A-492-329-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492 -329/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03338-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 12.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Virginijos Volskienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovams valstybės įmonei Registrų centrui, valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei kalbos inspekcijai, E. P. dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas 2012 m. gruodžio 27 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-2), kuriuo iš esmės prašė ir siekė, kad būtų panaikintas atsakovo valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Vilniaus filialo (toliau – ir teritorinis registratorius) 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimas Nr. IN(12.5.1.15.)-25054, kuriuo buvo netenkinti pareiškėjo reikalavimai, taip pat – ir reikalavimas panaikinti E. P. nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą: 0,1511 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 64 proc. baigtumo gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) registraciją Nekilnojamojo turto registre, atliktą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. vasario 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-210-129-2008 pagrindu, ir kad būtų panaikintas 2008 m. spalio 24 d. atliktas E. P. nuosavybės teisės į nurodytą nekilnojamąjį turtą įregistravimas, taip pat, kad būtų panaikintas atsakovo VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2012 m. spalio 22 d. sprendimas Nr. 274, kuriuo buvo paliktas galioti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimas Nr. IN(12.5.1.15.)-25054.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad 2008 m. spalio 24 d. teritorinio registratoriaus sprendimas dėl E. P. nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įregistravimo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. vasario 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-210-129-2008 pagrindu yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismo sprendimas negalioja ir nesukelia teisinių pasekmių bei yra niekinis dėl jo neatitikimo teismo sprendimui keliamiems reikalavimams, tai yra jis neatitinka 1997 m. birželio 13 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 5 „Dėl įstatymų, reguliuojančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje“ nuostatų, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjo nuomone, teismo sprendimo prieštaravimą teisės aktams patvirtina teismui pateikti: 2012 m. kovo 6 d. Valstybinės kalbos komisijos išaiškinimas rašte Nr. 31-130, Lietuvos profesinės saugos lygos specialistų kompleksinės komisijos išvados, 2000 m. gegužės 26 d. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierės raštas.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 100-102), kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas mano, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės bei argumentai dėl teismo sprendimo, kurio pagrindu atsakovas įregistravo E. P. nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, negaliojimo yra nepagrįsti, o teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir privalomas visiems asmenims. Atsakovas remiasi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 2 punktu, pagal kurį teismo sprendimas yra dokumentas, patvirtinantis daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą atsiradimą bei nurodo, kad pagal to paties įstatymo 23 straipsnį, teismo sprendimas atitinka reikalavimus, keliamus dokumentams, patvirtinantiems prašomų įregistruoti daiktinių teisių atsiradimą. Atsakovas taip pat nurodo, kad pareiškėjas yra praleidęs terminą apskųsti 2008 m. spalio 24 d. atsakovo sprendimą, kuriuo įregistruotos E. P. nuosavybės teisės, neprašo jo atnaujinti, todėl prašo skundo netenkinti ir šiuo pagrindu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo E. P. atsiliepimu (b. l. 99) su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė kalbos inspekcija atsiliepime (b. l. 97-98) į skundą nurodo, kad skundžiami sprendimai Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo reikalavimų nepažeidžia, o Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų norminių aktų rengimo tvarkos įstatyme nėra keliami reikalavimai individualių teisės aktų turiniui. Todėl trečiasis suinteresuotas asmuo mano, kad skundas nepagrįstas.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 15 d. sprendimu (b. l. 127-130) pareiškėjo skundo netenkino.

Teismas nustatė, kad teritorinis registratorius patenkino trečiojo suinteresuoto asmens E. P. (buvusi pavardė – S.) 2008 m. spalio 14 d. prašymus Nr. Ų-3236610 ir Nr. Ų-3236607 įregistruoti nuosavybės teisę į 0,1511 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 64 proc. baigtumo gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. vasario 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-210-129-2008 ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-534-302/2008 pagrindu ir 2008 m. spalio 24 d. Nekilnojamojo turto registre įrašė duomenis apie E. P. nuosavybės teisę į nurodytą nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teisės pagrindus. Pareiškėjas teritoriniam registratoriui pateikė pretenziją, kuria prašė pripažinti negaliojančia žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), trečiojo suinteresuoto asmens E. P. vardu nekilnojamojo turto registre atliktą registraciją. Pateiktoje pretenzijoje pareiškėjas taip pat prašė atlikti tarnybinį patikrinimą siekiant nustatyti valstybės tarnautojų biurokratiškus veiksmus, kurie pažeidė teisėtus pareiškėjo lūkesčius, bei atlyginti pareiškėjo patirtus nuostolius: 200 Lt už sugaištą laiką, 500 Lt moralinei žalai atlyginti, 10 000 Lt už teisines paslaugas, 300 Lt už pašto ir kanceliarijos išlaidas. Teritorinis registratorius, išnagrinėjęs pareiškėjo pretenziją, 2012 m. rugsėjo 12 d. priėmė sprendimą Nr. IN(12.5.1.15)-25054, kuriuo pretenzijos netenkino. Centrinis registratorius, iš esmės sutikdamas su teritorinio registratoriaus motyvais, 2012 m. spalio 22 d. sprendimu paliko galioti teritorinio registratoriaus sprendimą.

Teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. vasario 5 d. sprendimu, be kita ko, padalijus sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomą turtą, E. P. buvo priteistas 0,1511 ha ploto žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 64 procentų baigtumo gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini). Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartimi šis sprendimas buvo paliktas nepakeistas. Akcentavo, kad trečiojo suinteresuoto asmens E. P. nuosavybės teisė į žemės sklypą su 64 proc. baigtumo gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), pagal jos prašymą 2008 m. spalio 24 d. buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre minėtų teismo sprendimų pagrindu.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 18 straipsnis nustato, kad įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įtaigoms ir organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos teritorijoje. To paties įstatymo 1 straipsnio 3 dalis nustato, kad bylose priimtus teismų sprendimus gali peržiūrėti tik teismas ir tik įstatymų nustatyta tvarka. Pažymėjo, kad pareiškėjas teritorinio registratoriaus atliktos trečiojo suinteresuoto asmens E. P. daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą registracijos neteisėtumą įrodinėja dokumentais, priimtais įstaigų ir institucijų, kurioms įstatymas nesuteikia teisės peržiūrėti bylose priimtų teismų sprendimų bei spręsti dėl jų pagrįstumo ir teisėtumo ar negaliojimo. Pareiškėjo argumentai dėl įsiteisėjusių teismų sprendimų negaliojimo atmesti kaip teisiškai nereikšmingi.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir remdamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto registro įstatymas) 3 straipsniu, nustatančiu, kad nekilnojamieji daiktai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai laikomi įregistruotais, kai atitinkami duomenys įrašomi į nekilnojamojo turto registrą, 22 straipsnio 2 punktu, nustatančiu, kad vienu iš daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą patvirtinančių dokumentų, kuriuo remiantis šios teisės registruojamos nekilnojamojo turto registre, yra teismo sprendimas, teismas sprendė, kad atsakovo veiksmai yra teisėti.

Teismas taip pat atmetė atsakovo argumentus dėl praleisto termino ginčyti byloje aptariamojo nekilnojamojo turto registraciją, pažymėdamas, kad teritorinis registratorius išnagrinėjo pareiškėjo pretenziją, kurioje iš esmės taip pat buvo pareikštas toks pat reikalavimas ir dėl šio reikalavimo 2012 m. rugsėjo 12 d. priėmė sprendimą Nr. IN(12.5.1.15)-25054, kurį pareiškėjas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatytais terminais apskundė teismui.

Teismas nustatė, kad tiek teritorinis, tiek centrinis registratorius tinkamai sprendė pareiškėjo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, jį atmesdami dėl to, kad nebuvo nustatyta atsakovo neteisėtų veiksmų, taip pat tinkamai atsakė į pareiškėjo reikalavimą atlikti tarnybinį patikrinimą siekiant nustatyti biurokratiškus veiksmus, kurie pažeidė pareiškėjo lūkesčius.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 133-135), kuriame prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 15 d. sprendimą ir perduoti pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjo teigimu, teismas pasisakė dėl į bylą neįtrauktų asmenų – Lietuvos profesinės saugos lygos specialistų kompleksinės komisijos teisių ir pareigų. Pareiškėjas taip pat mano, kad teismas netinkamai aiškino Valstybinės kalbos įstatymo nuostatas, nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Nurodo, kad pareiškėjo skundo dalyką sudaro teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas, todėl dėl jo galėjo pasisakyti tik Konstitucinis Teismas, o ne Panevėžio apygardos administracinis teismas, kuris šiuo atveju peržengė savo kompetencijos ribas. Nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė asociacijos Kompleksinė ergonteisinė parama prašymą ištirti norminio teisės akto teisėtumą. Mano, kad teismo sprendimas priimtas vadovaujantis prielaidomis, jame nepasisakyta dėl teismo posėdyje dalyvavusio pareiškėjo atstovo reikalavimų.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 142-143), prašydamas apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo pateiktas Lietuvos profesinės saugos lygos specialistų kompleksinės komisijos išvadas teismas byloje vertino kaip vieną iš įrodymų ir tai nereiškia, kad jis pasisakė dėl šios komisijos teisių ir pareigų. Laiko nepagrįstu pareiškėjo argumentą dėl pareiškėjo atstovo A. B. ar jo vadovaujamo juridinio asmens įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu, taip pat argumentą dėl netinkamo Valstybinės kalbos įstatymo nuostatų taikymo. Tvirtina, kad pareiškėjas klaidingai įvardija savo skundo dalyką, teigdamas, kad tai yra teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė kalbos inspekcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 144), nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimą laiko pagrįstu. Pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčo esmė

Nagrinėjamos bylos dalykas – Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 15 d. sprendimo, kuriuo teismas atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą įregistravimo E. P. panaikinimo bei reikalavimo panaikinti atsakovo 2012 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. 274, kuriuo buvo paliktas galioti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimas Nr. IN(12.5.1.15.)-25054, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines bei procesines teisės normas.

Administracinės bylos duomenys patvirtina, kad E. S. (dabar P.) kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą su ieškiniu, prašydama santuoką, sudarytą su E. S., nutraukti dėl atsakovo kaltės ir padalinti sutuoktinių turtą. Teismas 2008 m. vasario 5 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, nutraukdamas santuoką tarp sutuoktinių dėl abiejų šalių kaltės, ieškovei priteisė 0,1511 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); tame pačiame žemės sklype esantį 64 proc. baigtumo gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)bei ¼ dalį artezinio gręžinio, įrengto pagal 2003 m. gegužės 19 d. Bendrosios jungtinės veiklos sutartį, taip pat esantį šiame sklype. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartimi pirmosios instancijos bendrosios kompetencijos teismo sprendimą paliko nepakeistą (b. l. 15-18, 19-22).

Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnį, vienas iš daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinį faktą patvirtinančių dokumentų, kuriuo remiantis šios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai registruojami nekilnojamojo turto registre, yra teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 str. 2 p.). Šiuo atveju įsiteisėjęs teismo sprendimas pagrįstai laikytas dokumentu, turinčiu tiesioginės įtakos daiktinių teisių teisiniam statusui, t. y. E. P. daiktinių teisių įregistravimui.

Šioje administracinėje byloje pareiškėjas, prašydamas įpareigoti atsakovą panaikinti Nekilnojamojo turto registre esančius duomenis, nesutinka su bendrosios kompetencijos teismų priimtais sprendimais. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį, visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Nagrinėjamoje situacijoje tai reiškia, kad pareiškėjas, siekdamas paneigti jo nurodytų įrašų Nekilnojamojo turto registre teisingumą, įstatymų nustatyta tvarka privalėjo nuginčyti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. vasario 5 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Atsižvelgiant į teismo priimtų sprendimų nuginčijimo specifiką, tai galėjo būti padaryta paduodant atitinkamą skundą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Šiame kontekste kolegija pažymi, kad, remiantis bylos duomenimis, pareiškėjas pasinaudojo šia galimybe, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. vasario 5 d. sprendimas pareiškėjo iniciatyva buvo patikrintas apeliacine tvarka, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimas Vilniaus apygardos teismo nutartimi buvo paliktas galioti. Išvardytos faktinės bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas pasinaudojo galimybe teisės aktų nustatyta tvarka nuginčyti šiai administracinei bylai reikšmingą dokumentą, tačiau toks jo bandymas nedavė siekiamo rezultato. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio taikymo požiūriu tai reiškia, kad šioje administracinėje byloje pareiškėjo siekiami pakeisti duomenys apie nuosavybės teisę negali būti pripažinti neteisingais arba neišsamiais.

Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į nekilnojamojo turto registrą, dėl šios priežasties teritorinis registratorius pagrįstai atsisakė panaikinti nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą įregistravimą E. P., kadangi į Nekilnojamojo turto registrą perkėlė duomenis, kurie buvo patvirtinti įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

Dėl Lietuvos profesinės saugos lygos Kompleksinės specialistų komisijos išvadų

Dėl pareiškėjo teiginio, jog skundžiamame teismo sprendime nepasisakyta dėl kartu su skundu pateiktų Lietuvos profesinės saugos lygos Kompleksinės specialistų komisijos išvadų, pažymėtina, kad toks tvirtinimas yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog pareiškėjas E. P. daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą registracijos neteisėtumą įrodinėja dokumentais, priimtais įstaigų ir institucijų, kurioms įstatymas nesuteikia teisės peržiūrėti bylose priimtų teismų sprendimų bei spręsti dėl jų pagrįstumo ir teisėtumo ar negaliojimo.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teismo priimtų procesinių sprendimų nėra. Teismų priimamiems procesiniams sprendimams teisminį procesą reglamentuojančiuose įstatymuose yra numatyta speciali apskundimo tvarka. Kaip jau buvo aptarta pirmiau, pareiškėjas šia tvarka pasinaudojo, tačiau pageidaujamo rezultato nepasiekė. Įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Teismų įstatymo 9 str. 1 d.).

Dėl skundžiamo sprendimo pagrįstumo

Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi prielaidomis, nepasisakė dėl teismo posėdyje dalyvavusio pareiškėjo atstovo reikalavimų, tačiau apeliaciniame skunde nenurodo, kokie būtent reikalavimai buvo neįvykdyti.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje teisėjų kolegijos pirmininkei pasiteiravus, ar pareiškėjo atstovas turi papildomų reikalavimų ir konstatavus, kad prašomas panaikinti sprendimas yra tik įrašas, padarytas Nekilnojamojo turto registre, papildomų prašymų ar reikalavimų pateikta nebuvo (teismo posėdžio, vykusio 2013-04-25, garso įrašas). Todėl nėra pagrindo teigti, kad nebuvo atsakyta į visus pareiškėjo atstovo teismo posėdyje keltus reikalavimus.

Taigi darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė teisingai. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė