AS-805-492/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-805-492/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00349-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.3.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. R. J.atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. R. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl senatvės pensijos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. R. J. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau ir - VSDFV Kauno skyrius) 5 637,02 Eur (19 463,52 Lt) neišmokėtą senatvės pensijos dalį už 2010-2011 metus.

II. Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 19 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Teismas nurodė, kad pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies nuostatas, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per tris metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui (akto redakcija galiojusi iki 2012-12-31). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, apibendrindama ir suvienodindama administracinių teismų praktiką Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo aspektu ne kartą yra konstatavusi (2013 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013, 2014 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A143-816/2014), kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 ir 4 dalies nuostatos suponuoja būtinybę, prieš kreipiantis į teismą, Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimus apskųsti Fondo valdybai, kuri pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalį, išnagrinėjusi skundą, priima dėl jo sprendimą iš esmės, t. y. gali skundą patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti.

Iš skundo turinio bei prie skundo pateiktų dokumentų nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. vasario 13 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių prašydamas išmokėti jam neišmokėtos senatvės pensijos dalį, kuris pareiškėjo prašymą persiuntė nagrinėti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDF valdyba) ir apie tai informavo P. R. J. 2014 m. vasario 26 d. raštu Nr. (1.15)S-13169. 2014 m. vasario 17 d. prašymu pareiškėjas kreipėsi į VSDF valdybą, prašydamas išmokėti jam neteisėtai sumažintą senatvės pensijos dalį. VSDF valdyba, išnagrinėjusi minėtus pareiškėjo prašymus, 2014 m. kovo 6 d. raštu Nr. (6.5)I-2098 ir 2014 m. balandžio 3 d. raštu Nr. (6.5) I-3182 pareiškėjo prašymus nagrinėti atsisakė, motyvuodama tuo, kad praleistas 3 metų terminas. Taip pat išaiškino pareiškėjui, jog, pateikus prašymą atnaujinti terminą bei jo atnaujinimo priežastis patvirtinančius įrodymus, šis terminas gali būti atnaujintas. P. R. J., kreipdamasis į VSDF valdybą, pradėjo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą procedūrą, tačiau ginčas tarp pareiškėjo ir VSDFV Kauno skyriaus dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo nebuvo peržiūrėtas iš esmės. VSDF valdyba 2014 m. kovo 6 d. raštu Nr. (6.5)I-2098 ir 2014 m. balandžio 3 d. raštu Nr. (6.5) I-3182 aiškiai nurodė, kad nenagrinėja jai pateiktų skundų dėl neteisėtai sumažintos senatvės pensijos dalies grąžinimo, šį atsisakymą pagrįsdama Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDF Valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu.

Dėl įvardytų priežasčių teismas nepripažino, jog P. R. J. ginčo klausimu pasinaudojo privaloma išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka, todėl pareiškėjo skundą atsisakyta priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytu pagrindu, t. y. kaip paduotą nesilaikius įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Pareiškėjui išaiškinta, kad tik VSDF valdybai priėmus sprendimą, kuriuo ginčas dėl VSDFV Kauno skyriaus veiksmų, sumažinant pareiškėjo senatvės pensiją būtų išnagrinėtas iš esmės, ir pareiškėjui nesutinkant su šiuo VSDF valdybos sprendimu, jis įgytų reikalavimo teisę kreiptis į Kauno apygardos administracinį teismą dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi praktikos, jog nesutinkant su VSDF valdybos sprendime konstatuota aplinkybe, jog praleistas trejų metų kreipimosi terminas, ar šiai institucijai minėto termino neatnaujinus, tokį sprendimą galima skųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui (pvz.: nutartys administracinėse bylose Nr. AS520-789/2013, AS552-717/2013) (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 5 d., ABTĮ 19 str. 1 d.).

III. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 19 d. nutartį ir perduoti klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjas nurodo, kad vadovaujantis 2009 m. gruodžio 9 d. priimto Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis neturėjo teisės kreiptis nei į atsakovą, nei į trečiąjį suinteresuotą asmenį, kadangi valstybėje buvo susidariusi itin sunki ekonominė padėtis ir remiantis šio įstatymo nuostatomis bet koks pareiškėjo prašymas būtų buvęs atmestas. Minėto įstatymo nuostatos buvo pripažintos netekusios galios tik 2012 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XI-2195. Nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo jokių sprendimų dėl senatvės pensijos sumažinimo nepriėmė ir pareiškėjo apie tai neinformavo, tik 2011 m. kovo 21 d. sprendimais Nr. C-5878, Nr. 10.33 C-5879 informavo, kad pensija nebus mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis. Atsakovas 2014 m. vasario 26 d. raštu informavo pareiškėją, kad jo prašymas pagal kompetenciją persiunčiamas nagrinėti VSDF valdybai. Šio sprendimo pareiškėjas teigia neskundęs, kaip nesukeliančio jokių teisinių pasekmių. Pažymi, kad praėjo jau treji metai po Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, tačiau jokių įstatymų dėl nevienodai sumažintos senatvės pensijos dalies grąžinimo nėra priimta. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014), kurioje pažymėta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, nors ir konstatavo, kad pareiškėja skundą padavė praleidusi terminą, dėl ko nurodė, kad atsisako jį nagrinėti, tačiau tuo pačiu išreiškė savo poziciją ir valią dėl pareiškėjos keliamo ginčo, kas leidžia konstatuoti, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Atsižvelgdamas į nurodytą praktiką pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai užkirto pareiškėjui kelią į teisminę gynybą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai). Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (inter alia Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Kaip yra pažymėjęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, teisminiam procesui taikomi teisingumo, viešumo ir spartumo standartai iš tiesų tampa beverčiai, jeigu teisminis procesas apskritai nėra pradedamas. Vargu, ar galima kalbėti apie teisinės valstybės principą, jeigu apskritai nėra įgyvendinama teisė kreiptis teisminės gynybos (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1975 m. sausio 21 d. sprendimo Golder prieš Jungtinę Karalystę, 34–36 par., Series A, Nr. 18).

Konstitucinis Teismas, aiškindamas prieinamos ir veiksmingos teisminės gynybos turinį, savo jurisprudencijoje taip pat yra nurodęs, jog teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai).

Pareiškėjas kelia ginčą dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies už 2010–2011 metus, kurios jis negavo dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies, numačiusios valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas dydžio ribojimą asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, taikymo.

Nagrinėjamam ginčui taikytinų teisės normų aiškinimo aspektu itin aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr.AS520-789/2013, taip pat LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Šiose LVAT nutartyse išdėstytos teisės aiškinimo taisyklės, kurios reikšmingos sprendžiant ginčus dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų mokėjimo, susijusius su šios rūšies pensijų nepriemokų susidarymu taikant Laikinąjį įstatymą.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnis (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustato, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka.

Nuostatos dėl Fondo administravimo įstaigų sprendimų ir veiksmų apskundimo įtvirtintos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnyje, kurio 2 dalis (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustato skundų Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) padavimo terminus, inter alia kad skundai dėl sprendimų pensijų skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas; taip pat nustatyta, kad skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas; skundų nagrinėjimo tvarką Fondo valdyboje nustato Fondo valdybos direktorius.

Pažymėtina, jog iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 1 dalis nustatė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai; skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, o pagal šio straipsnio 2 dalį, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalis (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija, galiojusi tiek iki 2013 m. sausio 1 d., tiek ir po 2013 m. sausio 1 d.) nustato, jog draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai; Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.

Išplėstinė teisėjų kolegija, sistemiškai įvertinusi nurodytas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatas, konstatavo, jog ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Būtent taip minėtos įstatymų nuostatos yra aiškinamos naujausioje LVAT praktikoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartys administracinėse bylose AS143-143/2015, Nr. AS146-774/2014, Nr. AS602-716/2013, AS438-818/2013, AS502-849/2013, 2013 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-813/2013 ir kt.).

Atsižvelgus į nurodytas įstatymų nuostatas, LVAT praktiką ir įvertinus pareiškėjo skundo turinį, konstatuotina, jog pareiškėjo keliamam ginčui spręsti įstatyme yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kurios pareiškėjas turėjo laikytis. Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje, šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, gavęs VSDFV teritorinio skyriaus 2014 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. (10.1)S-9960, kuriame pateikti duomenys apie senatvės pensijos perskaičiavimą 2010-2011 metais taikant Laikinąjį įstatymą, 2014 m. vasario 13 d. prašymu kreipėsi į VSDFV teritorinį skyrių, kuris šį prašymą persiuntė nagrinėti pagal kompetenciją Fondo valdybai. Fondo valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjo 2014 m. vasario 13 d. ir 2014 m. vasario 17 d. prašymus, 2014 m. kovo 6 d. ir 2014 m. balandžio 3 d. sprendimais nurodė, kad pareiškėjo prašymai paduoti praleidus įstatymu nustatytą terminą, kartu nustatydama pareiškėjui terminus iki 2014 m. kovo 21 d. (2014-03-06 sprendimu Nr. (6.5) I-2098 nustatytas terminas) ir iki 2014 m. balandžio 30 d. (2014-04-03 sprendimu Nr. (6.5) I-3182 nustatytas terminas) pateikti įrodymus (Ginčų nagrinėjimo taisyklių 31 punktas), sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, paaiškindama, kad tokiu atveju skundo priėmimo klausimas bus nagrinėjamas iš naujo. Pareiškėjas prašymo Fondo valdybai dėl praleisto termino atnaujinimo neteikė, o 2015 m. kovo 17 d. padavė skundą teismui.

Pažymėtina, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013, atsižvelgdama į šį iš įstatymo kylantį imperatyvą, pasisakė ir išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos baigtumo aspektu. Akcentavo, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalį, Fondo valdyba, išnagrinėjusi skundą, priima dėl jo sprendimą iš esmės, t. y. gali skundą patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Minėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, be kita ko, pažymėta, kad nesant išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo institucijos sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas pasinaudojo privaloma išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Iš VSDFV sprendimų turinio matyti, kad pareiškėjas pradėjo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūrą, tačiau klausimas dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus veiksmų pagrįstumo ir teisėtumo nebuvo išnagrinėtas iš esmės. Šiuose sprendimuose ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija nepasisakė dėl ginčo esmės (pasisakė tik dėl termino paduoti skundą praleidimo), todėl vertinti šiuos Fondo valdybos sprendimus kaip pasinaudojimą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra nėra pagrindo (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį Nr. A143-816/2014, taip pat LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. rugpjūčio 8 d. Nr. A146-710/2014, 2014 m. lapkričio 26 d. Nr. A822-1420/2014, 2014 m. lapkričio 26 d. Nr. A822-1229/2014, 2015 m. sausio 7 d. Nr. A-30-822/2015, 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-169-143/2015 ir kt.).

Šiuo atveju nėra pagrindo remtis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 pateikta išvada, kad Fondo valdyba iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą, nors ir nepriėmė jokio sprendimo, kuris suteiktų pareiškėjui teisę jį ginčyti, kadangi nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo paminėtos bylos faktinių aplinkybių. Nagrinėjamu atveju Fondo valdyba savo sprendimuose neišreiškė valios dėl pareiškėjo keliamo ginčo esmės, tik nurodė, kad pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą ir pasiūlė jam pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą.

Papildydamas atskirąjį skundą pareiškėjas nurodė, kad gavęs pirmosios instancijos teismo nutartį dar kartą prašymais kreipėsi į Fondo valdybos Kauno skyrių ir Fondo valdybą, prašydamas grąžinti neteisėtai sumažintos pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (5 637,02 Eur). Fondo valdybos Kauno skyrius persiuntė nagrinėti pareiškėjo prašymą Fondo valdybai, kuri 2015 m. balandžio 10 d. sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl pensijos grąžinimo kaip pakartotinį. Pareiškėjas mano, kad tokiu būdu jam neteisėtai yra užkertamas kelias kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.

Teisėjų kolegija dar kartą atkreipia pareiškėjo dėmesį, kad įstatymų leidėjas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi VSDFV direktoriui suteikė įgaliojimus nustatyti skundų nagrinėjimo tvarką. Vykdydamas įstatymų leidėjo pavedimą, VSDFV direktorius patvirtino Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisykles. Šių Taisyklių 31 punkte nurodyta, kad jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per Fondo valdybos nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba Fondo valdybos direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas. Atsižvelgusi į nurodytą teisės normą, teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjas VSDFV kompetencijai priskyrė teisę atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija akcentuoja, kad termino atnaujinimo klausimas turi būti sprendžiamas neteisminėje institucijoje, vykdančioje viešojo administravimo funkcijas. Fondo vadyba savo sprendimuose (2014 m. balandžio 3 d. sprendime Nr. (6.5) I-3182 ir 2014 m. kovo 6 d. sprendime Nr. (6.5) I-2098) buvo išaiškinusi pareiškėjui galimybę teikti įrodymus, pateisinančius termino praleidimą, tačiau pareiškėjas šia teise nepasinaudojo ir neprašė atnaujinti praleistą terminą.

Iš pareiškėjo pateikiamų argumentų galima spręsti, jog jis nesutinka su Fondo valdybos išvada, jog yra praleidęs terminą skųsti sprendimą dėl sumažintos pensijos mokėjimo. Tokiu atveju Fondo valdybos 2014 m. balandžio 3 d. sprendimui Nr. (6.5) I-3182 ir 2014 m. kovo 6 d. sprendimui Nr. (6.5) I-2098 apskųsti turi būti taikoma Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 5 dalis, kurioje nustatyta, kad VSDFV sprendimai ir veiksmai (neveikimas) (išskyrus numatytus šio straipsnio 4 dalyje) gali būti skundžiami Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai arba teismui ABTĮ nustatyta tvarka, tačiau pareiškėjas skundo teismui dėl minėtų sprendimų panaikinimo nereiškė.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus pagrįstai ir teisingai nustatė, kad pareiškėjas nepasinaudojo privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, nes pareiškėjo skundo procedūra nėra baigta, todėl skundžiama Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 19 d. nutartis iš esmės yra teisėta ir pagrįsta, o jos panaikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. R. J. atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė