AS-213-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-213-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05122-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija: 63.3.1; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. vasario 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. A. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–8), prašydamas:

1) atnaujinti praleistą 3 metų terminą skundui paduoti;

2) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KAM) 2014 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 12-01-1892;

3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos KAM, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 1 208,42 Lt, kuri susidarė dėl taikytų Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 1 d. nutartimi (b. l. 15–17) netenkino pareiškėjo R. A. prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti R. A. skundą; nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais grąžino pareiškėjui.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas kelia ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, kuri jam laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. nebuvo išmokėta dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, konstatavo, kad ginčams dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, todėl suinteresuoti asmenys savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo galėjo apginti per trejų metų terminą. Išplėstinė LVAT teisėjų kolegija, nagrinėdama iš esmės analogiško pobūdžio bylą dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje (adm. byloje Nr. A444-2232/2013) konstatavo, kad reikalavimui dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo pareikšti taikomas trejų metų procesinis kreipimosi į teismą terminas, kurio eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos.

Nustatyta, kad pirmoji sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. Pareiškėjas skundą teismui paštu išsiuntė 2014 m. lapkričio 25 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą.

Pareiškėjas prašo atnaujinti praleistą trejų metų skundo padavimo teismui terminą ir paaiškina, kad jį praleido, nes nežinojo, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos jo pensijos ribojimui buvo taikytos. Apie savo teisių pažeidimą sužinojo Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą.

Remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi, taip pat LVAT praktika, pagal kurią terminas skundui paduoti asmeniui atnaujinamas tik tada, kai paduoti skundą jam sutrukdė konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios, konkrečioje teisinėje situacijoje jo pasirinkto elgesio modelio, ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą bei pateikti atitinkamus dokumentus ar įgyvendinti savo tikslus per atstovą arba turėjo įtakos jo valiai, pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti teisinę situaciją (LVAT 2012 m. sausio 6 d. nutartis adm. byloje Nr. AS822-61/2012; 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis adm. byloje Nr. TA858-62/2011), teismas įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kurios, jo manymu, sudarė pagrindą atnaujinti skundo teismui padavimo terminą, ir konstatavo, kad svarbių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą, nenustatyta. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriame Konstitucijai prieštaraujančiomis buvo pripažintos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, buvo priimtas 2012 m. vasario 6 d., oficialiai paskelbtas – 2012 m. rugsėjo 21 d. Nepaisant to, skundą teismui pareiškėjas padavė tik 2014 m. lapkričio 25 d., t. y. praėjus daugiau nei 4 metams nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos ir 2 metams nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos. Teismui nėra pateikti duomenys, kad egzistavo objektyvios kliūtys, trukdžiusios pareiškėjui anksčiau kreiptis į teismą. Pareiškėjo elgesys vertintinas kaip delsimas ginti savo pažeistas teises. Atsižvelgęs į išdėstytą, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nenurodė jokių nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą ir kurios galėtų būti pagrindu atnaujinti praleistą trejų metų procesinį terminą.

ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad teismas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu yra praleistas skundo padavimo terminas ir nėra pagrindo šį terminą atnaujinti. Atsižvelgus į tai, kad teismas nenustatė priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą, pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos KAM, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 1 208,42 Lt, kuri susidarė dėl taikytų Socialinių Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, atsisakytina priimti.

Pareiškėjas taip pat prašo panaikinti KAM 2014 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 12-01-1892. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, išaiškino, kad skundui dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo nėra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau į teismą asmuo gali kreiptis tik po to, kai tarp šalių yra kilęs ginčas, t. y. tik po to, kai kompetentingas subjektas, išmokantis valstybinę pensiją, atsisako išmokėti pensijos nepriemoką. Krašto apsaugos ministerijos sprendimas, kuriuo atsisakyta išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką, neprivalo būti ginčijamas, svarbu, kad tarp šalių būtų kilęs ginčas. Vadinasi, atsisakius priimti skundą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo, reikalavimo panaikinti KAM 2014 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 12-01-1892 nagrinėjimas netenka prasmės, nes teismas pareiškėjo teisių realiai apginti negalėtų (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėjas R. A. atskiruoju skundu (b. l. 19–22) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nutartį ir priimti naują.

Pareiškėjo teigimu, apie tai, kad jam paskirta pensija mažinta pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, sužinojo tik po to, kai gavo Krašto apsaugos ministerijos 2014 m. spalio 29 d. sprendimą, kuriuo atsakyta į jo 2014 m. rugsėjo 29 d. prašymą paskaičiuoti susidariusią pensijos nepriemoką nuo 2010 m. sausio 1 d. taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Apie galimą savo teisių pažeidimą pareiškėjas sužinojo Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą. Kad jo teisės pažeidžiamos pareiškėjas nežinojo pirmą sumažintos pensijos gavimo dieną, t. y. 2010 m. sausio mėn., nes manė, kad tai daroma pagal įstatymą. Po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo, t. y. kai išnyko pensijos mažinimo pagrindas, į teismą pareiškėjas nesikreipė, nes manė, kad pensijos nepriemoka bus grąžinta. Taigi, 3 metų terminas turėtų būti atnaujintas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nutartimi netenkintas pareiškėjo R. A. prašymas dėl termino kreiptis į teismą atnaujinimo ir ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu pareiškėjo skundą atsisakyta priimti. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su tokiu teismo sprendimu iš dalies nesutinka.

Iš pirmosios instancijos teismui pateikto skundo (b. l. 1–8) matyti, jog pareiškėjas teismo prašė panaikinti KAM 2014 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 12-01-1892 ir priteisti iš atsakovų neišmokėtos valstybinės pensijos dalį – 1 208,42 Lt, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821; atkreiptinas dėmesys, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., iš esmės yra dviejų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai (žr., pvz., LVAT 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-66-502/2015).

Pagal LVAT praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį adm. byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį adm. byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.

Kaip minėta, pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovų neišmokėtos valstybinės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas. Iš į bylą pateiktų Krašto apsaugos ministerijos „Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo R. A. 2010-2013 m. suvestinių duomenų“ (b. l. 11–12) matyti, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta tvarka pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimui taikyta laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.

Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4, 5 straipsnius buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmąją pagal Laikinojo įstatymo 4 bei 5 straipsnį sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos pareiškėjas kreipėsi 2014 m. lapkričio 25 d. (spaudas ant voko, b. l. 14), t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti.

Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius apribota valstybinė pensija pareiškėjui turėjo būti išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl akivaizdu, jog trejų metų procesiniai terminai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo pagrindu 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2014 m. lapkričio 25 d. dar nebuvo pasibaigę (pvz., LVAT 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje Nr. AS143-847/2014).

Konstatavus, kad pareiškėjas praleido 3 metų terminą reikalavimui dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos pareikšti, spręstinas klausimas dėl termino minėtam reikalavimui pateikti atnaujinimo. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, jog įstatymų leidėjas nesureguliavo pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimo klausimų; o paminėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje LVAT jurisprudencijoje. Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. LVAT 2014 m. spalio 22 d.nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Pareiškėjo teigimu, 3 metų kreipimosi į teismą terminą jis praleido dėl to, kad iki 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos nežinojo, kad jo pensija mažinta neteisėtai, o po minėto nutarimo priėmimo manė, jog susidaręs pensijų skirtumas bus išmokėtas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 konstatavo, kad „administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo.

Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą“. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas skundą teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo dienos (2012 m. rugsėjo 21 d.), procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas jau LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus beveik 1 metams.

Taigi, pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, tačiau skundo padavimas 2014 m. lapkričio 25 d., nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi ši nepagrįsto delsimo aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą reikalavimui dėl 2010 m. sausio 1 d.

– 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos pareikšti.

Apibendrinant išdėstytus motyvus ir atsižvelgiant į naujausią šios kategorijos bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (žr., administracines bylas Nr. AS-66-502/2015, Nr. AS-190-556/2015, Nr. AS-195-556/2015 ir kt.), nebūtų pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas pavėlavo kreiptis į teismą dėl 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. negautos valstybinės pensijos dalies išieškojimo dėl taikytų Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje. Kita vertus, kadangi pareiškėjo skundo atitikimo kitiems ABTĮ reikalavimams įvertinimas yra pirmosios instancijos teismo kompetencijos klausimas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, naikintina, o šios skundo dalies priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d., 148 str.).

Kita Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nutarties dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. A. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo R. A. skundo dalį, kuria prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 5 ir 15 straipsnių nuostatų taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., panaikinti ir perduoti šios skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė