A-822-1392-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A822-1392/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01858-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. M. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja B. M. K. kreipėsi į teismą su skundais (b. l. 1–2, 12–13, 20–21, 46–47) ir prašė įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Vilniaus skyrius) 4-ąjį pensijų skyrių grąžinti senatvės pensijos dalį – 3 869,89 Lt. Taip pat pareiškėja skunde nurodė, kad skundžia VSDFV Vilniaus skyrius 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. (10.1)3-60489 ir VSDFV 2013 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3561.

Paaiškino, kad jai, kaip dirbančiai pensininkei, buvo mokama sumažinta pensija 2010–2011 m., todėl susidarė 3 869,89 Lt nepriemoka. Apie pensijos sumažinimą atsakovas nepranešė.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepimuose (b. l. 31–34, 56–57) paaiškino, kad pareiškėjos paskirtos senatvės pensijos dydis 2010 – 2011 metais viršijo Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą ribinį 650 Lt pensijos dydį, todėl senatvės pensija buvo perskaičiuota šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Pareiškėja 2011 – 2012 m. dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jai mokėta pensijos dalis, apskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimas dėl atitinkamų Laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) taikytinas į ateitį, todėl manė, jog nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą senatvės pensijos dalį. Be to, į prašomą priteisti sumą pareiškėja įtraukė senatvės pensijos dalį, negautą dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio ribojimo, kuris nepripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė bylą nutraukti arba skundą atmesti (b. l. 36–40).

Paaiškino, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 metų sausio mėnesį, todėl pareiškėja apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo 2010 metų sausio mėnesį. Kreipdamasi į VSDFV su 2013 m. gegužės 23 d. skundu įpareigoti atsakovą išmokėti jai nuo 2010 m. sausio 1 d. negautą senatvės pensijos dalį, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo 3 metų terminą. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas taikytinas į ateitį, jam įsigaliojus pensija nebuvo ribojama pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį. Prašė teismo atsižvelgti į tai, jog neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą pensijų dalių priteisimas sukeltų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui papildomą finansinę naštą – šiame biudžete šiuo metu nėra numatyta lėšų neišmokėtoms pagal Laikinąjį įstatymą pensijų dalims mokėti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimu (b. l. 67–71) pareiškėjos B. M. K. skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti VSDFV 2013 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3561 atmetė kaip nepagrįstą, o skundo dalį dėl pareiškėjos reikalavimų panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijos skyriaus 2013 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. (10.1)3-60489 ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių grąžinti senatvės pensijos dalį – 3 869,89 Lt paliko nenagrinėtą. Teismas išaiškino pareiškėjai teisę kreiptis į VSDFV su prašymu atnaujinti skundo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų (sprendimų) padavimo terminą, kartu su prašymu pateikiant objektyvius įrodymus, pagrindžiančius šio termino praleidimą.

Byloje kilo ginčas dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies pagal Laikinąjį įstatymą ir VSDFV atsisakymo nagrinėti pareiškėjos skundą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas nustatė, jog VSDFV Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyriaus 2008 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. 4857 pareiškėjai nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki gyvos galvos skirta po 1 289,29 Lt per mėnesį valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija. 2010 m. lapkričio 29 d. VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus sprendimu Nr. 15-17-18030 nuo 2010 m. balandžio 1 d. pareiškėjos valstybinė pensija perskaičiuota po 1 300,56 Lt per mėnesį, 2012 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 11-25117 nuo 2012 m. birželio 1 d. iki gyvos galvos skirta 1 316,34 Lt pensija, nurodant, kad Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu pensija bus mokama perskaičiuota pagal šio įstatymo nuostatas (pareiškėjos pensijos byla Nr. 84922).

2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Laikinasis įstatymas, kuris, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, paskirta iki šio įstatymo įsigaliojimo, perskaičiuojama padidinant pagrindinę senatvės pensijos dalį iki 120 procentų valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos, kai asmuo turi būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, ir taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) patvirtintą šio įstatymo taikymui einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį (Laikinojo įstatymo 6 str. 1 d.). Valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius, ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, išskyrus draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus asmenis, ir turi draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį. Ginčo aspektu analogiškos nuostatos išliko ir 2010 m. spalio 26 d. šios normos redakcijoje. Remiantis Laikinojo įstatymo 15 straipsniu, Laikinojo įstatymo 6 straipsnio ir 8 straipsnio nuostatos galiojo iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija, 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Remiantis tuo, kas išdėstyta, sprendė, kad pareiškėjo senatvės pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, o jos mažinimas dar ir pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį nėra pateisinamas.

Nagrinėjamu atveju VSDFV Vilniaus skyriaus 4-iasis pensijų skyrius pareiškėjos valstybinę socialinio draudimo pensiją perskaičiavo remdamasis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų, pensiją Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu perskaičiavo dar kartą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nustatytą formulę (b. l. 5-6, 32-33). Pareiškėja 2013 m. gegužės 2 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių ir prašė išmokėti senatvės pensijos neišmokėtą dalį. VSDFV Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius 2013 m. gegužės 17 d. raštu įformintu sprendime Nr. (10.1)3-60489 nurodė, kad neturi pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies, pateikė informaciją apie išmokėtas senatvės pensijos sumas. 2013 m. gegužės 23 d. pareiškėja, nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyriaus 2013 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. (10.1)3-60489, kreipėsi į VSDFV.

2013 m. gegužės 28 d. VSDFV sprendime Nr. (6.5)I-3561 paaiškino, kad pirmoji sumažinta pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl laikė, kad kreipdamasi į VSDFV su 2013 m. gegužės 23 d. prašymu praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, todėl skundą nagrinėti atsisakė. Jeigu iki 2013 m. birželio 17 d. pareiškėja pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo.

Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami VSDFV. Skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai. VSDFV ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti VSDFV teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) VSDFV. VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 8 d.) 103 punktas nustatė, kad pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį socialinio draudimo skyriaus direktoriaus ar jo įgalioto šio skyriaus valstybės tarnautojo sprendimai pensijų klausimais gali būti apskųsti VSDFV per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą.

Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – ir Taisyklės), 20 punkte nustatyta, kad jeigu skundo nagrinėjimo metu paaiškėja, kad yra praleistas Taisyklių 6 punkte nurodytas terminas skundui pateikti, apie tai informuojamas pareiškėjas, kartu prašant iki nustatyto termino pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti. Pagal šių Taisyklių 31 punktą, jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per VSDFV nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba VSDFV direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas. Apie sprendimą nenagrinėti skundo pareiškėjui pranešama ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sprendimo neatnaujinti termino priėmimo dienos.

Teismas, vadovaudamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu, sprendė, kad VSDFV administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais turi būti skundžiami privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, nes teisės aktai nesuteikia galimybės nepasinaudojus šia tvarka tiesiogiai kreiptis į teismą.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 bei LVAT išplėstinė teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013.

Pažymėjo, kad kaip nurodė atsakovas atsiliepime, pirmoji sumažinta pensija pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas pareiškėjai buvo pervesta į banko sąskaitą 2010 m. sausio mėn. Taigi, apie tai, kad paskirta senatvės pensija buvo sumažinta, pareiškėja sužinojo 2010 m. sausio mėnesį. Šios aplinkybės teismo posėdyje pareiškėja neginčijo, ją pripažino. Pareiškėja, kreipdamasi į VSDFV Vilniaus skyrių 2013 m. gegužės 2 d., į VSDFV su 2013 m. rugpjūčio 23 d. skundu praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą. Tuo remdamasis teismas konstatavo, kad 2013 m. gegužės 28 d. VSDFV sprendimu Nr. (6.5)I-3561 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 23 d. skundą, kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą, todėl šis sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, panaikinti jį nėra pagrindo, todėl pareiškėjos skundo dalis dėl šio reikalavimo atmesta kaip nepagrįsta (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 25 straipsnio 1 dalį, prieš kreipiantis į administracinį teismą, įstatymų numatytais atvejais viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Kaip minėta, ginčams dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų mokėjimo nagrinėti yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Ikiteisminės tvarkos privalomumas pabrėžiamas LVAT formuojamoje praktikoje. Šiuo atveju išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo procedūra buvo pradėta pareiškėjai pateikus 2013 m. gegužės 23 d. skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus veiksmų, tačiau ginčas su VSDFV teritoriniu skyriumi nebuvo išnagrinėtas iš esmės VSDFV atsisakius nagrinėti skundą dėl praleisto termino skundui paduoti.

Aptartas teisinis reglamentavimas ir nurodytos faktinės bylos aplinkybės teismui leido spręsti, kad privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ginčas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. (10.1)3-60489, neišmokėtos pensijos dalies už 2010–2011 metus liko neišspręstas, todėl pareiškėjos reikalavimas dėl teritorinio skyriaus sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo išmokėti neišmokėtą pensijos dalį teismui negalėjo būti reiškiami. VSDFV išaiškino pareiškėjai teisę per nustatytą terminą pateikti VSDFV prašymą atnaujinti kreipimosi į VSDFV terminą bei įrodymus, dėl kurių šis terminas buvo praleistas, tačiau iš byloje esančių duomenų spręstina, kad pareiškėja šiuo siūlymu nepasinaudojo. Įvertinus Taisyklių 20, 31 punkto nuostatas, teismas konstatavo, kad teisė atnaujinti šį terminą yra priskirta VSDFV direktoriaus ar direktoriaus pavaduotojo kompetencijai ir pareiškėja dar gali pasinaudoti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

III. Pareiškėja B. M. K. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde (b. l. 79–80) prašo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių grąžinti jai 1 147,15 Lt neišmokėtą pensijos dalį už 2010–2011 m.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tokiais pat argumentais, kurie pateikti pirmosios instancijos teismui. Papildomai apeliantė nurodo, jog VSDVF teigia, kad ji privalėjo žinoti apie pensijos sumažinimą, tačiau pažymi, kad visų Sodros nutarimų neskaito. VSDFV Vilniaus skyriuje įmokų padalinyje dirbo 10 metų, dirbo su draudėjais, t. y. pastoviai priiminėjo ataskaitas, tikrino ir darė įmokų suvestines bei padėdavo sudarinėti skolingoms įmonėms ir organizacijoms įmokų atidėjimo sutartis, kad jos nebankrutuotų galėtų susimokėti. Taigi įmokų visus įstatymus, nutarimus bei nurodymus išmanė ir žinojo tikrai gerai, tačiau Pensijų įstatymu bei atskirais nutarimais šiuo klausimu nesidomėjo. Akcentuoja, kad apskundimo terminą praleido, nes jos pensiją perveda į banko sąskaitą. Tuo metu ji pinigus taupė daugiabučio, kuriame gyvena, renovacijai, kad galėtų sumokėti visą sumą iš karto, neimant banko kredito, tik pristigusi pinigų gydymuisi pastebėjo, kad pensija sumažinta. Nurodo, jog buvo įsitikinusi, kad gali prašyti išmokėti sumažintą dalį pensijos tik atstačius pensijos dydį į buvusį lygį, t. y. nuo 2012 m. gruodžio 31 d., ir tikėjosi, kad terminų nepažeidė.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o B. M. K. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 83–84).

Atsakovas nurodo, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija apeliantei buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn. Taigi apeliantė apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn. Apeliantė, kreipdamasi į VSDFV su 2013 m. gegužės 23 d. prašymu, praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų apskundimo terminą. Pareiškėja, nepateikdama VSDFV jokių įrodymų dėl termino atnaujinimo, kreipėsi į teismą. Pažymi, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja į VSDFV kreipėsi praleidusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą 3 metų terminą ir jog skundžiamas VSDFV sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 86–89) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantė besikreipdama į VSDFV 2013 m. gegužės 23 d. prašymu praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų apskundimo terminą, todėl VSDFV teisėtai ir pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą. Taigi pareiškėjos skundo dalį dėl VSDFV 2013 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. (6.5)I-3561 panaikinimo pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė kaip nepagrįstą. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai paliko nenagrinėtus pareiškėjo reikalavimus panaikinti VSDFV 2013 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3561 ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti 2010–2011 m. dėl Laikinojo įstatymo negautą senatvės pensijos dalį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko atsakovui (VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo) tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjai dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies trečiojo suinteresuoto asmens atlikto apskaičiavimo teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 4-iasis pensijų skyrius pareiškėjos valstybinę socialinio draudimo pensiją perskaičiavo remdamasis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų, pensiją Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu perskaičiavo dar kartą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nustatytą formulę (b. l. 5–6, 32–33). Pareiškėja 2013 m. gegužės 2 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių ir prašė išmokėti senatvės pensijos neišmokėtą dalį. VSDFV Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius 2013 m. gegužės 17 d. raštu įformintu sprendime Nr. (10.1)3-60489 nurodė, kad neturi pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies, pateikė informaciją apie išmokėtas senatvės pensijos sumas. 2013 m. gegužės 23 d. pareiškėja, nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. (10.1)3-60489, kreipėsi į VSDFV. 2013 m. gegužės 28 d. VSDFV sprendime Nr. (6.5)I-3561 paaiškino, kad pirmoji sumažinta pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl laikė, kad kreipdamasi į VSDFV su 2013 m. gegužės 23 d. prašymu praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, todėl skundą nagrinėti atsisakė. Jai buvo pasiūlyta iki 2013 m. birželio 17 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame sprendime buvo nurodyta, kad VSDFV neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies (b. l. 8).

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į nurodytą klausimą, teisėjų kolegija pažymi, kad LVAT, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos atsakovui paduotas 2013 m. gegužės 2 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėja nurodė tam tikras priežastis, tačiau jos negali būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad trečiasis suinteresuotas asmuo (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Tačiau, kaip jau buvo pasakyta anksčiau, trečiasis suinteresuotas asmuo paminėtame 2013 m. gegužės 28 d. sprendime kartu nurodė, kad VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos dalies. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjos skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, teisėjų kolegija atsižvelgia į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Kolegija, vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada (ABTĮ 13 str.).

Taigi konstatuotina, kad tokioje situacijoje pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pareiškėjos skundžiamo trečiojo suinteresuoto asmens 2013 m. gegužės 28 d. sprendimo reikšmę nagrinėjamai bylai, o teismo išaiškinimas pareiškėjai jos teisės prašyti atnaujinti skundo dėl atsakovo veiksmų padavimo terminą neturi teisinės prasmės, tokiu būdu pareiškėjos tariamai pažeistos teisės į dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo sumažintos pensijos dalį realiai negali būti apgintos. Todėl teismo priimtas sprendimas kolegijos negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas.

Pareiškėjos pirmosios instancijos teismui paduotame skunde, be kita ko, yra pareikštas reikalavimas dėl sumažintos senatvės pensijos 1 147,15 Lt dydžio dalies priteisimo. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, dėl šios sumos ir jos atsiradimo aplinkybių, kurios pasireiškė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų tiesioginiu taikymu, byloje ginčo nėra. Kaip jau buvo paminėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai reiškia, kad Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos (Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d.) taikymo būdu pareiškėjos pažeista teisė į nesumokėtą senatvės pensijos dalį turi būti apginta visa apimtimi. Todėl pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jos negautą 1 147,15 Lt senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. (įskaitytinai) kolegijos pripažintinas pagrįstu ir yra tenkintinas.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos teisių pažeidimas kyla dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, o pensijos mažinimas remiantis šio įstatymo 6 straipsniu yra teisėtas, spręstina, kad yra pagrindas panaikinti tik tą skundžiamo VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. gegužės 17 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta pareiškėjos pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų. Todėl pareiškėjos skundo dalis dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo dalies, kuria pareiškėjos senatvės pensija buvo sumažinta remiantis Laikinojo įstatymo 6 straipsniu, panaikinimo atmestina kaip nepagrįsta (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Teisėjų kolegija nekvestionuoja VSDFV kompetencijos atsisakyti nagrinėti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka asmens skundą, jei yra nustatoma, kad skundas paduotas praleidus įstatymu nustatytą terminą, tačiau kaip minėta, nagrinėjamu atveju VSDFV sprendime konstatavusi, kad pareiškėja praleido skundo padavimo terminą ir pažymėjusi, kad pareiškėjai pateikus įrodymus, suteikiančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo, tuo pačiu sprendimu išnagrinėjo pareiškėjos skundą iš esmės, t. y. jį priėmė ir išreiškė išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos poziciją ir valią, kad grąžinti pareiškėjai neišmokėtą senatvės pensijos nepriemoką, kurios ji negavo pritaikius antikonstitucine pripažintą Laikinojo įstatymo normą, nėra pagrindo. VSDFV 2013 m. gegužės 28 d. sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą šiuo atveju lemia šio sprendimo turinio prieštaringumas bei, išnagrinėjus pareiškėjos skundą iš esmės, atsisakymas netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, todėl, remiantis išdėstytais motyvais šis sprendimas teismo panaikinamas.

Pasisakydama dėl priimto sprendimo įvykdymo tvarkos, kolegija pažymi, kad ABTĮ 851 straipsnis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-632 redakcija) nustato, jog teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normomis. CPK 284 straipsnio 1 dalis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-633 redakcija) nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo įvykdymo tvarką; jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistinos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinusi valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, kolegija sprendžia, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjos B. M. K. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos B. M. K. skundą tenkinti iš dalies.

Privalomojo valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. (10.1)3-60489 dalį, kuria atsisakyta pareiškėjos pensijos apskaičiavimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2013 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3561.

Įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai B. M. K. negautą 1 147,15 Lt (vieno tūkstančio šimto keturiasdešimt septynių litų ir 15 centų) dydžio senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. (įskaitytinai).

Atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui nustatyti šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Skirgailė Žalimienė