AS-525-190-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS525-190/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06401-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 61.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja L. T. 2013 m. lapkričio 5 d. su skundu (b. l. 1−4), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2013 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 1D-9408(11) (toliau – ir VRM Sprendimas);

2) įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, išmokėti 101,94 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, taikant Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 3 straipsnio 3 dalį bei atsižvelgiant į šios sumos nuvertėjimą dėl infliacijos, šią sumą padidinti iki 112,71 Lt, taip pat priteisti 219,55 Lt delspinigių už pradelstas išmokėjimo dienas;

3) įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, išmokėti 16 744,2 Lt valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl pensijos ribojimo taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio nuostatas;

4) įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, toliau kas mėnesį mokėti paskirtą 1 902,73 Lt dydžio valstybinę pensiją.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 12 d. nutartimi (b. l. 13−14), nustatė pareiškėjai terminą iki 2013 m. lapkričio 29 d. skundo trūkumams pašalinti, t. y. patikslinti bylos šalis bei pateikti prašymą dėl termino skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti.

Pareiškėja 2013 m. lapkričio 27 d. pateikė patikslintą skundą, kuriuo prašė:

1) panaikinti VRM 2013 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 1D-9408(11), kuriuo atsisakyta patenkinti pareiškėjos prašymą;

2) įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM:

2.1. išmokėti pareiškėjai 101,94 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią taikant antikonstitucines 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos VPĮ 3 straipsnio 3 dalies nuostatas. Atsižvelgiant į šios sumos nuvertėjimą dėl infliacijos, prašė šią sumą padidinti iki 112,71 Lt (skaičiavimai pagrįsti oficialiai skelbiama Lietuvos statistikos departamento statistika ir pateikti pareiškėjos prašyme į VRM). Taip pat prašė išmokėti 219,55 Lt delspinigių už pradelstas išmokėjimo dienas;

2.2 išmokėti pareiškėjai 16 744,2 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl pensijos ribojimo taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas (per paskutinius 3 metus, iki kreipimosi į Vidaus reikalų ministeriją, šios nepriemokos suma sudarė 13 331,22 Lt);

2.3. toliau kas mėnesį mokėti pareiškėjai 1 902,73 Lt paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą.

Taip pat pateikė prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Prašyme nurodė, kad nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo, kuriame VPĮ 3 straipsnio 3 dalis pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, buvo pablogėjusi pareiškėjos sveikata, ji gydėsi ligoninėje, reabilitacijos centre, be to, laukė, kol bus nustatytas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmas. 2012 m. spalio mėnesį skambino į Vilniaus apygardos administracinio teismo raštinę, norėdama sužinoti, ar gali teismui pateikti prašymą dėl valstybinės pensijos nepriemokos grąžinimo, jai buvo nurodyta, kad laikinai tokie prašymai nepriimami. 2013 m. vasario mėnesį vėl paskambinus į Vilniaus apygardos administracinio teismo raštinę tuo pačiu klausimu, jai buvo nurodyta, kad tokie dokumentai jau nebepriimami. Kad tokie dokumentai priimami sužinojo tik rugpjūčio mėnesį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 4 d. nutartimi (b. l. 30−32) pareiškėjos prašymo atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą netenkino. Atsisakė priimti L. T. skundą.

Teismas darė nuorodas į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 ir 2 dalis. Teismas sprendė, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kuriomis ji grindžia prašymą atnaujinti terminą paduoti skundą, negali būti laikomos pakankamu pagrindu atnaujinti terminą paduoti skundą. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, vertino, kad pareiškėjai apie jos teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma (turėjo tapti žinoma) 2010 m. vasario mėnesį, kai jai buvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis.

Ši diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Pažymėta ir tai, kad nuo aktualaus Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos – 2012 m. rugsėjo 21 d., o juo labiau nuo jo priėmimo dienos – 2012 m. vasario 6 d. praėjo pakankamai laiko, kad pareiškėja galėtų suvokti savo teisių pažeidimą ir įstatymo nustatyta tvarka ir terminais jas ginti. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į 2010 m. lapkričio 16 d. oficialiai paskelbtą ir įsigaliojusį Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimą, kuriame inter alia pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis, tiek, kiek joje Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštaravo Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgiant į tai, teismas vertino, kad aplinkybė, jog pareiškėja negali pasinaudoti galimybe teismine tvarka prisiteisti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, nereiškia, kad ji apskritai prarado teisę į valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi valstybei nustačius kompensavimo mechanizmą, pareiškėja galės kreiptis dėl susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo. Atsižvelgiant į tai, remdamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, teismas netenkinęs prašymo atnaujinti praleisto termino paduoti skundą, pareiškėjos skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką atisakė priimti.

Dėl reikalavimo panaikinti VRM Sprendimą, teismas sprendė, kad skundžiamas sprendimas nėra administracinis aktas, nes nenustato, nepakeičia ir nepanaikina jokių pareiškėjos teisių ar pareigų viešojo administravimo srityje, todėl nėra administracinės bylos dalykas ir toks ginčas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, šioje dalyje skundą atsisakyta priimti.

III. Pareiškėja pateikė atskirąjį skundą (b. l. 36−38), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį toje dalyje, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos 2013 m. lapkričio 27 d. patikslintą skundą dėl VRM 2013 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 1D-9408(11) panaikinimo ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo įpareigojant jį nagrinėti pareiškėjos reikalavimus dėl valstybinės pensijos nepriemokos už 2010 m. spalio mėn. – 2013 m. rugpjūčio mėn. laikotarpį grąžinimo ir dėl tolesnio paskirto dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą mokėjimo.

Atskirajame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) patikslintame skunde dėl VRM Sprendimo panaikinimo buvo išdėstytas reikalavimas panaikinti minėtą sprendimą, kuriuo „atsisakyta patenkinti mano prašymą“ ir su juo susiję kiti du reikalavimai − „Įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, išmokėti man valstybinės pensijos tam tikrą nepriemoką“ ir „toliau kas mėnesį mokėti man 1902,73 Lt paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą“. Atsižvelgiant į tai, teismas turėjo nagrinėti prašymą dėl praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo tik nagrinėjant reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos (susidariusios nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. rugpjūčio mėn. imtinai) priteisimo. Kitam reikalavimui nagrinėti, t. y., „Įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, toliau kas mėnesį mokėti man 1902,73 Lt paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą“ termino skundui paduoti atnaujinti nereikėjo, nes šiuo reikalavimu pareiškėja prašė, kad būtų užkirstas kelias tolimesniam jos teisių pažeidimui, atstatytas socialinis teisingumas ir valstybė vykdytų turtinio pobūdžio įsipareigojimą, tokia apimtimi, koks nustatytas teisiniu reguliavimu. Šiam reikalavimui pareikšti pareiškėja vadovavosi Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą akcentuota nuostata, kad asmuo, atitinkantis įstatymo nustatytas sąlygas pensijai gauti ir kuriam ši pensija yra paskirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką, t. y. teisę į nuosavybę. Todėl šį patikslinto skundo reikalavimą teismas privalėjo priimti ir nagrinėti įvertinant su juo susijusios VRM Sprendimo dalies minėtu klausimu pagrįstumą. To nepadaręs teismas pažeidė reikalavimą atsakyti visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus.

2) Kadangi teismas gali konstatuoti, jog 3 metų terminas ginčyti pensijos nepriemoką už 2010 m. sausio-rugsėjo mėnesius praleistas, ji prašyme nurodė, kad jei teismas atsisakys atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, tegu priima skundą ir nagrinėja jame išdėstytus reikalavimus apie valstybinės pensijos nepriemokos grąžinimą ne nuo 2010 m. sausio mėn., o nuo 2010 m. spalio mėn. iki prašymo dėl nepriemokos grąžinimo pateikimo VRM (2013 m. spalio mėnesio), taip konstatuojant, kad 3 metų terminas nėra praleistas. Informacija apie susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką nuo 2010 m. spalio mėn. iki 2013 m. rugpjūčio mėn., buvo patekta kartu su prašymu atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti pateiktame patikslintame skunde. Teismas šio pareiškėjos prašymo nenagrinėjo, taip, dar kartą pažeisdamas reikalavimą atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus.

3) Nesutinka, su teismo išvada, kad VRM Sprendimas (kuriuo VRM informavo pareiškėją, kad skundo dėl pensijos nepriemokos grąžinimo nenagrinės, kadangi praėjo daugiau negu 6 mėnesiai) nėra administracinis aktas ir nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą ir atsisakė priimti pareiškėjos skundą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, teisėtumas ir pagrįstumas.

Nors pareiškėja atskirajame skunde tiesiogiai nesuformulavo reikalavimo atnaujinti skundo padavimo terminą, atsižvelgiant į atskirojo skundo turinį, reikalavimo formuluotę, bei į tai, kad teismas tikrina visos skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija vertina, jog pareiškėja to siekia, todėl pasisako dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neatnaujinti skundo padavimo termino.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai L. T. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėja apie jos teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavusi pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą pareiškėja L. T. kreipėsi 2013 m. lapkričio 5 d., t. y. praleidusi minėtą 3 metų terminą.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).

Tačiau, pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014).

Šiuo aspektu reikšminga tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėja, 2010 m. vasario mėnesį gavusi pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodama, ko iš jos reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, darytina išvada, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas.

Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėja įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, jai bus kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Vertintina, jog išvardytos priežastys, sudarė pareiškėjai L. T. objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis naikinama kaip neteisėta bei nepagrįsta.

Taip pat akcentuotina, jog apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos skundžiamas VRM sprendimas nėra administracinis aktas, nes nesukelia pareiškėjai teisinių pasekmių, todėl nėra administracinės bylos dalykas ir toks ginčas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai ir sprendimu skundą šioje dalyje atsisakyti priimti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkina pareiškėjos prašymą ir atnaujinęs kreipimosi į teismą terminą, skundo priėmimo klausimą perduoda nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, 34 ir 133 straipsniais, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjos L. T. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį panaikinti, atnaujinti pareiškėjai L. T. trejų metų terminą skundui paduoti ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys