AS-484-662/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-484-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05251-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Geco Vilnius“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Savanorių prospekto gyventojų bendruomenės skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant uždarajai akcinei bendrovei „Geco Vilnius“, dėl statybos leidimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Savanorių prospekto gyventojų bendruomenė (toliau – ir pareiškėjas, Bendruomenė) skundu (b. l. 1–7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014 m. spalio 17 d. statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Statybos leidimas). Taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti ginčijamo Statybos leidimo galiojimą, iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje.

Paaiškino, kad tuo atveju, jeigu nebūtų sustabdytas Statybos leidimo galiojimas, iki teismo sprendimo priėmimo statybos darbai galėtų būti atliekami (pabaigti). Tokiu būdu būtų apsunkintas teismo sprendimo įvykdymas, pažeistas viešasis interesas. Pažymėjo, kad atmetus pareiškėjo skundą, statytojas turės galimybę toliau vykdyti statybos darbus ir tokios jo galimybės nebus suvaržytos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 5 d. nutartimi (b. l. 26–27) pareiškėjo Savanorių prospekto gyventojų bendruomenės prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tenkino.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje ne kartą pažymėta, kad realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (2005 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-155/2005, 2005 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-230/2005, 2008 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010, 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011 ir kt.). Akcentavo, kad, sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą, būtina motyvuotai įvertinti teismo sprendimo įvykdymo galimybes, atsižvelgiant į tokios priemonės taikymo tikslingumo (ar jos taikymas realiai padėtų reikalavimo patenkinimo atveju atkurti iki ginčo buvusią teisinę padėtį), proporcingumo (galimos žalos proporcija: pritaikius reikalavimo užtikrinimą, tačiau netenkinus reikalavimo, ir netaikius priemonės, bet patenkinus reikalavimą), proceso šalių interesų balanso, viešųjų interesų apsaugos ir kitus principus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS16-528/2007, Nr. AS10-349/2007).

Pažymėjo, kad panašaus pobūdžio bylose, kuriose sprendžiamas klausimas dėl ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kai ginčijamas administracinis aktas yra statybos leidimas, be kitų reikšmingų aplinkybių yra ypač svarbu įvertinti faktinę statybų padėtį, t. y. kokioje stadijoje yra pastato, kuriam išduotas ginčijamas statybos leidimas, statybos darbai. Konstatavus, kad pastatas dar nepradėtas statyti arba jo baigtumas yra nedidelis, proceso šalių interesų balanso kontekste paprastai suteikiamas prioritetas viešųjų interesų apsaugos principui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-226/2009 ir kt.).

Bendruomenės išdėstyta pozicija patvirtino, jog ginčijamo Statybos leidimo pagrindu statybos darbai nėra pradėti. Atsižvelgęs į tai, padarė išvadą, kad yra tikslinga išlaikyti status quo (esamą padėtį), iki bus išnagrinėtas šis ginčas, o pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymas būtų proporcingas siekiamam tikslui – išvengti neigiamų pasekmių, susijusių su statybos padarinių pašalinimu, kurios gali atsirasti, jei skundžiamas Statybos leidimas teisminio nagrinėjimo metu galiotų, o vėliau teismo sprendimu būtų panaikintas; užtikrinti viešojo intereso apsaugą, todėl pareiškėjo reikalavimą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tenkino.

II. Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Geco Vilnius“ (toliau – ir apeliantas) atskiruoju skundu (b. l. 74–82) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Paaiškina, kad pareiškėjo skundas yra akivaizdžiai nepagrįstas. Pareiškėjas ginčija Statybos leidimą remdamasis vieninteliu argumentu – kad nebuvo nustatytos biokuro katilinės sanitarinės apsaugos zonos, kas visiškai neatitinka faktinių aplinkybių.

Apelianto Žemės sklype planuojamos statyti biokuro katilinės sanitarinės apsaugos zonos buvo ir yra nustatytos. Priešingai negu teigia pareiškėjas, iki Statybos leidimo išdavimo sanitarinė apsaugos zona Žemės sklype neturėjo būti atskirai įregistruota Nekilnojamojo turto registre.

Pareiškėjas suklaidino teismą nurodydamas Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 24 straipsnio 1 dalies redakciją, kuri šiuo atveju netaikytina išduodant Statybos leidimą, kadangi įsigaliojo tik 2014 m. sausio 1 d.

Apeliantui 2013 metais inicijavus Statybos leidimo išdavimo procedūrą, teisės aktai numatė, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruotam žemės sklypui (ar jo daliai) taikomos papildomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, įskaitant sanitarines apsaugos zonas, į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą įrašomos (esamos panaikinamos), jeigu jos nustatomos patvirtinus naują teritorijų planavimo dokumentą (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 22 str., 5 d. redakcija, galiojusi nuo 2012 m. birželio 30 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.).

Nagrinėjamu atveju, Statybos leidimas išduotas nerengiant naujo teritorijų planavimo dokumento, kadangi biokuro katilinė planuojama statyti atliekant žemės sklype esančių statinių rekonstrukciją. Dėl šios priežasties apelianto planuojamos statyti biokuro katilinės sanitarinės apsaugos zonos nustatytos poveikio visuomenės sveikatai vertinimo metu vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Sanitarinės apsaugos zonos nustatymą Žemės sklype patvirtina 2013 m. kovo 7 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centro sprendimas dėl planuojamos veiklos galimybių Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra galiojantis ir nenuginčytas. Šis sprendimas 2013 m. balandžio 8 d. įregistruotas Nekilnojamojo turto registre prie Žemės sklypo žymų nurodant, kad planuojama ūkinė veikla – 20 MWh biokuro katilinės įrengimas ir eksploatavimas – yra leistina bei šios veiklos sąlygos atitinka visuomenės sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas klaidingai ir nepagrįstai teigia, jog gamybinio objekto sanitarinė apsaugos zona turi būti ne mažesnė kaip 50 metrų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. V-586 „Dėl sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo ir režimo taisyklių patvirtinimo“ biokuro katilinėms normatyvinė sanitarinė apsaugos zona nereglamentuojama, o nustatoma poveikio visuomenės sveikatai vertinimo metu įvertinus fizikinius, cheminius ir kitus veiksnius.

Kadangi apelianto planuojamos statyti biokuro katilinės sanitarinės apsaugos zonos sutampa su žemės sklypo, kuriame planuojama statyti biokuro katilinę ribomis, darytina išvada, kad jokie gyvenamieji namai į sanitarinių apsaugos zonų ribas nepatenka, todėl nei pareiškėjo, nei visuomenės interesai nėra ir negali būti pažeidžiami, ir reikalavimo užtikrinimo priemonės negali būti taikomos.

Pažymėtina, kad poveikio visuomenės sveikatai vertinimo procesas buvo viešas – apie jį buvo skelbta net kelis kartus laikraščiuose „Lietuvos žinios“ ir „Vilniaus diena“ bei Vilkpėdės seniūnijos informacinėje lentoje. Be to, Biokuro katilinės techninis projektas privalomai išviešintas iki pateikimo į portalą „Infostatyba“. Planuojamos statyti katilinės techninis projektas buvo suderintas su Valstybine energetikos inspekcija prie Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos.

Nurodo, jog apeliantas sanitarinių apsaugos zonų registracijos procedūrą pradėjo nedelsiant po to, kai įsigaliojo 2014 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo redakcijos 22 straipsnio 6 dalis, 2014 m. balandžio 1 d. priimto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 303 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo 8 dalis.

Nurodo, kad pareiškėjas neturi jokio materialinio teisinio suinteresuotumo. Pareiškėjo steigėjai yra trys fiziniai asmenys, kurių nei vienas negyvena nei gyvenamajame name Savanorių pr. (duomenys neskelbtini), nei apskritai Savanorių prospekte. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, nustatanti dvi prielaidas atsirasti asmens subjektinei teisei – teisei kreiptis į administracinį teismą teisminės gynybos, o būtent – besikreipiančio asmens suinteresuotumas bei jo teisės ar įstatymo saugomo intereso pažeidimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1661/2008). Teismų praktikoje, asmens suinteresuotumas aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuojamą suinteresuotumą apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-170/2004).

Remiasi Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 23 straipsnio 30 dalimi, ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punktu, 56 straipsniu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje nurodyta, kad pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte ir 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reguliavimą viešasis interesas teisme gali būti ginamas tik esant dviem sąlygoms: viešieji interesai ginami tik įstatymų numatytiems subjektams kreipiantis į teismą ir tik įstatymu numatytais atvejais. Bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas dėl viešojo intereso pažeidimo, kiekvienu atveju patikrina, ar subjektas, kuris kreipiasi į teismą, turi įstatyme numatytus įgaliojimus ginti viešąjį interesą. Jei tokia teisė įstatymu nesuteikta, teismas negali konstatuoti į teismą besikreipusio asmens materialinio suinteresuotumo ir tenkinti jo reikalavimą apginti viešąjį interesą. Be minėtų dviejų sąlygų teismų praktikoje nurodoma ir prielaida kreiptis dėl viešojo intereso gynimo – tai viešojo intereso buvimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-580/2013).

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nutartimi taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės sukels ypatingai didelius nuostolius apeliantui. Apeliantas ketino pastatyti biokuro katilinę bei pradėti gaminti šilumą 2015 metų šildymo sezono pradžiai. Apeliantas 2014 m. gruodžio 10 d. sudarė projektavimo ir statybos darbų generalinės rangos sutartį su UAB „Litana ir Ko“, pagal kurią statybos darbai turi būti užbaigti ne vėliau kaip iki 2015 m. spalio 31 d., tačiau 2015 m. sausio 13 d. UAB „Litana ir Ko“ raštu informavo apeliantą, kad sustabdo visus statybos darbus pagal sutartį.

Teismui taikius reikalavimo užtikrinimo priemones iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, biokuro katilinė negalės veikti mažiausiai du šildymo sezonus. Biokuro katilinės vieno šildymo sezono darbo trukmė yra 4 500 valandų. 20 MWh galios biokuro katilinė (kartu su kondensaciniu ekonomaizeriu) per vieną darbo valandą pagamina 25 MWh šilumos, tad per du šildymo sezonus atitinkamai 9 000 x 25 = 225 000 MWh šilumos. Tai reiškia, kad Apelianto negautos pajamos per du šildymo sezonus sudarytų net 7 200 000 eurų.

Šiuo metu šilumos tiekėjo Vilniaus mieste UAB „Vilniaus energija“ skelbiamos palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos yra 12,61 Lt ct/kWh arba 3,65 Eur ct/kWh. Taigi, apeliantas, kaip nepriklausomas šilumos gamintojas, šilumą turėtų parduoti mažesne kaina nei 3,65 Eur ct/kWh (0,036 Eur/kWh). Jei apeliantas šilumą parduotų už 0,032 Eur/kWh, negautos pajamos per du šildymo sezonus sudarytų 7 200 000 eurų (32 Eur/MWh x 225 000 MWh = 7 1 200 000 Eur).

Be to, pažymi, kad taip pat yra sudaryta biokuro katilinės įrangos gamybos bei tiekimo sutartis. Už šios įrangos užsakymą apeliantas jau sumokėjo 1 335 512 eurų avansą. Biokuro katilinės rangos darbų sustabdymas reiškia, kad įranga negalės būti laiku ir tinkamai sumontuota, todėl apeliantas privalės ją sandėliuoti bei patirs papildomas išlaidas. Apeliantas papildomai patirs nuostolių dėl to, kad negalės naudoti 1 335 1512 eurų kitoje savo veikloje, nors už šių lėšų pasiskolinimą privalės mokėti palūkanas savo kreditoriams.

Atkreipia teismo dėmesį, kad pareiškėjas yra asociacija, neturinti jokio turto bei nevykdanti jokios veiklos. Tai reiškia, kad patirtų nuostolių apeliantui niekas neatlygintų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytomis sąlygomis bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būti užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (2012 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012).

Mano, kad pirmosios instancijos teismo nutartimi yra pažeidžiamas viešasis interesas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant ABTĮ normas, apibendrinime nurodyta, kad: „Kiekvienąkart, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės. Viešasis interesas, taikant ABTĮ, turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai.“

Remiasi Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, kad vartotojų šilumos poreikių tenkinimas jiems mažiausiomis sąnaudomis neabejotinai yra pripažįstamas viešu interesu ir pažymi, kad šilumos kainų mažinimas yra Lietuvos Respublikos valstybės prioritetas, numatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-2016 metų programoje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės negali sutapti su byloje pareikštais reikalavimais, o tuo atveju kai reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas iš esmės reiškia ieškinio patenkinimą, tokios priemonės neatitinka reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo tikslų ir prašymas dėl tokių priemonių taikymo turi būti atmestas. Sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti grindžiamas su būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo aplinkybėmis, o ne su ginčo sprendimu iš esmės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012).

Šiuo atveju taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės iš esmės sutampa su skundo reikalavimu, t. y. apeliantas negali vykdyti statybos darbų.

Ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi sustabdytas ginčijamo administracinio akto – Statybos leidimo galiojimas. Administracinėse bylose, kuriose yra sprendžiamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimas, kai prašoma stabdyti ginčijamo administracinio teisės akto galiojimą, administracinio akto galiojimas gali būti sustabdomas, tik jeigu pareiškėjas įrodo realią grėsmę dėl teismo galutinio sprendimo įvykdymo pasunkėjimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, kad asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011, 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis byloje Nr. AS602-689/2012). Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones motyvų, pagrindžiančių tai, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Pažymi, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė taikoma, siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, o ne apsaugoti suinteresuotą asmenį nuo galimų neigiamų skundžiamo sprendimo padarinių.

Pareiškėjas taip pat nenurodė, kokiu būdu pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tenka asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotos taisyklės, pagal kurias asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008, 2011 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-295/2011).

Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nėra siejamas su pareiškėjo ketinimu ateityje išvengti galimų naujų teismo procesų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-177/2008, 2008 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-314/2008, 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis byloje Nr. AS602-689/2012 ir kt.), todėl net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, galimai kiltų nauji teisminiai ginčai, tai nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kurios buvo taikytos ginčijama nutartimi.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad prašymai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu jie siejami su pareiškėjo teisės prevenciniu gynimu, siekiu apsaugoti pareiškėją nuo būsimų jo teisių pažeidimų, negali būti tenkinami. Skundo reikalavimo užtikrinimo procesinis institutas įgalinimų tenkinti tokio pobūdžio reikalavimus teismui nesuteikia (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-242/2009, 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-799/2011, 2011 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-922/2011).

Pareiškėjas Savanorių prospekto gyventojų bendruomenė atsiliepimu į atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasis Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalimi, 2 straipsnio 3 dalies a punktu ir 2 straipsnio 5 dalimi bei ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punktu ir 56 straipsnio 1 dalimi paaiškina, kad visuomeninės organizacijos, padedančios spręsti aplinkosaugos problemas, veikiančios pagal nacionalinių įstatymų reikalavimus, turi teisę ginti viešąjį interesą kreipiantis į administracinį teismą aplinkosaugos srityje, t. y. su aplinkos elementais – oru, atmosfera, vandeniu, dirvožemiu, žeme, kraštovaizdžiu, gamtos objektais, biologine įvairove – susijusioje srityje.

Šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas nesiekia nieko kito, kaip tik apsaugoti Savanorių pr. ir jo apylinkėse gyvenančių asmenų interesus bei jų teisę į švarią aplinką.

Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2010 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-393/2010, 2004 m. sausio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A3-11/2004) ir nurodo, kad vienas iš pagrindinių pareiškėjo tikslų yra rūpinimasis gyvenamosios aplinkos gražinimu, saugios ir patogios gyvenamosios vietos kūrimas bei svarbiausių bendruomenės socialinių, kultūrinių bei ūkinių interesų užtikrinimas.

Apeliantas atskirajame skunde pateikia realybės neatitinkantį ir netgi Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujantį faktą – neva pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones bus pažeistas viešasis interesas. Viešojo intereso pažeidimą apeliantas kildina iš Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, kuri įtvirtinta siekį patenkinti vartotojų šilumos poreikius mažiausiomis sąnaudomis. Apeliantas įrodinėdamas, jog įgyvendinus jo projektą bus žymiai ar nors kiek sumažinta kaina galutiniams šilumos vartotojams Vilniaus mieste, nepateikia jokių skaičiavimų ar projekcijų, kurios galėtų įrodyti tokių argumentų pagrįstumą, todėl su šiuo apelianto argumentu sutikti negalima.

Netgi pripažinus Apelianto norimą vykdyti veiklą kaip „užtikrinančią viešąjį interesą“ svarbu paminėti, jog tada egzistuotų kolizija net tarp kelių teisinių gėrių: teisėtumo, asmens teisės į švarią aplinką ir galbūt pigesnės šilumos energijos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pažymima, konkuruojant teisiniams gėriams labai svarbu nustatyti teisingą pusiausvyrą tarp jų. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos teismų formuojamą praktiką, kuri vienareikšmiškai pasako, jog konkuruojant kelioms teisinėms vertybėms <..>, prioritetiškai turi būti ginama ta vertybė, kurios neapgynus, atsirastų didesnė žala, todėl bet kokia galima grėsmė visuomenės teisei į švarią aplinką turi būti eliminuojama (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2565/2013).

Apelianto atskirajame skunde pateikiami tikrovės neatitinkantys teiginiai apie sanitarinių apsaugos zonų įregistravimo nebūtinumą prieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams. Iki Statybos leidimo išdavimo UAB „GECO Vilnius“ privalėjo nustatyti mažiausiai 50 m sanitarinės apsaugos zoną nuo planuojamos šiluminės jėgainės ir ją įregistruoti Nekilnojamojo turto kadastre ir registre, tačiau iki Statybos leidimo išdavimo tai padaryta nebuvo. Šį argumentą grindžia Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi, Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 9 priedo 1.15 punktu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 60 punktu. Mano, kad aukščiau nurodytos nuostatos patvirtina, jog UAB „GECO Vilnius“ šiluminės jėgainės atžvilgiu turėjo būti nustatyta ir įregistruota ne mažesnė kaip 50 m sanitarinės apsaugos zona.

Lygiai taip pat imperatyvius teisės aktų reikalavimus pažeidė ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija, kuri išdavė Statybos leidimą, nors pagal Statybos techninį reglamentą STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ nesant nustatytų ir įregistruotų sanitarinės apsaugos zonų savivaldybė tam neturėjo jokio teisėto pagrindo.

Akcentuoja, jog atstumas nuo UAB „GECO Vilnius“ numatomos statyti šiluminės jėgainės iki artimiausio gyvenamojo daugiabučio namo yra tik apie 26 m. Taigi akivaizdu, jog į pagal teisės aktų reikalavimus nustatytą UAB „GECO Vilnius“ šiluminės jėgainės sanitarinės apsaugos zoną neabejotinai patektų gyvenamieji pastatai.

Nagrinėjamu atveju, reikalavimo užtikrinimo priemonės yra pritaikytos teisėtai, nes pareiškėjo skundas yra ne tik prima facie pagrįstas, tačiau ir tikėtina, kad pareiškėjui palankus teismo sprendimas gali būti neįmanomas įgyvendinti, nes bus pradėtos neteisėtos trečiojo suinteresuoto asmens projekto vykdymo procedūros, kurios sukels itin didelius padarinius ir jų pašalinimas reikalaus tiek pareiškėjo, tiek trečiojo suinteresuoto asmenis itin daug pastangų, laiko bei lėšų. Tuo atveju, jeigu UAB „GECO Vilnius“ iki teismo sprendimo priėmimo byloje jau būtų baigusi statybos darbus pagal jai išduotą Statybos leidimą, o teismas priimtų sprendimą patenkinti Savanorių prospekto gyventojų bendruomenės skundą, tai iškiltų reikalingumas šalinti statybos padarinius, būtų reikalingas papildomas laikas ir lėšos, galimai net papildomi teisminiai ginčai. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje analogiškose bylose (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-798/2010, 2010 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-661/2010, 2009 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-226/2009, 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-627/2008, 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-565/2008, teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-1061/2013, 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-379/2004).

Be kita ko, teismui atmetus Savanorių prospekto gyventojų bendruomenės skundą, UAB „GECO Vilnius“ turės galimybę statybos darbus įgyvendinti po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir tokios UAB „GECO Vilnius“ galimybės niekaip nebus apsunkintos. Taigi taikant reikalavimo užtikrinimo priemones bus pasiekti tokių priemonių tikslai ir nebus pažeisti proporcingumo, ekonomiškumo, lygiateisiškumo ir kiti su tuo susiję principai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Nagrinėjamu atveju skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria buvo tenkintas pareiškėjo Savanorių prospekto gyventojų bendruomenės prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Statybos leidimo galiojimą (ABTĮ 71 str.).

Pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būti užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (2012 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012).

Nagrinėjamu atveju ginčijamas Statybos leidimas, kuriuo trečiajam suinteresuotam asmeniui leista statyti nuotekų rinktuvus, magistralinius tinklus, skirstomuosius tinklus, nuotekų išvadas, įvadinius tinklus, nuotekų kolektorius, rekonstruoti negyvenamosios paskirties pastatą – gamybos, pramonės pastatą, rekonstruoti negyvenamosios paskirties pastatą – sandėliavimo pastatą (b. l. 24–25). Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog biokuro katilinės statybos suprojektuotos kaip Žemės sklype esamų statinių rekonstrukcija, kurių metu nekeičiamas Žemės sklypo naudojimo būdas ir (ar) pobūdis, pastatų aukštis, sklypo tvarkymo, naudojimo režimas. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog realūs statybos darbai Žemės sklype pilna apimti nevyks, t. y. be inžinerinių tinklų statybos bus atliekama tik pastatų rekonstrukcija.

Pirmosios instancijos teismas įvertinęs tai, kad ginčijamo Statybos leidimo pagrindu statybos darbai nėra pradėti padarė išvadą, kad yra tikslinga išlaikyti status quo (esamą padėtį), iki bus išnagrinėtas šis ginčas, o pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymas būtų proporcingas siekiamam tikslui – išvengti neigiamų pasekmių, susijusių su statybos padarinių pašalinimu, kurios gali atsirasti, jei skundžiamas Statybos leidimas teisminio nagrinėjimo metu galiotų, o vėliau teismo sprendimu būtų panaikintas.

Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog taikant reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti atsižvelgta į proporcingumo principą, kurio taikymas reiškia poreikį pasverti neigiamas pasekmes, kurios atsirastų pareiškėjui, jei reikalavimo užtikrinimo priemonė nebūtų pritaikyta, o pareiškėjo skundas išnagrinėjus bylą būtų patenkintas, ir pasekmes, kurios atsirastų atsakovui, kitiems subjektams ar visuomenei, jei reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų pritaikytos, tačiau skundas būtų atmestas (2008 m. vasario 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS444-244/2008). Tam, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas būtų negalimas dėl proporcingumo principo ar interesų pusiausvyros pažeidimo, nepakanka vien tik nustatyti, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė sukelia neigiamus padarinius atitinkamam asmeniui, bet turi būti įvertinamas ir tokių padarinių mastas ir pobūdis, jų reikšmingumas ir sunkumas, palyginti su tais neigiamais padariniais, kurie galėtų atsirasti, jei reikalavimo užtikrinimo priemonės nebūtų taikomos (2008 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-217/2008). Taigi, sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, vertinama, kokie padariniai gali kilti, jei reikalavimo užtikrinimo priemonės bus taikomos arba netaikomos, kurie iš šių padarinių labiau tikėtini ir sunkesni, sudėtingiau pašalinami (2011 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-674/2011). Pažymėtina, kad administracinėje byloje Nr. AS146-125/2009 teisėjų kolegija, remdamasi proporcingumo principu, be kita ko, konstatavo, kad taikant reikalavimo užtikrinimo priemones, negalima pareiškėjo teisių riboti daugiau negu tai yra būtina (2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-125/2009). Teisingumo principas reikalauja, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių būtų atsižvelgta ir į atsakovo interesus (2007 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS2-646/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 13, p. 265−275).

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-155/2005, 2005 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-230/2005, 2008 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010, 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju atsižvelgus į nustatytas bylos faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamo Statybos leidimo panaikinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, iš esmės neapsunkintų tokio teismo sprendimo įvykdymo bei nepadarytų jo negalimu. Panaikinus statybos leidimą, yra taikomos Lietuvos Respublikos statybos įstatymo bei kitų statybos teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatos dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo (kas nebūtinai reiškia savavališkos statybos padarinių likvidavimą). Todėl tai, kad savavališkos statybos padarinių šalinimas iš trečiojo suinteresuoto asmens pareikalautų papildomų išlaidų bei papildomo laiko, nereiškia, jog teismo sprendimas negalės būti įvykdytas ar jo įvykdymas dėl to taps itin sudėtingas. Be to, lemiamos reikšmės, taikant reikalavimo užtikrinimo priemones, paprastai neturi ir ateityje galimai kilsiantys teisiniai ginčai, papildomas bylinėjimasis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-177/2008, 2008 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-314/2008). Šiuo aspektu pažymėtina, jog priėmus pareiškėjo skundą teismo žinion, apeliantas gali numatyti riziką, galinčią atsirasti patenkinus šį skundą ir, siekdamas sumažinti savo išlaidas patenkinus pareiškėjo reikalavimą, imtis atitinkamų veiksmų.

Pareiškėjas atsiliepime į atskirąjį skundą, be kita ko, nurodo, jog gina viešąjį interesą ir teigia, kad biokuro katilinė gali sukelti žalą sveikatai bei aplinkai. Šiuo aspektu sutiktina su trečiojo suinteresuoto asmens argumentu, jog tokią žalą teoriškai galėtų sukelti tik biokuro katilinės veikla, jei šalia esantys gyvenamieji namai patektų į nustatytas sanitarines apsaugos zonas. Be to, pagal trečiojo suinteresuoto asmens paaiškinimus, katilinė pradės gaminti šilumą tik 2015 m. šildymo sezono pradžioje, t. y. 2015 m. rudenį. Tai reiškia, jog dabartiniu metu katilinė nėra eksploatuojama, jokios žalos aplinkai, tame tarpe ir gyventojams, nedaro. Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, siekiant apginti viešąjį interesą, kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodoma, jog teisės netrukdomai naudotis nuosavybe suvaržymas visada turi nustatyti „teisingą pusiausvyrą“ tarp bendrojo intereso poreikių ir reikalavimų, keliamų asmens pagrindinių teisių apsaugai; turi egzistuoti pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (žr., pvz., Immobiliare Saffi v. Italy (GC), no. 22774/93).

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti grindžiamas su būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo aplinkybėmis, o ne su ginčo sprendimu iš esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012). Atsižvelgiant į tai, nevertintini trečiojo suinteresuoto asmens atskirajame skunde bei pareiškėjo atsiliepime į atskirąjį skundą pateikti argumentai, susiję su atsakovo veiksmais, sudarius galimybes apeliantui galimai neteisėtai atlikti rekonstrukcijos darbus Žemės sklype.

Be kita ko, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-39/2012). Taigi proceso dalyviai gali pakartotinai teikti motyvuotus prašymus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymo, panaikinimo ar pakeitimo, tačiau tokiais atvejais jie privalo nurodyti naujas aplinkybes bei pateikti įrodymus, dėl kokių priežasčių, atsižvelgiant į ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje numatytus kriterijus, atsirado būtinybė (iš naujo) pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ar vieną reikalavimo užtikrinimo priemonę pakeisti kita arba nebeliko būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-133/2008).

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl trečiojo suinteresuoto asmens atskirasis skundas tenkintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3 punktu,

n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Geco Vilnius“ atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmesti kaip nepagrįstą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Dalia Višinskienė