A-858-1744-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-1744/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02967-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 28. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą atsakovui Lietuvos metrologijos inspekcijos Vilniaus apskrities skyriui (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, UAB „Naujamiesčio būstas“, Vilniaus miesto savivaldybės administracija) dėl akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (t. I, b. l. 1-8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos metrologijos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) Vilniaus skyriaus 2012 m. spalio 22 d. teisinės metrologijos reikalavimų laikymosi aktą Nr. PA-3298(V12) (toliau – ir skundžiamas aktas).

Paaiškino, jog karšto vandens tiekimo veiklos daugiabučiame name (duomenys neskebtini) (toliau – ir namas) pareiškėjas nevykdo, nes šio namo gyventojai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinko 2–ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, pagal kurį gyventojai iš šilumos tiekėjo perka tik šilumą karštam vandeniui ruošti, o geriamasis vanduo karštam vandeniui ruošti perkamas iš geriamojo vandens tiekėjo (UAB „Vilniaus vandenys“). Sprendimas dėl būdo pasirinkimo yra kolegialus visų namo patalpų savininkų sprendimas, apie kurį pareiškėjui pranešė namo valdytojas UAB „Naujamiesčio būstas“ 2010 m. gegužės 28 d. raštu Nr. 4396.

Nurodė, jog 2–asis apsirūpinimo karštu vandeniu būdas namo pasirinktas 2010 metų gegužės mėnesį, todėl tokiam pasirinkimui negali būti taikyti teisės aktai, priimti po sprendimo priėmimo (Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) ir jų vėlesni pakeitimai). Apie tai pasisakė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje dėl norminio teisės akto teisėtumo Nr. I442-18/2012.

Nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas) 16 straipsnio 4 dalį metrologinę patikrą karšto vandens tiekėjas vykdo tik jo įrengtiems ir jam priklausantiems karšto vandens skaitikliams. UAB „Vilniaus energija“ nėra namo karšto vandens tiekėjas. Kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir Komisija) viešai yra išaiškinusi, kad, jei gyventojai nusprendžia apsirūpinti karštu vandeniu be karšto vandens tiekėjo, patys gyventojai tampa atsakingi už apskaitos prietaisų patikimumą bei teisingą ir savalaikį deklaravimą. Komisijos išaiškinimas atitinka ir teisinį reglamentavimą. Pagal Matavimo priemonių techninio reglamento, patvirtinto Valstybinės metrologijos tarnybos direktoriaus 2006 m. kovo 30 d įsakymu Nr. V-31 (toliau – ir Matavimo priemonių techninis reglamentas), MP-001 priedo „Vandens skaitikliai“ 24 punktą skaitiklių savininkai yra atsakingi už tinkamą skaitiklių techninę priežiūrą ir laiku atliktą patikrą.

Nagrinėjamu atveju kai kuriuos skaitiklius savininkai įsirengė dar iki UAB „Vilniaus energija“ įsteigimo 2002 metais (įregistruota 2002 m. sausio 25 d.), kai šilumos tiekimo paslaugą Vilniaus mieste teikė SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“. Pagal 2002 m. vasario 1 d. nuomos sutarties sąlygas UAB „Vilniaus energija“ nuomos teisėmis perėmė tik SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ priklausantį turtą, o butuose sustatytų skaitiklių, kurie yra butų savininkų nuosavybė, neperėmė.

Nurodė, jog Inspekcija pripažįsta, kad atitinkami karšto vandens skaitikliai yra vartotojų, o ne pareiškėjo nuosavybė. 2–ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą pasirinkusiems vartotojams nei karšto vandens kainos, nei atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavime mokesčiai nėra ir negali būti taikomi. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalį tik karšto vandens tiekėjo įrengtų ir jam priklausančių skaitiklių metrologinės patikros sąnaudos įskaičiuojamos į savivaldybės nustatomą atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. Pagal Atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio skaičiavimo metodikos (toliau – ir Metodika) 17, 23.1 punktus karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis gali būti renkamas tik nuo karšto vandens tiekėjui priklausančio skaitiklio įrengimo momento. Karšto vandens kainos, apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčiai namo gyventojams netaikomi. Namo gyventojai perka abi karšto vandens sudedamąsias dalis (geriamąjį vandenį ir šilumą jo pašildymui) atskirai iš šių produktų tiekėjų.

Nurodė, jog Inspekcijos nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sistemiškai vertinant Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies turinį matyti, kad kaip „atsiskaitomieji“ šiame įstatymo punkte yra įvardijami tik karšto vandens tiekėjo įrengiami ir jam priklausantys karšto vandens skaitikliai. Apsirūpinimo karštu vandeniu būdą be karšto vandens tiekėjo dalyvavimo pasirinkusiuose daugiabučiuose namuose gyventojams priklausantys karšto vandens skaitikliai laikomi paskirstomaisiais–neatsiskaitomaisiais, o tokiems paskirstomiesiems butuose esantiems karšto vandens skaitikliams teisinis metrologinis reglamentavimas netaikomas (Taisyklių 47.3.3, 51 p.). Pareiškėjas vykdo visas savo kaip karšto vandens tiekėjo prievoles namuose, kur yra taikomos karšto vandens kainos ir jis yra karšto vandens tiekėjas, tai patvirtina ir nevienkartiniai karšto vandens tiekėjo siūlymai 1–ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą taikančių namų vartotojams parduoti jiems priklausančius karšto vandens skaitiklius, informuoti apie jiems priklausančių karšto vandens skaitiklių metrologinės patikros būklę bei esant poreikiui leisti organizuoti tokių skaitiklių metrologinę patikrą. 1–ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu taikančiuose namuose pareiškėjas yra įrengęs apie 30 tūkstančių naujų, jam priklausančių elektroninių karšto vandens skaitiklių.

Pareiškėjas dėl antrojo skundžiamo akto nurodymo paaiškino, jog jis neturi pareigos sudaryti svetimų skaitiklių patikros grafikus, kadangi toks reikalavimas yra prieštaraujantis teisės aktams. Dėl trečiojo skundžiamo akto nurodymo (apie nurodymų vykdymo eigą raštu informuoti Inspekcijos Vilniaus apskrities skyrių) pareiškėjas paaiškino, kad 2012 m. lapkričio 12 d. jis informavo Inspekcijos Vilniaus apskrities skyrių, kad su aktu ir jame išdėstytais nurodymais nesutinka bei teikia skundą dėl akto nepagrįstumo.

Atsakovas Lietuvos metrologijos inspekcijos Vilniaus apskrities skyrius atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 93-98) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas dėl 2–ojo karšto vandens tiekimo būdo pasirinkimo ir tinkamo įgyvendinimo paaiškino, kad patikrinimo metu nenustatyta ir pareiškėjas su skundu nepateikė įrodymų, kad namo karšto vandens vartotojai šilumos ir geriamojo vandens tiekėjams pateikė Taisyklių 193.1.2 ir 193.1.3 punktuose nurodytus dokumentus bei, kad sudarė Taisyklių 193.2.1 ir 193.2.2 punktuose nustatytas sutartis, todėl vartotojų sprendimas apsirūpinti karštu vandeniu 2–uoju karšto vandens tiekimo būdu nėra įgyvendintas. Namo gyventojai už šilumą karštam vandeniui ruošti bei cirkuliaciją ir už geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti neatsiskaito atskirai su šilumos tiekėju pagal karšto vandens ruošimo šilumos skaitiklio rodmenis ir atskirai su geriamojo vandens tiekėju pagal karšto vandens ruošimo geriamojo vandens skaitiklio rodmenis, kaip tai turėtų būti, jei apsirūpinimas karštu vandeniu vyktų 2–uoju karšto vandens tiekimo būdu (Taisyklių 193.2.1, 193.2.2 p.). Be to, name nėra įrengtas karšto vandens ruošimo šilumos skaitiklis ir karšto vandens ruošimo geriamojo vandens skaitiklis (kaip to reikalauja Taisyklių 168.1 ir 168.2 punktų nuostatos), todėl net nėra realios galimybės namą aprūpinti karštu vandeniu 2–uoju karšto vandens tiekimo būdu. Patikrinimo metu nustatyta ir skundžiamame akte užfiksuota, kad namo butų gyventojai už suvartotą karštą vandenį su pareiškėju atsiskaito pagal butuose įrengtų karšto vandens skaitiklių rodmenis, t. y. namo butuose apsirūpinimas karšto vandeniu, priešingai nei teigia pareiškėjas, vyksta 1–uoju karšto vandens tiekimo būdu. Taigi pareiškėjas name yra karšto vandens tiekėjas.

Atsakovas dėl skundžiamo akto pirmojo nurodymo paaiškino, kad teisės aktai nenustato kitokio patikros organizavimo reglamentavimo, kai karšto vandens apskaitos prietaisai nuosavybės teise nepriklauso karšto vandens tiekėjui. Pareiškėjo elgesys, kai jis atsiskaitymams su karšto vandens vartotojais naudoja karšto vandens skaitiklių, neturinčių metrologinės patikros, rodmenis, vertintinas kaip karšto vandens vartotojų interesų pažeidimas. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą pareiškėjas iki 2010 m. lapkričio 1 d. privalėjo perimti namo butų karšto vandens vartotojams priklausiusių skaitiklių nuosavybę arba įrengti savo karšto vandens skaitiklius. Bet kuriuo atveju nuo 2010 m. lapkričio 1 d. namo butų karšto vandens vartotojams nuosavybės teise priklausančius karšto vandens skaitiklius turi prižiūrėti pareiškėjas.

Pabrėžė, jog pareiškėjo teiginys, kad atsiskaitomieji yra tik karšto vandens tiekėjo įrengti ir jai priklausantys karšto vandens skaitikliai, prieštarauja Lietuvos Respublikos metrologijos įstatymo (toliau – ir Metrologijos įstatymas) 15 straipsnio 1 dalies 1 punktui, pagal kurį, jei matavimo priemonės rodmenys vienu ar kitu būdu yra panaudojami apskaičiuoti suvartoto karšto vandens kiekį ir nuo šio kiekio priklauso mokesčio už karštą vandenį dydis, tai tokia matavimo priemonė negali būti laikoma neatsiskaitomąja. Atsakovas dėl Matavimo priemonių techninio reglamento 24 punkto nuostatos paaiškino, kad remiantis teisės aktų hierarchija pareiškėjas, kaip Inspekcija, savo veikloje pirmiausia turi remtis įstatymų nuostatomis, kuriose aiškiai nustatyta pareiga pareiškėjui atlikti metrologinę karšto vandens skaitiklių, naudojamų atsiskaitymams su vartotojais, patikrą. Nurodė, jog pareiškėjas turi prižiūrėti namo butų karšto vandens skaitiklius (perimtus (nupirktus) iš vartotojų ar savo įrengtus) ir atlikti jų metrologinę patikrą.

Atsakovas dėl skundžiamo akto antrojo nurodymo dalies, kuria reikalaujama sudaryti skaitiklių patikros grafikus, paaiškino, kad šis nurodymas yra neatsiejamai susijęs ir logiškai išplaukiantis iš pirmojo nurodymo. Nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-1178/2010 ir kitose analogiškose bylose pripažino, kad Inspekcijos nurodymas sudaryti skaitiklių patikros grafikus yra teisėtas ir pagrįstas. Inspekcijai teisės aktais pavesta atlikti teisinę metrologinę priežiūrą.

Nurodė, jog skundžiamas aktas pareiškėjui įteiktas pasirašytinai, iš jo turinio buvo aišku, kokius pažeidimus nustatė Inspekcijos Vilniaus apskrities skyrius ir kokie teisės aktų reikalavimai pažeisti. Be to, pareiškėjas, nesutikdamas su nustatytais pažeidimais ir duotais nurodymais, skundžiamą aktą apskundė teismui, todėl vien tik formalus skundžiamo akto neatitikimas individualiems administraciniams aktams keliamiems reikalavimams negali būti pagrindas panaikinti jį. Inspekcijos Vilniaus apskrities skyrius, vadovaudamasis teisės aktais ir atsižvelgdamas į faktinę situaciją, pagal savo kompetenciją pagrįstai ir teisėtai surašė skundžiamą aktą, jo nurodymai yra pagrįsti bei teisėti, motyvai adekvatūs, aiškūs ir pakankami, todėl pareiškėjas turėjo juos įvykdyti bei skundžiame akte nustatytais terminais informuoti atsakovą apie jų vykdymo eigą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 89-92) prašė priimti sprendimą dėl jo procesinio statuso pakeitimo ir esant poreikiui įtraukti jį procese dalyvauti kaip išvadą teikiančią instituciją bei bylą nagrinėti teismo nuožiūra.

Paaiškino, kad tai, kad Komisija atlieka šilumos sektoriaus valstybinio reguliavimo funkcijas, nesudaro pagrindo traukti Komisijos į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu. Komisijos nei su pareiškėju, nei su atsakovu nesieja teisiniai santykiai ir bylos išsprendimas neturės tiesioginės ar netiesioginės įtakos Komisijos teisėms ir pareigoms.

Nurodė, jog teisės aktuose yra reglamentuotas karšto vandens apskaitos prietaisų metrologinės patikros atlikimas tik Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytu 1–uoju apsirūpinimo karštu vandeniu būdu. Teisės aktai tiesiogiai nenurodo, kas turi atlikti karšto vandens apskaitos prietaisų metrologinę patikrą apsirūpinant karštu vandeniu 2–uoju būdu. Komisija laikosi nuomonės, kad gyventojai, kurie pasirinkę apsirūpinimo karštu vandeniu 2–ąjį būdą, patys atsakingi už tinkamų naudoti apskaitos prietaisų įsigijimą, sumontavimą, metrologinę patikrą ir pan. Pagal Matavimo priemonių techninio reglamento 24 punktą skaitiklių savininkai yra atsakingi už tinkamą skaitiklių techninę priežiūrą ir laiku atliktą patikrą. Energetikos ministerija akcentavo, kad karšto vandens tiekėjai atsakingi už karšto vandens prietaisų įrengimą, metrologinės patikros atlikimą ir kitokią priežiūrą tik tuo atveju, kai gyventojai yra pasirinkę pirkti karštą vandenį iš karšto vandens tiekėjo. Kai gyventojai apsirūpina karštu vandeniu be karšto vandens tiekėjo, šiluma ir geriamasis vanduo karštam vandeniui ruošti yra perkami pagal prieš karšto vandens ruošimo įrenginius sumontuoto šilumos apskaitos prietaiso rodmenis ir geriamojo vandens tiekėjo prieš karšto vandens ruošimo įrenginius įrengto geriamojo vandens apskaitos prietaiso rodmenis. Sutartį su geriamojo vandens tiekėju dėl šalto vandens ir sutartį su šilumos tiekėju dėl šilumos vandeniui pašildyti pasirašo daugiabučio namo valdytojas (administratorius) ar kitas namo gyventojų įgaliotas asmuo. Visą namo įvadinių skaitiklių užfiksuotą karšto vandens ruošimui suvartotą šilumos ir geriamojo vandens kiekį pasiskirsto gyventojai. Esant 2–ajam apsirūpinimo karštu vandeniu būdui dalį karšto vandens tiekėjo funkcijų atlieka daugiabučio namo valdytojas (administratorius) ar kitas namo gyventojų įgaliotas asmuo, pasirašydamas sutartis su geriamojo vandens ir šilumos tiekėjais, todėl darytina išvada, kad karšto vandens apskaitos prietaisų metrologinės patikros atlikimą galėtų organizuoti minėtas daugiabučio namo valdytojas (administratorius) ar kitas namo gyventojų įgaliotas asmuo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Naujamiesčio būstas“ atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 99-102) prašė tenkinti pareiškėjo skundą.

Paaiškino, jog pareiškėjas karšto vandens tiekimo veiklos name nevykdo, nes namo gyventojai CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinko 2–ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą. Apie šį priimtą sprendimą pareiškėjui pranešė namo valdytojas UAB „Naujamiesčio būstas“ 2010 m. gegužės 28 d. raštu Nr. 4396. 2–ojo apsirūpinimo karštu vandeniu būdas namo gyventojų pasirinktas 2010 metų gegužės mėnesį.

Nurodė, jog pagal Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalį metrologinę patikrą karšto vandens tiekėjas vykdo tik jo įrengtiems ir jam priklausantiems karšto vandens skaitikliams. Tuo tarpu name UAB „Vilniaus energija“ nėra karšto vandens tiekėjas ir jam nepriklauso ten esantys karšto vandens skaitliukai. Karšto vandens skaitiklius savo lėšomis įsirengia ir prižiūri šilumos/karšto vandens vartotojai, o už jiems priklausančių karšto vandens skaitiklių metrologinę patikrą ir priežiūrą yra atsakingi patys vartotojai. Teisės aktuose nustatyta pareiga įrengti naujus, karšto vandens tiekėjui priklausančius skaitiklius tik namuose, kurių gyventojai yra pasirinkę apsirūpinimo karštu vandeniu būdą su karšto vandens tiekėjo dalyvavimu. Atitinkamai, pareiškėjas neturi pareigos vykdyti Inspekcijos įpareigojimų, nes jis nėra namo karšto vandens tiekėjas. Sistemiškai vertinant Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalį bei 16 straipsnio 4 dalį akivaizdu, jog „atsiskaitomieji“ skaitikliai šiame įstatyme yra įvardijami tik karšto vandens tiekėjo įrengiami ir jam priklausantys karšto vandens skaitikliai, o į savivaldybės nustatomą atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį įskaičiuojamos tik karšto vandens tiekėjo įrengtų ir jam priklausančių skaitiklių metrologinės patikros sąnaudos. Karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis, į kurį įskaičiuojamos metrologinės patikros sąnaudos, gali būti renkamas tik nuo karšto vandens tiekėjui priklausančio skaitiklio įrengimo momento. Šiuo atveju Komisijos nustatytos karšto vandens kaip kompleksinio produkto kainos namo gyventojams netaikomos, kaip ir netaikomi nustatyti atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčiai. Kaip ir numato Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, namo gyventojai perka abi karšto vandens sudedamąsias dalis (geriamąjį vandenį ir šilumą jo pašildymui) atskirai iš šių produktų tiekėjų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo dėl antrojo skundžiamo akto reikalavimo paaiškino, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 21 d. įsiteisėjusiu sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3052-121/2011 nagrinėjant 1–ajį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą nustatė, jog tie subjektai, kurie nėra karšto vandens matavimo prietaisų savininkai, negali daryti įtakos jų patikros atlikimui ir Inspekcijos įpareigojimas tokiam subjektui sudaryti skaitiklių patikros grafiką yra naikintinas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. sprendimu (t. I, b. l. 158-171) pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Inspekcijos Vilniaus skyriaus skundžiamu aktu pateikti UAB „Vilniaus energija“ atžvilgiu nurodymai: 1) vadovaujantis Metrologijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies ir 17 straipsnio 2 dalies nuostatomis atsiskaitymams su vartotojais naudoti tik karšto vandens skaitiklius su galiojančia metrologine patikra; 2) parengti atsiskaitymams su vartotojais už suvartoto karšto vandens kiekį naudojamų karšto vandens skaitiklių sąrašą, patvirtinti jį vadovo parašu bei sudaryti skaitiklių patikros grafikus; 3) apie nurodymų vykdymo eigą raštu iki 2012 m. lapkričio 12 d. informuoti Inspekcijos Vilniaus apskrities skyrių. Pabrėžė, jog pareiškėjas su pateiktais nurodymais nesutinka, kadangi, jo teigimu, jis nevykdo karšto vandens tiekimo veiklos name, nes šio namo gyventojai CK 4.85 straipsnio nustatyta tvarka pasirinko 2–ąjį iš Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatytą apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, pagal kurį gyventojai iš šilumos tiekėjo perka tik šilumą karštam vandeniui ruošti, o geriamasis vanduo karštam vandeniui ruošti perkamas iš geriamojo vandens UAB „Vilniaus vandenys“ tiekėjo.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vartotojai daugiabučiuose namuose gali CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją ir sudaryti su juo karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį. Pasirinktas karšto vandens tiekėjas įrengia vartotojo suvartojamo karšto vandens atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus, sudaro sutartis ir perka karštam vandeniui ruošti reikalingą geriamąjį vandenį bei šilumą ar kitą energiją iš atitinkamų tiekėjų. Nupirkto geriamojo vandens kiekis nustatomas pagal atsiskaitomojo apskaitos prietaiso, vandens tiekėjo įrengto pastate prieš karšto vandens ruošimo įrenginius, rodmenis. Nupirktos šilumos ar kitos energijos kiekis nustatomas pagal šilumos ar kitos energijos tiekėjo įrengto prieš karšto vandens ruošimo įrenginius šilumos apskaitos prietaiso rodmenis, o jeigu jo nėra arba jis sugedęs, – pagal Komisijos patvirtintas normas. Vartotojams parduodamo karšto vandens kiekis nustatomas pagal vartotojų patalpose esančių atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis. Karšto vandens kaina, pranešimų apie suvartotą karštą vandenį pateikimo ir mokesčio už karštą vandenį apmokėjimo tvarka nustatoma karšto vandens tiekėjo ir vartotojo sutartyje. Nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Tuo atveju, kai daugiabučio namo vartotojai karšto vandens tiekėju pasirenka šilumos tiekėją, šilumos tiekėjas privalo su šio namo vartotojais sudaryti karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį.

Nurodė, jog pagal Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalį, kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas. Karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose įrengia, prižiūri ir jų patikrą atlieka karšto vandens tiekėjas, jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytose karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose sutartyse nenumatyta kitaip. Teismas nurodė, jog vartotojų pasirinkimo apsirūpinti karštu vandeniu 2–uoju karšto vandens tiekimo būdu tvarką reglamentuoja Taisyklės.

Pažymėjo, jog Taisyklių 193 punktas nustato, kad daugiabučiuose namuose, kurių gyventojai, vadovaudamiesi teisės aktų (Taisyklių 1 priedo 1, 3 p.) nuostatomis, priėmė sprendimą apsirūpinti karštu vandeniu 2–uoju karšto vandens tiekimo būdu, vartotojai privalo per 30 kalendorinių dienų privalo pateikti šilumos ir geriamo vandens tiekėjams šiuos dokumentus: daugumos daugiabučio namo gyventojų – buitinių karšto vandens vartotojų teisės aktų nustatyta tvarka priimtą (Taisyklių 1 priedo 1, 3 p.) sprendimą dėl sutikimo pasirinkti šį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą; juridiškai tinkama forma patvirtintą įgaliojimą asmeniui, galinčiam sudaryti sutartis su tiekėjais; įgalioto asmens išsamią kontaktinę informaciją. Jeigu pastato šilumos ir karšto vandens ruošimo įrenginys priklauso vartotojams, jiems teisėtai atstovaujantis asmuo (valdytojas ar kt.) su šilumos tiekėju patalpų savininkų (vartotojų) vardu pasirašo šilumos pirkimo–pardavimo sutartį šilumos, skirtos karštam vandeniui ruošti bei cirkuliacijai, pirkti. Šiuo atveju su šilumos tiekėju atsiskaitoma pagal karšto vandens ruošimo šilumos skaitiklio rodmenis. Teismas pabrėžė, jog nustatytas teisinis reguliavimas apibrėžia ir detalizuoja, kokius veiksmus privalo atlikti vartotojai, teisės aktų nustatyta tvarka priėmę sprendimą apsirūpinti karštu vandeniu 2–uoju būdu.

Nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I442-18/2011 pripažinta, kad Taisyklių 193.2.1 ir 193.2.2 punktai ta apimtimi, kuria nustatyta, jog vartotojai, pasirinkę 2–ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, už šilumą bei geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti atsiskaito pagal atitinkamai karšto vandens ruošimo šilumos skaitiklio rodmenis bei pagal karšto vandens ruošimo geriamojo vandens skaitiklio rodmenis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir Energetikos įstatymas) 12 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatymas) 23 straipsnio 1 daliai bei Šilumos ūkio įstatymo (2009 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-250 redakcija) 15 straipsnio 1 daliai.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju duomenų, patvirtinančių, kad šilumos ir geriamojo vandens tiekėjams būtų pateikti Taisyklių 193.1 punkte nurodyti dokumentai ir sudarytos Taisyklių 193.2 ir 193.3 punktuose nustatytos sutartys, nėra pateikta. Atitinkamai, teismas sprendė, jog atsakovas pagrįstai pripažino, kad vartotojų sprendimas apsirūpinti karštu vandeniu 2–uoju karšto vandens tiekimo būdu nėra tinkamai įgyvendintas. Nurodė, jog šias išvadas patvirtina ir Taisyklių 193.4 punkto nuostatos.

Teismas rėmėsi Taisyklių 168 punktu ir nurodė, jog ginčo name nėra įrengtas karšto vandens ruošimo skaitiklis ir karšto vandens ruošimo geriamojo vandens skaitiklis, todėl ir šiuo aspektu, atsižvelgiant į byloje aktualaus apsirūpinimo karštu vandeniu būdo specifiką, yra pagrįsta atsakovo pozicija, kad vartotojų sprendimas apsirūpinti 2–uoju karšto vandens tiekimo būdu įgyvendinimas nėra realizuotas tinkamai. Iš dalies šias išvadas patvirtina ir UAB „Vilniaus energija“ 2012 m. rugpjūčio 31 d. sąskaita Nr. G208/59154, kuri išrašyta pagal karšto vandens skaitiklio Nr. 0608077-KV-l rodmenis ir 2010 m. lapkričio 24 d. karšto vandens skaitiklių patikrinimo aktas, kuriame „Vilniaus energija“ nurodo mokesčius skaičiuoti pagal karšto vandens skaitiklio rodmenis.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad 2–ojo apsirūpinimo karštu vandeniu būdas namo vartotojų pasirinktas 2010 metų gegužės mėnesį, t. y. pagal galiojančią tvarką ir teisėtai, nurodė, jog Šilumos ūkio įstatymas, galiojęs iki 2008 m. sausio 1 d., nustatė, jog šilumos vartotojai už patiektą šilumą ir (ar) karštą vandenį atsiskaito su šilumos tiekėju pagal atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartimis nenustatyta kitaip (2003 m. gegužės 20 d.

įstatymo Nr. IX-1565 redakcijos 12 straipsnis). Teismas pabrėžė, jog įstatyme buvo įtvirtinti trys alternatyvūs apsirūpinimo karštu vandeniu būdai – centralizuotas karšto vandens ruošimo ir tiekimo būdas su tarpininku – karšto vandens tiekėju, centralizuotas būdas be tarpininko, perkant kašto vandens sudedamąsias dalis iš atitinkamai šilumos ir geriamojo vandens tiekėjų, ir individualus karšto vandens ruošimas vartojimo vietoje. Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnis (2008 m. sausio 1 d. įsigaliojusi redakcija) taip pat numatė, kad vartotojai daugiabučiuose namuose gali CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją ir sudaryti su juo karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį.

Kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba kitą apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, taikomas esamas apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, o karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose įrengia, prižiūri ir jų patikrą atlieka esamas tiekėjas, jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytose karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose sutartyse nenumatyta kitaip. Nuo 2009 m. liepos 1 d. minėta norma pakeista (2009 m. gegužės 12 d.

įstatymo Nr. XI-250 redakcija) nustatant, kad kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas. Taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2008 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. 4-617 redakcijos (nuo 2009 m. sausio 7 d.) 363 punktas nustatė, kad šilumos tiekėjai, esami karšto vandens tiekėjai, juridiniai asmenys, siekiantys būti karšto vandens tiekėjais, geriamojo vandens tiekėjai iki 2009 m. liepos 1 d. pasiūlo buitiniams šilumos vartotojams ir (ar) buitiniams karšto vandens vartotojams daugiabučiuose namuose teisės akto (Taisyklių 1 priedo 3 p.) ir Taisyklių nustatyta tvarka priimti juose nurodytus sprendimus dėl apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimo, dėl šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių pakeitimo, karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo, geriamojo vandens pirkimo–pardavimo sutarčių pakeitimo arba sudarymo.

Iki buitiniai šilumos vartotojai ir (ar) buitiniai karšto vandens vartotojai teisės akto (Taisyklių 1 priedo 3 p.) ir Taisyklių nustatyta tvarka priima sprendimus ir su šilumos tiekėjais sudaro, jeigu tokios sutartys nesudarytos, šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis, su karšto vandens tiekėjais – karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis, su geriamojo vandens tiekėjais – geriamojo vandens pirkimo–pardavimo sutartis, buitiniams šilumos vartotojams ir (ar) buitiniams karšto vandens vartotojams, esamiems karšto vandens tiekėjams ir šilumos tiekėjams taikomos teisės aktų (Taisyklių 1 priedo 15 punktas ir Taisyklių 8–11 priedai) nuostatos.

Daugiabučiuose namuose, šilumos tiekėjas pagal galiojančias šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis parduoda buitiniams šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojams šilumą šildymui, karšto vandens temperatūros palaikymui ir geriamojo vandens pašildymui iki teisės akte (Taisyklių 1 priedo 28 p.) nustatytos karšto vandens temperatūros, iki buitiniai šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojai daugiabučiuose namuose teisės akto (Taisyklių 1 priedo 3 p.) ir Taisyklių nustatyta tvarka pasirenka karšto vandens tiekėją arba kitą apsirūpinimo karštu vandeniu būdą (Taisyklių 162 p.).

Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 1-255 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 4-258 „Dėl Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo pakeitimo“ nustatyta, kad šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjai, kurie pagal šių taisyklių nuostatas yra pasiūlę, pakartotinai pasiūlo, o tie šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjai, kurie nebuvo pasiūlę, ne vėliau kaip iki 2010 m. vasario 1 d. pasiūlo buitiniams karšto vandens vartotojams apsispręsti dėl karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo.

Buitiniai vandens vartotojai ne vėliau kaip iki 2010 m. balandžio 1 d. teisės aktų (Taisyklių 1 priedo 1, 3 p.) nustatyta tvarka priima sprendimą dėl pasiūlymo priimtinumo ir ne vėliau kaip iki 2010 m. gegužės 1 d. apie priimtą sprendimą raštu informuoja šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėją.

Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 „Dėl Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ buvo patvirtinta nauja Taisyklių redakcija, be kita ko, detalizavusi apsirūpinimo karštu vandeniu 2–ojo būdo pasirinkimo įgyvendinimo tvarką (Taisyklių 184–185 p.). Taisyklių 185 punktas numatė, kad, kol buitiniai karšto vandens vartotojai nepateikia šilumos ir geriamojo vandens tiekėjams Taisyklių 185.1 punkte nurodytų dokumentų, ir nesudaro Taisyklių 185.2 ir 185.3 punktuose nustatytų sutarčių, laikoma, kad vartotojų sprendimas apsirūpinti karštu vandeniu 2–uoju karšto vandens tiekimo būdu įgyvendintas netinkamai, o atsiskaitymas tarp šilumos ir geriamojo vandens tiekėjų bei šių karšto vandens vartotojų vyksta pagal 185.3.3 punkto nuostatas (t. y. vadovaujantis Taisyklių nuostatomis, reglamentuojančiomis karšto vandens tiekėjo veiklą). Ši nuostata atkartota Taisyklių 233 punkte, kuriame papildomai nurodyta, kad atsiskaitymas tarp šilumos ir geriamojo vandens tiekėjų bei šių karšto vandens vartotojų už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki Taisyklių įsigaliojimo vyksta pagal tvarką, kuri galiojo iki vartotojų priimto sprendimo keisti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą. Buitiniai karšto vandens vartotojai, kuriems dėl netinkamai įgyvendinto sprendimo apsirūpinti karštu vandeniu 2–uoju karšto vandens tiekimo būdu, per laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki Taisyklių įsigaliojimo, susidarė apskaityti, bet neapmokėti geriamojo vandens kiekiai karštam vandeniui ruošti, turi atsiskaityti už šiuos kiekius per ateinančius 12 mėnesių (Taisyklių 234 p.). Šilumos tiekėjas privalo 234 punkte nurodytiems vartotojams susidariusius neapmokėtus geriamojo vandens kiekius ir sumas proporcingai paskirstyti per ateinančius 12 mėnesių ir pateikti apmokėjimui, įtraukiant į kas mėnesį buitiniams vartotojams išrašomas sąskaitas (Taisyklių 235 p.).

Teismas nurodė, jog iki naujos redakcijos Taisyklių įsigaliojimo norminiai aktai nenumatė tvarkos, kaip turėtų būti realizuojamas gyventojų sprendimas apsirūpinti karštu vandeniu 2–uoju būdu. Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta bendra nuostata, kad vartotojai daugiabučiuose namuose gali CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją ir sudaryti su juo karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį. Pabrėžė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. gruodžio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I442-18/2011 nurodė, kad naujos redakcijos Taisyklių 145, 185 ir 233 punkto nuostatos yra skirtos nustatyti vartotojų teisės apsirūpinti karštu vandeniu 2–uoju įgyvendinimo tvarką. Taisyklių nuostatose ta apimtimi, kuria nustatoma, jog santykiuose su šilumos bei geriamojo vandens tiekėjais karšto vandens vartotojus atstovauja jų įgaliotas atstovas, yra įtvirtinti šios vartotojų teisės įgyvendinimo procesiniai (procedūriniai) aspektai, todėl šie reikalavimai negali būti vertinami kaip nustatytos papildomos sąlygos asmenims, siekiantiems įgyvendinti savo teisę apsirūpinti karštu vandeniu nurodytu būdu, kurios gali būti įtvirtintos tik įstatymu. Šis teisinis reguliavimas yra skirtas aiškiai apibrėžti ir detalizuoti, kokius veiksmus privalo atlikti vartotojai, teisės aktų nustatyta tvarka priėmę sprendimą apsirūpinti karštu vandeniu 2–uoju būdu. Nurodė, jog nėra teisinio pagrindo ginčijamo teisinio reguliavimo vertinti kaip konkuruojančio su įtvirtintuoju Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje bei 15 straipsnyje, kadangi minėtos įstatymo nuostatos įtvirtina pagrindinius apsirūpinimo karštu vandeniu nurodytu būdu principus (apibrėžia šį būdą), tačiau šio būdo įgyvendinimo nedetalizuoja.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių Taisyklių (patvirtintų 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258) 289 punktu ir nurodė, jog nustatytas reglamentavimas patvirtina anksčiau galiojusio apsirūpinimo karštu vandeniu būdo tęstinumą iki įstatymų nustatyta tvarka bus realizuotas gyventojų pasirinkimas esamą apsirūpinimo kaštu vandeniu būdą pakeisti nauju.

Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad daugiabučių namų gyventojų sprendimas patvirtina, kad pasirinktas apsirūpinimo karštu vandeniu būdas nustatyta tvarka, rėmėsi Energetikos įstatymo 16 straipsnio 6 dalimi ir nurodė, jog energijos perdavimo ir skirstymo, taip pat energijos tiekimo paslaugos buitiniams vartotojams teikiamos sudarius atitinkamą sutartį pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintas standartines sąlygas. Reikalavimai dėl atskirų rūšių energijos tiekimo sutarčių sudarymo nustatomi atskirų energetikos sektorių veiklos teisinius pagrindus reglamentuojančiuose įstatymuose. Nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. gruodžio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I442-18/2011 atkreipė dėmesį į tai, kad naujos redakcijos Taisyklių 185.2.1, 185.2.2 punktuose numatyta pareiga vartotojams (juos teisėtai atstovaujančiam asmeniui) su šilumos tiekėju bei geriamojo vandens tiekėju sudaryti sutartis dėl atitinkamai šilumos bei geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti pirkimo išplaukia iš Energetikos įstatyme įtvirtintos bendros nuostatos, jog energetikos įmonių tarpusavio santykiai, taip pat santykiai su energetikos išteklių ar energijos vartotojais grindžiami sutartimis. Vadovaujantis CK 6.383 straipsniu, energija tiekiama vadovaujantis energijos pirkimo–pardavimo sutartimi. Teismas pažymėjo, jog pagrindas energijos pirkimo–pardavimo santykiams atsirasti, pasikeisti ar pasibaigti yra atitinkama sutartis tarp vartotojo (jų grupės) ir energijos tiekėjo.

Teismas pabrėžė, jog Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnyje įtvirtinta vartotojų teisė pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą ir nustatyti privalomi šios teisės realizavimo reikalavimai. Nurodė, jog sutarčių su nauju tiekėju sudarymas pripažintinas juridiniu faktu, keičiančiu anksčiau galiojusią apsirūpinimo karštu vandeniu tvarką. Teismas pažymėjo, jog galiojusių Taisyklių nuostatos, reglamentuojančios pereinamojo laikotarpio procedūras, susijusias su apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimu, gyventojų priimto sprendimo pasirinkti konkretų apsirūpinimo karštu vandeniu būdą įgyvendinimą taip pat aiškiai susiejo ne tik su atitinkamų sprendimų priėmimu, bet ir su sutarčių su šilumos, karšto ir šalto vandens tiekėjais sudarymu ar pakeitimu (2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Taisyklių (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) 364 p.). Atitinkamai, teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad namas nepagrįstai priskirtas 2–uoju apsirūpinimo karštu vandeniu būdui.

Pirmosios instancijos teismas taip pat rėmėsi Metrologijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi, 17 straipsnio 2 dalimi, Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalimi, Taisyklių 181, 182, 183 punktais ir nurodė, jog vartotojų butuose esantys skaitikliai yra atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1340/2012). Pabrėžė, jog nustatytas reglamentavimas patvirtina, kad pareiškėjas būdamas karšto vandens tiekėjas yra atsakingas už vandens skaitiklių priežiūrą bei jų metrologinę patikrą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vandens skaitiklis turi būti su galiojančia metrologine patikra, už kurios organizavimą yra atsakingas karšto vandens tiekėjas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1288/2012). Remdamasis tuo pirmosios instancijos teismas sprendė, jog skundžiame akte pareiškėjui pateiktas nurodymas atsiskaitant su vartotojais naudoti tik karšto vandens skaitiklius su galiojančia metrologine patikra yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl Matavimo priemonių techninio reglamento 24 punkto taikymo nurodė, jog Metrologijos įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje atsakomybė metrologiškai tikrinti matavimo priemonę yra nustatyta matavimo priemonės naudotojui. Poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, todėl poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis. Atsižvelgdamas į tai teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl Matavimo priemonių techninio reglamento 24 punkto nuostatų ginčo situacijai taikymo.

Pabrėžė, jog Metrologijos įstatymo 17 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie patiekia rinkai, įrengia bei naudoja matavimo priemones, kurios yra teisinio metrologinio reglamentavimo objektai, yra atsakingi už tai, kad būtų laiku atliktas techninių reglamentų ar kitų teisės aktų nustatytas metrologinis patvirtinimas. Esant šiam teisiniam reguliavimui atsakovas pagrįstai skundžiamo akto antru punktu įpareigojo pareiškėją sudaryti skaitiklių patikros grafiką. Toks nurodymas yra neatsiejamai susijęs su skundžiamo akto pirmu nurodymu, nes atlikus skaitiklio metrologinę patikrą būtina numatyti kitos patikros datą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A444-1178/2010, Nr. A261-1585/2012, Nr. A492-1722/2012).

Teismas taip pat rėmėsi Metrologijos įstatymo 20 straipsnio 1 punktu, 21 straipsnio 1, 3 punktais, 22 straipsniu, Lietuvos metrologijos inspekcijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2011 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 4-264 (toliau – ir Nuostatai), 2, 3, 10.2–10.2.3, 11, 11.1, 11.5–11.6 punktais ir nurodė, jog Inspekcija vykdydama viešąjį administravimą privalo vadovautis VAĮ nuostatomis, jos priimti individualūs administraciniai aktai turi atitikti bendruosius reikalavimus, nustatytus 8 straipsnio 1–3 dalyse. Nurodė, jog skundžiame akte aiškiai suformuluoti reikalavimai, nurodytos teisės normos bei faktinės aplinkybės. Skundimo tvarkos nenurodymas skundžiame akte nevertintinas kaip esminis procedūrinis pažeidimas, apribojęs pareiškėjui galimybę pasinaudoti apskundimo teise. Ginčo atveju pareiškėjas sprendimą apskundė teismui nepraleidęs skundimo terminų.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas konstatavo, jog skundžiamu aktu duoti nurodymai yra teisėti ir pagrįsti patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis bei teisės normomis, skundžiamo akto turinys atitinka teisės aktų reikalavimus bei keliamus tikslus, todėl skundžiamo akto naikinti nėra teisinio pagrindo.

III. Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ apeliaciniu skundu (t. I, b. l. 177-188) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimą ir perduoti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėjas pabrėžia, jog name nebuvo karšto vandens tiekėjo įrengtų karšto vandens skaitiklių, nes name nėra karšto vandens tiekėjo, namo gyventojai atskirai perka sudedamąsias karšto vandens dalis (geriamąjį vandenį ir šilumą jam pašildyti) iš šių energijos produktų tiekėjų, kaip tai ir numato 2–ojo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo įstatyminis apibrėžimas. Visi namo butuose esantys karšto vandens skaitikliai yra įsirengti pačių butų savininkų ir priklauso jiems nuosavybės teise. Už gyventojams priklausančius karšto vandens skaitiklius karšto vandens skaitiklių aptarnavimo mokestis nėra skaičiuojamas, taip pat Komisijos nustatytos karšto vandens kainos namo vartotojams nėra taikomos, nėra taikomos teisės aktų nuostatos, susijusios su karšto vandens tiekėjo veikla. Pabrėžia, jog tretieji suinteresuoti asmenys prašė tenkinti pareiškėjo skundą.

Nurodo, jog nagrinėjamu atveju neegzistuoja techninės galimybės įrengti atskirą šilumos apskaitos prietaisą prieš namo karšto vandens ruošimo įrenginius, todėl šilumos punkte (kuriame apskaitomas namo ir daugiabučio namo adresu (duomenys neskebtini), Vilniuje, šilumos energijos kiekis) pareiškėjas įrengė šildymo šilumos skaitiklį, kurio rodmenys yra naudojami atsiskaitymams tarp vartotojų ir pareiškėjo, kas atitinka Taisyklių 48.4 punkto reikalavimus.

Pareiškėjas pabrėžia, jog Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalis reglamentuoja nagrinėjamą situaciją, t. y. kaip turi būti atsiskaitoma už šilumos energiją karštam vandeniui ruošti, kai atskiro šilumos skaitiklio prieš karšto vandens ruošimo įrenginius nėra arba jis sugedęs. Name prieš karšto vandens ruošimo įrenginius yra įrengtas geriamojo vandens tiekėjo (UAB „Vilniaus vandenys”) įvadinis, metrologiškai patikrintas skaitiklis, kiekvienam šiuo skaitikliu apskaitytam pašildytinam geriamojo vandens kubiniam metrui pagal Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalį yra priskiriamas 51 kWh šilumos normatyvas, patvirtintas šiam tikslui išleistu specialiuoju teisės aktu – Nupirktos šilumos ar kitos energijos kiekio nustatymo pagal normas, kai prieš karšto vandens įrenginius šilumos apskaitos prietaiso nėra arba jis sugedęs, metodika (Komisijos 2010 m. liepos 27 d. nutarimas Nr. 03-133). Pabrėžia, jog ryšio tarp gyventojų CK 4.85 straipsnio nustatyta tvarka priimto sprendimo pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą be karšto vandens tiekėjo dalyvavimo (2–asis būdas) tinkamo įgyvendinimo ir atskiro šilumos skaitiklio prieš karšto vandens ruošimo įrenginius buvimo ar nebuvimo, nėra nurodyta Taisyklėse ar kitame teisės akte.

Pažymi, jog skundžiamo akto surašymo dieną Taisyklių 193.3 punktas negaliojo, tuo tarpu Taisyklių 193.4 punkte taip pat yra minimas (nebegaliojantis) 193.3.3 punktas. Atitinkamai, teismas rėmėsi negaliojančiais teisės aktais.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino argumento, kad Taisyklių 241 punktas (buvęs 233 p.) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimu norminėje administracinėje byloje Nr. I442-18/2011 pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 7 straipsnio 2 daliai bei Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo įstatymo (toliau – ir Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo įstatymas) 11 straipsnio 1 ir 2 dalims (jose įtvirtintam lex retro non agit principui). Nurodo, jog Taisyklių 193.4 punkto (buvusio 185.4 p.) atitikimas aukštesnės galios teisės aktams nurodytoje byloje nebuvo nagrinėjamas, tačiau pastarojo Taisyklių punkto atžvilgiu turėtų būti taikytos tos pačios teismo sprendimo išvados dėl teisės aktų negaliojimo atgal principo, kaip kad teismo buvo pasisakyta ir dėl Taisyklių 233 (dabartinės redakcijos 241) punkto. Nurodo, jog namo gyventojų sprendimas pasirinkti 2–ąjį karšto vandens paruošimo būdą buvo priimtas 2010 metų gegužę, t. y. iki Taisyklių pakeitimo 2010 m. spalio 25 d.

Pabrėžia, jog, net ir traktuojant, kad vėliau priimto teisės akto reikalavimai yra taikytini namo gyventojų iki teisės akto atsiradimo priimtam sprendimui, namo atveju yra tenkinami visi Taisyklių 193.1–193.3 punktai dėl tinkamo gyventojų sprendimo apsirūpinti karštu vandeniu 2–uoju būdu: Taisyklių 193.1.1 punkte nurodytas dokumentas byloje yra pateiktas; Taisyklių 193.1.2 punkte nurodytas įgaliojimas (juridiškai tinkama forma patvirtintas įgaliojimas asmeniui, galinčiam sudaryti sutartis su tiekėjais) yra suteiktas pagal įstatymą, kadangi namo gyventojus tiek organizuojant susirinkimus pagal CK 4.85 straipsnio numatytiems sprendimams priimti, tiek šiuos sprendimus pagal Taisykles įgyvendinant atstovauja ir jų vardu veikia namo valdytojas (Taisyklių 8 p.). Šiuo atveju namo valdytojas (vietos savivaldybės paskirtas namo administratorius UAB „Naujamiesčio būstas”) pats pateikė pranešimą tiekėjams apie gyventojų priimtą sprendimą dėl apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimo (Taisyklių 193.2.1, 193.2.2 p.); Taisyklių 193.1.3 punkte nurodyti namo valdytojo kontaktiniai duomenys (įgalioto asmens išsami kontaktinė informacija) buvo pateikti tiekėjams; Taisyklių 193.2.1, 193.2.2 punktuose nurodytos energijos pirkimo–pardavimo sutartys (šilumos ir geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti, CK 6.391 str.) yra laikomos sudarytomis nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų (CK 6.384 str. 1 d.), t. y. konkliudentiniais veiksmais.

Pareiškėjas remiasi Taisyklių 47.3.3, 47.3–47.3.3, 51, 177, 177.4 (galiojančios redakcijos atitinkamai 185, 185.4) punktais ir nurodo, jog namo gyventojų suvartojamas šilumos kiekis yra objektyviai apskaitomas šilumos įvade sumontuotu atsiskaitomuoju įvadiniu, metrologiškai patikrintu šilumos skaitikliu, o nustatytasis suvartotas šilumos kiekis toliau skirstomas pagal Komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 03-19 patvirtintą rekomenduojamą šilumos paskirstymo metodą Nr. 4. Tai reiškia, kad namo gyventojams pagal namo įvadinio šilumos skaitiklio parodymus apskaičiuodamas mokėjimus už šildymą, šilumą karštam vandeniui ruošti, už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti, pareiškėjas šiuos mokėjimus nustato skaičiavimo būdu pagal Komisijos patvirtintą metodą, šilumos paskirstymui tarp atskirų namo butų atsižvelgiant į gyventojų – butų savininkų – teikiamas neatsiskaitomųjų šilumos paskirstymo prietaisų (t. y. šilumos skaitiklių, šilumos daliklių, karšto vandens skaitiklių (jei namas apsirūpina karštu vandeniu be karšto vandens tiekėjo dalyvavimo) deklaracijas bei į jiems nuosavybės teise priklausančių butų/patalpų plotą.

Pareiškėjas pabrėžia, jog namo vartotojai patys įsirenginėjo karšto vandens apskaitos prietaisus butuose. Šie skaitikliai nuosavybės teise priklauso vartotojams, o ne šilumos tiekėjams, karšto vandens tiekėjams ar kitiems tretiesiems asmenims. Už vartotojams jų butuose įsirengtų karšto vandens skaitiklių metrologinę patikrą bei priežiūrą yra atsakingi patys apskaitos prietaisų savininkai, iš kurių mokestis už tai nebuvo ir nėra renkamas. Tai aiškiai numatė iki 2009 m. sausio 7 d. galiojusių Taisyklių 204, 212 punktai. Iš esmės taip pat šiuos klausimus reglamentavo ir Taisyklių redakcijos iki 2010 m. lapkričio 1 d. 98.1, 101, 268.1, 271 punktai. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai laiko, kad ir tuo atveju, kai vartotojai pasirinko karšto vandens paruošimo būdą be karšto vandens tiekėjo šių apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros sąnaudos įtraukiamos į karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. Tokia išvada prieštarauja Metodikos 17 punktui.

Pareiškėjas nurodo, jog patikrinimas ir patikra yra skirtingos sąvokos, nes vartotojams priklausančių ir jų naudojamų skaitiklių patikrinimas pareiškėjo atliekamas tik vizualiai (ar skaitiklis nėra akivaizdžiai sugadintas/neveikiantis). Vartotojai atsiskaito su pareiškėju tik už šilumą karšto vandens paruošimui, t. y. sąskaitos patvirtina, kad vartotojams neparduodamas karštas vanduo kaip kompleksinis produktas, Komisijos nustatytos karšto vandens kainos namo vartotojams netaikomos, kaip netaikomas ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytas atsiskaitomųjų karšto vandens skaitiklių aptarnavimo mokestis.

Pareiškėjas dėl nurodymo parengti atsiskaitymams su vartotojais už suvartoto karšto vandens kiekį naudojamų karšto vandens skaitiklių sąrašą, patvirtinti jį vadovo parašu bei sudaryti skaitiklių patikros grafikus nurodo, jog šis nurodymas nepagrįstas. Name pareiškėjas nėra karšto vandens tiekėjas. Be to, toks sprendimas prieštarauja teismų praktikai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1722/2012, 2012 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2249/2012).

Pažymi, jog, nurodžius, kad pačių vartotojų sprendimas dėl 2–ojo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimo faktiškai negali būti realizuojamas, tai reikštų vartotojams priskaitytų sumų perskaičiavimą atgaline tvarka už kelis metus nuo 2010 metų gegužės 1 d. Paaiškina, jog Vilniaus miesto daugiabučiuose namuose, taikančiuose 1–ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą (su karšto vandens tiekėjo dalyvavimu), karštas vanduo yra parduodamas ne kaip atskiros sudedamosios produkto dalys (geriamasis vanduo ir normatyvinis šilumos kiekis jo pašildymui), tačiau kaip kompleksinis produktas Komisijos nustatytomis tokio produkto kainomis. Pagal Komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 03-106 patvirtintą Karšto vandens kainų nustatymo metodiką į karšto vandens kainas yra įskaičiuojami 5 arba 10% didesni normatyviniai geriamojo vandens bei šilumos jam pašildyti kiekiai, lyginant su normatyvais, taikomais 2–ajame apsirūpinimo karštu vandeniu būde. Be to, neatskiriama karšto vandens kainos pagal 1–ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą dalis yra ir pastovioji karšto vandens kainos dedamoji (Karšto vandens kainų nustatymo metodikos 18, 40.1 p.), kurios taikant 2–ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą neegzistuoja. Nurodo, jog tokioms neigiamoms finansinėms pasekmėms namo gyventojai sutikimo nėra davę. Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendime nepasisakyta apie skirtingą karšto vandens kainodarą esant skirtingiems apsirūpinimo karštu vandeniu būdams bei neigiamas finansines pasekmes vartotojams. Be to, tokiu būdu yra pažeidžiamas viešasis interesas.

Atsakovas Lietuvos metrologijos inspekcijos Vilniaus apskrities skyrius atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 1-7) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog pareiškėjas neleistinai plečiamai aiškina Taisyklių 193.1.2 punkto reikalavimus, teigdamas, kad šiame Taisyklių punkte nurodytas įgaliojimas yra suteiktas pagal įstatymą, kadangi gyventojus, organizuojant susirinkimus CK 4.85 straipsnyje numatytiems sprendimams priimti, tiek šiuos sprendimus pagal Taisykles įgyvendinant, atstovauja ir jų vardu veikia namo valdytojas. Pabrėžia, jog Taisyklių 193.1.2 punkto formuluotė „juridiškai tinkama forma patvirtintas įgaliojimas” pagal žodžių prasmę negali būti suprantama kaip „įgaliojimas pagal nutylėjimą” (CK 2.137 str. 1 d.). CK 2.138 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad įgaliojimas fizinio asmens vardu atlikti veiksmus, susijusius, su juridiniais asmenimis, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, turi būti patvirtintas notaro. Sutarčių su šilumos ir geriamojo vandens tiekėjais (juridiniais asmenimis) sudarymas laikytinas veiksmu, susijusiu su juridiniais asmenimis, kuriam atlikti, todėl įgaliotiniui reikalingas notarinės formos įgaliojimas.

Pabrėžia, jog Taisyklių 193.2.1, 193.2.2 punktai nustato, kad vartotojams teisėtai atstovaujantis asmuo su šilumos bei geriamojo vandens tiekėjais pasirašo sutartis. Tokios sutartys turi būti rašytinės formos. Be to, namo vartotojų įrenginiai buvo prijungti prie energijos tiekimo tinklų anksčiau nei namo vartotojai priėmė sprendimą apsirūpinti karštu vandeniu 2–uoju karšto vandens tiekimo būdu, t. y. kai karštą vandenį namui pradėjo tiekti UAB „Vilniaus energija”. CK 6.384 straipsnio 1 dalies nuostata, kad sutartis laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų, patvirtina, jog namo vartotojai karšto vandens tiekimo sutartis yra sudarę su pareiškėju.

Nurodo, jog pareiškėjo teiginys, kad neegzistuoja techninės galimybės įrengti atskirą šilumos apskaitos prietaisą prieš namo karšto vandens ruošimo įrenginius, nėra pagrįstas įrodymais. Namo gyventojai už šilumą karštam vandeniui ruošti bei cirkuliaciją ir už geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti neatsiskaito atskirai su šilumos tiekėju pagal karšto vandens ruošimo šilumos skaitiklio rodmenis ir atskirai su geriamojo vandens tiekėju pagal karšto vandens ruošimo geriamojo vandens skaitiklio rodmenis, kaip tai turėtų būti, jei apsirūpinimas karštu vandeniu vyktų 2–uoju karšto vandens tiekimo būdu (Taisyklių 193.2.1, 193.2.2 p.).

Atsakovas nurodo, jog Taisyklių 193.4 punktas yra galiojantis ir tai, kad šiame Taisyklių punkte yra paminėta netekusi galios Taisyklių nuostata (193.3.3 p.), neleidžia daryti išvados, kad ir Taisyklių 193.4 punktas laikytinas negaliojančiu. Panaikintas Taisyklių 193.3.3 punktas nepaneigia Taisyklių 193.4 punkte nustatyto reguliavimo.

Pažymi, jog Taisyklių 233 punktas (šiuo metu galiojančios redakcijos 241 p.) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimu norminėje administracinėje byloje Nr. I442-18/2011 buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai bei Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalims (jose įtvirtintam lex retro non agit principui) tik ta apimtimi, kuria nustatyta, kad atsiskaitymas tarp šilumos ir geriamojo vandens tiekėjų bei šių karšto vandens vartotojų už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki Taisyklių įsigaliojimo, t. y. iki 2010 m. lapkričio 1 d., vyksta pagal tvarką, kuri galiojo iki vartotojų priimto sprendimo keisti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, bet ne ta apimtimi, kuria nustatyta, kad, kol buitiniai karšto vandens vartotojai, kurie iki Taisyklių įsigaliojimo priėmė sprendimą apsirūpinti karštu vandeniu 2–uoju karšto vandens tiekimo būdu, nepateikia šilumos bei geriamojo vandens tiekėjams Taisyklių 185.1 (193.1) punkte nurodytų dokumentų ir nesudaro Taisyklių 185.2 (193.2) punkte nustatytų sutarčių, laikoma, kad vartotojų sprendimas apsirūpinti karštu vandeniu 2–uoju karšto vandens tiekimo būdu įgyvendintas netinkamai.

Atsakovo nuomone, namo gyventojų sprendimas apsirūpinti karštu vandeniu 2–uoju karšto vandens tiekimo būdu yra neįgyvendintas, namo butų gyventojai karštu vandeniu apsirūpina 1–uoju karšto vandens tiekimo būdu ir su pareiškėju už sunaudotą karštą vandenį atsiskaito pagal butuose įrengtų metrologiškai nepatikrintų karšto vandens skaitiklių rodmenis. Mano, jog šiuo atveju neturėtų būti atsižvelgiama į pareiškėjo argumentus, kad 2–asis apsirūpinimo karštu vandeniu būdas vartotojams yra pigesnis nei 1–asis būdas. Be to, teismas nevertina ginčijamo administracinio akto ekonominio tikslingumo požiūriu (ABTĮ 3 str. 2 d.).

Atsakovas dėl skundžiamo akto pirmojo nurodymo, remdamasis Metrologijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 17 straipsnio 2 dalimi, Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi, Taisyklių 181, 182 punktais, nurodo, jog pareiškėjas iki 2010 m. lapkričio 1 d. privalėjo perimti vartotojams priklausančių skaitiklių nuosavybę arba įrengti savo karšto vandens skaitiklius. Bet kokiu atveju nuo 2010 m. lapkričio 1 d. ir vartotojams nuosavybės teise priklausančius, ir savo įrengtus karšto vandens skaitiklius turi prižiūrėti pareiškėjas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1340/2012).

Atsakovas pažymi, jog pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta Matavimo priemonių techninio reglamento 24 punkto nuostata negali būti taikoma, nes ji konkuruoja su Metrologijos 17 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu (žr. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1428-562/2013). Metrologijos įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje atsakomybė metrologiškai tikrinti matavimo priemonę yra nustatyta matavimo priemonės naudotojui. Remiasi Energetikos ministerijos 2013 m. sausio 9 d. rašte Nr. (17.3-16)3-63) pateiktais išaiškinimais ir nurodo, jog laikinai, kol karšto vandens tiekėjas įrengs savo karšto vandens skaitiklius, atsiskaitymams gali būti naudojami vartotojams priklausančių metrologiškai nepatikrintų karšto vandens skaitiklių rodmenys, tačiau tik esant abipusiam karšto vandens tiekėjo ir vartotojų suderintam susitarimui. Metrologiškai nepatikrintų karšto vandens skaitiklių rodmenų naudojimas atsiskaitymams pažeidžia ne tik Metrologijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 17 straipsnio 2 dalies reikalavimus, bet ir karšto vandens vartotojų interesus, todėl karšto vandens vartotojo sutikimas, kad karšto vandens tiekėjas atsiskaitymams naudotų vartotojui priklausančio metrologiškai nepatikrinto karšto vandens skaitiklio rodmenis, kol nebus įrengtas naujas, karšto vandens tiekėjui priklausantis karšto vandens skaitiklis, yra privaloma sąlyga. Šiuo atveju pareiškėjas nėra pateikęs įrodymų, patvirtinančių tokio abipusio bei suderinto namo karšto vandens vartotojų ir pareiškėjo susitarimo egzistavimą.

Atsakovas dėl skundžiamo akto antrojo nurodymo nurodo, jog teisės aktai nenumato galimybės nesudaryti atsiskaitymams naudojamų karšto vandens skaitiklių sąrašo, kai šie skaitikliai nuosavybes teise priklauso vartotojams. Atitinkamai, pareiškėjas privalo sudaryti atsiskaitymams naudojamų karšto vandens skaitiklių sąrašą nepriklausomai nuo to, kam šie skaitikliai priklauso nuosavybės teise.

Remiasi Metrologijos įstatymo 19 straipsnio 8 dalimi ir nurodo, jog karšto vandens skaitiklių metrologinės patikros periodiškumą nustato Valstybinės metrologijos tarnybos direktoriaus 2012 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. V-97 patvirtinti Teisinei metrologijai priskirtų matavimo priemonių grupių sąrašas ir laiko intervalai tarp patikrų. Šio sąrašo 6.6.2 punkte nustatyta, kad butuose ir individualiuose namuose įrengtų vandens skaitiklių (skersmuo 15 mm ir 20 mm) laiko intervalas tarp patikrų yra ne rečiau kaip ketveri metai. Atitinkamai, Inspekcijos Vilniaus apskrities skyrius pagrįstai davė nurodymą pareiškėjui sudaryti karšto vandens skaitiklių patikros grafiką. Toks nurodymas yra neatsiejamai susijęs su pirmuoju skundžiamo akto nurodymu, nes atlikus skaitiklio metrologinę patikrą būtina numatyti kitos patikros datą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 10-11) prašo nagrinėjamoje administracinėje byloje pripažinti jo dalyvavimą nereikalingu arba pakeisti jo procesinį statusą iš trečiojo suinteresuotojo asmens į išvadą teikiančią instituciją ir bylą nagrinėti teismo nuožiūra.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog Komisija palaiko savo poziciją, pateiktą atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog Komisija, kaip institucija, nustatanti valstybės reguliuojamas kainas, tvirtindama metodikas turi užtikrinti būtinųjų sąnaudų padengimą. Karšto vandens kainos dedamosios karšto vandens tiekėjams yra nustatomos remiantis Karšto vandens kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 03-106, nuostatomis. Remiantis metodikos 39 punktu, nustatant karšto vandens kainų dedamąsias planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 arba 5% (atitinkamai be nuotolinės duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos ir su ja) leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Pabrėžia, kad karšto vandens apskaitos prietaisų atitikimas metrologinės patikros reikalavimams ir apskaitos prietaisų nuosavybė (apskaitos prietaisai nuosavybės teise priklauso karšto vandens tiekėjui ar vartotojams) neturi įtakos nustatant karšto vandens kainas, t. y. Komisijos teisėms ir pareigoms skaičiuojant planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Naujamiesčio būstas“ atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 12-13) prašo tenkinti apeliacinį skundą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimą panaikinti bei perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo palaiko apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir nurodo, jog jo pozicija yra išdėstyta atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su pareiškėjo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino, išaiškino bei taikė materialinės teisės normas, neatsižvelgė į faktines bylos aplinkybes, padarė klaidingas išvadas dėl administracinės bylos esmės. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi nebegaliojančiais teisės aktais, jų nuostatomis bei nuginčytais teismų sprendimais. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė trečiųjų suinteresuotų asmenų atsiliepimuose išdėstytais argumentais bei dėl jų nepasisakė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Lietuvos metrologijos inspekcijos Vilniaus skyriaus 2012 m. spalio 22 d. teisinės metrologijos reikalavimų laikymosi akto Nr. PA-3298(V12), kuriuo pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ buvo įpareigotas 1) vadovaujantis Lietuvos Respublikos metrologijos įstatymo (toliau – ir Metrologijos įstatymas) 15 straipsnio 1 dalies ir 17 straipsnio 2 dalies nuostatomis atsiskaitymams su vartotojais naudoti tik karšto vandens skaitiklius su galiojančia metrologine patikra; 2) parengti atsiskaitymams su vartotojais už suvartoto karšto vandens kiekį naudojamų karšto vandens skaitiklių sąrašą, patvirtinti jį vadovo parašu bei sudaryti skaitiklių patikros grafikus; 3) apie nurodymų vykdymo eigą raštu iki 2012 m. lapkričio 12 d. informuoti inspekcijos Vilniaus apskrities skyrių, panaikinimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės pažymėjęs, kad pareiškėjas yra daugiabučio namo, esančio (duomenys neskebtini), Vilniuje, karšto vandens tiekėjas ir atitinkamai pareiškėjui duoti nurodymai yra pagrįsti, teisėti, atitinkantys teisės aktų reikalavimus.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka ir pažymi, jog teismas netinkamai vertino administracinėje byloje pateiktus įrodymus, taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius aktus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokiam vertinimui iš dalies pritaria.

Pabrėžtina, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Atitinkamai, apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu ir apeliacinio teismo nesaisto vien tik apeliacinio skundo ar atsiliepimų į jį argumentai.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Metrologijos įstatymo (2006 m. spalio 30 d. redakcija) 15 straipsnis reglamentuoja teisinio metrologinio reglamentavimo sritis, to paties įstatymo 17 straipsnio 2 dalis nustato, kad juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie patiekia rinkai, įrengia bei naudoja matavimo priemones, kurios yra teisinio metrologinio reglamentavimo objektai, yra atsakingi už tai, kad būtų laiku atliktas techninių reglamentų ar kitų teisės aktų nustatytas metrologinis patvirtinimas. Patikrinimo akto priėmimo metu galiojusi Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (2012 m. liepos 5 d. redakcija) (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas) 16 straipsnio 4 dalis įtvirtino, kad karšto vandens tiekėjas arba šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatytu atveju esamas tiekėjas įrengia vartotojo bute ar kitose patalpose karšto vandens apskaitos prietaisus tiekimo–vartojimo ribos vietoje. Šių apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros sąnaudos įtraukiamos į karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. Šių apskaitos prietaisų rodmenys naudojami atsiskaityti su karšto vandens tiekėjais už karštam vandeniui paruošti suvartotą geriamojo vandens kiekį, taip pat šilumos kiekiui, suvartotam su karštu vandeniu, paskirstyti buitiniams šilumos vartotojams. Šilumos ūkio įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 2 punktas numatė, kad šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjas privalo užtikrinti atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų techninę būklę, atitinkančią teisės aktų reikalavimus. Tokią nuostatą iš esmės nustatė ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 (2012 m. rugsėjo 27 d. redakcija), 171 punktas, numatantis, kad karšto vandens tiekėjas savo lėšomis įrengia, prižiūri karšto vandens skaitiklius ir atlieka jų metrologinę patikrą. Karšto vandens tiekėjas gali įrengti ir naudoti karšto vandens skaitiklius su nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, jei tokių skaitiklių įrengimas yra ekonomiškai pagrįstas ir nedidina karšto vandens kainos vartotojams. Karšto vandens skaitiklių aptarnavimo mokestis nustatomas teisės akto (taisyklių 1 priedo 3 punktas) nustatyta tvarka.

Pabrėžtina, jog administracinėje byloje ginčas tarp proceso šalių pirmiausiai kyla dėl to, ar pareiškėjas yra daugiabučio namo, esančio (duomenys neskebtini), Vilniuje, karšto vandens tiekėjas, nes, pareiškėjo teigimu, šio namo gyventojai 2010 metų gegužės mėnesį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.85 straipsnio nustatyta tvarka yra pasirinkę 2–ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą iš nurodytų Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje, t. y. apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, kai šiluma karštam vandeniui ruošti yra perkama iš šilumos tiekėjo, o geriamasis vanduo karštam vandeniui ruošti yra perkamas iš geriamojo vandens tiekėjo. Atitinkamai, karšto vandens skaitiklių aptarnavimo mokestis iš šio namo gyventojų nėra renkamas. Dėl šios priežasties pareiškėjui skirti įpareigojimai yra nepagrįsti ir adresuoti netinkamam subjektui.

Pasisakydama dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjo įvardinto 2–ojo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimo metu galiojusi Šilumos ūkio įstatymo (2010 m. sausio 5 d. redakcija) 15 straipsnio 1 dalis numatė, jog vartotojai daugiabučiuose namuose gali CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją ir sudaryti su juo karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį. Pasirinktas karšto vandens tiekėjas įrengia vartotojo suvartojamo karšto vandens atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus, sudaro sutartis ir perka karštam vandeniui ruošti reikalingą geriamąjį vandenį bei šilumą ar kitą energiją iš atitinkamų tiekėjų.

Nupirkto geriamojo vandens kiekis nustatomas pagal atsiskaitomojo apskaitos prietaiso, vandens tiekėjo įrengto pastate prieš karšto vandens ruošimo įrenginius, rodmenis. Nupirktos šilumos ar kitos energijos kiekis nustatomas pagal šilumos ar kitos energijos tiekėjo įrengto prieš karšto vandens ruošimo įrenginius šilumos apskaitos prietaiso rodmenis, o jeigu jo nėra arba jis sugedęs, – pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintas normas. Vartotojams parduodamo karšto vandens kiekis nustatomas pagal vartotojų patalpose esančių atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis.

Karšto vandens kaina, pranešimų apie suvartotą karštą vandenį pateikimo ir mokesčio už karštą vandenį apmokėjimo tvarka nustatoma karšto vandens tiekėjo ir vartotojo sutartyje. Nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Tuo atveju, kai daugiabučio namo vartotojai karšto vandens tiekėju pasirenka šilumos tiekėją, šilumos tiekėjas privalo su šio namo vartotojais sudaryti karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį.

To paties straipsnio 2 dalis numatė, jog, kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas. Karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose įrengia, prižiūri ir jų patikrą atlieka karšto vandens tiekėjas, jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytose karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose sutartyse nenumatyta kitaip. Apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimą detalizavo inter alia Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d.

įsakymu Nr. 4-258 (2009 m. gruodžio 25 d. redakcija).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog byloje yra pateiktas 2010 m. gegužės 27 d. UAB „Naujamiesčio būstas” raštas UAB „Vilniaus energija”, kuriuo yra pranešama, kad inter alia (duomenys neskebtini) namas pasirinko 2–ąjį karšto vandens tiekimo būdą be karšto vandens tiekėjo (t. I, b. l. 18-19), tačiau byloje nėra pateiktas daugumos daugiabučio namo gyventojų – buitinių karšto vandens vartotojų – teisės aktų nustatyta tvarka priimtas sprendimas dėl sutikimo pasirinkti šį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, kad atitinkamai galėtų būti sprendžiamas klausimas, ar nurodyto namo gyventojai yra pasirinkę 2–ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, ar yra įvykdyti visi teisės aktų nustatyti reikalavimai tokio būdo pasirinkimui. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas turėtų išsireikalauti šiuos papildomus įrodymus ir juos įvertinti.

Be to, pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju byloje yra sprendžiama, ar namo, esančio (duomenys neskebtini), Vilniuje, karšto vandens tiekėjas yra UAB „Vilniaus energija”, t. y. ar nurodyto namo gyventojai yra pasirinkę 2–ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą. Manytina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo sprendžiama dėl skundžiamo akto teisėtumo ir pagrįstumo, ar UAB „Vilniaus energija” yra daugiabučio namo, esančio (duomenys neskebtini), Vilniuje, karšto vandens tiekėjas, kas yra atsakingas už tinkamą skaitiklių techninę priežiūrą ir laiku atliktą patikrą, gali turėti įtakos nurodyto namų butų savininkams. Be to, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą iš esmės sprendė, kad įvardinto namo vartotojų sprendimas apsirūpinti karštu vandeniu 2–uoju karšto vandens tiekimo būdu įgyvendintas netinkamai ir kad pareiškėjas yra nurodyto namo karšto vandens tiekėjas. Atitinkamai, manytina, jog pirmosios instancijos teismas prieš darydamas tokio pobūdžio išvadas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 4 dalies nuostatomis, privalėjo gyvenamojo namo (duomenys neskebtini), Vilniuje, butų savininkus įtraukti į bylą trečiaisiais suinteresuotaisiais asmenimis. Neatlikęs šio procesinio veiksmo pirmosios instancijos teismas sprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, kas vertintina kaip ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Tokia išvada yra padaryta atsižvelgus į galimą teismo sprendimo ar nutarties įtaką į bylą neįtrauktų ir joje nedalyvavusių asmenų teisėms ir pareigoms, atsižvelgus į konkrečių ginčijamų materialinių teisinių santykių turinį, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, susijusius su konstatavimu dėl 2–ojo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo netinkamo įgyvendinimo įvardinto namo butų savininkams. Be to, pastebėtina, jog šio ginčo kontekste butų bendro naudojimo objektų administratorius UAB „Naujamiesčio būstas“ per se negali atstoti butų savininkų, be to, administracinėje byloje nėra pateikta įrodymų, kad jam tokie įgaliojimai nagrinėjamų santykių srityje atstovauti butų savininkus specialiai būtų suteikti.

Išdėstytų argumentų pagrindu bei atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (ABTĮ 136 str.), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas sprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, be to, neišsiaiškino visų objektyviam sprendimui priimti būtinų aplinkybių, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir administracinė byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys