A-764-525/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-764-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01386-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Kauno tiltai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Kauno tiltai“ skundą atsakovams Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, dėl leidimų dalių panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Kauno tiltai“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. kovo 28 d. išduotų leidimų gaminti elektros energiją Nr. LG-1352, Nr. LG-1353 ir Nr. LG-1354 dalis, kuriomis nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis;

2) įpareigoti Ministeriją 2013 m. kovo 28 d. leidimuose gaminti elektros energiją Nr. LG-1352, Nr. LG-1353 ir Nr. LG-1354 nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis;

3) priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Ministerijos, 19 393,49 Lt turtinei žalai atlyginti.

Taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašant ištirti Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 6 straipsnio nuostatos „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“ ta apimtimi, kuria ji taikoma ir tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Paaiškino, kad Bendrovė 2012 m. spalio 12 d. gavo Ministerijos išduotą leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą (toliau – ir Leidimas plėsti) Nr. LP-2575, 2012 m. spalio 18 d. gavo Leidimą plėsti Nr. LP-2718 ir 2012 m. spalio 22 d. – Leidimą plėsti Nr. LP-2841 pastatant ir įrengiant saulės elektrines, kurių instaliuota galia – 0,03 MW, projektinė metinė elektros energijos gamyba – 27 000 kWh. 2013 m. kovo 28 d. Ministerija pareiškėjui išdavė leidimus gaminti elektros energiją Nr. LG-1352, Nr. LG-1353 ir Nr. LG-1354 (toliau – ir Leidimai gaminti) elektrinėse, kurių įrengtoji galia – 0,02989 MW.

Leidimuose gaminti pažymėta, kad jie yra išduoti Leidimo plėsti pagrindu. Be to, šių leidimų dalyje „Leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygos“ yra nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka. Pareiškėjas Leidimus plėsti gavo 2012 m., vadovaujantis tuometinės 2012 m. birželio 21 d. redakcijos Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Įstatymas, AIEĮ), galiojusios nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2013 m. vasario 1 d., nuostatomis.

Pagrindines investicijas į saulės elektrines Bendrovė atliko ir plėtros darbus vykdė galiojant Įstatymo 2012 m. birželio 21 d. redakcijai. Leidimai gaminti buvo išduoti 2013 m. kovo 28 d., t. y. po Įstatymo 2013 m. sausio 17 d. redakcijos įsigaliojimo 2013 m. vasario 1 d. Įstatymo 2012 m. birželio 21 d. redakcijos 20 straipsnio 11 dalis nustatė, kad Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis visa elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, naudojančiose atsinaujinančius energijos išteklius privalomai superkama už nustatytą fiksuotą tarifą.

Pagal tos pačios Įstatymo redakcijos 20 straipsnio 4 dalies nuostatas, fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, kiekvieniems kalendoriniams metams nustatė Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir Komisija, VKEKK). Pagal Įstatymo 2012 m. birželio 21 d. redakcijos 20 straipsnio 12 dalį, atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti paramos schemą sudarančių skatinimo priemonių, nurodytų Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje, tame tarpe fiksuoto tarifo, taikymo tvarką ir sąlygas nustato Vyriausybė.

Nurodė, kad Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 827 (toliau – Aprašas), 6.1 punktas nustato, kad elektros energijos gamintojams, naudojantiems atsinaujinančius energijos išteklius, Įstatymo ir Aprašo nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas fiksuotas tarifas, kurį elektros energijos gamintojui ar gamintojų grupei nustato Komisija. Pagal Aprašo 8.2 punkto nuostatas, šis Komisijos nustatytas fiksuotas tarifas taikomas elektros energijos gamintojams, kuriems leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas nuo 2011 m. gegužės 24 d., kai elektrinių planuojama įrengti galia ne didesnė kaip 30 kW.

Aprašo 9 punkte nustatyta, kad Aprašo 8.2 punkte nurodytiems elektros energijos gamintojams taikomi leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo dieną galiojantys Komisijos nustatyti fiksuoti tarifai. Aprašo 14.1 punkte taip pat nustatyta, kad elektros energija superkama atitinkamam elektros energijos gamintojui ar jų grupei taikomais Komisijos nustatytais fiksuotais tarifais. Įstatymo 2012 m. birželio 21 d. redakcijos 20 straipsnio 7 dalyje buvo nustatyta, kad Komisijos teisė ir pareiga kiekvienais metais peržiūrėti fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams.

Šioje normoje taip pat buvo aiškiai nurodyta, kad peržiūrėti fiksuoti tarifai taikomi tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Įstatymo 2012 m. birželio 21 d. redakcijoje buvo įtvirtintas toks teisinis reglamentavimas, pagal kurį fiksuoto tarifo nustatymas buvo siejamas su leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo momentu. 2012 m. elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, galiojo 1,44 Lt/kWh fiksuotas tarifas, nustatytas Komisijos 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. O3-23.

Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojusios Įstatymo 2013 m. sausio 17 d. redakcijos 20 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį peržiūri fiksuoto tarifo didžiausius galimus dydžius, kurie yra taikomi tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Pagal aktualią Įstatymo redakciją fiksuoto tarifo nustatytas yra siejamas nebe su leidimo plėsti išdavimo momentu, bet su leidimo gaminti išdavimo momentu. Asmenims, iki 2012 m. gruodžio 31 d. pateikusiems prašymus išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybą ir iki 2012 m. sausio 31 d. negavusiems leidimo gaminti elektros energiją, yra taikoma Įstatymo 2013 m. sausio 17 d. redakcijos 20 straipsnio dalis, kai elektros energija iš gamintojo superkama 12 metų laikotarpiu tarifu, kuris galios leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną.

Nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d. elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia ne daugiau 30 kW, galiojo Komisijos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. O3-282 nustatytas fiksuotas tarifas – 1,25 Lt/kWh. Pabrėžė, kad pareiškėjui išduotuose Leidimuose gaminti yra nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Nors Leidimus plėsti Bendrovė gavo galiojant Įstatymo 2012 m. birželio 21 d. redakcijai, ir pagrįstai tikėjosi, kad jai 12 metų laikotarpiui nuo leidimų gaminti elektros energiją išdavimo dienos bus taikomas 2012 m. galiojęs 1,44 Lt/kWh fiksuotas tarifas, tačiau faktiškai pareiškėjui bus taikomas 1,25 Lt/kWh fiksuotas tarifas, galiojęs Leidimų gaminti išdavimo metu.

Tiesiogiai taikant Įstatymo 2013 m. sausio 17 d. redakciją ir pareiškėjui nustatant Leidimų gaminti išdavimo dieną galiojantį tarifą, įstatymas yra taikomas atgal, pakeičiant Įstatymo 2012 m. birželio 21 d. redakcijoje nustatytą reguliavimą. Pareiškėjui taikomas fiksuotas tarifas sumažinamas 0,19 Lt/kWh. Bendrovės įsitikinimu, Ministerija, išduodama Leidimus gaminti, privalėjo užtikrinti, jog juose būtų nustatytas Leidimų plėtrai išdavimo dieną galiojęs tarifas. Priešingu atveju, pažeidžiami teisės aktai ir pareiškėjo teisėti lūkesčiai bei interesai.

Pareiškėjo vertinimu, Pakeitimo įstatymo nuostatos galėjo būti pradėtos taikyti tik nuo 2013 m. vasario 1 d. ir negalėjo būti taikomos jokiems santykiams, susiklosčiusiems iki 2013 m. vasario 1 d. Ministerija, išduodama Leidimą gaminti ginčijamoje dalyje, neteisėtai jau susiklosčiusiems administraciniams teisiniams santykiams pritaikė Pakeitimo įstatymo nuostatas ir taip pažeidė konstitucinį lex retro non agit principą. Ginčijama Leidimo gaminti dalis taip pat pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo bei sąžiningumo principus.

Pareiškėjui gavus Leidimus plėsti, su kurių išdavimo momentu, pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, buvo siejamas elektros energijos supirkimo tarifo nustatymas, jam buvo sukurtas teisėtas lūkestis, jog, išpildžius nustatytas sąlygas, visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats tarifas. Būtent šis teisėtas lūkestis didžiąja dalimi ir suponavo pareiškėjo apsisprendimą įgyvendinti projektą ir atlikti didelės vertės investicijas. Tik žinodamas garantuotą elektros energijos supirkimo tarifą, asmuo gali vertinti savo būsimas investicijas, rengti verslo planą, kreiptis į finansų institucijas dėl energetikos projekto finansavimo ir kt.

Ministerijos Bendrovei išduoti Leidimai gaminti, pagal kuriuos energijos supirkimo tarifas buvo fiksuojamas Leidimų gaminti išdavimo dieną, lėmė tiek teisėtų lūkesčių, tiek teisinio tikrumo bei teisinio saugumo principų pažeidimą. Ministerija, išduodama pareiškėjui Leidimus gaminti, pagal kuriuos energijos supirkimo tarifas buvo fiksuojamas Leidimų gaminti išdavimo dieną, akivaizdžiai elgėsi nesąžiningai. Pareiškėjas paaiškino, jog patiria žalą negautų pajamų forma, kurią sudaro elektros energijos supirkimo tarifų skirtumas tarp Leidimų plėtrai ir Leidimų gaminti išdavimo momentu galiojusių tarifų, t. y. 0,19 Lt/kWh už kiekvieną saulės jėgainėje pagamintą ir visuomeniniam tiekėjui AB „Lesto“ parduotą elektros energijos kilovatvalandę.

Iki 2014 m. liepos 31 d. pareiškėjas savo saulės elektrinėse yra pagaminęs ir pardavęs 102 071 kWh elektros energijos, kas sudaro 19 393,49 Lt žalą negautų pajamų forma.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį skundą atmesti.

Nurodė, kad 2012 m. Ministerijai buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija, kuomet galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, tokiu būdu viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą Įstatymo (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Tokia susidariusi situacija galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – ir VIAP) lėšų poreikį, viršijantį 400 mln.

Lt., kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų. Pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, Įstatyme nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neturėjo galimybės įvertinti, numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta apie 16 tūkstančių prašymų statyti saulės elektrines, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, bei, kad tai turės tokią įtaką įrengtajai suminei galiai, sukels tokią grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą.

Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Komisijos nustatytu tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams, todėl šiais veiksmais būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai. Todėl Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Pakeitimo įstatymą. Atkreipė dėmesį, kad įstatymų leidyba yra išskirtinė Seimo prerogatyva, kurią riboja tik konstitucinės normos.

Priėmus Pakeitimo įstatymą, saulės elektrinių veikla nebuvo apribota, tik buvo nustatyta, kad Komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos.

Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika. Atsakant į pareiškėjo argumentą dėl žalos, pabrėžė, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, Ministerija, priimdama sprendimą dėl Leidimų gaminti išdavimo, veikė savo kompetencijos ribose. Nėra pagrindo konstatuoti jų neteisėtų veiksmų ar neveikimo pareiškėjo atžvilgiu. Nesant neteisėtų veiksmų, negali kilti civilinė atsakomybė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimu (II t., b. l. 121-128) pareiškėjo AB „Kauno tiltai“ skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad 2012 m. spalio 12 d. Ministerija pareiškėjui išdavė leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-2575, 2012 m. spalio 18 d. – Leidimą plėsti Nr. LP-2718 ir 2012 m. spalio 22 d. – Leidimą plėsti Nr. LP-2841 (t. 1, b. l. 47, 48, 49). Leidimu plėsti Nr. LP-2575 pareiškėjui suteikta teisė vykdyti veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Nurodyta, kad elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją; elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Leidimu reglamentuojamos veiklos pagrindiniai techniniai duomenys: elektrinės pavadinimas – AB „Kauno tiltai“ Palemono elektrinė, saulės elektrinė, 0,03 MW instaliuota galia, 27 000 kWh projektinė metinė elektros energijos gamyba. Leidimu plėsti Nr. LP-2718 pareiškėjui suteikta teisė vykdyti veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Nurodyta, kad elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją; elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Leidimu reglamentuojamos veiklos pagrindiniai techniniai duomenys: elektrinės pavadinimas – AB „Kauno tiltai“ Vievio elektrinė, saulės elektrinė, 0,03 MW instaliuota galia, 27 000 kWh projektinė metinė elektros energijos gamyba. Leidimu Nr. LP-2841 pareiškėjui suteikta teisė vykdyti veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Nurodyta, kad elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją; elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Leidimu reglamentuojamos veiklos pagrindiniai techniniai duomenys: elektrinės pavadinimas – AB „Kauno tiltai“ Kėdainių elektrinė, saulės elektrinė, 0,03 MW instaliuota galia, 27 000 kWh projektinė metinė elektros energijos gamyba. Pareiškėjas 2013 m. vasario 27 d. ir 2013 m. vasario 28 d. pateikė atsakovui prašymus gaminti elektros energiją (t. 1, b. l. 136, 146, 156). 2013 m. vasario 16 d., 2013 m. vasario 25 d. ir 2013 m. vasario 28 d. Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos išdavė pažymas, patvirtinančias, kad pareiškėjo saulės elektrinės yra sumontuotos, išbandytos ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojamos pagal paskirtį (t. 1, b. l. 141, 151, 161). 2013 m. kovo 28 d. pareiškėjai išduoti leidimai gaminti elektros energiją Nr. LG-1352, Nr. LG-1353 ir Nr. LG-1354, kuriais reguliuojamos veiklos sąlygos – vykdyti veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas.

Leidimuose nurodyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. (t. 1, b. l. 25, 26, 27).

Teismas vertino, jog nagrinėjamu atveju susidarė tokia situacija, kad pareiškėjui leidimai plėtoti elektros gamybos pajėgumus buvo išduoti remiantis teisiniu reglamentavimu, galiojusiu iki 2013 m. vasario 1 d., o leidimai gaminti elektros energiją – pagal pakeistą saulės energetikos reglamentavimą, galiojantį nuo 2013 m. vasario 1 d. Taigi, įsigaliojus Įstatymo pataisoms, nuo 2013 m. vasario 1 d. skatinimo kvotų paskirstymas buvo sustabdytas.

Atsižvelgęs į faktines bylos aplinkybes, jog dėl leidimo gaminti elektros energiją pareiškėjas kreipėsi 2013 m. kovo 8 d., šie leidimai jai buvo išduoti 2013 m. kovo 28 d., teismas nurodė, kad atsakovas pagrįstai vadovavosi leidimų gaminti elektros energiją išdavimo metu galiojusiomis įstatyminėmis nuostatomis ir Leidimuose nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutarimu ir vertino, jog remiantis teisiniu reglamentavimu, atsakovas neturėjo pagrindo leidimuose įtvirtinti nuostatos, kad elektros energijos supirkimui turi būti taikomi tarifai pagal leidimo plėtoti elektros energiją išdavimo datą, t. y. atsakovas neturėjo įstatyminio pagrindo vadovautis teisinio santykio atsiradimo metu negaliojusiomis teisės normomis. Šis teisės aktų aiškinimas nepažeidžia bendrojo teisės principo – įstatymas atgal negalioja (lex retro non agit), nes su Leidimų gavimo procesu susiję teisiniai santykiai iki 2013 m. vasario 1 d. nebuvo susiformavę, todėl negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius. Jokių išimčių tiems gamintojams, kurie leidimus plėsti elektros energiją gavo galiojant ankstesniam teisiniam reglamentavimui, teisės aktai nenustato. Teismo vertinimu, pagal Konstituciją Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, ir Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką (pagal savo kompetenciją) ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą. Seimas, turi diskreciją imtis būtinų priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą, kad būtų išvengta elektros energijos kainų didėjimo. Po Įstatymo įsigaliojimo atsinaujinančios energetikos plėtra tapo nedarni, prasidėjo platus saulės šviesos energijos elektrinių vystymas, kurios akivaizdžiai didina elektros energijos kainą vartotojams. Ministerijai buvo pateikti tūkstančiai prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus statant ne didesnės kaip 30 kW galios elektrines.

Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad jo teisėti lūkesčiai pažeisti, kadangi atliko didelės vertės investicijas tikėdamasis, kad pastačius elektrines ir gavus leidimus gaminti, visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats tarifas.

Pažymėta, kad verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui, tačiau vartotojas (elektros energijos) turi būti ginamas įstatymo papildomai, nes pastarasis yra silpnesnioji sandorio šalis. Įstatymo nuostatų pakeitimais įstatymų leidėjas siekė užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Iš Pakeitimo įstatymo aiškinamojo rašto matyti, kad nuo 2011 m. gegužės 24 d. elektrinėms iki 30 kW buvo išduoti 5199 leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, kurių suminė įrengtoji galia buvo lygi 151 MW. Suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 10 MW, elektros energijos tarifas vartotojams padidėtų 0,12 ct / kWh, pasiekus 100 MW – jis padidėtų iki 1,2 ct / kWh, pasiekus 200 MW – siektų net 2,4 ct / kWh ir t. t.

Taip pat pažymėta, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje byloje Nr. A143-2834/2013, kurioje pateiktas nagrinėjamai bylai aktualus taikytinų teisės normų aiškinimas, konstatavo, kad Įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir, kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Taigi, įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę sandorio šalį, šiuo atveju elektros energijos vartotoją, pakeitė Įstatymo nuostatas. Pareiškėjas, pasirinkęs tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat ir elektros energijos kainų pasikeitimus. Teismas su pareiškėjo argumentais dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo taip pat nesutiko. Pareiškėjas jau gavęs šiuos leidimus negalėjo pagrįstai tikėtis, kad turėdama leidimą gaminti elektros energiją elektrinėje pagaminta elektros energija galės prekiauti teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Tuo remdamasis teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo.

Teismas vertino, jog byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjo pastatytų saulės elektrinių tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė, įgydamas leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi, nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad Ministerijos Leidimai gaminti ginčijamosiose dalyse yra teisėti ir pagrįsti, priimti vadovaujantis jų išdavimo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, pagrįsti teisės aktais, todėl nėra teisinio pagrindo jų naikinti pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais, o taip pat įpareigoti Ministeriją Leidimuose gaminti nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimų plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Dėl prašymo priteisti turtinę žalą, teismas pažymėjo, kad ginčijamus Leidimus gaminti Ministerija priėmė, remdamasi jų išdavimo metu galiojančia Įstatymo redakcija, veikė savo kompetencijos ribose, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti jos neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjo atžvilgiu. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų, negali kilti civilinė atsakomybė. Be to, pareiškėjui skatinimo sistemos priemonių taikymas nebuvo visiškai panaikintas, fiksuotas tarifas taikomas dvylikos metų laikotarpiui (Įstatymo 20 str. 6, 7 dalys). Iš byloje esančių duomenų negalima teigti, kad pareiškėjo veikla apskritai tapo nuostolinga. Tuo remdamasis, teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl turtinės žalos atlyginimo ir plačiau dėl jų nepasisakė.

Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nurodyta, jog teismui nekyla abejonių dėl Pakeitimo įstatymo 6 straipsnio konstitucingumo, todėl prašymas netenkintinas.

Netenkinus skundo, nepriteistos ir bylinėjimosi išlaidos.

III. Pareiškėjas AB „Kauno tiltai“ pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 130-138), kuriuo prašo panaikinti 2014 m. rugsėjo 9 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti: panaikinti Ministerijos 2013 m. kovo 28 d. išduotų Leidimų gaminti dalis, kuriomis nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; įpareigoti Ministeriją 2013 m. kovo 28 d. Leidimuose gaminti nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės žalą, skaičiuojamą po 0,19 Lt/kWh už kiekvieną pareiškėjui AB „Kauno liftai“ priklausančių saulės elektrinių pagamintą ir parduotą elektros energijos kilovatvalandę laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 28 d. Leidimų gaminti priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Dėl lex retro non agit principo pažeidimo nurodo, kad Pakeitimo įstatymo nuostatos galėjo būti pradėtos taikyti tik nuo 2013 m. vasario 1 d. ir negalėjo būti taikomos teisiniams santykiams, susiklosčiusiems iki pastarosios datos. Teismo išvada, kad nauju teisiniu reguliavimu nebuvo įsiterpta į susiformavusius teisinius santykius nepagrįsta, prieita neįvertinus plėtros leidimų išdavimo fakto ir Pakeitimo įstatymo sukeliamų pasekmių. Sprendžiant dėl naujosios redakcijos Įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatos galimo retrospektyvaus poveikio esminę reikšmę turi ne gamybos leidimo išdavimo data, bet nustatymas, ar ji padarė poveikį teisiniams santykiams, susiklosčiusiems iki šios nuostatos priėmimo. Remiasi 2011 m. gegužės 12 d. Įstatymo 20 straipsnio 7 dalies redakcija, 2012 m. liepos 4 d. redakcijos Aprašu, daro išvadą, kad pareiškėjas jau 2012 metais buvo įgijęs teisę į 1,44 Lt/kWh dydžio fiksuotą tarifą, kuris jam turėjo būti taikomas 12 metų nuo gamybos leidimų išdavimo datos. Teisiniai santykiai, susiję su plėtros leidimų išdavimu, 2013 m. vasario 1 d. jau buvo neabejotinai susiformavę. Pakeitimo įstatymas turi retrospektyvinį poveikį pareiškėjo įgytų teisių apimčiai, nes vietoj 1,44 Lt/kWh dydžio fiksuoto tarifo yra taikomas 1,25 Lt/kWh tarifas. Argumentus dėl Įstatymo 20 straipsnio 6 dalies galimo retrospektyvaus poveikio patvirtina ir tai, kad Ministerija savo atsiliepime pripažino aplinkybę dėl Pakeitimo įstatymo grįžtamosios galios; Pakeitimo įstatymo aiškinamasis raštas, aiškiai deklaravęs, kad keičiamas reglamentavimas neturės retrospektyvių pasekmių; tai, jog abejonės dėl Pakeitimo įstatymo prieštaravimo lex retro non agit principui buvo išreikštos jau svarstant ir priimant įstatymo projektą. Teismas nepagrįstai leidimų plėsti ir leidimų gaminti išdavimo procesus laikė dviem atskirais tarpusavyje nesusijusiais procesais. Nesant leidimo plėsti (o vėliau neįvykdžius ir kitų teisės aktų nustatytų sąlygų) negali būti išduotas leidimas gaminti. Todėl leidimo gaminti gavimas laikytinas gavus leidimą plėsti susiformavusių santykių tąsa. Atitinkamai konstatavus, kad šie teisiniai santykiai įsigaliojus naujai Įstatymo redakcijai jau egzistavo, darytina išvada, kad nauju teisiniu reglamentavimu yra galimai pažeidžiamos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies, 70 straipsnio 1 dalies nuostatos bei lex retro non agit principas.

2) Dėl konstitucinio teisėtų lūkesčių principo pažeidimo pažymi, jog pareiškėjo teisėtus lūkesčius dėl 1,44 Lt/kWh dydžio fiksuoto tarifo taikymo lėmė ne kokios nors subjektyvios viltys ar verslo rizika (kurios, pavyzdžiui, galėtų būti siejamos su planuojamos pagaminti elektros kiekiais ir pan.), bet plėtros leidimo išdavimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas ir 2012 m. spalio mėnesį išduoti leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą, t. y. pareiškėjui, kaip ir kitiems elektros energijos gamintojams, įstatymo lygmeniu buvo sukurtas teisėtas lūkestis, jog saulės elektrinėje pagaminta elektros energija 12 metų bus superkama fiksuotu tarifu, kuris galiojo leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo metu.

Taip pat pabrėžia, jog atsinaujinančių išteklių plėtra, tame tarpe ir saulės energijos, iš esmės yra negalima be valstybės paramos priemonių (dėl technologijų brangumo, sudėtingumo, veiklos rizikingumo ir kt.). Todėl nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjui taikoma skatinimo priemonė (fiksuotas tarifas) būtų nesuderinama su viešuoju interesu ar vartotojų (ir elektros energijos vartotojų) teisėmis ir teisėtais interesais. Priešingai – Įstatymo 20 straipsnio 1 dalis numato, kad elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių yra viešuosius interesus atitinkanti paslauga.

Atsinaujinančių energetikos išteklų plėtra ir jų panaudojimas pats savaime yra viešasis interesas. Dėl teismo argumento, kad Įstatymo pakeitimas grindžiamas siekiu užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui, atkreipti dėmesį, kad Pakeitimo įstatymo pagrindinis tikslas buvo ne užkirsti kelią elektros energijos tarifo padidėjimui, bet apriboti mažųjų saulės elektrinių plėtrą (kiekybiniu aspektu), kuri, kaip pasekmė, turi įtakos elektros energijos tarifui, o ne mažinti patį tarifą. Pakeitimo įstatymas bei Pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas numatė eilę priemonių, skirtų „pažaboti“ mažųjų saulės elektrinių plėtrą.

Pareiškėjo įsitikinimu, fiksuoto tarifo dydis neturi įtakos jau įgyvendintų ar pradėtų įgyvendinti projektų užbaigimui (kiekybinis aspektas), todėl ši priemonė negali būti laikoma būtina ir proporcinga siekiamiems tikslams pasiekti. Taip pat pažymi, jog administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės ir nevertina administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, tad argumentai dėl galimo elektros energijos kainos padidėjimo neturi teisinės reikšmės nagrinėjant šį administracinį ginčą.

Nepaisant to, motyvas dėl galimo „ženklaus“ elektros energijos kainos didėjimo yra neparemtas jokiais objektyviais duomenimis, prielaidų pobūdžio ir prieštarauja elementariai logikai. Pažymi, jog net ir svarstant Pakeitimo įstatymo projektą valstybė oficialiai deklaravo teisėtų lūkesčių apsaugą. Nors valstybė turi teisę reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, tačiau tai nereiškia, kad reguliavimas gali būti vykdomas pažeidžiant konstitucinius lex retro non agit ir teisėtų lūkesčių principus, neišlaikant pamatinių teisėkūros reikalavimų.

Pažymi ir tai, jog Pakeitimo įstatyme nebuvo numatyta vėlesnė jo įsigaliojimo data ar protingas pereinamasis laikotarpis.

3) Pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestas formaliai, konstatavus, kad nagrinėjamu atveju nėra vieno iš būtino civilinės atsakomybės elemento – neteisėtų veiksmų, netyrus ir nevertinus skundo argumentų dėl visų civilinės atsakomybės sąlygų. Pareiškėjo vertinimu, akivaizdu, kad neteisėtos gamybos leidimo dalies priėmimas yra pakankama sąlyga kvalifikuoti esant Ministerijos ir Lietuvos valstybės neteisėtus veiksmus, todėl tenkinus pirmuosius du skundo reikalavimus, turėtų būti tenkinamas ir reikalavimas dėl žalos atlyginimo.

4) Prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą atmestas nenurodžius jokių motyvų, kodėl teismui nekilo abejonių dėl Pakeitimo įstatymo 6 straipsnio konstitucingumo.

Atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 143-153) prašo palikti pirmosios instancijos teismo spendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia šiuos argumentus:

1) Seimas 2013 m. sausio 17 d. AIEĮ pakeitė siekdamas stabilizuoti bei reglamentuoti situaciją susidariusią elektros gaminamos iš saulės energijos srityje. 2013 m. spalį saulės elektrinių įrengtoji suminė galia, asmenims realizuojant iki 2012 m. gruodžio 31 d. pradėtus projektus, pasiekė 69 MW (iš jų 51 MW – elektrinės iki 30 kW galios). Tai reiškia, kad AIEĮ tikslas jau yra viršytas septynis kartus. Dėl šios aplinkybės, vertinant pagal tarifą, nustatytą VKEKK 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 03-23 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2012 metams“, elektros kaina vartotojams papildomai galėjo padidėti apie 0,7 ct. už 1 kWh.

VKEKK 2013 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 03-442 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų ir kainų 2014 metams nustatymo“ nustatė VIAP lėšas 2014 metams elektros energetikos įmonėms, teikiančioms VIAP – elektros energijos gamintojams už pagamintą ir į tinklus patiektą elektros energiją, naudojant atsinaujinančius energijos išteklius – 201,724 mln. Lt. VKEKK Dujų ir elektros departamento elektros skyriaus 2013 m. spalio 10 d. pažymos Nr. 05-358 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų ir kainų 2014 metams nustatymo“, į kurią atsižvelgė VKEKK priimdama pastarąjį nutarimą, 2 lentelėje yra išskirtos elektros energijos, pagamintos, naudojant saulės energijos išteklius, ir patiektos į tinklus, VIAP lėšos 2014 metams – 61.284 mln.

Lt. Palyginimui, 2013 metams buvo planuojama 7.146 mln. Lt elektros energijos, pagamintos, naudojant saulės energijos išteklius, ir patiektos į tinklus, VIAP lėšų. VKEKK nustatytos elektros energijos, pagamintos, naudojant saulės energijos išteklius, ir patiektos į tinklus, VIAP lėšos 2014 metams – 61.284 mln. Lt, šešis kartus viršijančios sumą numatytą remiantis AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.), patvirtina, jog buvo būtina priimti Pakeitimo įstatymą, kurio nuostatos nevaržo asmenų teisių labiau negu reikia AIEĮ (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintiems tikslams pasiekti, taip pat patvirtina, kad atsakovo paskaičiavimai dėl VIAP lėšų poreikio ir elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimo nėra hipotetiniai.

Atsižvelgiant į AIEĮ 1 straipsnio 2 dalį, darytina išvada, kad užkertant kelią neribojamam mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, suminės galios didėjimui yra užtikrinama viešojo intereso apsauga. Šiuo atveju viešasis interesas – neprognozuojamo suminės galios didėjimo bei kaip pasekmės – neprognozuojamo, nekontroliuojamo, nevaržomo VIAP lėšų poreikio didėjimo apribojimas teisinėmis, teisingomis priemonėmis. Be to, priėmus Pakeitimo įstatymą, saulės elektrinių veikla nebuvo apribota, tik buvo nustatyta, kad VKEKK ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos.

Priimdamas Pakeitimo įstatymą, Seimas proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam, neteisingam didinimui. Pakeitimo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, konkrečių tarifų dydžių, tad negalima tvirtinti, kad dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjas galimai patyrė ar patirs nuostolius.

2) Priimdamas sprendimą teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, kurioje buvo išnagrinėtas apeliacinis skundas, grindžiamas iš esmės tokiais pačiais argumentais ir aplinkybėmis, kuriomis remiasi pareiškėjas šioje byloje. Nagrinėjamoje byloje, kaip ir minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje, nėra duomenų, kad skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu buvo visiškai panaikintas, byloje taip pat nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Tai patvirtina apelianto teismui pateiktos elektros energijos pardavimo AB „LESTO“ PVM sąskaitos faktūros, kuriose yra apskaičiuojama pareiškėjui mokama dalis pagal parduodamos elektros rinkos kainą ir mokama dalis – skatinimo VIAP lėšos. Todėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti, galimai susidarysiančią per 12 metų, žalą įvykdymas, prieštarautų Konstitucinio Teismo išaiškinimui, kad tarp Konstitucijoje įtvirtintų vertybių yra pusiausvyra, kad nė vienos Konstitucinės nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio teisinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtintų vertybių pusiausvyra, Konstitucijos 46 straipsniui. Valstybės valdžios institucijų aktai, priimti vadovaujantis bei įgyvendinant Konstitucijos 46 straipsnio 3 ir 5 dalis, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 49 straipsnio 1 dalį, negali būti pripažinti neteisėtais. Minėtoje byloje pasisakyta ir dėl Pakeitimo įstatymo retrospektyvaus taikymo. Šioje byloje pareiškėjas remiasi tais pačiais teisės aktais, kuriais buvo remiamasi administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, todėl atsakovas taip pat nemato pagrindo manyti, kad šie teisės aktai prieštarauja Konstitucijai. Pažymėta, kad analogiškais motyvais pateikto kreipimosi į Konstitucinį Teismą, Konstitucinis Teismas 2014 m. birželio 18 d. sprendimu nepriėmė.

3) AIEĮ buvo įgyvendinta 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarnybos Direktyva 2009/28/EB „Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB“ ir kiti Europos Sąjungos teisės aktai.

4) Pasisakydamas dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo remiasi ESTT sprendimais.

5) Pažymi, kad pareiškėjo fotovoltinės saulės elektrinės buvo pripažintos atitinkančiomis projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei galimomis naudoti pagal paskirtį jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui. Įstatymo (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) galiojimo metu pareiškėjo fotovoltinės saulės elektrinės neatitiko elektrinės apibrėžimo nustatyto Įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje. Įstatymo (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 20 straipsnio 7 dalies galiojimo metu pareiškėjas elektrinių, kurioms išduoti Leidimai gaminti, iš viso neturėjo, tad pastaroji įstatymo norma jo atžvilgiu negalėjo būti taikoma, jis neįgijo teisės į fiksuotą tarifą, jo teisės nebuvo pažeistos.

6) Dėl žalos atlyginimo nurodo, kad byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių prašomos atlyginti turtinės žalos dydį ir faktą, t. y. objektyviais faktiniais duomenimis pagrįstų skaičiavimų apie prašomos atlyginti turtinės žalos dydį, duomenų apie saulės elektrinėje pagamintą, parduotą elektros energiją. Elektros energijos jėgainės, naudojančios saulės energiją – naujas reiškinys Lietuvoje, šiuo metu atsakovui nėra žinomi objektyvūs, patikimi šaltiniai, nurodantys elektros energijos jėgainių, naudojančių saulės energiją elektros gamybos pajėgumus, jų ilgaamžiškumą. Pareiškėjas nepateikė saulės elektrinės dokumentų, nurodančių kada ir kur yra pagamintos šios elektrinės dalys, pirkimo, planavimo dokumentų, įrangos kokybę užtikrinančių dokumentų. Pareiškėjui iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo neįgijus teisės į fiksuotą tarifą, negalimas nuostolio apskaičiavimas pateiktas pareiškėjo skunde ir objektyviai nuostolio susidarymas. Neįsigaliojus Pakeitimo įstatymui, pareiškėjas nebūtų įgijęs daugiau teisių negu turi dabar. Apibendrinant nurodo, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad dėl Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo patyrė nuostolius, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus, kad teisinės valstybės, proporcingumo principai šiuo atveju pažeisti. Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, veikė savo kompetencijos ribose (Konstitucijos 46 str. 3 d. 5 d.), todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti jo neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjo atžvilgiu. Nesant civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtinų elementų – žalos ir neteisėtų veiksmų – negali kilti civilinė atsakomybė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui išduotų Leidimų gaminti elektros energiją turinio teisėtumo ir pagrįstumo bei žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su neteisėtais Energetikos ministerijos veiksmais priimant Leidimus gaminti, priteisimo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra nagrinėjęs bylų, kuriose buvo keliami leidimo gaminti elektros energiją turinio teisėtumo ir pagrįstumo klausimai, pareiškėjams savo reikalavimus grindžiant teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų bei principo lex retro non agit pažeidimais tuo aspektu, jog leidimuose gaminti elektros energiją pritaikytas pasikeitęs teisinis reguliavimas atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje.

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo taikytino ir administraciniams teismams (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), ABTĮ 13 straipsnio nuostatas, sprendžiant šią bylą reikšmingas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktas teisės aiškinimas.

Pastarojoje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija, aptarusi ginčui aktualius teisinio reguliavimo pokyčius atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje, remdamasi Konstitucinio Teismo doktrina, įvertinusi Pakeitimo įstatymo travaux preparatores, atsižvelgdama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-241/07), priėjo prie išvadų, jog: „Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą.

Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą.

Todėl, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą).

Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2012 m. spalio 12 d. Energetikos ministerija pareiškėjui išdavė leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-2575, 2012 m. spalio 18 d. – Leidimą plėsti Nr. LP-2718 ir 2012 m. spalio 22 d. – Leidimą plėsti Nr. LP-2841 (I t., b. l. 47, 48, 49). Leidimais plėsti pareiškėjui suteikta teisė vykdyti veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Nurodyta, kad elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją; elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Leidimu reglamentuojamos veiklos pagrindiniai techniniai duomenys: saulės elektrinė, 0,03 MW instaliuota galia, 27 000 kWh projektinė metinė elektros energijos gamyba. 2013 m. vasario 27 d. ir 2013 m. vasario 28 d. pareiškėjas Energetikos ministerijai pateikė prašymus gaminti elektros energiją (I t., b. l. 136, 146, 156). 2013 m. vasario 25 d., 2013 m. vasario 26 d. ir 2013 m. vasario 28 d. Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos išdavė pažymas, patvirtinančias, kad pareiškėjo saulės elektrinės yra sumontuotos, išbandytos ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojamos pagal paskirtį (I t., b. l. 141, 151, 161). 2013 m. kovo 28 d. pareiškėjui išduoti leidimai gaminti elektros energiją Nr. LG-1352, Nr. LG-1353 ir Nr. LG-1354, kuriais reguliuojamos veiklos sąlygos – vykdyti veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Leidimuose nurodyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. (I t., b. l. 25, 26, 27).

Pareiškėjas teigia, jog Leidimus plėsti gavęs 2012 m. spalio mėnesį, t. y. galiojant 2012 m. birželio 21 d. Įstatymo redakcijai, tikėjosi, kad jam 12 metų laikotarpiu nuo leidimų gaminti elektros energiją išdavimo dienos bus taikomas 2012 metais galiojęs 1,44 Lt/kWh fiksuotas tarifas, tačiau dėl Įstatymo pakeitimo pareiškėjui priklausantis fiksuotas tarifas sumažintas iki 1,25 Lt/kWh.

Byloje yra 2013 m. rugpjūčio 26 d. tarp pareiškėjo AB „Kauno tiltai“ ir AB „Lesto“ sudaryta Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartis 80000/231908 (II t., b. l. 9-16), kurioje nustatyta 1,25 Lt/kWh elektros energijos supirkimo kaina. Pareiškėjas, kaip matyti iš į bylą pateiktų PVM sąskaitų faktūrų (II t., b. l. 17, 19, 21, 23, 25, 27, 29, 31, 33, 35, 37, 39, 41), minėtos sutarties pagrindu parduoda (sąskaitos išrašytos už 2013 m. balandžio – 2014 balandžio mėnesius) AB „Lesto“ elektros energiją, pagamintą naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, už sutartyje nurodytą kainą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste svarbu, jog skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jam taikomas dvylikos metų laikotarpiu (Įstatymo 20 str. 6, 7 d.). Vertintina, jog pareiškėjas vykdo veiklą, ji nėra nutraukta, pareiškėjas iš jos gauna pajamas. Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytų saulės elektrinių tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti interesų, kurių jis siekė įgydamas leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Kitaip sakant, teisėjų kolegijos nuomone, naginėjamu atveju tarifų dydžių koregavimu, jį sumažinant 19 ct/kWh, nebuvo paneigta pareiškėjo įgytos teisės esmė, proporcingumo principas nebuvo pažeistas.

Dėl pareiškėjo akcentuojamo retrospektyvaus naujos redakcijos Įstatymo 20 straipsnio 6 dalies veikimo, pažymėtina ir tai, jog Įstatymo 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus Leidimus gaminti elektros energiją. Šie leidimai pareiškėjui, minėta, išduoti 2013 m. kovo 28 d., t. y. jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui. Todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai. Pažymėtina jog tokios pozicijos laikytasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013.

Dėl nurodytų argumentų, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimų, susijusių su Leidimų gaminti elektros energiją dalių panaikinimu ir jų koregavimu, nustatant, kaip reikalauja pareiškėjas, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui buvo pateikęs ir prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 straipsnio nuostata „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“ ta apimtimi, kuria ji taikoma ir tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, atitinka Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Taigi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012).

Taigi, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) nesuderinamumo su Konstitucija.

Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje nustatytos aplinkybės, aukščiau pateiktas jų vertinimas ir minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, pateiktas taikytinų teisės normų aiškinimas pašalina pareiškėjo keliamas abejones dėl jo nurodytos Pakeitimo įstatymo nuostatos galimo prieštaravimo Konstitucijai ir teisinės valstybės principui. Nesant pagrindo manyti, kad bylai aktualus teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai, pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Energetikos ministerijos, turtinę žalą, pažymėtina, jog žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio pirmoji dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 2- 4 dalys).

Pastarojoje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus, pareiškėjui turėtų būti kompensuota realiai patirta žala, kuri yra priežastiniame ryšyje su atsakovo neteisėtais veiksmais.

CK 6.247 straipsnyje numatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pažymėtina, kad žalos atsiradimo dėl valstybės institucijų ir/ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų fakto bei priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytos žalos ir valdžios institucijos neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, kuris kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, t. y. pareiškėjui (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2011 m. kovo 30 d. Nr. A444-669/2011;2013 m. lapkričio 4 d. Nr. A520-1673/2013; 2011 m. lapkričio 21 d. Nr. A525-3063/2011 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, minėta, pareiškėjas žalos atsiradimą sieja su neteisėtais Energetikos ministerijos veiksmais priimant Leidimus gaminti. Teigia, jog akivaizdu, kad neteisėtos gamybos leidimo dalies priėmimas (pirmieji du skundo reikalavimai) yra pakankamas pagrindas kvalifikuoti esant Energetikos ministerijos ir Lietuvos valstybės neteisėtus veiksmus.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Įstatymo leidėjo – Lietuvos Respublikos Seimo, ar Seimo narių veiklos tyrimas nėra priskirtas administracinių teisimų kompetencijai (ABTĮ 16 str. 2 d.). Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas). Tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui konstatavus, kad konkretus byloje taikytinas įstatymas prieštarauja Konstitucijai, galėtų būti sprendžiama dėl valstybės pareigos atlyginti žalą, kurią asmuo patyrė dėl įstatymu nustatyto Konstitucijai prieštaraujančio teisinių santykių reglamentavimo.

Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai yra galiojantys, todėl konstatuoti, kad Energetikos ministerijos veiksmai priimant Leidimus gaminti, atlikti vadovaujantis įstatymų nuostatomis, yra neteisėti, nėra pagrindo. Taigi nagrinėjamu atveju, nesant vienos iš privalomų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei negali būti taikoma civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį, skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo akcinės bendrovės „Kauno tiltai“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė