A-552-1247-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-1247/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02253-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija: 38

(S)

LIETUVOS

VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS

VARDU

2014 m. rugpjūčio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų

kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo

Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, rašytiniame teismo

posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį

skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimo

administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą

atsakovui Turto vertinimo priežiūros tarnybai, trečiajam suinteresuotam

asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Resolution valuations“ dėl sprendimo

panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n

u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. B. skundu kreipėsi į Vilniaus

apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Turto arba verslo

vertintojų garbės teismo (toliau – ir Garbės teismas) 2013 m. gegužės 30

d. sprendimą Nr. GT-35(13)-S, kuriuo jam skirta drausminė nuobauda – pastaba,

ir priimti naują sprendimą – drausmės bylą nutraukti.

Pareiškėjas paaiškino, kad Turto vertinimo priežiūros tarnyba (toliau –

ir Tarnyba) parengė Garbės teismui adresuotas 2013 m. gegužės 14 d. išvadą Nr.

GT-41(13)-I dėl turto vertintojo D. B. veiksmų rengiant

turto vertinimo ataskaitas Nr. LT-13-03-25-6327 (toliau – ir Ataskaita Nr.

6327) ir LT-13-03-29-6349 (toliau – ir Ataskaita Nr. 6349) bei 2013 m. gegužės

7 d. išvadą Nr. GT-36(13)-I dėl jo veiksmų, rengiant ataskaitą Nr.

LT-13-03-25-6328 (toliau – ir Ataskaita Nr. 6328; toliau visos kartu –

Ataskaitos), kurias kartu su 2013 m. gegužės 14 d. teikimu dėl drausmės bylos

iškėlimo Nr. GT-41(13)-T bei 2013 m. gegužės 7 d. teikimu dėl drausmės bylos

iškėlimo Nr. GT-36(13)-T pateikė Garbės teismui, siekiant iškelti drausmės bylą

turto vertintojui D. B.. Garbės teismas 2013 m. gegužės 30

d. sprendimu Nr. GT-35(13)-S „Dėl drausminės nuobaudos D. B. skyrimo“

nutarė skirti pareiškėjui Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau –

ir Įstatymas) 29 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatytą drausminę nuobaudą –

pastabą.

Pareiškėjas pažymėjo, kad esminis Garbės teismo pažeidimas, dėl kurio

teismine tvarka turėtų būti panaikintas 2013 m. gegužės 30 d. sprendimas, yra

Garbės teismo kompetencijos ribų viršijimas. Garbės teismas skyrė drausminę

nuobaudą turto vertintojui D. B. ne už kompetentingos

institucijos – Tarnybos – nustatytus pažeidimus, tačiau už pažeidimus, kuriuos,

veikdamas ultra vires, nustatė jis pats. Garbės teismas motyvuojamojoje

skundžiamo sprendimo dalyje nustatė Ataskaitų Nr. 6327, 6349 ir 6328

neatitikimą Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto bei Turto ir verslo

vertinimo metodikos, patvirtintos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu

Nr. 1K-159 (toliau – ir Metodika) 62.4 ir 83.5 punktų reikalavimams bei

Ataskaitos Nr. 6327 neatitikimą Metodikos 29 punkto reikalavimui. Garbės teismo

kompetencija yra nustatyta Įstatyme ir Turto vertinimo priežiūros tarnybos

nuostatuose, patvirtintuose finansų ministro 2012 m. kovo 26 d. įsakymu Nr.

1K-116 (toliau – ir Tarnybos nuostatai) bei Turto arba verslo vertintojų garbės

teismo nuostatuose, patvirtintuose finansų ministro 2012 m. gegužės 17 d.

įsakymu Nr. 1K-192 (toliau – ir Garbės teismo nuostatai). Pareiškėjas pabrėžė,

kad į Garbės teismo kompetenciją neįeina turto vertinimo ataskaitų atitikties

Įstatymo 22 straipsnio ir (ar) Metodikos reikalavimams nustatymas. Tokia teisė

suteikta tik Tarnybai. Turto vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol Tarnyba

nenustatė jos neatitikties Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams ir (arba) kol

ji nėra nuginčyta teisme.

Pareiškėjas pažymėjo, kad nei Garbės teismo posėdžių, nei sprendimo

priėmimo metu Tarnyba jokių teisinę galią turinčių individualių teisės aktų –

sprendimų (išvadų) – dėl Ataskaitų Nr. 6327, 6349 ir 6328 teisingumo ar

neteisingumo nebuvo priėmusi. Tuo metu atsakovas buvo parengęs tik procedūrinio

pobūdžio Garbės teismui adresuotas išvadas. 2013 m. gegužės 31 d. išvados dėl

ataskaitų atitikties Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams buvo parengtos ir

pareiškėjui išsiųstos po skundžiamo Garbės teismo 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo

priėmimo. 2013 m. gegužės 14 d. ir 2013 m. balandžio 7 d. išvados tėra tik

procedūrinio pobūdžio dokumentai, teikiami Garbės teismui, siekiant iškelti

drausmės bylą, o ne individualūs administraciniai aktai, kurie pateikiami tik

Garbės teismui. Pareiškėjo manymu, turto vertintojas negali būti nubaustas

drausmine nuobauda už pažeidimą, kuris dar nėra nustatytas įstatymuose

įtvirtinta tvarka. Garbės teismas formuoja ydingą praktiką, kai turto

vertintojas nubaudžiamas drausmine nuobauda už pažeidimą, kuris nustatytas procedūrinio

pobūdžio dokumentais, kurie vertintojui nėra įteikiami tol, kol jis pats

neprašo, ir kurių vertintojas neturi teisės skųsti administracine tvarka. Tokia

praktika pažeidžia Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą konstitucinę

teisę kreiptis į teismą.

Atsakovas

Turto vertinimo priežiūros tarnyba atsiliepimu į skundą prašė

pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas

paaiškino, kad Tarnyba, turėdama informacijos

apie turto vertintojo padarytus teisės aktų pažeidimus, parengia Garbės teismui

teikimą dėl drausmės bylos turto vertintojui iškėlimo, tačiau pažeidimus

konstatuoja ir drausminę nuobaudą už juos

turto vertintojui skiria Garbės teismas. Prie Tarnybos teikimo Garbės teismui

pridedama Tarnybos išvada dėl turto vertintojo veiksmų. Tokia išvada turto vertintojui nesukelia teisinių pasekmių.

Garbės teismas gali sutikti su

Tarnybos išvadoje nustatytais pažeidimais

arba išvadai nepritarti, nustatyti kitų teisės aktų pažeidimus. Atsakovas

atkreipė dėmesį, kad Garbės teismas konstatavo turto vertintojo padarytus teisės

aktų pažeidimus, bet ne ataskaitų neatitiktį Įstatymo 22 straipsnio bei Metodikos reikalavimams. Ataskaitų neatitiktis buvo

konstatuota Tarnybos 2013 m. gegužės 31 d. išvadomis.

Atsakovas pažymėjo, kad pagal nusistovėjusią

praktiką, kuri įtvirtinta ir Paklausimų dėl turto arba

verslo vertinimo ataskaitų atitikties Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems

reikalavimams nagrinėjimo taisyklėse, patvirtintose Turto vertinimo

priežiūros tarnybos direktoriaus 2013 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. B1-14

(toliau – ir Taisyklės), paklausimų dėl turto vertinimo ataskaitų atitikties

nagrinėjimas Tarnyboje neatsiejamas nuo Garbės teismo procedūros. Turto vertinimą reglamentuojančių teisės aktų

nesilaikymas reiškia turto vertintojo padarytus pažeidimus, už kuriuos jam gali būti paskirta drausminė nuobauda, kartu tai

gali būti pagrindas Tarnybai pripažinti turto vertinimo ataskaitą neteisinga.

Atsakovas pažymėjo, kad teisės aktai nenustato Tarnybos pareigos

informuoti turto vertintoją apie tai, jog parengiamajame Garbės teismo posėdyje bus

svarstomas klausimas dėl drausmės bylos iškėlimo. Atsakovas

pabrėžė, kad tiek pasirengimo Garbės

teismui, tiek pati Garbės teismo procedūra vyko laikantis visų teisės aktų reikalavimų. Garbės teismas nagrinėjo turto vertintojo veiksmus rengiant

Ataskaitas ir sprendime konstatavo Įstatymo bei Metodikos reikalavimų pažeidimus. Tarnyba išvadą dėl ataskaitų

atitikties Įstatymo bei Metodikos

reikalavimams priėmė Garbės teismui išnagrinėjus turto vertintojo

drausmės bylą.

Trečiasis

suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Resolution

valuations“ atsiliepime į skundą palaikė pareiškėjo skundą ir prašė jį

tenkinti.

II. Vilniaus

apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimu pareiškėjo

skundą atmetė.

Teismas

rėmėsi Įstatymo 29 straipsnio 1, 2 dalimis ir darė išvadą, kad Tarnyba,

turėdama informacijos apie turto vertintojo padarytus teisės aktų pažeidimus,

parengia Garbės teismui teikimą dėl drausmės bylos turto vertintojui iškėlimo

ir pateikia visą surinktą informaciją, o sprendimą dėl turto vertintojo padarytų

pažeidimų priima ir drausmines nuobaudas už juos skiria Garbės teismas. Teismas

vadovavosi Taisyklių 13, 14, 20 punktais, Garbės teismo nuostatų 11-15, 33-36

punktais ir darė išvadą, kad, įvertinęs Tarnybos išvadoje pateiktą informaciją,

Garbės teismas pirmiausia nusprendžia, ar yra pagrindas turto vertintojui

iškelti drausmės bylą, ir tik iškėlus drausmės bylą, turto vertintojui

išsiunčiamas raštas, kuriuo informuojama apie iškeltą drausmės bylą ir Garbės

teismo posėdžio datą, laiką bei vietą. Teisės aktai nenustato Tarnybai pareigos

informuoti turto vertintoją apie tai, kad parengiamajame Garbės teismo posėdyje

bus svarstomas klausimas dėl drausmės bylos iškėlimo.

Teismas

nurodė, kad Garbės teismas vertina turto vertintojo padarytus teisės aktų

pažeidimus rengiant turto vertinimo ataskaitas. Tam tikrais atvejais, kada

veikdamas sutinkamai su Įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi Garbės teismas svarsto

drausminės atsakomybės už Įstatymo ar Metodikos taikymą klausimus, tai iš esmės

reiškia turto vertinimo ataskaitos atitikties vertinimą pagal Įstatymo 23

straipsnį. Teismas nurodė, kad iš prašomo panaikinti Garbės teismo 2013 m.

gegužės 30 d. sprendimo Nr. GT-35(13)-S turinio matyti, jog jame buvo

konstatuota, kad Ataskaitos buvo parengtos nesilaikant konkrečių Įstatymo ir

Metodikos nuostatų reikalavimų. Teismas rėmėsi Įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi,

pažymėjo, kad drausminės atsakomybės taikymas nenustačius turto vertintojo

veiksmų neteisėtumo, jų neatitikimo teisės aktų reikalavimams yra negalimas,

nes tai prieštarauja atsakomybės taikymo sąlygoms. Nenustačius veiksmų

neatitikimo teisės aktų reikalavimams, negalima nustatyti ir drausmės pažeidimo

sudėties. Kada drausminėse bylose nustatomas Įstatymo 22 straipsnio pažeidimas,

kartu padaroma išvada dėl turto vertinimo ataskaitos atitikties Įstatymo 22

straipsnio reikalavimams. Teismas nurodė, kad tokia situacija yra netinkama,

kadangi Garbės teismas neturi kompetencijos įvertinti turto vertinimo ataskaitų

atitikties Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams. Garbės teismas nėra

struktūrinis Tarnybos padalinys ir vykdydamas Garbės teismo funkcijas

kiekvienas Garbės teismo narys yra nepriklausomas nuo Tarnybos administracijos

bei sprendimo priėmimo metu turi savarankišką balsą. Teismo vertinimu, atsakovo

teiginys, jog Tarnybos sprendimas atitinka Garbės teismo sprendimą, abu šie

sprendimai visada yra vienodi, gali reikšti Garbės teismo narių priklausomumą

nuo Tarnybos administracijos bei ribojimus Garbės teismo nariui priimant

sprendimą veikti laisvai. Kadangi šioje byloje nebuvo nurodyti argumentai dėl

Garbės teismo narių galimo šališkumo ar išankstinės nuomonės, suformuotos ne

drausmės bylos medžiagos, o kitų veiksnių, turėjimo, teismas pažymėjo, kad tokie

motyvai nėra bylos nagrinėjimo dalykas.

Dėl

pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su

prašymu ištirti Taisyklių 14 punkto atitikimo Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies

nuostatai, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos

įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 13 dalimi, pažymėjo, kad Taisyklės

nustato atsakymų parengimo į paklausimus tvarką. Šis dokumentas nustato

Tarnybos vidinę darbo su dokumentais tvarką ir vertintinas kaip vidaus

administravimo dokumentas. Teismas rėmėsi ABTĮ 2 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo,

kad Taisyklių 14 punktas nenumato taisyklių, kurių turėtų laikytis bet kuris

neapibrėžtas Lietuvos gyventojas, šiame punkte kalbama tik apie Tarnybos

dokumentų rengimo eigą. Teismas darė išvadą, kad Taisyklės neatitinka norminio

administracinio akto požymių ir dėl jo atitikimo įstatymų reikalavimams

patikrinimo negali būti kreipiamasi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį

teismą.

Kadangi

Taisyklių 14 punkto nuostata, jog Tarnyba išvadą dėl turto arba verslo

vertintojo parengtos turto arba verslo vertinimo ataskaitos atitikties Įstatymo

22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams parengia tik Garbės teismui

išnagrinėjus turto arba verslo vertintojo drausmės bylą, prieštarauja Įstatymo

23 straipsniui, numatančiam, kad tik Tarnyba ir teismas gali įvertinti turto

vertinimo ataskaitų atitikimą Įstatymo 22 straipsniui, teismas Taisyklių 14

punkte numatyta procedūrine taisykle nesirėmė ir pažymėjo, kad Įstatymo 23

straipsnio numatytų Tarnybos pareigų vykdymo perkėlimas Garbės teismui nėra

galimas.

Teismas

pažymėjo, kad drausmės bylos nagrinėjimas Garbės teisme būtų galimas tik po to,

kai Tarnyba priimtų sprendimą dėl turto vertinimo ataskaitos atitikties

Įstatymo 22 straipsniui. Teismas nurodė, kad byloje tai pripažįstama

procedūriniu pažeidimu, tačiau neturinčiu esminės reikšmės drausmės bylos

išnagrinėjimui, kadangi Garbės teismui išnagrinėjus turto arba verslo

vertintojo drausmės bylą, Tarnyba 2013 m. birželio 30 d. parengė išvadas dėl

turto arba verslo vertintojo parengtos turto arba verslo vertinimo ataskaitos

atitikties Įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems

reikalavimams, kuriose nustatė Garbės teismo konstatuotus pažeidimus.

Teismas

vadovavosi Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punktu, Metodikos 62.4, 83.5,

29 punktais ir pažymėjo, kad turto vertinimas buvo atliktas nekilnojamojo

turto apmokestinimo tikslu. Teismas rėmėsi Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo

6 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 10 dalimi, 9

straipsnio 2 dalies 1 punktu, 8 straipsnio 2 dalimi, 2 straipsnio 10 dalimi

ir darė išvadą, kad nekilnojamojo turto apmokestinimo tikslu sudaryta ataskaita

turi nustatyti nekilnojamojo turto vidutinę rinkos vertę, naudojant

lyginamosios vertės (pardavimo kainų analogų) arba naudojimo pajamų vertės

(pajamų kapitalizavimo arba pinigų srautų diskonto) metodus.

Teismas

nurodė, kad nustatant turto pardavimo rinkos kainą svarbu įvertinti parduodamo

daikto teisinį statusą bei jo perleidimo sąlygas. Remdamasis Civilinio kodekso

4.253 straipsniu, teismas nurodė, kad įprastai nekilnojamieji daiktai

perleidžiami sudarant Nekilnojamojo turto registre registruojamus sandorius. Teismas

vadovavosi Civilinio kodekso 1.75 straipsniu ir pažymėjo, kad sandorio neįregistravusios

šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti

savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais.

Teismas

rėmėsi Statybos įstatymo 34 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad Ataskaitoje Nr.

6327 yra pateiktas tik Statybos leidimas Nr. 15, tačiau Valstybinės teritorijų

planavimo ir statybos inspekcijos pažymos nėra, dėl ko nėra aišku, ar poilsio

pastatas, esantis Skruzdynės gatvėje, yra perstatomas tinkamai, ar ne. Teismas

pažymėjo, kad prie Ataskaitos nėra pridėtas ir projektas, pagal kurį išduotas

statybos leidimas. Teismas pabrėžė, kad turto vertintojas neturi teisės aktų

numatytos kompetencijos spręsti, ar statinio statyba ar rekonstrukcija vyksta

pagal statybos leidimą. Tokio sprendimo teisė suteikta tik Valstybinės

teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos pareigūnui.

Teismas

vadovavosi Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi ir darė

išvadą, kad turto vertintojas taip pat nėra kompetentingas tikslinti poilsio

pastato, esančio (duomenys neskelbtini) gatvėje, kadastrinių duomenų. Abiejų

poilsio pastatų vertinimo atveju turto vertintojas peržengė teisės aktų

nubrėžtas jo kompetencijos ribas, todėl tokie veiksmai negali būti laikomi

atliktais tinkamai.

Teismas

sutiko su Tarnybos aiškinimu, kad Metodikos 29 punkto nuostata reiškia, jog

vertintojas gali naudotis jam užsakovo pateiktais duomenimis tuo atveju, jeigu

atitinkamos informacijos nėra viešame registre. Teismas nurodė, kad Nekilnojamojo

turto registro įstatymo 4 straipsnio, Nekilnojamojo turto kadastro

įstatymo 3 straipsnio 3 ir 4 dalių analizė suponuoja išvadą, jog teisingais

laikomi tie Nekilnojamojo daikto kadastro duomenys, kurie yra įrašyti viešame

registre. Pasikeitęs pastato plotas laikomas teisingu tik nuo jo įrašymo viešame

registre. Teismas pabrėžė, kad teisės aktai nenustato išimčių, jog kadastro

duomenims, esantiems Nekilnojamojo turto registre nesutampant su faktiniais,

būtų galima vadovautis faktiniais duomenimis.

Teismas,

aiškindamas Metodikos 29 punktą sistemiškai su Nekilnojamojo turto registro ir

Nekilnojamojo turto kadastro nuostatomis, darė išvadą, kad turto vertintojas D. B., remdamasis ne VĮ Registrų centro duomenimis, nesilaikė

Metodikos 29 punkto.

Teismas

rėmėsi Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punktu, Metodikos 62.4, 83.5 punktais,

nustatė, kad iš Ataskaitų Nr. 6327, 6328 ir 6349 matyti, jog jose yra pateiktos

taikytos formulės, skaičiavimo rezultatai, aprašyta vertinimo procedūra, tačiau

nėra aiškiai nurodyti turto sandorių pataisų koeficientų skaičiavimai.

Ataskaitos Nr. 6327 5 lentelėje pateikti skaičiavimų rezultatai, tačiau

matematiniai veiksmai, parodantys tokių rezultatų gavimą, nėra pateikti. Šios

ataskaitos 6 lentelėje pateikiamos kainos korekcijos procentais ir litais,

tačiau nėra parodyta, kaip korekcijos procentais nustatytos. Ataskaitos Nr.

6327 5 lentelėje minėti skaičiai neatsispindi, kitose šios ataskaitos dalyse

konkrečios pataisų skaičiavimų sekos taip pat nėra pateiktos. Ataskaitoje Nr.

6327 nėra nurodytos ir atitinkamos skaičiavimų sekos taikant pajamų metodą.

Teismas

nustatė, kad Ataskaitos Nr. 6328 6 lentelėje nurodyti skaičiavimų rezultatai,

tačiau matematiniai veiksmai, parodantys tokių rezultatų gavimą, nėra pateikti.

Šios ataskaitos 7 lentelėje pateikiamos kainos korekcijos procentais ir litais,

tačiau nėra parodyta, kaip korekcijos procentais nustatytos. Ataskaitos Nr.

6328 6 lentelėje minėti skaičiai neatsispindi, kitose šios ataskaitos dalyse

konkrečios pataisų skaičiavimų sekos taip pat nėra pateiktos. Ataskaitoje Nr.

6328 nėra nurodytos ir atitinkamos skaičiavimų sekos taikant pajamų metodą.

Ataskaitos

Nr. 6349 5 lentelėje pateikti skaičiavimų rezultatai, tačiau matematiniai

veiksmai, parodantys tokių rezultatų gavimą, nėra pateikti. Šios ataskaitos 6

lentelėje pateikiamos kainos korekcijos procentais ir litais, tačiau nėra

parodyta, kaip korekcijos procentais nustatytos. Ataskaitos Nr. 6349 5

lentelėje minėti skaičiai neatsispindi, kitose šios ataskaitos dalyse

konkrečios pataisų skaičiavimų sekos taip pat nėra pateiktos. Ataskaitoje Nr.

6349 nėra nurodytos ir atitinkamos skaičiavimų sekos taikant pajamų metodą.

Kadangi

pateikiant turto vertės nustatymo pagrindimą Ataskaitose parodyti skaičiavimai

neatspindi visų atliktų matematinių veiksmų, teismas pažymėjo, kad nėra

galimybės patikrinti, ar atlikti skaičiavimai yra teisingi. Aplinkybė, jog

turto vertintojas naudojosi visuotinai pripažinta programine skaičiuokle

Microsoft Excel bei specialiai lyginamųjų objektų pataisoms nustatyti

specialistų sukurtu skaičiavimo modeliu, teismo vertinimu, savaime nereiškia

skaičiavimų rezultatų teisingumo. Teismas darė išvadą, kad Ataskaitose

pateikiami turto vertės pagrindimai nėra pakankamai išsamūs, o Ataskaitos

neatitinka Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto ir Metodikos 62.4, 83.5

punktuose nustatytų reikalavimų. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad

nepriklausomai nuo skaičiavimo sudėtingumo, jie turi būti pateikti Ataskaitose

ar jų prieduose. Skaičiavimai turi būti aiškūs ir nekeliantys papildomų

klausimų nei jos naudotojui, nei tikrintojui. Teismas nurodė, kad iš Ataskaitų

turinio matyti, jog skaičiavimai nėra pateikti nei jose, nei jų prieduose, o

skaičiavimų pateikimas vėliau negali būti laikomas tinkamu. Teismo posėdžio

metu atsakovo atstovai pažymėjo, kad Garbės teismo posėdžio metu D.

B. negalėjo paaiškinti koeficientų paskaičiavimo. Nesant teisės aktuose

apibrėžtų apvalinimo taisyklių, turi būti vadovaujamasi bendromis skaičių

apvalinimo taisyklėmis ir vertintojo Ataskaitoje Nr. 6327 apskaičiuota turto

vertė 714 920 Lt apvalinama iki 715 000 Lt.

Teismas

nurodė, kad iš Ataskaitos Nr. 6328 matyti, jog 14 lentelėje pateikti keturių

prekybos centrų trijų aukštų neužimtumo duomenys. Turto vertintojas prognozavo

vertinamų patalpų pirmojo aukšto vidutinį 5 proc. neužimtumą, antro ir trečio

aukštų pirmaisiais metais – 50 proc., tolesniu laikotarpiu – 5–10 proc.

mažėjantį. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog pirmo

aukšto neužimtumo lygis nustatytas atsižvelgiant į bendrus vieno aukšto

prekybos centro neužimtumo rodiklius. Be to, šioje ataskaitoje duomenys apie

nurodytų keturių kitų prekybos centrus nėra pagrįsti. Išsamesnė informacija

pateikta Ataskaitos Nr. 6328 20 puslapyje – neužimtumo lygis mažėja, ir

nepaisant to, kad kai kurie mažesni prekybos centrai vis dar turi gana aukštą

neužimtumo lygį, kai kur siekiantį net iki 35 proc., o vidutinis neužimtumo

lygis mažesniuose prekybos centruose yra 8–12 proc. Tame pačiame Ataskaitos Nr.

6328 puslapyje pateiktoje lentelėje pateiktas sėkmingų prekybos centrų

neužimtumo lygis (nuo 3 iki 5 proc.) bei kitų prekybos centrų neužimtumo lygis

(nuo 5–10 iki 15–20 proc.). Tokie duomenys rodo pakankamai nedidelį neužimtumą

tiek sėkminguose, tiek kituose prekybos centruose, o 14 lentelėje neužimtumo

lygis yra pakankamai aukštas. Įvertinęs šias aplinkybes teismas sutiko su

Tarnybos pozicija, kad neužimtumo lygio prognozavimas Ataskaitoje Nr. 6328

nepagrįstas. Teismas pabrėžė, kad visi turto vertės nustatymui naudojami

duomenys turi būti pagrindžiami Ataskaitose, o ne vėliau pateiktuose vertintojo

paaiškinimuose ar dokumentuose. Tai, kad, patalpos buvo išnuomotos blogiau nei

numatyta Ataskaitoje Nr. 6328, teismo vertinimu, neturi reikšmės, nes šios

aplinkybės gali būti sutapimas.

Įvertinęs

nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas darė išvadą,

kad Garbės teismas Ataskaitas Nr. 6327, 6328 ir 6349 pagrįstai įvertino kaip

neatitinkančias Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto ir Metodikos 62.4,

83.5 reikalavimų, o Ataskaitas Nr. 6327 bei Nr. 6349 – dar ir Metodikos 29

punkto reikalavimų.

Tai,

kad Tarnybos išvados dėl turto vertintojo veiksmų rengiant ataskaitas pateikiamos

tik Garbės teismui, teismo vertinimu, nereiškia, kad taip pažeidžiama

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą.

Tarnybos 2013 m. gegužės 7 d. ir 2013 m. gegužės 14 d. išvados nėra

administraciniai aktai, kurių teisėtumas ir pagrįstumas gali būti teismo

nagrinėjimo dalykas – tai tik tarpiniai procedūriniai sprendimai, tačiau

argumentai dėl galutinio sprendimo priėmimą lėmusių tarpinių administracinių

aktų teisėtumo ir pagrįstumo bei jų poveikio galutinio sprendimo teisėtumui ir

pagrįstumui gali būti išdėstyti skunde dėl drausmės bylos nagrinėjimo

administracinę procedūrą užbaigiančio sprendimo.

Teismas

darė išvadą, kad Garbės teismas, nustatęs, jog turto vertintojas nesilaikė jo

veiklą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų, bei įvertinęs padarytų

pažeidimų pobūdį, pagrįstai skyrė D. B. drausminę

nuobaudą. Teismas, remdamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, byloje

ištirtų rašytinių įrodymų visuma, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo

kriterijais, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių

prejudicinę reikšmę turinčių rašytinių įrodymų, paneigiančių nustatytus jo

veiklos pažeidimus, teismas konstatavo, kad Garbės teismo 2013 m. gegužės 30 d.

sprendimas Nr. GT-35(13)-S priimtas nepažeidžiant teisės aktų nuostatų, jį

priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios

užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, savo

turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Prašomas panaikinti

Garbės teismo 2013 m. gegužės 30 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, juo

paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba – yra adekvati padarytiems pažeidimams.

Kadangi nustatyta, jog pareiškėjas, atlikdamas turto vertinimą, pažeidė teisės

aktų nuostatas, ir nesant kitų drausmės bylos nutraukimo pagrindų, teismas jo

prašymo nutraukti drausmės bylą netenkino ir skundą atmetė kaip nepagrįstą

(ABTĮ 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas

D. B. apeliaciniu skundu (t. IV, b. l. 28-35) prašo

pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –

Garbės teismo 2013 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. GT-35(13)-S panaikinti ir

drausmės bylą pareiškėjo atžvilgiu nutraukti.

Pareiškėjas

pažymi, kad teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, susijusias su Garbės

teismo procedūriniais pažeidimais, tačiau neteisingai jas įvertino ir

netinkamai pritaikė teisės aktus, todėl priėjo klaidingą išvadą, jog Garbės

teismas padarė procedūrinį pažeidimą, nesudarantį pagrindo naikinti Garbės

teismo sprendimą. Pareiškėjas, remdamasis Įstatymo 23 straipsniu, pabrėžia, kad

vertinti turto vertinimo ataskaitos atitiktį Įstatymo 22 straipsnio

reikalavimams ir pripažinti ataskaitą neatitinkančia šiems reikalavimams

(neteisinga) turi teisę tik Tarnyba ir (arba) teismas, tačiau ne Garbės

teismas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Garbės teismas neatitikimus nustatė

2013 m. gegužės 30 d. sprendimu, t. y. anksčiau nei šie neatitikimai Įstatymo

nustatyta tvarka buvo pripažinti Tarnybos 2013 m. gegužės 31 d. išvadomis.

Pareiškėjas daro išvadą, kad Garbės teismo sprendimo priėmimo dieną turto

vertintojo veiksmų neteisėtumas nebuvo nustatytas (pareiškėjo parengta

ataskaita buvo laikoma atitinkančia Įstatymo reikalavimus) įstatymo nustatyta tvarka,

todėl pagrindo skirti drausminę nuobaudą nebuvo. Pareiškėjas nesutinka, kad

drausminės nuobaudos skyrimas už pažeidimą, kuris šios nuobaudos skyrimo dieną

dar nebuvo konstatuotas, tėra tik esminės reikšmės neturintis procedūrinis

pažeidimas. Pareiškėjo teigimu, ta aplinkybė, kad kitą dieną po Garbės teismo

sprendimo Tarnyba konstatavo tuos pačius ataskaitų neatitikimus teisės aktų

reikalavimams, kuriuos nustatė Garbės teismas, nepatvirtina, kad Garbės teismo

sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes Tarnybos išvados negalioja atgal

laike. Pareiškėjo manymu, tai, jog Garbės teismo sprendimas buvo priimtas prieš

priimant Tarnybos išvadas, turi būti vertinama kaip esminis Įstatymo 23

straipsnio bei reikalavimo, kad turto vertintojas negali būti nubaustas drausmine

nuobauda tol, kol teisės aktų nustatyta tvarka nėra nustatytas jo veiksmų

neteisėtumas, pažeidimas. Pareiškėjas abejoja Tarnybos išvadomis, kadangi jos

yra identiškos Garbės teismo sprendimo motyvams. Pareiškėjas pažymi, kad

Tarnybos išvados, kuriomis nustatyti pažeidimai, nei kartu su Garbės teismo

sprendimu, nei atskirai negali būti nagrinėjimo administraciniame teisme

dalyku. Pareiškėjo manymu, Metodikos 29 punkto reikalavimas negali būti

aiškinamas taip, jog, nepriklausomai nuo faktinės teisenos vertinamo turto

būklės, šio turto vertė nustatoma pagal Nekilnojamojo turto registre

įregistruotus kadastro duomenis, nes toks vertinimas reikštų vertinimo metu

neegzistuojančio turto vertės nustatymą, kuris prieštarautų vienam iš esminių

turto vertinimo principų – turto vertės pagrįstumui (Įstatymo 22 str. 4 d. 13

p.). Pareiškėjo teigimu, teismo aiškinimas ydingas, nes reiškia arba tai, kad

turto vertintojas privalo nustatyti ne realią turto vertę, arba tai, kad turto

vertinimas gali būti atliekamas tik tuo atveju, jeigu įregistruoti vertinamo

turto kadastriniai duomenys sutaptų su faktine teisėta vertinamo turto būkle.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Metodikos 29 punkte nėra įtvirtintas

reikalavimas vertinant turtą naudotis būtent ta informacija (kadastro

duomenimis), kuri būtų įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjas

pabrėžia, kad jo veiksmų, kai rengiant ataskaitą Nr. 6327 vadovautasi būtent

Skruzdynės g. poilsio pastato faktiniu, o ne viešajame registre įregistruotu

plotu, teisėtumą ir tuo pačiu šios ataskaitos bei joje nustatyto pastato vertės

pagrįstumą ir teisingumą patvirtina tai, jog rekonstrukcijos darbai, kurių

rezultate nugriautos Skruzdynės g. poilsio pastato rūsio patalpos ir

Nekilnojamojo turto registre įregistruotas bendras šio pastato plotas sumažėjo

nuo 334,22 kv. m iki 256,54 kv. m., yra teisėti. D. B.,

prieš atlikdamas vertinimą, pirmiausia išsiaiškino, ar plotas sumažėjo teisėtu

pagrindu, o ne dėl statytojo ar kitų asmenų savavališkų veiksmų, ir tik tada

ėmėsi vertinamo turto rinkos vertės nustatymo būtent vadovaujantis sumažėjusiu

Skruzdynės g. poilsio pastato plotu. Pareiškėjo manymu, teismo motyvas, kad Ataskaitoje

Nr. 6327 nėra pateikta Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos

pažyma, kad statinys rekonstruojamas be esminių nukrypimų nuo projekto,

nepatvirtina aplinkybės, jog vertintojas privalo atsisakyti vertinti statinį,

jeigu viešajame registre neįregistruotas statinio rekonstrukcijos rezultatas,

taip pat nepatvirtina rekonstrukcijos neteisėtumo fakto. Pareiškėjo teigimu,

teismas klaidingai nustatė, jog vertintojas nėra kompetentingas tikslinti

poilsio pastato kadastrinių duomenų, kadangi vertintojas ne patikslino

kadastrinius duomenis, o nustatė poilsio pastato rinkos vertę, remdamasis

faktiniu jo plotu. Pareiškėjas pažymi, kad rengiant Ataskaitą Nr. 6349 jis

teisėtai ir pagrįstai vadovavosi (duomenys neskelbtini) g. poilsio pastato

faktiniu plotu, o ne viešajame registre įregistruotu didesniu šio pastato

plotu. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad įregistruotas (duomenys neskelbtini) g.

poilsio pastato bendras plotas ir ataskaitoje nurodytas bendras plotas

vizualiai (faktiškai) nesiskiria, nes įregistruoto ir faktinio ploto skirtumą

lėmė pasikeitusios patalpų plotų apskaičiavimo taisyklės (metodika), o ne

rekonstrukcija, kapitalinis remontas ar kiti statybos darbai, kuriuos atliekant

būtų reikalingas statybos leidimas, ir kuriuos pastato savininkas būtų

neteisėtai atlikęs. Pareiškėjas paaiškina, kad pagal Nekilnojamojo turto

objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo

taisyklių, patvirtintų žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr.

522, 144, 144.2, 144.2.1 punktus, taip pat statybos techninį reglamentą STR

1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“, patvirtintame

aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310, skaičiuojant pastato

patalpų plotus būtina laikytis nurodymo, kad pastogėse įrengtų patalpų, kurios

žemesnės kaip 1,6 m, plotai nėra skaičiuojami, todėl apskaičiuojant bendrą

plotą, į jį nebuvo įtraukta pastogės patalpų dalis, žemesnė nei 1,6 m, dėl ko R. R. kadastrinių matavimų pagrindu nustatytas bendras plotas

nuo įregistruoto ploto skiriasi. Pareiškėjas daro išvadą, kad įregistruoto ir

ataskaitoje nurodyto bendro ploto skirtumą lėmė pasikeitusios patalpų plotų

nustatymo taisyklės. Nebuvo atlikti jokie neteisėti ir viešajame registre

neatsispindintys statybų darbai. Pareiškėjas pažymi, kad dėl plotų skaičiavimo

taisyklių besiskiriantis įregistruotas ir ataskaitoje nurodytas prekybos pastato

plotas įtakos prekybos pastato vertei neturi, nes faktinis pastato plotas tiek

kadastro duomenų nustatymo metu, tiek pastato vertės nustatymo metu buvo ir

liko toks pat. Pareiškėjo manymu, teismas neteisingai nustatė aplinkybes,

susijusias su ataskaitose pateiktais skaičiavimais, taip pat nenurodė teisės

aktų, kuriuose aiškiai būtų numatyta, jog vertintojas privalo ataskaitoje

pateikti visus matematinius veiksmus, neteisingai vertino Įstatyme įtvirtintą

sąvoką „turto vertės skaičiavimai“ ir Metodikoje įtvirtintą sąvoką „skaičiavimų

sekos“. Pareiškėjas pabrėžia, kad nei Įstatyme, nei Metodikoje nenurodytas

imperatyvus reikalavimas dėl skaičiavimų, pateikiamų turto vertinimo

ataskaitose, apimties. Pareiškėjas pabrėžia, kad nėra pagrindo abejoti gautų tarpinių

ir galutinių skaičiavimų rezultatų teisingumu, o esant abejonėms, tokius

skaičiavimus galima patikrinti. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Garbės

teismas neginčijo nustatytų rinkos verčių teisingumo, tik ginčijo ataskaitoje

pateikiamų matematinių veiksmų apimtį. Pareiškėjas pažymi, kad teismas

neteisingai nustatė, jog Ataskaitoje Nr. 6328 nepagrįsti neužimtumo lygio

rodikliai, kadangi teismas savarankiškai nevertino su neužimtumo lygiu

susijusių klausimų. Pareiškėjas paaiškina, kad ataskaitoje atsižvelgta ne tik į

visą prekybos centrų rinkos konjunktūrą, bet ir į atskirą segmentą – prekybos

centrus, esančius Klaipėdos miesto centre. Šio segmento prekybos centrų

neužimtumo įvertinimas yra esminis, siekiant tinkamai nustatyti (duomenys

neskelbtini) g. pastato neužimtumą, nes pastarieji prekybos paskirties pastatai

kaip ir (duomenys neskelbtini) g. prekybos pastatas yra išsidėstę per kelis

aukštus. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nevertino aplinkybės, jog negalima

visų trijų vertinamo prekybos centro aukštų neužimtumo prognozuoti pagal

sėkmingų vieno aukšto prekybos centrų, nes šių prekybos centrų neužimtumo lygis

yra pakankamai nedidelis, o triaukščių prekybos centrų antro ir trečio aukšto

neužimtumo rodikliai įprastai būna ženkliai didesni. Pareiškėjas daro išvadą,

kad jis pagrįstai vertinamo objekto pirmo aukšto neužimtumo prognozę nustatė

atsižvelgdamas į bendrus vieno aukšto prekybos centrų neužimtumo rodiklius, o

antro ir trečio aukšto – pagal Klaipėdos mieste esančių trijų aukštų prekybos

centrų neužimtumo rodiklius. Pareiškėjas pažymi, kad Ataskaitoje Nr. 6328

prognozuojamą (duomenys neskelbtini) prekybos pastato pirmo-trečio aukšto

neužimtumo rodiklių pagrįstumą, be kita ko, patvirtina tai, jog šių rodiklių

vidurkis pirmaisiais prognozuojamo laikotarpio metais yra apytiksliai lygus

ataskaitos 20 puslapyje nurodytam nesėkmingų prekybos centrų patalpų neužimtumui.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas ir Garbės teismas neatsižvelgė į tai, jog

prognozuojamas užimtumas yra ilgalaikis, tolesniu laikotarpiu prognozuojamas

antro ir trečio aukšto neužimtumo mažėjimas 5-10 proc. kasmet.

Trečiasis

suinteresuotas asmuo UAB „Resolution valuations“ atsiliepimu į apeliacinį

skundą (b. l. 41) prašo apeliacinį skundą tenkinti, su apeliaciniame skunde

išdėstytais argumentais sutinka ir juos palaiko.

Atsakovas

Turto vertinimo priežiūros tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. IV, b.

l. 43-50, 52) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti pašalinant

iš šio teismo sprendimo motyvus, kad Taisyklių 14 punkto nuostata prieštarauja

Įstatymo 23 straipsniui bei kad priimant Garbės teismo 2013 m. gegužės 30 d.

sprendimą Nr. GT-35(13)-S „Dėl drausminės nuobaudos D. B. skyrimo“

buvo padarytas procedūrinis pažeidimas. Likusią teismo sprendimo dalį atsakovas

prašė palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, bylą

nagrinėti žodinio proceso tvarka, siekiant sudaryti galimybes išklausyti

proceso šalių papildomus paaiškinimus.

Tarnybos

nuomone, Taisyklių 14 punktas neprieštarauja Įstatymo 23 straipsniui. Atsakovas

remiasi Įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi, atkreipia dėmesį, kad teisės aktuose

nenustatyta, jog Tarnyba prieš kreipdamasi į Garbės teismą turėtų parengti

išvadą dėl ataskaitos atitikties Įstatymo 22 straipsniui. Tarnyba pažymi, kad

Garbės teismo nuostatų 1 priede nenurodyta, jog prie teikiamo Garbės teismui

turėtų būti pridedama Tarnybos išvada dėl ataskaitos atitikties Įstatymo

22 straipsniui. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad kitose Vilniaus apygardos

administracinio teismo bylose Taisyklių 14 punktas nepripažintas

prieštaraujančiu Įstatymo 23 straipsniui. Tarnyba pažymi, kad teismas sprendime

ištyrė ir įvertino visas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo padarytais teisės

aktų pažeidimais, o ne konstatavo pažeidimų pagrįstumą tuo pagrindu, jog

Tarnyba tokius pažeidimus nustatė savo išvadose dėl ataskaitų atitikties. Atsakovo

teigimu, Metodikos 29 punktas reiškia, kad vertintojas gali naudotis jam

vertinimo užsakovo pateiktais duomenimis, tačiau tik tokiu atveju, jei

atitinkamos informacijos nėra viešame registre. Tarnyba pažymi, kad Metodikoje

negali būti suformuluotos konkrečios taisyklės kiekvienam vertinimo atvejui,

todėl tai, kad Metodikoje neįtvirtintas draudimas atlikti vertinimą, jei

faktinių statinio ploto duomenų pasikeitimas nėra įregistruotas registre,

nereiškia, jog pažeidimas buvo konstatuotas nepagrįstai. Tarnyba pabrėžia, kad

vertintojas nėra tas pats subjektas, kuris nuspręstų, ar susidariusi faktinė

padėtis atsirado teisėtai, nes jis neturi atitinkamos teisės aktuose numatytos

kompetencijos. Atsakovas vadovaujasi Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8

straipsnio 1 dalimi, 9 straipsnio 1 dalimi, 11 straipsniu, 13 straipsnio

2, 4 dalimis ir pažymi, kad teisingais laikomi tie nekilnojamojo daikto

kadastro duomenys, kurie įrašyti viešame registre. Teisės aktai nenustato

išimčių, kuriomis remiantis tuo atveju, jeigu kadastro duomenys, esantys

Nekilnojamojo turto registre, nesutampa su faktiniais, būtų galima vadovautis

pastaraisiais. Atsakovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju dėl pastatų ploto

duomenų pakeitimo į kadastro tvarkytoją nebuvo kreiptasi, sprendimas dėl

kadastro duomenų pakeitimo nebuvo priimtas, todėl laikytini teisingais

duomenys, įrašyti Nekilnojamojo turto registre. Atsakovas pažymi, kad

Ataskaitos buvo parengtos apmokestinimo tikslu, todėl vertintojas turėjo

vadovautis ir Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklėmis, patvirtintomis

Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1049, kurių 45.8 punktas numatė,

kad skaičiavimai turi būti atlikti remiantis aktualiais Nekilnojamojo turto

registre vertinimo turto kadastro duomenimis. Atsakovas nepagrįstu laiko

pareiškėjo teiginį, kad jis turėjo pareigą nustatyti poilsio pastatų rinkos

vertę, nes vertinimas atliekamas sudarius turto vertinimo sutartį, todėl

pareiškėjas visada turi galimybę laisvai apsispręsti, ar priimti tokį vertinimo

užsakymą, kurį atlikus būtų pažeidžiami turto vertinimo veiklą reglamentuojantys

teisės aktai, ar tokio vertinimo atsisakyti. Atsakovas pažymi, kad nekilnojamojo

daikto kadastro duomenų pakeitimų įregistravimu turėtų pasirūpinti pats daikto

savininkas. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjas, būdamas savo srities

profesionalas, matydamas neatitikimą tarp faktinių ir įregistruotų pastato

ploto duomenų, turėtų informuoti vertinimo užsakovą apie galiojančių teisės

aktų reikalavimus bei atsisakyti vertinti objektą, kurio ploto duomenys yra

teisiškai nesutvarkyti. Atsakovas pabrėžia, kad Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies

13 punktas reikalauja vertinimo ataskaitoje parodyti turto vertės nustatymo

pagrindimą, pateikiant turto vertės skaičiavimus, o Metodikos 62.4 punkte

detalizuojamas minėtas Įstatymo reikalavimas. Atsakovo manymu, tokios taisyklės

yra aiškios, nei Įstatymas, nei Metodika nenumato, kad ataskaitose galėtų būti

pateikiama tik dalis skaičiavimų. Atsakovas tvirtina, kad visos skaičiavimų

sekos, kurias atlikęs vertintojas priėjo prie galutinės turto vertės išvados,

privalo būti pateikiamos ataskaitoje. Atsakovas pažymi, kad Garbės teismas,

neviršydamas jam nustatytos kompetencijos ribų, sprendė klausimą, ar

pareiškėjas įgyvendino visus teisės aktuose nustatytus privalomus reikalavimus

atlikdamas turto vertinimą ir surašydamas vertės nustatymo dokumentą, bet

nesprendė vertės teisingumo klausimo. Atsakovas paaiškina, kad kartu su

Tarnybos 2013 m. liepos 11 d. atsiliepimu į pareiškėjo skundą dėl Garbės teismo

sprendimo panaikinimo, Tarnyba pateikė teismui visą pareiškėjo drausmės bylos

medžiagą, kurioje buvo pateiktas ir Garbės teismo posėdžio 2013 m. gegužės 30

d. protokolo Nr. GT-24(13)-P išrašas, kuriame pažymėta, jog pareiškėjas

nesugebėjo paaiškinti atliktų matematinių veiksmų. Tarnyba atkreipia dėmesį,

kad Ataskaitoje Nr. 6328 nėra nurodyta, jog prekybos centro pirmo aukšto

patalpų neužimtumas priimamas atsižvelgiant į bendrus vieno aukšto prekybos

centro neužimtumo rodiklius, nurodytus Ataskaitos Nr. 6328 20 punkte.

Atsakovas

Turto vertinimo priežiūros tarnyba pateikė rašytinius paaiškinimus (t. IV, 55-56).

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad tiek nagrinėjamoje administracinėje byloje,

tiek administracinėje byloje Nr. A492-821/2014, pareiškėjai, kuriuos

atstovauja ta pati advokatų kontora, ginčija Garbės teismo sprendimus, grįsdami

savo argumentus iš esmės tuo, kad Garbės teismas drausmines nuobaudas skiria ne

už kompetentingos institucijos nustatytus pažeidimus, o už pažeidimus, kuriuos,

veikdamas ultra vires, nustato pats Garbės teismas. Atsakovas atkreipia

dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d.

nutartį administracinėje byloje Nr. A492-821/2014, kurioje

suformuota praktika patvirtina Tarnybos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį

skundą išdėstytus argumentus dėl Garbės teismo kompetencijos.

Teisėjų kolegija

k

o n s t a t u o j a:

IV. Administracinių

bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis

skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą

teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas

pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys

apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame

dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso

tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija,

įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį

reguliavimą, nenustatė būtinumo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, todėl byla,

nepaisant atsakovo pateikto prašymo nagrinėti bylą apeliacinėje instancijoje

žodinio proceso tvarka, šiuo atveju nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje

byloje kilo ginčas dėl Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2013 m.

gegužės 30 d. sprendimo Nr. GT-35(13)-S (t. I, b. l. 179-187), kuriuo

pareiškėjui D. B. paskirta drausminė nuobauda – pastaba,

teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje

nustatyta, kad Garbės teismas, susipažinęs su Tarnybos 2013 m. gegužės 7 d.

išvada Nr. GT-19(13)-I „Dėl turto vertintojo D. B. veiksmų

rengiant Turto vertinimo ataskaitą Nr. LT-13-03-25-6328“ (t. I, b. l. 173-174)

ir Tarnybos 2013 m. gegužės 14 d. išvada Nr. GT-41(13)-I „Dėl turto vertintojo D. B. veiksmų rengiant Turto vertinimo ataskaitas Nr.

LT-13-03-25-6327 ir Nr. LT-13-03-29-6349“ (t. I, b. l. 167-172) bei pareiškėjo

paaiškinimais, konstatavo, kad: 1) nustatyta turto rinkos vertė nėra pagrįsta

nuosekliais skaičiavimais, nes Ataskaitoje Nr. 6328 nepateiktos taikytų pataisų

koeficientų dydžių skaičiavimų sekos, todėl vertintojas minėtą ataskaitą

parengė nesilaikydamas Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto bei Metodikos

62.4, 83.5 punktuose nustatytų reikalavimų; 2) Ataskaitoje Nr. 6327 parodyti

skaičiavimai neatspindi visų atliktų matematinių veiksmų, todėl nėra galimybės

patikrinti, ar atlikti skaičiavimai yra teisingi, todėl vertinamo nekilnojamojo

turto rinkos vertės nustatymas nėra pakankamas ir pagrįstas, vertintojas minėtą

ataskaitą parengė nesilaikydamas Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto bei

Metodikos 62.4, 83.5 punktų reikalavimų; 3) Ataskaitoje Nr. 6349 vertinamo

nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymas nėra pakankamas ir pagrįstas,

vertintojas minėtą ataskaitą parengė nesilaikydamas Įstatymo 22 straipsnio 4

dalies 13 punkto bei Metodikos 62.4, 83.5 punktuose nustatytų reikalavimų. Garbės

teismas taip pat pažymėjo, kad teisės normų nustatytų pareigų nevykdymas yra

teisės pažeidimas, todėl vertintojui turi būti skiriama drausminė nuobauda.

Pareiškėjo

teigimu, Garbės teismas nėra kompetentingas vertinti Ataskaitos atitiktį Įstatymo

ir Metodikos reikalavimams, todėl drausminė nuobauda jam paskirta ne už

kompetentingos institucijos nustatytus pažeidimus, tačiau už pažeidimus,

kuriuos veikdamas ultra vires nustatė pats Garbės teismas. Pareiškėjas

atkreipia dėmesį, kad Tarnybos išvada, jog Ataskaitos neatitinka Įstatymo 22

straipsnio 4 dalies 13 punkto ir Metodikos 62.4, 83.5 punktuose nustatytų

reikalavimų buvo priimta tik 2013 m. gegužės 31 d. (t. I, b. l. 189-191).

Turto

ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 28 straipsnio 5 dalies 1 punktas nustato,

kad Turto arba verslo vertintojų garbės teismo pareiga yra nagrinėti turto arba

verslo vertintojų drausmės bylas. Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta,

kad už šio įstatymo, Tarptautinių vertinimo standartų, Europos vertinimo

standartų, Metodikos, Turto arba verslo vertintojų profesinės etikos kodekso

pažeidimus Garbės teismas turto arba verslo vertintojui skiria vieną iš šio

straipsnio 4 dalyje nurodytų drausminių nuobaudų. Minėtos įstatymo nuostatos,

taip pat Turto arba verslo vertintojų garbės teismo nuostatai, patvirtinti

Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 1K-192,

aiškiai apibrėžia Garbės teismo kompetenciją nustatyti paminėtų teisės aktų

pažeidimus nagrinėjant turto arba verslo vertintojų drausmės bylas pagal gautus

priežiūros įstaigos teikimus.

Iš

bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo drausmės byla buvo nagrinėjama pagal Tarnybos

2013 m. gegužės 7 d. teikimą Nr. GT-36(13)-T ir 2013 m. gegužės 14 d. teikimą

Nr. GT-41(13)-T, prie teikimų buvo pridėtos Tarnybos 2013 m. gegužės 7 d.

išvada Nr. GT-36(13)-I „Dėl vertintojo D. B. veiksmų

rengiant turto vertinimo ataskaitą Nr. LT-13-03-25-6328“ ir 2013 m. gegužės 14

d. išvada Nr. GT-41(13)-I ,,Dėl turto vertintojo D. B. veiksmų

rengiant turto vertinimo ataskaitas Nr. LT-13-03-25-6327 ir Nr.

LT-13-03-29-6349 (t. I, b. l. 167-172). Įvertinus aukščiau nurodytas teisės

aktų nuostatas, darytina išvada, jog Garbės teismas, gavęs minėtus Tarnybos

dokumentus, buvo kompetentingas priimti šioje byloje skundžiamą 2013 m. gegužės

30 d. sprendimą pareiškėjo atžvilgiu. Pažymėtina, kad Garbės teismas,

priimdamas minėtą sprendimą neatsižvelgė į Tarnybos 2013 m. gegužės 31 d.

išvadą Nr. RC-32(13) (t. I, b. l. 189-191). Kaip minėta, Tarnyba, be teikimų

dėl drausmės bylos iškėlimo D. B., Garbės teismui pateikė

2013 m. gegužės 14 d. išvadą Nr. GT-41(13)-I ir 2013 m. gegužės 7 d. išvadą

Nr. GT-36(13)-I (t. I, b. l. 167-172; 173-174). Atkreiptinas dėmesys, kad šiose

išvadose buvo vertinti turto vertintojo D. B. veiksmai

rengiant turto vertinimo ataskaitas Nr. LT-13-03-25-6327, Nr. LT-13-03-29-6349

ir Nr. LT-13-03-25-6328. Pažymėtina, kad Tarnybos 2013 m. gegužės 31 d. išvada

Nr. RC-32(13) (t. I, b. l. 189-191) buvo priimta ne dėl turto vertintojo D. B. veiksmų įvertinimo, tačiau dėl pačios UAB „Resolution

valuations“ turto vertinimo ataskaitos Nr. LT-13-03-25-6327 atitikties Turto ir

verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnyje ir Metodikoje nustatytiems

reikalavimams. Tokia išvada buvo priimta atsakant į VĮ Registrų centras 2013 m.

balandžio 3 d. prašymą pateikti išvadą dėl minėtos ataskaitos atitikties

atitinkamiems teisės aktų reikalavimams. Taigi Tarnyba minėtą išvadą priėmė

įgyvendindama savarankišką savo funkciją, nesusietą su teikimų dėl drausmės

bylos iškėlimo siuntimu Garbės teismui (Įstatymo 26 str. 2 d. 3 p.). Todėl

apeliantas nepagrįstai teigia, kad Garbės teismas galėjo priimti sprendimą dėl

drausminės nuobaudos skyrimo tik gavęs minėtą Tarnybos 2013 m. gegužės 31 d.

išvadą.

Apelianto

teiginys, kad tik Tarnybai nustačius, jog Ataskaitos neatitinka Įstatymo

22 straipsnyje nustatytų reikalavimų, Garbės teismas būtų kompetentingas

priimti sprendimą drausmės byloje, teisiškai nėra pagrįstas, nes Įstatyme yra

nustatyta savarankiška Garbės teismo kompetencija, ir nėra nustatyta, kad jis

gali spręsti dėl turto ar verslo vertintojo padarytų pažeidimų rengiant

Ataskaitą tik tokiu atveju, kai gauna Tarnybos išvadą dėl ataskaitos

neatitikties minėtiems reikalavimams. Pažymėtina, kad Garbės teismo sprendimo

sukeliamos teisinės pasekmės yra orientuotos į paties vertintojo subjektines

teises, o Tarnybos išvada, kad ataskaita neatitinka Įstatymo 22 straipsnyje

nustatytų reikalavimų, reikšminga siekiant panaudoti pačią ataskaitą (Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. A492-821/2014). Teisėjų kolegijos

vertinimu, Įstatymo 23 straipsnis, reglamentuojantis, kad turto arba verslo

vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol priežiūros įstaiga nėra nustačiusi

jos neatitikties šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir

(arba) kol ji nėra nuginčyta teisme, taip pat yra reikšmingas būtent naudojant

pačią ataskaitą, tačiau ne sprendžiant dėl turto vertintojo veiksmų rengiant

ataskaitą teisėtumo. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo 2013 m. gruodžio 18 d. išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A556-2434/2013

akcentuojama, kad atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, laikytina, jog Tarnyba

nagrinėja paklausimus dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitų atitikties Įstatyme

nustatytiems reikalavimams, o Garbės teismas vertina turto vertintojo galimai

padarytus pažeidimus, t. y. tiria, ar, vertinant turtą ir rengiant ataskaitą,

nebuvo pažeisti Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų

reikalavimai. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apelianto teiginiai, jog Garbės

teismas, priimdamas nagrinėjamoje byloje skundžiamą sprendimą, pažeidė Įstatymo

23 straipsnį, nėra pagrįstas.

Apelianto

abejonės dėl Tarnybos išvadų (kadangi jos identiškos Garbės teismo sprendimo

motyvams) nėra reikšmingos, nes šioje byloje nagrinėjamas ginčas būtent dėl

Garbės teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Byloje esančios Tarnybos

išvados, teiktos Garbės teismui prieš priimant Garbės teismo sprendimą

pareiškėjo atžvilgiu, vertintinos kaip pareiškėjo drausmės bylos medžiagos

dalis, kuria rėmėsi Garbės teismas, priimdamas šioje byloje skundžiamą

sprendimą. Apeliantas nepagrindė, kodėl teismas, nagrinėdamas šią administracinę

bylą, neturėtų atsižvelgti į šiuos įrodymus. Kaip minėta, Garbės teismas

vertina turto vertintojo galimai padarytus pažeidimus. Todėl teisėjų kolegija

sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Garbės teismas neturi

kompetencijos įvertinti turto vertinimo ataskaitų atitikties Įstatymo 22

straipsnio reikalavimams. Tai, kaip minėta, yra Tarnybos kompetencija, o toks

atitikties vertinimas yra savarankiška funkcija, nesusijusi su drausmės bylos

turto vertintojui iškėlimu. Kita vertus, nagrinėjant drausmės bylą, Garbės

teismui nėra draudžiama sprendžiant, ar turto vertintojas, kurio atžvilgiu yra

iškelta drausmės byla, savo veiksmais nepažeidė Įstatymo, Tarptautinių

vertinimo standartų, Europos vertinimo standartų, Metodikos, Turto arba verslo

vertintojų profesinės etikos kodekso nuostatų (Įstatymo 29 str. 1 d.). Nagrinėjamu

atveju Garbės teismas nustatė D. B. veiksmus,

pažeidžiančius, be kita ko, Įstatymo 22 straipsnį. Tačiau šioje byloje

skundžiamu sprendimu, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas,

Garbės teismas nevertino pačių turto vertinimo ataskaitų atitikties minėto

straipsnio reikalavimams. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai

konstatavo, kad Garbės teisme drausmės bylos nagrinėjimas galimas tik Tarnybai

priėmus sprendimą dėl turto vertinimo ataskaitos atitikties Įstatymo 22 straipsniui.

Kadangi pirmosios instancijos teismas šių veiksmų nelaikė esminę reikšmę

turinčiais drausmės bylos nagrinėjimui, tokie teismo neteisingai konstatuoti

procedūriniai pažeidimai neturėjo įtakos galutiniam pirmosios instancijos

teismo sprendimo priėmimui, todėl nesudaro pagrindo skundžiamą pirmosios

instancijos teismo iš esmės teisingą sprendimą keisti ar naikinti.

Teisėjų

kolegija apeliacinio skundo argumentų, kad drausminė nuobauda pareiškėjui buvo

paskirta nesant tam pakankamo faktinio pagrindo, plačiau nenagrinėja, nes šios

aplinkybės išsamiai išanalizuotos tiek Tarnybos 2013 m. gegužės 7 ir 14 d.

išvadose, tiek pirmosios instancijos teismo sprendime, šiuose aktuose išdėstytiems

motyvams teisėjų kolegija pritaria ir jų nekartoja.

Teisėjų

kolegija, konstatuodama, kad pareiškėjui už padarytus pažeidimus drausminė

nuobauda – pastaba, paskirta pagrįstai ir teisėtai, yra proporcinga padaryto

pažeidimo sunkumui, pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą

ir apeliacinio skundo netenkina.

Teisėjų

kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo

140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n

u t a r i a:

pareiškėjo

D. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus

apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti

nepakeistą.

Nutartis

neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas

Gadliauskas

Ričardas

Piličiauskas

Dainius Raižys