A-525-952-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-952/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01317-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. Ž. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. Ž. su skundu (b. l. 1−3; 12−14) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir Vilniaus skyrius) sprendimą, kuriuo nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjai mokama perskaičiuota pašalpa;

2) įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą (toliau – ir Fondo valdyba) įpareigoti Vilniaus skyrių mokėti nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 12 d. pašalpą, paskirtą 2010 m. birželio 14 d. sprendimu, pagal paskyrimo metu galiojusias Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 21 straipsnio 1 punkto, 6 straipsnio 5 punkto bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 (toliau – ir Nuostatai), 48 ir 5 punktų nuostatas;

3) priteisti 5 procentų metines palūkanas nuo laiku neišmokėtos pašalpos dalies iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Paaiškino, kad nuo 2010 m. birželio 14 d. jai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos ir, vadovaujantis Įstatymu ir Nuostatais, vaiko priežiūrų atostogų laikotarpiui paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa. Nuo 2010 m. liepos 1 d. paskirta pašalpa perskaičiuota pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų mokėjimo ir perskaičiavimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kurio 9 straipsnio 2 punktas reglamentuoja draudžiamųjų pajamų dydžio taikymą bei 10 straipsnio 2 punktą, kuris nustato pašalpos dydžio perskaičiavimą pirmaisiais vaiko gyvenimo metais, o 3 punktas – antraisiais. Vertino, kad Laikinasis įstatymas, pagal 15 straipsnio 1 punkto 1 dalį, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Įstatymą, galiojo iki 2011 m. gruodžio 31 d. Tuo tarpu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 3 punktas pareiškėjai netaikytinas, nes jai pašalpa paskirta pagal Įstatymo nuostatas. Nesutinka su Fondo valdybos sprendimu, mano, kad su Fondo valdyba turi laikytis įstatymų, atsižvelgti į jų tęstinumą bei visumą, teismų praktiką. Kadangi Laikinasis įstatymas nuo 2012 m. sausio 1 d. netaikomas, pašalpos skaičiavimui turi būti taikoma Įstatymo redakcija galiojusi pašalpos skyrimo metu ir pagal Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostatas, kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų penkių dydžių sumos. Pažymėjo, kad už 2012 m. sausio, vasario ir kovo mėnesius jai buvo išmokėta 3 510 Lt (1170 x 4 x 0,75= 3 510 Lt) pašalpa. Skaičiuojant neatsižvelgta, kad Laikinasis įstatymas pagal 15 straipsnio 1 punkto 1 dalį, galiojo iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir turi būti mokama iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo paskirta ir mokėta motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpa. Pareiškėja 2012 m. kovą kreipėsi į Vilniaus skyrių prašydama paaiškinti, kodėl nuo 2012 m. mokama 3 510 Lt dydžio pašalpa, kodėl nepilnai taikomos Laikinojo įstatymo nuostatos, bei į Fondo valdybą skųsdama Vilniaus skyriaus sprendimą.

Atsakovas Vilniaus skyrius pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 20−22), kuriuo prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas rėmėsi Įstatymo 6 straipsnio 5 dalimi, Nuostatų 7, 10 punktais, Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, 10 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 15 straipsnio 3 dalimi, Nuostatų 73–75 punktais. Pažymėjo, kad pareiškėja 2010 m. birželio 17 d. kreipėsi į Vilniaus skyrių su prašymu skirti motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu. 2010 m. birželio 22 d. Vilniaus skyriaus sprendimu Nr. 6-24-12739 jai paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 14 d. iki 2012 m.balandžio 12 d.

Kadangi pareiškėjai vaiko priežiūros atostogos suteiktos nuo 2010 m. birželio 14 d., vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi ir Nuostatų 9 punktu, jai kompensuojamasis uždarbis apskaičiuotas pagal draudžiamąsias pajamas, turėtas nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2010 m. gegužės 31 d. (74038,69 Lt : 254 d. d. = 291,49 Lt). Maksimalus vienos dienos kompensuojamasis uždarbis, apskaičiuotas pagal 2010 metų birželio mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų (1 170 Lt) 5 dydžių sumą bei 2010 metų vidutinį mėnesio darbo dienų skaičių, buvo 275,94 Lt (1 170 Lt x 5 : 21,2 d. d. = 275,94 Lt).

Kadangi pareiškėjos vienos dienos kompensuojamasis uždarbis (291,49 Lt) viršijo maksimalų vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį (275,94 Lt), minėtu Vilniaus skyriaus 2010 m. birželio 22 d. sprendimu „Dėl V. Ž. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą“ pareiškėjai paskirta maksimali 5 850,00 Lt (275,94 Lt x 100 proc. x 21,2 d.d. = 5 850,00 Lt) dydžio per mėnesį motinystės (tėvystės) pašalpa iki vaikui sukaks vieneri metai ir maksimali 4 972,50 Lt (275,94 Lt x 85 proc. x 21,2 d. d. = 4972,50 Lt) dydžio per mėnesį motinystės (tėvystės) pašalpa iki vaikui sukaks dveji metai.

Vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1, 2 ir 3 d. nuostatomis, Vilniaus skyrius 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimu Nr. 6-26-2721 nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu iki vaikui sukaks vieneri metai taikant 90 procentų, o motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo vaiko vienerių iki dvejų metų – taikant 75 procentų kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydį.

Kadangi pagal 275,94 Lt vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį apskaičiuota pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu iki vaikui sukaks vieneri metai (275,94 Lt x 90 proc. x 21,2 d. d. = 5 264,94 Lt) viršijo Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą (1 170 Lt x 4 = 4 680 Lt), o motinystės (tėvystės) pašalpa vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo vaiko vienerių iki dvejų metų (275,94 Lt x 75 proc. x 21,2 d. d. = 4 387,45 Lt) viršijo 75 procentų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą (1 170 Lt x 4 x 75 proc. = 3510 Lt), pareiškėjai nuo 2010 m. liepos 1 d. vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu iki vaikui sukaks vieneri metai apskaičiuota 4 680,00 Lt motinystės (tėvystės) pašalpa per mėnesį, o vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo vaiko vienerių iki dvejų metų apskaičiuota 3 510,00 Lt motinystės (tėvystės) pašalpa per mėnesį.

Vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 3 dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2010 m. liepos 20 d.), Vilniaus skyrius 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimu Nr. 6-26-2721 pareiškėjai apskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpą mokėjo iki šios pašalpos mokėjimo termino pabaigos, t. y. iki 2012 m. balandžio 12 d.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 31−33; 34−36), kuriuo prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Poziciją pagrindė iš esmės analogiškais motyvais, kurie buvo nurodyti atsakovo pateiktame atsiliepime.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimu (b. l. 72−76) pareiškėjos V. Ž. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Vilniaus skyrius 2010 m. birželio 22 d. sprendimu paskyrė pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 14 d. iki 2012 m. balandžio 12 d., pagal apskaičiavimą: iki vaikui sukaks vieneri metai mokama 5 850,00 Lt, iki vaikui sukaks dveji metai – 4 972, 50 Lt pašalpa. 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsniais, Nuostatų 58, 74 punktais bei atsižvelgdamas į nuo 2010 m. sausio 1 d. Vyriausybės patvirtintą naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, perskaičiavo pareiškėjai paskirtą motinystės (tėvystės) pašalpą ir nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2012 m. balandžio 12 d. mokėjo pašalpą pagal apskaičiavimą, nurodant, kad iki vaikui sukaks vieneri metai, pareiškėjai bus mokama 4 680 Lt pašalpa; vėliau, t. y. nuo 2011 m. balandžio 13 d. iki 2012 m. balandžio 12 d., kol vaikui sueis dveji metai, mokama 3 510 Lt pašalpa. Pareiškėja pašalpos perskaičiavimą skundė Fondo valdybai, kuri 2012 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. (11.1)I-2570 skundą atmetė.

Teismas vertino, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. kovo 5 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, iki vaikui sukaks vieni metai negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalis, tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų negali viršyti 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atitinkamai prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintas ir Nuostatų 75 punktas. Konstitucinis Teismas pripažino, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių proporcingumo reikalavimų neatitiko toks netolygaus paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtų motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimo teisinis reguliavimas, kuriuo nustatant maksimalius perskaičiuojamų pašalpų ir išmokų, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, dydžius buvo sudarytos prielaidos šias pašalpas ir išmokas nuo 2010 m. liepos 1 d. sumažinti papildomai.

Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime, aiškinat Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, taip pat pažymėta, kad pagal minėtame straipsnyje įtvirtintą reguliavimą, šis įstatymas iki tam tikro termino, būtent iki 2011 m. gruodžio 31 d., galiojo inter alia paskirtoms ir mokamoms motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms, taip pat statutiniams valstybės tarnautojams (pareigūnams) paskirtoms ir mokamoms motinystės (tėvystės) išmokoms, tačiau pagal Laikinojo įstatymo 9, 10 straipsnių nuostatas atitinkamai perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir statutiniams valstybės tarnautojams (pareigūnams) paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos mokamos iki jų mokėjimo termino pabaigos.

Teismas taip pat vertino, kad V. Ž. teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo 2010 m. birželio 22 d., t. y. po Laikinojo įstatymo įsigaliojimo. Motinystės (tėvystės) pašalpų, į kurias teisė įgyta po Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, perskaičiavimas remiantis Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 ir 3 dalimis, Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarime nepripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Be to, pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 3 dalį, kad pagal šio įstatymo nuostatas iki 2011 m. liepos 1 d. apskaičiuotos socialinio draudimo pašalpos ir iš valstybės biudžeto mokamos motinystės (tėvystės) išmokos mokamos iki jų mokėjimo termino pabaigos.

Teisėjų kolegija, įvertinus tai, kad pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpa buvo paskirta Vilniaus skyriaus 2010 m. birželio 22 d. sprendimu (perskaičiuota skundžiamu Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimu), taigi iki Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje nurodytos datos, sprendė, kad nėra pagrindo įpareigoti atsakovą perskaičiuoti V. Ž. išmokėtą pašalpą pareiškėjos nurodytu būdu, t. y. nuo 2012 m. sausio 1 d. pašalpos dydį apskaičiuoti vadovaujantis Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2012 m. sausio 1 d., 21 straipsnio 1 punktu, 6 straipsnio 5 dalies nuostatomis.

Esant aptartam teisiniam reglamentavimui ir nustatytoms faktinėms aplinkybėms, teismas darė išvadą, kad Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimas ir Fondo valdybos 2012 m. balandžio 20 d. sprendimas pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra teisėti ir pagrįsti, todėl skundo reikalavimai šiuos sprendimus panaikinti atmestini. Pripažinus, kad Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, negali būti tenkinami išvestiniai skundo reikalavimai įpareigoti Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 12 d. neišmokėtas motinystės (tėvystės) išmokos sumas, nurodytas Vilniaus skyriaus 2010 m. birželio 22 d. sprendime, ir priteisti 5 procentų metines palūkanas nuo laiku neišmokėtos pašalpos dalies iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą (b. l. 81−85), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus administracinio teismo sprendimą ir tenkinti jos skundą: 1) panaikinti Vilniaus skyriaus sprendimą, nuo 2012 sausio 1 d. mokėti Laikinojo įstatymo galiojimo metu perskaičiuotą 3 510 Lt maksimalaus dydžio pašalpą; 2) už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 balandžio 12 d. įpareigoti Fondo valdybą įpareigoti Vilniaus skyrių mokėti teisės į pašalpą atsiradimo metu paskirtą pašalpą pagal tuo metu galiojusias Įstatymo 21 straipsnio 1 punkto, 6 straipsnio 5 punkto bei Nuostatų 48 ir 5 punktų nuostatas; 3) priteisti 5 procentų metines palūkanas nuo laiku neišmokėtos pašalpos dalies iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei kompensuoti pagrįstas išlaidas susijusias su teismo procesu.

Apeliaciniame skunde, be skunde pateiktų argumentų, nurodo:

1) Teismas klaidingai vertino teisinį reguliavimą, faktines aplinkybes ir todėl neteisingai nustatė, kad skundžiamas Vilniaus skyriaus spendimu Nr. 6-26-2721 paskirta motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpa pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 3 punktą turi būti mokama iki jų mokėjimo termino pabaigos. Pareiškėjos nuomone, šis sprendimas turėjo galioti iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2011 m. sausio 1 d. yra naikintinas, nes perskaičiavimo pagrindas Laikinasis įstatymas, pagal 15 straipsnį, vėliau pagal 15 straipsnio 1 punkto 1 dalį, galiojo iki 2011 m. gruodžio 31 d. Taip pat nesutinka, kad pareiškėjai teisė į pašalpą atsirado iki Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo bei tai, kad šie pakeitimai apėmė tik pagal Laikinąjį įstatymą paskirtas pašalpas.

2) Teismas vertindamas faktines aplinkybes neatsižvelgė, kad 2013 m. gegužės 24 d. skundas buvo patikslintas, pareiškėja teismo prašė išnagrinėti, ar teisėtai po Laikinojo įstatymo galiojimo pabaigos buvo mokama pagal šio įstatymo nuostatas perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa.

3) Remiasi Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu. Vertina, kad teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo 2010 m. birželio 14 d., t. y. po Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, bet iki Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, todėl tikisi, kad toks pats teisinis reguliavimas bus ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies atžvilgiu. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime nenagrinėjo Laikinojo įstatymo galiojimo pabaigos atitikmens Konstitucijai. Visų pašalpų, paskirtų iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, mokėjimas baigiasi iki Laikinojo įstatymo galiojimo pabaigos (2011 m. gruodžio 31 d.).

4) Pabrėžia, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies nuostatos netaikomos motinystės (tėvystės) pašalpoms į kurias teisė įgyta iki Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo. Šio straipsnio taikymas neatitinka įstatymų leidėjo valios bei pažeidžia pareiškėjos teisėtus lūkesčius, kad pašalpa tik laikinai sumažinama.

Atsakovas Vilniaus skyrius pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 88−89), kuriuo prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Nurodė, jog, atsakovo nuomone, teismas, išanalizavęs ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus ir ištyręs visus byloje esančius įrodymus, įvertinęs Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo nuostatas, pagrįstai priėjo prie išvados, kad skundas negali būti tenkinamas. Teismas neturėjo pagrindo Laikinojo įstatymo 15 straipsnį ir Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimą pareiškėjos atžvilgiu traktuoti kitaip nei juo yra išaiškintos pareiškėjai taikytos Laikinojo įstatymo nuostatos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 91−94), kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą be atsiliepime į skundą išdėstytų argumentų nurodo, kad pareiškėjos minimoje Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta kiek kitokia norma, nei nurodo pareiškėja. Joje nurodyta: „Pagal šio įstatymo nuostatas iki 2011 m. liepos 1 d. apskaičiuotos socialinio draudimo pašalpos ir iš valstybės biudžeto mokamos motinystės (tėvystės) išmokos mokamos iki jų mokėjimo termino pabaigos“. Fondo valdybos nuomone, minėta formuluotė apima ir Laikinojo įstatymo pagrindu perskaičiuotas motinystės (tėvystės) pašalpas, ką pagrįstai konstatavo teismas. Be to, teismas buvo sustabdęs šios bylos nagrinėjimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, kuris 2013 m. kovo 5 d. nutarime pripažino, kad Konstitucijai prieštaravo tik tos Laikinojo įstatymo ir Nuostatų nuostatos, kuriomis motinystės (tėvystės) pašalpos, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, nuo 2010 m. liepos 1 d. buvo apribotos Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma iki kol vaikui sukaks metai ir atitinkamai 75 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 suma iki vaikui sukaks dveji metai. Lietuvos Respublikos Seimas priimdamas Laikinąjį įstatymą, įsigaliojusį 2010 m. sausio 1 d., nustatė, kad šio įstatymo 10 straipsnio 2 ir 3 dalys taikomos tik nuo 2010 m. liepos 1 d. Taigi įstatymų leidėjas, iš anksto nustatydamas motinystės (tėvystės) pašalpų dydžio pasikeitimą, užtikrino šias išmokas gaunančių asmenų teisėtus lūkesčius ir suteikė jiems galimybę prisitaikyti prie būsimų pokyčių. Pareiškėja teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo po Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, todėl atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimą, teismas pagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo suformuluotais išaiškinimais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjai neišmokėtos motinystės (tėvystės) pašalpos dalies, kuri susidarė Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721 nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiavus jai 2010 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. 6-24-12739 paskirtą motinystės (tėvystės) pašalpą vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnio nuostatomis.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo 2010 m. birželio 14 d. Pagal tuo metu galiojusią Įstatymo 21 straipsnio 1 dalį, motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieneri metai, buvo 100 procentų, o kol sukaks dveji metai – 85 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio (2009 m. rugsėjo 22 d. įstatymu Nr. XI-420 pastaroji nuostata iš dalies pakeista, nustatant, jog motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieneri metai, yra 90 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai – 75 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio). Pagal tuo metu galiojusią Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies redakciją (2008 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. XI-71 redakcija), kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negalėjo viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų penkių dydžių sumos.

Atitinkamai atsižvelgiant į aktualų teisinį reglamentavimą, pareiškėjai 2010 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. 6-24-12739 paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 14 d. iki 2012 m. balandžio 12 d., pagal apskaičiavimą: iki vaikui sukaks vieneri metai mokama 5 850,00 Lt, iki vaikui sukaks dveji metai – 4 972, 50 Lt pašalpa.

2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimu Nr. 6-26-2721 pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpa nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2012 m. balandžio 12 d. perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo (įsigaliojusio 2010 m. sausio 1 d.) 9 ir 10 straipsniais, Nuostatų 58, 74 punktais. Tai yra, atsižvelgiant į tai, jog įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje numatė, kad nuo 2010 m. liepos 1 d. pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, taip pat taikant Laikinojo įstatymo 10 straipsnio nuostatas.

Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime „Dėl paskirtų motinystės (tėvystės) pašalpų ir išmokų sumažinimo“ konstatavo, kad konstituciniam teisinės valstybės principui, be kita ko, prieštaravo: 1) Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata „šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis <...> nuo 2010 m. liepos 1 d. <...> motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“ tiek, kiek apima tokias paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo; 2) Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, iki vaikui sukaks vieni metai negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos; 3) Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų negali viršyti 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos.

Minėtos Konstitucinio Teismo nutarime prieitos išvados iš esmės reiškia, kad asmenys, kurie teisę į motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas ar motinystės (tėvystės) išmokas įgijo po 2009 m. gruodžio 31 d., t. y. įsigaliojus Laikinajam įstatymui (tokių subjektų ratui priklauso ir pareiškėja, nes minėta teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo 2010 m. birželio 14 d.), neturi teisėto lūkesčio, kad valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai jiems priklausanti įstatymo nustatyto dydžio finansinė parama vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu nebus mažinama, todėl šiems gavėjams pagrįstai tenka pareiga ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai dalytis su visa visuomene.

Atsižvelgiant į tai, dėl Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnio teisinio reguliavimo taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2012 m. balandžio 12 d. pareiškėjos patirtos neigiamos pasekmės, pasireiškusios dalies motinystės (tėvystės) pašalpos praradimu, negali būti pašalintos, nes apeliaciniu skundu ginčijama socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinoji tvarka yra su Konstitucija suderinama (tą teismui 2014 m. balandžio 1 d. pateiktame pranešime prie apeliacinio skundo iš esmės pripažįsta ir pati pareiškėja), todėl teismas neturi pagrindo ginčą spręsti taikant kitą, ne aptartą konkrečiai šiai situacijai taikytiną teisinį reguliavimą. Pareiškėjos pateikiamas teisės aktų nuostatų aiškinimas laikytinas nepagrįstu.

Dėl pareiškėjos argumentų dėl, jos nuomone, neteisingo Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo, nes tokiu atveju Konstitucija skirtingai suprantama skirtingų socialinių grupių (pagyvenusių asmenų ir auginančių vaikus) atžvilgiu, teisėjų kolegija gali nurodyti tik tai, kad kiti Lietuvos Respublikoje veikiantys teismai (bendrosios kompetencijos ir administraciniai) negali kvestionuoti Konstitucinio Teismo nutarimų teisingumo, teisėtumo, pagrįstumo ar kitų aspektų. Dėl skirtingo skirtingų asmenų grupių traktavimo, pastebėtina tai, jog, kaip pažymėta pačiame Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarime, vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiama finansinė parama savo prigimtimi, laikinu (terminuotu) pobūdžiu ir paskirtimi skiriasi nuo Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojamų pensijų, taip pat nuo įstatymų nustatytų kitų pensinio aprūpinimo išmokų, teisė į kurias susijusi su Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta nuosavybės teisių apsauga. Šis skirtumas itin ryškus tuo požiūriu, kad įstatymo nustatyta finansinė parama yra tikslinė, t. y. sietina su konkrečiu vaiko auginimo ir auklėjimo namuose laikotarpiu bei tokiu paramos dydžiu, kuris priklauso nuo valstybės ir visuomenės išgalių.

Dėl nurodytų priežasčių, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo reikalavimų dėl Vilniaus skyriaus sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką. Netenkinus pastarojo reikalavimo, negali būti tenkinamas ir trečiasis reikalavimas dėl palūkanų nuo laiku neišmokėtos pašalpos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktą, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjos V. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas