2K-470/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-470/2014

Teisminio proceso Nr. 1-67-1-00005-2011-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.28.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Gintaro Godos,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Nerijui Marcinkevičiui,

nuteistojo gynėjui Giedriui Bučinskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. V. B. gynėjo advokato Giedriaus Bučinsko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 24 d. nuosprendžio.

Šiaulių apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. nuosprendžiu S.V. B. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalį ir 246 straipsnio 2 dalį, nenustačius, kad padarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių. Be to, suėjus baudžiamosios atsakomybė senaties terminui, nutraukta baudžiamosios bylos dalis dėl kaltinimo S. V. B. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį.

AB „SEB lizingas“ ir V. K. pareikšti civiliniai ieškiniai atitinkamai dėl 8899,60 Lt ir 67 122,78 Lt priteisimo palikti nenagrinėti.

Skundžiamu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 24 d. nuosprendžiu Šiaulių apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. nuosprendžio dalis, kuria S. V. B. pagal BK 246 straipsnio 2 dalį išteisintas, o pagal 223 straipsnio 1 dalį byla nutraukta, panaikinta. Dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis, kuriuo jis nuteistas pagal BK 294 straipsnio 1 dalį 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda, o pagal 223 straipsnio 1 dalį 30 MGL (3900 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 60 MGL (7800 Lt) dydžio bauda.

Iš S. V. B. priteista 67 122, 78 Lt nukentėjusiajam V. K. turtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Gintaro Godos pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 24 d. nuosprendžiu S. V. B. nuteistas už tai, kad nuo 2010 m. spalio 14 d. iki 2011 m. spalio 12 d. Kelmės rajone, (duomenys neskelbtini), UAB „Litsoft“ priklausančioje aikštelėje, esančioje Šiaulių r., Voveriškių k., Vingio g. 1 c, bei kitose ikiteisminio tyrimo metu nenustatytose vietose, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, taip pat ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnio nuostatų, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, 1.139 straipsnio nuostatų, kad panaudoti savigyną ginant savo civilines teises leidžiama tik šio kodekso numatytais atvejais, savavališkai vykdė ginčijamą savo tariamą teisę valdyti ir naudoti kombainą „Claas Lexion 520“ (tapatumo Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kurį 2010 m. spalio 14 d. turto pardavimo iš varžytynių metu įsigijo V. K., vengė kontaktų su V. K., žinodamas pardavimo iš varžytynių rezultatus, kombaino „Claas Lexion 520“ jam neperdavė ir tokiais veiksmais padarė didelės žalos nukentėjusiojo V. K. teisėms ir teisėtiems interesams, nes buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas – nukentėjusysis V. K. nuo 2010 m. spalio 14 d. iki 2011 m. spalio 12 d. negalėjo disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiu kombainu „Claas Lexion 520“, jo teisės kombaino atžvilgiu buvo realizuotos tik atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 67-1-005-11, kurio metu taikyta procesinė prievartos priemonė, kombainas jam grąžintas sugadintas, su išimtomis detalėmis, todėl nukentėjusysis patyrė 67 122,78 Lt turtinę žalą.

Be to, tuo pačiu nuosprendžiu S. V. B. nuteistas už tai, kad būdamas S. V. B. įmonės (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos Kelmės r., (duomenys neskelbtini)) savininkas ir pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 nuostatas kaip šio ūkio subjekto vadovas būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymo organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2007 m. vasario 28 d., pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą; patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų, bei Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 22 d.

įsakymo Nr. 13 reikalavimą, kad individualios (personalinės) įmonės apskaitos dokumentus bei registrus privalo saugoti dešimt metų, nenustatė apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos ir terminų bei neišsaugojo bendrovės buhalterinių dokumentų – PVM deklaracijose nurodytas pajamas pagrindžiančių PVM sąskaitų faktūrų: 2003 metais už 7 237 Lt, 2004 metais už 4 262 Lt, 2005 metais už 2 369 Lt, 2006 metais už 888 Lt, taip pat ilgalaikio turto bei atsiskaitymų su pirkėjais ir tiekėjais apskaitos registrų, kasos knygoje užfiksuotas operacijas pagrindžiančių pirminių apskaitos dokumentų už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2007 m. vasario 28 d., ūkinių operacijų registravimo žurnalų už laikotarpį nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2005 m. rugpjūčio 1 d. iki 2007 m. vasario 28 d., specialių apskaitos dokumentų blankų naudojimo apskaitos ir išrašomu ir gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registracijos žurnalų.

Be to, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimą, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 16 punkto reikalavimą, kad visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą, S. V. B. individualios įmonės kasos knygoje nefiksavo ir į 2003 m. pajamas neįtraukė bendrovės „Stilsena“ 2003 m. spalio 31 d. sumokėtų 4 877,41 Lt.

Dėl šių pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti S. V. B. įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2007 m. vasario 28 d.

Kasaciniu skundu nuteistojo S. V. B. gynėjas advokatas G. Bučinskas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 24 d. nuosprendį ir dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 1 dalyje, jo ginamąjį išteisinti, o baudžiamąją bylą nutraukti, dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, baudžiamąją bylą nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams. Be to, panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiajam V. K. priteista 67 122, 78 Lt turtinei žalai atlyginti.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl jo ginamojo pripažinimo kaltu pagal BK 294 straipsnio 1 dalį naikintina dėl esminių BPK pažeidimų, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

Anot kasatoriaus, pakeičiant kaltinimą buvo iš esmės pažeistos BPK 256 straipsnio 1 dalies taisyklės. Prokuroras, paduodamas apeliacinį skundą ir prašydamas perkvalifikuoti jo ginamojo veiką į BK 294 straipsnio 1 dalį, piktnaudžiavo procesine padėtimi, nes pakeisti veikos kvalifikavimą buvo galima ir pirmosios instancijos teisme. Šiuo atveju pakeitus kaltinimą apeliacinės instancijos teisme, išteisintasis S. V. B. buvo priverstas iš naujo gintis nuo visiškai naujo kaltinimo apeliacinės instancijos teisme, taip atimant jam galimybę ginti savo teises visų instancijų, tarp jų ir apeliacinės instancijos, teismuose. Kasatorius pažymi, kad pakeistame kaltinime ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje apsiribota tik formaliu nurodymu, kad S. V. B. pažeidė Civilinio kodekso 1.136–1.139 straipsnius, nes šie straipsniai įtvirtina bendruosius civilinių teisinių santykių principus, jokių teisinių pasekmių nesukuria, todėl iš apkaltinamojo nuosprendžio neaišku, kokius konkrečius įstatymus ir kokią konkrečią tvarką pažeidė S.V. B.

Kasatorius teigimu, apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, abejonės aiškino ne kaltinamojo naudai, taip iš esmės pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, nekaltumo prezumpcijos ir rungimosi principus. Iš apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad teismas S. V. B. pripažinimą kaltu pagal BK 294 straipsnio 1 dalį grindė aplinkybe, jog S. V. B. nuo 2010 m. spalio 14 d. iki 2011 m. spalio 12 d. nukentėjusiajam V. K. neperdavė, nenurodė buvimo vietos, nelaikė prie namų kombaino, kurį nukentėjusysis įsigijo varžytynėse. Pasak kasatoriaus, darydamas šią išvadą, teismas neatsižvelgė į svarbią aplinkybę, jog kombainas niekada nebuvo laikomas (duomenys neskelbtini) miestelyje šalia S. V. B. namų dėl vietos trūkumo. Faktiškai kombainas visą laiką iki 2011 m. rugpjūčio mėnesio buvo laikomas Kelmės rajone, (duomenys neskelbtini), ir apie tai buvo žinoma antstoliui R. K. bei kombainą įvertinusiai B. T., todėl antstoliui buvo žinoma turto buvimo vieta ir jis galėjo ją nurodyti naujajam turto savininkui. Kombaino buvimo vieta buvo pakeista tik 2011 m. rugpjūčio mėnesį, kai kombainas buvo perduotas remontuoti UAB „Litsoft“ atstovams. Be to, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į svarbią aplinkybę, kad po varžytynių akto surašymo S. V. B. ginčijo varžytynes, o tai stabdo varžytynių rezultatą bei turto perdavimą naujajam savininkui iki civilinis ginčas bus išspręstas.

Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 294 straipsnio 1 dalį. S. V. B. po 2010 m. spalio 14 d. turto pardavimo iš varžytynių akto priėmimo ir jo patvirtinimo Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėjos rezoliucija 2010 m. lapkričio 17 d. neatliko jokių neteisėtų veiksmų (kasaciniame skunde nurodoma 2010 m. spalio 17 d.). Vien tai, kad S. V. B. vengė kontakto su nukentėjusiuoju V. K., nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad S. V. B. taikytina baudžiamoji atsakomybė, ypač atsižvelgus į tai, kad S. V. B. nebuvo supažindintas su turto arešto sąlygomis, t. y. su savo teisėmis, pareigomis bei atsakomybe. Šioje byloje yra svarbi ir teisinės atsakomybės rūšių atskyrimo problema. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai, plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-409/2011) ne kartą pažymėta, kad pripažįstant veiką nusikalstama labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Nagrinėjamoje byloje nukentėjusysis V. K., įsigijęs kombainą varžytynėse ir negalėdamas perimti jo valdymo, savo teises galėjo realizuoti civilinio proceso tvarka, tačiau to nepadarė, motyvuodamas tuo, kad nėra teisininkas ir tam neturi laiko, o tai nėra valdymo teisės pažeidimo pagrindas, kurį savo veiksmais sukūrė S. V. B. Dėl to civilinis procesas dėl turto valdymo teisių pažeidimo liko neišnaudotas, o neišnaudojus civilinio proceso teikiamų galimybių, negalimas ir veikos kriminalizavimas. Pažymėtina, kad S. V. B., kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse, neturėjo pareigos perduoti turto nukentėjusiajam V. K., šią pareigą turėjo kiti asmenys, todėl S. V. B. pažeisti daikto valdymo teisių negalėjo.

Kasatorius nurodo, kad kasacinės instancijos teismas, pripažinęs, jog S. V. B. pagal BK 294 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai, netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, turi panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria S. V. B. nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, nes dėl šios veikos yra suėję apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai.

Kasatorius teigia, kad civilinė S. V. B. atsakomybė šioje byloje nėra galima, nes nenustatyta, kokia buvo kombaino būklė turto arešto dieną, įvertinus turtą ir išvaržius turtą. Iš bylos duomenų matyti, kad 2009 m. balandžio 27 d., kai antstolis R. K. areštavo S. V. B. priklausantį kombainą, nebuvo nustatyta kombaino komplektacija, jis tinkamai neaprašytas, specifikacijos duomenys buvo paimti iš interneto, kaina nustatyta pagal kitų parduodamų kombainų rinkos kainas. S. V. B. nesutikus su antstolio nustatyta kaina, buvo pasitelkta nekilnojamojo turto vertintoja B. T., kuri kombainą taip pat įvertino tik pagal išorinį vaizdą. Pats nukentėjusysis kombainą varžytynėse pirko jo neapžiūrėjęs ir neįsitikinęs, kad jis tinkamos būklės. Byloje nėra nustatyta, kada kombainas paskutinį kartą buvo tinkamas naudoti, nes S.V. B. buvo atidavęs jį remontuoti UAB „Litsoft“.

Kasacinis skundas tenkintinas.

Darytina išvada, kad S.V. B. veikoje nėra BK 294 straipsnio 1 dalyje nustatytų požymių. BK 294 straipsnio taikymo klausimais Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra priėmęs vienodos teismų praktikos formavimui reikšmingų nutarčių, įskaitant ir didžiausią precedento galią turinčias Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-2/2010, 2K-383/2011, Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, Nr. 2K-P-183/2012) yra išaiškinta, kad:

savavaldžiavimas – tai savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas, padaręs didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) nustato, kad įgyvendindami teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų;

situacijos, kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę sąmoningai ignoruodamas įstatymo reikalavimus, laikoma, kad jis veikia savavališkai, o kai toks savavališkas teisės vykdymas yra pavojingas ir padaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams, atsiranda pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą;

inkriminuojant savavaldžiavimą būtina nustatyti ir tai, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms ir interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia) arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia);

turi būti konstatuota, kad kaltininko elgesys ne apskritai (miglotai) pažeidžia „įstatymų nustatytą tvarką“, bet yra neteisėtas (konkrečiai nurodant, kokie įstatymai ar teisės aktai, nustatantys minėtą tvarką, yra pažeisti), agresyvus, baustinas ir pan.;

privalomas patraukti baudžiamojon atsakomybėn už savavaldžiavimą būtinas objektyvusis požymis – veiksmai, pažeidžiantys įstatymų nustatytą tvarką (vykdyti tikrą ar tariamą teisę, paprastai, įmanoma tik veikimu);

negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas ir kad tai derinasi ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos pačios griežčiausios priemonės – bausmės, ir kad dėl to kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).

Kasacine tvarka apskųstame Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 24 d. nuosprendyje kasacinė praktika yra minima, tačiau teismo išvados darytos nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų esmės. Apeliacinės instancijos teismas konkrečiai nenurodė, koks kaltininko elgesys laikytinas neteisėtu. Konstatavimas, kad S. V. B. vengė kontaktų su nukentėjusiuoju V. K., bei nuorodos į CK 1.138 ir 1.139 straipsnius, numatančius, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas (CK 1.138 straipsnis) ir kad panaudoti savigyną ginant savo civilines teises leidžiama tik CK numatytais atvejais (CK 1.139 straipsnis), konkrečiau neargumentuojant, kaip S. V. B. šias nuostatas pažeidė, nėra pagrindas daryti išvadą, jog buvo padaryta BK 294 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika. Apeliacinės instancijos teismo 2014 m. sausio 24 d. nuosprendyje nėra paaiškinta, kokie konkretūs įstatymų reikalavimai buvo pažeisti vengiant kontaktų, kodėl kontaktų vengimas turi būti pripažįstamas baudžiamąją atsakomybę užtraukiančiu pavojingu elgesiu. Juolab kad ir išvada apie kontaktų vengimą daryta remiantis iš esmės tik nukentėjusiojo parodymais apie tai, kad jis buvo nuvykęs pas S. V. B., matė, kad dega šviesa, tačiau į namus nebuvo įsileistas. Tokia nukentėjusiojo nurodoma aplinkybė savaime negali būti pagrindas konstatuoti, kad S. V. B. pažeidė kokius nors įstatymų reikalavimus. Neįleidimas į namus nagrinėjamoje situacijoje negali būti vertinamas kaip baudžiamąją atsakomybę užtraukiantis CK reikalavimų teises ginti per teismą, nenaudoti savigynos būdų pažeidimas. Abstrakčios nuorodos į minėtas CK nuostatas apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, nenurodant jokių teisės aktų, nustatančių pareigą asmeniui, kurio turtas buvo parduotas varžytynių metu, teikti pagalbą turto pirkėjui perimant turtą, dėti pastangas, kad tas turtas būtų kuo greičiau perduotas ar pan., nėra tinkami teisiniai argumentai, galintys pagrįsti išvadą, kad buvo savavališkai vykdoma ginčijama savo tariama teisė BK 294 straipsnio 1 dalies prasme.

Pažymėtina, kad iš V. K. parodymų yra aišku, jog varžytynes vykdęs antstolis jam negalėjo teisingai nurodyti, kur yra varžytynėse pardavinėjama technika. Tokioje situacijoje yra pagrindas teigti, kad V. K. teisė į nuosavybę buvo varžoma pirmiausia ne dėl S. V. B. prieštaraujančio įstatymams elgesio, o dėl ne itin tinkamo varžytynių organizavimo. Sutiktina ir su kasacinio skundo argumentais, kad vien tik ta aplinkybė, jog nukentėjusysis nėra teisininkas, nėra pagrindas daryti išvadą, kad nukentėjusiojo interesai negalėjo būti ginami švelnesniais už baudžiamąjį persekiojimą būdais. Apeliacinės instancijos teismo 2014 m. sausio 24 d. nuosprendyje nėra jokių motyvų, iš kurių būtų aišku, dėl kokių priežasčių kombaino „Claas Lexion 520“ perdavimo klausimas negalėjo būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka, t. y. kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį buvo laikytasi baudžiamųjų bylų dėl savavaldžiavimo praktikai ypač aktualių Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimų, kad tais atvejais, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.).

Padarius išvadą, kad S. V. B. veikoje nėra BK 294 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, kartu darytina išvada, kad dėl senaties terminų suėjimo S. V. B. negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė ir pagal BK 223 straipsnio 1 dalį.

Kasacinio skundo argumentai dėl apeliacinio proceso metu padarytų esminių BPK pažeidimų bei S. V. B. civilinės atsakomybės negalimumo yra nenagrinėti, nes konstatavus, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, šių argumentų nagrinėjimas negali turėti jokios įtakos kasacinės instancijos teismo priimamam sprendimui.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 24 d. nuosprendžio dalį, kuria panaikinta Šiaulių apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. nuosprendžio dalis dėl S. V. B. išteisinimo pagal BK 246 straipsnio 2 dalį, bylos pagal 223 straipsnio 1 dalį byla nutraukimo ir S. V. B. nuteistas pagal BK 294 straipsnio 1 dalį 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda, pagal 223 straipsnio 1 dalį 30 MGL (3900 Lt) bauda, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 60 MGL (7800 Lt) dydžio bauda, iš S. V. B. priteista 67 122, 78 Lt nukentėjusiajam V. K. turtinei žalai atlyginti, panaikinti ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. nuosprendį be pakeitimų.

Kitos Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 24 d. naujo nuosprendžio dalies, kuria, išnagrinėjus prokuroro apeliacinį skundą, palikta nepakeista Šiaulių apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. nuosprendžio dalis, nenaikinti ir nekeisti.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Viktoras Aidukas

Gintaras Goda