AS-552-301-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS552-301/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02299-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 70.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. balandžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. P. skundu ir patikslintu skundu (b. l. 1-3, 39-40) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas atnaujinti terminą skundui paduoti; panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. 1D-6102(11); priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 11 683,16 Lt neišmokėtą valstybinės pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Pareiškėjas paaiškino, kad jam Ministerijos sprendimu buvo paskirta 646,27 Lt dydžio valstybinė pareigūnų pensija, tačiau nuo 2010 m. sausio mėn. buvo mokama sumažinta pensija. Dėl to pareiškėjas kreipėsi į Ministeriją, kuri 2013 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. 1D-6102(11) atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą. Nesutikdamas su Ministerijos sprendimu, pareiškėjas nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalį pensijai, kaip periodinei išmokai, yra taikomas penkių metų ieškinio senaties terminas, todėl darė išvadą, kad termino kreiptis į teismą nėra praleidęs. Pareiškėjas pabrėžė, kad Konstituciniam Teismui Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) atitinkamas nuostatas pripažinus prieštaraujančiomis Konstitucijai, pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis – 11 683,16 Lt. Pareiškėjas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, jog nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra numatyti senaties terminai dėl neišmokėto valstybinės pensijos priteisimo, jis vadovavosi Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalimi ir buvo įsitikinęs, kad tokiu atveju taikomas sutrumpintas penkių metų senaties terminas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog apie tai, kad ginčams dėl pensijų neišmokėtos dalies priteisimo yra taikomas trejų metų senaties terminas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino tik 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į skundą (b. l. 15-17, 44-45) prašė skundą atmesti arba bylą nutraukti. Atsakovai nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2010 m. vasario mėn., o į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei trims metams nuo sužinojimo apie savo teisių pažeidimą, prašė bylą nutraukti, nes pareiškėjas praleido terminą tokio pobūdžio reikalavimams reikšti, o tokio pobūdžio ginčui Civilinio kodekso nuostatos netaikomos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 17 d. nutartimi administracinę bylą nutraukė.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punktu ir darė išvadą, jog pareiškėjas apie pirmąją sumažintą pensiją sužinojo 2010 m. vasario mėn., o į teismą kreipėsi tik 2013 m. liepos 2 d., t. y. praėjus daugiau nei trims metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą. Šią aplinkybę teismas laikė pagrindu konstatuoti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymėjo, kad pareiškėjas prašymą grindė išimtinai subjektyvaus pobūdžio paaiškinimais apie susiklosčiusios ginčo situacijos suvokimą bei įsitikinimus.

Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pareiškėjo argumentus dėl Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 punkto taikymo nagrinėjamu atveju nelaikė pagrįstais.

Teismas atkreipė dėmesį, kad priėmus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ginčui aktualių teisės nuostatų prieštaravimas Konstitucijai buvo plačiai aptarinėjamas įvairiomis viešosiomis priemonėmis, iš kurių pareiškėjas turėjo suprasti su tuo susijusias pasekmes ir per tam tikrą terminą (per metus nuo 2012 m. vasario 6 d. (sužinojimo apie Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimą Konstitucijai diena) iki 2013 m. vasario mėn.) ar net ir nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. (2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo diena) iki 2013 m. vasario mėn., t. y. 5 mėn.) turėjo galimybę kreiptis į teismą, tačiau delsė tai padaryti.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nebuvo nustatyta jokių objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku ir tinkamai kreiptis į teismą, negalėjo tenkinti pareiškėjo prašymo ir atnaujinti terminą skundui paduoti. Šią teisiškai reikšmingą aplinkybę – skundo (prašymo) padavimo termino praleidimą, teismas laikė sudarančia teisinį pagrindą teismo procesą nutraukti (ABTĮ 101 str. 7 p.).

Dėl Ministerijos 2013 m. birželio 21 d. sprendimo Nr. 1D-6102(11) panaikinimo teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, pažymėjo, kad pareiškėjas ginčijamu sprendimu tik paliudija, jog tarp šalių yra kilęs ginčas, kurį pareiškėjas kelia praleidęs trejų metų terminą kreiptis į teismą dėl pensijos nepriemokos priteisimo. Teismas konstatavo, kad procesas negali būti beprasmis ir begalinis, nes jeigu ginčui dėl pensijos nepriemokos priteisimo yra praleistas procesinis terminas kreiptis į teismą, tai ir sprendimui dėl ginčo iškėlimo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką taip pat yra praleistas terminas, t. y. šis skundžiamas aktas pareiškėjui akivaizdžiai nesukels jokių teisinių pasekmių, nes teismas šiuo atveju asmens teisių apginti negalėtų.

III. Pareiškėjas V. P. atskiruoju skundu (b. l. 60-61) prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti, atnaujinti terminą skundui paduoti, panaikinti Ministerijos 2013 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. 1D-6102(11) ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 11 683,16 Lt neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nenumatyti senaties terminai dėl neišmokėto valstybinės pensijos priteisimo, o tuo metu, kai jam buvo mokama sumažinta valstybinė pensija, administraciniuose teismuose nebuvo jokių išaiškinimų, koks ieškinio senaties terminas taikytinas neišmokėtos valstybinės pensijos pritesimo atvejais. Pareiškėjas pažymi, kad pagal Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalį periodinių išmokų, t. y. pensijų, išieškojimui taikomas sutrumpintas penkių metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas nurodo, kad kai teisės aktų nuostatos, kurių pagrindu jam nebuvo mokama visa priklausanti valstybinė pensija, buvo pripažintos prieštaraujančiomis konstitucinėms nuostatoms ir kai nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu šis reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, kad neprieštarautų Konstitucijai, įvertinus tai, kad pakankamai ilgą laiką reikėjo laukti Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimo dėl ginčui taikomų teisės aktų nuostatų atitikimo Konstitucijai, teisės aktais nėra ir nebuvo sureglamentuoti senaties terminai, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tik 2013 m. lapkričio 7 d. išaiškino dėl neišmokėtų valstybinių pensijų priteisimo kreipimosi į teismą terminus, pareiškėjas darė išvadą, kad skundo padavimo terminas atnaujintinas.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir atskirąjį skundą atmesti.

Atsakovai pabrėžia, kad skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) dienos. Atsakovai nurodo, kad pareiškėjui apie valstybinės pensijos nepriemoką tapo žinoma 2010 m. vasario mėn., kai pirmą kartą buvo išmokėta sumažinta valstybinė pensija. Atsakovai pažymi, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie savo teisių pažeidimą dienos, t. y. praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Savo reikalavimą grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nutraukė bylą pagal ABTĮ 101 straipsnio 7 punktą. Ši teisės norma nustato, kad teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus jo padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013) reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėn., t. y. gavus pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėn. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2013 m. liepos 2 d., t. y. praleidęs paminėtą 3 metų terminą.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, jog įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimo klausimų. Paminėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėn. gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėn. ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, jog asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus paminėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Išvardytos priežastys, teisėjų kolegijos įsitikinimu, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartis nutraukti bylą pagal ABTĮ 101 straipsnio 7 punktą naikinama kaip neteisėta bei nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkina pareiškėjo prašymą ir, atnaujinęs kreipimosi į teismą terminą, administracinę bylą perduoda iš esmės nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Tokia išvada iš esmės atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pvz., 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-213/2014, 2014 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-219/2014, 2014 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-225/2014) (ABTĮ 13 str. 1 d., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Iš atskiruoju skundu skundžiamos nutarties matyti, jog pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Ministerijos 2013 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. 1D-6102(11) nurodė, jog minėtas atsakovo sprendimas nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, kadangi ginčui dėl pensijos nepriemokos priteisimo yra praleistas procesinis terminas kreiptis į teismą. Įvertinus tai, kad terminas kreiptis į teismą dėl pensijos nepriemokos priteisimo nagrinėjamu atveju yra atnaujintinas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog bylą nagrinėjant iš naujo pirmosios instancijos teisme spręstinas ir pareiškėjo reikalavimas dėl Ministerijos 2013 m. birželio 21 d. sprendimo Nr. 1D-6102(11) panaikinimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3, 4 punktais, 34 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu straipsniais teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. P. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjo V. P. prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti tenkinti ir terminą atnaujinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas