AS-525-469-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS525-469/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01036-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Ž. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. Ž. su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas atnaujinti skundo padavimo terminą ir įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, Ministerija), išmokėti jam neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio.

Nurodė, kad jam 1998 m. gegužės 21 d. buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri iki sumažinimo buvo indeksuota iki 496,82 Lt. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu ir pažymėjo, jog kadangi Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu, t. y. nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugsėjo jis buvo dirbantis pensininkas, turėjo draudžiamųjų pajamų, jam paskirta pensija buvo sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, kurios prieštarauja Konstitucijai. VRM per vienerius metus, t. y. protingą terminą atsiskaitymui, su juo neatsiskaitė, tad 2013 m. spalio 16 d. jis kreipėsi į VRM raštiškai. Į šį raštą VRM atsakė neigiamai. Taip pareiškėjui dėl Konstitucijai prieštaraujančių įstatymų buvo neišmokėta 9 330,11 Lt pensijos dalis. Apie tai, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis pažeidžia Konstituciją ir jo teises, pareiškėjas sužinojo iš 2012 m. rugsėjo 21 d. leidinio „Valstybės žinios“, kuriame buvo oficialiai paskelbtos Konstitucinio Teismo išvados. Mano, kad 3 metų terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo pastarosios datos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 25 d. nutartimi (b. l. 6–8) pareiškėjo V. Ž. prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą atmetė. V. Ž. skundą atsisakė priimti.

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama ginčą dėl Laikinojo įstatymo taikymo neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, taip pat 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas. Taip pat išaiškino, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Todėl pareiškėjo nuomonė, kad 3 metų terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos, yra nepagrįsta. Teismas vertino, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos į teismą kreipėsi 2014 m. vasario 18 d. Pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus (apie valstybinės pensijos sumažinimą taikant Laikinojo įstatymo nuostatas) vėliausiai tapo žinoma (turėjo tapti žinoma) 2010 m. vasario mėnesį, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis. Atsižvelgus į tai, konstatuota, kad į teismą dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėjas kreipėsi praleidęs 3 metų procesinį terminą.

Pasisakydamas dėl galimybės atnaujint praleistą skundo padavimo terminą, teismas nurodė, kad kalbant apie procesinių terminų skaičiavimo pradžią, pirmiausia reikia pažymėti, kad pareiškėjai negali laukti neribotą laiką iki kreipimosi į teismą. Pareiškėjai privalo rodyti tam tikrą apdairumą ir nedelsdami pateikti skundą teismui. Nagrinėjamu atveju iš viešosios erdvės (visuomenės informavimo priemonės plačiai nušvietė aktualų šiai bylai klausimą) valstybines pensijas gaunantiems asmenims turėjo būti gerai žinoma, kad dalis tokias pensijas gaunančių asmenų pradėjo ginti savo pažeistą teisę teisme dar tuomet, kai Konstitucinis Teismas nebuvo gavęs prašymo tirti atitinkamų teisės aktų, kuriais sumažintos valstybinės pensijos, atitiktį Konstitucijai, ir tik tų asmenų aktyvių pastangų dėka administraciniai teismai kreipėsi į Konstitucinį Teismą.

Po to buvo viešai paskelbta, kad Konstitucinis Teismas nagrinės atitinkamą konstitucinės justicijos bylą. Viena veiksmingiausių asmens, kuris mano, kad jo teisės yra pažeidžiamos, teisinės gynybos priemonių yra operatyvus teisminio proceso dėl pažeistų teisių atkūrimo inicijavimas. Griežtu procesinių terminų skaičiavimu yra siekiama skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatyme nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galbūt pažeistų teisių gynybą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011). Teismas vertino, jog pareiškėjo nurodytos priežastys negali būti pripažintos svarbiomis, nes jos priklausė nuo jo paties pasirinkto elgesio. Pareiškėjas nenurodė jokių svarbių ir objektyvių priežasčių ir nepateikė įrodymų, dėl kurių būtų pagrindas atnaujinti procesinį skundo dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo padavimo terminą.

Pareiškėjui vėliausiai nuo 2010 m. vasario mėnesio, kai gavo sumažintą valstybinę pensiją, buvo (turėjo būti) žinoma apie jo teisės gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją pažeidimą. Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavus valstybinių pensijų mažinimo neteisėtumą, ir netgi po jo įsiteisėjimo 2012 m. rugsėjo 21 d., dar nebuvo pasibaigęs procesinis skundo padavimo terminas. Pareiškėjas objektyviai nepagrindė, kodėl po Konstitucinio Teismo nutarimo įsiteisėjimo delsė ginti savo pažeistą teisę teisme.

Pareiškėjas nepagrįstai aiškina, kad buvo suklaidintas, nes buvo įgijęs teisėtą lūkestį, jog VRM kompensuos patirtus praradimus, nes jokia valstybės institucija nežadėjo tuoj pat atkurti sumažintų nagrinėjamos rūšies pensijų. Pareiškėjas taip pat nenurodė objektyvių aplinkybių, kodėl po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateikto išsamaus išaiškinimo apie teisės į valstybinės pensijos nepriemoką gynimo tvarką ir terminus delsė kreiptis į teismą beveik metus laiko.

Taip pat pažymėta, jog pareiškėjas delsė kreiptis į teismą ir VRM 2013 m. spalio 28 d. raštu Nr. 1D-9584(11) atsisakius tenkinti jo prašymą. Minėta, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turi ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą, o vadovaujantis pareiškėjo nurodoma motyvacija, teismai dar trejus metus po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo turės pareigą atnaujinti praleistus terminus analogiškose bylose. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, jog pareiškėjas nerūpestingai ilgai delsė ginti savo pažeistas teises teisme.

Todėl prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą netenkintas.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ 37) straipsnio 2 dalies 8 punktu, teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

III. Pareiškėjas V. Ž. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 19–21), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį. Atnaujinti praleistą terminą, perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. AS502-214/2014, AS502-212/2014. Akcentuoja, jog, kaip pažymėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos ir ribojimo klausimų, apie savo teisių pažeidimą pareiškėjas sužinojo tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, manė, jog trejų metų terminas bus skaičiuojamas nuo pastarosios datos, jis negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisės kreiptis į teismą dėl teisinio aiškumo trūkumo, kadangi 2010–2012 metais nebuvo aišku, kokie teisės aktai nustato jo, kaip pareiškėjo, procesines teises ir pareigas, specialusis trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame teisės akte. Todėl nors, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006), išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutarties, kuria pareiškėjo prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą atmestas ir pareiškėjo skundą atsisakyta priimti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Pareiškėjui V. Ž. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. Ministerijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą V. Ž. kreipėsi 2014 m. vasario 18 d., t. y. praleidęs minėtą 3 metų terminą.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmą sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Išvardytos priežastys, teisėjų kolegijos įsitikinimu, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą naikinama kaip neteisėta bei nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkina pareiškėjo prašymą ir, atnaujinęs kreipimosi į teismą terminą, perduoda skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Tokia išvada iš esmės atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-213/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014; 2014 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-467/2014; 2014 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-472/2014 ir kt.) (ABTĮ 13 str. 1 d., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalimi, 151 straipsnio 3, 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo V. Ž. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį panaikinti, patenkinti pareiškėjo prašymą ir atnaujinti skundo dėl pensijos nepriemokos padavimo terminą. Skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas