AS-146-908-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS146-908/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03127-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui dėl administracinių aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. birželio 17 d. elektroninių ryšių priemonėmis (per LITEKO Elektroninių paslaugų posistemę) padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymą (skundą), kuriame prašo panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius) 2014 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. NI_SP5-213 „Dėl I. Ž. nedarbo draudimo išmokos permokos nustatymo“ (toliau – ir VSDFV Utenos skyriaus 2014 m. kovo 12 d. sprendimas) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba) 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. (11.1) I-4630 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2014 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. NI_SP5-213“ (toliau – ir VSDFV 2014 m. gegužės 19 d. sprendimas).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 25 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo prašymą (skundą).

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad skundą atsisakoma priimti, jeigu jis nenagrinėtinas teismų.

Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Remiantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. ABTĮ 2 straipsnio 13 ir 14 dalyse teisės aktai apibrėžiami kaip norminiai ir individualūs teisės aktai, kurie sukelia atitinkamas teisines pasekmes tam tikriems subjektams. Taigi, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečioms asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.

Teismas vertino, kad ginčijamu VSDFV Utenos skyriaus 2014 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. NI_SP5-213 pareiškėjui nėra nustatyta jokių privalomų vykdyti įpareigojimų, neduota nurodymų bei neatlikta panašių veiksmų, galinčių turėti įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms; jame tik nustatytas I. Ž. susidariusios nedarbo draudimo išmokos permokos faktas. Kadangi teisės aktai nenustato detalios nedarbo socialinio draudimo išmokos permokos išieškojimo procedūros, teismas konstatavo, kad sprendimai dėl nedarbo draudimo išmokos permokos fakto nustatymo kitiems asmenims savaime nesukelia jokių pasekmių ir gali būti vertinami tik kaip rašytiniai įrodymai, t. y. tokie sprendimai negali būti administracinės bylos dalyku.

Taip pat teismas nustatė, kad pareiškėjo ginčijamas VSDFV 2014 m. gegužės 19 d. sprendimas priimtas išnagrinėjus privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros skundą dėl VSDFV Utenos skyriaus 2014 m. kovo 12 d. sprendimo. Atsižvelgdamas į tai, kad VSDFV Utenos skyriaus 2014 m. kovo 12 d. sprendimas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, teismas konstatavo, kad dėl šio sprendimo priimtas Fondo valdybos, šiuo atveju veikusios kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, 2014 m. gegužės 19 d. sprendimas taip pat savaime nesukelia jokių pasekmių pareiškėjui, vadinasi, negali būti administracinės bylos dalyku.

Remdamasis išdėstytais motyvais, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. kaip nenagrinėtiną teismų. Kartu pažymėjo, jog skundas bet kokiu atveju nėra teismingas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kadangi pagal ABTĮ 32 straipsnio 3 dalį, apskundus administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia, todėl atsakovu tokio pobūdžio byloje būtų VSDFV Utenos skyrius, o Fondo valdyba – trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Tai reiškia, kad pagal ABTĮ 35 straipsnio nuostatas ginčas būtų teismingas Panevėžio apygardos administraciniam teismui.

III. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartį, priimti skundą ir perduoti jį nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Atskirajame skunde atkreipiama dėmesį į Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartį (administracinė byla Nr. I-1148-320-2014), kuria atsisakyta priimti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros skundą dėl tų pačių administracinių aktų (Fondo valdybos 2014 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. (11.1) I-4630 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2014 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. NI_SP5-213“ ir VSDFV Utenos skyriaus 2014 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. NI_SP5-213 „Dėl I. Ž. nedarbo draudimo išmokos permokos nustatymo“) panaikinimo. Šią Panevėžio apygardos administracinio teismo nutartį pareiškėjas apskundė atskiruoju skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Pareiškėjas nagrinėjamu atveju paduotame atskirajame skunde taip pat nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartyje pateikta teismo išvada, kad VSDFV Utenos skyriaus 2014 m. kovo 12 d. sprendimas pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, bei mano, jog šiuo atveju būtina atsižvelgti į tai, kad nurodytas sprendimas pateiktas kartu su VSDFV Utenos skyriaus 2014 m. kovo 19 d. pretenzija Nr. (9.109)R3-8154, kurioje susidariusią nedarbo socialinio draudimo išmokos permokos sumą (3881,13 Lt) reikalaujama pervesti į Fondo valdybos banko sąskaitą. Pareiškėjas tenkinti minėtą pretenziją atsisakė. Taigi, nors skundžiamame VSDFV Utenos skyriaus sprendime teisinės pasekmės pareiškėjui tiesiogiai nenurodytos, tačiau jos neišvengiamai iškils pareiškėjui atsisakius tenkinti pretenziją, kai VSDFV Utenos skyrius kreipsis į teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka pareikšdamas ieškinį Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl žalos (nuostolių) atlyginimo. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, pareiškėjas mano, jog nurodytas sprendimas savo esme pažeidžia jo teises ir sukelia jam teisines pasekmes.

Pareiškėjo manymu, Fondo valdybos 2014 m. gegužės 19 d. sprendimas Nr. (11.1) I-4630 nepatenka į Fondo valdybos, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, kompetenciją, nustatytą Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje, ir laikytinas savarankišku sprendimu. Vadovaujantis ABTĮ 17 straipsnio 3 dalimi, administracinė byla pagal visus skundo reikalavimus turėtų būti nagrinėjama Vilniaus apygardos administraciniame teisme, nes šioje byloje yra keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių vieni priskirtini Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o kiti – Panevėžio apygardos administraciniam teismui. Dėl to byla turi būti nagrinėjama Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartį, kuria teismas atsisakė priimti jo prašymą (skundą) dėl VSDFV Utenos skyriaus 2014 m. kovo 12 d. sprendimo ir VSDFV 2014 m. gegužės 19 d. sprendimo panaikinimo, kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Iš pareiškėjo paduoto pirmosios instancijos teismui prašymo (skundo) priedų nustatyta, kad skundžiamas VSDFV Utenos skyriaus 2014 m. kovo 12 d. sprendimas Nr. NI_SP5-213 „Dėl I. Ž. nedarbo draudimo išmokos permokos nustatymo“ buvo priimtas išnagrinėjus I. Ž. nedarbo draudimo išmokos bylos dokumentus bei VSDFV Utenos skyriui nustačius, jog laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 28 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d. susidarė 3881,13 Lt nedarbo draudimo išmokos permoka; permoka susidarė dėl to, kad I. Ž. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu grąžinta į iki atleidimo eitas pareigas, todėl nedarbo socialinio draudimo išmoka už laikotarpį nuo 2013 m. birželio 28 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d. nepriklausė.

Iš pareiškėjo prašymo (skundo) priedų taip pat nustatyta, kad Fondo valdyba, išnagrinėjusi Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros skundą, ginčijamame 2014 m. gegužės 19 d. sprendime Nr. (11.1) I-4630 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2014 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. NI_SP5-213“ konstatavo, kad VSDFV Utenos skyriaus 2014 m. kovo 12 d. sprendimas Nr. NI_SP5-213 iš esmės yra pagrįstas, tačiau sprendime yra nurodytas nepakankamas teisinis sprendimo priėmimo pagrindas bei motyvacija, todėl Fondo valdyba pavedė VSDFV Utenos skyriui pakeisti minėtą sprendimą ir apie tai informuoti pareiškėją.

Valstybinio socialinio draudimo valdymo sistemos principus bei struktūrą, jos subjektų teises, pareigas ir atsakomybę reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas (Žin., 1991, Nr. 17-447; 2004, Nr. 171-6295). Šio 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo valdybos įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai; Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Fondo valdyba, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti; Fondo valdybos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui.

Paminėtos įstatymo normos patvirtina, kad valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimams apskųsti yra nustatytas privalomas išankstinis ginčų nagrinėjimas ne teismo tvarka Fondo valdyboje. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas VSDFV Utenos skyriaus 2014 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. NI_SP5-213 apskundė Fondo valdybai, kuri, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, priėmė 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. (11.1) I-4630, kuriame konstatavo, jog VSDFV Utenos skyriaus 2014 m. kovo 12 d. sprendimas iš esmės yra pagrįstas, tačiau jame nurodytas nepakankamas teisinis sprendimo priėmimo pagrindas bei motyvacija, todėl pavedė VSDFV Utenos skyriui pakeisti minėtą sprendimą ir apie tai informuoti pareiškėją.

Įvertinus nurodytas faktines bei teisines aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjo siekiamas iškelti teisme ginčas buvo išnagrinėtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl kreipiantis dėl šio ginčo teisminio išsprendimo taikytinos ABTĮ 32 straipsnio normos, kurios reglamentuoja skundų dėl administracinių ginčų komisijų ar kitų išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijų sprendimų padavimą administraciniam teismui. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad apskundus administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia. Atsižvelgus į tai, sutiktina su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartyje padaryta išvada, kad atsakovu šioje byloje laikytinas VSDFV Utenos skyrius, o Fondo valdyba, išnagrinėjusi ginčą privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, – trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Todėl pagal ABTĮ 35 straipsnio nuostatas ginčas teismingas Panevėžio apygardos administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra VSDFV Utenos skyriaus buveinė.

Konstatavus, kad pareiškėjo skundas dėl VSDFV Utenos skyriaus 2014 m. kovo 12 d. sprendimo ir VSDFV 2014 m. gegužės 19 d. sprendimo panaikinimo turėjo būti paduotas Panevėžio apygardos administraciniam teismui, kartu pripažintina, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamoje 2014 m. birželio 25 d. nutartyje turėjo atsisakyti priimti pareiškėjo skundą ne kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka, t. y. ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, o kaip nepriskirtiną Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai, t. y. ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų ir pareiškėjo paduoto pirmosios instancijos teismui prašymo (skundo) priedų matyti, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra su skundu dėl tų pačių administracinių aktų panaikinimo, t. y. dėl Fondo valdybos 2014 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. (11.1) I-4630 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2014 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. NI_SP5-213“ ir VSDFV Utenos skyriaus 2014 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. NI_SP5-213 „Dėl I. Ž. nedarbo draudimo išmokos permokos nustatymo“ panaikinimo, yra kreipęsis ir į Panevėžio apygardos administracinį teismą. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-1148-320-2014 pareiškėjo skundą atsisakyta priimti. Be kita ko, teismas šioje nutartyje pripažino, jog ginčijamas VSDFV Utenos skyriaus 2014 m. kovo 12 d. sprendimas yra tik tarpinis dokumentas, kuriuo sprendžiamas ikiteisminėje ginčo stadijoje kilęs procedūrinis klausimas, toks sprendimas pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukuria, t. y. nenustato nei teisių, nei pareigų, todėl jis negali būti ginčo administraciniame teisme dalyku. Remdamasis nurodytais motyvais, Panevėžio apygardos administracinis teismas pareiškėjo reikalavimą dėl VSDFV Utenos skyriaus 2014 m. kovo 12 d. sprendimo panaikinimo atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas). LITEKO duomenys rodo, kad šią Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti reikalavimą dėl VSDFV Utenos skyriaus 2014 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. NI_SP5-213 panaikinimo kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas), Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2014 m. birželio 20 d. apskundė atskiruoju skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. AS552-897/2014 dėl nurodyto atskirojo skundo šiuo metu nėra išnagrinėta.

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju yra konstatuota, jog pareiškėjo skundas dėl VSDFV Utenos skyriaus 2014 m. kovo 12 d. sprendimo ir VSDFV 2014 m. gegužės 19 d. sprendimo panaikinimo teismingas Panevėžio apygardos administraciniam teismui, teisėjų kolegija sprendžia, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 25 d. nutartyje neturėjo remtis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kaip skundo atsisakymo pagrindu, nes šiuo klausimu, ar pareiškėjo skundas apskritai nagrinėtinas administracinio proceso tvarka, bus galutinai pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. AS552-897/2014, patikrinus Panevėžio apygardos administracinio teismo (kuriam pagal teritorinio teismingumo taisykles turėjo būti paduotas pareiškėjo skundas) 2014 m. birželio 13 d. nutarties teisėtumą ir pagrįstumą.

Tačiau įvardyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. nutarties trūkumai, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį, kadangi šia nutartimi teismas priėmė iš esmės teisingą procesinį sprendimą – t. y. atsisakė priimti pareiškėjo skundą nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniame teisme – bei iš dalies darė teisingas išvadas (nurodė, kad ginčas teismingas Panevėžio apygardos administraciniam teismui). Todėl skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartis keičiama, nurodant, kad pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros skundą, kuriuo prašoma panaikinti VSDFV Utenos skyriaus 2014 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. NI_SP5-213 „Dėl I. Ž. nedarbo draudimo išmokos permokos nustatymo“ ir 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. (11.1) I-4630 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2014 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. NI_SP5-213“, atsisakoma priimti remiantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punktu, t. y. kaip nepriskirtiną Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai.

Dėl tų pačių pirmiau nurodytų motyvų teisėjų kolegija šioje nutartyje taip pat nepasisako dėl pareiškėjo atskirojo skundo argumentų, ar VSDFV Utenos skyriaus 2014 m. kovo 12 d. sprendimas sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, taip pat ar jis gali būti skundžiamas administraciniam teismui, nes šiuo klausimu, kaip minėta, bus galutinai pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. AS552-897/2014.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atskirąjį skundą atmesti.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. nutarties priėmimo teisinį pagrindą, nurodant, kad pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros skundą atsisakoma priimti remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 2 punktu, t. y. kaip nepriskirtiną Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis