2K-325-648/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-325-648/2015

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00163-2012-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.5.2;

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Artūro Pažarskio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. G. (A. G.) ir I. G. kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 4 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžiu A. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį 5200 Lt, t. y. 1506 Eur (40 MGL dydžio) bauda, įpareigojant ją sumokėti per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

I. G. nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį 3900 Lt, t. y. 1129 Eur (30 MGL dydžio) bauda, įpareigojant ją sumokėti per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui Č. K. atsisakius nuo civilinio ieškinio, bylos procesas dėl šios dalies nutrauktas.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 4 d. nutartimi nuteistųjų A. G. ir I. G. apeliaciniai skundai atmesti.

Patikslinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžio rezoliucinė dalis, nurodant, kad A. G. ir I. G. pripažinti kaltais pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta A. G. 5200 Lt, t. y. 1506 Eur (40 MGL dydžio) bauda, I. G. – 3900 Lt, t. y. 1129 Eur (30 MGL dydžio) bauda.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. G. ir I. G. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, apgaule įgijo teisę į Č. K. turtą – 60 000 Lt (11 377,20 Eur) ir užvaldė dalį šio turto – 8 117,60 Lt (2351,02 Eur), t. y. 2006 m., tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, A. G. ir I. G. susitarę apgaule užvaldyti didelės vertės Č. K. turtą, surašė du neprotestuotinus paprastuosius vekselius, melagingai juose nurodydami, kad Č. K. skolingas I. G. po 30 000 Lt (8688,60 Eur) ir 2006 m. balandžio 21 d. įsipareigoja grąžinti pinigus. Tęsdamas nusikalstamą veiką, A. G., manipuliuodamas Č. K. priklausomybe alkoholiui ir pasinaudodamas įgytu nukentėjusiojo pasitikėjimu, 2006 m. sausio 18 d. Č. K. namuose, (duomenys nesklelbtini), pateikė jam pasirašyti neprotestuotiną paprastąjį vekselį 30 000 Lt (8688,60 Eur) sumai, kuriame Č. K., būdamas A. G. suklaidintas, ties tekstu „parašas, vardas ir pavardė“ įrašė savo vardą, pavardę ir pasirašė, ties tekstu „2006 m. balandžio 21 d. pranešimą dėl apmokėjimo gavau“ įrašė „gavau“, savo vardą, pavardę ir pasirašė, taip pat ir 2006 m. vasario 14 d. analogiškomis aplinkybėmis neprotestuotiname paprastajame vekselyje, išrašytame 30 000 Lt (8688,60 Eur) sumai, ties tekstu „vardas pavardė parašas“ Č. K. įrašė savo vardą, pavardę bei pasirašė. Po to 2006 m. gegužės 9 d. vieną suklastotą vekselį I. G. pateikė Vilniaus m. 2-ojo notaro biuro notarei D. M., o kitą suklastotą vekselį 2006 m. gegužės 10 d. pateikė Vilniaus m. 15-ojo notaro biuro notarei G. Š.. Abiem atvejais notarės, būdamos suklaidintos, išdavė I. G. vykdomuosius įrašus, kuriuos ji pateikė antstoliui V. M., ir šis, būdamas suklaidintas, 2006 m. gegužės 9, 10 d. užvedė vykdomąsias bylas dėl 30 237,24 Lt (8757,31 Eur) bei 30 150 Lt (8732,04 Eur) išieškojimo ir 2006 m. gegužės 11 d. I. G. naudai areštavo Č. K. sąskaitą, esančią UAB „Medicinos bankas“, iš kurios I. G. pervedė 8 117,60 Lt (2351,02 Eur), o 2010 m. liepos 8 d. areštavo Č. K. nekilnojamąjį turtą.

Kasaciniais skundais nuteistieji A. G. ir I. G. prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir bylą jiems nutraukti. Kadangi nuteistieji kasaciniuose skunduose pateikia iš esmės vienodus argumentus, jie dėstomi kartu.

Kasatoriai nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes neteisingai pritaikytos BK bendrosios ir specialiosios dalies normos bei padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jų kaip kaltinamųjų teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Pasak kasatorių, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, nesigilino į bylą ir apeliacinių skundų argumentus, juos atmetė formaliais pagrindais, dėl to paliko galioti neteisėtą ir nepagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kaip ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, išdėstyti motyvai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Tiek ikiteisminis tyrimas, tiek abiejų instancijų teismai nagrinėdami bylą buvo šališki, neobjektyvūs, vertindami bylos įrodymus ieškojo tik įkalčių, nepaisant to, kad pagal BPK nuostatas turi būti tiesiogiai ištirti ir įvertinti visi įrodymai ir dėl kiekvieno jų pasisakyta. Vienpusiškai įvertinę įrodymus teismai pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Abiejų instancijų teismai nevykdė BPK 20 straipsnio 5 dalyje teisėjams nustatytos pareigos įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, pasak nuteistųjų, jų kaltė buvo grindžiama prielaidomis ir abejonėmis, o ne tiesiogiai teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir įvertintų įrodymų visuma. Teismai nesilaikė nuosprendžio ir nutarties surašymui keliamų reikalavimų, skundžiamus sprendimus priėmė neišsamiai ir šališkai išnagrinėję bylą. Teismai byloje nepašalino visų abejonių ir nuo pat pradžių, siekdami nuteisti kasatorius už nusikaltimą, kurio jie nepadarė, demonstravo šališkumą, asmeninį priešiškumą.

Kasatorių teigimu, pirmosios instancijos teismas nenustatė visų būtinų BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių, todėl neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo pripažinti juos padarius šią nusikalstamą veiką, o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė. Teismai nepaneigė nuteistųjų nurodytų aplinkybių, kad iš Č. K. sąskaitos nurašyta pinigų suma buvo jiems pažadėta kaip atlygis, o vekseliai buvo išrašyti siekiant užtikrinti civilinį sandorį ir pašalinti V. G. (V. G.) keliamą pavojų. Pasak nuteistųjų, byloje neginčijamai nustatyta, kad vekseliai nėra suklastoti, juos pasirašė Č. K. laisva valia, jų neginčijo, kad pasirašė, – pripažįsta. Tą patvirtina ir liudytojų parodymai. Č. K. teigė, kad pareiškimą policijai parašė tik patyręs didelį policijos pareigūnų spaudimą, pretenzijų nuteistiesiems nei anksčiau, nei dabar neturi, civilinio ieškinio atsisakė. Kadangi nukentėjusysis nepatyrė jokios žalos, nėra nusikalstamos veikos objekto ir pavojingų padarinių, nepadaryta neteisėtų veiksmų. Pats Č. K. šių veiksmų neteisėtais nelaiko, prieš jį apgaulė nebuvo panaudota, tą patvirtina ir liudytojas A. K. (A. K.), nurodydamas, kad kasatoriai įtakos įkalbėti jo dėdės neturėjo. Tačiau abiejų instancijų teismai šiuos argumentus atmetė. Apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje akcentavo, kad Č. K. linkęs piktnaudžiauti alkoholiu ir dėl turimo išsilavinimo, gyvenimo būdo ir orientavimosi socialinėje aplinkoje nesunku juo pasinaudoti, tačiau Č. K. parodymų pakeitimą teisme vertino kaip nereikšmingą ir neesminį, nes, pasak teismo, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis neskundė pareigūnų veiksmų, ši versija atsirado tik teisme. Tačiau, kasatorių įsitikinimu, tokį Č. K. elgesį ikiteisminio tyrimo metu būtent ir lėmė jo gyvenimo būdas ir asmenybė. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvados nepagrįstos ir turi būti vertinamos kaip bandymas pritempti faktines bylos aplinkybes prie kaltinimo. Pasak nuteistųjų, nereiškiant Č. K. pretenzijų, nėra ir nusikaltimo sudėties požymio – žalos, dėl to negalima konstatuoti veikos, numatytos BK 182 straipsnyje, padarymo.

Kita vertus, net jeigu Č. K. ir turėtų pretenzijų nuteistiesiems, jų veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip sukčiavimas dėl dar vieno esminio elemento nebuvimo – teisėsaugos institucijos įsikišimo būtinybės. Nuteistieji teigia, kad tarp jų ir Č. K. susiklostė civilinio pobūdžio santykiai, todėl Č. K., manydamas, jog jo teisės yra pažeistos, bet kuriuo momentu galėjo jas apginti civilinio proceso tvarka, tačiau to nedarė ir neketino to daryti, netgi priešingai – atsisakė civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje.

Kasatoriai pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. ir 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-409/2011) laikomasi pozicijos, kad baudžiamoji atsakomybė yra ultima ratio (kraštutinė priemonė) ir gali būti taikoma tik tais atvejais, kai pažeistų teisių negalima apginti kitu, pavyzdžiui, civilinio proceso keliu. Taigi, jeigu nukentėjusysis mano, kad jo teisės yra pažeistos, jis privalo pirmiausia išnaudoti kitus savo teisių gynimo būdus, ir tik tada, kai pažeistų teisių neįmanoma apginti, kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl baudžiamosios bylos iškėlimo. Tai reiškia, kad teisėsaugos institucijos apskritai neturi teisės priverstinai ginti nukentėjusiojo teisių baudžiamojo proceso tvarka, kai tą nesudėtingai galima padaryti civilinio proceso tvarka, ir juo labiau, jeigu asmuo laiko, kad jo teisės nebuvo pažeistos, ir aktyviai priešinasi, kad jos būtų ginamos, kaip nagrinėjamoje byloje darė Č. K.. Tokia situacija, nuteistųjų manymu, turi būti vertinama kaip teisėsaugos institucijų susidorojimas su jais, verčiant asmenį tapti nukentėjusiuoju ir reikšti pretenzijas bei reikalavimus, kurių jis neturi.

Kasaciniame skunde I. G. papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teisme valstybinį kaltinimą byloje palaikiusi prokurorė atsisakė jai kaltinimų, o nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, palaikė jos apeliacinį skundą ir prašė ją išteisinti. Tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje dėl to nepasisakė, o apeliacinės instancijos teismas, nors savo nutartyje apie tai ir pasisakė, tačiau šios aplinkybės niekaip nevertino.

Nuteistosios teigimu, byloje neįrodyta, kad ji padarė kokius nors nusikalstamus veiksmus, nei nukentėjusysis, nei liudytojai jos neatpažino. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad byloje nenustatyta, jog A. G. kokiais nors veiksmais sąmoningai įtraukė savo seserį I. G. į nusikalstamą veiką ar pasinaudojo jos pasitikėjimu siekdamas apgaule įgyti svetimą turtą. O apeliacinės instancijos teismas, nors ir nurodė, kad byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių, jog inkriminuotą veiką I. G. padarė tiesiogine tyčia, tačiau nenurodė jokių faktinių bylos aplinkybių, kurios tai patvirtintų.

Nuteistoji I. G. mano, kad jos veiksmai, už kuriuos ji nuteista, negali būti pripažįstami nusikaltimu, nes jiems būdingi civilinių santykių požymiai, o už civilinius deliktus ir sutartinių santykių pažeidimus įstatyme nenumatyta galimybė skirti kriminalinę bausmę.

Atsiliepimu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokuroras Aidas Dzikaras prašo nuteistųjų kasacinius skundus atmesti.

Prokuroras nurodo, kad A. G. ir I. G. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, BPK pažeidimų nepadaryta. Apeliacinės instancijos teismas atmetė nuteistųjų skundus, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertinęs įrodymus.

Kasatoriaus A. G. teiginiai, kad iš Č. K. sąskaitos nurašyta pinigų suma jam buvo pažadėta kaip atlygis, o vekseliai buvo išrašyti, siekiant užtikrinti civilinį sandorį ir pašalinti V. G. keliamą pavojų, abiejų instancijų teismų motyvuotai paneigti. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. G., pasinaudodamas įgytu Č. K. pasitikėjimu ir priklausomybe alkoholiui, pateikė pasirašyti jam du I. G. vardu išrašytus vekselius bendrai 60 000 Lt (11 377,20 Eur) sumai, taip siekdamas apgaule įgyti teisę į šiuos pinigus. Teismas konstatavo, kad A. G. suvokė, jog Č. K. yra priklausomas nuo alkoholio ir besąlygiškai pasitiki juo, todėl sąmoningai pateikė nukentėjusiajam pasirašyti neprotestuotiną paprastąjį vekselį, kuriame nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija, jog nukentėjusysis neva skolingas I. G. Pagal CK 1.105 straipsnio 1 dalies nuostatas vekselis, kaip vertybinis popierius, yra dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui. Taigi vekselis nėra skirtas civiliniam sandoriui ar kokiems kitiems CK nenurodytiems tikslams užtikrinti. Iš bylos duomenų matyti, kad Č. K. 60 000 Lt (11 377,20 Eur) nei iš I. G., nei iš A. G. negavo. Nukentėjusiojo nekilnojamasis turtas, kurį jam padėjo parduoti A. G., taip pat nebuvo įvertintas ir parduotas už tokią sumą. Tai, kad A. G. siekė įgyti būtent 60 000 Lt (11 377,20 Eur) sumą, o ne mažesnę, patvirtina ir tai, kad išieškojimo tikslais notarams ir antstoliams buvo pateikti abu vekseliai po 30 000 Lt (8688,60 Eur). Todėl nors I. G. iš Č. K. areštuotos banko sąskaitos buvo pervesta tik 8117,60 Lt (2351,02 Eur) suma, tai nepatvirtina nuteistojo versijos, kad būtent tokia suma jam buvo pažadėta kaip atlygis. Bylos duomenimis, ši suma buvo pervesta todėl, kad Č. K. banko sąskaitoje buvo tiek pinigų, o ne dėl to, kad Č. K. ir A. G. dėl tokios sumos sumokėjimo buvo susitarę. Akivaizdu, kad jeigu Č. K. banko sąskaitoje būtų buvusi didesnė pinigų suma, ji ir būtų buvusi pervesta į I. G. sąskaitą. Todėl vien tik I. G., veikusios A. G. prašymu, vekselių pateikimas, turint tikslą pradėti vykdomąsias bylas, yra pakankamas pagrindas teigti A. G. turėjus tikslą iš Č. K. įgyti būtent 60 000 Lt (11 377,20 Eur) sumą.

Pasak prokuroro, aplinkybė, kad Č. K. pats pasirašė vekselius, nereiškia, jog tai jis padarė savo iniciatyva, visiškai suvokdamas savo veiksmų prasmę ir galimas pasekmes, ir nebuvo suklaidintas. Specialisto išvadoje Nr. 11-895(12) konstatuota, kad 2006 m. sausio 18 d. ir vasario 14 d. vekseliuose Č. K. rašė ir pasirašė būdamas neįprastos būsenos, t. y. veikiamas vidinių rašymą trikdančių veiksnių. Be to, ir pats Č. K. apklausų metu patvirtino, kad piktnaudžiauja alkoholiu ir kad vekselius pasirašė, tikėtina, būdamas neblaivus, kad visiškai pasitikėjo A. G., nes jis padėjo tvarkyti su žemės atkūrimu ir pardavimu susijusius reikalus. Nagrinėjamoje byloje apgaulė pasireiškė neteisingos informacijos vekseliuose nurodymu, suklastoto vekselio pateikimu notarams, kurie, būdami suklaidinti, išdavė vykdomuosius įrašus, šių įrašų pateikimu antstoliui, kuris, taip pat būdamas suklaidintas, areštavo Č. K. turtą. Remdamiesi šiomis nustatytomis aplinkybėmis teismai padarė pagrįstą išvadą, kad A. G. prieš Č. K. panaudojo apgaulę ir taip privertė pasirašyti du vekselius bendrai 60 000 Lt (11 377,20 Eur) sumai. Taigi A. G. ir I. G. veiksmuose buvo apgaulė, kaip esminis sukčiavimo požymis.

Priešingai negu teigiama I. G. kasaciniame skunde, jos vaidmuo šioje situacijoje nebuvo pasyvus ir neapsiribojo vien tik asmeninių duomenų pateikimu A. G.. Pateikusi savo duomenis nusikalstamam tikslui pasiekti (apgaule įgyti turtinę teisę į Č. K. turtą), vėliau ji ėmėsi ir aktyvių veiksmų, nukreiptų būtent į galutinio tikslo (svetimo turto įgijimo apgaule), įgyvendinimą: pasirašė du vekselius, pati pateikė juos notarams, vėliau notarų išduotus vykdomuosius įrašus pateikė antstoliui, išgrynino į jos banko sąskaitą iš areštuotos Č. K. banko sąskaitos pervestus pinigus ir juos atidavė A. G.. Prokuroro manymu, visi šie I. G. kryptingi veiksmai rodo, kad ji negalėjo nesuprasti siekiamo tikslo, nes, kaip pati nurodė apklausos metu, ji žinojo, jog Č. K. iš tikrųjų nėra jai įsipareigojęs sumokėti 60 000 Lt, o pateikdama notarams ir antstoliui vekselius, ji neteisėtai įgyvendina netikrą turtinę teisę, dėl to Č. K. bus padaryta atitinkamo dydžio žala.

Taigi I. G., kartu su A. G. darydama nusikalstamą veiką, suvokė savo veiksmų nusikalstamą pobūdį, turėjo nusikalstamą tikslą ir jo siekė, atlikdama pirmiau nurodytus veiksmus. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad I. G. jos vardu išrašytus vekselius pateikė ne vienam, o dviem skirtingiems notarams, taip siekdama užmaskuoti jos ir A. G. nusikalstamą sumanymą apgaule įgyti Č. K. turtą. Ši aplinkybė patvirtina jos ne atsitiktinį, o aktyvų vaidmenį darant nusikalstamą veiką. Aktyvius kasatorės veiksmus siekiant užvaldyti nukentėjusiojo turtą patvirtina antstolio V. M. parodymai ir jo kontoros pateikta medžiaga dėl vykdomosios bylos inicijavimo. Tai parodo A. G. ir I. G. bendro išankstinio nusikalstamo plano turėjimą, kuris, pateikus vykdomuosius įrašus antstoliui, buvo įgyvendintas. Iš visų šių aplinkybių matyti, kad I. G. veikė tiesiogine tyčia. Jos atlikti veiksmai ir vaidmuo darant nusikalstamą veiką rodo jos ir A. G. veiksmų bei tyčios bendrumą.

Pasak prokuroro, priešingai negu teigiama kasaciniuose skunduose, Č. K. parodymų pakeitimas nuteistųjų naudai nesudaro pagrindo jų veiksmus laikyti nepavojingais ir teisėtais. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad Č. K. pakeitė parodymus nuteistųjų naudai po to, kai A. G. nuvyko pas Č. K., grąžino jam vekselius ir pasakė, kad nukentėjusysis jam nebeskolingas ir jo turtas nebėra areštuotas. Taip pat teismas teisingai pasisakė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo Č. K. privertė rašyti policijos pareigūnai.

Prokuroro teigimu, atmestini ir kasatorių argumentai, kad tarp jų ir nukentėjusiojo buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Teismai konstatavo, kad prieš Č. K. nuteistieji panaudojo apgaulę, siekdami įgyti turtinę teisę į 60 000 Lt (11 377,20 Eur) sumą, todėl akivaizdu, kad buvo peržengta civilinių santykių riba.

Nuteistųjų A. G. ir I. G. kasaciniai skundai atmestini.

Kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas arba esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas, jų pakankamumas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, dėl to kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal teismų nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų laikymosi

Kasatoriai nurodo, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, dėl to padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad jų veika atitinka BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Nuteistieji mano, kad teismai, nuteisdami juos už nusikaltimą, kurio nepadarė, demonstravo šališkumą, asmeninį priešiškumą. Šie kasatorių argumentai nepagrįsti.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl A. G. ir I. G. kaltės padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką grindė teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir įvertintų bylos įrodymų visuma, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, specialisto išvadomis bei kitais rašytiniais bylos įrodymais. Vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatomis, apkaltinamajame nuosprendyje teismas išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, taip pat pateikė aiškius veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas.

Tai konstatavo ir apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka pagal nuteistųjų apeliacinius skundus. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes, kad pagal nustatytas aplinkybes nuteistieji A. G. ir I. G. pagrįstai pripažinti kaltais padarę jiems inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Tokia išvada buvo padaryta dar kartą patikrinus byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą bei skundžiamo nuosprendžio turinį ir nesutikti su ja nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis ir abiejų instancijų teismų sprendimus, konstatuoja, kad, priešingai negu teigiama kasaciniuose skunduose, BPK 20 straipsnio 5 dalyje teisėjams nustatytas reikalavimas byloje esančius įrodymus įvertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nebuvo pažeistas.

Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva ir nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistieji, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

Apeliacinės instancijos teismas nuteistųjų apeliacinius skundus išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, teismo nutartyje dėl visų esminių apeliacinių skundų argumentų pasisakyta, taip pat, kaip to reikalaujama BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse, pateikė motyvus, paaiškinančius, dėl ko apeliacinių skundų argumentai dėl įrodymų vertinimo ir kitų ginčijamų bylos aplinkybių atmetami, o skundžiamas nuosprendis pripažįstamas teisingu.

Taigi teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo

Kasatoriai teigia, kad jų veikoje nėra BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių – apgaulės ir žalos, todėl pagal šį baudžiamąjį įstatymą jie nuteisti nepagrįstai. Šie kasatorių teiginiai nepagrįsti.

BK 182 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už svetimo turto arba teisės į turtą įgijimą, turtinės prievolės išvengimą arba jos panaikinimą savo ar kitų asmenų naudai apgaule. Darant šį nusikaltimą apgaulė panaudojama, siekiant suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o šie dėl suklydimo, apgaulės paveikti savanoriškai patys perleidžia turtą ar teisę į turtą. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-255/2012).

Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, bei darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-620/2010).

Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar turtinės teisės įgijimo būdas ir gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161/2013). Apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto ar turtinės teisės perdavimo kitam asmeniui.

Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar turtinę teisę, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2011, 2K-7-255/2012). Sukčiavimo nusikaltimo padariniai reiškiasi svetimo turto ar turtinės teisės įgijimu, turtinės prievolės išvengimu arba jos panaikinimu ir tai lemia turtinės žalos nukentėjusiajam padarymą. Sukčiavimas įgyjant turtinę teisę laikomas baigtu, kai apgaule įtvirtinamas juridinis faktas, suteikiantis kaltininkui turtinę teisę nepriklausomai nuo to, ar šis ją įgyvendino.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2006 m., tiksliau nenustatytu laiku, A. G. ir I. G. surašė du neprotestuotinus paprastuosius vekselius, melagingai juose nurodydami, kad Č. K. skolingas I. G. po 30 000 Lt (8688,60 Eur) ir 2006 m. balandžio 21 d. įsipareigoja juos grąžinti. 2006 m. sausio 18 d. ir vasario 14 d. A. G. nuvyko pas Č. K. į namus ir, manipuliuodamas jo priklausomybe alkoholiui bei pasinaudodamas nukentėjusiojo įgytu pasitikėjimu, pateikė jam pasirašyti šiuos neprotestuotinus paprastuosius vekselius ir Č. K., būdamas suklaidintas, juose padarė A. G. reikalingus įrašus. Vėliau (2006 m. gegužės 9 ir 10 d.) I. G. pateikė šiuos suklastotus vekselius notarėms ir gavo iš jų vykdomuosius įrašus, kuriuos pateikė antstoliui. Antstolis 2006 m. gegužės 9, 10 d. užvedė vykdomąsias bylas dėl vekseliuose nurodytų sumų išieškojimo ir 2006 m. gegužės 11 d. I. G. naudai areštavo Č. K. banko sąskaitą, iš kurios I. G. pervedė 8 117,60 Lt (2351,02 Eur), o 2010 m. liepos 8 d. areštavo Č. K. nekilnojamąjį turtą.

Šios instancijos teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, konstatavo, kad Č. K. nesamus turtinius įsipareigojimus prisiėmė A. G. ir I. G. panaudojus apgaulę piktnaudžiaujant pasitikėjimu, t. y. sąmoningai pasinaudojus tuo, kad nukentėjusysis besąlygiškai pasitiki A. G., kad nukentėjusysis priklausomas nuo alkoholio ir klaidingai įsivaizduoja objektyviai egzistuojančius faktus. Teismas sprendė, kad teisę pagal du neprotestuotinus paprastuosius vekselius į didelės vertės Č. K. turtą A. G. ir I. G. įgijo ir dalį šio turto užvaldė tyčiniais bendrais veiksmais.

Priešingai negu teigiama kasaciniuose skunduose, iš pirmiau nurodytų teismo nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad nuteistųjų neteisėti veiksmai atitinka BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Bylos duomenimis, Č. K. apie pasirašytus vekselius ir apie tai, kad jo sąskaitoje nėra pinigų ir kad areštuotas jo nekilnojamasis turtas, sužinojo tik 2012 m. vasario 2 d., kai buvo iškviestas į policiją apklausai dėl prieš tai turėtų sklypų pardavimo aplinkybių. Nuvykęs pas antstolį nukentėjusysis išsiaiškino, kad pinigai iš banko paimti ir areštuotas jo nekilnojamasis turtas, nes iš I. G. du kartus yra pasiskolinęs po 30 000 Lt (8688,60 Eur). Nukentėjusysis teigė, kad I. G. nėra matęs ir iš jos ar iš A. G. jokių pinigų nėra skolinęsis. Č. K. nurodė, kad A. G. pasitikėjo, jis pagal įgaliojimą tvarkė jo žemės reikalus ir pripažino, jog piktnaudžiauja alkoholiu, todėl vekseliuose galėjo pasirašyti neblaivus, jų neskaitęs. Kad Č. K. nebuvo skolingas, pripažino ir pati I. G., ji nurodė, kad tik padėjo broliui, kuris bendrais bruožais papasakojo apie Č. K. ir su vekseliais susijusius reikalus.

Nuteistojo A. G. teiginiai, kad iš Č. K. sąskaitos nurašyta pinigų suma buvo jam pažadėta kaip atlygis, o vekseliai buvo išrašyti siekiant užtikrinti civilinį sandorį ir pašalinti V. G. keliamą pavojų, nepagrįsti. Visų pirma pažymėtina, kad nuteistieji, pateikdami Č. K. pasirašyti du vekselius po 30 000 Lt (8688,60 Eur), įgijo teisę į Č. K. 60 000 Lt (11 377,20 Eur) turtą, kurį po 2006 m. balandžio 21 d. ir ketino užvaldyti. Akivaizdu, kad buvo užvaldyta tik dalis šio turto, t. y. 8 117,60 Lt (2351,02 Eur), nes Č. K. sąskaitoje daugiau pinigų nebuvo; dėl šios priežasties buvo areštuotas Č. K. nekilnojamasis turtas. Akivaizdu ir tai, kad vekseliais nebuvo siekiama užtikrinti civilinių sandorių, kurių vertė turėtų būti buvusi 60 000 Lt (11 377,20 Eur); nuteistasis negalėjo įvardyti, kokią konkrečiai pinigų sumą išleido tvarkydamas Č. K. žemės dokumentus. Taip pat bylos duomenys nepatvirtina V. G. keliamo pavojaus – V. G. su Č. K. ankstesni reikalai dėl žemės sklypų pardavimo nebuvo niekaip susiję su A. G. parduodamais žemės sklypais.

Taigi bylos įrodymai patvirtina, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, apgaule, piktnaudžiaudami pasitikėjimu, nuteistieji įgijo teisę į nukentėjusiojo turtą ir dalį to turto pasisavino, taip padarydami nukentėjusiajam turtinę žalą. Tai, kad nukentėjusysis vėliau atsisakė savo turtinių pretenzijų, nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės nešalina. A. G. ir I. G. padarė šią veiką bendromis pastangomis, t. y. veikė bendrininkų grupe (BK 25 straipsnio 2 dalis). Nors nuteistieji nepripažįsta buvus susitarimą padaryti BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, tai patvirtina teismų nustatyti tarpusavyje suderinti veiksmai siekiant bendro tikslo. Nustatyta, kad nuteistieji surašė vekselius, juose nurodydami melagingą informaciją apie skolą I. G., po to A. G., pasinaudodamas palankia situacija, dėjo pastangas išgaunant iš Č. K. reikalingus įrašus vekseliuose. Vėliau, suėjus vekseliuose nurodytam skolų grąžinimo terminui, I. G. pateikė suklastotus vekselius notarėms, o šios jai išdavė vykdomuosius įrašus, kuriuos ji pateikė antstoliui, kad šis pradėtų vekseliuose nurodytų sumų iš skolininko Č. K. išieškojimo procesą. Vykdant išieškojimo procesą buvo areštuota Č. K. sąskaita, iš kurios I. G. buvo pervesta dalis skolos bei likusios skolos grąžinimui užtikrinti areštuotas Č. K. nekilnojamasis turtas; pervestus pinigus I. G. paėmė iš savo sąskaitos ir perdavė savo broliui A. G. Teismai, įvertinę tokius A. G. ir I. G. veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant bei siekiamą rezultatą, pagrįstai sprendė, kad jie veikė kaip bendrininkai tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad apgaule suklaidintas nukentėjusysis prisiėmė nesamus turtinius įsipareigojimus, taip jie įgijo teisę į svetimą turtą ir numatė, kad ją įgyvendinus – neteisėtai praturtės, o nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir norėjo taip veikti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nustatytas aplinkybes tarp nukentėjusiojo ir nuteistųjų civiliniai teisiniai santykiai nebuvo susiklostę, o buvo padaryta nusikalstama veika – kvalifikuotas sukčiavimas. A. G. ir I. G. padarytai veikai baudžiamasis įstatymas – BK 182 straipsnio 2 dalis – pritaikytas tinkamai.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistųjų A. G. ir I. G. kasacinius skundus.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Tomas Šeškauskas

Artūras Pažarskis