A-143-1321-15 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1321-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00556-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. Ž. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja E. Ž. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4), kurį patikslino (b. l. 41–44), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV) 2014 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. (6.5) I-394 „Dėl 2013 m. gruodžio 22 d. skundo“; 2) priteisti iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Vilniaus skyrius) neišmokėtą senatvės pensijos dalį už 2010–2011 m., iš viso: 20 363,31 Lt; 3) priteisti iš atsakovo 480,00 Lt už advokato paslaugas ir kitas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodė, kad siekia, jog jai būtų priteista 2010–2011 m. laikotarpiu dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio nuostatų taikymo neišmokėta senatvės pensijos dalis. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatos prieštaravo Konstitucijai. Dėl to jai paminėtu laikotarpiu susidarė 20 363,31 Lt pensijos nepriemoka.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 47–51) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pensija pareiškėjai buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis tuo metu galiojusiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis, atsižvelgus į jos turėtas draudžiamąsias pajamas. Teisės aktai nesuteikia teisės atsakovui abejoti įstatymo konstitucingumu ir nevykdyti jo nuostatų, kol toks įstatymas nepripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Taigi VSDFV Vilniaus skyrius veikė teisės aktų nustatyta tvarka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 21–23) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėja dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo į VSDFV kreipėsi praleidusi 3 metų terminą, todėl VSDFV 2014 m. sausio 14 d. sprendimas Nr. (6.5) I-394, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos 2013 m. gruodžio 22 d. skundą, nes praleistas kreipimosi į VSDFV terminas, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalimi, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu (b. l. 74–78) patenkino pareiškėjos skundą. Teismas panaikino VSDFV 2014 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. (6.5) I-394; priteisė pareiškėjai iš VSDFV Vilniaus skyriaus 20 363,31 Lt (5 897,62 Eur) valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį; nustatė VSDFV Vilniaus skyriui šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.; priteisė pareiškėjai iš VSDFV Vilniaus skyriaus 960,00 Lt (278,04 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai nuo 2007 m. balandžio 17 d. paskirta 1 064,62 Lt per mėnesį dydžio valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, tačiau ji nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatas.

Teismas pažymėjo, jog nors šiuo atveju VSDFV 2014 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. (6.5) I-394 atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. gruodžio 22 d. skundą, kaip paduotą praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje numatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo terminą, tačiau šiame administraciniame akte VSDFV taip pat pažymėjo, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (10.1) 3-156669 pareiškėjai pateikė išsamią ir teisingą informaciją, todėl pagrindo panaikinti šį raštą nėra. Pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą analogiškų bylų nagrinėjimo praktiką (2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, 2014 m. gegužės 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-633/2014, 2014 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-686/2014, 2014 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-811/2014, 2014 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-450/2014 ir kt.), laikytina, kad nagrinėjamu atveju VSDFV konstatavus, jog VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gruodžio 19 d. raštas Nr. (10.1) 3-156669 yra teisėtas ir pagrįstas, t. y. kad pareiškėjai pagrįstai neišmokėta senatvės pensijos nepriemoka, privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra buvo baigta VSDFV 2014 m. sausio 14 d. priėmus sprendimą Nr. (6.5) I-394, todėl šiuo atveju pareiškėjai nėra procesinės kliūties inicijuoti ginčą teisme dėl senatvės pensijos nepriemokos priteisimo.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl to, ar yra pagrindas priteisti pareiškėjai sumažintos senatvės pensijos dalį. Teismas vadovavosi Pensijų įstatymo 7 straipsniu, Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1, 5 punktais, 6 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalimis, 15 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog Laikinojo įstatymo 8 straipsnis buvo panaikintas ir neteko galios nuo 2012 m. rugsėjo 1 d.

Teismas taip pat nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Teismas pažymėjo, jog, remiantis Konstitucinio Teismo įstatymo 72, 107 straipsniais, Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus pripažinti kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų – Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės – teisės aktus prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, pirmiausia Konstitucijai, tai reiškia šių aktų teisinės galios panaikinimą bei jų pašalinimą visam laikui iš Lietuvos teisės sistemos. Tai, kad tuo metu, kai pareiškėjai buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjos teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).

Teismas akcentavo, kad pareiškėjai nuo 2007 m. balandžio 17 d. paskirta 1 064,62 Lt per mėnesį dydžio valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, tačiau ji nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatas. Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Ginčo dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatų nėra, be to, jų konstitucingumas patvirtintas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Remdamasis VSDFV Vilniaus skyriaus pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo susidarė 20 363,31 Lt senatvės pensijos nepriemoka.

Teismas, remdamasis nurodytais motyvais, padarė išvadą, kad VSDFV 2014 m. sausio 14 d. sprendimas Nr. (6.5) I-394 yra neteisėtas ir turi būti panaikintas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 3 punkto pagrindu.

Teismas, atsižvelgdamas į nurodytus argumentus bei aplinkybes, konstatavo, kad, siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, pareiškėjai kilusios pasekmės dėl prieštaraujančių Konstitucijai Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, perskaičiuojant jos senatvės pensiją, turi būti visiškai pašalintos, t. y. turi būti priteista visa pensijos nepriemoka, susidariusi dėl antikonstitucinių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Pareiškėjai iš VSDFV Vilniaus skyriaus priteistina 20 363,31 Lt senatvės pensijos nepriemoka.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, padarė išvadą, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, jog teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjos skundas patenkintas, vadovaudamasis ABTĮ 44, 45 straipsniais, Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalimi, taip pat Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.2, 9 punktais, jai priteisė 960 Lt bylinėjimosi išlaidų.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 85–87) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalį dėl 960,00 Lt (278,04 Eur) bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš VSDFV Vilniaus skyriaus ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – pareiškėjos reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad VSDFV Vilniaus skyrius, 2010–2011 m. mokėdamas pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas perskaičiuotą senatvės pensiją, teisėtai ir pagrįstai taikė Laikinąjį įstatymą. Taigi VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas (kaip valinis aktas, veiksmas) – pradėti mokėti pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį perskaičiuotą senatvės pensiją – jo priėmimo ir vykdymo metu (pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį perskaičiuota senatvės pensija buvo mokama iki 2011 m. gruodžio 31 d.) buvo teisėtas ir pagrįstas, todėl VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV neteisėtų veiksmų nėra. Kadangi pareiškėjos skundo reikalavimų patenkinimą teisme iš esmės nulėmė ne VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmai, o Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų pripažinimas prieštaraujančiomis Konstitucijai ir Konstitucijos 110 straipsnyje nustatytas draudimas teismui taikyti teisės aktą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, VSDFV Vilniaus skyrius negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjos teismo išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atsiradimo ir šios išlaidos iš VSDFV Vilniaus skyriaus, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, apibendrinimo 54 p.), negali būti priteisiamos. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis priteisti pareiškėjai bylinėjimosi išlaidas, kuri priimta neatsižvelgiant į tai, kad VSDFV Vilniaus skyriaus veika 2010–2011 m. taikant Laikinojo įstatymo nuostatas buvo teisėta, ir pagrįsta tik ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu principu „pralaimėjęs moka“, yra neteisėta.

Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniu skundu (b. l. 81–84) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalį, kuria patenkinti pareiškėjos reikalavimai dėl 960 Lt atstovavimo išlaidų priteisimo, ir šią pareiškėjos skundo dalį dėl atstovavimo išlaidų priteisimo atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo tokius pačius argumentus, kaip ir VSDFV Vilniaus skyrius apeliaciniame skunde, pabrėždamas, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti pareiškėjai prašomas bylinėjimosi išlaidas, kuris priimtas neatsižvelgiant į tai, jog atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens veiksmai 2010–2011 m. taikant Laikinojo įstatymo nuostatas buvo teisėti, ir pagrįstas tik ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu principu „pralaimėjęs moka“, yra neteisėtas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 90–91) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas pareiškėjos reikalavimas dėl 960 Lt (278,04 Eur) atstovavimo išlaidų priteisimo, ir pareiškėjos skundo dalį dėl atstovavimo išlaidų priteisimo atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad sutinka su apeliaciniu skundu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliaciniai skundai atmestini.

Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniuose skunduose nėra keliamas materialusis šio administracinio ginčo išsprendimo iš esmės aspektas. Apeliantai, nekvestionuodami pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisingumo ir pagrįstumo dėl nagrinėjamo administracinio ginčo esmės, nesutinka tik su sprendimo dalimi, kuria išspręstas pareiškėjos patirtų teismo išlaidų priteisimo klausimas. Pažymėtina, kad apeliantai taip pat nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo priteistų išlaidų dydžio pagrįstumo. Jų pozicija yra grindžiama tik tuo, kad, byloje nagrinėjamoje situacijoje elgiantis taip, kaip to reikalavo jų veiklą reglamentuojantys teisės aktai, t. y. teisėtai, jiems neturėjo atsirasti ABTĮ 44 straipsnyje nustatyta (bylą laimėjusios) pareiškėjos turėtų teismo išlaidų atlyginimo našta. Taigi konstatuotina, kad apeliantų keliamas klausimas yra ABTĮ 44 straipsnio aiškinimo ir taikymo šioje administracinėje byloje klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Lietuvos administraciniame procese vyrauja principas „pralaimėjęs moka“. Šį principą išreiškia ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi, vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio nuostatomis, šalis, dėl kurios priimtas nepalankus teismo sprendimas, laikytina pralaimėjusia šalimi, todėl ji ne tik neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, bet ir įgyja pareigą atlyginti proceso šalies, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi šiuo konkrečiu atveju galutinis rezultatas pareiškėjos ir VSDFV administravimo įstaigų teisiniame ginče yra palankus pareiškėjai, nesvarbu, kokie yra pareiškėjos skundo patenkinimo motyvai, atsakovui kyla pareiga atlyginti jos patirtas kreipimosi į teismą išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-119-502/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-169-143/2015).

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo dalį dėl teismo išlaidų priteisimo pagrįsta ir teisinga.

Taigi tenkinti atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniuose skunduose nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė