjo A. R. prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą atmestas pagrįstai.

Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijama Leidimo dalis yra teisėta ir pagrįsta. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė