A-822-1610-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-1610/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02691-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. D. su skundu (b. l. 1–6) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), neturtinę žalą – 10 000 Lt.

Skunde nurodė, kad jo laisvė nuo 2012 m. sausio 27 d. buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo kalinamas kamerose, kurių plotas 7–8 kv. m, kartu su 2–4 asmenimis. Pareiškėjas skunde vadovaujasi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 punktu, pagal kurį vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, tenkančio gyvenamojo ploto norma negali būti mažesnė nei 5 kv. m. Teigia, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis (kamerose buvo pelių, žiurkių, tarakonų, sienos apipelijusios, drėgna), pažeidžiant galiojančius teisės aktus, ir dėl to patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, kuriame nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka, ir Civilinio kodekso 6.271 straipsniu, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A438-121/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) praktika. Dėl anksčiau įvardytų atsakovo neteisėtų veiksmų (veikimo arba neveikimo) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, stipriai pablogėjo sveikata. Taip pat sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi bei bendravimo galimybės.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 16–20) nurodė, kad nuo 2010 balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nenustatyta, todėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nustatė, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pažymėjo, kad 2012 m. vasario 23 d. ryte, 2012 m. kovo 1 d. ryte, 2012 m. kovo 15 d. ryte, 2012 m. kovo 24 d., 2012 m. kovo 25 d., 2012 m. kovo 26 d. ryte, 2012 m. kovo 28 d. ryte, 2012 m. balandžio 2 d. ryte, 2012 m. balandžio 4 d. ryte, 2012 m. balandžio 19 d. ryte, 2012 m. balandžio 26 d. ryte, 2012 m. gegužės 2 d. ryte, 2012 m. birželio 9 d. vakare, 2012 m. birželio 10 d., 2012 m. birželio 20 d. ryte, 2012 m. rugpjūčio 20 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 13 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 14 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 15 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 25 d. ryte, 2012 m. spalio 10 d. ryte, 2012 m. spalio 12 d. ryte – vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytą reikalavimą, t. y. ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Be to, nuo 2012 m. kovo 20 d. iki 2012 m. kovo 22 d. pareiškėjas iš Lukiškių TI-K buvo išvykęs.

Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Todėl Lukiškių TI-K administracija negali turėti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir, atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras.

Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, nes už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką išduodami į kameras, taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jas plauna ir dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Ši sutartis kiekvienais metais pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą ir profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui ir kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, o tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Pareiškėjo teiginiai, kad dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K jam pablogėjo sveikata, nepagrįstas, nes pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo tinkamai apžiūrimas medicinos darbuotojų, jam visada buvo suteikiama reikiama pagalba ar gydymas, skiriami ir duodami gydymui skirti vaistai. Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, kad keletą kartų jį buvo apžiūrėjęs dermatovenerologas, o pareiškėjo badavimo metu, t. y. kovo ir birželio mėnesiais, pareiškėjas buvo nuolat stebimas ir sveikatos priežiūros darbuotojų vizitacijos metu nusiskundimų dėl sveikatos nepareiškė.

Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet būtina nustatyti ir tai, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Šiuo atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, t. y. žalos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 13–15) nurodė, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriuje (3,6 kv. m) nustatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, todėl suimtiesiems ir nuteistiesiems, laikomiems Lukiškių TI-K, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai bei priežiūros organizavimas nustatytas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“.

Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl jis privalo įrodyti visas civilinei atsakomybei atsirasti būtinas sąlygas, tačiau objektyvių įrodymų nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, galinčių patvirtinti apie jam padarytą neturtinę žalą. Pareiškėjas remiasi tik abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo žalos atlyginimui. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis, kaip konkrečiai žala pasireiškė.

Pagal Civilinio kodekso 1.138 straipsnio 8 punktą asmens teises teismas gina ir kitais įstatymuose nustatytais būdais. EŽTT ir LVAT ne kartą pažymėjo, kad pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, pakankama bei teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. v. Prancūzija, pareiškimo Nr. 7508/02; LVAT 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, todėl Kalėjimų departamentas su tuo susijusios informacijos nenagrinėjo ir informacijos, susijusios su konkrečių suimtųjų laikymu laisvės atėmimo vietose, neturi.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 200 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Būtent šis plotas turi būti vertinimo kriterijumi šioje administracinėje byloje, nes E. D. keliamas ginčas apima laikotarpį nuo 2012 m. sausio 27 d.

Teismas vertino, kad pareiškėjo nurodomi sveikatos sutrikimai nėra pagrįsti, nes pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje yra įrašai apie tai, kad odos liga jis skundžiasi jau keletą metų, kad panašia liga serga jo dėdė, todėl padaryta išvada, kad jokių sveikatos sutrikimų pareiškėjui dėl jo laikymo Lukiškių TI-K nekilo.

Teismas konstatavo neteisėtų veiksmų faktą, nustatęs, kad E. D. nuo 2012 m. vasario 22 d. iki 2012 m. spalio 19 d. būnant Lukiškių TI-K, buvo pažeidžiami Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nustatyti reikalavimai, išskyrus laiką, kai E. D. buvo laikomas kameroje Nr. 116 nuo 2012 m. kovo 24 d. iki 2012 m. kovo 25 d., kameroje Nr. 112 2012 m. birželio 10 d., be to, jo Lukiškių TI-K nuo 2012 m. kovo 20 d. iki 2012 m. kovo 22 d. nebuvo. Taigi, pareiškėjas buvo laikomas tinkamai tik 3 dienas, taip pat 3 dienas jo nebuvo Lukiškių TI-K, o likusias 235 dienas – netinkamai. Teismas įvertina ir tą aplinkybę, jog 2012 m. vasario 23 d. ryte, 2012 m. kovo 1 d. ryte, 2012 m. kovo 15 d. ryte, 2012 m. kovo 26 d. ryte, 2012 m. kovo 28 d. ryte, 2012 m. balandžio 2 d. ryte, 2012 m. balandžio 4 d. ryte, 2012 m. balandžio 19 d. ryte, 2012 m. balandžio 26 d. ryte, 2012 m. gegužės 2 d. ryte, 2012 m. birželio 9 d. vakare, 2012 m. birželio 20 d. ryte, 2012 m. rugpjūčio 20 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 13 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 14 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 15 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 25 d. ryte, 2012 m. spalio 10 d. ryte, 2012 m. spalio 12 d. ryte vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus, tačiau pabrėžia, kad vis tiek tomis dienomis tam tikrą laikotarpį buvo nesilaikoma įsakyme Nr. V-124 nustatytų reikalavimų. Teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas yra įrodytas, o atsakovo motyvai, kad jis nėra kaltas dėl šio pažeidimo nėra reikšmingi: pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K kamerų patalpose sąlygomis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog kalinimas tokiomis sąlygomis padarė jam įvairių nepatogumų, yra įrodytas. Įrodymai, kad dėl kalinimo sąlygų, kurios neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai, taip pat ir psichinei, nepateikti.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, tačiau, atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (235 dienas pareiškėjas – E. D. buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, o tinkamai – 3 dienas, dar 3 dienas jo nebuvo Lukiškių TI-K), nesant objektyvių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą dėl atsakovo veiksmų, apie tai, kad dvasiniai išgyvenimai būtų trukę itin ilgai, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas (teismas atsižvelgė ir į tai, kad laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, minimali mėnesinė alga buvo 800 Lt ir 850 Lt), į tai, kad pareiškėjas tebelaikomas Lukiškių TI-K, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 2 200 Lt, ši suma pareiškėjui priteista iš atsakovo. Teismas, vertindamas neturtinės žalos dydį, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2810/2011, kurioje už 40 netinkamo kalinimo dienų priteista 350 Lt. Teismo vertinimu, didesnės negu 2 200 Lt neturtinės žalos priteisimas šioje administracinėje byloje būtų vertintinas kaip nepagrįstas pareiškėjo uždarbiavimas.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 83–86), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Remiasi savo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teisme nurodytais argumentais. Papildomai pažymi, kad duomenų dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, nes asmenų kaita kamerose labai didelė, dažni atvejai, kai per dieną asmenų skaičius kameroje kinta keletą kartų. Todėl negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir atsiradus galimybei perkeliami į kitas kameras. Taip pat atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę nagrinėjamu laikotarpiu, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtakos sveikatos būklei. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jo neva patirtos neigiamos pasekmės, išgyvenimai, turėtų negrįžtamą pobūdį, kad jų mastas būtų itin didelis ir pan. Akcentuoja, kad neturtinės žalos priteisimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A525-2017/2012, A146-1527/2012, A556-73/2013) reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti atmetami, kai pažeidimo konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija paaiškina, kad byloje kilo ginčas dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų, pažeidžiant nacionaliniais teisės aktais nustatytus kriterijus dėl minimalaus kameroje vienam asmeniui tenkančio ploto. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, į tai, kad pareiškėjas tebelaikomas Lukiškių TI-K, kad nėra objektyvių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą dėl atsakovo veiksmų, apie tai, kad dvasiniai išgyvenimai būtų trukę itin ilgai, didesnės negu 2 200 Lt neturtinės žalos priteisimas šioje administracinėje byloje būtų vertintinas kaip nepagrįstas pareiškėjo uždarbiavimas.

Apeliantas prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: E. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 22 d. iki 2012 m. spalio 19 d., neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, tačiau pareiškėjas nei karto skundais nesikreipė į Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamentą dėl laikymo sąlygų.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad E. D. nuo 2012 m. vasario 22 d. iki 2012 m. spalio 19 d. būnant Lukiškių TI-K, buvo pažeidžiami Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nustatyti reikalavimai, išskyrus laiką, kai E. D. buvo laikomas kameroje Nr. 116 nuo 2012 m. kovo 24 d. iki 2012 m. kovo 25 d., kameroje Nr. 112 2012 m. birželio 10 d., be to, jo Lukiškių TI-K nuo 2012 m. kovo 20 d. iki 2012 m. kovo 22 d. nebuvo. Taigi, pareiškėjas buvo laikomas tinkamai tik 3 dienas, taip pat 3 dienas jo nebuvo Lukiškių TI-K, o likusias 235 dienas – netinkamai. Teismas įvertina ir tą aplinkybę, jog 2012 m. vasario 23 d. ryte, 2012 m. kovo 1 d. ryte, 2012 m. kovo 15 d. ryte, 2012 m. kovo 26 d. ryte, 2012 m. kovo 28 d. ryte, 2012 m. balandžio 2 d. ryte, 2012 m. balandžio 4 d. ryte, 2012 m. balandžio 19 d. ryte, 2012 m. balandžio 26 d. ryte, 2012 m. gegužės 2 d. ryte, 2012 m. birželio 9 d. vakare, 2012 m. birželio 20 d. ryte, 2012 m. rugpjūčio 20 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 13 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 14 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 15 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 25 d. ryte, 2012 m. spalio 10 d. ryte, 2012 m. spalio 12 d. ryte vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus, tačiau pabrėžia, kad vis tiek tomis dienomis tam tikrą laikotarpį buvo nesilaikoma įsakyme Nr. V-124 nustatytų reikalavimų.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad esant dažnai asmenų skaičiaus kamerose kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę nagrinėjamu laikotarpiu, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtakos jo sveikatos būklei, taigi savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, todėl neturi teisės į žalos atlyginimą. Taip pat pabrėžia, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, nes pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos pinigais.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui. Tačiau ši aplinkybė nėra reikšminga sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl Lukiškių TI-K administracijos kaltės nebuvimas valstybės atsakomybės nešalina ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Atsakovo atsakomybei kilti taip pat neturi įtakos tai, kad pareiškėjas neteikė skundų dėl laikymo sąlygų, nes teisės į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga.

Kaip minėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ir atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kad atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, atsakovo pareigą tinkamai aprūpinti suimtuosius ir nuteistuosius būtiniausiais buities reikmenimis, Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija, o 2 200 Lt suma yra adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms. Pažymėtina, kad apelianto nurodomose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose Nr. A146-1527/2012, Nr. A525-2017/2012, Nr. A556-73/2013 ir nagrinėjamoje byloje iš esmės skyrėsi asmenų įkalinimo sąlygos ir nustatytų pažeidimų mastas, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jomis vadovautis kaip precedentais priimdamas sprendimą nagrinėjamoje byloje.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinio skundo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė