AS-931-624/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-931-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00620-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 70.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2014 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. 12-01-17; 2) įpareigoti Ministeriją perskaičiuoti pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, įtraukiant faktinį karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose laiką nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. spalio 12 d., t. y. iš viso 1 metai 7 mėnesiai 1 diena; 3) perskaičiuoti pareiškėjui priklausančios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį bei susidariusį skirtumą (b. l. 1–5).

Paaiškino, kad nuo 2006 m. balandžio 8 d. Ministerijos sprendimu jam buvo paskirta 1 167,71 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija (toliau – ir pensija) už tarnybą. Tačiau, skaičiuojant ištarnautą laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, nebuvo įskaičiuotas faktinis karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose laikas nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. spalio 12 d., viso 1 metai 7 mėnesiai 1 diena, dėl ko priskaičiuota mažesnė pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Dėl neteisingai paskaičiuoto ištarnauto laiko pensijai gauti kreipėsi į Ministeriją, tačiau atsakovo 2014 m. sausio 7 d. sprendimu jo skundas buvo atmestas. Pareiškėjo manymu, Ministerija, taikydama Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 16 straipsnio 3 dalies 1 punktą ištarnautą laiką pensijai gauti apskaičiavo netinkamai. Tokią išvadą pareiškėjas grindė Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimu.

Atsakovas Ministerija atsiliepimu (b. l. 10–13) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad pirmoji paskirta pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2006 m. gegužės mėnesį. Prieš priimant sprendimą skirti pareiškėjui pensiją buvo užpildytas krašto apsaugos ministro 2004 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. V-293 patvirtintas Tarnybos apskaitos duomenų lapas. Su šiuo tarnybos apskaitos duomenų lapu, kuriame nebuvo įtrauktas pareiškėjo tarnybos laikotarpis TSRS ginkluotosiose pajėgose po 1990 m. kovo 11 d., pareiškėjas susipažino 2006 m. balandžio 3 d. (tai patvirtina pareiškėjo parašas ant minėto dokumento). Tai patvirtina, kad pareiškėjas 2006 m. balandžio mėnesį žinojo, kad jam paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, neįskaičius jo tarnybos laikotarpio TSRS ginkluotosiose pajėgose po 1990 m. kovo 11 d. Vadovavosi Pensijų įstatymo 12 straipsnio 6 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi tik 2014 m. sausio mėnesį (t. y. praėjus daugiau kaip 7 m.). Vadinasi, pareiškėjas praleido trejų metų terminą skundui paduoti ir neprašo jo atnaujinti. Todėl atsakovas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 6 punktu. Taip pat Konstitucinis Teismas išaiškino, kad prievartinės karo tarnybos TSRS ginkluotosiose pajėgose atžvilgiu Lietuvos Respublikos piliečių, paimtų į tarnybą iki 1990 m. kovo 11 d. ir priverstų tęsti tokią tarnybą ar paimtų į ją po šios dienos, teisinė padėtis laikytina vienoda, nes abiejų kategorijų piliečiai buvo priversti atlikti šią karo tarnybą ir tokiomis aplinkybėmis objektyviai negalėjo jos atlikti Lietuvos valstybei. Pažymėjo, jog kadangi pareiškėjas buvo nepriverstinėje tarnyboje po 1990 m. kovo 11 d., tai reiškia, kad jis objektyviai galėjo atlikti tarnybą Lietuvos valstybei kitoje krašto apsaugos sistemos įstaigoje arba kariniame vienete.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 5 d. nutartimi (b. l. 33–38) bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą nutraukė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Ministerijos 2006 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. VP-676 R. K. nuo 2006 m. balandžio 8 d. iki gyvos galvos buvo paskirta 1 167,71 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinį pensija. Į tarnybos stažą pensijai skirti nebuvo įtrauktas pareiškėjo tarnybos nuo 1990 m. kovo 11 d. laikas TSRS ginkluotose pajėgose. R. K. 2013 m. gruodžio 16 d. kreipėsi į ministeriją su prašymu perskaičiuoti jo ištarnautą laiką pensijai gauti, įtraukiant į tarnybos stažą 1 metus 1 mėn. 1 d. TSRS ginkluotose pajėgose tarnybos laikotarpį nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. spalio 12 d. Ministerijos 2014 m. sausio 7 d. sprendimu Nr. 12-1-17 pareiškėjo prašymas buvo atmestas.

Teismas atsižvelgė į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra pažymėjusi (2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), jog ginčams dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikytinas 3 metų procesinis skundo padavimo terminas. Pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013). Pareiškėjui pensija paskirta nuo 2006 m. balandžio 8 d. Taigi pirma pensijinė išmoka buvo išmokėta 2006 m. gegužės mėnesį. Skundas teismui pateiktas (išsiųstas paštu) 2014 m. sausio 27 d., t. y. gerokai (apie penkerius metus) praleidus skundo pateikimo terminą.

Teismas vadovavosi ABTĮ 34 straipsnio 1 ir 2 dalimis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota teismo pareiga padėti proceso šalims įgyvendinti savo procesines teises, taip pat išaiškinti pareiškėjui apie galimybę teikti objektyviais įrodymais pagrįstą prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą. Pareiškėjas pažymėjo, kad apie savo teisių pažeidimą suvokė tik po Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimo paskelbimo, t. y. iš esmės pagrindė savo poziciją dėl terminų eigos skaičiavimo pradžios. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nors R. K. aiškiai nesuformulavo procesinio prašymo atnaujinti skundo pateikimo terminą, minėtas procesinis netikslumas gali būti pašalintas vertinant pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes.

Vertinant pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį pažymėjo, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, negali būti nepagrįstai apsunkinamas jos įgyvendinimas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Tačiau savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra išaiškinęs, kad terminas skundui paduoti atnaujintinas, jeigu nustatomos konkrečios aplinkybės, nepriklausiusios nuo asmens valios bei sudariusios jam objektyvias kliūtis laiku paduoti prašymą bei pateikti atitinkamus dokumentus ar įgyvendinti savo tikslus per atstovą arba turėjo įtakos jo valiai pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą akcentuota, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006 ir kt).

R. K. skunde teismui nurodė, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik po Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimo paskelbimo. Tačiau, teismo vertinimu, šios aplinkybės yra subjektyvaus pobūdžio. Pareiškėjas, būdamas pakankamai rūpestingas bei atidus ir siekdamas teisminės savo pažeistų teisių gynybos, galėjo skundą teismui pateikti teisės nustatytu terminu. Pažymėjo, kad nuo pirmosios pensijos išmokėjimo iki skundo teismui pateikimo praėjo beveik aštuoneri metai. Taip pat praėjo beveik metai nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, ir tokiu būdu buvo pašalintas iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, paskelbimo. Tačiau nurodytais laikotarpiais pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo pažeistų teisių gynimui. Į Ministeriją su prašymu išmokėti jam valstybinę pensiją pareiškėjas kreipėsi tik 2013 m. gruodžio 16 d., o į teismą – 2015 m. sausio 27 d., t. y. gerokai (apie penkerius metus) praleidęs procesinį 3 metų kreipimosi į teismą terminą.

Teismo vertinimu, aptartos aplinkybės patvirtina, kad R. K. kreiptis į teismą su skundu dėl pensijos nepriemokos priteisimo delsė nepateisinamai ilgai, veikė nepakankamai rūpestingai ir atidžiai, todėl pripažino, kad terminą praleido ne dėl objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, o dėl savo pasirinkto elgesio varianto.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo R. K. skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus skundo praleidus procesinį trejų metų skundo padavimo terminą, aplinkybių, kurias vertinant galima būtų teigti, jog terminas praleistas dėl objektyvių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių, nenustatyta, todėl byla nutrauktina (ABTĮ 101 str. 7 p.).

III. Pareiškėjas R. K. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 41–46), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį ir priimti naują sprendimą.

Atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, jog teisė kreiptis į administracinius teismus yra suprantama plačiai, o teisė naudotis teisminiais gynybos būdais administraciniame teisme visų pirma grindžiama konstituciniu teisminės gynybos principu, įtvirtintu Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje. Tvirtina, jog jam nuo 2006 m. balandžio 8 d. paskyrus valstybinę pensiją, pareiškėjas suvokė, kad tuo yra pažeidžiamos jo teisės, tačiau žinojo, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija yra paskaičiuota pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Tik sužinojęs apie 2013 m. vasario 22 d. Konstitucinio Teismo nutarimą, pareiškėjas nusprendė kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių.

Tvirtina, kad Ministerija, taikydama Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktą, neteisingai apskaičiavo ištarnautą laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 5 d. nutarties, kuria teismas nutraukė bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu (teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą), teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas R. K. 2014 m. sausio 27 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2014 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. 12-01-17, įpareigoti Ministeriją perskaičiuoti pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, įtraukiant faktinį karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose laiką nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. spalio 12 d., ir perskaičiuoti pareiškėjui priklausančios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį bei susidariusį skirtumą.

Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto redakcija, galiojusi iki 2014 m. sausio 1 d., numatė, jog asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnais ir kariais, muitinės pareigūnais (muitinės sistemoje dirbti muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikti kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), tarnybos laikui pensijai skirti prilyginamas faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas – iki 1990 m. kovo 11 d.

Konstitucinis Teismas 2013 m. vasario 22 d. nutarimu pripažino, jog ši nuostata tiek, kiek joje nustačius, kad šioje dalyje nurodytiems asmenims faktinis prievartinės karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikotarpis iki 1990 m. kovo 11 d. įskaitomas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, nenustatyta, kad tokios tarnybos laikotarpis po 1990 m. kovo 11 d. įskaitomas į tarnybos laiką šiai pensijai skirti asmenims, pripažintiems Lietuvos Respublikos piliečiais pagal 1989 m. lapkričio 3 d. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punktą arba 1991 m. gruodžio 5 d. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 ar 2 punktą, taip pat 1989 m. lapkričio 3 d. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 2 punkte nurodytiems asmenims, kurie priėmė Lietuvos Respublikos pilietybę per dvejus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo, ir šio straipsnio 3 punkte nurodytiems asmenims, kurie tapo Lietuvos Respublikos piliečiais apsisprendę dėl Lietuvos Respublikos pilietybės iki jų paėmimo į karo tarnybą SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose arba tokios karo tarnybos metu, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pagal Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto redakciją, įsigaliojusią nuo 2014 m. sausio 1 d. (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-636 redakcija), tarnybos laikui pensijai skirti prilyginamas faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas iki 1990 m. kovo 11 d. ir faktinis Lietuvoje veikusių SSRS karinių komisariatų pašauktų asmenų prievartinės būtinosios karinės tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose laikas po 1990 m. kovo 11 d.

2013 m. gruodžio 3 d. Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-636, kuriuo išdėstyta nurodytoji 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostata, įsigaliojo 2014 m. sausio 1 d.

Taigi, būtent nuo 2014 m. sausio 1 d. Pensijų įstatyme atsirado nuostata, numatanti atvejus, kai šio įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu į tarnybos laiką gali būti įskaičiuojamas ir laikas po 1990 m. kovo 11 d.

Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiuojamos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų, nurodytų Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkte, prašymu. Perskaičiuotosios pagal naujus duomenis ir mokėtosios pensijos skirtumas mokamas už laikotarpį nuo 2013 m. vasario 28 d., bet ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai perskaičiuoti gavimo atitinkamoje institucijoje ar įstaigoje dienos. Taigi, naujoji Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto redakcija numato pensijų perskaičiavimo galimybę dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas 2013 m. gruodžio 16 d. kreipėsi į Krašto apsaugos ministeriją ne su prašymu panaikinti ar pakeisti sprendimą, kuriuo jam skirta pensija, o su prašymu perskaičiuoti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą, įskaitant į tarnybos laiką pensijai skirti tarnybos SSRS ginkluotose pajėgose laiką po 1990 m. kovo 11 d. (b. l. 16–17). Atsakovas, išnagrinėjęs šį prašymą iš esmės, ginčijamu 2014 m. sausio 7 d. sprendimu Nr. 12-01-17 jo netenkino, pasisakydamas dėl jo pagrįstumo, t. y. nelaikė, jog pareiškėjas yra praleidęs terminą kreiptis dėl pensijos perskaičiavimo, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad pareiškėjas praleido terminą ginčyti šiuos atsakovo sprendimus.

Be to, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83, 27 punkte numatyta, jog kitus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo, mokėjimo, ginčų sprendimo klausimus, nenumatytus šiuose nuostatuose, reguliuoja Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156. Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 86 punkte numatyta, kad atsiradus aplinkybėms, dėl kurių pensija didinama (pateikus papildomus dokumentus apie stažą, draudžiamąsias pajamas, turėtas iki pensijos paskyrimo, ir kitus), išskyrus šių Nuostatų 128 ir 129 punktuose numatytus atvejus, naujo dydžio pensija skiriama nuo mėnesio, einančio po to mėnesio, kurį pensininkas padavė prašymą padidinti pensiją (su visais kitais būtinais dokumentais), pirmosios dienos. Taigi, nors pareiškėjo prašymo Ministerijai teikimo metu jau priimtas Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio pakeitimo įstatymas dar nebuvo įsigaliojęs, įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimui pareiškėjas pagal minėtą Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 86 punktą turėjo galimybę kreiptis dėl pensijos perskaičiavimo atsižvelgiant į naujas aplinkybes, t. y. pakitusį teisinį reguliavimą.

Atsižvelgiant į minėtas faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, galima teigti, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo byloje pateikto skundo padavimo teismui termino pradžią nepagrįstai siejo su pirmosios pareiškėjui paskirtos pensijos išmokėjimo diena, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 5 d. nutartis naikinama ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo R. K. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 5 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė