A-261-32-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-32/2014

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-16764-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.; 15.2.3.1; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, atstovaujamai Kauno miesto savivaldybės administracijos, dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas AAS „Gjensidige Baltic“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 58–59), prašydamas: priteisti iš Kauno miesto savivaldybės 3 175,72 Lt turtinės žalos atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 100 Lt žyminį mokestį.

Nurodė, kad 2011 m. liepos 25 d. apie 22.30 val. draudėjas K. V., vairuodamas transporto priemonę Opel Vectra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Raudondvario plento gatvėje, Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamoje dalyje esančią duobę, kuri buvo neaptverta ir nepažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais. Dėl šių priežasčių galimybė pastebėti duobę kelyje buvo ypatingai apsunkinta. Transporto priemonė, kuri apdrausta Transporto priemonių draudimu, buvo apgadinta. Į eismo įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams ir apžiūrėjus įvykio vietą, transporto priemonės vairuotojo veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimo nebuvo nustatyta. Draudėjas informavo pareiškėją, kad dėl įvykusio eismo įvykio jam nuosavybės teise priklausančiai transporto priemonei buvo padaryta žala ir prašė išmokėti draudimo išmoką. Pareiškėjas, vadovaudamasis žalą pagrindžiančiais dokumentais, atlygino dėl eismo įvykio patirtą turtinę žalą – viso 3 175,72 Lt. Išmokėjęs draudimo išmoką pareiškėjas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso – (toliau – ir CK) 6.1015 str.). Turtinė žala iki šios dienos nėra atlyginta, todėl turi būti priteista teismine tvarka. Kadangi nagrinėjamu atveju yra visos būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos, pareiškėjas prašo skundą tenkinti ir priteisti iš Kauno miesto savivaldybės žalos atlyginimą bei 100 Lt žyminį mokestį, taip pat 6 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 47–50) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo manymu, pareiškėjas neįrodė atsiradusios žalos priežastinio ryšio su atsakovo veiksmais (neveikimu). Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos (toliau – ir Kauno apskrities VPK KPV) 2011 m. liepos 25 d. nutarime konstatuota, jog išorinių apgadinimų požymių nesimato, todėl vėlesnis apsunkintas automobilio valdymas nereiškia, jog jis atsirado dėl įvažiavimo į duobę. Be to, pateiktuose dokumentuose netiksliai nurodyta duobės buvimo, kurioje tariamai buvo apgadintas automobilis, vieta. Pareiškėjo reikalavimas visiškai nepagrįstai grindžiamas jo paties sudarytomis preliminariomis sąmatomis, į paskaičiavimus yra nepagrįstai įtrauktas PVM, taip pat keistinų detalių nusidėvėjimas. Nei viename iš pateiktų dokumentų nėra jokios išvados, kad būtent ginčo duobė galėjo sukelti ir būtent ji sukėlė nurodytus automobilio sugadinimus. Dėl eismo įvykio yra atsakingas pats vairuotojas, kuris neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, nebuvo atidus ir iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio, nestabdė transporto priemonės, ar neapvažiavo kliūties. Objektyvių įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio egzistavimą, byloje nėra. Pareiškėjas, nenustatęs visų reikšmingų aplinkybių, reikalingų atsakomybei už žalą pagrįsti, savo rizika išmokėjo apgadinto automobilio savininkui žalos atlyginimą ir dabar nepagrįstai siekia šios sumos priteisimo regreso tvarka iš atsakovo. Pareiškėjo reikalavimas priteisti 6 procentų dydžio metines palūkanas taip pat yra nepagrįstas, nes CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju neturėtų būti taikomos, kadangi šiuo atveju žala yra kildinama iš viešosios teisės normos, o atsakovas nėra nei verslininkas, nei privatus juridinis asmuo.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 10 d. sprendimu (b. l. 101–107) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės AAS „Gjensidige Baltic“ naudai 3 175,72 Lt turtinės žalos atlyginimui, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme (2012 m. gruodžio 20 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, o likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2011 m. balandžio 1 d. pareiškėjas (draudikas) su K. V. (draudėju) sudarė transporto priemonių draudimo sutartį (Draudimo liudijimas Nr. duomenys neskelbtini) (b. l. 11). Šia sutartimi buvo apdraustas automobilis Opel Vectra valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Draudimo sutartis buvo sudaryta laikotarpiui nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d. 2011 m. liepos 25 d. apie 22 val. Kauno mieste, Raudondvario plento gatvėje, ties namu Nr. 250, įvyko eismo įvykis, kurio pasėkoje draudėjas, vairuodamas paminėtą automobilį, įvažiavo į duobę, esančią kelio važiuojamoje dalyje, kuri buvo užpilta vandeniu, nepažymėta jokiais skiriamaisiais ženklais ir jos vizualiai nesimatė. Eismo įvykio pasėkoje automobilis Opel Vectra buvo apgadintas. Kauno apskrities VPK KPV nustatė, kad vairuotojas Kelių eismo taisyklių nepažeidė, o gatvėje esanti duobė nebuvo tinkamai pažymėta, užpilta vandens, todėl jos vizualiai nesimatė (prijungtos ATP bylos dokumentų duomenys). Šis procesinis sprendimas (nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 250 str. 1 p.) objektyviai buvo žinomas atsakovui ir yra įsiteisėjęs. Automobilis Opel Vectra įvykio metu buvo apdraustas AAS „Gjensidige Baltic“ Transporto priemonių draudimu, todėl transporto priemonės draudėjas pateikė prašymą atlyginti patirtą žalą (b. l. 24). Atlikus transporto priemonei padarytos žalos įvertinimą bei paskaičiavus remonto darbus buvo nustatyta, jog transporto priemonės savininkui dėl šio eismo įvykio metu apgadinto automobilio Opel Vectra padaryti nuostoliai sudarė 3 175,72 Lt (b. l. 25–33), todėl pareiškėjas 2011 m. rugpjūčio 8 d. išmokėjo transporto priemonės savininko nurodytai remonto įmonei (b. l. 32) 3 175,72 Lt (b. l. 33), pagal šios įmonės pateiktą PVM sąskaitą faktūrą (b. l. 30).

Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, CK 6.246, 6.247, 6.249 ir 6.271 straipsniais, taip pat Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, teismas pažymėjo, kad viešajai (valstybės ir, tuo pačiu, savivaldybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (ABTĮ 57 str.).

Sistemiškai vertindamas CK 6.266 straipsnio ir 6.270 straipsnio 1 dalies, Vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 3 straipsnio 8 dalies, 6 straipsnio 32 punkto (viena iš savarankiškųjų savivaldybės funkcijų – vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas bei saugaus eismo užtikrinimas), 2004 m. vasario 11 d. LRV nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 6, 12 ir 42 punktų bei Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas padarė išvadą, jog prašoma atlyginti turtinė žala kilo (yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje) iš atsakovo veiklos (neveikimo) viešojo administravimo srityje (ABTĮ 57 str.). Be to, atsižvelgta ir į tai, jog CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal šio straipsnio 2 dalį reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis Taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Iš to seka, kad nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (ABTĮ 13 str., 20 str., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011 ir kt.).

Teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų visetą, pabrėžė, kad administracinėje byloje nėra pakankamo pagrindo objektyvių duomenų išvadai, kad pats draudėjas, vairavęs transporto priemonę, pažeidė Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo, Kelių eismo taisyklų nuostatas (ABTĮ 57 str.). Kauno apskrities VPK KPV nutarime (prijungtos ATP bylos dokumentų duomenys), kuriuo nutraukta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, automobilio vairuotojo (draudėjo) veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties nenustatyta.

Šis nutarimas priimtas nepažeidžiant esminių ATPK nuostatų, yra motyvuotas ir, tuo pačiu, procesiškai įsiteisėjęs. Byloje taip pat nėra ginčo, kad konkreti kelio duobė (arba kelio atkarpa), esanti Raudondvario plento gatvės, ties pastatu Nr. 250, važiuojamojoje dalyje ir kurioje buvo apgadintas automobilis, nebuvo paženklinta, neaptverta ar kitaip pažymėta, taip pat buvo užlieta vandeniu ir dėl to objektyviai buvo apsunkintas jos matomumas vairuotojui bei galimybė jos išvengti staigiai manevruojant. Tai duoda pagrindą išvadai, jog transporto priemonės vairuotojo veiksmuose nebuvo jokių didelio neatsargumo, nerūpestingumo požymių, taip pat nėra jokio pagrindo svarstymui apie nenugalimos jėgos egzistavimą ginčo situacijoje.

Policijos pareigūnai įvykio vietoje betarpiškai apžiūrėjo sugadintą transporto priemonę, taip pat eismo įvykio schemoje užfiksavo su įvykiu susijusias aplinkybes – jo vietą, nepažymėtą gatvėje esančią duobę, jos išmatavimus, dislokaciją automobilio atžvilgiu, kitus reikšmingus atstumus. Šių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina patį eismo įvykio faktą. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų savo teiginiams apie duobės buvimo ties pastatu Nr. 288 pagrįsti, nors APT byloje tiek automobilio, tiek kelio važiuojamojoje dalyje esančios duobės atstumų matavimai atlikti atstumus imant nuo pastato Nr. 250.

Taip pat ir atsakovo argumentai, kad pats vairuotojas nebuvo atsargus, atidus ir pasirinkęs saugų greitį galėjo išvengti eismo įvykio bei automobilio apgadinimo dėl įvažiavimo į duobę, grindžiami vien tik prielaidomis, tačiau jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję autoįvykį ar prisidėję prie jo kilimo, teismui nepateikta, todėl išvadai, jog pats vairuotojas nesilaikė KET reikalavimų, ar atliko kitus veiksmus, kurie bent iš dalies įtakojo žalos atsiradimą, nėra jokio pagrindo (ABTĮ 57 str.).

Dar kartą pažymėta, kad eismo įvykio metu duobė buvo pilna vandens, buvo vėlus paros metas, todėl galimybė pastebėti kliūtį (duobę) kelyje buvo ypatingai apsunkinta (ABTĮ 57 str.).

Įvertinęs pareiškėjo pateiktų įrodymų visumą, teismas konstatavo, kad turtinės žalos dydis visiškai įrodytas pateiktų dokumentų duomenimis, kurie patvirtina realias automobilio remonto išlaidas. Įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti, teismui taip pat nebuvo pateikta. Atsakovas tik deklaratyviai nurodė, jog remonto kaina per didelė, tačiau jokiais objektyviais duomenimis (įrodymais) savo teiginių nepagrindė. Transporto priemonės techninės apžiūros akto, foto nuotraukų, Remonto sąmatos, ATP bylos dokumentų duomenys, neginčijamai patvirtina, kad yra priežastinis ryšys tarp kliūties (duobės gatvės, kurios savininkas atsakovas, važiuojamojoje dalyje), eismo įvykio mechanizmo ir užfiksuotų automobilio apgadinimų (ABTĮ 57 str.). Transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklių Nr. 214, patvirtintų AAS „Gjensidige Baltic“ 2009 m. lapkričio 5 d. Direktorių tarybos posėdyje protokolu Nr. 27 6.5.2. punktas numato, kad jei draudžiamojo įvykio kaltininkas nustatytas ir draudikas įgyja teisę regreso tvarka išieškoti išmokėtą draudimo išmoką, apskaičiuota suma nemažinama besąlyginės išskaitos suma, nors ginčo atveju iškaita išvis nebuvo numatyta (b. l. 11). Teismui pateiktų įrodymų visetas davė pagrindą išvadai, kad duotoje situacijoje nėra jokios draudėjo kaltės dėl kilusių pasekmių (atsiradusių apgadinimų), o kaltininkas (atsakovas) yra žinomas.

CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto vieno iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo principo, išimtį reglamentuoja CK 6.251 straipsnio 2 dalis, suteikianti teismui, atsižvelgiant į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir tarpusavio santykius, sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių padarinių. Tačiau nagrinėjamos bylos atveju tokių aplinkybių, įgalinančių šiuo aspektu sumažinti nuostolių dydį, nenustatyta. Be to, Išvados, Sąmatos, PVM sąskaitos faktūros (b. l. 18–31) duomenys patvirtina, jog sugadintos detalės buvo keičiamos prastesnės kokybės (neoriginaliomis) detalėmis, todėl nusidėvėjimo procentas pagrįstai neišskaičiuotas iš keičiamų detalių vertės. Pažymėta ir tai, kad atlyginamų draudėjui nuostolių dydį, rūšis ir tvarką apibrėžia draudimo sutartis ir civilinės atsakomybės draudimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimas Nr. 27). Jokių pagrįstų įrodymų, paneigiančių nurodytas automobilio remonto darbų išlaidas, jog pagal automobilio sugadinimo pobūdį nurodyti darbai nebuvo techniškai būtini ir nebuvo susiję su patirtais automobilio sugadinimais, ar remonto darbai buvo mažesnės kainos, atsakovas nepateikė, taip pat neprašė skirti ekspertizės žalos dydžiui nustatyti. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas, įvertinęs abiejų šalių pateiktus įrodymus. Ši nuostata negali būti aiškinama kaip įpareigojanti teismą visais atvejais savo iniciatyva rinkti įrodymus priteistinų nuostolių dydžiui nustatyti. Teismas, taikydamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, turi paisyti visuotinai pripažinto šalių rungimosi procese principo. Pateikti nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga. Todėl, remiantis bylose dėl civilinės atsakomybės delikto pagrindu taikytinu rungtyniškumo principu, atsakovui nesutikus su pareiškėjo pateiktai duomenimis dėl drausimo išmokos dydžio, pats atsakovas turėjo teikti įrodymus, paneigiančius pareiškėjo pateiktus duomenis.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio, 27 straipsnio, 46 straipsnio, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos analizė teismui leido padaryti išvadą, jog priteistina suma nemažintina PVM dalyje. Atkreiptas dėmesys, jog automobilis buvo visiškai suremontuotas ir pateikti visi remonto išlaidas patvirtinantys dokumentai, atsakovas savo argumentams pagrįsti jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl duotoje situacijoje teisiškai nereikšmingi atsakovo argumentai dėl vertintojų teisinio statuso (ABTĮ 57 str.).

Teismas pažymėjo, jog Kauno miesto savivaldybė, būdama atsakinga už gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą bei saugaus eismo užtikrinimą, privalėjo būti rūpestinga bei aktyvi – t. y. tinkamai ir efektyviai įgyvendindama teisės aktuose nustatytą pareigą dėl gatvių remonto, užtikrinti, kad vairuotojams, turtui nekeltų grėsmės. Taigi, teisės aktuose nustatytos minėtos pareigos atsakovas tinkamai neatliko, tuo pažeisdamas ir CK 6.246 straipsnio 1 dalyje numatytą bendro pobūdžio pareigą – elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tai davė pakankamą pagrindą išvadai, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Atsakovo argumentai, jog riziką už automobilio sugadinimus turi prisiimti tik pats vairuotojas, sudarytų dar didesnes prielaidas atsakovui ir toliau elgtis neatsakingai, ignoruoti teisės aktuose numatytas pareigas dėl kelių priežiūros bei remonto, taip keliant grėsmę eismo saugumui, neprisiimti atsakomybės, nepagrįstai perkeliant ją patiems eismo dalyviams (ABTĮ 57 str.).

Įvertinęs aukščiau aptartų įrodymų visumą, bei atsižvelgęs į teisės aktų normų analizę, teismas konstatavo, kad atsakovas neužtikrino Raudondvario plento gatvės atitinkamos važiuojamosios dalies tinkamos priežiūros (taip pat jos remonto ir, to pasėkoje, saugaus eismo), todėl dėl tokio neteisėto neveikimo buvo apgadinta draudėjui nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė. Pareiškėjas, remdamasis draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, kompensavo materialines išlaidas, kurios buvo būtinos sugadinto automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti. Pabrėžta, kad sprendžiant iškilusį ginčą, teismui nekilo jokių abejonių dėl tiesioginio priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos bei atlygintos turtinės žalos. Taigi, esant visoms būtinosioms viešosios atsakomybės sąlygoms, pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstas ir tenkintas visiškai (ABTĮ 57 str., 88 str. 5 p., CK 6.271 str.).

Pareiškėjo prašymas priteisti iš atsakovo 6 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, patenkintas iš dalies. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl pareiškėjui priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 2012 m. gruodžio 20 d. (ieškinio priėmimo diena) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 str. 1 d.). Palūkanų priteisimas kyla iš įstatymu nustatytos deliktinės prievolės, todėl atsakovo argumentai dėl palūkanų nepriteisimo laikyti nepagrįstais bei atmesti (ABTĮ 13 str., 20 str., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195-10, 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1578/2012 ir kt.). Teismui pateikti duomenys davė pagrindą išvadai, kad Kauno miesto savivaldybė akivaizdžiai nėra nei verslininkas, nei privatus juridinis asmuo, todėl skundo reikalavimas dėl palūkanų priteisimo tenkintas iš dalies.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikyti pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstyti ir neanalizuoti.

Dėl pareiškėjo prašymo priteisti jo naudai sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį teismas pažymėjo, jog administracinėje byloje nėra duomenų, patvirtinančių žyminio mokesčio sumokėjimą. Be to, ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies 11 punktas numato, jog tokio pobūdžio skundai neapmokestinami. Dėl paminėtų aplinkybių kaip nepagrįstas atmestas pareiškėjo prašymas dėl teismo išlaidų (žyminio mokesčio) priteisimo iš atsakovo.

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė apeliaciniu skundu (b. l. 109–113) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi juo pareiškėjui, kuris yra PVM mokėtojas, priteistas PVM kaip nuostolis dėl tariamo eismo įvykio, nors Lietuvos teismų praktikoje yra išaiškinta, kad PVM mokėtojo nuostolis tiek remontuojant, tiek neremontuojant automobilio yra remonto paslaugų ir detalių vertė be PVM. Šiuo aspektu teismas netinkamai taikė Lietuvos teismų suformuluotą praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1997/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006).

2. Nei iš vieno byloje pateikto dokumento nėra matyti, jog, kaip teismas nepagrįstai nurodo, „sugadintos detalės buvo keičiamos prastesnės kokybės (neoriginaliomis) detalėmis, todėl nusidėvėjimo procentas pagrįstai neišskaičiuotas iš keičiamų detalių vertės“. Byloje pateiktoje PVM sąskaitoje faktūroje (Serija TR1) Nr. 07937 nurodyta „A/m kėbulo remonto darbai ir detalės“, todėl nėra aišku, kuo remiantis nustatyta, kad tai siejama su važiuokle ir jos gedimais. Bet kuriuo atveju, Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro įsakymu 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120/ 2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101 (toliau – ir Instrukcija), 60 punkte nurodyta, kaip turėtų būti apskaičiuojamas keičiamų dalių nuvertinimas dėl nusidėvėjimo, ir joje nėra nei vieno punkto, kuris nurodytų, kad keičiant nenaujomis detalėmis, nereikėtų jo skaičiuoti.

3. Nei vienas byloje pateiktas dokumentas nepatvirtina priežastinio ryšio buvimą tarp tariamo įvykio ir priteistos žalos, nes turi būti įrodyta ne tik tai, kad buvo duobė, ne tik tai, kad automobilis apgadintas, bet ir kad apgadinimai, už kuriuos prašoma atlyginti žalą, atsirado būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę. Pats vairuotojas turėjo būti atidus, nes per įvairias žiniasklaidos priemones žmonės ne kartą informuoti, kad Kauno gatvėse gali būti duobių ir reikia būti atidžiais kelyje. Vadinasi, teismas nepagrįstai konstatavo, jog turtinės žalos dydis įrodytas. Kauno apskrities VPK KPV 2011 m. liepos 25 d. nutarime nurodyta, kad „išoriškai apgadinimo požymių nesimato“. Tai, kad vairuotojas skundėsi pasunkėjusiu valdymu ir pašaliniu girgždėjimu (2003 m. automobilis), nereiškia, jog visa tai atsirado dėl įvažiavimo į ginčo duobę. Duomenų, kurie patvirtintų, kad automobilio valdymas nebuvo pasunkėjęs ir nebuvo pašalinio girgždėjimo iki tariamo eismo įvykio, byloje nėra, kaip ir nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad ginčo automobilis nebuvo valdomas po tariamo eismo įvykio, taip labiau pažeidžiant jo važiuoklę. Priešingai, ginčo automobilio apžiūra atlikta ne tariamo eismo įvykio vietoje, todėl akivaizdu, kad juo buvo sėkmingai važiuojama po tariamo eismo įvykio.

4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo pateiktose nuotraukose užfiksuota duobė – Raudondvario pl., ties pastatu Nr. 288, o ne ties pastatu Nr. 250, tuo tarpu Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos 2011 m. liepos 25 d. nutarime nurodyta, kad įvažiuota ties namu Nr. 250, kas kelia pagrįstų abejonių visų pareiškėjo pateiktų dokumentų patikimumu.

5. Tariamo įvykio aplinkybės grindžiamos tik vairuotojo paaiškinimais, nors įvykis tariamai įvyko Raudondvario plento gatvėje (vienoje iš pagrindinių Kauno miesto gatvių) apie 22.00 val., kuomet vis dar vyksta automobilių srautų judėjimas, bet jis tokiu paros metu ne toks intensyvus. Įvykis tariamai įvyko ne piko metu ir vasarą, kuomet dalis gyventojų atostogauja ir yra išvykę, taigi, ir automobilių srautai miesto gatvėse yra sumažėję, o Raudondvario plente vienos eismo juostos plotis 4 m, tuo tarpu ginčo išdaužos – 0,3 m., tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Teismų praktikoje yra konstatuota, jog nesant byloje duomenų, kurie patvirtintų, kad vairuotojas, veikdamas tiek rūpestingai ir apdairiai, kiek yra būtina atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, negalėjo pastebėti ir sustoti ar kitaip išvengti važiuojamojoje kelio dalyje esančios duobės, dalis atsakomybės už žalą tenka ir vairuotojui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012). Tokių duomenų šioje byloje nėra.

6. Šioje byloje nėra pateikta jokių dokumentų, kurie pagrįstų, jog vertinant ginčo transporto priemonei tariamai padarytą žalą buvo atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus.

7. Kauno miesto savivaldybė turi pareigą taisyti (remontuoti) kelius ir siekti užtikrinti saugų eismą juose, tačiau ši pareiga negali būti suabsoliutinta. Kauno miesto gatvės (viso apie 955 km) yra reguliariai tvarkomos pagal turimas lėšas, nes tam skirtas finansavimas yra ribotas ir nepakankamas. Kauno miesto gatvių išdaužų užtaisymo darbai, jų mastas, atlikimo laikas ir panašiai yra priklausomi ne tik nuo Kauno miesto savivaldybės biudžeto, bet ir nuo Kelių direkcijos, todėl ne tik Kauno miesto savivaldybė, bet ir Kelių direkcija yra atsakinga už Kauno miesto gatvių priežiūrą. Kelių priežiūros tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155, 30 punkte įtvirtinta, kad ne tik kelio savininkas, bet ir policijos pareigūnai turi rūpintis saugaus eismo užtikrinimu, eismo sąlygų gerinimu vietinės reikšmės keliuose. Pirmosios instancijos teismas į tai nepagrįstai neatsižvelgė. Atsakovo manymu, Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas sudaro sąlygas piktnaudžiauti savivaldybių pareiga prižiūrėti kelius, teismo sprendimas suponuoja neteisėtą išvadą, kad Kauno miesto savivaldybė atsakinga už visų automobilių, esančių Kauno mieste, važiuoklių sugadinimus ir su tuo susijusias išlaidas, nepriklausomai nuo to, kur ir kaip tie sugadinimai atsirado.

8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė priteisti pareiškėjo naudai 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo. Šios bylos nagrinėjimas užsitęsė ne dėl Kauno miesto savivaldybės kaltės (byla buvo perduota Kauno apylinkės teismui). Kauno miesto savivaldybė pateikė visus procesinius dokumentus bei atliko kitus procesinius veiksmus nepraleisdama nurodytų terminų. Teisines pasekmes dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais neveikimo viešojo administravimo srityje nustato viešosios teisės normos, todėl CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju turėtų būti netaikytinos. Be to, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktas nenumato palūkanų dėl žalos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo mokėjimo.

Pareiškėjas AAS „Gjensidige Baltic“ su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 118–122) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas sutinka su Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendime nurodytais teiginiais, taip pat remiasi savo skunde pirmosios instancijos teismui pateiktais argumentais.

1. Pareiškėjas, vadovaudamasis CK 6.266 ir 6.271 straipsniais, Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktu, Kelių priežiūros tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155, 6, 12.1-12.2, 13.4 ir 42 punktais, teigia, jog apeliantas yra atsakingas už vietinės reikšmės gatvių ir kelių priežiūrą bei jų taisymą. Žalos atsiradimą šiuo atveju sąlygojo savivaldybei teisės aktais priskirtų funkcijų nevykdymas.

2. Pareiškėjas nesutinka su apelianto teiginiu, jog žalą gali įvertinti išimtinai tik atestuoti kilnojamojo turto vertintojai. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 punkte yra labai aiškiai reglamentuota, kas yra draudimo veikla, t. y. „draudimo veikla turintis teisę užsiimti subjektai Lietuvos Respublikoje negali vykdyti jokios kitos ūkinės komercinės veiklos, išskyrus draudimo, perdraudimo ir su šia veikla susijusią veiklą: draudžiamųjų ir perdraudžiamųjų įvykių administravimą ir draudžiamo turto vertinimą“. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 7 straipsnio 2 dalis numato, jog „vidaus turto arba verslo vertintojas – turto arba verslo vertintojas, kuris pagal darbo sutartį dirba Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigtame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba jų filialuose arba kuris yra individualios įmonės savininkas ar ūkinės bendrijos tikrasis narys ir vertina turtą arba verslą to Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų vidaus reikmėms“. Taigi, remiantis aukščiau išdėstytu, pareiškėjo eksperto V. M. kvalifikacija atitinka visus požymius keliamus kilnojamojo turto vertintojui, nes jo atliekamos funkcijos akivaizdžiai atitinka tiek Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, tiek Draudimo įstatyme reglamentuotas draudiko, kaip subjekto, veiklos funkcijas.

3. Nepagrįstas apelianto teiginys, jog teismas nepagrįstai priteisė PVM. AAS „Gjensidige Baltic“ yra PVM mokėtojas, tačiau bendrovės ekonominė veikla yra draudimo paslaugos, kurios pagal PVM įstatymo 27 straipsnį, yra neapmokestinamos PVM. Be to, šiuo atveju remonto paslaugų gavėju yra trečiasis suinteresuotas asmuo K. V., o jis nėra PVM mokėtojas ir teisės atskaityti PVM neturi.

4. Apelianto teiginiai apie tai, kad eismo įvykį tariamai sąlygojo transporto priemonės vairuotojas, nepagrįsti, nes tai patvirtinančių objektyvių duomenų byloje nėra, o apelianto pozicija grindžiama tik prielaidomis.

IV. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartimi administracinė byla Nr. A261-32/2014 buvo sustabdyta iki bus priimtas procesinis sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. A556-992/2014.

2014 m. liepos 3 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. A556-992/2014.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi administracinė byla Nr. A261-32/2014 buvo atnaujinta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Atsakovas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas ginčo santykiams netinkamai taikė materialiosios teisės bei proceso teisės normas, nesivadovavo teismų praktika, suformuota panašiose bylose.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylų nagrinėjimo ribomis apeliacinėje instancijoje, patikrinusi visas bylos aplinkybes, reikšmingas bylos teisingam išsprendimui, nepriklausomai nuo proceso šalių pateiktų argumentų dėl administracinės bylos esmės, nustatė, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas.

Dėl teisės taikymo ginčo santykiams yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 3 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis, kurioje konstatuota, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl žalos, atsiradusios dėl automobilio apgadinimų jam įvažiavus į savivaldybės vietinės reikšmės kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę, atlyginimo, t. y. keliamas civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl kelio, kaip inžinerinio statinio (Statybos įstatymo 2 str. 9 ir 11 d.), trūkumų, klausimas. Pagal statinių savininko (valdytojo) atsakomybę įtvirtinančio Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 dalį žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, o 2 dalis nustato prezumpciją, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Šiame straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011; 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė atsakovo civilinės atsakomybės pagrindą ir pagrįstai argumentavo, kad nėra aplinkybių, kurių pagrindu gali būti mažinama turtinės žalos atlyginimo suma.

Draudimo įmonė, atlyginusi draudėjui eismo įvykio metu kito asmens padarytą žalą, turi regreso teisę asmeniui, atsakingam už žalą (subrogacija) (CK 6.1015 str. 1 d.).

Žalos atlyginimo dydis dėl transporto priemonės apgadinimo, kai jos atkūrimas (remontas) yra ekonomiškai tikslingas, nustatomas pagal turėtas remonto išlaidas, o reikalavimas atsakingam asmeniui dėl žalos atlyginimo negali viršyti draudimo išmokos sumos.

Pareiškėjo reikalavimas atlyginti žalą yra pagrįstas išmokėtos sugadintos transporto priemonės valdytojui sumos įrodymais ir jie nėra nuginčyti priešingais įrodymais. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjo reikalavimą.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatytų palūkanų priteisimo, kadangi administravimo subjektui taikomi bendrieji civilinės atsakomybės pagrindai, numatyti Civiliniame kodekse. Todėl jis, būdamas skolininku, privalo mokėti įstatymų nustatyto 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl PVM pripažinimo nuostoliais Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą pareiškėjo – draudimo įmonės – už trečiojo suinteresuoto asmens automobilio remonto paslaugas sumokėtas pirkimo PVM negalės būti susigrąžintas iš biudžeto, todėl pareiškėjo sumokėtas PVM pripažintinas jo patirtu nuostoliu ir turi būti priteistas iš atsakovo (2014 m. liepos 3 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).

Šio ginčo atveju draudimo išmoka yra sumokėta fiziniam asmeniui, automobilio valdytojui, todėl PVM pagrįstai pripažintas kaip pareiškėjo nuostoliai, nes nėra įrodyta priešingai, jog pareiškėjas galės daryti PVM mokesčio atskaitą.

Eismo įvykio vietos adresą teismas nustatė remdamasis Administracinio teisės pažeidimo bylos įrodymais, kad eismo įvykio vieta yra Raudondvario pl. 250, Kauno m., ir pagrįstai pripažino, kad tai yra žalos atsiradimo vieta.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Atsakovas nesutikimą dėl žalos atlyginimo grindžia nesutikimu dėl įrodymų vertinimo, tačiau nepateikia įrodymų, paneigiančių žalos atsiradimo pagrindą bei jos dydį. Todėl, kaip minėta, šalies įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma ir nesant įrodymų vertinimo pažeidimų nėra pagrindo paneigti pirmosios instancijos teismo išvadų.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus bei teismų praktiką, suformuotą iš esmės panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys