A-163-822/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-163-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04960-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. U. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja S. U. kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6215; panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) 3-iojo pensijų skyriaus 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. (10.1)S-57059; įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neteisėtai sumažintą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį, t. y. 12 232,09 Lt.

Pareiškėja, pagrįsdama savo reikalavimus, rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, nurodo, kad tik paskelbus minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą ji suprato, jog jos teisės buvo pažeistos. Taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-432/2013, nurodydama, jog Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnis, reglamentuojantis pensijų gavėjų teisių gynimo būdą, kai jų teisės pažeistos pensijas mokančių valstybės institucijų veiksmais, pensijos nepriemokos dydžio neribojo, priešingai, nustatė, kad pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už parėjusį laiką, neapribojant kokiu nors terminu. Pareiškėjai senatvės pensiją sumažinus pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas, nuolat žiniasklaidoje buvo teikiami kompetentingiausių šalies vadovų pažadai apie tai, kad senatvės pensija artimiausiu metu bus sugrąžinta; tokie pažadai ir įsipareigojimai, skelbiami aukščiausių šalies vadovų bei klausimo reglamentavimas įstatymo lygmeniu neleido pareiškėjai turėti pagrįstų abejonių dėl jos teisių pažeidimų, pareiškėja iki šiol turi teisėtų lūkesčių, kad jai bus išmokėta visa senatvės pensija.

Sprendimas Nr.(10.1)S-57059, nors priimtas remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, iš principo yra neteisėtas, nes senatvės pensija pareiškėjai turi būti išmokėta ir apskaičiuota tokia, kokią ji uždirbo ją kaupdama ir vykdydama įstatymų reikalavimus dėl pajamų mokesčio sumokėjimo biudžetui, dėl stažo įgijimo, nuo pensijos paskyrimo pareiškėja turi teisėtą lūkestį gauti tai, į ką įgyta teisė, turi ginti savo nuosavybę. Be to, pareiškėja, apie neteisėtą senatvės pensijos sumažinimą nebuvo informuota atskirame sprendime, tai, kad Laikinasis įstatymas yra antikonstitucinis, sužinojo tik paskelbus minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, t. y. 2012 m., todėl jeigu skundo priėmimo klausimą sprendžianti institucija traktuoja, kad ieškinio senaties terminas praleistas, atsižvelgtina į nurodytus argumentus apie tai, kad senatvės pensijos sumažinimo pareiškėja neskundė, nes nuolat buvo žadama ją sugrąžinti, ji buvo sumažinta laikinai galiojančiame teisės akte. Pareiškėja, 2013 m. suvokusi savo teisių pažeidimą, vadovaudamasi privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, kreipėsi dėl pažeistų teisių gynimo. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra išaiškinęs, kad vien dėl to, jog pareiškėja yra dirbantis asmuo, įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reglamentavimo, kuris susietas su tuo, jog asmuo užsiima verslu, dirba, dėl tos priežasties jam galėtų būti atimta dalis jam paskirtos ir mokamos pensijos. Taigi atsakovai, neatsižvelgdami į Konstitucinio Teismo praktiką, sumažindami paskirtą senatvės pensiją didesniu mastu negu nedirbantiems pensininkams, išmokėdami tokią sumažintą senatvės pensiją, šiurkščiai pažeidė konstitucinius teisinės valstybės, proporcingumo, visų asmenų lygybės prieš įstatymą, teisėtų lūkesčių principus, taip pat Konstitucijos 23 ir 52 straipsnius.

VSDFV sprendimas, kuriame atsisakyta nagrinėti pareiškėjos skundą nepagrįstas, nes 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas nuo to momento, kai asmuo sužinojo apie savo teisių pažeidimą. Pareiškėja 2010 m. nebuvo informuota dėl jo pagrįstumo, jai nebuvo sudarytos galimybės spręsti dėl savo teisių pažeidimo, juolab, kad per informacines priemones buvo skelbiamas laikinas reglamentavimas. 2012 m. viešai paskelbus Konstitucinio Teismo nutarimą, pareiškėja kreipėsi su prašymais perskaičiuoti paskirtą senatvės pensiją bei išmokėti skirtumą. Pažymėtina, kad VSDFV pareiškėjos prašymą išnagrinėjo ir priėmė sprendimą atsisakyti tenkinti prašymą, tačiau apie jokį termino praleidimą nenurodė. Iš dviejų vienas kitam pavaldžių subjektų skirtingo teisinės situacijos reglamentavimo tampa nesuvokiama ir neaišku, ar jie vadovaujasi skirtingomis nuostatomis, ar skirtingai skaito įstatymus. Pasak pareiškėjos, 3 metų senaties terminas negali būti skaičiuojamas nuo 2010 m., nes senatvės pensijos mokėjimas vyksta kiekvieną mėnesį ir terminas nėra suėjęs daliai reikalavimų, kita vertus, pareiškėja nurodė, kad teises gynė paskelbus Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas, pagal kurias neteistu pripažintas dirbančių pensininkų diskriminavimas. Taigi pareiškėja institucijų sprendimus (atsisakymus) išmokėti neteisėtai neišmokėtą, bet uždirbtą, senatvės pensiją skundžia laiku.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą arba bylą nutraukti, o patenkinus reikalavimą priteisti neišmokėtą senatvės pensijos dalį, prašė priteisti išmokėti šią sumą dalimis.

Nurodė, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – ir Pensijų įstatymas), Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarime Nr. 1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, o 2010–2011 metais – ir Laikinuoju įstatymu. Senatvės pensijas skiria ir moka VSDFV teritoriniai skyriai, o VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Remiantis iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsniu, VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo/turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami VSDFV (1 dalis), VSDFV ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui (2 dalis).

Pareiškėja, nesutikdama su sprendimu ir prašydama įpareigoti VSDFV Kauno skyriaus 3-iąjį pensijų skyrių išmokėti jai 2010–2011 metais negautą senatvės pensijos dalį, į VSDFV kreipėsi su 2013 m. rugsėjo 9 d. skundu. VSDFV įvertino tai, kad pagal Laikinąjį įstatymą pirmoji sumažinta senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl sprendė, kad ji kreipdamasi į VSDFV su 2013 m. rugsėjo 9 d. skundu praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo terminą. Dėl šios priežasties VSDFV sprendime Nr. (6.5) I-6215 atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 9 d. skundą, nurodydama, kad iki 2013 m. spalio 7 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėja iki minėto termino jokių įrodymų nepateikė.

Pareiškėja VSDFV Kauno skyriaus raštą Nr. (10.1)S-57059 nepagrįstai laiko sprendimu. Pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį senatvės pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėn., taigi, sprendimas dėl pareiškėjos senatvės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinąjį įstatymą buvo priimtas 2010 m. sausio mėn. (rašytinių sprendimų mokėti pagal Laikinąjį įstatymą perskaičiuotas pensijas VSDFV teritoriniai skyriai nepriiminėjo, o sprendimu šiuo atveju laikytinas skyriaus pagal Laikinąjį įstatymą priimtas valinis aktas – perskaičiuotos pagal šį įstatymą senatvės pensijos išmokėjimas 2010 m. sausio mėn.).

VSDFV teritoriniai skyriai yra viešojo administravimo institucijos, jie saistomi įstatymų, todėl negali veikti kitaip, negu nustatyta norminiuose teisės aktuose. Įvertinus tai, kad VSDFV Kauno skyrius senatvės pensiją pareiškėjai mokėjo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, pareiškėjos skunde VSDFV nurodyta Pensijų įstatymo 44 straipsnio 1 dalies nuostata, nustatanti, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką, neapribojant kokiu nors terminu, šiuo atveju netaikytina.

Atsakovas prašė teismą vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-432/2013 dėl teisės kreiptis į teismą su skundu dėl pagal Laikinojo įstatymo nuostatas neišmokėtos senatvės pensijos dalies ir, atsižvelgiant į tai, kad į teismą pareiškėja kreipėsi praėjus 3 metų apskundimo terminui, prašė administracinę bylą nutraukti. Atsakovas, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., administracinę bylą Nr. A5-264/2003), nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog pirmoji pagal Laikinąjį įstatymą dėl draudžiamųjų pajamų sumažinta senatvės pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėn., pareiškėja į teismą kreipėsi praėjus daugiau negu 3 m. nuo sužinojimo apie mokamą ne visą paskirtą senatvės pensiją, todėl sprendimas mokėti ne visą paskirtą senatvės pensiją pareiškėjai jau yra įvykdytas, o todėl dėl pareiškėjai neišmokėtos pensijos dalies Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostata netaikytina. Atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Laikinojo įstatymo 16 straipsnį dėl šio įstatymo taikymo neišmokėtos pensijos dalies kompensavimo tvarką turi parengti Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi parengti teisės aktų, kuriuose bus nustatyta dėl ekonominio sunkmečio 2010 –2011 metais sumažintų pensijų kompensavimo tvarka, projektus, kol šie teisės aktai nepriimti, o lėšos neskirtos, VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo ir neturi lėšų išmokėti pagal Laikinąjį įstatymą sumažintų pensijų dalį.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė bylą nutraukti, o bylos nagrinėjimo atveju – skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pritarė VSDFV atsiliepimo į pareiškėjos skundą motyvams, papildomai nurodė, kad pareiškėjai senatvės pensija buvo mažinama pagal tuo metu galiojusias Laikinojo įstatymo nuostatas, kurios privalėjo būti taikomos, atsižvelgiant į įstatymų privalomumo principą. Pažymėjo, kad skyrius neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo išmokėti senatvės pensijos nepriemoką, nes nėra galiojančių teisės aktų. kuriuose būtų nustatyta laikinai sumažintų pensijų kompensavimo tvarka.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 24 d. sprendimu pareiškėjos S. U. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnį, jo 1 dalį, galiojusią iki 2013 m. sausio 1 d., valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, po to – teismui. Teismas akcentuoja, kad šis terminas, nors įtvirtintas materialiniame įstatyme, tačiau yra procesinis, jis nėra materialinis ieškinio senaties terminas, nes praleidus šį terminą, net nereikalaujant administracinėms institucijoms (VSDFV teritoriniams skyriams), ikiteisminė ginčo nagrinėjimo institucija (VSDFV) bei teismai privalo jį taikyti savo iniciatyva, o ne VSDFV teritorinių skyrių reikalavimu. Be to, ikiteisminės institucijos egzistavimas įrodo, kad šis terminas yra procesinis, o ne materialinis, nes materialinis ieškinio senaties terminas yra reikalavimo terminas, kuris nėra terminas, per kurį asmuo gali kreiptis dėl pažeistos teisės gynimo: ieškinio senaties terminas reiškia, kad asmuo gali visada, neribotą laiką, kreiptis į teismą ir teismas, nesant atsakovo reikalavimo, šio materialinio termino turi teisę netaikyti. Taigi, kitoks Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtinto termino prasmės aiškinimas leistų teigti, kad administraciniai santykiai gali trukti neribotai, kad nustatyta ikiteisminė ginčo nagrinėjimo institucija (VSDFV) yra bereikšmė ir pan.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai S. U. pirmoji sumažinta pensijos išmoka išmokėta 2010 m. sausio mėn. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėja, su skundu kreipdamasi į VSDFV tik 2013 m. rugsėjo 9 d., praleido minėtą terminą. Konstatuotina, kad VSDFV sprendime Nr. (6.5) I-6215 tiksliai vertino faktines aplinkybes, pagrįstai ir teisėtai pritaikė teisės nuostatas, todėl VSDFV sprendimo Nr. (6.5) I-6215 naikinti nėra teisinio pagrindo. Akcentuota, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl VSDFV sprendimo Nr. (6.5) I-6215 panaikinimo į teismą, siekia apeiti privalomąją ikiteisminio nagrinėjimo instituciją (Fondo valdybą), kuri sprendime Nr. (6.5) I-6215 aiškiai nurodo, jog pareiškėja iki 2013 m. spalio 7 d. galėjo pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismas neturi teisės spręsti skundo padavimo termino atnaujinimo klausimo, nes taip paneigtų VSDFV kaip privalomos ikiteisminio nagrinėjimo institucijos galias, įtvirtintas įstatyme.

Teismas sprendė, kad nepanaikinus VSDFV sprendimo Nr. (6.5) I-6215, kuriame pagrįstai atsisakyta nagrinėti pareiškėjos skundą privaloma ikiteismine tvarka, nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti ir kitus pareiškėjos reikalavimus.

III. Pareiškėja S. U. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kurie buvo suformuluoti pareiškėjos skunde pirmosios instancijos teismui (b. l. 76–79).

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia argumentais, kurie buvo suformuluoti atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui (b. l. 88–92).

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą taip pat prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Palaiko savo atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją (b. l. 84–86).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniame skunde pareiškėja, be kita ko, prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinio proceso metu jos turėjo visas galimybes pasinaudoti turimomis procesinėmis teisėmis (teikti paaiškinimus, įrodymus ir kt.) (ABTĮ 51, 53 str.), be to, teismo formuojama nuosekli administracinių teismų praktika šios kategorijos bylose. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes administracinė byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjai dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies atlikto apskaičiavimo teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad pareiškėja 2013 m. liepos 30 d. VSDFV Kauno skyriaus 3-ajam pensijų skyriui pateikė prašymą remiantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pensijos dalį. VSDFV teritorinio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 16 d. rašte buvo nurodyta, kad VSDFV teritorinis skyrius neturi teisinio pagrindo išmokėti taikant Laikinąjį įstatymą neišmokėtos pensijos dalies. 2013 m. rugsėjo 9 d. pareiškėja apskundė paminėtą 2013 m. rugpjūčio 16 d. atsakovo raštą, prašydama išmokėti, jos teigimu, neteisėtai sumažintos pensijos dalį. VSDFV 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendime buvo nurodyta, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti šį skundą ir jai pasiūlyta iki 2013 m. spalio 7 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą.

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas.

Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą.

Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Aptariamoje nutartyje, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Taip pat buvo išspręstas atsakovo tokio pobūdžio bylose – teritorinio VSDFV skyriaus, kuris administruoja senatvės pensijos mokėjimą – tinkamumo klausimas.

Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV teritoriniam skyriui paduotas 2013 m. liepos 30 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėja nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 20 ir 31 punktuose.

Tačiau VSDFV 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendime kartu konstatuota, jog teritorinio skyriaus sprendimo naikinti nėra pagrindo. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjos skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, teisėjų kolegija atsižvelgia į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Kolegija, vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada (ABTĮ 13 str.). Pažymėtina, kad šios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas (žr., pvz., 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1090/2014, 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1231/2014, 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1420/2014 ir kt.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja pasinaudojo privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka ir šiuo aspektu kliūčių nagrinėti bylą iš esmės neliko. Pareiškėjos pirmosios instancijos teismui paduotame skunde, be kita ko, yra pareikštas reikalavimas dėl sumažintos senatvės pensijos 12 232,09 Lt dydžio dalies priteisimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai reiškia, kad Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos (Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d.) taikymo būdu pareiškėjos pažeista teisė į nesumokėtą senatvės pensijos dalį turi būti apginta visa apimtimi. Todėl pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jai negautą 12 232,09 Lt senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. kolegijos pripažintinas pagrįstu ir tenkintinu.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos teisių pažeidimas kilo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, o pensijos mažinimas remiantis šio įstatymo 6 straipsniu yra teisėtas, konstatuotina, kad yra pagrindas panaikinti tik tą skundžiamo VSDFV Kauno skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus 2013 m. rugpjūčio 16 d. rašto Nr. (10.1)S-57059 sprendimo dalį, kuria atsisakyta pareiškėjos pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, o pareiškėjos skundo dalį dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo dalies, kuria pareiškėjos senatvės pensija buvo sumažinta remiantis Laikinojo įstatymo 6 straipsniu, panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Teisėjų kolegija nekvestionuoja VSDFV kompetencijos atsisakyti nagrinėti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka asmens skundą, jei yra nustatoma, kad skundas paduotas praleidus įstatymu nustatytą terminą, tačiau kaip minėta, nagrinėjamu atveju VSDFV sprendime konstatavusi, kad pareiškėja praleido skundo padavimo terminą ir pažymėjusi, kad pareiškėjai pateikus įrodymus, suteikiančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo, tuo pačiu sprendimu išnagrinėjo pareiškėjos skundą iš esmės, t. y. jį priėmė ir pasisakė dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo. VSDFV 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Nr. (6.5)I-6215 neteisėtumą ir nepagrįstumą šiuo atveju lemia šio sprendimo turinio prieštaringumas bei, išnagrinėjus pareiškėjo skundą iš esmės, atsisakymas netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, todėl, remiantis išdėstytais motyvais šis sprendimas naikintinas.

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pareiškėjos skundžiamo VSDFV 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimo reikšmę, todėl teismo priimtas sprendimas kolegijos negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies.

Pasisakydama dėl priimto sprendimo įvykdymo tvarkos, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 851 straipsnis (2013-12-03 įstatymo Nr. XII-632 redakcija) nustato, jog teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis (2013-12-03 įstatymo Nr. XII-633 redakcija) nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo įvykdymo tvarką; jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistinos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinusi valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, kolegija sprendžia, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjos S. U. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos S. U. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 3-iojo pensijų skyriaus 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo Nr. (10.1)S-57059 dalį, kurioje atsisakyta S. U. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6215.

Įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neteisėtai sumažintą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį, t. y. 3 542, 90 Eur (trijų tūkstančių penkių šimtų keturiasdešimt dviejų eurų ir devyniasdešimties euro centų) dydžio valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Kitą pareiškėjos skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui nustatyti šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė