A-575-1645-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1645/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03558-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–4), kurį vėliau papildė (I t., b. l. 13–14), prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nurodė, kad jis periodiškai laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 22 d. iki 2013 m. gegužės 21 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K. Paaiškino, kad iki 2010 m. gegužės 21 d. jis buvo laikomas kaip suimtasis ir laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 21 d. iki 2010 m. gegužės 20 d. jam teismas vieną kartą suteikė galimybę pasimatyti su sugyventine per trumpalaikį pasimatymą, tačiau ilgalaikių pasimatymų jam neskyrė, nes nėra įrengtų tam tinkamų patalpų, be to, įstatyme nėra nustatyta, jog asmenims, laikomiems kalėjime ar izoliatoriuje, būtų skiriami ilgalaikiai pasimatymai.

Pareiškėjas tvirtino, jog dėl nurodytų aplinkybių labai išgyveno, kad galėjo nutrūkti jo ryšys su sugyventine, nes jis ne tik negalėjo artimai su ja bendrauti, bet net ir jai paskambinti. Dėl to jį apėmė depresija, jis kreipėsi į psichiatrą, jautėsi pažemintas, patyrė fizinį skausmą. Pareiškėjas manė, jog nors nacionalinėje teisėje nėra nustatyta galimybė suimtiesiems gauti ilgalaikius pasimatymus, šiuo atveju turi būti taikomos Europos Sąjungos teisės normos, kad žmogus galėtų artimai bendrauti su žmona ar sugyventine ir nenutrūktų ryšiai tarp artimųjų.

Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų (neveikimo) neskiriant jam ilgalaikių pasimatymų buvo pažeista jo konstitucinė teisė į orumą ir taip jam buvo padaryta neturtinė žala, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais bei nepatogumais, stresu, emocine depresija, didžiuliu diskomfortu ir pažeminimu, nes atšalo jo santykiai su sugyventine, o vėliau jie visai nutrūko. Skunde pareiškėjas, be kita ko, rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2013 m. liepos 9 d. sprendimu byloje Tomas Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06) (toliau – ir Tomas Varnas prieš Lietuvą byla), kuriame, pareiškėjo teigimu, esant analogiškoms bylos aplinkybėms buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas.

Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas manė, kad šiuo atveju teismas, nagrinėdamas bylą, turi vadovautis minėtu EŽTT sprendimu sukurtu precedentu.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 18–21) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K nurodė, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 22 straipsnyje nustatyta suimtųjų teisė pasimatyti. To paties straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu.

SVĮ 22 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi valandas. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 65 punkte ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 108 punkte nustatyta, kad pasimatymas vyksta be fizinio kontakto. Be to, įstaigoje vadovaujamasi Lukiškių TI-K direktoriaus 2011 m. gruodžio 9 d.

įsakymu Nr. 1-145 patvirtintu Asmenų, norinčių pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarkos aprašu, kuriame yra Elgesio trumpalaikio pasimatymo metu Lukiškių TI-K taisyklės, pagal kurių 1.6–1.7 punktus pasimatymas vyksta be fizinio kontakto ir pasimatymo metu bendraujama naudojantis tik specialiai tam įrengtu telefono aparatu. Pasimatymų patalpų įrengimą reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d.

įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės. Šiame kontekste Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, kad įstaigoje nėra įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse yra numatytas tik trumpalaikių pasimatymų su giminaičiais ar kitais asmenimis patalpų įrengimas. Ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarka nėra nustatyta ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Lukiškių TI-K tvirtino, kad neturi teisinio pagrindo savavališkai keisti SVĮ, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles ir kitus teisės aktus, o įstaigos darbuotojai griežtai vadovaujasi galiojančiais teisės aktais ir jų nuostatomis, tinkamai ir teisėtai veikia, jų nepažeisdami.

Lukiškių TI-K taip pat pabrėžė, kad deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų visumą, tačiau nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 46–48) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Kalėjimų departamentas pažymėjo, kad SVĮ nenumato suimtųjų teisės gauti ilgalaikius pasimatymus. Be to, atkreipė dėmesį, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepateikė objektyvių įrodymų, pagrindžiančių, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, taip pat nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė, t. y. neįrodė būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Kalėjimų departamentas tvirtino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepatyrė skunde minimų neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomo diskomforto ir nepablogėjo jo gyvenimo kokybė. Taip pat akcentavo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas į Kalėjimų departamentą dėl galimai neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų dėl pasimatymų suteikimo nesikreipė. Kalėjimų departamentas papildomai pažymėjo, jog pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas pareiškėjo buvimas šioje įstaigoje, nebuvo. Kartu pabrėžė, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi tik 2013 m. rugsėjo 3 d., t. y. praėjus 5 metams nuo to momento, kai, pareiškėjo nuomone, Lukiškių TI-K buvo pirmą kartą pažeistos jo teisės, o tai rodo, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 12 d. sprendimu (I t., b. l. 182–187) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė nesuteikus jam ilgalaikių pasimatymų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 22 d. iki 2010 m. gegužės 20 d. būnant suimtuoju, atlyginimo. Atsižvelgęs į tai, teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2009 m. balandžio 1 d.) 16 straipsnis nustatė, jog kalinamiesiems pasimatyti su giminaičiais arba kitais asmenimis leidžia kardomojo kalinimo vietos administracija tik bylą tiriančio pareigūno arba teismo, kurio žinioje yra byla, sutikimu.

Pasimatymo trukmė nustatoma iki 2 valandų. Pasimatymai vyksta Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklių nustatyta tvarka. Nuo 2009 m. balandžio 1 d. suimtųjų teisę pasimatyti reglamentuoja SVĮ 22 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu.

Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip 2 valandas. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodytiems asmenims, norintiems pasimatyti, nereikia gauti ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinio sutikimo.

Šie asmenys turi teisę į vieną pasimatymą. Tuo tarpu SVĮ 22 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog pasimatymų tvarka nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse. Atitinkamai Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 61 punkte nustatyta, kad suimtieji turi teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis tik esant ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniam sutikimui. Asmenys, norintys pasimatyti su suimtuoju, registruojami tardymo izoliatoriaus direktoriaus nustatyta tvarka (62 p.).

Asmuo, atvykęs pasimatyti su suimtuoju, tardymo izoliatoriaus siuntinių, perdavimų ir smulkiųjų paketų su spauda priėmimo biure rašo prašymą suteikti pasimatymą (63 p.). Pasimatymas vyksta be fizinio kontakto. Kalėjimų departamento direktorius nustato, kaip pasimatymų kambariai turi būti įrengiami (65 p.). Tai detalizuota Asmenų, norinčių pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarkos aprašo nuostatose. Įvertinęs minėtas SVĮ ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nuostatas, teismas padarė išvadą, kad suimtieji nustatyta tvarka turi teisę pasimatyti su giminaičiais, pasimatymas trunka ne ilgiau kaip 2 valandas ir vyksta be fizinio kontakto, o Lukiškių TI-K nėra kompetentingas suteikti leidimus pasimatyti ar priimti sprendimus dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo.

Nors pareiškėjas skunde, be kita ko, teigė, kad jam nebuvo leista skambinti sugyventinei, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skunde nurodė, jog žalą kildina būtent iš Lukiškių TI-K administracijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo, nesuteikus jam ilgalaikių pasimatymų, todėl teismas nevertino pareiškėjo teiginių dėl leidimo jam skambinti sugyventinei. Kartu pabrėžė, kad pareiškėjas dėl to jokių įrodymų teismui neteikė. Remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, teismas nustatė, kad 2010 m. gegužės 20 d.

įsiteisėjo teismo nuosprendis, kuriuo pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padarius nusikaltimą ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė. Taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K 2014 m. sausio 20 d. rašte Nr. 9-1535 ir kalinamojo asmens įskaitos kortelėje nurodyti duomenys patvirtina, jog pareiškėjas pirmą kartą į Lukiškių TI-K atvyko 2008 m. spalio 2 d. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes ir į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, jog buvo pažeidžiama jo, kaip suimtojo, teisė į ilgalaikius pasimatymus, teismas byloje vertino laikotarpį nuo 2008 m. spalio 2 d. iki 2010 m. gegužės 20 d.

Teismas pabrėžė, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K iš viso buvo laikomas 120 dienų. Tuo tarpu iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjo sugyventinė R. G. buvo atvykusi tik vieną kartą į trumpalaikį pasimatymą – 2009 m. birželio 4 d., o pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jo santykiai su sugyventine nutrūko dėl ilgalaikių pasimatymų nebuvimo. Teismas atkreipė dėmesį, jog byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas ar jo sugyventinė ginčui aktualiu laikotarpiu apskritai būtų prašę jiems suteikti ilgalaikius pasimatymus.

Pareiškėjas tik 2013 m. liepos 25 d. ir 2013 m. rugpjūčio 11 d. su skundais kreipėsi į Kalėjimų departamentą ir Lukiškių TI-K, prašydamas paaiškinti, kodėl nuo 2008 m. jį laikant Lukiškių TI-K nebuvo skiriami ilgalaikiai pasimatymai. Taigi, pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2008 m. spalio 2 d. iki 2010 m. gegužės 20 d.) nebuvo kreipęsis nei į Lukiškių TI-K, nei į Kalėjimų departamentą su prašymu paaiškinti, kodėl jam neskiriami ilgalaikiai pasimatymai, ir neprašė tokių pasimatymų skirti. Be to, pareiškėjas 2013 m. liepos 25 d. kreipdamasis į Lukiškių TI-K administraciją ir Kalėjimų departamentą nenurodė, kad jam nebuvo skirti ilgalaikiai pasimatymai, o kreipėsi tik dėl tokių pasimatymų skyrimo tvarkos paaiškinimo.

Teismas kartu akcentavo, kad aplinkybė, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją ir Kalėjimų departamentą kreipėsi tik po EŽTT sprendimo, priimto byloje Varnas prieš Lietuvą, savaime neįrodo, kad jis, būdamas Lukiškių TI-K, norėjo ir siekė, jog jam būtų skirti ilgalaikiai pasimatymai, tačiau tokie jo prašymai buvo netenkinti. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, jog jo santykiai su sugyventine iširo dėl ilgalaikių pasimatymų ribojimo, o ne dėl galimai kitų asmeninių priežasčių, kurių negalima susieti su atsakovo neteisėtais veiksmais ir pareiškėjo nurodyta jam padaryta žala.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, kad dėl ilgalaikių pasimatymų neturėjimo pablogėjo jo sveikata, t. y. jis susirgo depresija ir dėl to kreipėsi į psichiatrą, teismas pabrėžė, jog iš įrašų pareiškėjo medicininėje kortelėje matyti, kad jis kreipėsi pagalbos į psichiatrą dėl blogo miego naktimis, išgyvenimo dėl teismo proceso, padidėjusio dirglumo, piktumo, bet nė viename kreipimesi neišdėstė aplinkybių, jog blogai jaučiasi dėl to, kad jam neskiriami ilgalaikiai pasimatymai ar kad jis bijo, jog jo santykiai su sugyventine nutrūks.

Šiuo atveju nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad minėti negalavimai būtų siejami su ilgalaikių pasimatymų nesuteikimu. Teismas taip pat akcentavo, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog analizuojamu laikotarpiu R. G., kuri apskaitos kortelėje įvardinta kaip atvykusi į trumpalaikį pasimatymą sugyventinė, buvo pareiškėjo šeimos nare. Pats faktas, kad ji buvo atvykusi į vienintelį trumpalaikį pasimatymą, neleidžia daryti išvados, jog tuo metu ji dar buvo pareiškėjo šeimos nare, ar kad jų šeiminiai santykiai ginčo laikotarpiu buvo išlikę.

Be to, pats pareiškėjas R. G., kaip savo sugyventinės, skunde neįvardijo, o vienintelio trumpalaikio pasimatymo su ja faktas iš dalies rodo, kad galimai jai nebuvo poreikio su pareiškėju palaikyti šeiminių santykių bei siekti su juo ilgalaikių pasimatymų. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad EŽTT sprendime byloje Varnas prieš Lietuvą nekonstatavo, jog ilgalaikiai pasimatymai turėtų būti skiriami ne su šeimos nariais, o vien tik ta aplinkybė, kad EŽTT priėmė minėtą sprendimą, šioje byloje savaime negali patvirtinti pareiškėjui padarytos žalos fakto.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas skundą teismui išsiuntė tik 2013 m. rugsėjo 10 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo, pareiškėjo nuomone, jo patirtų išgyvenimų, kas rodo, jog pareiškėjas galimai siekia pasinaudoti viešai žinomu faktu (EŽTT sprendimu byloje Varnas prieš Lietuvą), nors ginčo laikotarpiu pats net nesiekė ilgalaikių pasimatymų ir su tokiu prašymu į Lukiškių TI-K administraciją nebuvo kreipęsis. Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad reikalavimas priteisti jam neturtinę žalą yra nepagrįstas.

Kartu atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K, laikydamasis galiojančių teisės aktų, pareiškėjui suteikė trumpalaikį pasimatymą, to jis ir neginčijo. Tuo tarpu pats pareiškėjas iki 2013 m. liepos 25 d. nesiekė ilgalaikių pasimatymų. Be to, nuosprendis, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu ir kardomoji priemonė – suėmimas – palikta iki nuosprendžio įsiteisėjimo, įsiteisėjo 2010 m. gegužės 20 d. ir pareiškėjas, turėdamas nuteistojo statusą, turi galimybę prašyti ilgalaikių pasimatymų bei šią teisę realizuoti tokius pasimatymus reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.

Taip pat pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie, jo teigimu, patirtos žalos faktą, jos pobūdį, patirtų išgyvenimų intensyvumą, poveikį jo fizinei ir psichinei savijautai. Vadovaudamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, t. y. Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos atsiradimo fakto, todėl valstybei nekyla civilinė atsakomybė ir nėra jokio teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės.

III. Pareiškėjas R. G. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–6), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad tik vieną trumpalaikį pasimatymą su sugyventine turėjo dėl to, jog ikiteisminį tyrimą kontroliavęs prokuroras daugiau nedavė leidimo trumpalaikiams pasimatymams ir telefoniniams pokalbiams, o tai įrodo Kauno apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. Iv-1699-544/2013 esančios pareiškėjo sugyventinės prašymų bei atsakymų į juos kopijos. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas prašo išreikalauti iš Kauno apygardos administracinio teismo minėtą administracinę bylą. Be to, pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius medicininius duomenis. Pareiškėjas 2014 m. gegužės 28 d. (pagal gavimo spaudą, reg. Nr. 02-03-2621, t. II, b. l. 11) taip pat pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą, kuriuo, be kita ko, prašo sujungti nagrinėjamą administracinę bylą su administracine byla Nr. Iv-1699-554/2013.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 22 d. iki 2010 m. gegužės 21 d. jį laikant Lukiškių TI-K kaip suimtąjį jam nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantai naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Teisėjų kolegija pažymi, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Kaip minėta, šiuo atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo jam, kaip suimtajam, būnant Lukiškių TI-K. Atsižvelgiant į tai, akcentuotina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis pasinaudos šia teise ir kaip jis ja naudosis (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-889/2013 ir kt.).

Taigi, laisvės atėmimo įstaiga (šiuo atveju – Lukiškių TI-K) neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio (lot. – iš pareigos). Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires (lot. – savo kompetencijos ribose) – pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1348/2014).

Šiuo aspektu pabrėžtina, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų siekęs gauti ilgalaikių pasimatymų su savo sugyventine. Tuo tarpu vien abstrakčių pareiškėjo teiginių, nepagrindžiant ir neįrodant, ar prašymą skirti ilgalaikius pasimatymus pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigos administracijai apskritai pateikė, nepakanka, o hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi nagrinėti, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1105/2013, 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1174/2013 ir kt.).

To, kad pareiškėjas ar jo sugyventinė būtų kokiu nors būdu išreiškę valią būtent dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo, nepatvirtina ir pareiškėjo teiginiai, jog jo sugyventinė prašė suteikti trumpalaikius pasimatymus ir leisti telefoninius pokalbius su pareiškėju, taip pat leisti jiems susituokti. Taigi šiuo atveju nėra jokio pagrindo išreikalauti iš Kauno apygardos administracinio teismo pareiškėjo prašomą administracinę bylą Nr. Iv-1699-544/2013. Juolab kad iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančių duomenų matyti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą minėtoje byloje, 2014 m. spalio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1344/2014, be kita ko, konstatavo, jog nurodytoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų siekęs gauti ilgalaikių pasimatymų ar telefoninių pokalbių su sugyventine.

Atsižvelgiant į tai, jog byloje neįrodyta, kad pareiškėjas būtų išreiškęs savo valią dėl ilgalaikių pasimatymų organizavimo, laisvės atėmimo įstaigai neprivalant ex officio šių pasimatymų be asmenų, kuriems ribojama laisvė, prašymo organizuoti, negalėjo kilti ir neteisėti atsakovo veiksmai ar neveikimas, o nenustačius neteisėtų veiksmų (neveikimo), nėra ir atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, dėl ko kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės.

Pareiškėjas savo skunduose taip pat teigė, jog nagrinėjamoje byloje būtina remtis EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimu byloje Tomas Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06), kuriame EŽTT inter alia pripažino EŽTK 8 ir 14 straipsnių pažeidimus, suimtajam nesuteikus ilgalaikių pasimatymų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą). Teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot.

– sprendimo pagrindas, motyvacija). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1348/2014). Tuo tarpu iš EŽTT sprendimo byloje Tomas Varnas prieš Lietuvą matyti, kad tiek pats peticiją EŽTT pateikęs asmuo, tiek jo sutuoktinė raštu prašė Lukiškių TI-K administracijos skirti jiems ilgalaikius pasimatymus, tačiau minėtos įstaigos sprendimais tai jiems nebuvo leista (žr. minėto sprendimo 36–37 p.).

Ši aplinkybė sudaro esminį argumentą, kodėl konkrečioje byloje kaip precedentu negalima remtis byloje Tomas Varnas prieš Lietuvą suformuluotais išaiškinimais. Be to, skyrėsi ir kitos faktinės bylų aplinkybės: prieš peticiją EŽTT pateikusį Tomą Varną buvo vykdomi keli baudžiamieji procesai dėl skirtingų nusikalstamų veikų, padarytų nusikalstamame susivienijime, todėl tam tikru etapu šis asmuo turėjo „dvigubą statusą“, t. y. buvo ir nuteistasis, ir suimtasis tuo pačiu metu. Tačiau nagrinėjamoje byloje ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas turėjo vien suimtojo statusą, dėl ko iš esmės ginčas nekilo.

Galiausiai, peticiją EŽTT pateikęs Tomas Varnas suimtuoju laikytas kur kas ilgesnį laiko tarpą, dėl ko jis skundėsi atskirai, tikindamas, jog nepagrįstai ilga jo suėmimo trukmė pažeidė EŽTK 5 straipsnį, todėl kritiškai vertintinas pareiškėjo teiginys, jog jis ir Tomas Varnas buvo laikomi vienodomis sąlygomis.

Papildomai pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo sujungti nagrinėjamą administracinę bylą su administracine byla Nr. Iv-1699-554/2013, teisėjų kolegija akcentuoja, kad minėtas prašymas iš esmės buvo išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A575-1344/2014, kurioje priimtoje 2014 m. spalio 9 d. nutartyje teismas pažymėjo, jog ABTĮ 69 straipsnis nustato teismo teisę, bet ne pareigą sujungti bylas. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ir pareiškėjo nurodytoje byloje skiriasi atsakovai, todėl bylos į vieną nejungtinos.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė