A-540-261/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-540-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06301-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 13.6; 14.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. S. ir B. S. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjai A. S. ir B. S. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-5), prašydami: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) 2013 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. A51-108698-(2.15.252-MP7) atsisakyti patenkinti pareiškėjų 2012 m. liepos mėn. pateiktą prašymą išduoti rašytinį pritarimą paprastojo remonto aprašui dėl pareiškėjų buto, esančio (duomenys neskelbtini), šildymo dujomis (toliau – ir skundžiamas sprendimas) kaip neteisėtą ir nepagristą; 2) įpareigoti atsakovą išduoti pritarimą pareiškėjų buto, esančio (duomenys neskelbtini), vietinių inžinerinių tinklų paprastojo remonto aprašui dėl pareiškėjų buto šildymo dujomis; 3) iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Paaiškino, kad siekdami įvykdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1799/2013, pareiškėjai 2013 m. rugsėjo 20 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu tinkamai išnagrinėti pareiškėjų 2012 m. liepos mėn. pateiktą prašymą išduoti rašytinį pritarimą buto, esančio (duomenys neskelbtini), šildymo dujomis būdo keitimo paprastojo remonto darbų aprašui, nes teismas panaikino atsakovo 2012 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. A51-47805-(2.15.2.36-MP8) ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2012 m. liepos mėn. pateiktą prašymą dėl pritarimo buto, esančio (duomenys neskelbtini), atjungimo nuo miesto šilumos tinklų paprastojo remonto aprašui, numatančiam šio buto vietinį (autonominį) šildymą dujomis. Atsakovas 2013 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. A51-108698-(2.15.252-MP7) išnagrinėjo pareiškėjų 2013 m. rugsėjo 20 d. prašymą tinkamai išnagrinėti jų 2012 m. liepos mėn. pateiktą prašymą, tačiau nusprendė atmesti šį pareiškėjų 2012 m. liepos mėn. pateiktą prašymą, atsisakydamas išduoti rašytinį pritarimą paprastojo remonto aprašui dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), atjungimo nuo miesto šilumos tinklų paprastojo remonto, numatančiam šio buto vietinį (autonominį) šildymą dujomis, nurodydamas, kad pareiškėjų pasirinktas buto šildymo būdas dujomis nėra galimas pagal atsakovo 2002 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 638 patvirtintą Senamiesčio, Žvėryno, Žirmūnų, Šnipiškių ir Verkių seniūnijų energijos rūšies naudojimo šildymui specialųjį planą bei 2013- m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. 1-1200 patvirtintus naujus šilumos ūkio specialiojo plano sprendinius.

Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 9 punktas numato, kad paprastojo remonto aprašas rengiamas statinio paprastajam remontui tik Aplinkos ministerijos ar Kultūros ministerijos nustatytais atvejais. Vadovaujantis Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, kurioje išvardytos statybą leidžiančių dokumentų rūšys, 4 punktu kitais, negu šios dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytais, atvejais statybą leidžiantis dokumentas yra rašytinis įgalioto valstybės tarnautojo pritarimas šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 4-13 punktuose nurodytam statinio projektui (kai jis yra privalomas). Rašytiniai pritarimai paprastojo remonto aprašui yra privalomi įrengiant, pertvarkant, išmontuojant pastato dujų bendrąją inžinerinę sistemą, įrengiant, pertvarkant, išmontuojant pastato (išskyrus vienbutį ir dvibutį gyvenamąjį pastatą) šildymo ir elektros bendrąsias inžinerines sistemas (STR 1.07.01:2010 6 priedo 6.3 p.).

Nurodė, jog šalių ginčą dėl galimybės pareiškėjų butą šildyti autonominiu šildymu dujomis jau yra išnagrinėjęs Vilniaus apygardos administracinis teismas, kuris 2013 m. kovo 22 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino, panaikindamas atsakovo sprendimą, įformintą Miesto plėtros departamento 2012 m. liepos 26 d. raštu Nr. A51-47805-(2.15.2.36-MP8), ir įpareigodamas atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl pritarimo jų buto atjungimo nuo miesto šilumos tinklų paprastojo remonto projektui, numatančiam šio buto šildymą dujomis.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 22 d. sprendime nurodė, kad iš atsakovo 2012 m. spalio 17 d. rašytinio pritarimo statinio projektui Nr. 11-2891 ir jo atstovo paaiškinimų teismo posėdyje matyti, jog atsakovas iš esmės nemato kliūčių dėl pareiškėjų buto atjungimo nuo miesto šilumos tinklų, nes tokio pobūdžio remonto projektui jis jau pritarė, taigi ginčas byloje iš esmės kyla dėl to, ar pareiškėjų atsakovui pateiktas buto atjungimo nuo miesto šilumos tinklų paprastojo remonto projektas, numatantis ir šio buto šildymą dujomis, neprieštarauja Senamiesčio, Žvėryno, Žirmūnų, Šnipiškių ir Verkių seniūnijų energijos rūšies naudojimo šildymui specialiojo plano, patvirtinto Vilniaus miesto tarybos 2002 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 638, sprendiniams, kurie, pareiškėjų teigimu, nėra įsigalioję, o jei yra įsigalioję – netaikytini pareiškėjų atveju.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A502-1799/2013 paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tik pakeisdamas kaip perteklinius pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus dėl atsakovo 2002 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 638 patvirtinto Senamiesčio, Žvėryno, Žirmūnų, Šnipiškių ir Verkių seniūnijų energijos rūšies naudojimo šildymui specialiojo plano galiojimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepaneigė pirmosios instancijos teisino sprendimo motyvų dėl atsakovo 2002 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. 638 negaliojimo, o tik juos pašalino iš sprendimo kaip perteklinius, o ne nepagrįstus ir neteisėtus.

Todėl atsakovui 2013 m. rugsėjo 22 d. išnagrinėjus pareiškėjų 2012 m. liepos mėn. pateiktą prašymą ir jį atmetus atsakovo 2002 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. 638 pagrindu, teismas turėtų įvertinti, ar atsakovas turėjo teisę remtis neįsigaliojusiu 2002 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 638 patvirtintu Senamiesčio, Žvėryno, Žirmūnų, Šnipiškių ir Verkių seniūnijų energijos rūšies naudojimo šildymui specialiuoju planu.

Atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 31 ir 32 dalis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintas šilumos ūkio specialusis planas yra norminis teisės aktas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 13 dalies ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 10 dalies prasme. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. 638 priėmimo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 11 straipsnis numatė, kad aukštesniųjų administracinių vienetų valdymo institucijų, savivaldybių ir jų vykdomųjų organų priimti teisės aktai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo vietinėje spaudoje, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatoma vėlesnė jų įsigaliojimo diena, o 2005 m.

ši nuostata pakito: nuo 2005 m. liepos 21 d. įsigaliojo 12 straipsnio 1 dalis (2005 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. X-331 redakcija), numatanti, kad savivaldybių atstovaujamųjų institucijų priimti norminiai teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo vietinėje spaudoje arba kitą dieną po oficialaus informacinio pranešimo vietinėje spaudoje apie norminio teisės akto priėmimą ir viso norminio teisės akto teksto paskelbimo atitinkamos savivaldybės interneto tinklalapyje, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data.

Šiuo atveju atsakovas nepateikė įrodymų, kad specialusis planas buvo paskelbtas Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo manyti, kad šis teisės aktas yra įsigaliojęs, atitinkamai – kad jis gali būti teisinis pagrindas vertinant, ar juo suplanuotoje Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje yra nustatyti imperatyvūs reikalavimai pasirenkant energijos naudojimo šildymui rūšį. Teismas pažymėjo, kad nors 2003 m. kovo 1 d. išleisto dienraščio „Lietuvos rytas“ Nr. 50 priede „Sostinė“ buvo paskelbtas oficialus pranešimas apie Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. 638 priėmimą, ši aplinkybė nesudaro pagrindo teigti, kad norminis teisės aktas buvo paskeltas įstatymo nustatyta tvarka.

Kaip numato Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 5 straipsnis, įstatymai įsigalioja paskelbimo „Valstybės žiniose“ dieną, šio įstatymo nuostata, pagal kurią savivaldybių atstovaujamųjų institucijų priimti norminiai teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo vietinėje spaudoje arba kitą dieną po oficialaus informacinio pranešimo vietinėje spaudoje apie norminio teisės akto priėmimą ir viso norminio teisės akto teksto paskelbimo atitinkamos savivaldybės interneto tinklalapyje, įsigaliojo 2005 m. liepos 21 d., todėl tik nuo šios datos Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje (2005 m. liepos 7 d.

įstatymo Nr. X-331 redakcija) nustatyta tvarka, t. y. skelbiant ne visą aktą, o tik oficialų informacinį pranešimą apie teisės akto priėmimą, paskelbti savivaldybių atstovaujamųjų institucijų priimti norminiai teisės aktai gali būti pripažįstami įsigaliojusiais. Taip pat 2003 m. kovo 1 d. išleisto dienraščio „Lietuvos rytas“ Nr. 50 priede „Sostinė“ paskelbtas oficialus pranešimas neatitiko ir Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies (2005 m. liepos 7 d. įstatymo Nr. X-331 redakcija) turinio reikalavimų, kadangi jame nėra interneto tinklalapio, kuriame paskelbtas teisės aktas, adreso.

Pareiškėjų įsitikinimu, minėtas teisės aktų nuostatas aiškinant kitaip ir pripažinus, kad Senamiesčio, Žvėryno, Žirmūnų, Šnipiškių ir Verkių seniūnijų energijos rūšies naudojimo šildymui specialusis planas buvo nustatyta tvarka paskelbtas ir įsigaliojo, kiltų abejonių dėl jo galiojimo skundžiamo atsakovo sprendimo priėmimo metu, nes pagal Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 7 straipsnio 5 dalį šilumos ūkio specialieji planai tikslinami ne rečiau kaip kas 5 metai, atsižvelgiant į šilumos gamybos ir perdavimo technologijų raidą, konkurencinę aplinką, šilumos gamybos kainų tendencijas, aplinkos užterštumo pokyčius ir kitus teritorijų planavimui reikšmingus veiksnius.

Senamiesčio, Žvėryno, Žirmūnų, Šnipiškių ir Verkių seniūnijų energijos rūšies naudojimo šildymui specialusis planas nebuvo tikslinamas jau daugiau nei 5 metus. Atsakovas, kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A662-2096/2012, įpareigotas tai padaryti teismo sprendimu, tačiau pareiškėjų 2012 m. liepos mėn. pateikto prašymo pateikimo ir jau teismo panaikinto 2012 m. liepos 26 d. sprendimo Nr. A51-47805-(2.15.2.36-MP8) priėmimo metu atsakovas nebuvo įvykdęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A662-2096/2012.

Be to, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano iki 2015 m. sprendinių dalyje, reglamentuojančioje inžinerinę infrastruktūrą, susijusią su šilumos tiekimu, numatyta, kad nors centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) sistema yra dominuojanti aprūpinimo šiluma sistema Vilniaus mieste, bendrojo plano sprendiniai numato galimybę laisvai pasirinkti energijos naudojimo šildymui rūšį, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinant esamas komunikacijas.

Tačiau atsakovas skundžiamą sprendimą priėmė neįvertinęs esamų komunikacijų ginčo bute.

Pabrėžė, kad šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingi atsakovo argumentai dėl jo 2013 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. 1-1200 patvirtintų naujų šilumos ūkio specialiojo plano sprendinių. Atsakovas buvo įpareigotas išnagrinėti pareiškėjų 2012 m. prašymą, kuriam nėra taikytini 2013 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. 1-1200 patvirtinti sprendiniai, nes teisės aktai atgal negalioja, o 2013 m. gegužės 8 d. sprendimas Nr. 1-1200 nėra iki šiol tinkamai paskelbtas vietos spaudoje, todėl neįsigaliojęs.

