eAS-934-556/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-934-556/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02474-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „TRITHO“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „TRITHO“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 11 d. nutartimi priėmė pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „TRITHO“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „TRITHO“) skundą, teismui paduotą 2015 m. gegužės 3 d. elektroninėmis ryšio priemonėmis, kuriame jis prašė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2015 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-3911 atnaujinti sprendimo (jo dalies) išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) vykdymą.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte – sustabdyti skundžiamo sprendimo galiojimą.

Pareiškėjas prašymą sustabdyti ginčijamo sprendimo galiojimą grindė iš esmės tuo, kad, nesustabdžius priverstinio mokestinių nepriemokų išieškojimo, gali susiklostyti situacija, kai administracinės bylos baigtis taptų teisiškai nereikšminga, t. y. atsakovas priverstinai išieškotų mokestines pareiškėjo nepriemokas (kartu su delspinigiais) ir nebeliktų pagrindo spręsti ne tik dėl jos sumokėjimo išdėstymo, bet ir dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo, o pareiškėjui būtų galutinai užkirsta galimybė pasinaudoti valstybės pagalba (per mokestinės paskolos sutartį) ir išsaugoti ilgus metus puoselėtą žemės ūkio verslą.

Pareiškėjo nuomone, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jis netektų galimybių pasinaudoti turimais ištekliais, kad galėtų pasiruošti ir atlikti pavasario sėjos bei kitus darbus, dėl ko faktiškai sumažėtų tikimybė nuimti adekvatų derlių, jog būtų kaip įmanoma ženkliau padengta skola biudžetui dar šiais metais. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad būsimam derliui lemiamą įtaką turi pavasario laikotarpiu būtini atlikti darbai. Atkreipė dėmesį, kad preliminari pareiškėjo išteklių vertė, kuri būtina ir reikalinga panaudoti užtikrinant tinkamą laukų įdirbimą, siektų ne mažiau kaip 42 215 Eur sumą.

Jei nebūtų sustabdytas mokestinės nepriemokos išieškojimas, būtų apriboti pareiškėjo ištekliai atsiskaitomosiose sąskaitose, todėl nebeliktų objektyvios galimybės samdyti darbuotojus, įsigyti kurą, tinkamai pasiruošti ir atlikti minėtus pavasarinius žemės ūkio darbus, t. y. pareiškėjas patirtų nepataisomą žalą. Žala būtų padaryta ir valstybės biudžetui. Atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas nėra nemokus, jo finansinė būklė šiuo metu yra labai sunki, o, VMI prie FM pradėjus išieškojimo procedūras, tikėtinos ir negrįžtamos neigiamos pasekmės – pagrindinių pajamų iš derliaus negavimas, atsiskaitymų su darbuotojais (jų sezono metu įmonė įdarbina iki 20) ir kitais kreditoriais sutrikimas, ar net pareiškėjo bankrotas.

Pareiškėjo manymu, panaikinus skundžiamus sprendimus, nebebus įmanoma atkurti iki jų priėmimo buvusios padėties. Pareiškėjas, pagrįsdamas minėtus argumentus, prie skundo pridėjo leidimą įsigyti nuo akcizų atleistus dyzelinius degalus, skirtus naudoti žemės ūkio reikmėms, numatomų išlaidų pavasario darbams atlikti apskaičiavimą (42 215 Eur), 2014 m. kovo–birželio mėn. išrašytas PVM sąskaitas faktūras už įvairių darbų atlikimą, dokumentus, pagrindžiančius patiriamas išlaidas buhalterinės apskaitos tvarkymui, ir AB „Citadele“ interneto banko sąskaitų apžvalgą (69 496,86 Eur).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 12 d. nutartimi pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmetė (ABTĮ 71 str.).

Teismas konstatavo, kad pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Teismas pažymėjo, kad atsakovas ginčijamame 2015 m. vasario 19 d. sprendime nurodė išieškoti iš pareiškėjo 67 097,87 Eur sumą. Teismas nurodė, kad iš skundo turinio ir jo priedų matyti, jog pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės grindžia galimomis neigiamomis finansinėmis pasekmėmis.

Teismas pažymėjo, kad galima tam tikra neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009). Aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se nėra pagrindas ABTĮ 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jei pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012).

Teismo nuomone, pareiškėjo pateikti dokumentai nepagrindžia aplinkybės, kad, panaikinus skundžiamą sprendimą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas. Iš byloje esančios medžiagos negalima daryti išvados, kad skundžiamo sprendimo įvykdymo finansinė našta pareiškėjui būtų per didelė, nes UAB „TRITHO“ pateikė tik bendro pobūdžio dokumentus su pavasarį patiriamų išlaidų skaičiavimais ir duomenis apie vieno iš Lietuvoje veiklą vykdančių bankų sąskaitose (pareiškėjo ir UAB „Rytų ūkis“ direktorius) turimų lėšų likutį, t. y. pareiškėjo teiginiai apie galimus nuostolius (lėšų trūkumą veiklos vykdymui) iš esmės nėra paremti išsamiais paskaičiavimais.

Teismui nėra pateikta detali finansinė ataskaita apie pareiškėjo turimą (valdomą) turtą, finansinę padėtį, pateiktos tik planuojamos išlaidos, tačiau nenurodomos galimos pajamos (jų šaltiniai). Be to, abejonių kelia pateikto vieno iš Lietuvoje veikiančių bankų sąskaitų išrašas, kuris atspindi pareiškėjo direktoriaus, kuris yra ir kitos įmonės direktorius, finansinę padėtį, o ne paties pareiškėjo lėšų likutį, taip pat nėra aiški apžvalgos suformavimo data, ar pareiškėjas neturi lėšų kitose kredito įstaigose.

Pareiškėjas taip pat turėtų apsvarstyti galimybę savo veiklą finansuoti skolintomis lėšomis. Pareiškėjo nurodyti motyvai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo šioje byloje yra susiję ne su potencialios grėsmės, jog šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas, galimybe, o su neigiamomis, tarp jų – ir materialinėmis, pasekmėmis pareiškėjui. Taigi teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjo nurodyti galimi skundžiamo sprendimo vykdymo turtinio pobūdžio neigiami padariniai šiuo atveju nepagrindžia būtinybės užtikrinti reikalavimą.

Nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, t. y. panaikinus skundžiamą sprendimą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas, o galima žala ir pareiškėjo galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010). Teismo nuomone, pareiškėjo verslo interesai negali nusverti valstybės ir visuomenės interesų.

Taigi konstatuota, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė teiginių, jog ginčijamo sprendimo vykdymas jam gali sukelti didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas. Todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmestas. Taip pat atkreiptas dėmesys, kad, vadovaujantis ABTĮ 71 straipsnio 1 dalies nuostatomis, proceso dalyviams išlieka teisė bet kurioje proceso stadijoje pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir pateikti naujus įrodymus bei motyvus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo.

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 12 d. nutartį, kuria buvo atsisakyta tenkinti kartu su skundu teiktą prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, ir klausimą išspręsti iš esmės: laikinai sustabdyti VMI prie FM 2015 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. (23.31-08)-320A-3911, kuriuo VMI prie FM nusprendė atnaujinti 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. (23.31-08)467-68064 išieškoti į biudžetą iš pareiškėjo, kaip mokesčių mokėtojo, sąskaitų 63 281,46 Eur pridėtinės vertės, nekilnojamojo turto ir pelno mokesčio nepriemoką bei 3 816,41 Eur delspinigių, galiojimą.

Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia tuo, jog dėl 67 472,89 Eur dydžio skolos biudžetui, t. y. dėl sumos, kurios dalies (67 097,87 EUR) išieškojimą skundžiamu sprendimu VMI prie FM atnaujino, pareiškėjas 2014 m. gruodžio 12 d. su prašymu kreipėsi į Telšių apskrities valstybinę mokesčių inspekciją, prašydamas išdėstyti šios mokestinės nepriemokos sumokėjimą keturiems metams, o vėliau, VMI prie FM netenkinus tokio pareiškėjo prašymo, šį VMI prie FM sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui (administracinė byla Nr. eI-7284-473/2015).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 18 d. priėmė sprendimą, kuriuo netenkino pareiškėjo skundo. Aplinkybė, kad pareiškėjas šiuo metu patiria finansinių sunkumų, buvo akivaizdi, tačiau teismas, spręsdamas dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, į tai visiškai neatsižvelgė. Pareiškėjas prie šio atskirojo skundo prideda papildomus įrodymus apie jo šiuo metu bankų sąskaitose turimas lėšas, turtą ir 2015 metais planuojamas gauti pajamas. Pareiškėjo banko sąskaita AB „Citadelė“ bankas skundžiamu sprendimu šiuo metu yra areštuota, t. y. pareiškėjas šiuo atveju norėjo įrodyti ne tai, kad minėtoje sąskaitoje yra/nėra piniginių lėšų, o tai, jog ji areštuota 67 983,07 Eur dydžio sumai.

Nors išraše nurodytas vartotojas yra T. J. O., tai jokiu būdu nereiškia, kad ši banko sąskaita priklauso asmeniškai minėtam asmeniui. Minėta banko sąskaita priklauso pareiškėjui, būtent iš jos ir į ją visada buvo pervedamos pareiškėjo piniginės lėšos. Teismas nutartyje išreiškė abejones dėl to, ar pareiškėjas iš tikrųjų neturi lėšų ir kitose bankų sąskaitose, todėl pareiškėjas prie šio atskirojo skundo prideda išrašą, kuris aiškiai įrodo tą aplinkybę, kad jokių lėšų jam priklausančiose bankų sąskaitose šiuo metu neturi.

Pareiškėjas prie šio skundo prideda ir įmonės balansą, kuriame vėlgi aiškiai matoma, kiek einamųjų lėšų (IV punktas - „PINIGAI IR PINIGŲ EKVIVALENTAI“) ir turto šiuo metu pareiškėjas turi, o taip pat ir šiais metais pareiškėjo planuojamas gauti pajamas. Pareiškėjas pažymi, kad nurodytų dokumentų būtinybė iškilo vėliau, t. y. pirmosios instancijos teismui nutartyje netinkamai įvertinus ir pasisakius dėl aplinkybių, kurių egzistavimas, pareiškėjo nuomone, buvo pakankamai aiškus. Akivaizdu, kad visos pareiškėjo aukščiau nurodytos aplinkybės pagrindžia tą faktą, jog pareiškėjo finansinė padėtis šiuo metu yra tikrai sunki, todėl, turint omenyje vykdomą veiklą, t. y. grūdų auginimas ir prekyba, 67 097,87 Eur dydžio sumos išieškojimas iš pareiškėjo lėšų, jam gali padaryti nepataisomą žalą ar net lemti pareiškėjo bankrotą.

Šiuo atveju ypatingai svarbu atkreipti dėmesį, kad 2015 metais pareiškėjo planuojamas gauti pelnas yra įtrauktas ir į pareiškėjo verslo planą, kurį realizavus, pareiškėjo nuomone, yra reali galimybė per keturių metų laikotarpį padengti visą mokestinę nepriemoką (žinoma, VMI prie FM sutikus, verslo plane numatytomis sąlygomis mokestinės nepriemokos sumokėjimą išdėstyti). Kitaip tariant, pareiškėjo gautinas pelnas yra vienas iš pagrindinių kriterijų, vertinant jo galimybę pasinaudoti MAĮ 88 straipsnio 1 dalimi ir su VMI prie FM sudaryti mokestinės paskolos sutartį, tiksliau pasakius, pareiškėjo atitikimą antrajai MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai mokestinės paskolos sudarymo galimybės sąlygai, t. y. kad mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas galimas tik tuomet, jei toks atidėjimas ar išdėstymas suteiks galimybę stabilizuoti pareiškėjo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau.

Kaip minėta, klausimas, ar VMI prie FM 2015 m. sausio 20 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjo prašymas išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą keturių metų laikotarpiui buvo netenkintas, bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimas, kuriuo minėtas VMI prie FM sprendimas buvo paliktas galioti, yra teisėti ir pagrįsti, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, apeliantei dėl šio teismo sprendimo pateikus apeliacinį skundą, dar nėra išspręstas. Tačiau skundžiamu VMI prie FM sprendimu šiuo metu jau yra areštuota pareiškėjui priklausanti banko sąskaita, į kurią bus pervedamos subsidijos už 2015 m. pareiškėjo deklaruotus pasėlius, taip pat kitos lėšos, kurias pareiškėjas pasinaudojęs tiek įmonės akcininkų, tiek ir kitų asmenų finansine pagalba, ketina netrukus gauti, tam, kad galėtų padengti numatomus pavasario darbų kaštus.

Atsižvelgiant į tai, dėl VMI prie FM pradėtų išieškojimo procedūrų šiuo metu susiklostė tokia situacija, kad jei į VMI prie FM areštuotą pareiškėjo banko sąskaitą ir būtų pervedamos kokios nors lėšos, jomis pareiškėjas pasinaudoti negalėtų, nes jos, vadovaujantis MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu, mokesčių administratoriaus paprasčiausiai būtų nurašomos pareiškėjo mokestinei nepriemokai dengti, todėl ir teismo teiginiai, kad pareiškėjas taip pat turėtų apsvarstyti galimybę savo veiklą finansuoti skolintomis lėšomis, šiuo metu negali būti realiai neįgyvendinami.

Esant dabartinei situacijai, pareiškėjas nebegalės apmokėti jo planuojamų pavasario ūkio darbų sąnaudų, dėl ko tokie darbai negalės būti tinkamai atlikti, o galbūt išvis nebus atlikti, ir pareiškėjo 2015 metais planuojamos gauti pajamos ženkliai sumažės. Kadangi pareiškėjo skundo nagrinėjimas teismuose gali ir užsitęsti, akivaizdu, kad visos paminėtos aplinkybės turės didelės įtakos pareiškėjo verslo plano, kuriuo remdamasis jis VMI prie FM ir prašo mokestinės paskolos suteikimo, realaus įgyvendinimo galimybei. Būtent tokios situacijos susiklostymas, t. y. asmens teisių bei teisėtų interesų neatitaisomas pažeidimas, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011, 2008 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008), ir yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Tikrinamu atveju ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria nepatenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Teisėjų kolegija pastebi, jog iš nurodytos normos konstrukcijos matyti, kad įstatymų leidėjas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą siejo su tikslu užtikrinti būsimo teismo sprendimo įgyvendinimą, t. y. garantuoti teisingumo vykdymą ir priimto teismo sprendimo įgyvendinimą, bet ne prevenciškai apsaugoti proceso dalyvius nuo visų galimų jiems nepalankių teisinių pasekmių.

Pažymėtina, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, realus iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, o kartu ir realus teismo sprendimo įvykdymas, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr. LVAT 2005 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-155/2005, 2012 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-627/2012, ir kt.).

Sprendžiant minėtą klausimą, atsižvelgtina į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso.

Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad administracinių teismų praktikoje nuosekliai laikomasi taisyklės, jog asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (LVAT 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008). Kita vertus, teismui kyla pareiga jam pateiktą prašymą įvertinti bylos aplinkybių kontekste ir šiuo klausimu priimti nutartį.

Pažymėtina ir tai, kad teismas kiekvieną kartą spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi įvertinti, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr. LVAT 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-227/2012). Šiuo atveju pats reikalavimų užtikrinimo priemonių tikslas ir paskirtis lemia tai, kad negalima taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, tiesiogiai nesusijusių su ginčo dalyku, nes tokio sprendimo vykdymo pasekmėms minėtos priemonės neturės įtakos (ABTĮ 71 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas mokesčių surinkimą yra pripažinęs viešuoju interesu (žr. 2006 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A415-1088/2006, 2007 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-206/2007). MAĮ 106 straipsnis numato mokestinė nepriemokos priverstinio išieškojimo būdus. Kita vertus, manytina, jog galimybė sustabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą užtikrina teisingą pusiausvyrą tarp valstybės ir mokesčių mokėtojo interesų, atitinka teisingumo ir protingumo principus.

Tikrinamu atveju pareiškėjas pateikė teismui prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti VMI prie FM 2015 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. (23.31-08)-320A-3911 atnaujinti sprendimo (jo dalies) išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) vykdymą galiojimą, t. y. prašė taikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su tikrinamos bylos medžiaga, nustatė, kad pareiškėjo ginčijamu VMI prie FM 2015 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. (23.31-08)-320A-03911 nuspręsta, vadovaujantis MAĮ 110 straipsnio 2 dalimi, atnaujinti VMI prie FM 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo (jo dalies) Nr. (23.31-08)467-68064 išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) vykdymą ir išieškoti į biudžetą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos nurodytą sumą (67 097,87 Eur), bei nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš kitų mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų).

Bylos duomenimis nustatyta, kad skundžiamas sprendimas priimtas po to, kai buvo priimtas mokesčių administratoriaus neigiamas sprendimas dėl mokesčių mokėtojo (pareiškėjo) prašymo išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą. Mokesčių mokėtojui nesumokėjus mokestinės nepriemokos nustatytu terminu, mokesčių administratorius ėmėsi priverstinių mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmų.

Pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, siekia sustabdyti jo mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą. Pareiškėjo teigimu, nesustabdžius priverstinio mokestinių nepriemokų išieškojimo, gali susiklostyti situacija, kai administracinės bylos baigtis taptų teisiškai nereikšminga, t. y. atsakovas priverstinai išieškotų mokestines pareiškėjo nepriemokas ir nebeliktų pagrindo spręsti ne tik dėl jos sumokėjimo išdėstymo kitoje administracinėje byloje, bet ir dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo, o pareiškėjui būtų galutinai užkirsta galimybė pasinaudoti valstybės pagalba (per mokestinės paskolos sutartį) ir išsaugoti ilgus metus puoselėtą žemės ūkio verslą. Atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas nėra nemokus, jo finansinė būklė šiuo metu yra labai sunki, o, VMI prie FM pradėjus išieškojimo procedūras, būtų apriboti pareiškėjo ištekliai atsiskaitomosiose sąskaitose, tikėtinos ir negrįžtamos neigiamos pasekmės – nepataisoma žala ar net pareiškėjo bankrotas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo motyvus, pagrindžiančius reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą, administracinėje byloje nagrinėti priimtus reikalavimus, sprendžia, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrįsto pagrindo taikyti pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pareiškėjo pateikiami argumentai iš esmės yra nesusiję įstatymo numatytomis reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygomis. Prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo pareiškėjas iš esmės remiasi argumentais ir teismui pateiktais įrodymais, susijusiais būtent su pareiškėjo finansine padėtimi, o ne su būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimu, taip pat pareiškėjas nurodo argumentus dėl galimybių jam ginti savo teises kitoje byloje užtikrinimo. Tačiau įstatymas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymą sieja su teismo sprendimo konkrečioje administracinėje byloje įvykdymo galimu pasunkėjimu ar tokio įvykdymo negalimumu, o ne su asmens teisių apgynimo galimybių visai kitoje byloje užtikrinimu.

Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad galima tam tikra neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (žr., pvz., LVAT 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009).

Aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se nėra pagrindas ABTĮ 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytus argumentus, atskirajame skunde pateiktas aplinkybes, papildomus įrodymus dėl pareiškėjo finansinės padėties, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nėra pateikta pagrįstų įrodymų, leidžiančių spręsti, kad administracinėje byloje būtina taikyti pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones. Nors tikrinamu atveju pareiškėjas teismui pateikė papildomus duomenis apie įmonės balansą, apie jo šiuo metu bankų sąskaitose turimas lėšas ir kt., teisėjų kolegijos vertinimu, minėti duomenys nelaikytini pakankamais konstatuoti, jog, netenkinus pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kiltų tokios neigiamos pasekmės, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas, t. y., kad egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones. Kita vertus, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, bet vėliau paaiškėjus, kad mokesčių administratoriaus priimti sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, mokestinės nepriemokos išieškojimas atitinkamais atvejais gali tapti apskritai neįmanomu, pvz., dėl įmonės bankroto ar kitų aplinkybių (LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442 - 190/2012).

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nagrinėjimu atveju nėra pateikta pagrįstų argumentų, leidžiančių taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, todėl pareiškėjo atskirasis skundas yra atmestinas ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog šiuo atveju priimtas procesinis sprendimas netaikyti pareiškėjo prašomų priemonių jo skundo reikalavimams užtikrinti neatima iš pareiškėjo teisės ateityje, atsiradus naujoms aplinkybėms, bet kurioje proceso stadijoje pateikti teismui naują (motyvuotą ir pagrįstą įrodymais) prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo (ABTĮ 71 str. 1 d.). Be to, vadovaujantis MAĮ 110 straipsnio 3 dalimi, mokesčių administratorius, vadovaudamasis protingumo ar ekonominio tikslingumo kriterijais, turi teisę savo iniciatyva nepradėti arba stabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „TRITHO“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius