A-802-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-802-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00638-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. 96-1918 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2014 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 2S-165 bei įpareigoti Lukiškių TI-K sudaryti galimybę pareiškėjui įstaigos parduotuvėje savo lėšomis įsigyti čiužinį ir pagalvę arba leisti, kad šiuos daiktus jam perduotų artimieji, taip pat priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 350 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas paaiškino, kad dėl sveikatos sutrikimų gydytojas jam rekomendavo įsigyti ortopedinį čiužinį ir pagalvę, ši aplinkybė nurodyta jo sveikatos istorijoje. Dėl šios priežasties pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių su prašymu leisti artimiesiems perduoti jam čiužinį ir pagalvę arba leisti pareiškėjui šiuos daiktus savo lėšomis įsigyti įstaigos parduotuvėje. Tačiau Lukiškių TI-K administracija minėto prašymo netenkino, todėl pareiškėjas šį Lukiškių TI-K sprendimą apskundė Kalėjimų departamentui. Pareiškėjas pažymėjo, kad nors Kalėjimų departamentas 2013 m. vasario 22 d. rašte Nr. 2S-510 buvo išaiškinęs, jog pareiškėjas gali turėti savo čiužinį ir pagalvę, jeigu juos rekomenduoja gydytojai dėl sveikatos sutrikimų, skundžiamu sprendimu Kalėjimų departamentas pareiškėjo skundo netenkino. Be to, pareiškėjas tvirtino, kad dėl nurodytų priežasčių patyrė nepatogumus, todėl prašė atlyginti jam neturtinę žalą.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 22–23) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punkte nurodytas daiktų sąrašas, kuriais nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis. Atitinkamai šių taisyklių 173.16 punkte nurodyta, kad nuteistieji gali naudotis patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu nuteistasis raštu atsisako Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės. Be to, pažymėjo, kad Lukiškių TI-K gydytoja, peržiūrėjusi Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL) epikrizę Nr. 2972-519, nurodė, jog esant galimybei pareiškėjui rekomenduojama turėti ortopedinį čiužinį ir pagalvę. Tuo tarpu Lukiškių TI-K neturi galimybės nuteistųjų aprūpinti ortopediniu čiužiniu ir pagalve, juolab kad įstaiga neatlieka ligoninės paskirties funkcijų. Taip pat pabrėžė, kad Lukiškių TI-K negali pasiūlyti pareiškėjui pirkti ortopedinį čiužinį ir pagalvę įstaigos parduotuvėje, kadangi joje tokiais daiktais neprekiaujama. Kartu akcentavo, kad Lukiškių TI-K 2013 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. 96-1918 į pareiškėjo 2013 m. lapkričio 19 d. prašymą atsakė tinkamai ir pateikė prašomą informaciją, atsakymas atitiko tuo metu galiojusius įstatymų keliamus reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas. Teigė, jog Lukiškių TI-K darbuotojai griežtai vadovaujasi galiojančiais teisės aktais ir jų nuostatomis bei tinkamai ir teisėtai veikia, nepažeisdami įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgęs į tai, Lukiškių TI-K manė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimu (b. l. 44–48) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas kelia ginčą dėl Lukiškių TI-K atsisakymo leisti jam įsigyti ar artimiesiems jam perduoti ortopedinį čiužinį ir pagalvę, taip pat dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš nepatogumų, patirtų negalint naudotis ortopediniu čiužiniu ir pagalve, atlyginimo priteisimo. Atsižvelgęs į tai, teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjui yra diagnozuoti stuburo susirgimai, o byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui yra periodiškai atliekami medicininiai tyrimai, skiriamas gydymas.

Tačiau pabrėžė, jog LAVL epikrizėje (hospitalizavimo laikotarpis nuo 2013 m. spalio 17 d. iki 2013 m. spalio 25 d.) esanti išvada, kad pareiškėjas dėl jam diagnozuotų susirgimų esant galimybei turėtų naudotis ortopediniu čiužiniu ir pagalve, yra rekomendacinio, o ne privalomojo pobūdžio. Tuo tarpu Kalėjimų departamentas, nagrinėdamas kilusį ginčą dėl leidimo pareiškėjui įsigyti čiužinį ir pagalvę, taip pat analizavo pareiškėjo medicininę dokumentaciją ir jokių įrašų apie tai, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui dėl sveikatos būklės gerinimo reikalinga keisti čiužinį ar pagalvę, nenustatė.

Be to, įvertinęs pareiškėjo pateiktą Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. rugpjūčio 29 d. pažymą Nr. 24-5107, LAVL 2013 m. rugpjūčio 14 d. epikrizę ir gydytojo neurologo konsultacijos duomenis, teismas nustatė, kad pareiškėjo sveikatos būklė nuo 2013 m. spalio mėn. nepablogėjo ir nėra jokių įrašų, jog pareiškėjui diagnozuotų susirgimų gydymui jam yra privaloma naudotis ortopediniu čiužiniu ir pagalve. Remdamasis BVK, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d.

įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. IR-79 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų nuostatomis, teismas akcentavo, kad minėti teisės aktai draudžia suimtajam (nuteistajam) naudotis asmenine pagalve, čiužiniu ir antklode, o minkštuoju inventoriumi privalo aprūpinti pataisos įstaiga.

Atitinkamai Kalėjimų departamentas skundžiamame 2013 m. vasario 22 d. sprendime Nr. 2S-510 pagrįstai nurodė, kad suimtajam ar nuteistajam asmeniui gali būti leidžiama turėti nuosavą pagalvę ar čiužinį tik esant pataisos įstaigos sveikatos priežiūros skyriaus darbuotojų teikimui ir nustatytam būtinam reikalingumui. Tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų dėl būtinojo reikalingumo pareiškėjui turėti nuosavą ortopedinį čiužinį ar pagalvę. Taigi teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K administracija pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo leisti jam naudotis ortopediniu čiužiniu ir pagalve, o ginčijamas Lukiškių TI-K 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimas yra išsamus, pagrįstas galiojančiomis teisės normomis ir teisėtas, todėl nėra pagrindo jį panaikinti skunde išdėstytais ar kitais pagrindais.

Be to, Kalėjimų departamentas 2014 m. sausio 9 d. sprendime konstatavęs, kad Lukiškių TI-K pareiškėjo teisių nepažeidė, taip pat priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra teisinio pagrindo. Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos, teismas nurodė, jog nenustačius Lukiškių TI-K pareigūnų neteisėtų veiksmų, t. y. vienos iš valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, todėl jis taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas R. L. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 55), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti ginčijamus Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento sprendimus bei įpareigoti Lukiškių TI-K leisti pareiškėjui naudotis ortopediniu čiužiniu bei pagalve, taip pat priteisti jam 350 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius duomenis, kadangi iš jų aiškiai matyti, jog pareiškėjo sveikata po pirmosios apžiūrios pablogėjo, nes praėjus metams po pirmosios apžiūros buvo nustatytos ne tik viršutinio kaklo slankstelio problemos, bet ir vidurinio bei apatinio. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas pažymėjo, kad jo sveikata pablogėjo būtent dėl medikų rekomendacijų nesilaikymo, t. y. dėl būtinybės miegoti ant ortopedinio čiužinio bei pagalvės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Lukiškių TI-K 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. 96-1918, kuriuo buvo netenkintas pareiškėjo prašymas leisti artimiesiems perduoti jam čiužinį ir pagalvę arba leisti pareiškėjui šiuos daiktus savo lėšomis įsigyti įstaigos parduotuvėje, ir Kalėjimų departamento 2014 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 2S-165, kuriuo minėtas Lukiškių TI-K sprendimas buvo paliktas nepakeistas, teisėtumo bei pagrįstumo ir Lukiškių TI-K įpareigojimo sudaryti galimybę pareiškėjui įstaigos parduotuvėje savo lėšomis įsigyti čiužinį ir pagalvę arba leisti, kad šiuos daiktus jam perduotų artimieji, taip pat dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, jog jo sveikata pablogėjo būtent dėl medikų rekomendacijų nesilaikymo, t. y. dėl būtinybės miegoti ant ortopedinio čiužinio bei pagalvės, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pažymėtina, kad BVK 173 straipsnio 2 dalis nustato, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė. Be to, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos, be kita ko, numato, kad minėtiems asmenims yra išduodamas čiužinys bei pagalvė.

Remiantis BVK 96 straipsnio 1 dalimi, nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Atitinkamai Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173.16 punkte įtvirtinta, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis įsigytais ar perduotais daiktais – patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu nuteistasis raštu atsisako BVK 173 straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad teisės aktai iš esmės draudžia nuteistajam (suimtajam) naudotis asmenine pagalve, čiužiniu ir antklode.

Tuo tarpu, kaip Kalėjimų departamentas nurodė pareiškėjui savo 2013 m. vasario 22 d. sprendime Nr. 2S-510 (b. l. 2), suimtam ar nuteistam asmeniui gali būti leidžiama turėti nuosavą pagalvę ar čiužinį tik esant pataisos įstaigos sveikatos priežiūros skyriaus darbuotojų teikimui ir nustatytam būtinam reikalingumui. Tačiau šiame kontekste teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju byloje nenustatytas būtinas reikalingumas pareiškėjui turėti nuosavą ortopedinį čiužinį ar pagalvę.

Pabrėžtina, jog byloje esančioje pareiškėjo Laisvės atėmimo vietų ligoninės epikrizėje (Ligos istorijos Nr. 2972-519, hospitalizavimo data 2013 m. spalio 17 d., išrašymo – 2013 m. spalio 25 d.) (b. l.

5) dėl pareiškėjui diagnozuotų stuburo susirgimų skiltyje „Rekomendacijos gydymui ir darbui“ esantis įrašas „rekomenduojamas ortopedinis čiužinys, pagalvė esant galimybėms“ yra tik rekomendacinio, o ne privalomo pobūdžio. Kartu akcentuotina, kad iš Kalėjimų departamento Sveikatos priežiūros skyriaus 2014 m. sausio 8 d. pažymos (b. l.

16) matyti, jog išnagrinėjus medicininę dokumentaciją, nebuvo nustatyti įrašai apie tai, kad pareiškėjui dėl sveikatos būklės gerinimo reikia keisti čiužinį ar pagalvę. Teisėjų kolegija, įvertinusi kitus byloje esančius pareiškėjo medicininius duomenis (b. l. 36–38), taip pat nenustatė, jog pareiškėjui dėl jam diagnozuotų susirgimų yra privaloma naudotis ortopediniu čiužiniu ir pagalve, ar kad būtent dėl galimybės pareiškėjui miegoti ant ortopedinio čiužinio bei pagalvės nebuvimo būtų pablogėjusi jo sveikatos būklė. Taigi, atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo ginčijami Lukiškių TI-K 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimas Nr. 96-1918 ir Kalėjimų departamento 2014 m. sausio 9 d. sprendimas Nr. 2S-165 yra teisėti bei pagrįsti ir nėra jokio pagrindo juos naikinti pareiškėjo skunde išdėstytais motyvais.

Pasisakydama dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atitinkamai nagrinėjamu atveju nenustačius neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Todėl pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys