A-552-371-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-371/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01062-2010-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. K. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Kauno skyriaus 2010 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. 8.54-638 „Dėl L. K. motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo“; 2) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2010 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. (11.1) I-4661 „Dėl motinystės (tėvystės) pašalpos“; 3) priteisti iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 6 565,26 Lt dydžio (neatskaičius mokesčių) motinystės (tėvystės) pašalpos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d.; 4) priteisti iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo (b. l. 54–68, 111).

Pareiškėja paaiškino, kad nuo 2008 m. spalio 7 d. iki 2009 m. vasario 9 d. jai buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos. Už šį laikotarpį 2008 m. spalio 23 d. pareiškėjai išmokėta 21 14,62 Lt dydžio motinystės pašalpa. VSDFV Kauno skyriaus 2009 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. 8.36-3704 pareiškėjai buvo paskaičiuota skirti 100 proc. buvusio kompensuojamojo uždarbio dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą, t. y. 7 459,06 Lt (atskaičius mokesčius 5 903,16 Lt) iki vaikui sueis vieneri metai ir skirti 85 proc. buvusio kompensuojamojo uždarbio dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą, t. y. 6 340,20 Lt (atskaičius mokesčius 5 019,26 Lt) iki vaikui sueis dveji metai.

Motinystės (tėvystės) pašalpa buvo skirta vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, iki vaikui sueis dveji metai, t. y. nuo 2009 m. vasario 24 d. iki 2010 m. lapkričio 18 d. VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 8.54-638 buvo perskaičiuota pareiškėjai paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa, dėl ko pašalpa sumažėjo nuo 6 340,20 Lt iki 5 245,99 Lt (neatskaičius mokesčių), t. y. 1 094,21 Lt/mėn. Pareiškėja 2010 m. liepos 8 d. kreipėsi į VSDFV su prašymu pateikti išsamią informaciją apie jai išmokėtos motinystės (tėvystės) pašalpos apskaičiavimą ir nurodyti, dėl kokių priežasčių nuo 2010 m. sausio 1 d. yra mokama mažesnė motinystės (tėvystės) pašalpa nei buvo mokėta iki tol.

Atsakovo sprendime nurodyta, jog motinystės (tėvystės) pašalpos dydis pasikeitė dėl to, jog nuo 2010 m. liepos 1 d. pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas) pakeistas kompensuojamojo uždarbio dydis ir procentinė jo išraiška apskaičiuojant motinystės (tėvystės) pašalpą. Perskaičiavus pareiškėjai priklausančios motinystės (tėvystės) pašalpos dydį nuo 2010 m. sausio 1 d., buvo pritaikytas 2009 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1771 patvirtintas 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydis – 1 170 Lt.

Pareiškėja mano, kad išėjusi vaiko priežiūros atostogų, ji turėjo pagrįstą teisėtą lūkestį į motinystės (tėvystės) pašalpas tokio dydžio, kurios galiojo pareiškėjai išeinant vaiko priežiūros atostogų, t. y. taikant draudžiamųjų pajamų dydį – 1 488 Lt. Pareiškėjai priklausanti motinystės (tėvystės) pašalpa dar kartą sumažinta nuo 2010 m. liepos 1 d., pakeitus kompensuojamojo uždarbio dydį ir sumažinus jo dydį procentais, apskaičiuojant motinystės (tėvystės) pašalpą. Pareiškėjos nuomone, Lietuvos Respublikos Seimas Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 10 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse, 16 straipsnio 4 dalyje įtvirtino nuostatas, prieštaraujančias konstituciniams teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, įstatymo negaliojimo atgal principams, Konstitucijos 23, 52 straipsniams.

Atsakovai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose (b. l. 70–72, 86–89) atsakovai paaiškino, kad pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpa buvo paskirta vadovaujantis tuo metu galiojusiu Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu (toliai – ir Įstatymas) bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatais. Atsižvelgiant į tai, kad vaiko priežiūros atostogos pareiškėjai suteiktos nuo 2009 m. vasario 24 d., vidutinis vienos dienos kompensuojamasis uždarbis, vadovaujantis Įstatymu ir Nuostatais, apskaičiuotas pagal draudžiamąsias pajamas, turėtas laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. sausio 31 d., yra 353,51 Lt (66 107,21 Lt : 187 d. d.). Įvertinęs minėto laikotarpio pareiškėjo draudžiamąsias pajamas VSDFV Kauno skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 19, 20, 21 straipsniais bei Nuostatų 43, 48, 58 punktais, 2009 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. 8.36-3704 L. K. paskyrė 7 459,06 Lt (353,51 × 21,1 d. d. × 100 proc.) per mėnesį motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaikui sueis vieneri metai ir 6 340,20 Lt (353,51 × 85 proc. × 21.10) motinystės (tėvystės) pašalpą mokamą kas mėnesį iki vaikui sukaks 2 metai. Nuo 2010 m. sausio 1 d. Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1771 patvirtintas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydis 1 170 Lt. Atsakovas 2010 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. / 8.54-638 perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą pagal pasikeitusį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį (maksimalus vienos dienos kompensuojamasis uždarbis yra 292,50 Lt (1170 × 5 : 20 d. d.)). Taip apskaičiuota maksimali mėnesio pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa iki vaikui sukaks 2 metai yra 5 245,99 Lt (292,50 × 21,1 × 85 proc.). Nuo šios sumos atskaičiavus 6 procentų privalomojo sveikatos draudimo įmoką (314,76 Lt) bei 15 procentų gyventojų pajamų mokestį (779,40 Lt, pritaikius 50 Lt papildomą neapmokestinamąjį pajamų dydį), VSDFV Kauno skyrius pareiškėjai mokėjo 4 151,83 Lt per mėnesį dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą. Pareiškėjos argumentai, kad pašalpa perskaičiuota neteisingai ir neteisėtai yra nepagrįsti. Pašalpa pareiškėjai perskaičiuota remiantis Laikinuoju įstatymu, atsakovai veikė įstatymo apibrėžtose ribose.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 9 straipsnio 2 dalimi. Pažymėjo, kad Laikinasis įstatymas galiojo iki 2011 m. gruodžio 31 d., t. y. pašalpos mokėjimo pareiškėjai laikotarpiu, todėl atsakovas privalėjo juo vadovautis, priimdamas ginčijamus administracinius aktus, kuriais buvo perskaičiuotas mokamos pašalpos dydis.

Teismas atsižvelgė į tai, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarime, kuriame buvo pasisakyta būtent dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, taikytų nagrinėjamu atveju, atitikties Konstitucijai, konstatuota galimybė valstybei esant sunkiai ekonominei padėčiai, proporcingai mažinti socialines išmokas.

Teismas pažymėjo, kad minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio 2 dalies, 10 straipsnio 3 dalies bei į poįstatyminius aktus perkeltos minėto įstatymo nuostatos ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad „šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis <...> nuo 2010 m. liepos 1 d. <...> motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“ tiek, kiek apima tokias paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo.

Kadangi ginčijamas sprendimas 2010 m. sausio 28 d. sprendimas Nr. 8.54-638 apima laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. liepos 1 d., teismas konstatavo, kad minėtos Konstitucinio Teismo nuostatos konkrečiu atveju netaikytinos, be to, atsakovas, priimdamas ginčijamą administracinį aktą, Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies norma nesivadovavo.

III. Pareiškėja L. K. apeliaciniame skunde (b. l. 139–143) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

Pareiškėja teigia, kad Kauno apygardos administracinis teismas nevertino jos skunde nurodytų argumentų ir dėl jų nepasisakė. Teismas nevertino, kad šiuo metu galiojančio Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio nuostatos nenumato teisės perskaičiuoti jau paskirtą pašalpą pasikeitus einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžiui, o šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad motinystės (tėvystės) pašalpų dydžių sumažinimas galioja tik naujai paskirtoms pašalpoms. Pareiškėjos nuomone, 2010 einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžio pakeitimas negali turėti įtakos jos motinystės (tėvystės) pašalpos dydžiui. Pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpa privalo būti apskaičiuota ir mokama pagal teisės aktus, kurie galiojo, kai pareiškėja išėjo nėštumo ir gimdymo atostogų (t. y. 2009 m.), nes išeidama atostogų ji turėjo pagrįstą teisėtą lūkestį tiek į motinystės, tiek į motinystės (tėvystės) tokio dydžio pašalpą.

Pareiškėjos nuomone, VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. gegužės 21 d. paaiškinimas, kuriuo vadovavosi Kauno apygardos administracinio teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vertintinas kaip Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo atsakovo pateikta interpretacija, kuri nesietina nei su pareiškėjos reikalavimo šioje byloje vertinimu, nei su pačiu Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu. Minėtoje Konstitucinio Teismo byloje ginčijamas teisinis reguliavimas, nustatytas Laikinojo įstatymo 9 straipsnyje, buvo aiškintas tik Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatų, kuriomis buvo įtvirtinta motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų apskaičiavimo tvarka, inter alia kompensuojamojo uždarbio šioms pašalpoms apskaičiuoti maksimalų dydį, kontekste. Platesnio Laikinojo įstatymo 9 straipsnio aiškinimo Konstitucinis Teismas nepateikė. Kauno apygardos administracinis teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjai mokėtinos išmokos yra mokamos ne kaip „socialinė parama“, ar valstybės skiriama globa pareiškėjos šeimai, o jos atliktų įmokų pagrindu, kurios yra sietinos su pareiškėjos darbo užmokesčio pagrindu mokėtinomis įmokomis. Konstitucinio Teismo nutarime nėra nurodyta, kad vienintelis perskaičiavimo teisėtumo kriterijus yra Vyriausybės nutarimu patvirtintas naujas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydis.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 5 d. sprendime nurodė, kad priimant šioje byloje ginčijamą sprendimą, Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies norma nebuvo vadovautasi, o vėliau priimtas atsakovo 2010 m. liepos 27 d. sprendimas Nr. 8.54-1923 yra kitos administracinės bylos (Nr. I-480-423/2013) nagrinėjimo dalykas. Pareiškėja yra išreiškusi prašymą, kad reikalavimai, susiję su VSDFV Kauno skyriaus sprendimų teisėtumo vertinimu būtų nagrinėjami kartu, tačiau teismas be pagrįstų motyvų į pareiškėjos prašymus neatsižvelgė. Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartyje nurodytas motyvas, kad administracinėje byloje Nr. 1-390-422/2013 nustatyti faktai dėl atsakovo 2010 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. 8.54-638 teisėtumo turės prejudicinę reikšmę, susipažinus su 2013 m. liepos 5 d. sprendimo turiniu yra akivaizdžiai nepagrįstas, nes 2013 m. liepos 5 d. sprendime yra atsiribojama nuo faktinių aplinkybių, susijusių su administracine byla Nr. I-390-422/2013. Tokie Kauno apygardos administracinio teismo veiksmai vertintini kaip nepagrįsti, neužtikrinantys greito ir tinkamo teismo proceso.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad šioje administracinėje byloje teismo prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant įvertinti ir Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija Nr. XI-537) 9 straipsnio 2 dalies nuostatos konstitucingumą. Konstitucinio Teismo nutarimo rezoliucinėje dalyje dėl Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatos nėra pasisakyta apskritai, todėl teigti, kad pareiškėjos atveju taikytos įstatymo nuostatos vertintinos kaip neprieštaraujančios Konstitucijai Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 5 d. sprendime neturėjo jokio teisinio pagrindo.

Pareiškėja pažymi, kad teisė į motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas kyla iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies, 52 straipsnio nuostatų. Remiantis susiklosčiusia Europos Žmogaus Teisių Teismo (byla TRE TRAKTORER AKTIEBOLAG prieš Švediją) ir Konstitucinio Teismo praktika (2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai), motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos yra nuosavybė, kuri yra ginama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio pagrindu.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 147–149) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas pažymi, kad teismas skundžiamame sprendime aiškiai nurodė, kad šioje byloje dėl pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo taikomos Laikinojo įstatymo nuostatos, nustatančios išmokų perskaičiavimo tvarką, todėl pareiškėjos argumentas, kad teismas nevertino teisės perskaičiuoti pareiškėjos paskirtą pašalpą pasikeitus einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžiui yra nepagrįstas. VSDFV Kauno skyrius paaiškinime yra aiškiai išdėstyta VSDFV Kauno skyriaus pozicija, susijusi su pareiškėjos motinystės (tėvystės) perskaičiavimu, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išvadas, nurodytas nutarime, be to, visi detalūs apskaičiavimai yra nurodyti tiek paaiškinime, tiek 2010 m. spalio 29 d. atsiliepime į pareiškėjos patikslintą skundą, taip pat buvo pateikti žodiniai paaiškinimai dėl pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo teismo posėdyje, todėl nėra pagrindo vertinti pareiškėjos argumentus dėl VSDFV Kauno paaiškinimo kaip teisiškai pagrįstus.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-480-423/2013 ir joje išdėstyti argumentai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

VSDFV Kauno skyrius paaiškina, kad skundžiamas 2010 m. sausio 28 d. sprendimas priimtas perskaičiuojant pareiškėjos pašalpą pagal Laikinojo Įstatymo 9 straipsnio 2 dalis ir Nuostatų 74 punkto nuostatas, kurios buvo pripažintos neprieštaraujančios Konstitucijai tiek, kiek jose reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti. Pareiškėjos pašalpa sumažėjo dėl Vyriausybės nutarimu patvirtinto naujo einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžio, toks mažinimas yra teisėtas, todėl nėra pagrindo panaikinti minėtą sprendimą.

Atsakovo nuomone, atmestinas ir pareiškėjos argumentas dėl prieštaravimo Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Žmogaus teisės numatytos Konstitucijoje nėra absoliučios, jos gali būti ribojamos dėl įvairių valstybėje susiklosčiusių situacijų.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 157–160) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

VDSFV paaiškina, kad atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimą, pareiškėjos ginčijama Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostata, kuria motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, apskaičiuotos ir mokėtos pagal Įstatymą pritaikius teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį Vyriausybės patvirtintą einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį (1 488 Lt), Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu turėjo būti perskaičiuojamos ir mokamos taikant naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį (1 170 Lt) neatsižvelgiant į teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, pagal savo turinį ir reguliavimo apimtį neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

VSDFV nuomone, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta Vyriausybės pareiga ne rečiau kaip kartą per metus tvirtinti einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, kuris priklauso nuo atitinkamų metų ar atitinkamo metų laikotarpio Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamų ir išlaidų bei Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo rezoliucinė dalis suponuoja išvadą, kad apeliantės teiginys, jog 2010 einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžio pakeitimas negali turėti įtakos motinystės (tėvystės) pašalpos dydžiui, yra visiškai nepagrįstas.

Atsakovo nuomone, VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. kovo 21 d. paaiškinime yra aiškiai išdėstyta apeliantės motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo priežastis, t. y. paaiškinta, kad pašalpa buvo perskaičiuota pasikeitus einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžiui, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi bei, kad šios Laikinojo įstatymo nuostatos Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime nepripažino prieštaraujančios Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pasisakydamas dėl Laikinojo įstatymo atitikties Konstitucijai, minėtas kvestionuojamas nuostatas įvertino pagrindinių teisės principų kontekste. Todėl apeliantės teiginys, jog VSDFV Kauno skyrius minėtame paaiškinime nepagrindė, ar išmokos sumažinimas atitinka Konstitucinio Teismo nutarime minimas ribas, kurios, remiantis solidarumo ir proporcingumo principais, turi būti įvertintos peržiūrint atliktą perskaičiavimą, yra visiškai nepagrįstas.

Atsakovas pažymi, kad Konstitucinis Teismas aiškiai pasisakė dėl Laikinojo įstatymo nuostatų konstitucingumo ir Konstitucijai prieštaraujančia pripažino tik Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, kas suponuoja išvadą, jog šio straipsnio 2 dalis Konstitucijai neprieštaravo. Be to, Nuostatų 74 punktas, kuris yra skirtas Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 daliai įgyvendinti ir juo reguliuojamas paskirtų motinystės (tėvystės) pašalpų perskaičiavimas analogiškas nustatytajam Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, taip pat pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai.

VSDFV nuomone, apeliantė nepagrįstai motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas lygina su pensinio aprūpinimo išmokomis. Konstitucinis Teismas minėtoje konstitucinės justicijos byloje tyrė Laikinojo įstatymo 9, 10 straipsnių atitiktį ir Konstitucijos 23 straipsniui, kuris garantuoja teisę į nuosavybę ir 2013 m. kovo 5 d. nutarime pabrėžė, kad motinystės (tėvystės) pašalpa savo prigimtimi, laikinu (terminuotu) pobūdžiu ir paskirtimi skiriasi nuo Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojamų pensijų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje kilęs ginčas dėl VSDFV ir VSDFV Kauno skyriaus sprendimų, kuriais, remiantis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjai buvo sumažintas paskirtos ir mokamos motinystės (tėvystės) pašalpos dydis.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2009 m. vasario 24 d. įgijo teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą. VSDFV Kauno skyriaus 2009 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. 8.36-3704 L. K. 2009 m. lapkričio 19 d. – 2010 m. lapkričio 18 d. laikotarpiu buvo skirta 85 proc. buvusio kompensuojamojo uždarbio dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa, t. y. 5 019,26 Lt, iki vaikui sueis dveji metai. VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 8.54-638 pareiškėjai paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa buvo perskaičiuota ir sumažėjo iki 4 151,83 Lt. Pašalpos dydis pasikeitė dėl to, jog pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo pritaikytas 2009 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1771 patvirtintas 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydis – 1 170 Lt. Taip atsakovas įgyvendino Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį ir Nuostatų 74 punktą.

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies konstitucingumo klausimą, 2013 m. kovo 5 d. nutarime nepripažino, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijai ir nurodė, kad asmenys, pagal įstatymą įgiję teisę į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu, neturi teisėto lūkesčio, kad ši parama valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nebus mažinama, tačiau turi teisėtą lūkestį, kad mažinant minėtą paramą valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai bus laikomasi inter alia konstitucinių lygiateisiškumo ir proporcingumo principų.

Nors pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad minėto Konstitucinio teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo rezoliucinėje dalyje nėra tiesiogiai pasisakyta dėl Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies konstitucingumo, tačiau Konstitucinio teismo nutarimai turi būti vertinami kaip vientisi aktai, o jų motyvuojamosios dalies argumentai papildo ir paaiškina rezoliucinės dalies išvadas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijos 107 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje, be kita ko, įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tačiau aptartuose straipsniuose nurodytos pasekmės taikomos tik tada, kai Konstitucinis Teismas tam tikrą teisės aktą pripažįsta prieštaraujančiu Konstitucijai, tokio Konstitucinio Teismo nutarimo pasekmės taikomos ex nunc, t. y. nuo to momento, kai įsigalioja sprendimas, arba teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai teisinės pasekmės taikomos ex tunc, t. y. retroaktyviai, nurodant retroaktyvumo galiojimą arba veikimą nuo pat pradžios – nuo akto priėmimo dienos. Nagrinėjamos bylos atveju taikytina Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, tad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog 2013 m. kovo 5 d. nutarimo pasekmės (taikant Konstitucijos 107 ir 110 straipsnius) neturi būti taikomas individualioje administracinėje byloje apginant tam tikru būdu į teismą besikreipusio asmens teises ar teisėtus interesus, todėl turėjo būti taikomas reguliavimas įtvirtintas Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje. Konstitucinis Teismas, priimdamas 2013 m. kovo 5 d. nutarimą, nepaneigė Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies konstitucingumo prezumpcijos, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo naikinti viešojo administravimo subjekto Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies pagrindu priimto administracinio sprendimo.

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas šioje byloje pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos ginčijami individualūs administraciniai aktai buvo teisėti ir pagrįsti.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis teismas 2013 m. lapkričio 20 d. nutarime konstatavo, jog Laikinasis įstatymas, inter alia jo 9 straipsnis, kuriame buvo nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, suponavusi laikiną paskirtų socialinių išmokų sumažinimą, inter alia sudarė prielaidas perskaičiuojant sumažinti tėvystės socialinio draudimo pašalpas (jų dalį), teisė į kurias įgyta iki jų sumažinimo, buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą. Taigi nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas atsižvelgė į valstybėje susidariusią ypatingą situaciją, kai dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties nebuvo įmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina įstatymo nustatytai finansinei paramai vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikti. Teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 9 straipsnio nuostatomis, buvo sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti tėvystės socialinio draudimo pašalpas (jų dalį) tolygiai visiems šių pašalpų gavėjams, kurie teisę į jas įgijo iki jų sumažinimo ir kurių kompensuojamasis uždarbis buvo didesnis už naujus (sumažintus) maksimalius kompensuojamojo uždarbio dydžius. Taigi toks minėtos finansinės paramos mažinimas nevertintinas kaip diskriminacinis, juo nepažeistas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas. Perskaičiuojamų tėvystės socialinio draudimo pašalpų (jų dalies), teisė į kurias įgyta iki jų sumažinimo, sumažinimo mastas nevertintinas kaip toks, kuriuo būtų paneigta pagal įstatymą įgytos teisės į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu esmė.

Pažymėtina, kad pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat remiasi argumentais ir Europos Žmogaus teisių teismo bei Konstitucinio Teismo praktika, išvystyta pensinio aprūpinimo srityje, ir teigia, jog motinystės (tėvystės) pašalpa savo pobūdžiu yra panaši į netekto darbingumo pensiją, dėl to pašalpa, kaip nuosavybė, saugoma pagal Konstitucijos 23 straipsnį. Teisėjų kolegija, atsakydama į minėtus apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarime konstatuota, jog vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiama finansinė parama savo prigimtimi, laikinu (terminuotu) pobūdžiu ir paskirtimi skiriasi nuo Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojamų pensijų, taip pat nuo įstatymų nustatytų kitų pensinio aprūpinimo išmokų, teisė į kurias susijusi su Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta nuosavybės teisių apsauga. Šis skirtumas itin ryškus tuo požiūriu, kad įstatymo nustatyta finansinė parama yra tikslinė, t. y. sietina su konkrečiu vaiko auginimo ir auklėjimo namuose laikotarpiu bei tokiu paramos dydžiu, kuris priklauso nuo valstybės ir visuomenės išgalių. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino jai paskirtos pašalpos sumažinimo teisėtumo Konstitucijos 23 straipsnio prasme, atmestini.

Apeliacinio skundo argumentai, susiję su pareiškėjos iškeltų tam pačiam atsakovui dviejų administracinių bylų sujungimu, nepaneigia peržiūrimo pirmos instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Atsisakymas sujungti ir nagrinėti kartu abi pareiškėjos administracines bylas neturėjo neigiamos įtakos šio administracinio proceso koncentruotumui bei operatyvumui, be to, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 69 straipsnį, bylų sujungimas ar išskyrimas yra teismo teisė, bet ne pareiga.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Kauno apygardos administracinis teismas, tinkamai įvertinęs bylos faktines aplinkybes bei teisingai taikęs teisės normas, taikytinas ginčo išsprendimui, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą., kurio nėra pagrindo naikinti apeliacinio skundo motyvais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjos L. K. apeliacinį skundą atmesti

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas