A-1412-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Adm

Administracinė byla Nr. A-1412-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01561-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.1; 9.3.7; 9.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus onkourologijos-ginekologijos klinika“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus onkourologijos-ginekologijos klinika“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų dalių panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus onkourologijos-ginekologijos klinika“ (toliau – ir UAB „Vilniaus onkourologijos-ginekologijos klinika“, pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), kurį vėliau patikslino (b. l. 6–9), prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2013 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. S-61(7-48/2013) (toliau – ir MGK sprendimas Nr. S-61(7-48/2013)) dalį dėl 3 186,42 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) baudos patvirtinimo; 2) MGK sprendimo Nr. S-61(7-48/2013) dalį dėl 55 032 Lt PVM delspinigių bei 16 726 Lt PVM baudos patvirtinimo; 3) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2013 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. 69-16 (toliau – ir VMI sprendimas Nr. 69-16) dalį dėl 3 186,42 Lt PVM baudos patvirtinimo; 4) VMI sprendimo Nr. 69-16 dalį dėl 55 032 Lt PVM delspinigių bei 16 726 Lt PVM baudos patvirtinimo; 5) Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) viršininko 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.23)-256-301 (toliau – ir Vilniaus AVMI sprendimas Nr. (21.23)-256-301) dalį dėl 3 186,42 Lt PVM baudos patvirtinimo; 6) Vilniaus AVMI sprendimo Nr. (21.23)-256-301 dalį dėl 55 032 Lt PVM delspinigių bei 16 726 Lt PVM baudos patvirtinimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus AVMI, atlikusi UAB „Vilniaus onkourologijos-ginekologijos klinika“ mokestinį patikrinimą, jo rezultatus patvirtino sprendimu Nr. (21.23)-256-301. Šį sprendimą VMI patvirtino 2011 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 69-40 (toliau – ir VMI sprendimas Nr. 69-40). MGK, išnagrinėjusi pareiškėjo 2011 m. kovo 22 d. skundą, 2011 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. S-143(7-70/2011) (toliau – ir MGK sprendimas S-143(7-70/2011)) jį tenkino iš dalies ir panaikino VMI sprendimo Nr. 69-40 dalį dėl nurodymų pareiškėjui sumokėti 4 279 Lt PVM, su šia suma susijusius PVM delspinigius ir 428 Lt PVM baudą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo skundą dėl minėto MGK sprendimo Nr. S-143(7-70/2011), 2011 m. spalio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3295-602/2012 pareiškėjo skundo netenkino. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2012 m. birželio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1706/2012 perdavė bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Atitinkamai Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3536-562/2012 nusprendė pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies: panaikinti MGK sprendimo Nr. S-143(7-70/2011) ir VMI sprendimo Nr. 69-40 dalis dėl 179 755 Lt PVM ir 17 975 Lt PVM baudos bei perdavė pareiškėjo skundą VMI nagrinėti iš naujo.

VMI 2013 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. 69-16 neatleido pareiškėjo nuo 3 186,42 Lt PVM baudos, 55 032 Lt PVM delspinigių ir 16 726 Lt PVM baudos. Pareiškėjas dėl šio sprendimo kreipėsi į MGK, argumentus ir prašymus nurodydamas dviejose dalyse: pirmoje dalyje prašė panaikinti 55 032 Lt PVM delspinigius ir 16 726 Lt PVM baudą, o antroje dalyje prašė panaikinti 3 186,42 Lt PVM baudą, atsižvelgiant į tai, kad buvo atliktas PVM nepriemokos padengimas įskaitant 31 864,28 Lt permoką. Tačiau MGK sprendimu Nr. S-61(7-48/2013) atmetė pareiškėjo skundą ir paliko galioti PVM delspinigių bei PVM baudų sumas, be to, neatsižvelgė į pareiškėjo skundo antros dalies argumentus ir prašymus, dėl jų nepasisakė.

Taigi, pareiškėjas dėl 3 186,42 Lt PVM baudos pažymėjo, kad mokesčių administratorius pagal UAB „Vilniaus onkourologijos-ginekologijos klinika“ 2010 m. gruodžio 22 d. prašymą iš papildomai apskaičiuojamos PVM sumos išskaičiavo 31 864,28 Lt pareiškėjo PVM nepriemokai padengti. Tuo tarpu mokesčio permokos įskaitymas prilyginamas mokesčio, kurio nepriemoka padengiama, sumokėjimui. Todėl pareiškėjas manė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas jo atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 141 straipsnį ir atleisti nuo PVM baudos tiek, kiek papildomai apskaičiuota PVM suma padengta pareiškėjo turėta permoka.

Taip pat dėl atleidimo nuo PVM baudos ir PVM delspinigių pareiškėjas nurodė, kad remiantis LVAT praktika (rėmėsi LVAT 2005 m. vasario 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A15-141/2005) dėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo, šioje normoje nurodytomis priežastimis atleisti mokesčių mokėtoją nuo delspinigių mokėjimo laikytini nenugalimos jėgos poveikis (force majeure) ir atsitiktinių aplinkybių poveikis (cas fortuit), kurių savo veikloje mokesčio mokėtojas nenumatė ir negalėjo numatyti ir dėl šių aplinkybių poveikio atsiradę padariniai negalėjo būti veikiami mokesčio mokėtojo valios; minėtomis aplinkybėmis pripažįstamos gamtos jėgos, valstybinės valdžios institucijų neteisėti veiksmai ir žmogaus poveikis, eliminuojantis mokesčio mokėtojo valią; jeigu mokesčių mokėtojas to poveikio negali išvengti, jam pasipriešinti ar nuo jo apsiginti, tai yra kliūtis mokesčių mokėtojui tinkamai įvykdyti savo mokestines prievoles.

Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas tvirtino, kad sunki ir klastinga UAB „Vilniaus onkourologijos-ginekologijos klinika“ vyriausiojo finansininko liga gali ir turi būti priskiriama minėtoms aplinkybėms, kadangi tik sunkios ligos pasekmėmis gali būti paaiškinama tai, jog apskaitos dokumentuose išskirtas nekilnojamojo turto pardavimo PVM (išskyrus žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavimą) nebuvo deklaruotas PVM deklaracijoje.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 58–60) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

VMI nurodė, kad Vilniaus AVMI, patikrinusi pareiškėjo PVM apskaičiavimą, deklaravimą ir sumokėjimą už laikotarpį nuo 2007 m. kovo 1 d. iki 2009 m. lapkričio 16 d., surašė 2010 m. spalio 11 d. patikrinimo aktą Nr. (21.26)-07-77-41 (toliau – ir patikrinimo aktas Nr. (21.26)-07-77-41), kuriame papildomai apskaičiavo 184 034 Lt PVM ir 61 419,83 Lt PVM delspinigių. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 75 straipsnio 3 dalimi, atsižvelgiant į tai, kad mokesčių mokėtojas nevykdė ekonominės veiklos, nerandamas jo nurodytose buveinės ir veiklos vykdymo vietose bei nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. neteikė PVM deklaracijų, mokesčių administratoriaus iniciatyva pareiškėjas nuo 2009 m. lapkričio 16 d. išregistruotas iš PVM mokėtojų.

VMI pabrėžė, kad pareiškėjo vykdoma veikla – sveikatos priežiūra ir socialinis darbas bei nekilnojamojo turto operacijos. Šiame kontekste pažymėjo, jog pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu pardavė 6 butus, 3 garažus, kitos paskirties negyvenamas patalpas, žemės sklypą su pastatais ir statiniais bei žemės ūkio paskirties žemės sklypą, iš viso už 2 407 000 Lt. Nekilnojamojo turto pardavimo sandoriai vykdyti su pirkėjais sudarytomis pirkimo–pardavimo sutartimis, sandorių realizavimas įformintas pareiškėjo išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, kuriose išskirtas pardavimo PVM.

Daugeliu atvejų pareiškėjas PVM sąskaitose faktūrose išskirto pardavimo PVM neįtraukė į buhalterinę apskaitą ir nedeklaravo teikiamose PVM deklaracijose. Be to, 2009 m. rugpjūčio 5 d. pardavęs medicininę įrangą, pareiškėjas išrašė PVM sąskaitą faktūrą už 9 000 Lt, kurioje išskirto pardavimo PVM taip pat nedeklaravo. Atitinkamai patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas, pardavęs nekilnojamąjį turtą ir medicininę įrangą, nedeklaravo 177 184 Lt pardavimo PVM. Patikrinimo metu pagal pateiktus kasos operacijų žurnalus nustatyta, kad nuo 2007 m. kovo 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d. kasos aparate Nr. GA00000199, registruotame adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, fiksuotos 435 541 Lt įplaukos, iš jų 15 400 Lt PVM (apmokestintų 5 proc.

PVM tarifu – 14 754 Lt PVM, standartiniu PVM tarifu – 646 Lt PVM), o pareiškėjas deklaravo 12 499 Lt pardavimo PVM, t. y. 2 901 Lt mažiau. Remiantis mokestiniam patikrinimui pateiktais pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais (sąskaitomis faktūromis), medicininių paslaugų teikimą fiziniams asmenims pareiškėjas įformino ir sąskaitose faktūrose, išrašydamas jas bendrovėms „SEB gyvybės draudimas“, „Seesam life insurance SE“ Lietuvos filialui ir „Compensa life Vienna insurance group SE“ Lietuvos filialui. Sąskaitose faktūrose, kuriose nėra žymos apie išduotą kasos aparato kvitą, įforminta 1 973 Lt PVM neapmokestintų pardavimų ir 1 208 Lt PVM apmokestintų pardavimų, nuo 1 208 Lt apmokestintų pardavimų apskaičiuota 83 Lt pardavimo PVM, tačiau nedeklaruota.

Iš viso už medicinines paslaugas pareiškėjas nedeklaravo 2 984 Lt pardavimo PVM. Pagal patikrinimo metu surinktą informaciją, tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas taip pat teikė įvairioms bendrovėms garažų ir negyvenamų patalpų nuomos paslaugas, už kurias gautas pajamas įformindavo PVM sąskaitose faktūrose, jose išskirtą pardavimo PVM deklaruodavo pajamų deklaracijose. Iš pateiktų dokumentų nustatyta, kad pareiškėjas 2008 m. birželio mėn. nedeklaravo 264 Lt pardavimo PVM už patalpų nuomą, tačiau atsižvelgus į tai, kad kitais mėnesiais (dėl apvalinimo) jis deklaravo 3 Lt daugiau, patikrinimo akte papildomai apskaičiuota 261 Lt pardavimo PVM už patalpų nuomą.

Vilniaus AVMI, apibendrinusi patikrinimo metu surinktą informaciją bei patikrinimui pateiktus apskaitos dokumentų duomenis, nustatė, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu nuo gautų pajamų turėjo deklaruoti 382 261 Lt pardavimo PVM, o deklaravo 201 832 Lt pardavimo PVM, t. y. 180 429 Lt mažiau, todėl patikrinimo akte Nr. (21.26)-07-77-41 jam papildomai apskaičiuota 180 429 Lt pardavimo PVM. Dėl PVM atskaitos VMI paaiškino, kad pareiškėjas už mokestinius laikotarpius nuo 2007 m. kovo 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d. pateiktose PVM deklaracijose deklaravo 115 691 Lt atskaitomą pirkimo PVM.

Pagal patikrinimo metu pateiktus pareiškėjo buhalterinės apskaitos dokumentus bei surinktą informaciją nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2007 m. kovo 1 d. iki 2009 m. lapkričio 16 d. vykdė mišrią veiklą: teikė PVM neapmokestinamas sveikatos priežiūros paslaugas, gavo PVM apmokestinamas pajamas iš negyvenamųjų patalpų, išnuomotų PVM mokėtojais įsiregistravusiems asmenims, nuomos ir nekilnojamojo turto pardavimų. Pareiškėjas 2007–2009 m. taikė 100 proc. PVM atskaitos procentą. Atitinkamai už tikrinamą laikotarpį pareiškėjas deklaravo 115 691 Lt atskaitomą pirkimo PVM.

Tačiau, vadovaujantis PVMĮ 58 straipsnio 1 dalimi, 59, 60 ir 87 straipsniais, mokestinio patikrinimo metu nustatyta 115 756 Lt pirkimo PVM suma, kuri patikrinimo akte Nr. (21.26)-07-77-41 sumažinta 532 Lt tiesiogiai priskiriamu bei 3 138 Lt proporcingai paskirstytu PVM, tenkančiu neapmokestinamoms pajamoms. Taigi, iš viso nustatyta 112 086 Lt atskaitoma PVM suma, t. y. 3 605 Lt mažesnė, nei deklaravo pareiškėjas. Todėl, vadovaujantis PVMĮ 123 straipsnio 2 dalimi, patikrinimo metu pareiškėjui apskaičiuota papildomai mokėtina į biudžetą 184 034 Lt PVM suma, o pagal PVMĮ 123 straipsnio 1 dalį ir MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nuo minėtos papildomai apskaičiuotos PVM sumos pareiškėjui apskaičiuota 61 419,83 Lt PVM delspinigių.

Kilus mokestiniam ginčui ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2012 m. birželio 12 d. nutartimi perdavus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl MGK sprendimo Nr. S-143(7-70/2011) dalies, kurioje patvirtinta VMI sprendimo Nr. 69-40 dalis dėl papildomai apskaičiuoto 179 755 Lt PVM ir su juo susijusių sumų patvirtinimo, 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimu panaikino minėto MGK sprendimo Nr. S-143(7-70/2011) dalį dėl VMI sprendimo Nr. 69-40 dalies dėl papildomai apskaičiuoto 179 755 Lt PVM ir su juo susijusių sumų patvirtinimo bei perdavė pareiškėjo skundą VMI nagrinėti iš naujo, taip pat paliko galioti MGK sprendimo Nr. S-143(7-70/2011) dalį dėl VMI sprendimo Nr. 69-40 dalies dėl papildomai apskaičiuoto 4 279 Lt PVM ir su juo susijusių sumų panaikinimo.

VMI, vykdydama minėtą teismo sprendimą, 2013 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. 69-16 pakeitė Vilniaus AVMI 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-301: vietoje nurodymo sumokėti 179 755 Lt PVM, 60 114 Lt PVM delspinigių ir 17 976 Lt PVM baudą, nurodė sumokėti 167 256 Lt PVM, 55 032 Lt PVM delspinigių ir 16 726 Lt PVM baudą. Pareiškėjas pateikė skundą MGK dėl VMI sprendimo Nr. 69-16 dalies, kuria pareiškėjas neatleistas nuo 55 032 Lt PVM delspinigių ir 16 726 Lt PVM baudos mokėjimo, tačiau MGK sprendimu Nr. S-61(7-48/2013) neatleido pareiškėjo nuo 55 032 Lt PVM delspinigių ir 16 726 Lt PVM baudos mokėjimo.

VMI, be kita ko, remdamasi MAĮ 40 straipsnio 1, 4 ir 5 punktais, nurodė, kad mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais, laiku pateikti mokesčių deklaracijas ir kitus teisės aktuose nurodytus dokumentus; už tinkamą mokestinių prievolių vykdymą atsakingas tik mokesčių mokėtojas, delspinigių skaičiavimas siejamas tik su mokesčių mokėtojo neteisėtu elgesiu mokant mokesčius. Tuo tarpu pareiškėjui už laiku nesumokėtą PVM už laikotarpį nuo 2007 m. kovo 1 d. iki 2009 m. lapkričio 16 d. apskaičiuota 55 032 Lt PVM delspinigių, o vadovaujantis MAĮ bei VMI viršininko 2004 m. liepos 26 d.

įsakymu Nr. VA-144 patvirtintomis Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo PVM delspinigių mokėjimo. Pasisakydama dėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo, VMI atkreipė dėmesį, jog mokesčio mokėtojas nuo paskirtos baudos gali būti atleistas, jeigu įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Remiantis LVAT praktika, įstatymų leidėjas atleidimą nuo delspinigių sieja ne tik su mokesčių mokėtojo kaltės nebuvimu, bet ir su jo paties pareiga šią faktinę aplinkybę įrodyti, t. y.

įrodinėjimo našta tenka būtent mokesčių mokėtojui, jeigu jis siekia pasinaudoti atleidimo nuo delspinigių teisine galimybe (rėmėsi LVAT 2011 m. kovo 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-364/2011). Šiuo aspektu pabrėžė, kad pareiškėjo argumentas, jog mokestinė prievolė neįvykdyta dėl fizinio asmens sunkios ligos, nepaneigia paties pareiškėjo, kaip už mokesčių mokėjimą atsakingo asmens, atsakomybės. Be to, dėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo nurodė, kad LVAT savo praktikoje (rėmėsi LVAT 2005 m. vasario 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A15-141-2005) yra akcentavęs, jog šis atleidimo nuo delspinigių pagrindas sietinas su nenugalimos jėgos poveikiu (force majeure) ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu (cos fortuit), kurių savo veikoje mokesčio mokėtojas nenumatė ir negalėjo numatyti ir dėl šių aplinkybių poveikio atsiradę padariniai negalėjo būti veikiami mokesčių mokėtojo valios; tokiomis aplinkybėmis pripažįstamos gamtos jėgos, valstybinės valdžios institucijų neteisėti veiksmai ir žmogaus poveikis, tačiau žmogaus poveikis mokesčio mokėtojo veiklai tik tada eliminuoja mokesčio mokėtojo valią, kai prieš jį naudojamas absoliutus smurtas (vis absoluta), kurio mokesčio mokėtojas negali išvengti, jam pasipriešinti ar nuo jo apsiginti.

Tuo tarpu pareiškėjo mokestinio pažeidimo nelėmė force majeure ar cas fortuit aplinkybės, todėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktas jo atžvilgiu netaikytinas. VMI dėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo kartu pažymėjo, kad žalos padarymas biudžetui turėtų būti suprantamas kaip dėl neteisėtų mokesčių mokėtojo veiksmų, kuriais padaromas neigiamas poveikis valstybės finansiniams interesams, valstybės negautos mokestinės pajamos. Minėtu pagrindu mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo paskirtų baudų, kai savo atskira veikla pažeidžia mokesčio įstatymo nuostatas, tačiau realios žalos biudžetui nepadaro.

Tačiau nagrinėjamo mokestinio ginčo medžiaga vienareikšmiškai patvirtina, kad pareiškėjas įstatymuose nustatytu terminu nesumokėjo PVM ir tuo padarė žalą biudžetui, nes valstybės biudžetas laiku negavo pajamų. VMI papildomai atkreipė dėmesį, kad pagal MAĮ 36 straipsnio 2 punktą mokesčių mokėtojas turi teisę gauti konsultacijas mokesčių mokėjimo klausimais, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba dėl mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais, jeigu konsultacija VMI nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą).

Taigi nagrinėjamu atveju nėra ir MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytos sąlygos. VMI taip pat pabrėžė, kad esant tiek MAĮ 141 straipsnyje, tiek Taisyklių 5 punkte nurodytiems pagrindams, mokesčių mokėtojas nuo paskirtos baudos gali būti atleistas tik tuo atveju, kai su paskirta bauda susijęs mokestis yra sumokėtas, priverstinai išieškotas ar su bauda susijusio mokesčio sumokėjimo terminas MAĮ 88 straipsnyje nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju nėra būtinųjų atleidimo nuo delspinigių (ir baudos) sąlygų, aplinkybė, jog pagal pareiškėjo prašymą jo turima permoka (31 864,28 Lt) įskaityta daliai nepriemokos pagal patikrinimo aktą padengti, nėra pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą dėl atleidimo nuo baudos mokėjimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 62) prašė jo netenkinti ir nurodė, jog palaiko VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimu (b. l. 75–94) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą ir nustatytas aplinkybes, pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo dėl 55 032 Lt PVM delspinigių bei 16 726 Lt PVM baudos, pažymėjo, kad MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog atleidimo nuo baudos mokėjimo pagrindas yra, kai mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti; tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas.

Teismas kartu pabrėžė, kad ši nuostata taikoma ir mokesčių mokėtojams atleisti nuo delspinigių (MAĮ 100 str. 1 d. 2 p.). Atitinkamai pareiškėjas teigia, kad dėl bendrovės vyriausiojo finansininko ligos jis turėtų būti atleidžiamas nuo baudos ir delspinigių mokėjimo, nes yra pagrindas jo atžvilgiu taikyti minėtas MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas nuostatas. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog pareiškėjo vyr. finansininkas sirgo, tačiau pabrėžė, kad pareiškėjas yra juridinis asmuo, vykdantis verslą, kurio tikslas – pelno siekimas, todėl privalo būti rūpestingas ir pasirinkti tokius darbuotojus, kurie tinkamai atliktų savo pareigas.

Taigi, teismas akcentavo, kad net jeigu ir būtų pareiškėjo darbuotojo (vyr. finansininko) veiksmai / neveikimas (nepaisant, ar jie atlikti dėl darbuotojo blogos sveikatos būklės), dėl kurių būtų buvę pažeisti mokesčių įstatymai, tai nebūtų pagrindas atleisti pareiškėją nuo baudos ar / ir delspinigių. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neįrodė (nors pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką jam tenka įrodinėjimo našta (lot. onus probandi) (rėmėsi LVAT 2013 m. spalio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-2069/2013)), kad būtent vyr. finansininko bloga sveikata turėjo įtakos mokesčių nemokėjimui.

Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas sutiko su ginčijamame MGK sprendime pateikta pozicija, jog pareiškėjo direktorius ir vienintelis akcininkas turėjo suprasti, kad jo atlikti veiksmai turės mokestinių pasekmių. Todėl pareiškėjo atžvilgiu nėra pagrindo taikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir atleisti nuo 55 032 Lt PVM delspinigių bei 16 726 Lt PVM baudos mokėjimo. Atitinkamai nėra ir teisinio pagrindo naikinti MGK sprendimo Nr. S-61(7-48/2013) dalį dėl 55 032 Lt PVM delspinigių bei 16 726 Lt PVM baudos patvirtinimo, VMI sprendimo Nr. 69-16 dalį dėl 55 032 Lt PVM delspinigių bei 16 726 Lt PVM baudos patvirtinimo ir Vilniaus AVMI sprendimo Nr. (21.23)-256-301 dalį dėl 55 032 Lt PVM delspinigių bei 16 726 Lt PVM baudos patvirtinimo.

Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl 3 186,42 Lt PVM baudos teismas akcentavo, kad VMI 2013 m. sausio 25 d. sprendime Nr. 69-16 aiškiai pabrėžė, jog pareiškėjas nekvestionuoja PVM dydžio, todėl jam apskaičiuotas atitinkamo dydžio, t. y. 167 256 Lt PVM, nuo kurio ir buvo apskaičiuoti 55 032 Lt PVM delspinigiai bei 16 726 Lt PVM bauda. Tuo tarpu nesant ginčo dėl PVM dydžio, nėra pagrindo keisti ir PVM baudos dydžio. Taigi, teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo naikinti MGK sprendimo Nr. S-61(7-48/2013) dalį dėl 3 186,42 Lt PVM baudos patvirtinimo, VMI sprendimo Nr. 69-16 dalį dėl 3 186,42 Lt PVM baudos patvirtinimo ir Vilniaus AVMI sprendimo Nr. (21.23)-256-301 dalį dėl 3 186,42 Lt PVM baudos patvirtinimo.

III. Pareiškėjas UAB „Vilniaus onkourologijos-ginekologijos klinika“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 99–101), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimo, MGK sprendimo Nr. S-61(7-48/2013), VMI sprendimo Nr. 69-16 ir Vilniaus AVMI sprendimo Nr. (21.23)-256-301 dalis, kuriomis buvo patvirtinta 3 186,42 Lt PVM bauda, 55 032 Lt PVM delspinigiai ir 16 726 Lt PVM bauda. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad MAĮ 141 straipsnio 2 dalies nuostatos gali būti taikomos ir tais atvejais, kai papildomai apskaičiuotas mokestis yra nekvestionuojamas, kadangi MAĮ nenumato, jog nuo mokesčio baudos gali būti atleidžiama tik kvestionuojant patį mokestį.

Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 116–119) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. VMI atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. VMI papildomai pabrėžia, jog mokesčio ar jo dalies sumokėjimas nėra savarankiškas atleidimo nuo baudų pagrindas, o privaloma prielaida, siekiant atleisti nuo baudų pagal MAĮ 141 straipsnyje nurodytus pagrindus. Taigi, nagrinėjamu atveju dalies PVM nepriemokos sumokėjimas tik sudaro prielaidą svarstyti pareiškėjo atleidimo nuo PVM baudų klausimą, o ne atleisti jį nuo baudos ta apimtimi, kuria padengta nepriemoka. Tačiau pareiškėjas neatitinka nei vieno iš minėtų atleidimo nuo baudos (ir delspinigių) pagrindų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 113–114) prašo jo netenkinti ir nurodo, jog palaiko VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Vilniaus AVMI 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. (21.23)-256-301, VMI 2013 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. 69-16 ir MGK 2013 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. S-61(7-48/2013) dalių dėl 3 186,42 Lt PVM baudos, 55 032 Lt PVM delspinigių bei 16 726 Lt PVM baudos patvirtinimo pareiškėjui, teisėtumo ir pagrįstumo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą dėl nurodytų sprendimų dalių panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą, tačiau su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjas nesutinka. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas atleisti jį nuo minėtų baudų ir delspinigių mokėjimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo ginčo baudų ir delspinigių mokėjimo, o pareiškėjo ginčijami Vilniaus AVMI, VMI ir MGK sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti objektyviai ir visapusiškai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes.

Pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pažymėtina, kad MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog atleidimo nuo pagal šio Įstatymo 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindai yra: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais. Kartu akcentuotina, kad pastarojoje nuostatoje nurodyti atleidimo nuo baudos pagrindai taikomi ir sprendžiant atleidimo nuo mokesčių mokėtojui skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies klausimą (MAĮ 100 str. 1 d. 2 p.). Pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą mokesčių mokėtojas taip pat gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Tačiau šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims. Tuo tarpu pareiškėjas yra juridinis asmuo, todėl jo atžvilgiu ši nuostata negali būti taikoma. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad remiantis MAĮ 141 straipsnio 2 dalimi, nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio Įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sąlyga nėra savarankiškas atleidimo nuo paskirtos baudos mokėjimo pagrindas, o yra viena iš būtinų sąlygų tam, kad nustačius MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje numatytą pagrindą, būtų galima mokesčių mokėtoją atleisti nuo baudų mokėjimo (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-753/2011 ir kt.). Todėl atleidimas nuo baudos, visų pirma, sietinas su mokesčio sumokėjimu arba jo priverstiniu išieškojimu, arba priskaičiuoto mokesčio sumokėjimo atidėjimu arba išdėstymu. Priešingu atveju įstatymų leidėjas draudžia atleisti nuo atitinkamo mokesčio baudos (žr., pvz., LVAT 2008 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-903/2008 ir kt.). Tai lemia, kad MAĮ 141 straipsnio 1 dalies nuostatų dėl atleidimo nuo baudos taikymas yra sąlygotas ir šio įstatymo 141 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų (žr., pvz., LVAT 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1335/2010; 2008 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-903/2008, 2011 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje A556-372/2011, 2011 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-859/2011; 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1108/2011; 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-621/2011 ir kt.). Taigi, pareiškėjo argumentas, kad nagrinėjamu atveju, nustačius, jog pagal jo prašymą buvo atliktas PVM nepriemokos padengimas įskaitant 31 864,28 Lt permoką, savaime egzistuoja pagrindas atleisti jį nuo 3 186,42 Lt PVM baudos mokėjimo, t. y. nuo apskaičiuotos PVM baudos tiek, kiek papildomai apskaičiuota PVM suma padengta pareiškėjo turėta permoka, atmestinas kaip nepagrįstas.

Tuo tarpu kitą savo skundo dalį, t. y. dalį dėl atleidimo nuo 55 032 Lt PVM delspinigių bei 16 726 Lt PVM baudos, pareiškėjas iš esmės grindžia MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu, argumentuodamas tuo, kad būtent dėl sunkios ir klastingos UAB „Vilniaus onkourologijos-ginekologijos klinika“ vyriausiojo finansininko ligos apskaitos dokumentuose išskirtas nekilnojamojo turto pardavimo PVM nebuvo deklaruotas PVM deklaracijoje. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, jog nurodytas atleidimo nuo baudos pagrindas sietinas su nenugalimos jėgos poveikiu (force majeure) ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu (cas fortuit), kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė bei numatyti negalėjo, ir dėl šių aplinkybių poveikio atsiradę padariniai negalėjo būti veikiami mokesčių mokėtojo valios.

Minėtomis aplinkybėmis pripažintinos gamtos jėgos, valstybinės valdžios institucijų neteisėti veiksmai ir žmogaus poveikis. Tačiau žmogaus poveikis mokesčio mokėtojo veiklai tik tada eliminuoja mokesčio mokėtojo valią, kai prieš jį naudojamas absoliutus smurtas (vis absoluta), kurio mokesčio mokėtojas negali išvengti, jam pasipriešinti ar nuo jo apsiginti (žr., pvz., LVAT 2005 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15-141/2005, Administracinių teismų praktika Nr. 7, 2005, p. 82–89; 2005 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-1421/2005; 2011 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-319/2011 ir kt.).

Tačiau nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodė tiek VMI ir MGK, tiek pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo vyriausiojo finansininko liga nelaikytina tokia aplinkybe, kuri sudarytų pagrindą mokesčių mokėtoją atleisti nuo baudos (ir (ar) delspinigių) MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėta aplinkybė nepatenka ir tarp kitų MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų mokesčio mokėtojo atleidimo nuo paskirtų baudų (ir (ar) delspinigių) pagrindų. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad, kaip minėta, pagal MAĮ 141 straipsnio 2 dalį, nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio Įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas.

Tuo tarpu byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų sumokėjęs visą 167 256 Lt PVM sumą, nuo kurios pareiškėjui buvo paskirta bauda, kad visas nurodytas mokestis būtų įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas ar šio mokesčio sumokėjimo terminas MAĮ nustatyta tvarka būtų atidėtas arba išdėstytas (išskyrus pagal pareiškėjo prašymą įskaityta 31 864,28 Lt permoka pareiškėjo PVM nepriemokai padengti). Taigi, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo 55 032 Lt PVM delspinigių ir 16 726 Lt PVM baudos mokėjimo.

Atitinkamai nėra ir teisinio pagrindo pareiškėjo skunde nurodytais argumentais keisti ar naikinti ginčijamus Vilniaus AVMI, VMI ir MGK sprendimus.

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus onkourologijos-ginekologijos klinika“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas