AS-552-894-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS552-894/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01938-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. K. skundu (b. l. 1-3) ir patikslintu skundu (b. l. 48-52) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. 1D-4534(11) ir priteisti iš Ministerijos neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. imtinai, kuri susidarė dėl Konstitucijai prieštaraujančio Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo; 3) priteisti 6 proc. dydžio įstatymines palūkanas nuo bendros priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Pareiškėjas paaiškino, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriame konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas pažymėjo, jog po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo į teismą nesikreipė, nes pagrįstai tikėjosi, kad, vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, pažeistos teisės bus atstatytos ir neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis bus išmokėta be papildomo bylinėjimosi, o paaiškėjus, jog Konstitucinio Teismo sprendimą Ministerija vykdys tik kiekvienu konkrečiu atveju priėmus teismo sprendimą, nebuvo aiškūs šiems ginčo teisiniams santykiams taikytini procesiniai terminai. Vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 bei 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kuriose išplėstinė teisėjų kolegija be kita ko nurodė, jog ginčuose dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti. Pareiškėjas paaiškino neturįs teisinio išsilavinimo, todėl pirmiausiai suklydo manydamas, kad 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutartis bus vykdoma be papildomų teismų sprendimų, o vėliau – manydamas, jog šio ginčo sprendimui pagal analogiją gali būti taikytini Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnis arba Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalis.

Atsiliepimais į pareiškėjo skundą (b. l. 27-29) ir patikslintą skundą (b. l. 65) atsakovai Ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, su skundu nesutiko, prašė jį atmesti arba nutraukti administracinę bylą. Atsakovai nurodė, jog Ministerija veikė laikydamasi galiojančių įstatymų nustatytos tvarkos, o pareiškėjas praleido terminus skundui paduoti. Atsakovai pažymėjo, jog termino kreiptis į teismą pradžia buvo išaiškinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 priimtoje nutartyje. Taip pat nurodė, jog į teismą buvo kreiptasi neoperatyviai, kadangi, nors nesikreipimas į teismą iki Konstitucinio Teismo nutarties paskelbimo gali būti pateisinamas, nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., kuomet Konstitucinio Teismo sprendimas buvo paskelbtas, iki 3 metų termino kreiptis į teismą pabaigos dar buvo likę 5 mėnesiai. Atsakovai atkreipė dėmesį į 2013 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013 ir pažymėjo, kad iš to, jog įstatyme nebuvo numatytas pagal Konstitucijai prieštaraujančias normas perskaičiuotos pensijos kompensavimas buvo pakankamai aišku, jog įstatyminio kompensavimo nebus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 3 d. nutartimi (b. l. 72-76) administracinę bylą nutraukė.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje nurodyta, jog tokio pobūdžio teisės aktai, kaip pareiškėjo prašomas panaikinti Ministerijos sprendimas, nėra administraciniai aktai, skundžiami administraciniams teismams, šią administracinės bylos dalį nutraukė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Atkreipęs dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuota nuo 2010 m. sausio 1 d., pareiškėjui 2010 m. sausio mėnesio pensija buvo išmokėta 2010 m. vasario 26 d., skundą teismui pareiškėjas pateikė 2013 m. birželio 6 d., t. y. praleidęs skundo padavimo terminą, skaičiuotiną nuo pirmos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotos pensijos išmokėjimo. Taip pat teismas pažymėjo, jog pareiškėjui paduodant skundą, daugiau nei metai buvo praėję ir nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, atkreipė dėmesį, jog terminas gali būti atnaujintas tik esant rimtoms priežastims bei nurodė, kad teisinio reguliavimo neaiškumas ir teisės nežinojimas negali būti tokia priežastimi, kadangi kitu atveju termino atnaujinimas taptų ne išimtimi, o bendra taisykle. Teismas konstatavęs, jog nagrinėjamu atveju aplinkybių, leidžiančių atnaujinti terminą skundui paduoti nėra, šią administracinės bylos dalį nutraukė (ABTĮ 101 str. 7 p.).

III. Pareiškėjas J. K. atskiruoju skundu (b. l. 96-100) prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – atnaujinti praleistą kreipimosi į teismą terminą.

Pareiškėjas pabrėžia, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, o po sužinojimo į teismą nesikreipė, nes pagrįstai tikėjosi, jog jam, be papildomų bylinėjimųsi, remiantis Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, bus išmokėta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis. Pažymi, kad ir paaiškėjus, jog pensijos bus grąžinamos tik priėmus kiekvienu konkrečiu atveju atskirą teismo sprendimą, nebuvo aiškūs šiems teisiniams santykiams taikomi procesiniai terminai. Nurodo, kad šie terminai nebuvo ir nėra įtvirtinti įstatymuose ir buvo išskirti tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinėse bylose Nr. A552-519/2013 bei Nr. A444-2232/2013). Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas be kita ko nurodė, jog teisė kreiptis į administracinius teismus yra suprantama plačiai, taip pat, kad teisė į veiksmingą teisminę gynybą yra įtvirtinta tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, tiek ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje. Pareiškėjo manymu, dėl procesinių terminų buvęs teisinis neapibrėžtumas neproporcingai apsunkino suinteresuotų asmenų pažeistų teisių gynybą. Pažymi, kad į Sveikatos priežiūros tarnybą prie Ministerijos, kaip į pensiją skiriančią ir mokančią instituciją, pareiškėjas kreipėsi 2013 m. kovo 27 d., t. y. praėjus protingam terminui nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo, kas rodo, jog jis elgėsi apdairiai ir rūpestingai. Pareiškėjas nurodo, kad apie pensijos mažinimą ir (ar) dėl jo priimtą individualų administracinį aktą, kaip ir apie tai, jog savo teisę į pensijos nepriemoką gali ginti per 3 metus, jis nebuvo informuotas. Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-212/2014. Pareiškėjas akcentuoja, kad iki šiol nėra nustatytas neteisėtai neišmokėtų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir atskirąjį skundą atmesti.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Pareiškėjas atskirajame skunde nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. nutarties dalimi, kuria buvo atmestas jo prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą ir byla nutraukta pritaikius Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 punktą.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), pagrįstai nurodė, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste (Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str.) išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo nuostatas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. Ministerijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant pareiškėjui mokėtinos valstybinės pensijos dydį. Pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad pareiškėjas apie jo teisę gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją galimai pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį , t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2013 m. birželio mėnesį, t. y. praleidęs trejų metų procesinį terminą.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) dėl termino atnaujinimo yra pažymėjęs, kad teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, svarbios priežasties, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas, sąvoka aiškinama kaip apimanti išskirtines, objektyvias, nuo skundą paduodančio asmens valios nepriklausiusias aplinkybes, sutrukdžiusias laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (pvz., 2012 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2011 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011, 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo pabrėžtina, kad pareiškėjas 2013 m. birželio 10 d. kreipėsi į administracinį teismą teisminės gynybos teisinių santykių srityje, kuri įstatymų leidėjo nebuvo sureguliuota nei procesinio termino kreiptis į teismą prasme, nei kitais aspektais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Pabrėžtina, kad būtent šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje buvo prieita prie išvadų, kad specialiuoju procesiniu terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas. Pabrėžtina ir tai, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte (užpildant teisinio reguliavimo spragą jis nuo 2013 m. kovo 12 d. įtvirtintas administracinių teismų praktikoje), todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galimai pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje (2013 metų) LVAT jurisprudencijoje.

Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija vertina, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų (šiuo atveju pareiškėjo) teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas buvo apsunkintas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pareiškėjo argumentais, kuriais jis grindžia prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, t. y. kad pareiškėjas turėjo pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, jog valstybė po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo nustatys neišmokėtos pensijos (nuosavybės) kompensavimo mechanizmą ir grąžins neišmokėtą dėl ekonominės krizės valstybinės pensijos dalį, tačiau įsitikinęs, kad įstatymų leidėjas to nedaro, prašo teisminės gynybos. Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad turtiniai praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Išvardytas priežastis teisėjų kolegija pripažįsta svarbiomis priežastimis, kurios pareiškėjui sudarė objektyvias kliūtis paduoti teismui skundą per 3 metų procesinį terminą. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks aplinkybių vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą dėl praleisto termino atnaujinimo bylose dėl valstybinių pensijų, paskirtų ir pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, nepriemokų priteisimo (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. AS502-169/2014, AS143-219/2014, AS502-212/2014, AS502-213/2014, AS756-215/2014, AS525-267/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014, AS143-467/2014, AS502-472/2014, AS525-469/2014, AS602-205/2014, A525-409/2014 ir kt.). Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies ir Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose.

Remiantis išdėstytais argumentais, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. nutarties dalis, kuria pagal ABTĮ 101 straipsnio 7 punktą administracinė byla buvo nutraukta, naikinama kaip nepagrįsta. Teisėjų kolegija pirmiau išvardytas priežastis pripažįsta svarbiomis procesinio termino paduoti skundą praleidimo priežastimis, todėl tenkina pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo, atnaujina kreipimosi į teismą terminą ir perduoda pareiškėjo reikalavimus - priteisti iš Ministerijos neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. imtinai, kuri susidarė dėl Konstitucijai prieštaraujančio Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo bei priteisti 6 proc. dydžio įstatymines palūkanas nuo bendros priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos - pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. K. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. nutarties dalį, kuria administracinė byla buvo nutraukta pagal ABTĮ 101 straipsnio 7 punktą, panaikinti.

Pareiškėjo J. K. prašymą patenkinti ir atnaujinti skundo padavimo terminą.

J. K. skundo reikalavimus priteisti iš Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. imtinai, kuri susidarė dėl Konstitucijai prieštaraujančio Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo bei priteisti 6 proc. dydžio įstatymines palūkanas nuo bendros priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas