A-756-702-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-702/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03077-2010-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Irmanto Jarukaičio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. R. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja L. R. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–9), prašydama:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) 2010 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. (1.11)I-5951;

2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir Vilniaus skyrius) 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721 dėl motinystės (tėvystės) pašalpos dydžio perskaičiavimo;

3) įpareigoti Vilniaus skyrių vykdyti 2009 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. 6-24-6165 jame nustatytomis sąlygomis nuo skundžiamo Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimo Nr. 6-26-2721 priėmimo iki motinystės pašalpos mokėjimo pareiškėjai pabaigos;

4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodė, kad nuo 2009 m. kovo 16 d. jai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos. Vilniaus skyriaus sprendimu 2009 m. kovo 20 d. Nr. 6-24-6165 visam pareiškėjos vaiko priežiūros atostogų laikotarpiui nuo 2009 m. kovo 16 d. iki 2011 m. sausio 28 d. apskaičiavo ir paskyrė motinystės (tėvystės) pašalpą (toliau – ir motinystės pašalpa): pirmaisiais vaiko priežiūros atostogų metais – 5 657,78 Lt (atskaičius mokesčius), antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais – 4 815,41 Lt (atskaičius mokesčius). Vilniaus skyriaus sprendimas buvo pradėtas vykdyti ir ji pagrįstai tikėjosi, jog paskirto dydžio motinystės pašalpa bus mokama visą vaiko priežiūros atostogų laikotarpį. Tačiau 2010 m. vasario mėnesį jai buvo išmokėta ženkliai mažesnio dydžio motinystės pašalpa (vietoje paskirtų 4 815,41 Lt išmokėta 3 976,96 Lt). Už 2010 m. liepos mėnesį jai dar kartą buvo išmokėta ženkliai sumažinta pašalpa, t. y. 2 802,90 Lt (atskaičius mokesčius). Nesutikdama su priimtu sprendimu, pareiškėja jį apskundė Fondo valdybai, tačiau Fondo valdyba 2010 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. (1.11)I-5951 jos skundą atmetė. Pareiškėjos teigimu, įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis nenustatė galimybės perskaičiuoti jau paskirtas motinystės socialinio draudimo pašalpas, susiejo šių pašalpų apskaičiavimą su teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusiu einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžiu ir tokiu būdu užtikrino pašalpų gavėjų teisėtų lūkesčių principo įgyvendinimą visą pašalpos mokėjimo laikotarpį. Socialinės pašalpos paskyrimas sukuria pašalpos gavėjui teisėtus lūkesčius, kad nustatyto dydžio pašalpa bus mokama visą jos mokėjimo laikotarpį, o teisė į paskirtą ir mokamą socialinę pašalpą yra laikoma pašalpos gavėjo teise į nuosavybę ir yra ginama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio. Minėtas motinystės pašalpos perskaičiavimas pažeidžia konstitucinius teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, įstatymo negaliojimo atgal principus, taip pat pareiškėjos nuosavybės teisę į pašalpą.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 29–32) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 9 straipsnio 2 dalies nuostatos, kuriose buvo numatyta, kad patvirtinus naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, visos iki tol paskirtos ir mokamos socialinio draudimo pašalpos už laikotarpį nuo draudžiamųjų pajamų naujo dydžio taikymo pradžios perskaičiuojamos taikant šį dydį. Kadangi pareiškėjai paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa viršijo 2010 m. draudžiamųjų pajamų penkių dydžių sumą, Vilniaus skyrius jos motinystės pašalpą nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiavo pagal pasikeitusį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį. Vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 10 straipsnio nuostatomis, Vilniaus skyrius 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721 nuo 2010 m. liepos 1 d. dar kartą perskaičiavo motinystės pašalpą už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. sausio 28 d. Atsakovo teigimu, Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimas Nr. 6-26-2721 ir Fondo valdybos 2010 m. spalio 11 d. sprendimas Nr. (11.1) 1-5951 yra priimti laikantis galiojančių teisės aktų reikalavimų, todėl yra teisėti ir pagrįsti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 34–36) prašė pareiškėjos skundą atmesti. Savo poziciją Fondo valdyba grindė iš esmės analogiškais motyvais, kurie buvo nurodyti atsakovo pateiktame atsiliepime.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimu (b. l. 83–87) pareiškėjos L. R. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Vilniaus skyrius 2009 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 6-24-6165 paskyrė pareiškėjai 7 108,59 Lt dydžio per mėnesį motinystės pašalpą (neatskaičius mokesčių), laikotarpiu, kol vaikui sukaks 1 metai, bei 6 042,30 Lt dydžio per mėnesį motinystės pašalpą (neatskaičius mokesčių), laikotarpiu, kol vaikui sukaks 2 metai (b. l. 17–18). Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu (toliau – ir Nuostatai), 58, 74 punktais bei Sveikatos draudimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgdamas į nuo 2010 m. sausio 1 d. Vyriausybės patvirtintą naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, 2010 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 6-26-805 perskaičiavo pareiškėjai paskirtą motinystės pašalpą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. sausio 28 d., nurodant, kad iki vaikui sukaks 1 metai, pareiškėjai bus mokama 5 877,83 Lt (neatskaičius mokesčių), iki vaikui sukaks 2 metai pareiškėjai bus mokama 4 996,15 Lt pašalpa (neatskaičius mokesčių) (b. l. 15–16). Šis Vilniaus skyriaus sprendimas pareiškėjos buvo apskųstas Fondo valdybai, kuri 2010 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. (11.1)I-2623 pareiškėjos skundą atmetė (b. l. 13–14, 46–47). Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsniais, Nuostatų 58, 74 punktais, bei taikant Vyriausybės patvirtintą nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojantį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721 dar kartą perskaičiavo pareiškėjai paskirtą motinystės pašalpą nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. sausio 28 d., nurodant, kad iki vaikui sukaks 1 metai, pareiškėjai bus mokama 3 808,90 Lt, iki vaikui sukaks 2 metai – 3 526,76 Lt pašalpa (b. l. 22–23, 33). Šis Vilniaus skyriaus sprendimas pareiškėjos buvo apskųstas Fondo valdybai (b. l. 37–43), kuri 2010 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. (11.1)I-5951 skundą atmetė (b. l. 19–20, 44–45).

Iš Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 10 d. pažymos Nr. 11-835 (b. l. 67), matyti, kad vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu, perskaičiavus pareiškėjos motinystės pašalpą už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. sausio 28 d. susidarė 4 785,46 Lt motinystės pašalpos nepriemoka. 2013 m. gegužės 16 d. Vilniaus skyrius sprendimu Nr. PA-SP3-1874 nusprendė išmokėti pareiškėjai 4 785,46 Lt motinystės pašalpos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. sausio 28 d. (b. l. 75). 2013 m. gegužės 20 d. Fondo valdybos Vilniaus skyriaus išmokų mokėjimo 2013 m. gegužės mėnesį žiniaraštis patvirtina, kad pareiškėjai buvo išmokėta 4 785,46 Lt motinystės pašalpos nepriemoka (b. l. 76). Ši suma pareiškėjai apskaičiuota iš susidariusios nepriemokos išskaičiavus gyventojų pajamų mokestį bei privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokas.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjai perskaičiuotos motinystės pašalpos, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 3 dalies nuostatomis, pagrįstumo ir teisėtumo. Šios rūšies teisinius santykius iki 2010 m. sausio 1 d. reglamentavo 2000 m. gruodžio 21 d. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas Nr. IX-110 (toliau – ir Įstatymas), kuriuo remiantis pareiškėjai buvo paskirta motinystės pašalpa. Detaliau ginčo pašalpų skyrimo tvarką reglamentuoja Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtinti Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatai. 2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Laikinasis įstatymas, kuris, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Pagal minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 8 punktą, jis taikomas ir asmenims, gaunantiems motinystės (tėvystės) išmokas, paskirtas ir mokamas statutiniams valstybės tarnautojams (pareigūnams) ir krašto apsaugos sistemos kariams iš valstybės biudžeto lėšų pagal <...> Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą <...>. Pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį šis įstatymas iki 2011 m. gruodžio 31 d. galiojo paskirtoms ir mokamoms motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms, tačiau pagal ginčijamas Laikinojo įstatymo 9, 10 straipsnių nuostatas atitinkamai perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos mokamos iki jų mokėjimo termino pabaigos. Pagal įstatymo nuostatas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos buvo sumažintos, nenustatant kompensavimo mechanizmo.

Teismas, nagrinėdamas bylą, rėmėsi Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies, 9 straipsnio 2 dalies, 10 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatomis bei pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. priėmė nutarimą, kuriuo pripažino, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 10 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų negali viršyti 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui. Atitinkamai prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintas ir Nuostatų 75 punktas. Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis ir Nuostatų 74 punktas tiek, kiek jais reguliuojama paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, nebuvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2013 m. kovo 8 d.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjai L. R. 2009 m. kovo 20 d. paskirta motinystės pašalpa buvo perskaičiuota du kartus. Pirmą kartą, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. motinystės pašalpa buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies ir Nuostatų 58, 74 punktų nuostatomis, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu buvo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai. Esant tokiai teisinei bei faktinei situacijai, pripažintina, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai 2010 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 6-26-805 perskaičiavo ir sumažino pareiškėjai paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos dydį pagal Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį. Antrą kartą pareiškėjai motinystės pašalpa buvo sumažinta 2010 m. liepos 29 d. Fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimu Nr. 6-26-2721 laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. sausio 28 d., vadovaujantis Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis konstituciniam teisinės valstybės principui. Pažymėtina, jog po Konstitucinio Teismo nutarimo Vilniaus skyrius 2013 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. PA-SP3-1874 pareiškėjai susidariusi 4 785,46 Lt motinystės pašalpos nepriemoka už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. sausio 28 d. buvo išmokėta (b. l. 75). Tą patvirtina ir 2013 m. gegužės 20 d. Vilniaus skyriaus išmokų mokėjimo 2013 m. gegužės mėnesio žiniaraštis (b. l. 76).

Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimą, darytina išvada, kad Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimas Nr. 6-26-2721 ir Fondo valdybos 2010 m. spalio 11 d. sprendimo Nr. (11.1)I-5951 dalies, kurioje konstatuota, kad pareiškėjos motinystės pašalpa pagrįstai perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalį, turinys prieštarauja Konstitucinio Teismo išaiškinimams, pateiktiems 2013 m. kovo 5 d. nutarime. Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimas Nr. 6-26-2721 ir aptarta Fondo valdybos 2010 m. spalio 11 d. sprendimo Nr. (11.1)I-5951 dalis negali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais. Kadangi atsakovas pareiškėjai visiškai sumokėjo pašalpos dalį, kuri jai galėjo būti priteisiama teismo sprendimu, L. R. neteko teisinio suinteresuotumo dėl šių sprendimų galiojimo. Nustačius, kad pareiškėjos interesai dėl Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimo Nr. 6-26-2721 ir Fondo valdybos 2010 m. spalio 11 d. sprendimo Nr. (11.1)I-5951 nėra pažeidžiami, asmens skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2009 m. rugpjūčio 28 d. adm. byloje Nr. AS442-505/2009; 2013 m. vasario 20 d. nutartis adm. byloje Nr. A525-302-13).

Pareiškėja taip pat prašė įpareigoti Vilniaus skyrių vykdyti 2009 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. 6-24-6165 jame nustatytomis sąlygomis, tačiau toks reikalavimas negali būti tenkinamas, kadangi jis yra įvykdytas tiek, kiek galėjo būti tenkinamas, todėl ši skundo dalis taip pat atmetama ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Kadangi pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas, nėra pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėja L. R. apeliaciniu skundu (b. l. 92–94) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir priimti naują – jos skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas, kadangi pareiškėja tikėjosi vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu gauti visą 2009 m. kovo 20 d. paskirtą išmokos sumą.

2. Už 2010 m. sausio mėnesį išmoka mokama 2010 m. vasario mėnesio viduryje. Pareiškėjos manymu, neteisėta tokia situacija, kai sprendimas dėl sausio mėnesio išmokos sumažinimo priimamas 2010 m. sausio 27 d. Taigi sprendimai priimami atgaline tvarka.

3. Teismas netinkamai įvertino byloje susidariusią situaciją, nes Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo nuostatas taikė neatsižvelgdamas į individualias bylos aplinkybes.

Atsakovas Fondo valdybos Vilniaus skyrius su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 101–103) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas sutinka su teismo sprendime išdėstytais argumentais bei padarytomis išvadomis, papildomai pažymi, jog 2013 m. gegužės 20 d. pareiškėjai motinystės pašalpos nepriemoka už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. sausio 28 d. išmokėta, todėl jos reikalavimai jau yra įvykdyti. Be to, pareiškėja Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. 6-26-805 šioje byloje neskundė (dėl šio sprendimo skundas paduotas kitoje byloje).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 108–110) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai L. R. paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos vaiko priežiūros atostogų metu dydžio ribojimo nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. sausio 28 d. pagrįstumo ir teisėtumo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimu (b. l. 83–87) pareiškėjos skundą, kuriuo ji prašė panaikinti Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721 bei Fondo valdybos 2010 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. (1.11)I-5951, taip pat įpareigoti Vilniaus skyrių vykdyti 2009 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. 6-24-6165 jame nustatytomis sąlygomis bei priteisti bylinėjimosi išlaidas, atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka bei iš naujo įvertinusi faktines bylos aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktais motyvais ir konstatuoja, kad teismas teisingai išsprendė bylą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus skyrius 2009 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 6-24-6165 pareiškėjai L. R. paskyrė motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų (iki vaikui, gimusiam (duomenys neskelbtini), sukaks dveji metai) laikotarpiui, t. y. nuo 2009 m. kovo 16 d. iki 2011 m. sausio 28 d. (b. l. 17–18). Minėtu sprendimu iki vaikui sukaks vieneri metai skirta 100 procentų kompensuojamo darbo užmokesčio dydžio pašalpa (suma neatskaičius mokesčių – 7 108,59 Lt), o iki vaikui sukaks dveji metai – 85 procentų dydžio (suma neatskaičius mokesčių – 6 042,30 Lt). Šie pašalpos dydžiai nepakito ir priėmus Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. perskaičiavimo sprendimą Nr. 6-26-805 (b. l. 15–16), kuriuo, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 58, 74 punktais, bei atsižvelgiant į Vyriausybės nuo 2010 m. sausio 1 d. patvirtintą einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydį, buvo nustatytas pareiškėjai priskaičiuotos motinystės pašalpos dydis laikotarpiui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. sausio 28 d. (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. sausio 28 d. – 100 procentų ir nuo 2010 m. sausio 29 d. iki 2011 m. sausio 28 d. – 85 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja ginčija Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721 (b. l. 22–23), kuriuo nuspręsta nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. sausio 28 d. jai mokėti perskaičiuotą motinystės pašalpą – 75 procentų kompensuojamo darbo užmokesčio dydžio motinystės pašalpą. Ginčijamas 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimas Nr. 6-26-2721 priimtas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsniais, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 58 bei 74 punktais bei taikant Vyriausybės patvirtintą einamųjų 2010 m. draudžiamųjų pajamų dydį, kuris nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo taikomas įgyvendinant ir Laikinojo įstatymo nuostatas. Pareiškėja, nesutikdama Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721 ir motinystės pašalpos perskaičiavimu, 2010 m. rugsėjo 10 d. skundu kreipėsi į Fondo valdybą, kuri 2010 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. (1.11)I-5951 (b. l. 19–20) netenkino pareiškėjos skundo.

Taigi, pagal bylos aplinkybes matyti, kad pareiškėjai paskirta ir mokama motinystės (tėvystės) pašalpa buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 9 bei 10 straipsnyje nustatytus ribojimus. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis bei 10 straipsnio 2 ir 3 dalys prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui. Nors remiantis šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu, pareiškėja įgijo teisę reikalauti išmokėti jai nepriemoką, susidariusią dėl antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų taikymo, tačiau Vilniaus skyrius 2013 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. PA-SP3-1874 (b. l. 75) nusprendė pareiškėjai išmokėti 4 785,46 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką už vaiko priežiūros nuo vienerių iki dvejų metų atostogų laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. sausio 28 d.

Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, jog jai išvis neturėjo būti taikomi įstatymuose nustatyti ribojimai.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime pažymėjo tai, jog teisiniu reguliavimu, nustatytu Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje („negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“), 10 straipsnio 2, 3 dalyse („Tuo atveju, kai <...> pašalpa viršija <...>, apdraustajam asmeniui mokama pastarojo dydžio pašalpa“), buvo sudarytos prielaidos nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiuojant tas paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, sumažinti dviem pagrindais: pirma, minėtas perskaičiuojamas pašalpas ir išmokas iki vaikui sukaks vieneri metai ir laikotarpiu nuo vaiko vienerių iki dvejų metų sumažinti atitinkamai nuo 100 iki 90 ir nuo 85 iki 75 procentų kompensuojamojo uždarbio; antra, sumažinti tas pagal pirmąjį pagrindą perskaičiuotas pašalpas ir išmokas, kurios viršijo minėtus maksimalius dydžius, t. y. pašalpas ir išmokas mokėti neviršijant šių maksimalių dydžių. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas pripažino, kad motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų sumažinimas nuo 100 iki 90 (vaiko priežiūros atostogų iki vienerių metų laikotarpiu) ir nuo 85 iki 75 procentų (vaiko priežiūros atostogų nuo vienerių iki dvejų metų laikotarpiu) pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tuo tarpu taip sumažintų pašalpų, kurios viršijo Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą (vaiko priežiūros iki vienerių metų atostogų laikotarpiu) arba 75 procentus Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos (vaiko nuo vienerių iki dvejų metų priežiūros atostogų laikotarpiu), papildomas sumažinimas, kad neviršytų šių maksimalių dydžių, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsakovas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo nuostatas, kuriomis buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai pirmiau minėtos Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos, 2013 m. gegužės 16 d. priėmė sprendimą PA-SP3-1874 išmokėti L. R. 4 785,46 Lt motinystės pašalpos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. sausio 28 d. (b. l. 66–67, 75) ir 2013 m. gegužės 20 d. šį savo sprendimą įvykdė, pervesdamas šią sumą į pareiškėjos sąskaitą (b. l. 76).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad viešojo administravimo subjektas, sumokėdamas pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką, pats savo veiksmais pritaikė Konstitucinio Teismo nutarimo pasekmes ex tunc, t. y. retroaktyviai, ir faktiškai atkūrė padėtį, buvusią iki teisės akto, kuris pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, priėmimo (pvz., LVAT 2014 m. gegužės 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-818/2014).

Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje susidariusią situaciją ir Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo nuostatas taikė neatsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos aplinkybes. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo visapusiškai ir išsamiai, įvertino skundžiamų viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumą ir bylos aplinkybes ir padarė išvadą, kad atsakovui sumokėjus pareiškėjai dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu antikonstitucinėmis pripažintų įstatymo nuostatų taikymo susidariusią pašalpos nepriemoką, ginčo šioje dalyje iš esmės neliko.

Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, jog motinystės (tėvystės) pašalpa, kaip nuosavybė, saugoma pagal Konstitucijos 23 straipsnį. Kolegija, atsakydama į minėtus apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarime konstatuota, jog vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiama finansinė parama savo prigimtimi, laikinu (terminuotu) pobūdžiu ir paskirtimi skiriasi nuo Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojamų pensijų, taip pat nuo įstatymų nustatytų kitų pensinio aprūpinimo išmokų, teisė į kurias susijusi su Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta nuosavybės teisių apsauga. Šis skirtumas itin ryškus tuo požiūriu, kad įstatymo nustatyta finansinė parama yra tikslinė, t. y. sietina su konkrečiu vaiko auginimo ir auklėjimo namuose laikotarpiu bei tokiu paramos dydžiu, kuris priklauso nuo valstybės ir visuomenės išgalių (žr., pvz., LVAT 2014 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-818/2014). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, susiję su jai paskirtos pašalpos sumažinimo teisėtumo Konstitucijos 23 straipsnio prasme, atmestini.

Kadangi nagrinėjamoje byloje pareiškėja neginčijo Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. Perskaičiavimo sprendimo Nr. 6-26-805, teisėjų kolegija nepasisako dėl su šiuo sprendimu susijusių apeliacinio skundo argumentų.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines ginčo aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos L. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Irmantas Jarukaitis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė