A-997-556/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-997-556/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03336-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 15.2.3.2; 15.5; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. Ž. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja T. Ž. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), kuriuo prašė: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) 2014 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. (1.35.)7R-3901 dėl prašymo atlyginti žalą ne teismo tvarka; 2) įpareigoti atsakovą prašymą dėl kompensacijos išmokėjimo spręsti iš naujo; 3) priteisti iš atsakovų (solidariai) 500 000 Lt žalos atlyginimą, kartu skaičiuojant 5 procentų metines procesines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo skundo teismui pateikimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti iš atsakovų (solidariai) patirtas bylinėjimosi išlaidas, kartu skaičiuojant 5 procentų metines procesines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo skundo teismui pateikimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėja nurodė, jog patyrė neturtinę žalą dėl Teisingumo ministerijos 2014 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. (1.35)7R-3901. 2014 m. kovo 28 d. ir 2014 m. gegužės 16 d. kreipėsi į Teisingumo ministeriją, prašydama atlyginti žalą, patirtą dėl 9 mėnesius trukusio neteisėto kardomojo kalinimo, baudžiamojo persekiojimo, kuris buvo užbaigtas Kauno apygardos teismui 2014 m. vasario 27 d. priėmus išteisinamąjį nuosprendį. Baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas galbūt už teismams ir teisėjams išsakytą kritiką, tuo pažeidžiant, inter alia, konstitucinę teisę kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, draudimą persekioti už kritiką, asmenų lygybės principą. Kreipėsi su prašymu atlyginti patirtą žalą į Teisingumo ministeriją, tačiau skundžiamu sprendimu prašymą atsisakyta tenkinti. Skundžiamas sprendimas nepagrįstai grindžiamas aplinkybe, kad išteisinamajame nuosprendyje paskirtas suėmimas nebuvo pripažintas neteisėtu, kadangi teismas neturi pareigos išteisinamajame nuosprendyje tai vertinti. Taip pat priimant skundžiamą sprendimą nebuvo išsireikalauta baudžiamoji byla, išsamiai neištirtos su teisių pažeidimu, sukelta žala susijusios aplinkybės. Dėl tokio atsakovo neteisėto, šiurkštaus ir nemotyvuoto sprendimo patyrė neturtinę žalą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 16–17) atsakovo atstovu prašė laikyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, dėl pareiškėjos skunde pateiktų argumentų nepasisakė.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 19–20) nurodė ir atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad pareiškėja kreipėsi į Teisingumo ministeriją su prašymu atlyginti žalą pagal Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatas. Prie pareiškėjos pateikto prašymo nebuvo pridėtas įsiteisėjęs ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo sprendimas, nustatantis pažeidimus, kuriuos padarė ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas baudžiamojoje ar administracinio teisės pažeidimo byloje priimdami sprendimą dėl nuteisimo, kardomojo kalinimo (suėmimo), sulaikymo, procesinių prievartos priemonių pritaikymo, administracinės nuobaudos – arešto paskyrimo. Kartu su prašymu pareiškėja pateikė Kauno apygardos teismo išteisinamąjį nuosprendį, jame nebuvo konstatuota pažeidimų, kuriuos padarė ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ar teismas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktiką, išteisinamojo nuosprendžio priėmimas nėra pagrindas preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 13 d. sprendimu (b. l. 67–72) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies. Teismas panaikino Teisingumo ministerijos 2014 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. (1.35)7R-3901 ir įpareigojo Teisingumo ministeriją išnagrinėti pareiškėjos prašymą atlyginti žalą dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ne teismo tvarka iš naujo. Kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė. Teismas priteisė pareiškėjai 116,10 Lt su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų iš atsakovo Teisingumo ministerijos.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sprendimo, kuriuo atsisakyta atlyginti dėl baudžiamajame procese įvykdytų pareigūnų veiksmų patirtą žalą, ir dėl šio sprendimo patirtos neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas nustatė, kad pareiškėja 2014 m. kovo 28 d. ir 2014 m. gegužės 16 d. kreipėsi į Teisingumo ministeriją, prašydama atlyginti žalą, kurią nurodė patyrusi dėl neteisėto baudžiamojo persekiojimo, pasibaigusio išteisinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-115-606/2013. Skundžiamu 2014 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. (1.35)7R-3901 Teisingumo ministerija pareiškėjos prašymų netenkino. Tokį sprendimą iš esmės grindė aplinkybe, kad su prašymais pareiškėja nepateikė valstybės institucijų pareigūnų veiksmų neteisėtumą patvirtinančių dokumentų, o išteisinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje savaime nėra pagrindas pripažinti, jog pareigūnai veikė neteisėtai.

Teismas, nagrinėdamas pareiškėjos reikalavimą dėl Teisingumo ministerijos sprendimo panaikinimo, skundžiamą sprendimą vertino pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus – ar nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Teismas konstatavo, jog Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo turi teisę kreiptis į Teisingumo ministeriją dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto kardomojo kalinimo (suėmimo), neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinių prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto paskyrimo, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnio 1 dalis) ne teismo tvarka.

To paties straipsnio 5, 6 dalyse nustatyta, kad Teisingumo ministerija, nagrinėdama asmens prašymą atlyginti žalą ne teismo tvarka, turi teisę iš valstybės institucijų, įstaigų, kitų juridinių bei fizinių asmenų gauti žalos dydžiui apskaičiuoti reikalingą informaciją ir ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo asmens prašymo atlyginti žalą ne teismo tvarka ir visų žalos dydžiui apskaičiuoti reikalingų dokumentų gavimo turi asmeniui pateikti motyvuotą rašytinį siūlymą dėl žalos atlyginimo ne teismo tvarka. Pareiga tinkamai motyvuoti individualius administracinius aktus taip pat nustatyta ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje, pagal kurį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas klausimą dėl žalos už suėmimą atlyginimo, yra konstatavęs, kad sprendžiant žalos už suėmimą atlyginimo klausimą, išvadą apie suėmimo teisėtumą ar neteisėtumą galima daryti tik išanalizavus visas bylos aplinkybes, pagal visumą reikšmingų kriterijų (LAT Civilinių bylų skyriaus 2003 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-895/2003). Nors išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nėra pagrindas preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų ar administracinių procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka; visą šią informaciją laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų požiūriu turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas ir padarytų teisinių išvadų pagrindu spręsti apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą.

Teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese (žr., pvz., LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje J. S. v. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, bylos Nr. 3K-7-381/2003; 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje V. G. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-364/2008; 2009 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje byloje M.

T., UAB „Drevida“ v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; kt.). LAT 2007 m. balandžio 20 d. nutartyje taip pat nurodė, jog asmens išteisinimo teisinis pagrindas yra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.272 straipsnio 1 dalį klausimą, ar tam tikri procesiniai veiksmai baudžiamojoje byloje laikytini neteisėtais (LAT Civilinių bylų skyriaus 2007 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2007).

Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad neteisėti veiksmai, su kuriais įstatyme siejama valstybės prievolė atlyginti žalą (neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinis areštas), yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso ir administracinės teisės normų. Tuo tarpu iš šių veiksmų kilusi valstybės deliktinė atsakomybė yra civilinės teisės institutas. Tai lemia, kad civilinės atsakomybės taikymo atveju teisėsaugos institucijų veiksmų teisėtumo vertinimas nėra tapatus tų pačių veiksmų vertinimui baudžiamosios procesinės ar administracinės teisės požiūriu (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003; 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-7-183/2006; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010 kt.).

Teisingumo ministerija skundžiamą sprendimą iš esmės grindė aplinkybe, kad pareiškėja nepateikė jokio įsiteisėjusio ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo sprendimo, nustatančio pažeidimus, kuriuos padarė ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas baudžiamojoje byloje priimant sprendimą dėl nuteisimo, kardomojo kalinimo (suėmimo), sulaikymo, procesinių prievartos priemonių pritaikymo. Tuo neatsižvelgė į minėtą nuostatą, kad civilinės atsakomybės taikymo atveju teisėsaugos institucijų veiksmų teisėtumo vertinimas nėra tapatus tų pačių veiksmų vertinimui baudžiamosios procesinės ar administracinės teisės požiūriu bei į kitus minėtus reikšmingus kriterijus.

Pagal byloje surinktus duomenis matyti, kad, priimdama skundžiamą sprendimą, Teisingumo ministerija neatsižvelgė į visus kriterijus, kurie reikšmingi sprendžiant žalos už neteisėtą suėmimą atlyginimą klausimą, nevertino reikšmingų susijusių aplinkybių. Išankstinio administracinių ginčų nagrinėjimo ne per teismą institutas yra skirtas tam, kad ta pati teisinė problema (administracinis ginčas), maksimaliai tokiomis pačiomis kaip ir administraciniame teisme sąlygomis kompetentingos institucijos būtų išnagrinėta ir išspręsta dar iki teismo.

Tai reiškia, kad tokio skundo nagrinėjimo paskirtis yra ne papildomas asmens tariamai pažeistų teisių ar interesų gynimo apsunkinimas, o, priešingai, papildomo mechanizmo, galinčio išspręsti paminėtą teisinę problemą, nustatymas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-191/2010). Nagrinėdama pareiškėjos skundą išankstine ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka, Teisingumo ministerija turi atsižvelgti į teisės į teisingą teismą užtikrinimo standartus, siekti įgyvendinti tikslus, kurių yra siekiama išankstiniu ginčo nagrinėjimu ne per teismą.

Kadangi skundžiamame sprendime nenurodyta, byloje nėra kitų duomenų, kurie patvirtintų, kad priimant skundžiamą sprendimą Teisingumo ministerija būtų tyrusi pareiškėjos nurodytą jos teisių pažeidimą, iš esmės vertinusi, ar prašymas atlyginti žalą yra pagrįstas, teismo nuomone, toks sprendimo priėmimas neatitinka išankstinio administracinių ginčų nagrinėjimo ne per teismą paskirties, gero viešojo administravimo principo, todėl skundžiamas aktas prieštarauja tikslams, dėl kurių institucija gavo įgaliojimus nagrinėti prašymus dėl žalos atlyginimo ne teismo tvarka, VAĮ 8 straipsnio reikalavimų ir yra naikintinas, atsakovas Teisingumo ministerija įpareigotina pareiškėjos prašymą išnagrinėti iš esmės.

Teismas nurodė, kad atsakovo argumentas, jog sprendžiama byla neteisminga Vilniaus apygardos administraciniam teismui, yra nepagrįstas. Pagal Specialiosios teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, vadovaujantis proceso absorbcijos principu, vengiant reikalavimų ir proceso skaidymo, reikalavimas panaikinti Teisingumo ministerijos sprendimą dėl žalos ne teismo tvarka atlyginimo nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teismuose, kada kartu yra reiškiamas reikalavimas priteisti žalą, kurios atlyginimo klausimas buvo spręstas ir skundžiamame Teisingumo ministerijos sprendime (Specialiosios teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartis byloje Nr. T-2008-08). Sprendžiamoje byloje pareiškėja minėto bendrosios kompetencijos teismui teismingo reikalavimo atlyginti žalą nepareiškė (prašymą atlyginti žalą sprendžiamoje byloje grindžia kitomis aplinkybėmis, t. y. atsakovo atsisakymu išnagrinėti pareiškėjos skundą išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka), todėl byla dėl sprendžiamoje byloje pareikštų reikalavimų teisminga Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012, konstatavo, kad pareiškėjos nusiskundimas dėl patirtos neturtinės žalos yra bendro pobūdžio, grindžiamas abstrakčiais argumentais, ji nepateikė įrodymų, patvirtinančių patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą. Teismo vertinimu, byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja patyrė intensyvius neigiamus dvasinius išgyvenimus, todėl pareiškėjos reikalavimą priteisti neturtinės žalos, kurią ji nurodė patyrusi dėl skundžiamo Teisingumo ministerijos sprendimo, atlyginimą, atmetė kaip nepagrįstą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja su skundu pateikė įrodymus apie patirtas 116,10 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas kelionei į teismo posėdį. Teismas prašymą atlyginti patirtas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas tenkino, pareiškėjai priteisiant 116,10 Lt išlaidų atlyginimą (ABTĮ 44 str. 2 d.).

III. Atsakovas Teisingumo ministerija apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo turi teisę kreiptis į Teisingumo ministeriją dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto kardomojo kalinimo (suėmimo), neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinių prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto paskyrimo, atlyginimo (CK 6.272 straipsnio 1 dalis) ne teismo tvarka ne vėliau kaip per 3 metus nuo to laiko, kai jis sužinojo arba turėjo sužinoti, kad įstatymų nustatyta tvarka nustatyta, jog nuteisimas, kardomasis kalinimas (suėmimas), sulaikymas, procesinių prievartos priemonių pritaikymas ar administracinės nuobaudos – arešto paskyrimas, yra neteisėti. Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad prie Teisingumo ministerijai teikiamo asmens prašymo atlyginti žalą ne teismo tvarka pridedamas įsiteisėjęs ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo sprendimas, nustatantis pažeidimus, kuriuos padarė ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas baudžiamojoje ar administracinio teisės pažeidimo byloje priimdami sprendimą dėl nuteisimo, kardomojo kalinimo (suėmimo), sulaikymo, procesinių prievartos priemonių pritaikymo, administracinės nuobaudos – arešto paskyrimo, taip pat žalos dydį patvirtinantys dokumentai.

2. Teisingumo ministerijos veiklos tikslai yra nustatyti Teisingumo ministerijos nuostatuose (toliau – ir Nuostatai). Teisingumo ministerija, siekdama jai nustatytų veiklos tikslų, atlieka Nuostatų 8 punkte nustatytas funkcijas. Nuostatų 8.23 punkte nustatyta, kad teisės aktų nustatyta tvarka nagrinėja prašymus atlyginti ne teismo tvarka žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto procesinių prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, sudaro ir vykdo taikos sutartis. Toks teisės aktas yra Įstatymas, kuris nustato pareigą pareiškėjui pateikti procesinį dokumentą, kuriame nustatyti pažeidimai (3 str. 4 d.). Įstatymas nesuteikia teisės Teisingumo ministerijai vertinti baudžiamojoje ar administracinėje bylose atliktų procesinių veiksmų.

3. Teismo nurodyta teisminė praktika yra aktuali ir taikytina nagrinėjant tokios kategorijos bylas teismuose dėl žalos atlyginimo, t. y. tuomet kai kyla ginčas dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atliktų baudžiamojoje ar administracinėje bylose, nustatymo. Šiuo atveju, jeigu Teisingumo ministerija vertintų procesinius ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo veiksmus, ji vykdytų teismo funkcijas. Tokios teisės nei Įstatymas, nei kitas teisės aktas Teisingumo ministerijai nesuteikia. Taip pat nepagrįstas teismo argumentas dėl nuorodos į Įstatymo 3 straipsnio 5, 6 dalis ir konstatavimas, kad Teisingumo ministerijai tam tikslui, jog priimti sprendimą, suteikta teisė gauti informaciją iš valstybės institucijų, įstaigų, kitų juridinių bei fizinių asmenų. Tačiau tokia teisė suteikta gauti informaciją tam, kad tinkamai būtų nustatytas žalos dydis, t. y. viena iš civilinės atsakomybės sąlygų. Tačiau minėta nuostata nesuteikia teisės Teisingumo ministerijai nustatinėti kitos civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų. Konstatuoti buvus neteisėtiems veiksmams reikia, kad būtų pateiktas įsiteisėjęs ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo sprendimas, nustatantis pažeidimus, kuriuos padarė ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas baudžiamojoje ar administracinio teisės pažeidimo byloje priimdami sprendimą dėl nuteisimo, kardomojo kalinimo (suėmimo), sulaikymo, procesinių prievartos priemonių pritaikymo, administracinės nuobaudos – arešto paskyrimo. Įstatyme aiškiai nurodytas subjektų ratas, kurių įsiteisėję sprendimai suteikia teisę Teisingumo ministerijai priimti sprendimą atlyginti žalą ne teismo tvarka. Teisingumo ministerijai Įstatymas suteikia teisę nustatyti turtinės ir/ar neturtinės žalos dydį, tačiau neviršijant Įstatyme nustatytų maksimalių dydžių. Negalima sutikti su teismo argumentu, kad tokio pobūdžio prašymai yra nagrinėjami išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Šiuo atveju Teisingumo ministerija nesprendžia ginčo ir nenustatinėja visų civilinės atsakomybės sąlygų. Įstatymas ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas nenustato pareigos būtinai kreiptis į Teisingumo ministeriją dėl žalos atlyginimo ne teismo tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Įstatymo 1 straipsnyje (redakcija galiojusi ginčijamo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimo priėmimo metu) buvo numatyta, kad Įstatymas nustato asignavimų žalai, atsiradusiai dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginti naudojimą, žalos, atsiradusios dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto kardomojo kalinimo (suėmimo), neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinių prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos - arešto paskyrimo, atlyginimą ne teismo tvarka.

Nėra disputo dėl to, jog pareiškėja kreipėsi žalos atlyginimo ne teismo tvarka dėl jai, pastarosios nuomone, pritaikyto neteisėto kardomojo kalinimo, kas leidžia teigti, jog pirmosios instancijos teismo taikytas teisinis reguliavimas sprendžiant ginčą, atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, iš principo buvo tinkamas.

Įstatymų leidėjas aiškiai bei konkrečiai nurodė šio Įstatymo paskirtį – spręsti žalos atlyginimo klausimą dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atsiradusių dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto kardomojo kalinimo (suėmimo), neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinių prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos - arešto paskyrimo, ne teismo tvarka. Siekiant minėto klausimo išsprendimo paprastesniu būdu, ne teisminio bylos nagrinėjimo keliu, įtvirtino ir atitinkamus reikalavimus, kada gali ir turi būti priimtas vienoks ar kitoks sprendimas dėl prašomos atlyginti žalos, esant minėtai situacijai.

Vienas iš tokių reikalavimų apibrėžtas Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje, kur pažymima, jog prie Teisingumo ministerijai teikiamo asmens prašymo atlyginti žalą ne teismo tvarka pridedamas įsiteisėjęs ikiteisminio tyrimo pareigūno (kvotėjo, tardytojo), prokuroro, teisėjo ar teismo sprendimas, nustatantis pažeidimus, kuriuos padarė ikiteisminio tyrimo pareigūnas (kvotėjas, tardytojas), prokuroras, teisėjas ar teismas baudžiamojoje ar administracinio teisės pažeidimo byloje priimdami sprendimą dėl nuteisimo, kardomojo kalinimo (suėmimo), sulaikymo, procesinių prievartos priemonių pritaikymo, administracinės nuobaudos - arešto paskyrimo.

Ši sąlyga siejama su Teisingumo ministerijos kompetencija, kuri neapima teisės spręsti dėl nustatymo pažeidimų, kuriuos galėjo padaryti ikiteisminio tyrimo pareigūnas (kvotėjas, tardytojas), prokuroras, teisėjas ar teismas baudžiamojoje ar administracinio teisės pažeidimo byloje priimdami sprendimą dėl nuteisimo, kardomojo kalinimo (suėmimo), sulaikymo, procesinių prievartos priemonių pritaikymo, administracinės nuobaudos - arešto paskyrimo. Vadinasi, tam, kad būtų priimtas viešojo administravimo sistemos subjekto - Teisingumo ministerijos, sprendimas dėl žalos atlyginimo pagal Įstatymą yra reikalingas tiek prašymas dėl žalos atlyginimo pagal Įstatymą, tiek aptartas procesinis dokumentas, kurį įpareigojamas pateikti asmuo besikreipiantis dėl žalos atlyginimo pagal Įstatymą.

Tvirtintina, jog laikantis konstitucinės nuostatos dėl valdžios įstaigų pareigos tarnauti žmonėms, esant aplinkybėms trukdančioms besikreipiančiam asmeniui pateikti tokio pobūdžio dokumentą, Teisingumo ministerija pati galėtų išsireikalauti šį dokumentą, tačiau sprendžiant pagal bylos medžiagą sprendimas (bendrine prasme) buvo pateiktas (b.l. 11). O tai reiškia, jog siekiant iš esmės išspręsti žalos atlyginimo klausimą pagal Įstatymą buvo ir antrasis reikalingas elementas – procesinis dokumentas, vienaip ar kitaip pasisakantis apie teismo baudžiamojoje byloje atliktus veiksmus.

Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 27 d. nuosprendis, kuriuo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. nuosprendis, kur T. Ž. pripažinta padariusi dvi nusikalstamas veikas, panaikintas ir ji išteisinta, teisėjų kolegijos vertinimu, yra vienas iš tų procesinių sprendimų, kuris patenka į Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje įsiteisėjusio ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo sprendimo, nustatančio pažeidimus, kuriuos padarė ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas baudžiamojoje ar administracinio teisės pažeidimo byloje priimdami sprendimą dėl nuteisimo, kardomojo kalinimo (suėmimo), sulaikymo, procesinių prievartos priemonių pritaikymo, administracinės nuobaudos - arešto paskyrimo, sąvoką.

Todėl Teisingumo ministerija 2014 m. gegužės 30 d. sprendime nurodytu pagrindu pareiškėjos T. Ž. prašymą dėl žalos atlyginimo ne teismo tvarka atmetė neteisėtai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje esančias faktines aplinkybes (prašyta atlyginti žalą ne teismo tvarka), ką tik pateiktą ginčui spręsti teisės aiškinimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė socialinį konfliktą, įpareigodamas Teisingumo ministeriją išnagrinėti pareiškėjos prašymą atlyginti žalą dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ne teismo tvarka iš naujo, laikantis įstatymų nustatytų reikalavimų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius