2K-172/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–172/2014

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-01039-2007-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.8.1.2;

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Tomo Šeškausko, Antano Klimavičiaus ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. O. kasacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 6 d. nuosprendžio, kuriuo S. O. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Bylos dalis dėl kaltinimų pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 2 dalį nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pripažinta teisė į ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 1 d. nutartis, kuria nuteistojo S. O. apeliacinis skundas atmestas.

Tuo pačiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas R. R., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

S. O. nuteistas už tai, kad 2001 m. vasario 2 d.–2004 m. spalio 25 d. laikotarpiu, būdamas UAB „B. L.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota adresu: (duomenys neskelbtini) direktoriumi, padedant UAB „A.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota adresu: (duomenys neskelbtini) direktoriui R. R., UAB „R.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įregistruota adresu: (duomenys neskelbtini) vardu veikusiems nenustatytiems asmenims, UAB „Š.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota adresu: (duomenys neskelbtini) vardu veikusiam direktoriui, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, bei tyrimo metu nenustatytiems asmenims, tyčia, žinodamas, kad UAB „A.“, UAB „Š.“ ir UAB „R.“ jokių prekių UAB „B. L.“ neparduos, sandoriai tarp UAB „B. L.“ ir UAB „Š.“, UAB „A.“ bei UAB „R.“ yra fiktyvūs, įforminami panaudojant suklastotus UAB „B. L.“ ir UAB „Š.“, UAB „A.“, UAB „R.“ dokumentus, siekiant išvengti mokėtino pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) į valstybės biudžetą, tiksliai nenustatytu laiku ir įvairiose vietose – UAB „B. L.“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), automobilyje prie įvažiavimo į Jonavą, Ukmergėje esančioje degalinėje „Lukoil“, UAB „A.“ vadovui R. R. laikotarpiu nuo 2001 m. rugsėjo 3 d. iki 2004 m. rugsėjo 13 d. pateikė duomenis apie fiktyviai įforminamų prekių pardavimą UAB „B. L.“, nurodant prekių pavadinimus, jų kiekius ir kainas, o R. R. pagal pateiktus S. O. duomenis UAB „A.“ vardu užpildė bei savo parašu patvirtino UAB „A.“ PVM sąskaitas-faktūras, kuriose buvo nurodyta bendra suma 3 426 899,28 Lt, iš kurių bendra PVM suma – 522 415 Lt. Taip pat S. O. parengė 2004 m. sausio 5 d. prekių pirkimo–pardavimo sutartį su UAB „A.“ dėl galvijų odų pirkimo, kurią patvirtino savo parašu ir pateikė pasirašyti UAB „A.“ direktoriui R. R., kurią pastarasis patvirtino UAB „A.“ antspaudu bei savo parašu. Po to S. O., siekdamas pateisinti atsiskaitymą pagal UAB „A.“ fiktyvias sąskaitas-faktūras, pateikė duomenis apie apmokėjimą R. R., kuris išrašė, o S. O. savo parašu patvirtino UAB „A.“ vardu išrašytus kasos pajamų orderius apie neva sumokėtas pinigines lėšas bendrai 2 845 458,39 Lt sumai.

Taip pat S. O. parengė 2003 m. sausio 29 d. prekių tiekimo ir atsiskaitymo sutartį su UAB „Š.“, kurią patvirtino savo parašu, ir kartu su duomenimis apie fiktyviai įforminamų prekių – raguočių odų, kiaulių, medienos pardavimą UAB „B. L.“, nurodant prekių pavadinimus, jų kiekius ir kainas, laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 29 d. iki liepos 1 d. per tyrimo metu nenustatytus asmenis perdavė UAB „Š.“ vadovui, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, po to UAB „Š.“ vadovas pagal pateiktus S. O. duomenis UAB „Š.“ vardu užpildė bei savo parašu patvirtino UAB „Š.“ PVM sąskaitas-faktūras, kuriose buvo nurodyta bendra suma 951 790,51 Lt, iš kurių bendra PVM suma – 145 188,36 Lt. Po to S. O., siekdamas pateisinti atsiskaitymą pagal UAB „Š.“ fiktyvias sąskaitas-faktūras, savo parašu patvirtino UAB „Š.“ vardu išrašytus kasos pajamų orderius apie neva sumokėtas pinigines lėšas iš viso bendrai 147 862,55 Lt sumai.

Taip pat S. O. UAB „R.“ vardu veikusiems nenustatytiems asmenims per nenustatytus asmenis laikotarpiu nuo 2001 m. vasario 2 d. iki liepos 17 d. pateikė duomenis apie fiktyviai įforminamų prekių pardavimą UAB „B. L.“, nurodant prekių pavadinimus, jų kiekius ir kainas, o UAB „R.“ vardu veikę nenustatyti asmenys pagal pateiktus S. O. duomenis UAB „R.“ vardu užpildė bei savo parašu patvirtino UAB „R.“ PVM sąskaitas-faktūras, kuriose buvo nurodyta bendra suma 367 304,15 Lt, iš kurių bendra PVM suma – 56 029,44 Lt. Po to S. O., siekdamas pateisinti atsiskaitymą pagal UAB „R.“ fiktyvias sąskaitas-faktūras, savo parašu patvirtino UAB „R.“ vardu išrašytus kasos pajamų orderius apie neva sumokėtas pinigines lėšas iš viso bendrai 367 547,37 Lt sumai.

Taip S. O., įgyvendindamas nusikalstamą sumanymą, žinodamas, kad UAB „A.“, UAB „Š.“, UAB „R.“ pridėtinės vertės neva parduodant prekes nesukūrė, savo parašu patvirtino UAB „A.“, UAB „Š.“, UAB „R.“ vardu išrašytas PVM sąskaitas-faktūras ir nurodė buhalterei M. Č., dirbusiai nuo 2000 m. gegužės 1 d. iki 2001 m. rugsėjo 18 d., buhalteriui A. T., dirbusiam nuo 2002 m. sausio 2 d. iki gruodžio 6 d., ir buhalterei D. Ž., dirbusiai nuo 2003 m. kovo 24 d. iki 2007 m. rugsėjo 13 d., nieko nežinojusiems apie nurodytus fiktyvius sandorius, visus pirmiau išvardytus dokumentus įtraukti į UAB „B. L.“ buhalterinę apskaitą, o PVM, išskirtą nurodytose PVM sąskaitose-faktūrose, įtraukti į UAB „B. L.“ 2001 m. vasario mėn.–2004 m. rugsėjo mėn. pirkimo PVM atskaitą. Taip 723 632,80 Lt sumažinus UAB „B. L.“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM sumą bei nurodžius melagingus duomenis 2001 m. vasario–2004 m. rugsėjo mėn. deklaracijose, patvirtintose S. O. parašu, ir jas 2001 m. kovo–2004 m. spalio mėn. laikotarpiu pateikus Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Jonavos poskyriui, esančiam Jonavoje, Vasario 16-osios g. 1, apgaule UAB „B. L.“ naudai panaikino didelės vertės – 723 632,80 Lt turtinę prievolę, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Kasaciniu skundu nuteistasis S. O. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 1 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba pakeisti teismo nutartį, patenkinant skundą jame nurodytais motyvais.

Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl naikintini. Teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir padarė esminių proceso teisės normų pažeidimų, išnagrinėjo bylą pažeisdami teisę į teisingą teismą ir nekaltumo prezumpciją, buvo šališki – vertino tik tuos duomenis, kurie buvo palankūs kaltinimui, o spręsdami bausmės klausimą, visiškai neįvertino užsitęsusios proceso trukmės teisingos bausmės paskyrimui. Apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalyje suformuluotą reikalavimą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma paduotame apeliaciniame skunde, nes neišnagrinėjo esminių nuteistojo apeliacinio skundo argumentų. Be to, teismas pažeidė BPK 332 straipsnio reikalavimus, nes priimta nutartis surašyta lakoniškai, nurodant, kad sutinkama su pirmosios instancijos teismo visomis išvadomis, jokių motyvų išvadų dėl skundo esminių argumentų joje nėra. Dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo esminių apeliacinio skundo argumentų, yra pagrindas abejoti šio teismo nešališkumu objektyviąja prasme (BPK 44 straipsnio 5 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismo nutartis prieštaringa ir nesuprantama: nutartyje nurodyta, jog teisėjų kolegija „sprendžia, kad nuteistojo S. O. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies“, tačiau nutarties rezoliucinėje dalyje nurodyta – „nuteistojo S. O. apeliacinį skundą atmesti“. Byloje taip pat buvo priimta atskiroji nutartis. Visa tai, kasatoriaus nuomone, rodo, kad bylą išnagrinėjusi teisėjų kolegija abejojo savo sprendimu.

Skunde kasatorius nurodo esminius savo apeliacinio skundo argumentus, kurių, jo nuomone, neišnagrinėjo apeliacinės instancijos teismas, o su šiais argumentais susijusių bylos aplinkybių, keliančių abejonių jo kaltumu, neįvertino ir pirmosios instancijos teismas.

Kasatoriaus apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, kad jo vadovaujama įmonė UAB „B. L.“ 2001 m. vasario 1 d.–2004 m. spalio 1 d. laikotarpiu teisingai apskaičiavo, deklaravo ir sumokėjo į biudžetą PVM, liko nepaneigtas. Skunde šį savo teiginį kasatorius, be kita ko, grindė bylos duomenimis, būtent – Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) 2005 m. lapkričio 30 d. (p. 59), 2007 m. birželio 15 d. (p. 63), 2010 m. vasario 22 d. (p. 25) patikrinimo aktų bei ekspertizės aktų išvadomis, jog negalima nustatyti, ar jo vadovaujama UAB „B. L.“ teisingai apskaičiavo, deklaravo ir sumokėjo į biudžetą PVM už atitinkamą laikotarpį. Teismai neįvertino šių duomenų, nors akivaizdu, kad jie įrodo, jog apkaltinamasis nuosprendis priimtas objektyviai nenustačius fakto – neteisingo PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo į biudžetą, o tai sudaro bylos esmę (kasatorius buvo kaltinamas ir nuteistas neteisingai apskaičiavęs, deklaravęs ir sumokėjęs į biudžetą PVM, taip išvengdamas mokestinės prievolės).

Taip pat teismai nepasisakė dėl gynybos argumento dėl VMI priešpriešiniais įmonių patikrinimais nustatyto fakto, jog UAB „B. L.“ realiai buvo įsigijusi visas PVM sąskaitose-faktūrose nurodytas prekes, vyko gamybos procesas, visos prekės buvo realizuotos galutiniam vartotojui, viskas buvo užpajamuojama ir visos sumos buvo apskaitomos. Tai patvirtino ir pirmosios instancijos teisme apklausta specialistė M. Šimbarienė. Šios aplinkybės svarbios sprendžiant atsakomybės pagal BK 182 straipsnio 2 dalį klausimą, nes reiškia, kad mokesčiai buvo sumokėti teisingai.

Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas buvo nenuoseklus vertindamas bylos duomenis, nes VMI patikrinimo aktuose ir ekspertizės aktuose padarytos analogiškos išvados tiek dėl sandorių su UAB „A.“, UAB „Š.“, UAB „R.“, tiek su UAB „A. K.“, S. K. įmone, UAB „R. R.“, tačiau dėl pastarųjų, kilus abejonių, kaltinimas kasatoriui nebuvo suformuluotas, nors jo parodymai buvo vienodi dėl visų vykusių sandorių. Kasatoriaus nuomone, sprendžiant kaltės klausimą tai yra svarbu – arba tikima jo parodymais, arba ne.

Kiti neišnagrinėti nuteistojo apeliacinio skundo argumentai susiję su neįprastos ikiteisminio tyrimo veiksmų eigos (sujungtų bylų išskyrimo, po to sujungimo) bei nuteistojo R. R. parodymų nenuoseklumo (keitimo) neįvertinimu. Ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryti šiurkštūs įstatymo garantuotų teisių (teisės į gynybą) ir principų (proceso teisingumo, proporcingumo, rungimosi, visų asmenų lygybės prieš įstatymą) pažeidimai, nes nepagrįstai dėl tų pačių aplinkybių į atskirą bylą buvo išskirta R. R. byla pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Vėliau, kasatoriui nedalyvaujant procese (ir taip pažeidžiant teisę į gynybą), R. R. buvo priimtas baudžiamasis įsakymas, kuriame nustatytos ir kasatorių liečiančios aplinkybės, o pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį juo rėmėsi, taigi panaudojo prieš jį. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neišnagrinėjo skundo argumento dėl nuteistojo R. R., suinteresuoto palankia bylos baigtimi, parodymų nenuoseklumo. Skunde buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad, tik išskyrus iš bylos R. R. bylos dalį (kai iki tol bylos medžiagoje nebuvo surinkta jokių įrodymų, objektyviai patvirtinančių kasatoriaus kaltę), šis, nuo ikiteisminio tyrimo pradžios praėjus penkeriems metams (2008 m.), davė kasatorių kaltinančius, nenuoširdžius, aiškiai melagingus parodymus, siekdamas švelnesnės bausmės (baudų paskyrimu pasibaigė abi jo baudžiamosios bylos), todėl abejotinais R. R. parodymais, kurie, be kita ko, prieštarauja specialisto išvadai (2007 m. birželio 15 d. Kauno VIM patikrinimo akte (p. 46) nustatyta, kad iš dalies buvo sandoriai tarp UAB „A.“ ir UAB „B. L.“), nebuvo galima remtis.

Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo ir kito esminio apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė teismų praktikos dėl teisės į įmanomai trumpiausią bylos procesą pažeidimo (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis), ir neištaisė žemesnės instancijos teismo padarytos klaidos dėl bausmės teisingumo principo taikymo. Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas 2003 m., įtarimas kasatoriui pareikštas 2007 m., o nuosprendis paskelbtas po šešerių metų – 2013 m. gegužės 6 d. Dėl teisės į įmanomai trumpiausią bylos procesą pažeidimo, atsižvelgiant į bausmės teisingumo principą (BK 54 straipsnio 3 dalis), gali būti neskiriama laisvės atėmimo bausmė (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007 – teisės pažeidimas pripažintas bylos procesui užtrukus penkerius metus). Šio klausimo išsprendimui negali turėti įtakos tai, kad kasatorius praeityje buvo teistas už buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimus (iš ankstesnio teismo nuosprendžio matyti, kad tai buvo nedideli pažeidimai, padaryti įmonės buhalterės). Be to, nepagrįstai apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad pagal ankstesnį nuosprendį kasatorius nėra sumokėjęs baudos (teismui buvo pateiktas dokumentas apie baudos sumokėjimą). Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jo žmonos sveikata yra bloga; šeimoje yra du vaikai; byloje kitam nuteistajam R. R. nebuvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė.

Apibendrindamas kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo, o nurodydamas, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, paprasčiausiai atkartojo šio teismo argumentus. Apeliacinės instancijos teismo neišnagrinėti esminiai apeliacinio skundo argumentai ir atitinkamai pirmosios instancijos teismo neištirtos aplinkybės kartu reiškia, kad teismai priėmė sprendimus nepašalinę abejonių, kurios vertintinos kaltinamojo naudai, nes, priešingu atveju, tai traktuotina kaip šiurkštūs BPK 20 ir 305 straipsnių pažeidimai.

Vadovaudamiesi nekaltumo prezumpcijos principu, teismai privalėjo išsamiai išanalizuoti kasatoriaus versiją, kad jis nežinojo, jog UAB „A.“, UAB „Š.“ bei UAB „R.“ atstovavę asmenys veikė neteisėtai, tačiau to nepadarė ir taip pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismo išvados, atmetant kasatoriaus parodymus, nepagrįstos, jas paneigia bylos duomenys. Antai 2007 m. birželio 15 d. Kauno VMI patikrinimo akte (p. 38) nurodyta, kad „ne UAB „A.“ pardavinėjo prekes (odas, medieną) 2001 ir 2002 m., o tariamas R. T., prisidengęs UAB „A.“ vardu ir R. R.“. Taigi, priešingai negu teisme parodė R. R., UAB „A.“ iš tiesų vadovavo galbūt kiti asmenys ar įmonės, kurie vykdė veiklą, sudarinėjo sandorius, atvežė ir paėmė prekes, tačiau kasatorius nežinojo, kad jie veikė prisidengę UAB „A.“ ir R. R. vardu, tačiau tarp UAB „B. L.“ ir UAB „A.“ vyko realūs sandoriai. Be to, abiejų instancijų teismai neįvertino, kad 2007 m. birželio 15 d. Kauno VMI patikrinimo akte (p. 46) konstatuota, jog iš dalies buvo sandoriai tarp UAB „A.“ ir UAB „B. L.“, t. y. nurodyta, jog „patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „R.“, UAB „A. K.“, S. K. įmonė, UAB „Š.“, UAB „R. R.“ ir UAB „A.“ (dalies iki 2002 m. liepos 1 d. ir visų nuo 2002 m. liepos 1 d.) PVM sąskaitose-faktūrose nurodytas prekių pardavėjas (paslaugų teikėjas) negalėjo pateikti tų prekių (paslaugų), t. y. įvyko kitokio turinio ūkinė operacija, negu nurodyta“. Taigi, kasatoriaus nuomone, liko nepaneigta, kad UAB „A.“ pirko ir pardavė prekes, tik jai atstovavo, atveždami kasatoriui prekes ir jas paimdami, ne tik direktorius R. R., bet ir kiti asmenys, apie kurių neteisėtą veiklą jis nežinojo.

Pirmosios instancijos teismas tiesiog preziumavo kasatoriaus kaltę, remdamasis VMI patikrinimų aktų teiginių dalimi, be to, šių aktų išvados prieštaringos, neaišku, kuriais iš jų remiamasi, o tai, kad teismas paskyrė net dvi ekspertizes (jos kasatoriui palankios, tačiau nuosprendyje teismas jų išvadų neanalizavo), rodo, kad teismas pats abejojo patikrinimo aktų išvadomis. Apeliacinės instancijos teismas taip pat šališkai preziumavo kasatoriaus kaltę, nurodydamas, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Teismų sprendimuose išdėstyti motyvai yra fragmentiški, neįtikinami, juose nepateikta motyvų, kodėl vienais duomenimis tikima, o kitais – ne, analizuojami tik kaltinimą pagrindžiantys duomenys, o įrodymai, kurie patvirtina kasatoriaus pateiktą versiją, neanalizuojami. Toks teismų pasirinktas teisinis argumentavimas nėra leistinas. Taigi teismų nuosprendis ir nutartis nėra pagrįsti išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nes teismai netyrė ir nevertinio aplinkybių, galėjusių iš esmės paveikti išvadas.

Padarę esminių baudžiamojo proceso normų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažeidimų, teismai dėl to netinkamai pritaikė ir baudžiamąjį įstatymą. Asmuo atsako pagal atitinkamą baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu yra kaltas padaręs šią nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 3, 4 dalys). Kasatorius tvirtina nepadaręs nusikaltimo, už kurį nuteistas, nes nežinojo ir negalėjo žinoti, kad UAB „A.“, UAB „Š.“ bei UAB „R.“ veiklos neteisėtos, kad jų vardu veikė kiti asmenys ir kad jų išrašomi dokumentai neturėjo juridinės galios. Jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnyje, sudėties požymių – apgaulės, kaltės, o dėl fakto, kad kasatorius su atitinkamomis bendrovėmis sudarė sandorius, galima pareikšti civilinius ieškinius.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras U. V. prašo nuteistojo S. O. kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras, nesutikdamas su nuteistojo kasacinio skundo argumentais, nurodo, kad abiejų instancijų teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, esminių BPK pažeidimų nepadarė ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl teismų priimti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo apeliacinį skundą, padarė pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20, 301 straipsniais, išsamiai išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, teisingai juos įvertino ir pagrįstai S. O. nuteisė pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Taip pat apeliacinės instancijos teismas visiškai išnagrinėjo nuteistojo apeliacinį skundą, pripažindamas, kad bylos duomenimis nustatyta, jog įmonė UAB „B. L.“ buhalterinėje apskaitoje apskaitė UAB „A.“, UAB „Š.“ ir UAB „R.“ išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų (kurių rekvizitai nurodyti kaltinime) duomenis, o priešpriešinius patikrinimais nustatyta, kad UAB „A.“, UAB „Š.“ ir UAB „R.“ 2001-09-03–2004-09-13 buvo išrašytos neturinčios juridinės galios PVM sąskaitos-faktūros, t. y. kuriomis įformintos neįvykusios ūkinės operacijos; UAB „A.“ neturėjo skerdyklos, darbuotojų, materialinių resursų ir jokio pelno; UAB „Š.“ nuo 2003 m. sausio 15 d. iki balandžio 2 d. dirbo tik direktorius E. V., o nuo 2003 m. balandžio 2 d. iš viso nebuvo jokių darbuotojų, įmonė jokios veiklos nevykdė, nedeklaravo jokio pardavimo PVM; UAB „R.“ neturėjo nei buveinės, nei veiklos vykdymo vietos, nei veiklai vykdyti reikalingų išteklių, prekėms parduoti ir pristatyti į UAB „B. L.“ – techninių galimybių, įmonės veikla buvo vykdoma iki 2000 m. pabaigos. Tokias išvadas teismai padarė remdamiesi byloje atliktais Kauno apskrities VMI patikrinimo aktais bei ekspertizės aktu, kurie, skirtingai nei nurodo kasatorius, vienas kitam neprieštarauja, priešingai – vienas kitą papildo; jais taip pat nustatytas valstybei padarytas žalos dydis.

Antai, 2005 m. lapkričio 30 d. Kauno apskrities VMI patikrinimo aktu Nr. 81-03-10-611 nustatyta, kad visose UAB „R.“, UAB „Š.“, UAB „A.“ išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose rekvizitas – ūkinės operacijos turinys neatitinka tikrovės, nes nurodyta ūkinė operacija realiai įvyko ne tomis sąlygomis ir ne su tuo ūkio subjektu, kurie nurodyti buhalterinės apskaitos dokumentuose; padaryta išvada, jog UAB „R.“, UAB „Š.“, UAB „A.“ PVM objekto neturėjo, t. y. šių įmonių vardu įforminant prekių ar paslaugų pardavimą UAB „B. L.“ nebuvo sukurta pridėtinė vertė, kartu UAB „B. L.“ neįgijo teisės į 734 513 Lt PVM atskaitą.

2010 m. vasario 22 d. Kauno apskrities VMI patikrinimo aktu Nr. 18-AU16-11 nustatyti 1992 m. birželio 18 d. Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 4 straipsnio, 10 straipsnio 1, 2 dalių, 12 straipsnio 1 dalies, taip pat 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimai, nes bendrovė UAB „B. L.“ ūkinėms operacijoms, įvykusioms kitomis aplinkybėmis ir su kitais ūkio subjektais, pagrįsti panaudojo UAB „R.“, S. K. įmonės, UAB „A. K.“, UAB „Š.“, UAB „R. R.“ ir UAB „A.“ fiktyviai išrašytas PVM sąskaitas-faktūras ir jas įtraukė į apskaitą, taip pat bendrovė pati išrašė fiktyvias PVM sąskaitas-faktūras UAB „Š.“ ir UAB „A.“, t. y. buhalterinėje apskaitoje fiksavo neįvykusias operacijas su šiais subjektais. Visose šiose išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose pasirašė UAB „B. L.“ direktorius S. O., todėl pagal Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 11 straipsnį ir Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalį atsakingas už apskaitos dokumentų surašymą teisingai ir juose esančių duomenų tikrumą bei ūkinių operacijų teisėtumą. Dėl išvardytų buhalterinės apskaitos pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti bendrovės turto ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d.

Be to, byloje buvo gautas 2013 m. vasario 8 d. ekspertizės aktas Nr. 11-272 (12). Nustatyti UAB „B. L.“ 2002–2004 m. veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros ekspertė neturėjo galimybės dėl tyrimui nepateiktų suvestinių apskaitos registrų, balansų bei 2002–2004 m. finansinės atskaitomybės. Ar UAB „B. L.“ 2001 m. vasario 1 d.–2004 m. spalio 1 d. laikotarpiu teisingai apskaičiavo, deklaravo ir sumokėjo į biudžetą PVM, ar UAB „B. L.“ 2001 m. vasario–2004 m. rugsėjo mėn. PVM deklaracijose duomenys yra teisingi, ekspertė taip pat neturėjo galimybės nustatyti dėl tyrimui nepateiktų PVM apskaitos registrų, žaliavų, medžiagų bei prekių pajamų–išlaidų žurnalų, pirminių pardavimo dokumentų, prekių inventorizacijos aktų. Jeigu UAB „R.“, S. K. įmonės, UAB „A. K.“, UAB „Š.“, UAB „R. R.“ ir UAB „A.“ PVM sąskaitos-faktūros neturėjo juridinės galios ir prekės nebuvo gautos, tai pirkimo PVM 734 513,37 Lt suma buvo įtraukta UAB „B. L.“ į PVM atskaitą nepagrįstai ir 2001 m. vasario–2004 m. rugsėjo mėn. laikotarpiu PVM deklaracijose nurodytai sumai daugiau deklaruota pirkimo PVM.

Atsakydamas į kasatoriaus argumentus dėl teismų nepagrįsto rėmimosi R. R. parodymais, prokuroras teigia, kad, nors nuteistasis R. R. pakeitė savo parodymus, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai juos įvertino kitų įrodymų kontekste ir patikimais, teisingais laikė tuos, kurie atitiko kitus bylos duomenis, kuriais netikėti nebuvo pagrindo. Anot prokuroro, bylos išskyrimas ir baudžiamojo įsakymo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį priėmimas R. R. niekaip negalėjo turėti įtakos jo parodymams ar kaip nors pagerinti jo padėties, nes šioje byloje R. R. nuteistas ir už BK 24 straipsnio 6 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje numatytų veikų padarymą.

Nuteisiant S. O. pagal BK 182 straipsnį baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, nenukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės taikymo praktikos sukčiavimo bylose. Analogiškoje PVM grobstymo byloje Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad PVM nesumokėjimas gali atitikti ir turto įgijimo, ir turtinės prievoles išvengimo požymius; turtinės prievolės mokėti PVM išvengimas nėra bylos esmė, nes šiuo atveju svarbiausia, kad oficialiai išskirtas PVM nebuvo pervestas valstybei, o iš sąskaitos pasisavintas; nusikalstama veika reiškiasi tuo, kad PVM, kuris turi būti pervestas mokesčių inspekcijai, panaudojant apgaulę išgrynintas ir pasisavintas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-102/2011). Tokie veiksmai pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką kvalifikuojami pagal BK 182 straipsnį. Be to, prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad mokesčių mokėtojai mokesčius perveda tiesiogiai, be jokių tarpinių grandžių ir joks kitas mokestis, išskyrus PVM, analogiškai grobstomas negali būti. PVM mokėtojas įsigydamas prekes ar paslaugas ataskaitoje nurodo pirkimo PVM, o parduodamas – pardavimo PVM. Mokesčio laikotarpį įstatymas numato vieną kalendorinį mėnesį, kuriam pasibaigus, PVM mokėtojas pateikia deklaraciją.

Taip pat atsiliepime nesutinkama su kasatoriaus teiginiu, kad teismai buvo šališki. Pagal formuojamą teismų praktiką šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-416/2007); šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių; nušalinimo pagrindai gali paaiškėti ne tik iki įrodymų tyrimo teisme pradžios, bet ir vėlesnėse proceso stadijose, tačiau pagal BPK 58 straipsnio prasmę nušalinimo pagrindas turi egzistuoti iki pradedant nagrinėti bylą teisme (tai teisėjo giminystės ryšiai, ankstesnis dalyvavimas byloje, jo suinteresuotumas bylos baigtimi ir kt.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-183/2008). Šiame kontekste prokuroras pažymi, kad nagrinėjant bylą teismuose teisiamųjų posėdžių metu kasatorius nereiškė nušalinimų teismams, o vien jo nuteisimas pats savaime negali būti vertinamas kaip teismų šališkumas.

Taip pat kaip nepagrįstus ir atmestinus prokuroras vertina kasacinio skundo argumentus, jog teismai įrodymus vertino pažeisdami BPK 20 straipsnio nuostatas. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kitoks, nei mano kasatorius, surinktų duomenų vertinimas neduoda pagrindo konstatuoti, kad teismai, vertindami šioje byloje surinktus įrodymus, padarė esminį BPK normų pažeidimą.

Be to, skirtingai nei nurodo kasatorius, jam paskirta bausmė nėra per griežta. Skirdamas bausmę S. O., pirmosios instancijos teismas išdėstė išsamius motyvus dėl bausmės rūšies, atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), detaliai pasisakė dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo negalimumo ir už tyčinio sunkaus nusikaltimo padarymą paskyrė pagrįstą terminuotą laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatydamas mažesnį nei sankcijos vidurkis.

Nuteistojo S. O. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo

Kasaciniu skundu nuteistasis S. O. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Tokį prašymą kasatorius iš esmės argumentuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis nepagrįstas, įrodymai įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimo BPK 20 straipsnyje nustatytas taisykles, kad apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų neištaisė, esmingai pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nepatikrino, apeliaciniame skunde išdėstytų esminių argumentų neišnagrinėjo ir dėl jų priimtoje nutartyje nepasisakė.

Tokie kasatoriaus teiginiai bei juos pagrindžiantys argumentai atmestini.

Visų pirma pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Byloje surinktų įrodymų vertinimas, faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti duomenys įvertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, o apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo išvadas įrodymų vertinimo aspektu ir sutikdamas su jomis, nurodė tokio savo vertinimo motyvuotas išvadas, kartu atsakė į esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl faktinių bylos aplinkybių šioje byloje nustatymo teisingumo ir veikos kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį tinkamumo.

Kasacinio skundo argumentas, kad teismai vertino tik kaltinimą patvirtinančius įrodymus, o nuteistojo versija, jog jis nežinojo apie UAB „A.“, UAB „Š.“, UAB „R.“ neteisėtą veiklą ir šių bendrovių vardu išrašomų PVM sąskaitų-faktūrų bei kasos pajamų orderių fiktyvumą, nebuvo išsamiai patikrinta, prieštarauja teismų sprendimų turiniui, kuriuose konkrečiais bylos duomenimis pagrįstos faktinės aplinkybės, patvirtinančios S. O. veiksmus ir jo suvokimą sukčiavus PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, pasitelkiant UAB „B.

L.“ ir kitas (fiktyvias) bendroves, naudojant jų vardu išrašomus netikrus buhalterinės apskaitos dokumentus bei teikiant klaidingas PVM deklaracijas VMI. Iš abiejų instancijų teismų sprendimų turinio taip pat matyti, kad, priešingai nei nurodo kasatorius, buvo paneigta tai, kad jo vadovaujama UAB „B. L.“ teisingai apskaičiavo, deklaravo ir sumokėjo į biudžetą PVM. 2013 m. vasario 8 d. ekspertizės akte Nr. 11-272(12), kuriuo remiasi kasatorius, iš tiesų padaryta išvada, kad – ar UAB „B. L.“ 2001 m. vasario 1 d.–2004 m. spalio 1 d. laikotarpiu teisingai apskaičiavo, deklaravo ir sumokėjo į biudžetą PVM, ekspertė neturėjo galimybės nustatyti, nes tyrimui nebuvo pateikti pirkimo bei pardavimo PVM apskaitos registrai, žaliavų, medžiagų bei prekių pajamavimo–išlaidavimo žurnalai, pirminiai pardavimo dokumentai, prekių inventorizacijos aktai.

Tačiau šiame ekspertizės akte taip pat pripažinta, kad jeigu UAB „A.“, UAB „Š.“, UAB „R.“ (ir kitų bendrovių) PVM sąskaitos-faktūros neturėjo juridinės galios bei prekės nebuvo gautos, tai pirkimo PVM 734 513,37 Lt suma buvo įtraukta UAB „B. L.“ į PVM atskaitą nepagrįstai ir 2001 m. vasario–2004 m. rugsėjo mėn. PVM deklaracijose nurodyta suma daugiau deklaruota pirkimo PVM. Tokia sąlyginė ekspertizės akto išvada sudarė pagrindą teismams sieti ją su kitais byloje esančiais įrodymais, patvirtinančiais ar paneigiančiais UAB „A.“, UAB „Š.“, UAB „R.“ buhalterinės apskaitos dokumentų, užfiksuotų UAB „B.

L.“ apskaitoje, tikrumą ir S. O. šių aplinkybių žinojimą. Iš 2005 m. lapkričio 30 d., 2007 m. birželio 15 d., 2010 m. vasario 22 d. Kauno apskrities VMI patikrinimo aktų matyti, kad UAB „A.“ neturėjo darbuotojų, skerdyklos, kitų materialinių resursų, jokio pelno; UAB „Š.“ nuo 2003 m. sausio 15 d. iki 2003 m. balandžio 2 d. dirbo tik direktorius E. V., o nuo 2003 m. balandžio 2 d. iš viso nebuvo jokių darbuotojų, įmonė jokios veiklos nevykdė, nedeklaravo jokio pardavimo PVM; UAB „R.“ neturėjo nei buveinės, nei veiklos vykdymo vietos, nei veiklai vykdyti reikalingų išteklių, prekėms parduoti ir pristatyti į UAB „B.

L.“ techninių galimybių, įmonės veikla buvo vykdoma iki 2000 m. pabaigos. Taigi išvardytos bendrovės realios veiklos nevykdė ir tam neturėjo būtinų materialių ir fizinių išteklių. Bylos proceso metu S. O. patvirtino dėl prekių pirkimo ir pardavimo bendravęs su UAB „A.“, UAB „Š.“, UAB „R.“ direktoriais, tačiau jie paneigė su UAB „B. L.“ sudarytų sandorių tikrumą. Šioje byloje nuteistas R. R., UAB „A.“ direktorius, parodė, kad visas kaltinime nurodytas PVM sąskaitas-faktūras, neva patvirtinančias prekių ir paslaugų pardavimą UAB „B.

L.“, bei kasos pajamų orderius, neva patvirtinančius apmokėjimą, išrašė paprašytas S. O., tačiau realiai sandorių nebuvo, buhalterinės apskaitos dokumentai buvo netikri. UAB „R.“ direktoriaus pareigas ėjęs Ž. B. patvirtino, kad lentų ir raguočių odos UAB „B. L.“ nepardavė. UAB „Š.“ direktorius E. V., kaip patvirtino teisme apklaustas liudytojas A. P., tik pasirašydavo ant apskaitos dokumentų, o bendrovė buvo naudojama neteisėtai veiklai nuslėpti. Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad UAB „B. L.“ vykdė realią veiklą (šią aplinkybę patvirtina VMI patikrinimo aktai, specialistės M.

Šimbarienės, liudytojų UAB „B. L.“ buhalterių M. Č., D. Ž. parodymai), tačiau tai nepaneigia kitais bylos duomenimis nustatytų faktų apie sandorių tarp UAB „B. L.“ ir UAB „A.“, UAB „Š.“ bei UAB „R.“ fiktyvumą ir dėl to teisės į PVM atskaitą neturėjimą bei nepagrįstą mokėtino PVM sumažinimą.

Kasatorius teigia, kad nuteistojo R. R. parodymais nebuvo galima vadovautis dėl jų nenuoseklumo. Atsakydamas į šį argumentą, apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad patikimais buvo pripažinti tie nuteistojo R. R. parodymai, kurie atitiko kitus bylos duomenis ir jais netikėti nebuvo pagrindo. Kasatoriaus mano, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis R. R. pakeitė parodymus paveiktas pareigūnų, tačiau tokius faktus patvirtinančių duomenų byloje nėra. Taip pat bylos duomenų neatitinka kasatoriaus teiginys, kad R. R. jį kaltinančius parodymus pradėjo duoti tik po to, kai ikiteisminio tyrimo metu byla dėl R. R. buvo išskirta į atskirą tyrimą. Ikiteisminis tyrimas dėl R. R. nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, į atskirą tyrimą buvo atskirtas 2008 m. birželio 27 d. prokuroro nutarimu, o apie fiktyvių sandorių sudarymą su UAB „B. L.“ direktoriumi R. R. parodė apklaustas kaip įtariamasis dar 2007 m. rugpjūčio 9 d. apklausoje (ir vėlesnėse apklausose).

Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamosios ir rezoliucinės dalių prieštaringumą. Iš tiesų, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 1 d. nutarties aprašomojoje (motyvuojamojoje) dalyje nurodyta, kad nuteistojo S. O. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o nutarties rezoliucinėje dalyje nurodyta – nuteistojo S. O. apeliacinį skundą atmesti. Tačiau toks netikslumas negali būti vertinamas kaip esminis BPK pažeidimas, be to, šis teismo priimtos nutarties neaiškumas išspręstas, vadovaujantis BPK 361, 362 straipsniuose nustatyta tvarka, to paties teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartimi pripažinus, kad buvo padarytas rašymo apsirikimas ir kad ši klaida ištaisytina Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 1 d. nutarties aprašomojoje dalyje nurodant, kad nuteistojo S. O. apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal byloje nustatytas faktinės aplinkybes S. O. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Teismų sprendimuose nustatyta, kad S. O., kaip UAB „B. L.“ direktorius, sudarydamas tariamus sandorius su UAB „A.“, UAB „Š.“ ir UAB „R.“ dėl prekių tiekimo ir paslaugų teikimo, tam panaudojant šių bendrovių vardu išrašytus juridinės galios neturinčius dokumentus – PVM sąskaitas-faktūras ir apmokėjimą pagal jas patvirtinančius kasos pajamų orderius, nepagrįstai PVM sąskaitose-faktūrose išskirstą PVM, veikdamas per bendrovės buhalterius, nežinojusius apie sandorių fiktyvumą, įtraukė į pirkimo PVM atskaitą, taip sumažindamas 723 632,80 Lt UAB „B. L.“ valstybės biudžetui mokėtiną PVM sumą, o pateikus šiuos PVM deklaracijose nurodytus neteisingus duomenis VMI, tyčia apgaule UAB „B. L.“ naudai panaikino didelės vertės – 723 632,80 Lt turtinę prievolę. Tokie S. O. neteisėti veiksmai atitinka BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka – nėra teisinio pagrindo.

Dėl baudžiamojo proceso trukmės vertinimo ir BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

Kasatorius savo prašymą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba nutartį pakeisti argumentuoja ir tuo, kad pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausmė jam paskirta pažeidžiant teisingumo principą ir neatsižvelgiant į teismų praktiką dėl bausmių skyrimo esant per ilgam procesui.

Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, kurią paskirti yra išimtinė teismo kompetencija. Pagal bendrą taisyklę teismas skiria bausmę vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytais pagrindais, t. y. pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, jo kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Išimtys iš BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės numatytos BK 62 straipsnio ir 54 straipsnio 3 dalies nuostatose.

BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal teismų praktiką BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos tuo atveju, jeigu nustatomos išimtinės aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-588/2010, 2K-625/2010).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.) ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribose (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-256/2009, 2K-503/2010). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, nustatomas pagrindas konstatuoti, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis) (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007). Tokia teismų praktika formuojama atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kurioje bausmės švelninimas, taikomas atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimą, laikomas tinkama ir pakankama teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemone, dėl to ja pasinaudojęs asmuo netenka aukos statuso pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus ir formuojamą Lietuvos teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu kaip tokiu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismas vertina, ar proceso trukmė atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus, yra suformuluoti daugelyje šio teismo išnagrinėtų bylų. Tokie kriterijai paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (Sorvisto v. Finland, no 19348/04, judgement of 13 January 2009; Meilus v. Lithuania, no 53161/99, judgement of 6 November 2003 ir kt.). Pažymėtina, kad išvadą dėl konkretaus proceso (ne)atitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas.

Bylos medžiaga patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas 2007 m. liepos 13 d. gavus Kauno apskrities VMI 2007 m. birželio 15 d. patikrinimo aktą Nr. 18-06-31-27, užbaigtas 2010 m. birželio 15 d. ir byla Jonavos rajono apylinkės teismui perduota 2010 m. liepos 23 d. Jonavos rajono apylinkės teismo apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2013 m. gegužės 6 d. Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, didžioji dalis tyrimo veiksmų buvo liudytojų, specialisto ir įtariamųjų apklausos (iš viso byloje apklausti keturi liudytojai, du įtariamieji ir specialistas). Be to, gavus naujų duomenų ir perdavus juos VMI, buvo atliktas pakartotinis UAB „B. L.“ ūkinės–finansinės veiklos patikrinimas (trukęs beveik keturis mėnesius). Atsižvelgiant į atliktų tyrimo veiksmų apimtį ir jų sudėtingumą, galima daryti išvadą, kad ikiteisminis tyrimas truko pernelyg ilgai, be to, perdavus bylą teismui, ji 2011 m. rugpjūčio 31 d. teismo nutartimi, priimta vadovaujantis BPK 254 straipsnio 3 dalimi, buvo perduota prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įtarimas R. R. buvo pareikštas 2007 m. rugpjūčio 9 d., o S. O. – tik 2009 m. lapkričio 6 d. Į aplinkybes, rodančias nepakankamą ikiteisminio tyrimo intensyvumą ir jo vilkinimo požymius, buvo atkreiptas dėmesys ir šioje byloje ikiteisminį tyrimą organizavusio ir jam vadovavusio prokuroro 2008 m. liepos 4 d. ir gruodžio 4 d. raštuose, adresuotuose ikiteisminio tyrimo institucijai.

Kaip minėta, byla Jonavos rajono apylinkės teismui buvo perduota 2010 m. liepos 23 d., o apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2013 m. gegužės 6 d. Nuo bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje iki nuosprendžio priėmimo vyko ne vienas teismo posėdis, tačiau paskirti bylos nagrinėjimui teismo posėdžiai ne kartą buvo atidedami dėl objektyvių priežasčių – kaltinamojo gynybos teisių, t. y. jo teisės gintis turint gynėją, užtikrinimo; kaltinamojo S. O. neatvykimo dėl ligos, neįteikus jam šaukimo; teisėjo užimtumo; prokuroro prašymo daryti byloje pertrauką ir kt. Be to, nagrinėjant bylą buvo paskirtos dvi ekspertizės, kurių atlikimas bendrai truko apie metus ir šešis mėnesius. Bylos nagrinėjimo procesas pirmosios instancijos teisme rodo, kad iš esmės teismas ėmėsi priemonių, kuo operatyviau išnagrinėti bylą (iš anksto nustatydavo posėdžių datas, aktyviai domėjosi paskirtų ekspertizių atlikimo terminais, pertraukos tarp posėdžių nebuvo nepagrįstai ilgos), t. y. nepagrįstų delsimų nebuvo.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes S. O. nusikalstamą veiką padarė 2001 m. vasario 2 d.–2004 m. spalio 25 d. laikotarpiu, apkaltinamasis nuosprendis priimtas praėjus beveik devyneriems metams po jų padarymo. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad S. O. pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, buvo pateiktas tik 2009 m. lapkričio 6 d., kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – paskirta tik 2010 m. birželio 15 d., viso proceso metu S. O. nebuvo nei sulaikytas, nei suimtas, bylos procesas teisme truko daugiau kaip dvejus metus, tačiau jis užsitęsė dėl objektyvių priežasčių, jo trukmę iš esmės lėmė paskirtų ekspertizių atlikimo trukmė.

Atsižvelgdama į visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad dėl S. O. vykusio baudžiamojo proceso trukmė buvo nepateisinamai ilga, kad byla išnagrinėta darant procesinius delsimus, dėl kurių buvo pažeista nuteistojo teisė į bylos išnagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką.

BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta tik viena bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki aštuonerių metų. Pirmosios instancijos teismas S. O. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskyrė laisvės atėmimą dvejiems metams. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad paskirta bausmė nėra per griežta. Abiejų instancijų teismai konstatavo, kad taikyti S. O. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra pagrindo.

Spręsdamas dėl bausmės rūšies ir jos dydžio parinkimo, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nuteistojo S. O. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, veikos stadiją, t. y. kad buvo padarytas tyčinis, ilgai trukęs (daugiau nei trejus metus) sunkus nusikaltimas nuosavybei, apgaule panaikinant didelės vertės turtinę prievolę (723 632,80 Lt – suma, daug kartų viršijanti minimalų didelės vertės (250 MGL) turto dydį), tai, kad byloje nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Taip pat teismas įvertino S. O. asmenybę apibūdinančius požymius (Jonavos rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 19 d. nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 4 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, to paties teismo 2009 m. lapkričio 4 d. nuosprendžiu – nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje), jo kaip nusikalstamos veikos iniciatoriaus bei vykdytojo vaidmenį padarant nusikalstamą veiką. Atsižvelgdamas į šių aplinkybių visumą, teismas parinko dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra gerokai mažesnė nei BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas BK bendrosios dalies normų, nustatančių bausmės skyrimo taisykles (BK 54, 61 straipsniai), nepažeidė, tinkamai vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties.

Atsižvelgdama į šias teismų įvertintas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad S. O. bausmė paskirta pažeidžiant baudžiamojo įstatymo reikalavimus. Kaip minėta, nuo S. O. padarytos nusikalstamos veikos iki nuosprendžio priėmimo praėjo beveik devyneri metai. Teismų sprendimuose toks ilgas laikas neakcentuotas, tačiau, atsižvelgiant į teismų įvertintas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes bei paskirtos bausmės dydį, matyti, kad į šią aplinkybę skiriant žymiai mažesnę nei BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės vidurkis bausmę, buvo atsižvelgta.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuoti, kad, netaikydami S. O. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo S. O. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Antanas Klimavičius

Aldona Rakauskienė