A-438-1346-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-1346/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00128-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. (M. B.) skundą atsakovui Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl tarnybinio patikrinimo išvados panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 2–4) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Utenos AVPK) 2013 m. balandžio 16 d. tarnybinio patikrinimo išvadą „Dėl nustatymo, ar Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Visagino policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo M. B. sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, taip pat ar tarnybinių pareigų atlikimas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika jo gyvybei ar sveikatai“ Nr. 89-49-IS-6 (toliau – ir Išvada); 2) pripažinti, kad pareiškėjas susižalojo vykdydamas tarnybines pareigas, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika jo gyvybei ar sveikatai.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartimi (b. l. 19–20) nagrinėti teisme buvo priimtas pareiškėjo skundo reikalavimas dėl Išvados panaikinimo.

Pareiškėjas nurodė, kad Utenos AVPK, atlikdamas tarnybinį patikrinimą, netinkamai vertino jo sveikatos sutrikdymo faktus, neteisingai taikė teisės normas, todėl Išvada yra nepagrįsta ir neteisėta. Paaiškino, kad jis dirba Utenos AVPK Visagino policijos komisariato (toliau – Visagino PK) tyrėju. Pareiškėjas kartu su Kriminalinės policijos skyriaus pareigūnais S. K., R. V. , E. S. ir R. Š. 2013 m. sausio 13 d., nuo 12 val., dirbo pagal Visagino PK patvirtintą planą „Dėl narkotinių medžiagų platinimo Visagino mieste užkardymo“.

Pareiškėjas pavestą užduotį atliko pėsčiomis, judėjo maršrutu, kuris priklausė nuo kitų grupės pareigūnų pateikiamos informacijos apie įtariamą asmenį. Pareiškėjas ėjo Visagino gatve nuo namo Nr.10 iki parduotuvės „IKI cento“, esančios Parko g. 7, kur ir sulaikė įtariamą nusikalstamos veikos padarymu asmenį. Būnant prie Sedulinos al. pastato Nr. 8, pareiškėjui telefonu buvo pranešta, kad įtariamas asmuo nuėjo Sedulinos alėja tarp namų Nr. 3 ir Nr. 4 parduotuvės „IKI cento“ link. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo tolokai nuo tos vietos, jis nusprendė iki jos nubėgti.

Tam, kad sutrumpintų kelią, pareiškėjui teko bėgti apsnigta vietove. Bėgdamas kairiąja koja atsitrenkė į sniege buvusią kliūtį, parkrito ir pajuto stiprų skausmą kairės kojos pėdoje. Pareiškėjas nutarė vykdyti tarnybinę užduotį ir, jausdamas skausmą, sparčiu žingsniu nuėjo prie parduotuvės, kur ir sulaikė įtariamąjį. Pareiškėjas nurodė, jog apsnigta vietove parduotuvės link bėgo dėl to, kad, priešingu atveju, įtariamasis galėjo iš įvykio vietos pasitraukti arba, pastebėjęs pareigūnus, išmesti turėtas narkotines medžiagas.

Pareiškėjas 2013 m. sausio 13 d., 17.20 val., kreipėsi į VšĮ Visagino ligoninės Skubios pagalbos priėmimo skyrių, kur jam buvo diagnozuotas pėdos sumušimas su odos nubrozdinimu. Kitą dieną VšĮ Visagino pirminės sveikatos priežiūros centro chirurgas pareiškėjui diagnozavo kairės čiurnos ir pėdos sąnarių patempimą, dėl kurio jis buvo nedarbingas iki 2013 m. kovo 6 d. Pareiškėjas sutiko su Išvados teiginiu, kad jis susižalojo tarnybos metu, tačiau nesutiko su Išvados teiginiais, jog jo sveikatos sutrikdymas, atsiradęs bėgant apsnigtu ruožu ir atsistojant koja ant sniege buvusios kliūties, yra nelaimingas atsitikimas tarnyboje ir kad jis traumą patyrė nesant Vidaus tarnybos 40 straipsnio 3 dalyje numatytų sąlygų, t. y. nesant padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos jo gyvybei ar sveikatai.

Pareiškėjas akcentavo, kad tarnybinių pareigų sąsajos su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai konkrečiu atveju priklausė nuo teritorijos ir aplinkos ypatumų. Įvykio aplinkybės nebuvo įprastos pareiškėjui, nes jo vykdomoms tyrėjo pareigoms nėra priskirtas asmenų sekimas ir persekiojimas. Be to, pareiškėjas įtariamąjį persekiojo apsnigta teritorija, todėl ant žemės buvusios kliūtys objektyviai nebuvo matomos, reikėjo dėti visas pastangas, kad įtariamasis būtų sulaikytas ir iki to momento nepastebėtų policijos pareigūnų.

Šios aplinkybės patvirtina, kad vykdyta tarnybinė užduotis buvo susijusi su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika jo gyvybei ar sveikatai. Tarnybinio patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad jis būtų susižalojęs dėl didelio neatsargumo. Nėra pagrįsta atsakovo pozicija padidėjusį pavojų ar padidėjusią riziką pareigūno gyvybei ar sveikatai sieti vien tik su sulaikomo asmens elgesiu ar jo persekiojimu. Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai nurodė, kad kriminalinės policijos tyrėjo pareigybei yra priskirta operatyvinė veikla ir procesinė ikiteisminio tyrimo veikla, pareiškimų priėmimas bei nagrinėjimas ir pan.

Todėl aplinkybė, ar jo, kaip tyrėjo, atliekamos tarnybinės funkcijos yra susijusios su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ir sveikatai, priklauso nuo konkrečių faktinių aplinkybių, kurios susiklosto atliekant atitinkamas tarnybos funkcijas. Vykdant užduotį buvo svarbu, jog įtariamasis asmuo nepastebėtų pareiškėjo, kad prie jo būtų priartėta kuo skubiau, nes, priešingu atveju, minėtas asmuo galėjo pasislėpti ir išmesti įkalčius. Todėl įvykio metu pareiškėjo veiksmai priklausė nuo nuolat besikeičiančios situacijos ir negalėjo būti iš anksto numatomi.

Kriminalinės policijos skyriaus viršininkas S. K. stebėjo per vaizdo kameras ir teikdavo informaciją apie įtariamojo judėjimą. Gavus informacijos, kad įtariamas asmuo yra prie parduotuvės, pareiškėjas privalėjo nedelsti ir dėti pastangas kuo skubiau prie jo priartėti, kad šis asmuo nepastebėtų pareiškėjo. Šioje situacijoje vienintelis teisingas sprendimas buvo sutrumpinti kelią ir taip kuo greičiau patekti prie įtariamojo. Teritorija, per kurią bėgo link parduotuvės „IKI cento“, esančios Parko g. 7, buvo jam nežinoma, ji buvo padengta apie 20–30 cm storio sniego danga, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės pamatyti jo kelyje pasitaikiusios kliūties.

Atsakovas Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 23–24) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad tarnybinis patikrinimas, kurio metu buvo siekiama nustatyti, ar pareiškėjo sveikatos sutrikdymas buvo susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, taip pat ar tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika jo gyvybei ar sveikatai, buvo atliktas išsamiai, Išvada parengta atsižvelgus į įvykio faktines aplinkybes. Atsakovas teigė, kad buvo nustatyta, jog įtariamasis nevengė sulaikymo, nuo pareiškėjo nebėgo, sulaikymo metu jam nesipriešino, todėl nėra pagrindo teigti, jog įtariamasis asmuo buvo persekiojamas. Tarnybinio patikrinimo metu nebuvo gauta duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjo sveikata buvo sutrikdyta dėl kitų asmenų tyčinių veiksmų, poveikio iš šalies, kurio jis, elgdamasis saugiai, negalėjo išvengti, arba dėl atitinkamo statuso vidaus tarnyboje.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimu (b. l. 116‑122) pareiškėjo skundą tenkino ir Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. balandžio 16 d. tarnybinio patikrinimo išvadą „Dėl nustatymo, ar Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Visagino policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo M. B. sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, taip pat ar tarnybinių pareigų atlikimas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika jo gyvybei ar sveikatai“ Nr. 89-49-IS-6 panaikino.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nagrinėjamas ginčas dėl policijos įstaigos atlikto tarnybinio patikrinimo išvados, kuria nustatyta, jog vidaus tarnybos pareigūno tarnybinių pareigų atlikimas nebuvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno sveikatai ar gyvybei, teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnis, taip pat Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-138 patvirtintos Nustatymo, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taisyklės (toliau – ir Taisyklės) bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 1V-418 patvirtintas Nelaimingų atsitikimų tarnyboje, nelaimingų atsitikimų, susijusių su tarnyba, nelaimingų atsitikimų vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos, taip pat nelaimingų atsitikimų profesinio ar įvadinio mokymo metu tyrimo ir apskaitos tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas).

Teismas, įvertinęs pareiškėjo ir atsakovo atstovės paaiškinimus, rašytinius bylos įrodymus, padarė išvadą, kad tarp bylos proceso dalyvių ginčo dėl laiko ir vietos, kurioje pareiškėjas patyrė sužalojimus; aplinkybių, kuriomis pareiškėjas patyrė sužalojimus, sužalojimų pobūdžio ir masto, taip pat kad pareiškėjas susižalojo nelaimingo atsitikimo, susijusio su tarnyba, metu ir kad pareiškėjo patirta trauma yra susijusi su tarnyba, nėra. Tačiau pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo padarytos išvados, jog jo tarnybos metu patirta trauma negali būti priskirta nė vienam iš Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodytų atvejų, kurių konstatavimas yra sąlyga mokėti Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnyje numatytą kompensaciją (Išvados 2 punktas). Taigi pareiškėjas siekia gauti Vidaus tarnybos statuto numatytą kompensaciją, kuri skiriama vidaus tarnybos pareigūnams dėl jų sužalojimo, susižalojimo ar sveikatos sutrikdymo.

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatyme numatyta, kad pagrindiniai policijos uždaviniai yra nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija (5 straipsnio 1 dalies 4 punktas), nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas (5 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Byloje nustatyta, kad Visagino PK komisariato KPS viršininkas S. K. 2013 m. sausio 11 d. parengė Kriminalinės policijos darbo planą Nr. 89-49-IL-53, skirtą užkardyti narkotinių medžiagų platinimą Visagino mieste, tą pačią dieną patvirtintą Visagino PK viršininko, kurį vykdyti buvo pavesta 5 pareigūnams: S. K., R. V., R. Š., E. S. ir M. B.. Tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pas J. C., kurį 2013 m. sausio 13 d., apie 15 val., Visagine, Parko g. 7, prie parduotuvės „Iki Cento“ sulaikė pareiškėjas, buvo rasta galimai narkotinių ar psichotropinių medžiagų, dėl šio įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 49-1-0009-13 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 1 dalį. Taigi pareiškėjas vykdė pavestas tarnybines pareigas, kuriomis buvo įgyvendinami Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnyje nurodyti uždaviniai.

Teismas, įvertinęs bylos duomenis, nustatė, kad teritorija, kuria pareiškėjas bėgo prie įtariamojo asmens, buvo apsnigta, padengta gilia sniego danga ir jam nepažįstama. Teismas neturėjo pagrindo abejoti tiek paties pareiškėjo paaiškinimais, tiek ir liudytojų R. Š., S. K., E. S. parodymais, kad įvykio vietoje tarp gyvenamųjų namų esančią teritoriją dengė gili sniego danga, kurios storis siekė apie 20–30 cm. Teismas nesirėmė Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos pateiktais duomenimis, nes ši institucija pateikė duomenis ne apie Visagino mieste buvusią sniego dangos būklę, o apie Dūkšto miestelį, kuriame įsikūrusi hidrometeorologijos stotis, nuo Visagino miesto nutolusį per 15 km. Tarnybinio patikrinimo medžiagoje duomenų apie įvykio vietoje buvusios sniego dangos storį nėra pateikta. Teismo posėdyje kaip liudytojas apklaustas A. A. (tarnybinį patikrinimą atlikęs Utenos AVPK Viešosios policijos skyriaus viršininkas) patvirtino, kad tarnybinio patikrinimo metu vieta, kurioje susižalojo pareiškėjas, buvo apžiūrėta ne natūroje, o tik Visagino miesto vaizdo stebėjimo kamerų pagalba. Be to, įvertinus šio liudytojo parodymus, jog 2013 m. sausio 13 d. buvo apsnigta, kelkraščiuose matėsi daug privalyto sniego, sniego storis siekė gerą sprindį, t. y. apie 18 cm, teismas darė išvadą, kad A. A. iš esmės patvirtino, jog įvykio vietovėje teritoriją dengusi sniego danga buvo gili. Teismas sprendė, kad pareiškėjas, vykdydamas tarnybinę užduotį ir siekdamas sulaikyti įtariamąjį, jam nepažįstamoje teritorijoje neturėjo galimybės pastebėti po gilia sniego danga buvusios kliūties, todėl bėgdamas į ją atsitrenkė ir susižalojo – patempė kairės kojos čiurną bei pėdą. Pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad jis kaire koja atsitrenkė į kliūtį, patvirtina VšĮ Visagino ligoninės pateikti duomenys, jog Skubios pagalbos priėmimo skyriuje 2013 m. sausio 13 d., apie 17.20 val., pareiškėjui buvo nustatytas ne tik kairės kojos pėdos sumušimas, bet ir odos nubrozdinimas.

Teismas, išanalizavęs pareiškėjo paaiškinimus ir liudytojų S. K., E. S., R. Š. parodymus apie tarnybinio pavedimo užduotį, jo atlikimo eigą ir vietos pobūdį, darė išvadą, kad nagrinėjant bylą, nebuvo nustatyta įrodymų, leidžiančių teigti, jog pareiškėjas, vykdydamas savo funkcijas, turėjo galimybę saugiai ir išvengdamas sužalojimo patekti į įtariamojo asmens buvimo vietą arba imtis kitokių priemonių įtariamajam sulaikyti. Liudytojas S. K. nurodė, kad buvo parengtas planas, kurio tikslas buvo sulaikyti teistą asmenį. Įvardintas liudytojas, stebėjęs per miesto vaizdo stebėjimo kameras ketinamo sulaikyti asmens judėjimą ir vadovavęs užduočiai, duodavo nurodymus, kokia kryptimi turėjo judėti pareiškėjas. S. K. nurodė, kad įtariamasis asmuo buvo pastebėtas Sedulinos al. – Visagino gatvės sankryžoje, po to jis Sedulinos alėja judėjo parduotuvės „Iki Cento“ link. Pareiškėjas, iš tarnybinio automobilio išlaipintas Sedulinos alėjoje, paskui įtariamąjį judėjo kiemais. Taip buvo siekiama, kad įtariamasis nepastebėtų pareigūno, nepasislėptų ir neišmestų įkalčių. S. K. patvirtino, kad pareiškėjo priimtas sprendimas iki parduotuvės „Iki Cento“, prie kurios buvo įtariamasis, bėgti per kiemus buvo teisingas, nes buvo atsižvelgta į užduoties tikslus ir nuolat besikeičiančią situaciją. Iš liudytojų E. S. ir R. Š. parodymų matyti, kad judėti paskui įtariamąjį asmenį tarnybiniu automobiliu galimybės nebuvo, nes Sedulinos alėja, kuria ėjo įtariamasis, yra skirta tik pėstiesiems. Dėl šios priežasties M. B. ir buvo pavesta įtariamąjį asmenį sekti pėsčiomis, einant kiemais tarp gyvenamųjų namų.

Teismas, išanalizavęs Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo pareigybės aprašymą, patvirtintą Utenos AVPK viršininko 2012 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 89-V-288, darė išvadą, kad pareiškėjo vykdomos pagrindinės funkcijos yra skirtos baudžiamųjų nusižengimų, nesunkių, apysunkių, sunkių nusikaltimų atskleidimui, prevencijai ir ikiteisminiam tyrimui (4 punktas). Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 18 ir 165 straipsnius policijos įstaigoje, kaip ikiteisminio tyrimo įstaigoje, dirbantis ikiteisminio tyrimo pareigūnas policijos įstaigos ar jos padalinio vadovo ar jų įgaliotų asmenų pavedimu atlieka šio kodekso numatytus ikiteisminio tyrimo veiksmus, kuriais siekiama nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir tokios veikos aplinkybes.

Baudžiamojo proceso kodeksas nustato, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas vykdo įtariamųjų, liudytojų apklausas, taiko procesines prievartos priemones, atlieka kitus šiame Kodekse numatytus veiksmus, o atliekamų ikiteisminio tyrimo veiksmų eigą ir rezultatus fiksuoja, surašydamas protokolus (178 ir 179 straipsniai). Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnyje, reglamentuojančiame policijos pareigūno bendrąsias teises, yra nurodyta, kad policijos pareigūnas, užtikrindamas jam pavestų policijos uždavinių įgyvendinimą, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka sulaikyti ir pristatyti teisėtvarkos pažeidėjus į policijos ar kitų teisėsaugos institucijų tarnybines patalpas jų asmenybei nustatyti, taip pat protokolams, aktams, pranešimams surašyti, asmenims ir jų turimiems daiktams apžiūrėti (2 punktas), persekiodamas asmenį, įtariamą padarius nusikalstamą veiką, ar nusikaltėlį, besislepiantį nuo teisėsaugos institucijų, taip pat siekdamas užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai, bet kuriuo paros laiku įeiti į fiziniams ir juridiniams asmenims priklausančias gyvenamąsias ar negyvenamąsias patalpas, teritorijas, sustabdyti bei patekti į transporto priemones.

Atsisakius paklusti, policijos pareigūnai turi teisę jėga atidaryti patalpas ir transporto priemones. Policijos patrulių veiklos instrukcija, patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673, reikalauja, kad jei vykdomas teisės pažeidimas, policijos patrulis privalo imtis visų teisėtų priemonių jam užkardyti (44.4 punktas); persekioti asmenį (-is), įtariamą (-us) padarius teisės pažeidimą, kol jis (jie) bus sulaikytas (-i) (44.6 punktas); užklupęs asmenis, darančius teisės pažeidimą arba įtariamus padarius teisės pažeidimą, kai policijos patrulis turi informacijos arba mano, kad sulaikomi asmenys gali priešintis gyvybei ar sveikatai pavojingu būdu, o delsimas gali kelti grėsmę visuomenės ar policijos patrulio saugumui, policijos patrulis turi sulaikyti asmenis nedelsdamas (56 punktas).

Atsižvelgęs į nurodytas teisės normų nuostatas ir įvertinęs byloje nustatytus duomenis, teismas sprendė, kad 2013 m. sausio 13 d. susiklosčiusi įvykio situacija nebuvo įprasta pareiškėjo užimamoms tyrėjo pareigoms. Atlikto tarnybinio patikrinimo metu aplinkybių, jog pareiškėjas susižalojo dėl savo didelio neatsargumo, nebuvo nustatyta. Remiantis tuo, kas buvo nurodyta, daroma išvada, kad pareiškėjas nustatytą traumą – kairės pėdos sumušimą – patyrė tarnybos metu, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai.

Teismo vertinimu, vien tai, kad įtariamasis asmuo sulaikymo metu nei priešinosi, nei aktyviais veiksmais vengė sulaikymo, nesudaro pakankamo pagrindo Išvadą pripažinti pagrįsta ir teisėta. Esant nurodytoms aplinkybėms, Utenos AVPK parengta Išvada yra nepagrįsta, todėl naikintina. Teismo sprendimu panaikinus Išvadą, atsakovui Utenos AVPK tiesiogiai kyla pareiga siųsti pareiškėją į Centrinę medicininės ekspertizės komisiją sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti, t. y. vykdyti administracinę procedūrą dėl kompensacijos skyrimo.

III. Atsakovas, nesutikdamas su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 132–133), kuriuo prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Atsakovas nurodo, kad Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatytų socialinių garantijų taikymą įstatymų leidėjas sieja su papildomais kriterijais, t. y. tarnybinių pareigų atlikimas turi būti susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Šie kriterijai turi būti vertinami ne tik atsižvelgiant į Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 7 dalį, bet ir tiesiogiai siejami su konkrečia pareigūno veikla, vykdant Policijos veikos įstatyme bei pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad įtariamasis nevengė sulaikymo, nuo pareiškėjo nebėgo, sulaikymo metu nesipriešino, t. y. nebuvo persekiojamas. Duomenų, kad pareiškėjo sveikatos sutrikdymas atsirado dėl priežasčių, priklausančių ne nuo paties pareigūno veiksmų ar jo sveikata galėjo būti sutrikdyta dėl kitų asmenų tyčinių veiksmų ar poveikio iš šalies, kurio jis, elgdamasis saugiai, negalėjo išvengti arba dėl atitinkamo statuso vidaus tarnyboje, negauta. Todėl Išvadoje pagrįstai konstatuota, kad susižalojimo metu padidėjusio pavojaus ar rizikos pareiškėjo gyvybei ar sveikatai nebuvo. Išvados pagrindu buvo pripažinta, kad pareigūno patirta trauma yra susijusi su tarnyba, tačiau nepriskirtina nė vienam Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodytų atvejų, kurių konstatavimas yra sąlyga mokėti kompensaciją.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 141–143) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti 200 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Nurodo, kad tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika. Šių pareigų atlikimo metu jis patyrė sužalojimų. Aplinkybė, kad sulaikomas asmuo nesipriešino ir nebėgo, nėra esminė, nustatant, ar pareigūno tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika. Byloje jokių duomenų apie tai, kad jis buvo neatsargus, nėra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl teisiškai reikšmingos aplinkybės nustatymo, ar pareiškėjo sveikatos sutrikdymas, įvykęs 2013 m. sausio 13 d., apie 15 val., Visagine, Parko g. 7, prie parduotuvės „Iki Cento“, tarnybinių pareigų atlikimo metu, buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika jo gyvybei ar sveikatai.

Byloje nustatyta ir dėl šios aplinkybės nėra ginčo, kad pareiškėjui, kartu su kitais pareigūnais buvo pavesta užkardyti narkotinių medžiagų platinimą Visagino mieste. Pareiškėjas vykdydamas šią užduotį, 2013 m. sausio 13 d., apie 15 val., Visagine, Parko g. 7, prie parduotuvės „Iki Cento“ sulaikė asmenį, vykdantį šią nusikalstamą veiklą, tačiau betarpiškai prieš sulaikymą, pareiškėjas bėgdamas pargriuvo ir susižalojo kairės kojos čiurną bei pėdą. Dėl šio sužalojimo buvo nedarbingas nuo 2013 m. sausio 14 d. iki 2013 m. kovo 6 d..

Kompensacijų pareigūno sveikatos sutrikdymo atvejais klausimus reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktais.

Byloje nagrinėjamu atveju aktuali yra Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostata, kurioje normoje nustatyta, kad „Pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai <...> išmokama nuo vieno mėnesio iki 5 metų (nuo 1 mėnesio iki 60 mėnesių) jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija.“

Administracinių teismų praktikoje aiškinant šios teisės normos nuostatas yra konstatuota, kad Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatos apie tarnybinių pareigų atlikimo sąsają su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai išdėstymas (šios nuostatos konstrukcija) leidžia daryti išvadą, kad joje nurodyti pavojus ir rizika (kaip faktoriai, lemiantys šios teisės normos taikymą) yra skirti ne apskritai visai pareigūno tarnybai, o tik konkrečiai tarnybos pareigų atlikimo situacijai, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant aptariamos nuostatos (tuo pačiu ir VTS 40 straipsnio 3 dalies) taikymo klausimą yra būtina išaiškinti: pirma, ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas arba jo sveikatos sutrikdymas atsirado tuo metu, kai jis ėjo savo tarnybines pareigas; antra, ar šie reiškiniai (pareigūno sveikatai arba gyvybei) atsirado tuo metu, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo lydimas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai (2010 m. sausio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-145/2010, 2010 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-193/2010, 2010 m. kovo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-235/2010, 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-1509/2010, 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3312/2011, 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3508/2011, 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-2/2012, 2012 m. birželio 21 d. nutartis administracinė byloje Nr. A552-2000/2012 ir kt.).

Be to, administracinėse bylose Nr. A143-145/2010; A146-1149/2010 dėl antrosios sąlygos- ar tarnybinių pareigų atlikimas buvo lydimas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai, buvo taip pat konstatuota, jog aiškinant šią aplinkybę būtina nustatyti, kiek šiai situacijai buvo būdingi padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai faktoriai, t. y. nustatyti, ar nurodyti faktoriai pagal pareigūno atliekamų (tuomet, kai buvo patirtas sveikatos sužalojimas ar kitoks sveikatos sutrikdymas) pareigų pobūdį pripažintini įprastais šių pareigų atlikimą lydinčiais faktoriais, ar, priešingai, tokių pareigų atlikimas savaime nėra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai bei kad atliekamų tarnybinių pareigų sąsajos su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai buvimas ar nebuvimas priklauso nuo konkrečių faktinių aplinkybių, kurios susiklosto atliekant atitinkamą tarnybos funkciją.

Apibendrinant šią teismo jurisprudenciją, darytina išvada, kad tarnybinių pareigų atlikimui, kuris yra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, priskirtinos tokios situacijos, kai pats atliekamų pareigų pobūdis yra sąlygotas didesnės rizikos ir pavojaus žmogaus sveikatai ir gyvybei. Pavyzdžiui, nusikaltusių asmenų sulaikymas, persekiojimas, įvairių konfliktinių situacijų malšinimas, ir pan.. Paprastai tai yra išskirtinės ir trumpalaikio pobūdžio situacijos, į kurias patenka pareigūnas, vykdydamas jam priskirtas funkcijas ar pavestas konkrečias užduotis. Šios situacijos kyla, kai atsiranda aplinkybės susijusios su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Ir priešingai, kol tokios aplinkybės neatsiranda, pareigūno atliekamos tarnybinės funkcijos, nepriklausomai nuo jų pobūdžio, paprastai nepatenka į Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies veikimo sritį, o patirti tokio pobūdžio tarnybos metu sveikatos sužalojimai kompensuojami Vidaus tarnybos statuto 49 straipsnio tvarka ir sąlygomis.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui įvykio metu buvo pavesta sekti bei sulaikyti, asmenis platinančius narkotines medžiagas, šios užduoties vykdymo metu, pareiškėjas, tikslu sulaikyti nusikaltusį asmenį, bėgo link jo ir susižalojo koją.

Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas aptariamo įvykio metu vykdė nusikaltusio asmens sekimo bei sulaikymo funkcijas, kurios pagal savo pobūdį potencialiai yra susijusios su didesne rizika žmogaus gyvybei ir sveikatai. Jo veiksmai – bėgimas sulaikyti nusikaltusio asmens, yra tiesiogiai susiję su jam priskirtų funkcijų atlikimu bei buvo adekvati ir priimtina priemonė šiai funkcijai, pagal to įvykio aplinkybes, atlikti. Tai savo ruožtu suponuoja išvadą, kad sužalojimą pareiškėjas patyrė, kai jis vykdė pareigas susijusias su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai.

Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad žmogaus fiziologinis veiksmas - bėgimas, nėra įprasta žmogaus fiziologinė būsena. Žmogus bėgdamas, pagal savo anatomines savybes patenka į situaciją, kai jis dėl galimybės pargriūti, prarasti pusiausvyrą ir pan., labiau rizikuoja savo sveikata, negu eidamas, sėdėdamas ir kt.. Atliekant vidaus tarnybai priskirtas funkcijas iš pareigūnų nereikalaujama šiuo būdu jas vykdyti, išskyrus ekstremalias situacijas, kai tai būtina tarnybos tikslams užtikrinti. Todėl pareiškėjas tokiu būdu atlikdamas jam priskirtą tarnybinę užduotį – sulaikyti nusikaltusį asmenį, buvo atsidūręs pavojingesnėje situacijoje savo sveikatai ir gyvybei.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai konstatavo, kad pareiškėjo patirtas sužalojimas 2013 m. sausio 13 d., apie 15 val., Visagine, Parko g. 7, prie parduotuvės „Iki Cento“ sulaikant nusikaltusį asmenį, atitiko Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies sąlygas, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Pareiškėjas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą teismui pateikė prašymą dėl bylos vedimo išlaidų – 200 Lt, priteisimo iš atsakovo.

Iš šio jo prašymo nėra aišku kokio tai pobūdžio išlaidos, o būtent, kada jis patyrė šias išlaidas, už kokių procesinių dokumentų rengimą ir pan.. Be to, jis teismui pateikė tik sąskaitą- faktūrą, kurioje nurodoma suteiktų paslaugų kaina, tačiau nepateikė atitinkamų buhalterinės apskaitos dokumentų, kurie patvirtintų aplinkybę, kad jis iš tikro tokias išlaidas patyrė, t. y., kad 200 Lt sumokėjo šią sąskaitą- faktūrą išrašiusiam subjektui.

Dėl šių priežasčių tenkinti šio pareiškėjo prašymo nėra galimybės, tačiau šį prašymą pareiškėjas gali dar realizuoti per 14 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos, jei tinkamai įvykdys Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys