A-756-607-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-607/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01577-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1, 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja T. G. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), kurį patikslino (b. l. 19–20) prašydama:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Fondo valdyba) Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. (10.1)3-48474;

2) panaikinti Fondo valdybos 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2790;

3) priteisti iš Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 8 364,63 Lt neišmokėtą senatvės pensijos dalį, susidariusią per laikotarpį nuo 2010 m. iki 2012 m.

Nurodė, kad dirba VšĮ Šalčininkų pirminės sveikatos priežiūros centre gydytoja psichiatre. Per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. jai buvo priskaičiuota 11 200,74 Lt senatvės pensija, tačiau išmokėta tik 7 262,43 Lt, nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priskaičiuota senatvės pensija 11 407,78 Lt, tačiau išmokėta – 6 981,46 Lt, per minėtą laikotarpį susidarė 8 364,63 Lt senatvės pensijos nepriemoka. Senatvės pensijos sumažinimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 52 ir 58 straipsniams, nes senatvės pensija jai sumažinta dėl to, kad turėjo draudžiamųjų pajamų. Pareiškėja 2013 m. balandžio 24 d. kreipėsi į Fondo valdybą su prašymu išmokėti susidariusią senatvės pensijos nepriemoką, tačiau jos skundas nebuvo nagrinėtas, nes ji praleido terminą skundui paduoti. Su tokiu sprendimu pareiškėja nesutinka, kadangi termino ji nepraleido: tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) konstatavus, kad senatvės pensijos sumažinimas dirbantiems asmenims buvo neteisėtas, atsirado pagrindas kreiptis į teismą, todėl 3 metų terminas turi būti skaičiuojamas ne nuo pirmos sumažintos pensijos gavimo, o nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 39–42) prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

Paaiškino, kad Fondo valdybos teritoriniai skyriai valstybines socialinio draudimo pensijas apskaičiuoja ir moka vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu, Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai) bei Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu (toliau – ir Laikinasis įstatymas). Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu paskirtos senatvės pensijos, viršijančios šiame įstatyme nustatytą ribinį dydį – 650 Lt, buvo perskaičiuojamos, todėl pareiškėjos senatvės pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatomis. Pareiškėja turėjo draudžiamųjų pajamų, dėl to jos pensija buvo perskaičiuota ir vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatomis. Lietuvos teisėje galioja teisėtumo prezumpcija, t. y. įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Konstitucijos 107 straipsnis nustato, kad įstatymas ar jo dalis negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., jo galia taikytina tik į ateitį, be to, pensijų kompensavimo tvarka nėra nustatyta, todėl nėra pagrindo naikinti ginčijamų sprendimų ir išmokėti pareiškėjai nepriemoką.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 46–51) prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

Nurodė, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusioje įstatymo redakcijoje) buvo nustatyta, kad Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiai Fondo valdybai. Teismų praktikoje ieškinio senaties pradžia laikoma diena, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjai pirmoji sumažinta pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatomis išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, todėl pareiškėja praleido įstatymo nustatytą 3 metų terminą skundui paduoti. Taigi, byla pagal pareiškėjos skundą turėtų būti nutraukta. Be to, pareiškėjos prašymas panaikinti Fondo valdybos 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos skundą, yra nepagrįstas, nes pareiškėjos atžvilgiu, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, netaikoma ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostata (sprendimai mokėti jai ne visą paskirtą senatvės pensiją yra įvykdyti). Nesant įstatymo, nustatančio Fondo valdybos teritoriniams skyriams išmokėti pensijų gavėjams dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo 2010-2011 m. negautą senatvės pensijos dalį, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo išmokėti dėl minėto įstatymo nuostatų taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. negautą senatvės pensijos dalį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimu (b. l. 76–83) pareiškėjos T. G. skundą tenkino iš dalies: panaikino Fondo valdybos Šalčininkų skyriaus 2013 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. (10.1)3-48474 dalį, kurioje atsisakyta T. G. senatvės pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų; panaikino Fondo valdybos 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2790 kaip nepagrįstą; priteisė pareiškėjai iš atsakovo Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 8 364,63 Lt senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Sprendimo vykdymą šioje dalyje išdėstė, įpareigojant atsakovą Fondo valdybos Vilniaus skyrių šią sumą išmokėti lygiomis dalimis per 6 mėnesius (penkis mėnesius – po 1 394,10 Lt, šeštąjį – 1 394,13 Lt). Kitą pareiškėjos T. G. skundo dalį atmetė.

Teismas, remdamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatė, kad pareiškėjai 2009 m. rugpjūčio 28 d. Fondo valdybos Šalčininkų skyriaus sprendimu Nr. PP11-3926 paskirta 963,07 Lt dydžio senatvės pensija (b. l. 43). Fondo valdybos Šalčininkų skyriaus 2010 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. PP11-1170 pareiškėjai nuo 2010 m. kovo 1 d. paskirta 981,46 Lt dydžio senatvės pensija, kuri vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis buvo perskaičiuota ir paskirta 936,20 Lt dydžio senatvės pensija (b. l. 44). Fondo valdybos Šalčininkų skyriaus 2011 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. PP11-2571 pareiškėjai nuo 2011 m. kovo 1 d. paskirta 1 000,58 Lt dydžio senatvės pensija, kuri, kaip nurodyta šiame sprendime, vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis bus mokama perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo nuostatas (b. l. 45). Pareiškėja 2013 m. balandžio 9 d. kreipėsi į Fondo valdybos Šalčininkų skyrių, kuris 2013 m. balandžio 18 d. sprendime, įformintame raštu Nr. (10.1)3-48474, atsakydamas į pareiškėjos skundą nurodė, kad pareiškėjos senatvės pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnio nuostatomis. Kadangi sumažintų pensijų kompensavimo tvarka nėra patvirtinta, išmokėti susidariusios pensijos nepriemokos nėra pagrindo (b. l. 4–7). Pareiškėja, nesutikdama su šiuo sprendimu, 2013 m. balandžio 24 d. su skundu kreipėsi į Fondo valdybą, kuri 2013 m. balandžio 30 d. sprendime Nr. (6.5) I-2790 atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, kadangi praleistas 3 metų kreipimosi terminas (b. l. 9).

Tokio pobūdžio ginčams nagrinėti yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Minėta, kad pareiškėja 2013 m. balandžio 9 d. su prašymu kreipėsi į Fondo valdybos Šalčininkų skyrių, kuris 2013 m. balandžio 18 d. sprendimu jos prašymo netenkino. Nesutikdama su šiuo sprendimu, pareiškėja 2013 m. balandžio 24 d. su skundu kreipėsi į Fondo valdybą, prašydama išmokėti susidariusią senatvės pensijos dalies nepriemoką. Fondo valdyba 2013 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. (6.5)I-2790 pareiškėjos skundą atsisakė nagrinėti, kadangi ji praleido Fondo valdybos Šalčininkų skyriaus pareigūnų veiksmų apskundimo terminą. Nurodė, jei pareiškėja iki 2013 m. gegužės 20 d. pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą paduoti skundą, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo (b. l. 9). Kaip nustatyta bylos medžiaga, pareiškėja į Fondo valdybą su prašymu atnaujinti terminą nesikreipė, o su skundu kreipėsi į teismą, t. y. nepasinaudojo privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, kadangi jos skundo dėl teritorinio skyriaus sprendimo Fondo valdyba iš esmės nenagrinėjo.

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš Fondo valdybos Šalčininkų skyriaus duomenų apie pareiškėjai per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. paskirtos, paskaičiuotos ir išmokėtos senatvės pensijos dydžius, pareiškėjai kiekvieną mėnesį, taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, buvo mokama skirtinga senatvės pensijos dalis, t. y. sprendimai dėl pensijos dydžio, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamų pajamų dydį, iš esmės buvo priimami kiekvieną mėnesį, apie kiekvieną mėnesį mokamos pensijos dydį pareiškėja galėjo sužinoti tik tą mėnesį, kai gaudavo senatvės pensiją, atitinkamai – kiekvienas toks sprendimas gali būti skundžiamas atskirai ir jo apskundimo terminas prasidėjo kiekvieną mėnesį.

Teismo vertinimu, pareiškėja nepraleido termino paduoti skundą Fondo valdybai dėl Fondo valdybos Šalčininkų skyriaus sprendimo išmokėti susidariusią senatvės pensijos nepriemoką. Pažymėtina ir tai, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjos senatvės pensija buvo perskaičiuojama Fondo valdybos Šalčininkų skyriaus 2010 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. PP11-1170 (b. l. 44), Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2011 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. PP11-2571 (b. l. 45). Šiuose sprendimuose pareiškėjai buvo išaiškinta, kad ji per 3 metus nuo tos dienos, kai sužinojo apie priimtą sprendimą, gali jį apskųsti Fondo valdybai, o pastarojo sprendimą teismui. Taigi, pareiškėja bet kokiu atveju nėra praleidusi įstatyme nustatyto 3 metų termino šiems sprendimams apskųsti.

Atsižvelgiant į išdėstytą, Fondo valdybos 2013 m. balandžio 30 d. sprendimas Nr. (6.5)I-2790, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos skundą dėl Fondo valdybos Šalčininkų skyriaus 2013 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. (10.1)3-48474, naikinamas.

Pareiškėja taip pat prašo panaikinti Fondo valdybos Šalčininkų skyriaus 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. (10.1)3-48474, kuriame nurodyta, kad pareiškėjos senatvės pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnio nuostatomis. Kadangi sumažintų pensijų kompensavimo tvarka nėra patvirtinta, išmokėti susidariusios pensijos nepriemokos nėra pagrindo (b. l. 4–7). Pažymėtina, kad šiame sprendime išreikšta Fondo valdybos Šalčininkų skyriaus valia atsisakyti mokėti pareiškėjai susidariusią senatvės pensijos nepriemoką taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Minėta nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti. Remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, Fondo valdybos Šalčininkų skyrius, priimdamas ginčijamą sprendimą, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Šiuo atveju pareiškėjos teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems senatvės pensijų gavėjams sumažinta senatvės pensija, taikymo, todėl yra pagrindas panaikinti tik tą ginčijamo sprendimo dalį, kurioje atsisakyta pareiškėjos pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT (2013 m. gegužės 20 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A756-984/2013, Nr. A756-992/2013 ).

Pažymėtina, kad teismo vertinimu bei atsižvelgiant į LVAT formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose (Nr. AS502-709/2013), teismo nurodymas, panaikinus ginčijamą Fondo valdybos sprendimą ir įpareigojus Fondo valdybą išnagrinėti pareiškėjos skundą, t. y. nurodymas formaliai atlikti visą ikiteisminę administracinio ginčo nagrinėjimo procedūrą, nepagrįstai apsunkintų pareiškėjos turtinių teisių ir interesų teisminį gynimą.

Pareiškėja prašo priteisti jai per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką.

Kaip nustatyta bylos medžiaga, pareiškėjai T. G. paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo apskaičiuojama taikant Laikinojo įstatymo 6 straipsnį, nes viršijo nustatytą 650 Lt ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja per minėtą laikotarpį turėjo draudžiamųjų pajamų, remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, jai mokėta pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą (pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę), atsižvelgiant į praėjusį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Per minėtą laikotarpį susidarė 8 364,63 Lt senatvės pensijos nepriemoka (b. l. 39–42).

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai, pensija pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis galėjo būti perskaičiuojama. Tačiau Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kai asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą senatvės pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią senatvės pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu senatvės pensijų gavėjams senatvės pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta senatvės pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje nustatyta, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį. Taigi, Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus pripažinti kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų – Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės – teisės aktus prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, pirmiausiai Konstitucijai, tai reiškia šių aktų teisinės galios panaikinimą bei jų pašalinimą visam laikui iš Lietuvos teisės sistemos.

Aplinkybė, kad tuo metu, kai pareiškėjai buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjos teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažinus Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaraujančiomis Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, pareiškėjai per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., t. y. laikotarpiu, kai ji turėjo draudžiamųjų pajamų, nepagrįstai buvo neišmokėta senatvės pensijos dalis – 8 364,63 Lt (b. l. 39–42), kurio dydžio atsakovas neginčija, todėl ji priteisiama iš atsakovo Fondo valdybos Vilniaus skyriaus.

Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuris buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. taikytinas tik į ateitį, nepagrįsti. Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Šiuo atveju teismas yra saistomas Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų. Iš šio Konstitucinio Teismo sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą.

Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Nors pareiškėjos teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui papildomą finansinę naštą, tačiau vien ši aplinkybė neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą, ir, atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga.

Byloje duomenų, kad apgynus pareiškėjos konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra, nėra pateikta.

LVAT nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylas ne kartą yra nurodęs, kad kol sprendimas gali būti apskundžiamas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, viešojo administravimo subjekto sprendimas nėra galutinis. Kol sprendimas nėra galutinis, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-984/2013). Pažeistą pareiškėjos teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į nuosavybę, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjai nepagrįstai neišmokėtos valstybinio socialinio draudimo pensijos dalies, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas.

Prašymas išdėstyti priteistą neišmokėtą senatvės pensijos dalį dalimis yra motyvuotas, pagrįstas aplinkybėmis, kurios vertintinos kaip visiems žinomos (ABTĮ 58 str. 1 d.), konstatuotos 2013 m. Fondo valdybos biudžeto sudarymą reglamentuojančiuose teisės aktuose, todėl yra tenkinamas, įpareigojant atsakovą priteistą sumą išmokėti per 6 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba apeliaciniu skundu (b. l. 93–96) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir priimti naują – bylą pagal T. G. skundą nutraukti.

Apeliantas nurodo, kad pareiškėja su prašymu išmokėti jai 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį kreipėsi į Fondo valdybą 2013 m. balandžio 24 d., o į Vilniaus apygardos administracinį teismą – 2013 m. gegužės 27 d. skundu, todėl praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą. Kadangi T. G. praleido teritorinio skyriaus sprendimo mokėti jai nuo 2010 m. sausio 1 d. pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintą senatvės pensiją apskundimo Fondo valdybai ir teismui terminą, laikytina, kad minėtas Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimas yra įvykdytas. Todėl, remiantis minėta LVAT suformuota praktika, šio sprendimo atžvilgiu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, taip pat Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas netaikytini.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, esą apskundimo termino pareiškėja nepraleido dėl to, kad jai kiekvieną mėnesį, taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, buvo mokama skirtinga senatvės pensijos dalis, t. y. sprendimai dėl pensijos dydžio, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį, iš esmės buvo priimami kiekvieną mėnesį, apie kiekvieną mėnesį mokamos pensijos dydį pareiškėja galėjo sužinoti tik tą mėnesį, kai gaudavo senatvės pensiją, atitinkamai – kiekvienas toks sprendimas gali būti skundžiamas atskirai ir jo apskundimo terminas prasideda kiekvieną mėnesį. Fondo valdybos teritorinio skyriaus veiksmai nuo Laikinojo įstatymo įsigaliojimo nesikeitė – pensija buvo mokama atsižvelgiant į pareiškėjos praėjusio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį, o tik ta aplinkybė, kad, atsižvelgiant į kiekvieno mėnesio pareiškėjos draudžiamųjų pajamų dydį, pareiškėjai kas mėnesį buvo mokama skirtinga senatvės pensijos dalis, nesudaro pagrindo teigti, kad sprendimai buvo priimami kiekvieną mėnesį. Atkreiptinas dėmesys, kad darant prielaidą, jog teismo motyvai, neva teritorinio skyriaus sprendimai dėl pareiškėjos pensijos mokėjimo buvo priimami kiekvieną mėnesį, yra teisingi, negauta pensijos dalis galėjo būti priteista tik už tą laikotarpį, už kurį nėra praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytas 3 metų terminas – nuo 2010 m. balandžio 24 d.

Apibendrinant pirmiau išdėstytus motyvus, konstatuotina, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas, nesivadovaudamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, nagrinėjamoje byloje nepagrįstai atsisakė taikyti senatį ir bylą nutraukti. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas naikintinas, o byla nutrauktina.

Pareiškėja T. G. su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 101–102) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėja paaiškina, kad nėra teisininkė, apie tai, kad galioja 3 metų terminas, ji nežinojo. Fondo valdyba apie tai taip pat nepranešė ir neskelbė jokiose visuomenės informavimo priemonėse.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai neišmokėtos senatvės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Apeliaciniu skundu skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimas (b. l. 76–83), kuriuo teismas pareiškėjos T. G. skundą tenkino iš dalies ir panaikino Fondo valdybos Šalčininkų skyriaus 2013 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. (10.1)3-48474 dalį, kurioje atsisakyta pareiškėjos senatvės pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, panaikino Fondo valdybos 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2790 bei priteisė pareiškėjai iš atsakovo 8 364,63 Lt senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apeliacinis skundas grindžiamas nesutikimu su pirmosios instancijos teismo pateiktu termino kreiptis į teismą dėl senatvės pensijos nepriemokos skaičiavimu.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėja nėra praleidusi 3 metų termino kreiptis į teismą su reikalavimu priteisti neišmokėtos pensijos nepriemoką, nes jai per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. kiekvieną mėnesį, taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, buvo mokama skirtinga senatvės pensijos dalis, t. y. sprendimai dėl pensijos dydžio, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamų pajamų dydį, iš esmės buvo priimami kiekvieną mėnesį, apie kiekvieną mėnesį mokamos pensijos dydį pareiškėja galėjo sužinoti tik tą mėnesį, kai gaudavo senatvės pensiją, atitinkamai – kiekvienas toks sprendimas gali būti skundžiamas atskirai ir jo apskundimo terminas prasidėjo kiekvieną mėnesį.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su šia teismo išvada nesutinka. Apeliantas pagrįstai teigia, jog pareiškėja praleido terminą kreiptis į teismą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.), reikalavimams dėl neišmokėtos valstybinės (taip pat ir senatvės) pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje (byla Nr. A444-2232/2013) išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėja apie jos teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavusi pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Tačiau į teismą pareiškėja kreipėsi tik 2013 m. gegužės 14 d. (b. l. 1–2), t. y. praleidusi paminėtą 3 metų terminą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja pirmosios instancijos teismo neprašė atnaujinti šio termino (apeliaciniame skunde T. G. tvirtina 3 metų termino nepraleidusi).

ABTĮ 101 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad teismas, skundo nagrinėjimo metu nustatęs, jog skundas paduotas praleidus terminą, administracinę bylą nutraukia. Tačiau šiame kontekste reikia pažymėti ir tai, kad teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog tokiomis aplinkybėmis bylą nagrinėjantis teismas turėtų padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (ABTĮ 10 str.) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti. Nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims būtų nepagrįstai apribojama teisė ginti galbūt pažeistas teises (žr., pvz., LVAT 2009 m. vasario 6 d. nutartį adm. byloje Nr. AS261-75/2009). Iš bylos duomenų nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ 10 straipsnyje nustatytos pareigos nevykdė.

Apibendrindama išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, netinkamai taikė ir aiškino LVAT praktiką, susijusią su 3 metų terminu kreiptis į teismą dėl valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemokos priteisimo, nepagrįstai nusprendė, jog pareiškėja nėra minėto termino praleidusi ir neišaiškino pareiškėjai jos teisės prašyti šį terminą atnaujinti. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apeliacinį skundą tenkinti. Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė