2K-465/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-465/2014

Teisminio proceso Nr. 1-40-9-00120-2011-1 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.4.8.1;

2.1.7.4;

2.4.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Stankevičiui,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 3 d. nutarties.

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu D. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Priteista iš D. P. 357,11 Lt proceso išlaidų valstybei.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 3 d. nutartimi nuteistojo D. P. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vladislovo Ranonio pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

D. P. nuteistas už tai, kad, būdamas neblaivus, tarpusavio konflikto metu tyčia mušdamas ir smurtaudamas prieš sutuoktinę A. P., sukėlė jai fizinį skausmą ir nežymiai ją sužalojo, t. y. 2011 m. gruodžio 16 d., apie 1.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ranka spausdamas A. P. kaklą, suduodamas smūgius į įvairias kūno vietas ir įversdamas ją į vonią, sukėlė A. P. fizinį skausmą ir ne mažiau kaip aštuoniais smūgiais padarė jai kraujosruvas kaklo dešinėje pusėje, kairiajame žaste, abiejuose dilbiuose, taip nežymiai ją sužalojo.

Kasaciniu skundu nuteistasis D. P. prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, priimti ignoruojant objektyviam tiesos nustatymui svarbias aplinkybes, iš esmės pažeidžiant BK 2 straipsnio 3 dalį, pagal kurią asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką.

Nuteistojo teigimu, apeliacinės instancijos teismas nevertino bylos įrodymų visumos, ignoravo jį teisinančius įrodymus ir apsiribojo tik jį kaltinančiais įrodymais.

Pasak kasatoriaus, jo veiksmuose nėra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymio – tyčios. Jis tik laikė A. P. suėmęs už rankų, siekdamas ją suvaldyti barnio metu. Tai patvirtina A. P. parodymai, duoti 2011 m. gruodžio 21 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui ir teisiamojo posėdžio metu. Kad sužalojimai buvo padaryti netyčiniais veiksmais, patvirtina ir specialisto paaiškinimai teisme, pagal kuriuos A. P. sužalojimai padaryti ne suduodant smūgius, o laikant rankomis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas ignoravo šią svarbią aplinkybę taip neišnagrinėdamas apeliacinio skundo argumento. Be to, kasatoriaus teigimu, nepaneigtas ir kitas galimas šių kraujosruvų atsiradimo mechanizmas, kai jis per tris paras iki įvykio keletą kartų mylėjosi su žmona (kraujosruvos jai atsiranda nuo menkiausio spustelėjimo). Tokias aplinkybes teisme patvirtino specialistas, kuriuo teismas abejoti neturi pagrindo. Taigi teismai savo sprendimus grindė prielaidomis, nes bylos nagrinėjimo metu nebuvo neabejotinai paneigtas nė vienas A. P. netyčinio sužalojimo būdas.

Nuteistojo manymu, apeliacinės instancijos teismas tik formaliai nurodė, kad tyčinis sužalojimų padarymo mechanizmas buvo konstatuotas ne tik specialisto išvada, bet ir kitais bylos duomenimis (liudytojų R. J., A. U., L. B., O. B., Ž. V. bei nuteistojo D. P. parodymais), nes iš tikrųjų jo ir nukentėjusiosios apeliacinis skundas buvo atmestas vadovaujantis tik netikslių duomenų pagrindu gauta specialisto išvada, ignoruojant teisiamojo posėdžio metu pateiktus specialisto paaiškinimus.

Kasatorius teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu per pirmąją apklausą jam buvo pateikiami menami klausimai, tačiau apeliacinės instancijos teismas šį jo apeliacinio skundo argumentą paneigė, neapklausęs kaip liudytojos tyrėjos G. V. Ši liudytoja jo prašymu nebuvo apklausta ir pirmosios instancijos teisme. Taip, nuteistojo manymu, liko nepašalinta abejonė, kuri buvo vertinama kaip neginčijamai nustatytas faktas ir juo remiantis buvo atmestas jo apeliacinis skundas.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo patikrinti liudytojų R. J., A. P. ir M. R. parodymų patikimumą. Nors šie liudytojai nurodė, kad apie įvykio aplinkybes sužinojo iš A. P. būdami vyriausiojo prokuroro A. P. kabinete, A. P. teisme neigė kalbėjusi apie įvykio aplinkybes A. P. kabinete ir tai patvirtino liudytojas A. U.. Taigi apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bent vieno šių liudytojų abejonių keliančiais parodymais, padarė nepagrįstas ir neteisėtas išvadas. Taip apeliacinės instancijos teismas, ignoruodamas faktines aplinkybes, atskirai vertindamas įrodymus ir jiems suteikdamas kitokią teisinę reikšmę, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, tai lėmė neteisingą teismo išvadą dėl kasatoriaus kaltės ir baudžiamojo įstatymo – BK 140 straipsnio 1 dalies – taikymą. Nuteistojo įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismo motyvai, kuriais paneigti jį teisinantys argumentai, pernelyg siauri ir vienpusiški, jais neatsakyta į dalį apeliacinio skundo argumentų (dėl netyčinio sužalojimų padarymo mechanizmo, liudytojų M. R., R. J. ir A. P. parodymų įrodomosios reikšmės). Teismas jį teisinančius įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, o kai kurių iš viso nevertino arba iškraipė jų prasmę, taip iš esmės pažeisdamas apeliacinio proceso paskirtį reglamentuojančias BPK normas.

Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad specialisto psichiatro V. B. konsultacinio pobūdžio išvada neturi lemiamos reikšmės sprendžiant D. P. kaltės ir atsakomybės klausimus. Specialistas V. B. patvirtino, kad įvykio metu A. P. buvo vidutinio girtumo būsenos, kuriai būdingas neteisingas situacijos vertinimas, sutrikusi minčių eiga, sulėtėjusi ar skurdi asociacija. Taigi ši išvada paaiškina, kodėl A. P., būdama neblaivi, galėjo apkaltinti jį smurtu, o išsiblaiviusi po kelių dienų ikiteisminio tyrimo teisėjui jau davė teisingus parodymus, nurodydama, kad smurtas prieš ją nebuvo naudojamas. Kasatoriaus įsitikinimu, būtent aplinkybė, ar jis buvo apkalbėtas neblaivios, turinčios momentinių psichikos sutrikimų žmonos, ir turi lemiamą reikšmę sprendžiant jo kaltės ir atsakomybės klausimus. Be to, šiai aplinkybei išsiaiškinti apeliacinės instancijos teismas galėjo pakviesti kitą, įtrauktą į ekspertų sąrašą, šios srities specialistą. To nuteistasis prašė ir pirmosios instancijos teisme, tačiau prašymas buvo atmestas, dėl to jis buvo priverstas pats įrodinėti savo nekaltumą, pateikiant konsultacinę specialisto išvadą. Taigi apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad nagrinėjant šią bylą nebuvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, ignoravo tai, jog pirmosios instancijos teismas nuteistojo prašymu buvo priėmęs protokolinį nurodymą valstybiniam kaltintojui pateikti prie bylos tarnybinio patikrinimo medžiagą, kuri patvirtina buvus nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimą, tačiau prokuratūra tai padaryti atsisakė. Kasatoriaus įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, nes įrodinėjimo našta buvo perkelta pačiam nuteistajam, taip pat nebuvo vadovaujamasi principu, kad visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.

Nuteistojo D. P. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad bylos įrodymai iš naujo nevertinami, naujos faktinės bylos aplinkybės nenustatinėjamos, skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis. Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia kasacinės instancijos teismui galimybės nagrinėti atskirų įrodymų, iš naujo vertinti įrodymus patikimumo ir pakankamumo aspektais, jų pagrindu nustatyti kitokias bylos aplinkybes. Nuteistojo D. P. paduoto kasacinio skundo teiginiai, kuriais prašoma atsižvelgti į atskirus bylos duomenis ir jų pagrindu daryti kitokias išvadas negu padarė abiejų instancijų teismai, kitaip vertinti bylos įrodymus, nesant argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad nagrinėjant bylą buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokius kasacinių skundų teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų laikymosi ir BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, ignoruodamas faktines aplinkybes, atskirai vertindamas įrodymus ir jiems suteikdamas kitokią teisinę reikšmę, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, tai lėmė neteisingą išvadą dėl jo kaltės ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Pasak kasatoriaus, sužalojimus nukentėjusiajai jis padarė netyčiniais veiksmais, dėl to, nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties požymio – tyčios, jam negali kilti baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (BK 2 straipsnio 3 dalis). Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva ir nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti. Priešingai negu nurodo kasatorius, apeliacinės instancijos teismas nuteistojo ir nukentėjusiosios apeliacinį skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, teismo nutartyje dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų pasisakė, taip pat, kaip to reikalaujama BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse, pateikė motyvus, paaiškinančius, dėl ko apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo ir kitų ginčijamų bylos aplinkybių atmetami, o skundžiamas nuosprendis pripažįstamas teisingu. Bylos duomenys patvirtina, kad šios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl nuteistojo kaltės, abejonių keliančiais įrodymais nesirėmė (jie buvo atmesti kaip nepatikimi pirmosios instancijos teisme), todėl nėra pagrindo teigti apie nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimą.

Patikrinus bylos duomenis ir skundžiamų teismų sprendimų turinį, konstatuotina, kad abiejų instancijų teismai, spręsdami D. P. baudžiamosios atsakomybės klausimą, BK 2 straipsnio 3 dalis nuostatų nepažeidė. Kasatoriaus nusikalstami tyčiniai veiksmai (mušimas ir kitoks smurtavimas) prieš sutuoktinę A. P. ir šiais veiksmais sukeltas fizinis skausmas bei nežymus jos sužalojimas nustatyti pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai ištyrus byloje surinktų tiek jį kaltinančių, tiek teisinančių įrodymų visumą, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje.

Darydamas išvadą dėl D. P. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, teismas rėmėsi apklaustų liudytojų (nuteistojo kaimynės Ž. V., policijos pareigūnų, patruliavusių įvykio naktį E. Z. ir A. M., kitų policijos pareigūnų A. U., L. B. ir O. B., dirbusių operatyvinėje grupėje ir atvykusių į įvykio vietą, Šiaulių vyriausiojo prokuroro A. P., Šiaulių VPK viršininko pavaduotojo R. J. ir Panevėžio apygardos prokuroro M. R., bendravusių su nukentėjusiąja kitą dieną po įvykio) parodymais ir šiuos parodymus patvirtinančia 2011 m. gruodžio 16 d. specialisto išvada.

Šioje specialisto išvadoje nurodyta, kad A. P. konstatuoti sužalojimai – kraujosruvos kaklo dešiniajame šone, kairiajame žaste bei abiejuose dilbiuose – galėjo būti padaryti 2011 m. gruodžio 16 d. apie 1.00 val., kad tokie sužalojimai nebūdingi kritiminei traumai ir yra padaryti smūgiuojant kietais bukais daiktais. Siekiant patikrinti šių įrodymų patikimumą BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka buvo perskaityti D. P. 2011 m. gruodžio 16 d. parodymai, kuriuose jis pripažino barnio metu sugriebęs abiem rankomis A. P. už rankų ir ją papurtęs, po to ranka sudavęs jai kažkur iš priekio, dėl to ji susvyravo, atsirėmė į vonios kraštą ir įvirto į vonią, taip pat nurodė, kad, to paties konflikto metu nuėjęs į kambarį, sugriebė A.

P. už kaklo ir prispaudė prie lovos. Teismas, sugretinęs pirmiau išvardytų liudytojų parodymus su šiais A. P. parodymais, padarė išvadą, kad jie iš dalies sutampa su nukentėjusiosios policijos pareigūnams įvykio vietoje ir Šiaulių apygardos prokuratūroje nurodytomis jos sužalojimo aplinkybėmis. Kadangi teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusiosios parodymai apie jos sužalojimo aplinkybes prieštaravo šiems ištirtiems įrodymams, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, jais vadovavosi tik tiek, kiek juos patvirtino kiti bylos įrodymai.

Taip pat remiantis šiais įrodymais buvo atmesti teisminio nagrinėjimo metu duoti D. P. parodymai ir paneigti jo teiginiai, kad D. P. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti mylintis ar kitomis, su jo nusikalstamais veiksmais nesusijusiomis aplinkybėmis. Pažymėtina, kad D. P. įvykio vietoje duotų parodymų teismas nepripažino įrodymu ir jais nesivadovavo, nes laikė, kad jie gauti pažeidžiant BPK reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes, kad pagal nustatytas aplinkybes nuteistasis D. P. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai paneigė apeliacinio skundo argumentą, kad per pirmąją D. P. apklausą ikiteisminio tyrimo metu jam buvo pateikiami menami klausimai ir dėl to šiais jo parodymais negalėjo būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Patikrinęs bylos medžiagą teismas teisingai konstatavo, kad vykdant įtariamojo apklausą BPK 188 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos. 2011 m. gruodžio 16 d. apklausos protokolo turinys patvirtina, kad D. P., kaip įtariamojo, apklausa buvo vykdoma pagal BPK nustatytas taisykles: iš pradžių buvo pateiktas klausimas, ar įtariamasis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu yra įtariamas, vėliau buvo pasiūlyta duoti parodymus apie įtarimų esmę, tai jis ir padarė savo valia, jokių menamų klausimų, kaip teigia kasatorius, pateikta nebuvo. Beje, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme šie D. P. parodymai nebuvo laikomi pagrindiniu jo kaltės įrodymu – jie buvo perskaityti, vadovaujantis BPK 276 straipsnio nuostatomis, siekiant patikrinti kitų bylos įrodymų patikimumą, kurių pagrindu jam ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Nepagrįsti kasatoriaus argumentai dėl specialisto psichiatro V. B. konsultacinės išvados svarbos vertinant įvykio vietoje duotus D. P. parodymus. Kaip pirmiau nurodyta, įvykio metu duoti D. P. parodymai buvo pripažinti neleistinu įrodymu ir jais nebuvo remiamasi nuosprendyje, todėl ši specialisto išvada teismui neturėjo jokios reikšmės sprendžiant D. P. kaltės ir atsakomybės klausimus.

Taip pat nepagrįsti ir nuteistojo kasacinio skundo teiginiai, kad teismo medicinos specialisto paaiškinimai pirmosios instancijos teisme patvirtina jo nurodytą netyčinį sužalojimų ant nukentėjusiosios kūno atsiradimo mechanizmą (t. y. kad sužalojimai atsirado mylintis arba suėmus už rankų siekiant ją suvaldyti). Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į analogišką skundo argumentą, teisingai nurodė, kad tai, jog specialistas išplėtė galimus konstatuotų sužalojimų padarymo būdus, nepaneigia teismo išvadų dėl nukentėjusiajai įvykio metu padarytų sužalojimų mechanizmo, nes jis nustatytas ne tik specialisto išvada, bet ir kitais bylos duomenimis (liudytojų parodymais).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog tinkamai įvertintų įrodymų pagrindu teismai teisingai nustatė faktines aplinkybes, t. y. kad D. P. 2011 m. gruodžio 16 d., apie 1.00 val., savo namuose tarpusavio konflikto metu mušė sutuoktinę A. P. ir kitaip prieš ją smurtavo (spaudė jos kaklą, sudavė smūgius į įvairias kūno vietas ir kt.), taip sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai ją sužalojo. Objektyvūs duomenys patvirtina, kad nusikalstama veika padaryta tyčiniais veiksmais ir tai atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje matyto nusikaltimo sudėtį. BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties pakeitimo ar panaikinimo pagrindų nenustatyta (BPK 383 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo D. P. kasacinį skundą.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Aldona Rakauskienė

Vladislovas Ranonis