Pažymėjo, kad bet koks atsakovo reikalavimas rengti paprastojo remonto aprašą pagal Šilumos vartojimo taisykles yra neteisėtas, nes Šilumos vartojimo taisyklės nėra skirtos reglamentuoti statybos darbus. Pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 26 dalį visus reikalavimus prašymams išduoti statybą leidžiantį dokumentą turinį, statybą leidžiančiam dokumentui gauti pateikiamo statinio projekto apimtį ir statybą leidžiančių dokumentų turinį nustato Aplinkos ministerija, o ne Energetikos ministerija. Šias išvadas vienareikšmiškai patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-8/2012. Administracinis teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ (2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. D1-824 redakcija) 1 punktas nustato statinio statybos rūšis ir pagrindinius principus, pagal kuriuos statybos darbai priskiriami atskiroms statybos rūšims. Tai patvirtino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atribodama Šilumos ūkio įstatymo ir Statybos įstatymo reguliavimo sritis, 2013 m. sausio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A438-35/2012 konstatavusi, kad Šilumos ūkio įstatymas – tai specialusis energetikos sektoriaus (šilumos ūkio) teisės aktas, reguliuojantis esminius teisinius santykius šilumos ūkio sektoriuje. Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalis, nustatydama vartotojų teisę pakeisti buto (butų) ir kitų patalpų šildymo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, tiesiogiai nukreipia į Statybos įstatymą, iš ko išplaukia, jog tiek, kiek tai susiję su konkrečių buto (butų), kitų patalpų šildymo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pakeitimo statybos darbų atlikimu, taikytinos teisės normos, įtvirtintos Statybos įstatyme ir jį įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose.

Nurodė, kad bylos nagrinėjimo dalyką sudarančiam rašytiniam pritarimui statinio projektui gauti pateikiamų dokumentų sąrašą nustato Statybos įstatymo 23 straipsnio 10 dalis bei jos nuostatas papildančio STR 1.07.01:2010 28-32 punktas. Skundžiamame atsakovo sprendime nurodytas Vilniaus miesto savivaldybės šildymo specialiojo plano apribojimas dėl šilumos tiekimo numatymo iš centralizuoto šildymo tinklų yra taikomas tik naujai statomiems arba kapitaliai rekonstruojamiems pastatams. Pareiškėjų bute yra atliekamas paprastasis remontas, todėl minėta specialiojo plano nuostata nėra taikytina, nes viešojoje teisėje galioja principas, kad „galima tik tai, kas leidžiama“. Pareiškėjų atveju galėtų būti taikomas punktas, skirtas statiniams, kurių nėra numatoma kapitaliai rekonstruoti – ten leidžiamas šildymas dujomis. Pareiškėjų bute yra atliekamas vietinių inžinerinių tinklų paprastasis remontas. Šie šildymo tinklai nėra statiniai, nes nėra nekilnojami daiktai (Statybos įstatymo 2 str. 2 d.). Taigi pareiškėjai pateikė prašymą išduoti pritarimą vietinių inžinerinių tinklų paprastojo remonto aprašui, o ne statinio paprastojo remonto aprašui. Statybos įstatymas iš viso nereglamentuoja, kas yra paprastojo remonto aprašas. Nors Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 punktas nustato, kad statinio projektas rengiamas vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentais, žemės sklypo (teritorijos) statybinių tyrinėjimų (jeigu juos atlikti privaloma) dokumentais, kultūros paveldo vertybės tyrimų medžiaga, galiojančiais teisės aktais, prisijungimo sąlygomis, tačiau šiame įstatyme analogiškas reikalavimas paprastojo remonto aprašui nėra nustatytas. Dar daugiau, šis reikalavimas taikomas statinio projektui, o ne vietinių inžinerinių tinklų paprastojo remonto aprašui.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 12-19) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Šilumos ūkio įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad šilumos ūkio specialiajame plane nustatomos esamos ir planuojamos naujos šilumos vartotojų teritorijos ir pateikiami principiniai techniniai sprendimai dėl kiekvienai teritorijai nustatytų alternatyvių energijos ar kuro rūšių naudojimo, kad būtų patenkinami šios teritorijos vartotojų šilumos poreikiai. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2002 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 638 patvirtino Senamiesčio, Žvėryno, Žirmūnų, Šnipiškių ir Verkių seniūnijų energijos rūšies naudojimo šildymui specialųjį planą, kuriame teritorijos yra suskirstytos kvartalais, kurių kiekvienas priklauso tam tikrai šilumos tiekimo zonai – CŠTa (centralizuotų šilumos tinklų a zona), CŠTb (centralizuotų šilumos tinklų b zona) ir kt., numatančiai galimą šildymo būdą toje teritorijoje.

Nagrinėjamu atveju, vadovaujantis specialiuoju planu, namas, esantis (duomenys neskelbtini), yra 05A kvartale ir priklauso Centralizuoto šilumos tiekimo zonai (a) (CŠTa zona). Tai yra tankiai užstatyta teritorija, kurioje vyrauja daugiaaukštė statyba, išvystyti centralizuoti šilumos tinklai. CŠTa zonos charakteristikoje nurodyta: 1.1. Rengiant konkrečių objektų projektus naujiems arba kapitaliai rekonstruojamiems pastatams, šilumos tiekimas numatytas iš centralizuotų šilumos tinklų; 1.2. Šioje zonoje esantiems pastatams, šiuo metu naudojantiems kietą kurą ir kurių nenumatoma kapitaliai rekonstruoti, numatytas šildymas elektra; 1.3.

Statiniams, kurių šilumos poreikiais iki 0,01MW (pvz., prekybos kioskai, degalinės), numatyti šildymą elektra; 1.4. Esamų pastatų centralizuoto šildymo būdas gali būti keičiamas tik vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais; 1.5. Neleistina statyti, įrengti kieto, skysto ir dujinio kuro katilinės. Gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), pastatytame 1957 m., yra centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų (Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo Nr. 10/160256). Taigi, galimas alternatyvus šilumos šaltinis CŠTa zonoje yra tik elektra.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2013 m. spalio 22 d. atsakymu Nr. A51-108698-(2.15.252-MP7) „Dėl buto (duomenys neskelbtini) atjungimo nuo centrinės namo šildymo sistemos“ informavo pareiškėjus, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Statybos dokumentų skyrius 2012 m. spalio 17 d. išdavė rašytinį pritarimą Nr. 11-2891 „Buto (duomenys neskelbtini), Vilniaus m. atjungimo nuo miesto šilumos tinklų paprastojo remonto projektui“, vadovaudamasis minėtu specialiuoju planu. Pateiktame projekte, kuriam išduotas rašytinis pritarimas, ir buvo pasirinktas alternatyvus patalpų šildymo būdas – elektra.

Pareiškėjas A. S. taip pat buvo informuotas, jog Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2013 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. 1-1200 patvirtino naujus Šilumos ūkio specialiojo plano sprendinius, kuriuose sugriežtino alternatyvių galimų šildymo ir karšto vandens ruošimo būdų pasirinkimą ir pareiškėjo daugiabutis gyvenamasis namas patenka į centralizuoto šilumos tiekimo zoną, kurioje neleistina statyti, įrengti lokalių kieto, skysto ir dujinio kuro katilinių, dujinį kurą deginančių prietaisų, naudojamų patalpų šildymui ir karštam vandeniui ruošti.

Alternatyvus galimas šildymo būdas – elektra. Taigi, nei 2002 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 638 patvirtintas specialusis planas, nei 2013 m. gegužės 8 d. patikslintas šilumos ūkio specialusis planas, kuris yra dabar galiojantis, nenumatė galimybės gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), įrengti dujinio kuro katilinių, dujinį kurą deginančių prietaisų, naudojamų patalpų šildymui ir karštam vandeniui ruošti. Pagal abu planus alternatyvus galimas šildymo būdas yra numatytas tik elektra.

Vertino, kad priimdamas skundžiamą 2013 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. A51-108698-(2.15.252-MP7) „Dėl buto (duomenys neskelbtini) atjungimo nuo centinės namo šildymo sistemos“ atsakovas galėjo vadovautis ir vadovavosi ne tik 2002 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 638 patvirtintu specialiuoju planu, bet ir naujai priimtu, prašymo nagrinėjimo metu galiojusiu ir iki šiol galiojančiu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. 1-1200 patvirtintu specialiuoju planu, kuris jokių esminių pakeitimų šildymo būdo pakeitimo srityje, kuomet pasirenkamas alternatyvus šildymo būdas, nepadarė. Pranešimas apie Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 8 d. priimtą sprendimą Nr. 1-1200 „Dėl energijos rūšies naudojimo šildymui specialiojo plano pakeitimo tvirtinimo“ įstatymų nustatyta tvarka buvo paskelbtas 2013 m. gegužės 30 d. laikraštyje „Vilniaus diena“, taip pat su minėtu sprendimu galima susipažinti internete, adresu http://www.vilnius.lt/index.php739887300.

Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. vasario 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-279/2010 rėmėsi ir vertino analogišką 2002 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 638 patvirtintam specialųjį planą kaip galiojantį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl šildymo būdo keitimo, minėtoje nutartyje pasisakė ir dėl specialiojo plano galiojimo, jo nuostatų pobūdžio ir galimų savivaldybės veiksmų remiantis specialiuoju planu ir nurodė, jog sprendžiant dėl šildymo būdo keitimo turi būti vadovaujamasi ir specialiuoju planu.

Todėl pareiškėjai nepargrįstai vertina, kad analogiškoje situacijoje specialusis planas negalioja, nes nebuvo tinkamai paskelbtas. Kaip nurodo patys pareiškėjai savo skunde, 2003 m. kovo 1 d. dienraštyje „Lietuvos rytas“ Nr. 50 priede „Sostinė“ buvo paskelbtas oficialus pranešimas apie minėto specialiojo plano priėmimą, taip pat, įsigaliojus Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymui 2005 m. liepos 21 d., 2006 m. rugsėjo 6 d. planas buvo viešai paskelbtas Vilniaus miesto savivaldybės internetinėje svetainėje taip, kaip numatyta minėto įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje.

Vertinant pareiškėjų pateiktą projektą, specialusis planas galiojo ir juo buvo pagrįstai remiamasi nagrinėjant pareiškėjų prašymą. Be to, pažymėjo, jog specialiųjų planų rengimo teisinį reglamentavimą būtina nagrinėti sistemiškai. Teismas, spręsdamas, ar minėtas specialusis planas iš tiesų, kaip teigia pareiškėjai, negalioja, turi įvertinti ir remtis ne tik Įstatymų ir teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymu, bet ir Teritorijų planavimo įstatymu (2001 m. balandžio 19 d. redakcija), nustatančiu specialiojo planavimo procesą, ir tik specialiojo plano rengimo procesą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimas galėtų būti pagrindas pripažinti specialųjį planą negaliojančiu.

Iš byloje Nr. I-1485-624/2013 pateiktų dokumentų matyti, kad 2001 m. rugpjūčio 20 d. vyko Senamiesčio, Žvėryno, Žirmūnų, Šnipiškių ir Verkių seniūnijų energijos rūšies naudojimo šildymui specialiojo plano viešas aptarimas, iš Viešojo svarstymo ataskaitos matyti, jog apie galimybę susipažinti su parengtu specialiuoju planu bei organizuojamą Energijos rūšies naudojimo šildymui specialiojo plano Vilniaus mieste aptarimą buvo informuota 2001 m. birželio 11 d. ir liepos 21 d. dienraštyje „Respublika“, susipažinti su planu buvo galima Vilniaus miesto Žvėryno, Šnipiškių, Žirmūnų, Žvėryno seniūnijose nuo 2001 m. birželio 11 d. iki birželio 28 d., planas buvo suderintas su atsakingomis institucijoms, o 2003 m. kovo 1 d. dienraštyje „Lietuvos rytas“ Nr. 50 priede „Sostinė“ buvo paskelbtas oficialus pranešimas apie minėto specialiojo plano priėmimą, taip pat nuo 2006 m. rugsėjo 6 d. planas viešai skelbiamas Vilniaus miesto savivaldybės internetinėje svetainėje, taip pat atliktos kitos specialųjį planavimą reglamentuojančios procedūros.

Taigi, laikytina, jog minėtas specialusis planas parengtas ir paskelbtas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, todėl kritiškai vertintini pareiškėjų teiginiai, jog minėtas specialus planas negalioja vien todėl, jog vietinėje spaudoje nebuvo paskelbtas visas planas. Pareiškėjai savo skunde nenurodė jokių specialųjį planavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą laikyti minėtą planą negaliojančiu. Todėl nepagrįsti ir pareiškėjų teiginiai, jog atsakovas, spręsdamas dėl šildymo būdo keitimo, neturėjo vadovautis specialiojo plano nuostatomis kaip imperatyviomis.

Pažymėjo, jog iš 2002 m. specialiajame plane įvirtinto reglamentavimo matyti, jog CŠTa zonoje, į kurią patenka, pareiškėjų namas, esantis (duomenys neskelbtini), apskritai draudžiama statyti, įrengti lokalių kieto, skysto ir dujinio kuro katilinių, dujinį kurą deginančių prietaisų, naudojamų patalpų šildymui ir karštam vandeniui ruošti. Nesvarbu, kokie, ar atliekami naujo pastato statybos, ar rekonstrukcijos, ar kapitalinio remonto, ar paprasto remonto darbai šioje CŠTa zonoje, pagrindinis šildymo būdas šioje zonoje numatytas iš centrinių šilumos tinklų, o alternatyvus galimas šildymo būdas visais atvejais numatytas tik elektra, kiti, taip pat ir pareiškėjų prašomas šildymas dujomis, specialiajame plane nenumatyti šildymo būdai (duomenys neskelbtini) esančioje teritorijoje negalimi.

Nesutiko su pareiškėjų argumentais, kad Vilniaus savivaldybė gali reikalauti iš pareiškėjų vadovautis teritorijų planavimo dokumentais tik konkrečiai numatytais atvejais, kai rengiamas statinio projektas, o ne vietinių inžinerinių tinklų paprastojo remonto aprašas, nes reikalavimas remtis teritorijų planavimo dokumentais numatytas tik statinio projektams, o ne inžinerinių tinklų paprastojo remonto aprašams. Pareiškėjai pateikė prašymą pritarti paprastojo remonto aprašui, kurio tikslas – pakeisti šildymo būdą į dujas. Pareiškėjai turi teisę pasirinkti alternatyvų šilumos tiekėją, tačiau toks pareiškėjų pasirinkimas nėra neribotas, jis turi atitikti teisės aktų nuostatas (Šilumos ūkio įstatymo 3 str. 1 d.). Kadangi pagal minėtus Vilniaus miesto savivaldybės specialiuosius planus dujos, kaip alternatyvus šilumos šaltinis name, esančiame (duomenys neskelbtini), yra negalimas, pareiškėjai, norėdami atsijungti nuo namo centralizuoto šildymo sistemos, gali pasirinkti tik kitą alternatyvų būdą – elektrą. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. 1-191 patvirtintos „Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės“ (toliau – ir Taisyklės) reglamentuoja pastato (patalpų) šildymo būdo keitimo tvarką. Nagrinėjamu atveju aktualios Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų 2010 m. spalio 25 d. Energetikos ministro įsakymu Nr. 1-297, nuostatos. Šių Taisyklių VIII skyriuje numatyta Šilumos įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojų iniciatyva tvarka, o šio skyriaus 108 punkte yra nurodyti dokumentai, kuriuos turi pateikti vartotojas, siekdamas atjungti daugiabučio namo butą ar kitą patalpą nuo namo centrinio šildymo sistemos. Iš Taisyklių 109, 110, 111 punktų nuostatų matyti, jog Vilniaus miesto savivaldybė išduoda rašytinį pritarimą būtent pastato paprastojo remonto projektui (aprašui) arba motyvuotą atsisakymą pritarti pateiktam projektui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 23 d. sprendimu (b. l. 39-50) pareiškėjų skundą atmetė.

Teismas nustatė, jog, remiantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 638 patvirtinu Senamiesčio, Žvėryno, Žirmūnų, Šnipiškių ir Verkių seniūnijų energijos rūšies naudojimo šildymui specialiuoju planu, pareiškėjams buvo išduotas rašytinis pritarimas šildymui elektra, o prašymui išduoti pritarimą šildymui dujomis nebuvo pritarta.

Teismas rėmėsi Šilumos ūkio įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 27 punktu. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 22 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A502-279/2010 nustatė, kad sprendžiant šildymo būdo keitimo klausimą turi būti vadovaujamasi ir specialiuoju planu. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. liepos 3 d. sprendimas Nr. 638, kuriuo patvirtintas Senamiesčio, Žvėryno, Žirmūnų, Šnipiškių ir Verkių seniūnijų energijos rūšies naudojimo šildymui specialusis planas, nėra nuginčytas.

Pareiškėjai patys nurodo, kad 2003 m. kovo 1 d. dienraštyje „Lietuvos rytas“ Nr. 50 priede „Sostinė“ buvo paskelbtas oficialus pranešimas apie minėto specialiojo plano priėmimą, taip pat, įsigaliojus Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo, ir įsigaliojimo tvarkos įstatymui (2005 m. liepos 21 d. įstatymo Nr. X-331 redakcija), 2006 m. rugsėjo 6 d. planas buvo viešai paskelbtas Vilniaus miesto savivaldybės internetinėje svetainėje taip, kaip numatyta minėto įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje. Pagal minėto įstatymo 12 straipsnio 1 dalį savivaldybių atstovaujamųjų institucijų priimti norminiai aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo vietinėje spaudoje arba kitą dieną po oficialaus informacinio pranešimo vietinėje spaudoje apie norminio teisės akto priėmimą ir viso norminio teisės akto teksto paskelbimo atitinkamos savivaldybės interneto tinklalapyje, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data.

Oficialiame informaciniame pranešime apie teisės akto priėmimą nurodoma teisės akto priėmimo data, numeris, antraštė, jei ji yra, išdėstoma priimto sprendimo esmė ir nurodomas interneto tinklalapio, kuriame paskelbtas teisės aktas, adresas. Pažymėta, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad nurodomas specialusis planas buvo paskelbtas viešai Vilniaus miesto savivaldybės interneto tinklalapyje. Vilniaus miesto savivaldybės internetiniame tinklalapyje skelbtas Vilniaus miesto tarybos 2002 m. liepos 3 d. sprendimas Nr. 638 „Dėl Senamiesčio, Žvėryno, Žirmūnų, Šnipiškių ir Verkių seniūnijų energijos rūšies naudojimo šildymui specialiojo plano tvirtinimo“, iš kurio matyti, kad nusprendžiama:

1. Patvirtinti Senamiesčio, Žvėryno, Žirmūnų, Šnipiškių ir Verkių seniūnijų energijos rūšies naudojimo šildymui specialųjį planą; 2. Įpareigoti Miesto plėtros departamentą vadovautis šiuo planu išduodant prisijungimo prie inžinerinių tinklų technines sąlygas. Šiuo specialiuoju planu buvo vadovaujamasi daugiau, nei dešimt metų. Jis nebuvo nuginčytas taip pat nepateikiami įrodymai, kad jis būtų nuginčytas dėl to, kad jo sprendiniai neatitinka Bendrojo plano sprendinių.

Teismas pažymėjo, jog pagal minėto 2002 m. specialiojo plano 1.2. punktą, CŠTa zonoje esantiems pastatams, šiuo metu naudojantiems kietą kurą ir kurių nenumatoma kapitaliai rekonstruoti, numatytas šildymas elektra. Taigi, pagal šį specialųjį planą, dujos, kaip alternatyvus šilumos šaltinis name, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, negalimas. Numatytas tik vienintelis alternatyvus būdas – elektra. Pareiškėjai tvirtina, kad svarstant jų prašymą, turėjo būti įvertinta aplinkybė, kad yra galimybė įrengti dujinį šildymą, tačiau išlygų, dėl kurių būtų galima nuspręsti, kad specialiojo plano sprendiniai netaikomi, jeigu statinyje yra dujotiekio įvadas, specialiojo plano charakteristikoje nėra. Atsakant į pareiškėjo atstovo teiginį, kad pagal Bendrojo plano sprendinius, centralizuoto tiekimo sistema yra dominuojanti, bet ne vienintelė, teigtina, kad specialiojo plano nustatyta tvarka nenuginčijus, nėra jokių prielaidų tvirtinimui, kad jis neatitinka Bendrojo plano sprendinių. Dėl kitų skundo motyvų, kaip neesminių, neturinčių įtakos ginčo išsprendimui, teismas nepasisakė.

Reikalavimą dėl akto panaikinimo atmetus, netenkintas kaip išvestinis reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo išduoti pritarimą pareiškėjų buto vietinių inžinerinių tinklų paprastojo remonto aprašui dėl pareiškėjų buto šildymo dujomis.

III. Pareiškėjas A. S. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 56-59), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjų skundą.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės 2002 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 638 patvirtintas specialusis planas buvo tinkamai paskelbtas vietos spaudoje, nes 2003 m. kovo 1 d. dienraštyje „Lietuvos rytas“ Nr. 50 priede „Sostinė“ buvo paskelbtas pranešimas apie minėto specialiojo plano priėmimą, nors pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pats specialusis planas ir nebuvo paskelbtas vietos spaudoje. Taip pat pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šis specialusis planas buvo 2006 m. rugsėjo 6 d. paskelbtas Vilniaus miesto savivaldybės interneto svetainėje, tačiau byloje apie tai įrodymų nėra, o vietos spaudoje niekada nebuvo paskelbtas joks pranešimas, kokiu internetiniu adresu galima susipažinti su sprendimo Nr. 638 turiniu, nes 2003 m. kovo 1 d. skelbime vietos spaudoje joks internetinis adresas nebuvo nurodytas. Nepaisant šių teisės aktų paskelbimo tvarkos pažeidimų, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad tokia teisės akto paskelbimo tvarka atitinka teisės aktų reikalavimus, nors tokia teismo išvada nepagrįsta jokiais byloje esančiais įrodymais ir teisės normomis, taip pat neatitinka teismų praktikos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką administracinėje byloje Nr. A525-1809/2012, administracinėje byloje Nr. A62-1137/2011, administracinėje byloje Nr. AS7-163/2007).

2. Šioje byloje nėra jokių įrodymų apie minėto norminio teisės akto paskelbimą, nes atsakovas nepateikė jokio dokumento, įrodančio, kad ginčo specialusis planas buvo tinkamai paskelbtas vietos spaudoje. Teismas šių aplinkybių net nesiaiškino, nors teisės aktų turinio, galiojimo arba negaliojimo klausimai nėra įrodinėjimo dalykas, teisės normų tinkamas aiškinimas ir taikymas yra teismo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-100/2013). Todėl klausimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės sprendimo Nr. 638 įsigaliojimo arba neįsigaliojimo teismas privalėjo išspręsti ex officio, aiškindamas ir taikydamas minėtas teisės normas, o ne versdamas pareiškėją įrodinėti šių teisės normų turinį ir galiojimą. Kiekvienoje byloje pats teismas turi įsitikinti ir sprendime (nutartyje) nurodyti, kurios reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos, o kurios – nenustatytos. Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui. Tačiau teisės normos turinys, jos aiškinimas ir taikymas paprastai nėra įrodinėjimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38/2012). Todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo ex officio nustatyti savivaldybės priimto teisės akto įsigaliojimą arba neįsigaliojimą, remdamasis ne prielaidomis, o byloje nustatytais faktais, kad galėtų atskleisti šios bylos esmę, taip pat remdamasis teismų sprendimais analogiškose bylose.

3. Specialusis planas, patvirtintas Vilniaus miesto tarybos 2002 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 638, nebuvo tikslinamas jau daugiau nei 5 metus. Atsakovas, kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A662-2096/2012, įpareigotas tai padaryti teismo sprendimu, tačiau pareiškėjų 2012 m. liepos mėn. pateikto prašymo pateikimo ir jau teismo panaikinto 2012 m. liepos 26 d. sprendimo Nr. A51-47805-(2.15.2.36-MP8) priėmimo metu atsakovas nebuvo įvykdęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A662-2096/2012, todėl teismas šioje byloje turėtų vadovautis Bendrojo plano sprendiniais, kurie numato galimybę laisvai pasirinkti energijos naudojimo šildymui rūšį, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinant esamas komunikacijas, o ne specialiojo plano sprendiniais, kurie pareiškėjų prašymo pateikimo metu nebuvo suderinti su atnaujintu Bendruoju planu.

4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad šildymas dujomis name, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, negalimas, nes tokio apribojimo 2002 m. specialiajame plane nėra. Teismo nurodytas Vilniaus miesto savivaldybės šildymo specialiojo plano apribojimas dėl šildymo elektra yra taikomas tik naujai statomiems arba kapitaliai rekonstruojamiems pastatams, kurie buvo šildomi kietuoju kuru. Pareiškėjų bute, kuris buvo šildomas centralizuotu šildymu, yra atliekamas paprastasis remontas, todėl minėta specialiojo plano nuostata nėra taikytina. Todėl Vilniaus miesto savivaldybė gali reikalauti naudoti elektrą tik konkrečiai numatytais atvejais – kai statomi nauji statiniai arba kapitaliai rekonstruojami esami statiniai, kurie anksčiau buvo šildomi kietuoju kuru. Paprastojo remonto atveju savivaldybė neturi teisės reikalauti naudoti tik centralizuoto šildymo arba elektros, nes to nenumato specialusis planas. Pareiškėjų atveju galėtų buti taikomas punktas, skirtas statiniams, kurie nėra šildomi kietuoju kuru ir kurių nėra numatoma kapitaliai rekonstruoti – tokiais atvejais joks apribojimas pasirinkti šildymą dujomis nėra numatytas.

5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad dujinis šildymas nėra leidžiamas teritorijoje, kurioje yra pareiškėjo butas, kol galioja 2002 m. specialusis planas net ir tuo atveju, jei bendrasis planas leidžia šioje teritorijoje šildytis dujomis. Pirma, specialusis planas nustato, kad šildymas elektra numatomas tik pastatams, kurie atitinka abi šias sąlygas: šildymui naudoja kietąjį kurą ir kurių nenumatoma kapitaliai rekonstruoti. Pareiškėjo pastatas nėra šildomas kietuoju kuru, todėl teismas nepagrįstai priskyrė pareiškėjo namą prie pastatų, kurie šildymui naudoja kietąjį kurą ir kurių nenumatoma kapitaliai rekonstruoti.

Nors specialusis planas neleidžia statyti ir įrengti dujinio kuro katilinių, tačiau pareiškėjo projektas (paprastojo remonto aprašas) nebuvo skirtas katilinės statybai arba įrengimui ir nenumato jokios katilinės įrengimo, nes yra skirtas buto šildymo būdui pakeisti įstatymų nustatyta tvarka, kaip tai numato specialiojo plano 1.4 punktas. Todėl pareiškėjas pagrįstai tvirtina, kad specialusis planas neuždraudžia jo bute įrengti šildymo dujomis, jei šildymo būdas yra keičiamas įstatymų nustatyta tvarka. Antra, visus pirmosios instancijos teismo argumentus paneigia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose.

Administracinėje byloje A502-279/2010 šis teismas išaiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą iki 2015 m. ir jo sprendinius. Sprendinių 10.2.5. punktas reglamentuoja šilumos centralizuotą teikimą. Pagrindinių plėtojimo principų sąraše numatyta, kad centrinio šilumos tiekimo sistema – dominuojanti aprūpinimo šiluma sistema Vilniaus mieste. Bendruoju planu numatyta, kad prie centralizuoto šilumos tiekimo tinklų numatoma jungti daugiaaukštę gyvenamąją, visuomeninę ir pramoninę statybą.

Mažaaukštės statybos teritorijų šildymo poreikiams numatoma naudoti dujas ir elektros energiją, numatytos dujų trasų vystymo kryptys. Tačiau Bendrojo plano sprendiniai numato galimybę laisvai pasirinkti energijos naudojimo šildymui rūšį, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinant esamas komunikacijas. Remiantis bendrojo plano dujotiekio schema ir centralizuotos šilumos tiekimo tinklų schema, Žvėryno seniūnijoje yra įrengti tiek dujotiekio, tiek centralizuoto šilumos tiekimo tinklai. Taigi Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos Bendrasis planas numato galimybę minėtos teritorijos reikmėms naudoti tiek vieną, tiek ir kitą energijos rūšį.

Atsižvelgiant į Teritorijų planavimo 18 straipsnio 2 dalyje, Šilumos ūkio įstatymo 7 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, bei į tai, kad pagal Šilumos ūkio įstatymo 3 straipsnio 1 dalį šilumos vartotojai turi teisę pasirinkti alternatyvių energijos rūšių šilumos tiekėjus, įsirengti vietinę šildymo sistemą, jei tai neprieštarauja teritorijų planavimo dokumentams, darytina išvada, kad minėtoje teritorijoje galimas ir centralizuotas šildymas, ir šildymas dujomis.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 63-68) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad 2002 m. liepos 3 d. specialusis planas yra nenuginčytas, taikomas, todėl yra galiojantis, o skundžiamas atsakovo 2013 m. spalio 22 d. sprendimas Nr. A51-108698-(2.15.252-MP7) laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

2. 2002 m. liepos 3 d. specialusis planas visa apimtimi ilgą laiką skelbiamas ir yra viešai prieinamas. Atsakovo internetiniame puslapyje visuomenė visą laiką turi ir turėjo galimybę su specialiuoju planu susipažinti visa apimtimi. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog „šiuo specialiuoju planu buvo vadovaujamasi daugiau, nei dešinu metų“. Specialusis planas nebuvo nuginčytas, planas buvo taikomas, todėl manytina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus, specialusis planas yra galiojantis ir turi būti taikomas.

3. Nagrinėjamu atveju poreikio keisti specialaus plano nebuvo. Vilniaus apygardos administracinis teismas yra konstatavęs, jog patvirtintas specialusis šilumos ūkio planas galioja neterminuotai arba iki jo pakeitimo ar papildymo. Jo peržiūrėjimas turi būti vykdomas ne rečiau kaip kas penki metai. Tačiau plano neperžiūrėjus ar nepakeitus, jo galiojimas nėra sustabdomas ir jis lieka privalomas visiems teritorijų planų rengėjams ir vykdytojams (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-745-160/2009, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. vasario 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-279/2010 paliko nepakeistą). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. vasario 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-279/2010 rėmėsi ir vertino analogišką specialųjį planą kaip galiojantį, todėl nagrinėjamu atveju planas nėra nuginčytas yra galiojantis ir privalo būti taikomas.

4. Nors pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakė, kad nagrinėjamu atveju negalima vadovautis 2013 m. gegužės 8 d. specialiuoju planu, atsakovo įsitikinimu, sprendžiant pareiškėjų prašymą, minėtu planu buvo būtina vadovautis, nes pagal Viešojo administravimo įstatymą asmenų prašymai nagrinėjami pagal galiojančius teisės norminius aktus.

5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, jog pagal specialųjį planą dujos, kaip alternatyvus šilumos šaltinis, name, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, negalimas. Numatytas tik vienas alternatyvus būdas – elektra. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas, todėl paliktinas galioti nepakeistas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Bylos ginčas yra dėl pareiškėjo teisės pakeisti buto šildymo būdą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundo netenkino ir pripažino, kad atsakovas pagrįstai nesutiko, kad pareiškėjų bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būtų įrengtas dujinį kurą deginantis prietaisas patalpų ir karšto vandens šildymui.

Pareiškėjas A. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinantį jo prašymą. Apeliacinį skundą grindžią nesutikimo argumentais dėl teisės, reglamentuojančios ginčo santykius, taikymo ir aiškinimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga yra patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, be to, šio teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis šiomis nuostatomis, patikrinęs bylą iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo išvadomis, kad pareiškėjų bute negali būti įrengtas alternatyvus buto šildymas dujomis ir, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, tik papildo pirmosios instancijos teismo išvadas.

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2011 m. rugpjūčio 29 d. išrašas patvirtina, kad pareiškėjų bute, esančiame (duomenys neskelbtini), yra įrengtas centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų. Pareiškėjas A. S. 2013 m. rugsėjo 20 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydamas pritarti statinio projektui dėl vietinio centrinio šildymo ir karšto vandens ruošimo dujomis pakeitimo (b. l. 8). Atsakovas 2013 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. A51-108698-(2.15.252-MP7) „Dėl buto (duomenys neskelbtini) atjungimo nuo centinės namo šildymo sistemos“ atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą ir atsisakymą grindė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 638, kuriuo buvo patvirtintas Senamiesčio, Žvėryno, Žirmūnų, Šnipiškių ir Verkių seniūnijų energijos rūšies naudojimo šildymui specialus planas, bei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. 1-1200 „Dėl energijos rūšies naudojimo šildymui specialiojo plano pakeitimo tvirtinimo“.

Centralizuoto šildymo tiekimas ir esamo šildymo keitimas kitu yra reglamentuotas teisės aktais, todėl suinteresuoti asmenys, turėdami tokį ketinimą, privalo jį realizuoti teisės aktų nustatyta tvarka. Vertindamas pareiškėjų teisės pagrįstumą, administracinis teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio nuostatomis, privalo patikrinti, ar aktas, kurį ginčija pareiškėja, nepažeidžia įstatymų, taip pat ar priimdamas atitinkamą aktą administravimo subjektas veikė jam suteiktos kompetencijos ribose.

Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintomis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis yra nustatyta šilumos įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojų iniciatyva tvarka (III skyrius). Šių Taisyklių 109 punktu nustatyta, kad savivaldybė teisės aktuose (Taisyklių 1 priedo 4, 34 punktai) nustatytais terminais atlieka numatytus veiksmus, po kurių išduodamas rašytinis pritarimas pastato paprastojo remonto projektui (aprašui), pertvarkant pastato inžinerines sistemas (šildymo, dujotiekio, elektros tiekimo), arba motyvuotas atsisakymas jį išduoti (aktuali ginčui redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. liepos 29 d.). Todėl atsakovas pareiškėjų ginčijamą sprendimą priėmė jam suteiktos kompetencijos ribose.

Vertinant atsakovo sprendimo pagrįstumą, pažymėtina, kad pagal Šilumos ūkio įstatymo 3 straipsnio 1 dalį šilumos vartotojai turi teisę pasirinkti alternatyvių energijos rūšių šilumos tiekėjus, įsirengti vietinę šildymo sistemą, jei tai neprieštarauja teritorijų planavimo dokumentams, o Šilumos ūkio 7 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad savivaldybės tvarko šilumos ūkį pagal savivaldybių tarybų patvirtintus šilumos ūkio specialiuosius planus.

Šiam ginčui aktualus Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. liepos 3 d. sprendimas Nr. 638, kuriuo buvo patvirtintas Senamiesčio, Žvėryno, Žirmūnų, Šnipiškių ir Verkių seniūnijų energijos rūšies naudojimo šildymui specialusis planas, bei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 8 sprendimas Nr. 1-1200 „Dėl energijos rūšies naudojimo šildymui specialiojo plano pakeitimo tvirtinimo“ nenumatė galimybės name, kuriame yra pareiškėjams priklausantis butas, įrengti alternatyvų buto šildymą dujomis.

Šioje byloje nėra vertinamas minėto šilumos ūkio specialaus plano teisėtumas. Ginčo išsprendimui pakanka konstatuoti, kad toks planavimo dokumentas buvo priimtas, jis taikytinas pareiškėjų reikalavimui ir kad plano absoliučių negaliojimo pagrindų nėra. Pareiškėjo argumentai dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. 638 paskelbimo tvarkos pažeidimų, darančių jį negaliojančiu, yra ginčijami atsakovo, todėl tik suinteresuotumą turinčių subjektų skundo pagrindu Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka gali būti įvertintas akto teisėtumas bei jo galiojimas, o ne ex officio tvarka.

Planų galiojimas gali būti apibrėžtas laike, tačiau jo galiojimo pabaigos terminas nepanaikina paties plano sprendinių. Pagal bendrą teritorinio planavimo principą teritorinio planavimo sprendiniai galioja iki tol, kol jie nėra paneigti kitu teritorinio planavimo dokumentu. Šilumos ūkio įstatymo 7 straipsnio 5 dalimi nustatyta, kad šilumos ūkio specialieji planai tikslinami ne rečiau kaip kas 5 metai. Tačiau šioje teisės normoje nėra numatyta, kad planai netenka teisinės galios suėjus 5 metų terminui, todėl pagal anksčiau minėtą principą, jei 5 metų terminas praleidžiamas, tokiu atveju plano sprendiniai galioja iki šio plano patikslinimo. Todėl atsakovas turėjo pagrindą remtis šilumos ūkio specialiuoju planu, galiojusiu ginčo teritorijoje.

Atsakovas šioje byloje ginčijamą 2013 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. A51-108698-(2.15.252-MP7) „Dėl buto (duomenys neskelbtini) atjungimo nuo centinės namo šildymo sistemos“ priėmė išnagrinėjęs pareiškėjo A. S. 2013 m. rugsėjo 20 d. prašymą, t. y. tuo laikotarpiu, kai jau galiojo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 8 d. priimtas sprendimas Nr. 1-1200, todėl galėjo remtis ir šio sprendimo nuostatomis.

Tokiu būdu, pareiškėjo prašymo padavimo metu šilumos ūkio specialusis planas nenumatė galimybės bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, centralizuotą šildymą pakeisti dujiniu šildymu, todėl atsakovas pagrįstai netenkino pareiškėjų prašymo.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė