A-509-146/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-509-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00864-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. P. skundą atsakovui Utenos rajono savivaldybei, atstovaujamai Utenos rajono savivaldybės administracijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja D. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu (b. l. 49–54), prašydama priteisti jai iš atsakovo Utenos rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas )160 852,70 Lt turtinės žalos ir 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir teismo išlaidas.

Pareiškėja paaiškino, kad įsiteisėjusiu Utenos rajono apylinkės teismo 2002 m. vasario 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-150-05/02 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjos tėvas I. P. iki 1950 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė UAB „Utenos spaustuvė“ rekonstruoto pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Utenoje, dalį. Utenos rajono savivaldybė pareiškėjos tėvui I. P., įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais pateikusiam prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teisių neatkūrė, motyvuodama tuo, jog už šį nekilnojamąjį turtą piniginė kompensacija jau išmokėta kitam asmeniui. Utenos rajono valdyba 1990 m. rugpjūčio 20 d. priėmė potvarkį Nr. 199 p (toliau – ir 1990 m. Potvarkis Nr. 199 p), kuriuo nuspendė iki 1990 m. spalio 1 d. apmokėti reabilituotiems asmenims ar jų įpėdiniams už konfiskuotą turtą iš remdamasi šiuo potvarkiu išmokėjo R. ir M. K. įpėdiniui J. K. kompensaciją už visą pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Utenoje. Pareiškėja po tėvo mirties kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti Administraciją atkurti I. P. nuosavybės teises į minėtą pastatą. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2002 m. lapkričio 29 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. vasario 23 d. sprendimu panaikino šį sprendimą, nurodydamas, kad nuosavybė teisių atkūrimas kitam asmeniui galimas tik tuo atveju, jei būtų nuginčytas Utenos rajono valdybos 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkis Nr. 199 p.

Pareiškėja teigė, kad R. ir M. K. įpėdinis J. K. kompensaciją, remiantis 1990 m. Potvarkiu Nr. 199 p, gavo neteisėtai. Utenos rajono savivaldybė, išmokėdama minėtam asmeniui kompensaciją, atliko neteisėtus veiksmus (CK 6.271 straipsnis), kadangi (duomenys neskelbtini), Utenoje, esantis pastatas (jo dalis) iki nacionalizacijos priklausė pareiškėjos tėvui I. P., o tai reiškia, kad nuosavybės teisės J. K. į šį turtą atkurtos nesant teisinio pagrindo. Utenos rajono savivaldybei atkūrus nuosavybės teises kitam asmeniui į pareiškėjos tėvui iki neteisėto nusavinimo priklausiusį turtą, pareiškėja neturi galimybės įgyvendinti teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, todėl, siekdama savo pažeistų teisių gynybos, prašo priteisti iš Utenos rajono savivaldybės dėl jos neteisėtų veiksmų patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Atsakovas, priėmęs 1990 m. Potvarkį Nr. 199 p, užkirto pareiškėjai kelią atkurti nuosavybės teises į jos tėvo iki nusavinimo valdytą nekilnojamąjį turtą, t.y. padarė turtinę ir neturtinę žalą.

Turtinės žalos dydį (160 852,70 Lt) pareiškėja, vadovaudamasi CK 6.249 straipsniu, grindė VĮ Registrų centro duomenimis apie pastatų Kauno g.33, Utenoje, vertę. Teigė, kad atsakovo neteisėtų veiksmų patirtą turtinę žalą sudaro turto, į kurį pareiškėjai būtų atkurtos nuosavybės teisės, jei atsakovas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų, vertė. Reikalavimą priteisti 20 000 Lt neturtinei žalai (CK 6.250 straipsnis) atlyginti pareiškėja grindė argumentais, kad dėl minėtų Utenos rajono savivaldybės neteisėtų veiksmų ji patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nervinę įtampą, prarado pasitikėjimą valstybės institucijomis. Nesutikdama su neteisėtais atsakovo veiksmais, pareiškėja savo teises bandė ginti teismuose, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad pareiškėja gali įgyvendinti savo teises nuosavybės teisių atkūrimo procese tik nuginčijusi aukščiau minėtą Utenos rajono valdybos potvarkį.

Atsakovas Utenos rajono savivaldybė, atstovaujama Utenos rajono savivaldybės administracijos, nesutiko su pareiškėjos skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 57–58), vadovaudamasis CK 6.271 straipsniu atsakovas teigė, kad viešoji atsakomybė galima esant trims sąlygoms: valdžios institucijos neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pareiškėja, reikalaudama žalos atlyginimo, Utenos rajono savivaldybės neteisėtais veiksmais nurodo nuosavybė teisių atkūrimą į R. ir M. K. nepriklausiusį turtą, teigdama, kad tokiu būdu jai buvo atimta teisė atkurti nuosavybė teises į jos tėvui I. P. priklausiusį turtą. Tai, kad Utenos rajono savivaldybės administracija neatliko neteisėtų veiksmų, yra nustatytą teismų sprendimais, t.y. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr.A2-119/2003, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-7531-04/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-788/2008. Atsakovo nuomone, šie teismų sprendimai turi prejudicinę reikšmę nagrinėjant šią bylą. Minėtose administracinėse bylose teismai pripažino, kad Utenos rajono savivaldybė pareiškėjos atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nevilkino pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo. 1990 m. Potvarkis Nr. 199 p buvo priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais ir yra galiojantis. Jokių kitų Nesant vienos iš sąlygų civilinei atsakomybei kilti – neteisėtų veiksmų – savivaldybei nekyla pareiga atlyginti žalą.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė pareiškėjos pareikštiems reikalavimams prašė taikyti ieškinio senatį, kadangi administracinis aktas – 1990 m. Potvarkis Nr. 199p, iš kurio pareiškėja kildina reikalavimą dėl žalos atlyginimo, priimtas 1990 metais. Nurodė, kad pareiškėja po savo tėvo mirties I. P. mirties 2001 metais įgijo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, apie 1990 m. Potvarkį Nr.199p žinojo nuo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pradžios. Šios aplinkybė įrodo, kad pareiškėja yra praleidusi trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, todėl yra pagrindas taikyti ieškinio senatį ir prašė ją taikyti.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 4 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis) pareiškėja sieja su Utenos rajono valdybos 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkio Nr. 199 p „Dėl konfiskuoto turto grąžinimo reabilituotiems asmenims arba jų įpėdiniams“ priėmimu, nurodydama, kad šiuo potvarkiu atkūrus nuosavybė teises kitiems asmenims, pareiškėjai (jos tėvui) buvo neteisėtai eliminuota galimybė atkurti nuosavybės teises į neteisėtai nusavintą nekilnojamąjį turtą.

Teismas pažymėjo, kad sprendžiant ginčą dėl žalos, kildinamos iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, taikomos Civilinio kodekso normos. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą

Teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovo atstovė prašo pareiškėjos reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą, ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Pareiškėja nurodė, kad ji dėl minėto Utenos rajono valdybos potvarkio negalėjo įgyvendinti savo teisių nuosavybės teisių atkūrimo procese, o apie šį administracinį aktą sužinojo 2002 metais, kai kreipėsi į teismą dėl savo teisių gynimo. Teismas nustatė, kad pareiškėja, siekdama atkurti nuosavybės teises į jos tėvo iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą, nuolat bendravo su Utenos rajono savivaldybės administracijos specialistais, savo teises ne kartą bandė ginti teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. vasario 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A2-119-2003, kurioje pareiškėja reiškė reikalavimą dėl vilkinimo atkurti nuosavybės teises, konstatavo, kad tik nuginčijus Utenos rajono valdybos 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkį Nr. 199p, iš kurio pareiškėja kildina žalą, galimas nuosavybės teisių atkūrimas. Teismas konstatavo, kad tuo metu pareiškėja žinojo apie šį administracinį aktą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas galutiniu ir neskundžiamu sprendimu išsprendė ginčą dėl nuosavybės teisių atkūrimo negalimumo. Teismas vertino, kad būtent šis momentas laikytinas senaties termino pradžia, nes pareiškėja sužinojo, kodėl nuosavybės teisės negali būti atkurtos ir kokių priemonių turi būti imamasi. Pareiškėjai šioje administracinėje byloje atstovavo advokatė ir jai buvo prieinama kvalifikuota teisinė pagalba. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjai būtų buvę suvaržytos teisės ar trukdyta įgyvendinti savo teises nuosavybės teisių atkūrimo procese. Priešingai, pareiškėja labai aktyviai siekė nuosavybės teisių atkūrimo tiek bendraudama su Utenos rajono savivaldybės administracijos specialistais, tiek ginčydama jų priimtus sprendimus, veiksmus ir neveikimą teismuose. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti vėliausiai 2003 m. vasario 27 d., t. y. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus sprendimą administracinėje byloje Nr. A2-119-2003. Pareiškėja kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo kreipėsi tik 2013 m. gruodžio 30 d., t. y. praėjus daugiau nei dešimčiai metų nuo sužinojimo apie jos teisių pažeidimą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėja skunde nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą per įstatymo nustatytą terminą, taip pat nenurodė priežasčių, pateisinančių skundo padavimo teismui senaties termino praleidimą, neprašė jo atnaujinti, o įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad dėl pareiškėjos reikalavimų nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Apibendrindamas teismas konstatavo, kad pareiškėja į teismą kreipėsi praleidusi bendrąjį ieškinio senaties (materialaus teisinio intereso gynimo) terminą, aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, byloje nėra, todėl atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį patenkino ir pareiškėjos skundą atmetė (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Nurodė, kad nepatenkinus skundo nėra pagrindo tenkinti prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo (ABTĮ 44 str. 1 d.).

III. Apeliaciniu skundu pareiškėja D. P. (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti 2014 m. birželio 4 d. Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti arba bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliantė sutinka su teismo argumentais, jog apie Utenos rajono valdybos 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkio Nr. 199p priėmimą ji sužinojo vėliausiai 2003 m. vasario 27 d., t.y. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus sprendimą administracinėje byloje Nr. A2–119/2003. Apeliantė akcentuoja, kad iki kreipimosi į teismą šioje byloje dėl žalos atlyginimo ji nebuvo pasyvi teisinių santykių dalyvė, o aktyviai siekė savo pažeistų teisių gynimo. Teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė. Apeliantė ne kartą kreipėsi į Lietuvos Respublikos Generalinę prokuratūrą, prašydama ištirti aplinkybes, susijusias su nuosavybės teisių atkūrimu J.

K., tačiau jos prašymai buvo tirti formaliai. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442–778/2008 buvo atmestas pareiškėjos skundas dėl žalos, kurią pareiškėja kildino iš atsakovo neveikimo, nepriimant jokių sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo, priteisimo iš Utenos rajono savivaldybės administracijos. Apeliantės teigimu, tai, kad iš pradžių ji pasirinko tam tikrą savo teisių gynybos būdą, ir, esant nepatenkintiems jos reikalavimams, apsisprendė savo teises ginti kitu būdu, negali būti pagrindas taikyti ieškinio senatį.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstą nurodė esą pareiškėja neprašė atnaujinti ieškinio senaties terminą. Tokio prašymo procesiniuose dokumentuose ji nebuvo pareiškusi, tačiau teismo posėdyje atsakovo atstovei paprašius taikyti ieškinio senatį, pareiškėja prašė teismo ieškinio senaties arba atnaujinti terminą. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjos nurodytų neteisėtų veiksmų specifiką bei trukmę ir nepagrįstai nurodė, jog byloje nėra aplinkybių suteikiančių pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą.

Nuosavybės teisių atkūrimo procesas tęsiasi itin ilgai, todėl jei teismas pripažintų, kad pareiškėja praleido ieškinio senaties terminą skundui dėl žalos atlyginimo paduoti, vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo netenkinti jos prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjai daugiau nei per dvidešimt metų atkurtos nuosavybės teisės (ir negali būti atkurtos ateityje). Nesant galimybės atkurti nuosavybės teisies dėl neteisėtai priimto administracinio akto, žalos atlyginimas yra vienintelis būdas apginti pareiškėjos teises.

Todėl situacija, kai esant tokioms aplinkybėms teismas atsisako ieškinio senaties terminą atnaujinti, negali būti vertinama kaip atitinkanti teisingumo ir protingumo principus. Atsakovo neteisėti veiksmai yra tęstinio pobūdžio, t. y., dėl šių veiksmų apeliantei nuolat daroma turtinė ir neturtinė žala.

Dėl ginčo esmės apeliantė pakartoja faktines aplinkybes ir argumentus, kuriuos buvo nurodžiusi skunde pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas Utenos rajono savivaldybės administracija atsiliepimu (b.l.104-105) prašė pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas ieškinio senatį reglamentuojančias CK normas byloje taikė pagrįstai ir teisingai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja 2013 m. gruodžio 23 d. skunde suformuluotus reikalavimus priteisti atitinkamas sumas atlyginant turtinę ir neturtinę žalą dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis) kildinta iš to, kad pagal Utenos rajono valdybos 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkį Nr. 199p reabilituotų asmenų R. ir M. K. įpėdiniui J. K. buvo išmokėta kompensacija už visą pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Utenoje, nors jie teisės į šį pastatą neturėjo, tokiu būdu iš pareiškėjos (prieš tai iš jos tėvo I. P., laiku padavusio prašymą atkurti nuosavybės teises, mirusio (duomenys neskelbtini)) buvo atimta teisė atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, nors Utenos rajono apylinkės teismo 2002 m. vasario 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-150-05/02 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjos tėvas I. P. iki 1950 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė dalį pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Utenoje, kurį yra rekonstravusi UAB „Utenos spaustuvė“.

Pareiškėjos 2013 m. gruodžio 23 d. skundą dėl žalos atlyginimo Panevėžio apygardos administracinis teismas gavo 2013 m. gruodžio 30 d. Atsakovas pirmosios instancijos teismo posėdyje prašė teismo taikyti ieškinio senatį ir teismas taikė.

Nagrinėjant administracinių teismų kompetencijai priskirtas bylas dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnio) atlyginimo (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikomos Civilinio kodekso normos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad šiose bylose taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio Kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (pvz., LVAT administracinės bylos Nr. A6-317/2007, Nr. A525-850/2010, Nr. A556-150/2011).

CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą priėmė. Taigi, pareiškėjos teisė kreiptis į teismą nepažeista.

CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamu atveju atsakovas Utenos rajono savivaldybės administracija pirmosios instancijos teismo posėdyje reikalavo pareiškėjos reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikyti ieškinio senatį. Esant tokiam atsakovo reikalavimui, pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti, ar yra pagrindas taikyti ieškinio senatį.

CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įstatymas ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su tokiais subjektyvaus pobūdžio kriterijais: asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą. Todėl, spręsdamas apie ieškinio senaties termino eigos pradžią, teismas visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Tais atvejais, kai ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties teisės pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai, ir ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 nutarimu Nr. 39 patvirtintos Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalgos 7.1-7.4 punktai).

Iš pateiktų į bylą įrodymų matyti, kad pareiškėjos tėvas I. P. 1991 m. spalio 29 d. padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), Utenoje. (duomenys neskelbtini) I. P. mirė. Pareiškėja yra jo įpėdinė.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus nustatė, kad pareiškėja apie savo teisių pažeidimą, siejamą su Utenos rajono valdyba 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkio Nr. 199p priėmimu ir kompensacijos R. ir M. K. įpėdiniui išmokėjimu už visą pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Utenoje, sužinojo 2003 m. vasario 27 d., t. y. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus sprendimą administracinėje byloje Nr. A2-119-2003. Minėtoje administracinėje byloje pareiškėja D. P. atsakovui Utenos rajono savivaldybei pareiškė tris reikalavimus ir prašė teismo: 1) panaikinti Utenos rajono valdybos 1992 m. rugpjūčio 20 d. potvarkį Nr. 233v, kuriuo nuspręsta neatstatyti I. P. nuosavybės teisių į pastato dalį (duomenys neskelbtini), Utenoje, priklausančią Utenos rajono spaustuvei, kadangi pastatas iš esmės pagerintas (bendras plotas padidintas daugiau kaip trečdaliu ir pristatyto pastato dalies neįmanoma atskirto nuo buvusiojo; 2) panaikinti Utenos rajono valdybos 1993 m. gruodžio 20 d. potvarkį Nr. 1034, kuriuo buvo iš dalies pakeistas Utenos rajono valdybos 1992 m. rugpjūčio 20 d. potvarkis Nr. 233v, nusprendžiant neatstatyti nuosavybės teisės I. P. į pastato dalį (duomenys neskelbtini), Utenoje, dabartiniu metu priklausančią Utenos spaustuvei, kitu pagrindu, t. y. dėl to, kad pagal Utenos rajono valdybos 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkį Nr. 199p už visą pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Utenoje, išmokėta piniginė kompensacija buvusių savininkų R. ir M. K., kurie iki 1941 m. turėjo nuosavybės teisę į visą pastatą, įpėdiniams; 2) įpareigoti Utenos rajono savivaldybę per mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo atkurti I. P. nuosavybės teises į pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Utenoje dalį. Šiame (trečiajame) skundo reikalavime nurodytą pastato dalį pareiškėja identifikavo pagal Utenos rajono apylinkės teismo 2002 m. vasario 13 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-150-05/02, kurioje buvo nustatytas nuosavybės teisių atkūrimui juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjos tėvas I. P. iki 1950 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė UAB „Utenos spaustuvė“ rekonstruoto pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Utenoje, dalį (teismo sprendime ši pastato dalis apibūdinta plane pažymėtų patalpų indeksais, nurodant patalpų plotus).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. vasario 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A2-119-2003 panaikindamas pirmosios instancijos teismo 2002 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir priimdamas naują sprendimą – atmesdamas pareiškėjos skundą, be kita ko, pažymėjo, kad J. K. kompensacija buvo išmokėta ir už pastatą (duomenys neskelbtini), Utenoje, į kurio dalį atkurti nuosavybės teises pretenduoja pareiškėja. Atkūrus pareiškėjai nuosavybės teises į jos pageidaujamą nekilnojamąjį turtą, susidarytų situacija, kad į tą patį turtą ta pačia apimtimi būtų atkurtos nuosavybės teisės dviem skirtingiems asmenims. Tokia situacija teisiniu požiūriu negalima, nežiūrint į tai, kad turtas grąžinamas ne natūra, o kompensuojama jo vertė. Šiame teismo sprendime konstatuota, kad tik esant nuginčytam Utenos rajono valdybos 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkiui Nr. 199p galimas nuosavybės teisių atkūrimas į tą patį turtą (ar jo dalį) D. P. tėvui I. P. Dėl šių priežasčių teismas pareiškėjos skundą atmetė. Iš šio 2003 m. vasario 27 d. įsiteisėjusio (ABTĮ 145 straipsnis) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo motyvų matyti, kad teismas išaiškino koks yra galimas teisinis būdas pareiškėjai siekiant nuosavybės teisių atkūrimo į jos tėvo I. P. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdyto pastato dalį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A2-119-2003, be kita ko, pažymėta, kad D. P. teisė ginčyti minėtus Utenos rajono valdybos potvarkius atsirado 2001 m. gruodžio 22 d., t. y. po tėvo mirties gavus paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas minėtoje administracinėje byloje pareiškėjai 2002 metais atnaujino terminą paduoti skundą dėl Utenos rajono valdybos 1992 m. rugpjūčio 20 d. potvarkio Nr. 233v ir 1993 m. gruodžio 20 d. potvarkio Nr. 1034. Minėtame įsiteisėjusiame teismo sprendime buvo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjai teisė ginčytu su I. P. turėta nuosavybe susijusius administracinius aktus atsirado nuo 2001 m. gruodžio 22 d. ir kad pareiškėja kreipėsi į Utenos rajono savivaldybe po to, kai Utenos rajono apylinkės teismas priėmė 2002 m. vasario 13 d. sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Iš minėtų įsiteisėjusiame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A2-119-2003 nustatytų faktų darytina išvada, kad pareiškėja administracinius ginčus, susijusius su Utenos rajono valdybos 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkiu Nr. 199p, galėjo kelti ne anksčiau nė įvyko minėti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kurioje dalyvavo tos pačios šalys, teismo nustatyti faktai.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis), įvertinusi apeliacinio skundo bei atsiliepimo argumentus, konstatuoja, kad atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pirmosios instancijos teismas pagal pateiktus į bylą įrodymus pagrįstai nustatė, kad pareiškėja apie Utenos rajono valdybos 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkio Nr. 199p priėmimą, su kuriuo sieja reikalavimą atlyginti žalą, sužinojo vėliausiai 2003 m. vasario 27 d., t. y. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus sprendimą administracinėje byloje Nr. A2-119/2003. Šiame teismo sprendime yra visiškai aiškiai apibūdinta kokią reikšmę minėtas administracinis aktas turi nuosavybės teisių į J. P. nuosavybę atkūrimui. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja pasinaudojo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A2-119-2003 pateiktu išaiškinimu, jog nuosavybės teisių atkūrimas I. P. į minėto namo dalį galimas tik nuginčijus Utenos rajono valdybos 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkį Nr. 199p, ir kad ji kreipėsi į teismą su skundu, prašydama atnaujinti panaikinti atitinkamą šio administracinio akto dalį, bei prašymu atnaujinti terminą paduoti skundą dėl šio administracinio akto panaikinimo.

Minėta, kad reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti įstatymas numato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis), o teismas ieškinio senatį taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju atsakovas reikalavo taikyti ieškinio senatį. Įvertinęs minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėja 2013 m. gruodžio 30 d. skundą teismui dėl žalos atlyginimo, siejamą su 1990 m. Potvarkio Nr. 199p priėmimu, apie kurį ir jo keliamas teisines pasekmes žinojo vėliausiai nuo 2003 m. vasario 27 d., padavė praleidusi ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Taigi, teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ex officio nustatęs pagrindą gali atnaujinti ieškinio senaties terminą ir tuo atveju, jei pareiškėjas to neprašo.

Pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą ex oficio. Teisėjų kolegija iš pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašo nustatė, kad apeliantė pagrįstai nurodo, jog atsakovo atstovei teismo posėdyje pareikalavus taikyti ieškinio senatį, pareiškėjos atstovas pateikė priešingą prašymą. Iš minėto garso įrašo nustatyta, kad atsakovo atstovei paprašius teismo taikyti ieškinio senatį, pareiškėjos atstovas prašė ieškinio senaties netaikyti, nes tai prieštarautų teisingumo ir protingumo kriterijams, kadangi pareiškėja nuosekliai siekė nuosavybės teisių atkūrimo, arba atnaujinti ieškinio senaties terminą. Jokių konkrečių aplinkybių, kurios galėjo būti objektyvi kliūtis pareiškėjai kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo šioje byloje nurodytu pagrindu, anksčiau, o ne 2013 m. gruodžio 30 d., pirmosios instancijos teismui nenurodė. Pirmosios instancijos teismo sprendime esantis netikslumas, kad pareiškėja neprašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įtakos neturėjo, nes teismas, kaip matyti iš sprendimo motyvų, šį aspektą nagrinėjo ir juo pasisakė ex oficio.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, taip pat nenustatė pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Apeliantė neneigia, kad ji apie Utenos rajono valdybos 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkį Nr. 199p žinojo nuo 2003 m. vasario 27 d. Taigi, terminas paduoti skundą dėl žalos atlyginimo, siejamą su šio administraciniu aktu, baigėsi 2006 m. vasario 27 d. Pareiškėja ieškinio senaties terminą praleido itin ženkliai (7 metus ir 10 mėn.), nes kreipėsi į teismą 2013 m. gruodžio 30 d.

Apeliantės nurodytos aplinkybes, kad ji ėmėsi kai kurių veiksmų, siekdama nuosavybės teisių atkūrimo arba žalos atlyginimo yra epizodinio pobūdžio ir nėra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Iš byloje esančių Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atsakymų pareiškėjai matyti, kad pareiškėja 2006 metais kreipėsi į prokuratūrą, prašydama ginant viešąjį interesą kreiptis į teismą dėl Utenos rajono valdybos 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkio Nr. 199p panaikinimo bei reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, tačiau prokuratūra nustatė, kad pagrindo kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą nėra (2006 m. gegužės 29 d. raštas Nr. 13.2-497), taip pat nėra pagrindo prokuratūrai reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo pareiškėjai ir paaiškino, kad pareikšti ieškinį teisme gali pati pareiškėja (2006 m. rugsėjo 20 d. raštas Nr.852).

Byloje yra duomenys apie tai, kad pareiškėja 2007 m. kovo mėnesį kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti žalos atlyginimą dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis). Žalą kildino iš valdžios institucijų neveikimo, t.y. nuosavybės teisių neatkūrimo pagal I. P. (duomenys neskelbtini) pareiškimą. Nors pareiškėja byloje nurodė du atsakovus, (Lietuvos valstybę, atstovaujamos Vyriausybės, ir Utenos rajono savivaldybę), tačiau reikalavimą dėl žalos atlyginimo siejo su Utenos rajono savivaldybės neveikimu.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. liepos 16 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I-7531-04/2007) pareiškėjos skundą dėl žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą. Šį pirmosios instancijos teismo sprendimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gegužės 22 d. sprendimu (administracinė byla Nr. A442-788/2008) paliko nepakeistą, be kita ko, vadovaudamasis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdamas į faktus, nustatytus administracinėje byloje Nr. A2–119/2003. Pareiškėja po šio teismo sprendimo priėmimo, kuriuo jos skundas dėl žalos atlyginimo buvo atmestas, į teismą nesikreipė ilgiau nei 5 metus.

Pareiškėja nepateikė į bylą įrodymų, kad nuo 2008 m. gegužės 22 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d., t. y. skundo padavimo Panevėžio apygardos administraciniam teismui dėl žalos atlyginimo, kurios atsiradimas kildinamas iš Utenos rajono valdybos 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkio Nr. 199p priėmimo ir kompensacijos pagal jį R. ir M. K. įpėdiniui išmokėjimo ir už tą pastato (duomenys neskelbtini), Utenoje, dalį, kurios savininkas pagal Utenos rajono apylinkės teismo 2002 m. vasario 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-150-05/02 nustatytą juridinę reikšmę turintį faktą iki 1950 m. nuosavybės teise valdė pareiškėjos tėvas I.

P., pareiškėjai buvo kokių nors objektyvių kliūčių (svarbių aplinkybių) paduoti skundą teismui.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nagrinėjama situacija patenka į CK 1.131 straipsnio 1 dalyje taikymo sritį. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė pareiškėjos reikalavimą dėl žalos priteisimo atmesti

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo, kadangi pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog nagrinėjamo ginčo atveju yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą ir atmesdamas pareiškėjos skundą, bylos faktines aplinkybes nustatė teisingai, teisės normas taikė tinkamai. Apeliacinis skundas atmetamas, o Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos D. P. apeliacinį skundą atmesti .

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė Anatolijus Baranovas Irmantas Jarukaitis