A-502-1898-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-1898/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05872-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Litesko“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. rugsėjo 23 d. nutarimą Nr. O3-392 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Alytaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ (toliau – ir Nutarimas) ir įpareigoti Komisiją, apskaičiuojant šilumos kainos pastoviosios dedamosios pokytį dėl realizuotos šilumos kiekio pasikeitimo, į ataskaitinio laikotarpio šilumos kiekį įtraukti apmokėjimui paskirstytą šilumos kiekį (201,72 tūkst. MWh) bei nustatyti atitinkamai pakeistą UAB „Litesko“ šilumos kainos pastoviąją dedamąją, įvertinant ir šio įpareigojimo įvykdymo dėl netinkamai nustatytos šilumos kainos pastoviosios dedamosios UAB „Litesko“ patirtas, tačiau nepadengtas, būtinąsias sąnaudas.

Taip pat pareiškėjas prašė sustabdyti bylą ir:

a) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT) su prašymu ištirti, ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 patvirtintos Šilumos kainų nustatymo metodikos (toliau – ir Metodika) 115.1 punktas (2013 m. birželio 30 d. redakcija) ta apimtimi, kiek realizuotas šilumos kiekis didinamas vartotojų apmokėjimui nepaskirstytu šilumos kiekiu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir Energetikos įstatymas, EĮ) 19 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas, ŠŪĮ) 12 straipsnio 2 daliai, 32 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 4.76 straipsniui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) 3 ir 8 straipsniams, teisinės valstybės principui, o tuo pačiu ir teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams;

b) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostata: „Nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name“ ta apimtimi, kiek ja (1) nėra numatyti jau esamo vartotojams priklausančios karšto vandens apskaitos tvarkingumo įvertinimo kriterijai ir tvarka; (2) nėra įtvirtintas baigtinis „karšto vandens apskaitos sutvarkymo“ kriterijų, pagal kuriuos sprendžiama, ar tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą, sąrašas (t. y. nereglamentuojant, kokios procedūros, susijusios su karšto vandens apskaitos sutvarkymu, ir per kokį objektyviai tam reikalingą laikotarpį turi būti atliktos, ir kokiomis sąlygomis esant yra pripažįstama, kad tiekėjai įvykdė šią prievolę); (3) nėra numatyta, kaip tiekėjų sąnaudos pateikiant visą daugiabučiame name suvartotą šilumos energiją (ir su nepaskirstytu karštu vandeniu) yra įvertinamos nustatant valstybės reguliuojamas kainas, kai dėl tiekėjo prievolių sutvarkyti karšto vandens apskaitą neįvykdymo nėra tiekėjų kaltės (yra koresponduojančių prievolių nevykdymas iš vartotojų pusės arba sutvarkyti kašto vandens apskaitą neįmanoma dėl kitų, nuo tiekėjų objektyviai nepriklausančių, priežasčių); (4) nėra numatyta būdų, kaip tiekėjams kompensuojamos nepaskirstyto karšto vandens, kurio negalima tiesiogiai priskirti ir išdalinti vartotojams dėl priežasčių, objektyviai nepriklausančių nuo tiekėjų valios, paruošimo ir pateikimo sąnaudos; (5) nėra numatyta, kaip tiekėjų sąnaudos pateikiant visą daugiabučiame name suvartotą šilumos energiją (tame tarpe ir su nepaskirstytu karštu vandeniu) yra įvertinamos nustatant valstybės reguliuojamas kainas; (6) nėra numatyta būdų, kaip tiekėjams kompensuojamos nepaskirstyto karšto vandens, kurio negalima tiesiogiai priskirti ir išdalinti vartotojams, paruošimo ir pateikimo sąnaudos, tais atvejais, kai nėra suėję teisės aktuose nustatyti objektyviai tam reikalingi tiekėjo prievolės sutvarkyti karšto vandens apskaitą įvykdymo terminai, neprieštarauja EĮ 19 straipsnio 2 daliai, ŠŪĮ 12 straipsnio 2 daliai, 32 straipsnio 2 daliai, CK 4.76 straipsniui, VAĮ 3 ir 8 straipsniams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) preambulėje įtvirtinam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 23 straipsniui ir 46 straipsnio 1 ir 3 dalims.

Skunde (I t., b. l. 1–28) pareiškėjas paaiškino, kad Nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes buvo priimtas į ataskaitinio laikotarpio realizuotos šilumos kiekį įtraukiant ne pareiškėjo projekte dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo nurodytą apmokėjimui paskirstytą šilumos kiekį (201,72 tūkst. MWh), o šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba (203,24 tūkst. MWh). Tokiu būdu perskaičiuodama pastoviąją šilumos kainos dedamąją Komisija nepagrįstai padidino realizuotą šilumos kiekį (ta dalimi, kurio UAB „Litesko“ neparduos ir dėl to atitinkamų pajamų negaus) ir tokiu būdu 0,05 ct/kWh sumažino ateinančio laikotarpio šilumos energijos kainą, dėl ko 100 860 Lt pareiškėjo sąnaudų šilumos tiekimo veiklai nebus padengta.

Atsakovas, šilumos kainos pastoviajai dedamajai perskaičiuoti taikydamas Metodikos 115.1 punkto redakciją, kuri įsigaliojo nuo 2013 m. birželio 30 d., pažeidė lex retro non agit principą. Šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo projektą pareiškėjas parengė ir patvirtino 2013 m. birželio 27 d., t. y. dar galiojant senajai Metodikos 115.1 punkto redakcijai, todėl Komisija, nagrinėdama projektą turėjo taikyti projekto parengimo ir patvirtinimo metu galiojantį teisinį reglamentavimą. Šią išvadą patvirtina ir analogiška nuostata, įtvirtinta Komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. O3-73 2.2 punkte:

„šilumos bazinių kainų (kainų dedamųjų) ir perskaičiuotų šilumos kainų (kainų dedamųjų) projektams, pateiktiems iki Metodikos įsigaliojimo dienos, taikomos šilumos kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96, nuostatos. Pareiškėjo įsitikinimu, visas šilumos kiekis, patiektas į daugiabučius namus, turi būti paskirstytas vartotojams apmokėti, tačiau Komisijos veiksmai, kai padidinamas realizuotas šilumos kiekis (į ataskaitinio laikotarpio šilumos kiekį įtraukiamas ir vartotojų apmokėjimui nepaskirstytas šilumos kiekis, t. y. tas kiekis, už kurį vartotojai nemoka), prieštarauja EĮ 19 straipsnio 2 daliai, ŠŪĮ 32 straipsnio 2 daliai, 12 straipsnio 2 daliai, CK 4.76 straipsniui ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) išaiškinimams.

LAT savo praktikoje (pvz., 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004, 2003 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2003 ir kt.) yra išaiškinęs, kad namo gyventojai gauna šilumą kaip vartotojai ir kaip savininkai, todėl už ją ir sumoka ir kaip vartotojai, ir kaip savininkai, o tokia butų savininkų pareiga neatsirastų tik tuo atveju, jeigu būtų įrodyta, kad vandens nuostoliai atsirado ne dėl butų savininkų kaltės ir ne jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiose tinkluose.

Pažymėjo, kad šilumos netekčių dalis su karšto vandens cirkuliacija atsiranda dėl Komisijos nustatytų maksimalių „gyvatuko“ normatyvų viršijimo, kurių užtikrinimą atlieka ne pareiškėjas, kaip karšto vandens tiekėjas, nes šilumos (karšto vandens) tiekėjams draudžiama užsiimti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūra (eksploatacija), o šios veiklos vykdytoją turi pasirinkti patys gyventojai. Kadangi šilumos / karšto vandens tiekėjai negali užtikrinti, kad šilumos energijos sąnaudos cirkuliacijai atskirų daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemose neviršytų Komisijos nustatytų normatyvų, šilumos netektys karšto vandens cirkuliacijai susidaro dėl daugiabučių namu gyventojų pasirinktų ir juos atstovaujančių namų valdytojų / jų pasirinktų rangovų (prižiūrėtojų) kaltės, šios netektys susidaro daugiabučių namų gyventojams nuosavybės teise priklausančiose namų vidaus šildymo ir karšto vandens sistemose, kas tenkina paminėtose LAT nutartyse nurodytas sąlygas, už kurias atsako vartotojai kaip daugiabučio namo bendrasavininkiai.

UAB „Litesko“ pabrėžė, jog šilumos netekčių dalis su nepaskirstytu karštu vandeniu susidaro dėl objektyvių nuo karšto vandens tiekėjo nepriklausančių priežasčių, nes pareiškėjas tinkamai vykdo karšto vandens tiekėjo pareigas. Nurodė, jog neginčija ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos sutvarkyti karšto vandens apskaitą ir ją vykdo, kiek tai objektyviai įmanoma, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas tik nuo 2010 m. gegužės 1 d. tapo karšto vandens kaip kompleksinio produkto tiekėjas ir objektyviai be jokio pereinamojo laikotarpio iškart užtikrinti visų prievolių įgyvendinimą neturi jokių galimybių.

UAB „Litesko“ nuomone, šios pareigos įvykdymo terminas nėra suėjęs, nes numatyta, jog iki 2018 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas atliks daugiau kaip 2 mln. Lt investicijas, toliau nuosekliai tęsiant visų vartotojų butuose karšto vandens apskaitos prietaisų su nuotoline duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema įrengimą. Tuo atveju, jei teismas sutiktų su Komisijos pozicija, kad Metodikos 115.1 punkto nuostatos (2013 m. birželio 30 d. redakcija) galėjo būti taikytos UAB „Litesko“ atžvilgiu ir kad šios poįstatyminės nuostatos turėtų būti suprantamos kaip apribojančios šilumos tiekėjo įstatyminę teisę į visų šilumos netekčių kompensavimą, tuomet Metodikos 115.1 punktas ta apimtimi, kiek realizuotas šilumos kiekis padidinamas šilumos netektimis, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir teisės principams.

Pareiškėjo įsitikinimu, Metodikos 115.1 punkto reguliavimas, kai realizuotas šilumos kiekis nepagrįstai didinamas šilumos netektimis, kurios vartotojams nėra paskirstomos sąskaitose ir nėra jų apmokamos, t. y. apskaičiuojant šilumos kainos pastoviosios dedamosios pokytį dėl realizuotos šilumos kiekio pasikeitimo, į ataskaitinio laikotarpio realizuotos šilumos kiekį įtraukiamas ne realiai sąskaitose apmokėjimui paskirstytas šilumos kiekis, o šilumos kiekis ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba, kas galutiniame rezultate nustatant šilumos kainas generuoja pareiškėjui nuostolį, nes nepadengiamos pačios Komisijos pripažįstamos pagrįstos jos būtinosios veiklos sąnaudos, neleidžia užtikrinti tinkamo būtinųjų šilumos ir karšto vandens tiekimo sąnaudų susigrąžinimo bei tokiu būdu tiekėjus verčia dirbti nuostolingai.

Be to, Komisijos taikomu būdu suprantamos ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatos prieštarauja būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principui ta apimtimi, kiek jomis nėra numatyta tvarka, kaip patirtos tiekėjų sąnaudos pateikiant daugiabučiame name suvartotą šilumos energiją yra įvertinamos nustatant valstybės reguliuojamas kainas, kuomet dėl tariamo apskaitos nesutvarkymo nėra šilumos ir karšto vandens tiekėjo kaltės. Pareiškėjas pabrėžė, kad Komisijos taikomu būdu suprantamos ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatos prieštarauja Konstitucijos 23 ir 46 straipsniams, CK 4.76 ir 4.82 straipsniams, ŠŪĮ 12 straipsnio 2 dalies imperatyvams dėl nuosavybės neliečiamumo (tiekiama šilumos energija nuosavybės teise priklauso šilumos tiekėjui ir negali būti reikalaujama ją tiekti neatlygintinai, t. y. nusavinti teisingai neatlyginant) bei ūkinės veiklos laisvės (draudimo numatyti verslo subjektams pareigą vykdyti veiklą, kuri yra akivaizdžiai nuostolinga, prieštarauja juridinio asmens interesams, pažeidžia jo teisėtus lūkesčius), dėl vartotojų, kaip nuosavybės bendrasavininkių, atsakomybės už jiems priklausančiuose tinkluose atsirandančius nuostolius, taip pat dėl viso į daugiabučius namus pateikiamo šilumos kiekio (nepriklausomai nuo jo rūšies ar paskirties) išdalinimo / priskyrimo apmokėti, taip pat teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir saugumo, draudimo teisės aktais reikalauti neįmanomo, teisinės valstybės principams, taip pat EĮ 19 straipsnio 2 daliai, ŠŪĮ 12 straipsnio 2 daliai, 32 straipsnio 2 daliai, CK 4.76 straipsniui, VAĮ 3 ir 8 straipsniams.

Atsakovas Komisija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (I t., b. l. 89–101) atsakovas paaiškino, jog yra pastebėjęs, kad rinkos dalyviai nevienareikšmiškai supranta ir taiko Metodikos 115.1 punktą, t. y. nurodo galimai neteisingą ataskaitinio laikotarpio šilumos kiekį, todėl, siekdamas maksimaliai aiškiai reglamentuoti šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo reglamentavimą ir patikslinti rinkos dalyvių dviprasmiškai traktuojamas nuostatas, nusprendė patikslinti Metodikos nuostatas, reglamentuojančias realizuoto šilumos kiekio nustatymą. Komisijos teigimu, patikslinusi Metodikos 115.1 punktą, teisinio reguliavimo ji nepakeitė, todėl net ir tuo atveju, kai minėti Metodikos pakeitimai nebūtų atlikti, šilumos tiekėjams, teikiantiems šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo projektą, būtų išlikusi pareiga, remiantis tuo metu galiojusios Metodikos nuostatomis, realizuotu šilumos kiekiu laikyti ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba nustatytą kiekį.

ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta principinė šilumos, sunaudotos su nepaskirstytu karštu vandeniu, paskirstymo vartotojams nuostata, suponuojanti išvadą, kad teise paskirstyti daugiabučio namo gyventojams šilumą, sunaudotą su nepaskirstytu karštu vandeniu ją priskiriant mokesčiams už karštą vandenį, galima pasinaudoti tik įvykus šios normos dispozicijoje apibrėžtai atidedamajai sąlygai, tai yra karšto vandens tiekėjui įrengus ir / ar pakeitus karšto vandens skaitiklius daugiabučio namo gyventojų butuose ir tokiu būdu sutvarkius apskaitą.

Todėl kol ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės nėra išpildytos, ši nuostata ir ja suteikiama teise gauti patirtų sąnaudų kompensavimą naudotis negalima, o susidarančius nuostolius karšto vandens tiekėjas turėtų prisiimti sau. Pažymėjo, kad ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta prievolė karšto vandens tiekėjui daugiabučio namo butuose įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus, juos prižiūrėti ir atlikti jų metrologinę patikrą. Teisės normose, kuriose įtvirtintas reikalavimas karšto vandens tiekėjui įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose, prižiūrėti ir atlikti jų patikrą, nėra apibrėžtas tikslus terminas, per kurį karšto vandens tiekėjas privalo įvykdyti minėtą pareigą.

Terminai, per kuriuos karšto vandens tiekėjai turi įgyvendinti jiems iš ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies kylančią pareigą sutvarkyti karšto vandens apskaitą kiekviename daugiabučiame name, yra apibrėžiami karšto vandens tiekėjų parengtuose ir su savivaldybėmis suderintuose veiklos planuose, atitinkamai toks teisės aktų reglamentavimas suteikia karšto vandens tiekėjui laisvę pačiam, atsižvelgiant į įmonės finansinę padėtį, vadybinį pajėgumą bei kitus faktorius, nuspręsti, kaip ir kokia apimtimi panaudojant įmonės finansinį potencialą įgyvendinti teisės aktuose numatytus įpareigojimus, tačiau tokiu atveju įmonė kartu prisiima ir visišką atsakomybę, tenkančią dėl minėtos pareigos įgyvendinimo, šiuo atveju, ir neigiamas pasekmes.

Tokiu būdu siekiama užtikrinti efektyvų įmonės suinteresuotumą per kuo trumpesnį terminą įrengti karšto vandens skaitiklius karšto vandens vartotojų butuose, taip apsaugant karšto vandens vartotojus nuo įstatymuose įtvirtinto įpareigojimo įgyvendinimo proceso nepagrįsto vilkinimo, kurio neigiamas pasekmes tektų kompensuoti būtent daugiabučio namo gyventojams. Remdamasi EĮ 19 straipsnio 2 dalies, ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalies, 2 straipsnio 18 dalies, Karšto vandens kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-106, 39 punktu, Komisija paaiškino, kad tik su viršijančiu leistinas apskaitos prietaisų paklaidas nepaskirstytu karštu vandeniu sunaudotas šilumos kiekis negali būti išdalinamas apmokėti, todėl pareiškėjo teiginiai, neva Nutarimu nustatytos šilumos kainos dedamosios paneigia sąnaudų susigrąžinimo principą, yra teisiškai klaidingas, nes ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtina nuostata, dėl kurios taikymo yra kilęs šis ginčas, yra speciali teisės norma, kurios realizavimui ir pritaikymui keliamos papildomos sąlygos.

Komisijos nuomone, karšto vandens apskaita konkrečiame name gali būti laikoma sutvarkyta tuo atveju, jei karšto vandens tiekėjas įrengė teisės aktų reikalavimus atitinkančius bei jam nuosavybės teise priklausančius karšto vandens apskaitos prietaisus kiekviename konkretaus daugiabučio namo bute ir (ar) kitoje patalpoje. Išimtis iš šios taisyklės galėtų būti atvejai, kai karšto vandens apskaitos prietaisai daugiabučio namo butuose nėra įrengiami ne dėl karšto vandens tiekėjo kaltės, t. y. karšto vandens tiekėjas yra pasiruošęs įvykdyti savo prievolę sutvarkyti karšto vandens apskaitą atitinkamame daugiabučiame name ir apie tai raštu informavo vartotojus, tačiau pastarieji sąmoningai nesudaro galimybės šią prievolę įvykdyti.

Tuo atveju, kai karšto vandens tiekėjas neįrodo, kad sutvarkė karšto vandens apskaitą, šilumos kainų dedamųjų skaičiavimuose ataskaitinio laikotarpio realizuotu šilumos kiekiu laikant ne ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo vartojimo riba užfiksuotą šilumos kiekį, o realiai sąskaitose apmokėjimui paskirstytą šilumos kiekį, nebūtų užtikrintas ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies įgyvendinimas, būtų nepagrįstai padidinta šilumos kaina dėl nepaskirstyto karšto vandens susidariusių šilumos nuostolių naštą perkeliant iš šilumos tiekėjo vartotojams, taip padidinant šilumos kainą ir tuo pažeidžiant šilumos vartotojų interesus.

Būtent dėl šios priežasties apskaičiuojant realizuotos šilumos kiekio pokyčio koeficientą, šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo laikotarpio šilumos kiekis Metodikoje apibrėžiamas kaip šilumos kiekis ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba. Tuo tarpu pripažinus, kad apskaita sutvarkyta, tai yra nustačius, kad apskaitos prietaisai yra įrengti arba neįrengti, tačiau karšto vandens tiekėjas to negalėjo padaryti dėl objektyvių priežasčių, skirtumo tarp šilumos kiekio, užfiksuoto ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba, ir kiekio, paskirstyto sąskaitose vartotojams apmokėjimui, neliktų, ir visas šilumos kiekis, įskaitant karšto vandens netektis, būtų priskirtas apmokėjimui vartotojams.

Vadovaujantis ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalimi bei Komisijos rekomenduojamais šilumos paskirstymo metodais, karšto vandens tiekėjas, neįvykdęs ŠŪĮ įtvirtintos prievolės sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name, prisiima visą šilumos kiekį, viršijantį normatyvų metodikoje įtvirtintus karšto vandens temperatūros palaikymo normatyvus. Į minėtą šilumos kiekį gali pakliūti ne tik su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis, bet taip pat ir šilumos kiekis, suvartotas dėl karšto vandens tiekimo sistemos ypatumų bei pastato šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų prižiūrėtojų neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

Nors šių karšto vandens netekčių susidarymo priežastimi gali būti ir trečiųjų asmenų neteisėti veiksmai ar neveikimas, tokių netekčių paskirstymas šilumos vartotojams prieštarautų imperatyvioms ŠŪĮ nuostatoms, kuriomis grindžiama kainodara šilumos ūkyje, visų pirma reikalavimui šilumos kainas grįsti būtinosiomis sąnaudomis. Komisija pabrėžė, jog nereguliuoja šilumos tiekėjų bei prižiūrėtojų tarpusavio santykių, todėl karšto vandens tiekėjo reikalavimai atlyginti dėl prižiūrėtojų neteisėtų veiksmų ar neveikimo susidariusius nuostolius galėtų būti keliami ir nagrinėjami teisme pateikus įrodymus dėl prižiūrėtojų civilinės atsakomybės atsiradimo.

Atsakovo įsitikinimu, Metodikos 115.1 punkte įtvirtintas realizuoto šilumos kiekio, kuris atitinka šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba, nustatymo mechanizmas perskaičiuojant šilumos kainos dedamąsias, užtikrina ekonominę pusiausvyrą tarp karšto vandens tiekimo paslaugos šalių, neprieštarauja EĮ 19 straipsnio 2 daliai, ŠŪĮ 32 straipsnio 2 daliai ir teisės principams, todėl pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą nėra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 24 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Litesko“ skundą atmetė kaip nepagrįstą (I t., b. l. 155–164).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. birželio 27 d. raštu Nr. 1.21-359 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ pateikė Komisijai ir Alytaus miesto savivaldybei (toliau – ir Savivaldybė) Komisijos 2011 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. O3-141 nustatytų UAB „Litesko“ filialo „Alytaus energija“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainos pastoviųjų dedamųjų perskaičiavimo projektą. Savivaldybė per 30 dienų nuo pareiškėjo pateikto projekto nenustatė jam šilumos kainos dedamųjų, kaip tai numatyta ŠŪĮ 32 straipsnio 8 dalyje, todėl Komisija 2013 m. rugsėjo 23 d. nutarimu Nr. O3-392, vadovaudamasi ŠŪĮ 32 straipsnio 7, 8 dalimis ir Metodika, atsižvelgdama į pareiškėjo pateiktą šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo projektą bei Komisijos Šilumos ir vandens departamento Kainų ir investicijų skyriaus 2013 m. rugsėjo 12 d. pažymą Nr. O5-309 (toliau – ir Pažyma) vienašališkai nustatė pareiškėjui laikinas šilumos kainos dedamąsias. Komisijos Šilumos ir vandens departamento Kainų ir investicijų skyriaus 2013 m. rugsėjo 12 d. pažymoje Nr. O5-309 apskaičiuojant šilumos kainos pastoviosios dedamosios pokytį dėl realizuotos šilumos kiekio pasikeitimo, į ataskaitinio laikotarpio realizuotos šilumos kiekį įtrauktas šilumos kiekis ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba (203,24 tūkst. MWh), todėl Komisijos vienašališkai perskaičiuota šilumos bazinės kainos pastovioji dedamoji nustatyta mažesnė nei buvo nurodyta pareiškėjo projekte, atitinkamai tokiu būdu buvo sumažinta ateinančio laikotarpio šilumos energijos kaina (0,05 ct/kWh), su kuo ir nesutinka UAB „Litesko“.

Teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju nustatydamas pareiškėjui laikinas šilumos kainos dedamąsias, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo projektas buvo parengtas dar iki naujos redakcijos Metodikos nuostatų įsigaliojimo, atsakovas turėjo vadovautis iki 2013 m. birželio 30 d. galiojusiu Metodikos 115.1 punktu. Nutarime nenurodyta, kokios redakcijos Metodika buvo remtasi, tačiau, kaip matyti iš Pažymos, vertinant pareiškėjo pateiktą projektą, realizuotos šilumos kiekį traktavo kaip šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba, t. y. taip, kaip nurodyta nuo 2013 m. birželio 30 d.

įsigaliojusios Metodikos 115.1 punkte. Išanalizavęs Metodikos 115.1 punkte iki 2013 m. birželio 30 d. ir nuo 2013 m. birželio 30 d. realizuotos šilumos kiekio pokyčio koregavimo koeficiento skaičiavimo formules, teismas padarė išvadą, kad nuo 2013 m. birželio 30 d. pasikeitė Qt duomens formuluotė. Toks pakeitimas buvo motyvuojamas tuo, kad rinkos dalyviams dviprasmiškai traktuojant Metodikos 115.1 punkto nuostatas ir atitinkamai skirtingai apskaičiuojant ataskaitinio laikotarpio šilumos kiekį, atsirado būtinybė patikslinti Metodikos 115.1 punktą ir įtvirtinti aiškias ir nedviprasmiškas nuostatas, apibrėžiančias realizuoto šilumos kiekio nustatymo, atitinkamų kuro rūšių rinkos kainų skaičiavimo ir biokuro rinkos kainų skaičiavimo principus juos suderinant su Metodikos 96 punktu.

Iki 2013 m. birželio 30 d. galiojusioje Metodikos 96 punkto redakcijoje skaičiuojant vidutinę šilumos kainą vartotojams pateiktoje formulėje Q buvo apibrėžiamas kaip šilumos kiekis ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba, tūkst. MWh, todėl Komisija, patikslinusi Metodikos 115.1 punktą, teisinio reguliavimo nepakeitė, o pareiškėjo argumentai, kad skaičiuojant realizuotos šilumos kiekio pokyčio koregavimo koeficientą turėtų būti atsižvelgiama į gyventojams paskirstytą ir mokėjimo pranešimuose nurodytą šilumos kiekį, net ir iki 2013 m. birželio 30 d. galiojusių Metodikos nuostatų kontekste vertinti kaip nepagrįsti.

Kaip matyti iš pareiškėjo skundo, toks atsakovo pateiktas realizuotos šilumos kiekio pokyčio koregavimo koeficiento apskaičiavimas kritikuojamas UAB „Litesko“ dėl to, kad tokiu būdu yra apskaičiuojama mažesnė ateinančio laikotarpio šilumos energijos kaina, nors pareiškėjas už atsakovo į skaičiavimus įtrauktą gyventojams nepaskirstytą ir mokėjimo pranešimuose nurodytą šilumos kiekį jokių pajamų negaus. Teismo vertinimu, tai, kad ir iki 2013 m. birželio 30 d. skaičiuojant realizuotos šilumos kiekio pokyčio koregavimo koeficientą reikėjo atsižvelgti į šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba, patvirtina ir ŠŪĮ 12 straipsnio bei 15 straipsnio 1 dalies analizė.

Vadovaudamasis ŠŪĮ 12 straipsnio 1 ir 2 dalimis teismas sprendė, kad šilumos tiekėjo parduotas šilumos kiekis turi būti lygus į daugiabutį namą patiektam šilumos kiekiui, kuris apskaitomas pagal atsiskaitomąjį šilumos apskaitos prietaisą, išskyrus teisės aktuose nustatytas išimtis. Tokia išimtimi laikytina ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalis, pagal kurią vartotojai daugiabučiuose namuose gali CK 4.85 straipsnio nustatyta tvarka pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją ir sudaryti su juo karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartį.

Pasirinktas karšto vandens tiekėjas įrengia vartotojo suvartojamo karšto vandens atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus, sudaro sutartis ir perka karštam vandeniui ruošti reikalingą geriamąjį vandenį bei šilumą ar kitą energiją iš atitinkamų tiekėjų. Nupirkto geriamojo vandens kiekis nustatomas pagal atsiskaitomojo apskaitos prietaiso, vandens tiekėjo įrengto pastate prieš karšto vandens ruošimo įrenginius, rodmenis. Nupirktos šilumos ar kitos energijos kiekis nustatomas pagal šilumos ar kitos energijos tiekėjo įrengto prieš karšto vandens ruošimo įrenginius šilumos apskaitos prietaiso rodmenis, o jeigu jo nėra arba jis sugedęs, – pagal Komisijos patvirtintas normas.

Vartotojams parduodamo karšto vandens kiekis nustatomas pagal vartotojų patalpose esančių atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis. Karšto vandens kaina, pranešimų apie suvartotą karštą vandenį pateikimo ir mokesčio už karštą vandenį apmokėjimo tvarka nustatoma karšto vandens tiekėjo ir vartotojo sutartyje. Nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name.

Tuo atveju, kai daugiabučio namo vartotojai karšto vandens tiekėju pasirenka šilumos tiekėją, šilumos tiekėjas privalo su šio namo vartotojais sudaryti karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartį. Taigi teise paskirstyti daugiabučio namo gyventojams šilumą, sunaudotą su nepaskirstytu karštu vandeniu ją priskiriant mokesčiams už karštą vandenį, galima pasinaudoti tik karšto vandens tiekėjui įrengus ir / ar pakeitus karšto vandens skaitiklius daugiabučio namo gyventojų butuose ir tokiu būdu sutvarkius apskaitą, todėl kol minėta sąlyga nėra išpildyta, teise gauti patirtų sąnaudų kompensavimą naudotis negalima, o susidarančius nuostolius karšto vandens tiekėjas turėtų prisiimti sau.

Kaip teisingai nurodo atsakovas, tuo atveju, kai karšto vandens tiekėjas neįrodo, kad sutvarkė karšto vandens apskaitą, šilumos kainų dedamųjų skaičiavimuose ataskaitinio laikotarpio realizuotu šilumos kiekiu laikant ne ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba užfiksuotą šilumos kiekį, o realiai sąskaitose apmokėjimui paskirstytą šilumos kiekį, nebūtų užtikrintas ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies įgyvendinimas, būtų nepagrįstai padidinta šilumos kaina dėl nepaskirstyto karšto vandens susidariusių šilumos nuostolių naštą perkeliant iš šilumos tiekėjo vartotojams, taip padidinant šilumos kainą ir tuo pažeidžiant šilumos vartotojų interesus.

Kita vertus pripažinus, kad pareiškėjas sutvarkė apskaitą, t. y. kad apskaitos prietaisai yra įrengti arba neįrengti, tačiau karšto vandens tiekėjas to negalėjo padaryti dėl objektyvių priežasčių, skirtumo tarp šilumos kiekio, užfiksuoto ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba, ir kiekio, paskirstyto sąskaitose vartotojams apmokėjimui, neliktų, ir visas šilumos kiekis, įskaitant karšto vandens netektis, būtų priskirtas apmokėjimui vartotojams.

Dėl Metodikos 115.1 punkto (2013 m. birželio 30 d. redakcija) ta apimtimi, kiek realizuotas šilumos kiekis didinamas vartotojų apmokėjimui nepaskirstytu šilumos kiekiu, atitikties įstatymams teismas nurodė, kad atsakovas, priimdamas Nutarimą, vadovavosi iki 2013 m. birželio 30 d. galiojusia Metodikos 115.1 punkto redakcija, todėl remdamasis tuo sprendė, kad prašomas ištirti Metodikos punktas nagrinėjamoje byloje net nebuvo taikomas, todėl pareiškėjo prašymas iš esmės yra nesusijęs su nagrinėjama byla, tuo tarpu iki 2013 m. birželio 30 d. galiojęs Metodikos 115.1 punktas dėl savo atitikties pareiškėjo nurodomiems teisės aktams ir principams abejonių nekelia. Be to, Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad prašymas dėl teisės aktų atitikimo Konstitucijai, kai yra grindžiamas preziumuojama legislatyvine omisija, gali būti priimamas ir byla pagal pareiškėjo prašymą gali būti pradėta tik tuomet, jeigu prašyme yra pateikti argumentai, motyvai, pagrindžiantys, kad nenustatytasis teisinis reguliavimas pagal Konstituciją turi būti nustatytas būtent pareiškėjo nurodytame akte ir nurodytoje teisės akto dalyje (žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 16 d., 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimus), tuo tarpu pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, leidžiančių spręsti, kad šiuo atveju būtent ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalyje turi būti nustatytas atitinkamas reguliavimas.

III. Pareiškėjas UAB „Litesko“ padavė apeliacinį skundą, kuriuo palaiko savo prašymus inicijuoti normines bylas Konstituciniame Teisme ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, ir reikalauja panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti

Apeliacinis skundas (II t., b. l. 1–35) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Komisija pažeidė lex retro non agit principą, nes vadovavosi ir taikė 2013 m. birželio 30 d. įsigaliojusią Metodikos 115.1 punkto redakciją (tai aiškiai nurodyta Pažymoje) teisiniams santykiams, kurie prasidėjo 2013 m. birželio 27 d.

2. Vadovaujantis Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies, Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies, 32 straipsnio 2 dalies, Civilinio kodekso 4.76 straipsniu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, visos Šilumos netektys (tame tarpe su nepaskirstytu karštu vandeniu ir dėl karšto vandens cirkuliacijos („gyvatukų“) normatyvų viršijimo name), susidariusios daugiabučių namų gyventojams bendrosios nuosavybės teise priklausančiuose tinkluose, turi būti kompensuojamos pareiškėjui (energijos tiekėjui, tiekiančiam šilumos energiją iki namo įvado (Šilumos pirkimo-pardavimo vieta ir tiekimo-vartojimo riba nustatomos šilumnešio vamzdynų vietoje, kurioje tiekėjo įrenginiai sujungti su vartotojo nuosavybės arba vartotojų bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiais įrenginiais, ŠŪĮ 11 str. 2 d.), išskyrus atvejus, kai pateikiami įrodymai, jog netektys susidaro ne dėl butų savininkų kaltės (t. y. dėl šilumos / karšto vandens tiekėjo ar kitų trečiųjų asmenų kaltės) ir ne butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiuose tinkluose.

3. Komisija, priimdama Nutarimą, šilumos netekčių negalėjo įtraukti į realizuotą šilumos kiekį, t. y. žiūrint matematiškai į ataskaitinio laikotarpio realizuotos šilumos kiekį Komisija turėjo įtraukti ne šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba (203,24 tūkst. MWh), o projekte nurodytą iš tikrųjų realiai vartotojams sąskaitose apmokėjimui paskirstytą šilumos kiekį (201,72 tūkst. MWh), nes priešingu atveju 100 860 Lt pareiškėjo būtinųjų ir pačios Komisijos įvertintų kaip pagrįstų sąnaudų šilumos tiekimo veiklai lieka nepadengta.

4. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl šilumos netekčių dalies karšto vandens cirkuliacijai susidarymo aplinkybių, nors būtent jos pagal LAT praktiką lemia šilumos netekčių priskyrimą vartotojams.

5. Civilinio kodekso 6.38 straipsnio 4 dalyje imperatyviai nustatyta, kad jeigu skolininkas, vykdydamas prievolę, naudojasi kitų asmenų pagalba, tai jis už tų asmenų veiksmus atsako kaip už savo. Todėl būtent vartotojai yra atsakingi už jų pasirinkto šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojo veiksmus / neveikimą. Atitinkamai pareiškėjas turi teisę remtis ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalimi ir neapskaitytą šilumos kiekį išdalinti vartotojams. Vartotojai savo ruožtu turėtų regreso tvarka išsireikalauti šias sumas iš prižiūrėtojų.

6. Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje numatytos prievolės įgyvendinimo terminas pareiškėjui yra nustatytas iki 2018 m. gruodžio 31 d. Iki šio termino pabaigos iš jo negalima priverstine tvarka reikalauti prievolės įvykdymo. Remiantis Civilinio kodekso nuostatomis, pareiškėjui kaip karšto vandens tiekėjui ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostata dėl teisės išdalinti vartotojams jų neapskaitytą šilumos kiekį galėtų būti netaikoma tik nuo to momento, kai pareiškėjas pažeidė savo prievolę įrengti karšto vandens skaitiklius. Prievolė sutvarkyti karšto vandens apskaitą yra tęstinė ir dvišalė, todėl pareiškėjas negali būti laikomas pažeidusiu savo prievolę, nevertinant vartotojų veiksmų ir neatsižvelgiant į tęstinio apskaitos prietaisų įrengimo proceso aplinkybes.

7. Komisijos kaip viešojo administravimo subjektui nustatytų įpareigojimų pobūdis be kita ko lemia ir tai, kad Komisija negali be jokių įrodymų preziumuoti pareiškėjo kaltės, t. y. kad jis pažeidžia Šilumos ūko įstatymo 15 straipsnio 2 dalį. Vykdydama savo veiklą Komisija privalo ją organizuoti taip, kad nustatydama šilumos kainos dedamąsias išsiaiškintų visas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareigų vykdymu, ir esant abejonių, visas abejones ir netikslumus aiškinti pareiškėjo naudai.

8. Šilumos netekčių dalis su nepaskirstytu karštu vandeniu negali susidaryti dėl pareiškėjo kaltės, nes karšto vandens tiekėjo pareigos nėra aiškiai reglamentuotos.

9. Metodikos 115.1 punkto nuostata, jeigu ją suprasti Komisijos siūlomu būdu, kad skaičiuojant šilumos kainų pastoviąją dedamąją šilumos kiekis ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba „atitinka“ vartotojams sąskaitose „realizuotą šilumos kiekį“ (kai pati Komisija pripažįsta, jog šie dydžiai nesutampa), prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

10. Svarbiausiuose energetikos sektorių reguliuojančiuose įstatymuose yra įtvirtintas būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principas, nustatant energijos resurso kainas vartotojams (Energetikos įstatymo 19 str. 2 d., Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d., Civilinio kodekso 4.76 str.). Šilumos ūkio įstatyme, Energetikos įstatyme, Civiliniame kodekse aiškiai įtvirtina, kad į daugiabučio namo bendrasavininkiams priklausantį namą patiektas šilumos kiekis turi būti išdalintas apmokėjimui visiškai, o ne atskiros jo dalys, priklausomai nuo paskirties.

Atsakovas Komisija prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (II t., b. l. 40–53) atsakovas iš esmės pakartoja savo atsiliepimo pirmosios instancijos teismui argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje vyksta ginčas dėl UAB „Litesko“ filialo „Alytaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo.

Pareiškėjas skundžia Nutarimą tuo aspektu, kad Komisija, perskaičiuodama pastoviąją šilumos kainos dedamąją, nepagrįstai ir neteisėtai vadovaudamasi Metodikos 115.1 punkto redakcija, galiojusia nuo 2013 m. birželio 30 d. iki 2014 m. sausio 1 d., į ataskaitinio laikotarpio realizuotos šilumos kiekį įtraukė ne jo projekte dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo nurodytą apmokėjimui paskirstytą šilumos kiekį (201,72 tūkst. MWh), o šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba (203,24 tūkst. MWh). UAB „Litesko“ teigimu, tokie atsakovo veiksmai, atsižvelgiant į Komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. O3-73 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. O3-96 „Dėl Šilumos kainų nustatymo metodikos“ pakeitimo“ (toliau – ir 2013 m. vasario 28 d. nutarimas Nr. O3-73) 2.2 punkto nuostatą, iš esmės reiškia bendrojo teisės principo – įstatymas atgal negalioja, pažeidimą. Taigi šiuo atveju yra keliamas teisės taikymo klausimas.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl Komisijos priimtų sprendimų, savo praktikoje yra ne kartą akcentavęs, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi administraciniai teismai neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriima tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, priskirta Komisijos kompetencijai. Dėl šių priežasčių teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, apsiriboja patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją Komisija nepadarė klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar neperžengė diskrecijos ribų (pvz., administracinės bylos Nr. A7-2203/2006, A502-72/2009, A525-1626/2010, A261-740/2014).

Nustatyta, kad Komisija 2013 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. O3-256 4 punktu pakeitė Metodikos 115.1 punkte nurodytą realizuotos šilumos kiekio pokyčio koregavimo koeficiento apskaičiavimo formulę. Teisėjų kolegija, laikydamasi prezumpcijos, kad Komisija, priimdama minėtą norminį teisės aktą neatliko beprasmių veiksmų, bei įvertinusi iki 2013 m. birželio 30 d. ir po 2013 m. birželio 30 d. Metodikos 115.1 punkte nustatytų priklausomybių vizualius išraiškos skirtumus, abejoja pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamai bylai reikšmingu aspektu teisinis reglamentavimas (realizuotos šilumos kiekio pokyčio koregavimo koeficiento apskaičiavimo principas) išliko nepakitęs, kadangi tokiam konstatavimui būtinos specialios mokslo žinios. Kita vertus, byloje nėra ginčo, kad atsakovas, vienašališkai nustatydamas laikinas šilumos kainos dedamąsias, vadovavosi per 2013 m. birželio 30 d. – 2014 m. sausio 1 d. laikotarpį aktualia Metodikos 115.1 punkto redakcija, t. y. taikė įstatymą (bendrąja prasme), galiojusį skundžiamo administracinio akto priėmimo dieną – 2013 m. rugsėjo 23 d.

Atmesdamas pareiškėjo argumentus, jog analizuojamiems teisiniams santykiams atsakovas turėjo taikyti materialiosios teisės normas, aktualias UAB „Litesko“ šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo projekto parengimo ir patvirtinimo metu (2013 m. birželio 27 d.), apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad Komisija 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. O3-73 pakeitė Šilumos kainų nustatymo metodiką ir išdėstė ją nauja redakcija. Komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. O3-73 2.1 punktas nustato, kad Metodika įsigalioja nuo 2014 m. sausio 1 d., o 2.2 punktas įtvirtina reikalavimą, kad šilumos bazinių kainų (kainų dedamųjų) ir perskaičiuotų šilumos kainų (kainų dedamųjų) projektams, pateiktiems iki Metodikos įsigaliojimo dienos, taikomos Šilumos kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96, nuostatos. Iš to matyti, jog Komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. O3-73 2.2 punktas apibrėžia pirminės ir 2014 m. Metodikos redakcijų galiojimo ribas, todėl pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų pažeidimas juo grindžiamas visiškai nepagrįstai. Be to, remiantis kanceliarine žyma ant UAB „Litesko“ 2013 m. birželio 27 d. rašto Nr. 1.21-359 „Dėl centralizuotai teikiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“, pareiškėjo projektą Komisija gavo 2013 m. liepos 1 d. (b. l. 29–32), t. y. jau po Komisijos 2013 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. O3-256 padarytų Metodikos pakeitimų.

Pagal ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalį, nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name.

Nagrinėjamu atveju UAB „Litesko“ nepateikė į bylą įrodymų, kad egzistuoja įstatymo nustatytos sąlygos UAB „Litesko“ filialui „Alytaus energija“ tenkančią dėl nepaskirstyto karšto vandens susidariusių šilumos nuostolių naštą perkelti vartotojams, o pats rinkti tokių duomenų teismas neprivalo. Taigi nesant ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalyje nustatytų išimtinių aplinkybių, atsakovas, apskaičiuodamas realizuotos šilumos kiekio pokyčio koregavimo koeficientą, turėjo atsižvelgti į šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba, kaip to reikalauja Metodikos 115.1 punktas (2013 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. O3-256 redakcija), ir minėtą pareigą atliko tinkamai.

Pažymėtina, jog teisėjų kolegijai nekyla abejonių šioje byloje taikomų norminių teisės aktų atitiktimi aukštesnės galios reguliavimui, todėl pareiškėjo prašymas inicijuoti normines bylas atmetamas.

Apibendrinant išdėstytus motyvus konstatuotina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė