A-575-1352-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1352/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01068-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas), priteisti 10 000 Lt neturtinę žalą.

Nurodė, kad 2010 m. gruodžio 23 d. buvo patalpintas Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau –ir Šiaulių TI) į kamerą Nr. 91. Skundėsi dėl didelio gyventojų skaičiaus, dėl blogų higienos sąlygų, taip pat dėl to, jog išbuvus Šiaulių TI vos dvi savaites, dėl didelės drėgmės apipelijo rūbai. Pažymėjo, jog jo gyvenamoje kameroje būdavo rūkoma, o dėl itin blogos patalpų ventiliacijos būdavo sunku kvėpuoti, todėl pradėjo blogėti jo sveikata. Šiuo metu jis yra rūkantis, tačiau kai pateko į Šiaulių TI, buvo nerūkantis. Neprisimena, ar rašė prašymą, kad yra nerūkantis, kadangi tokie prašymai Šiaulių TI yra neregistruojami. Pažymėjo, jog neprisimena, kad kas nors jo prieš patalpinant į kamerą būtų klausęs, ar jis rūko, taip pat negali paaiškinti, kodėl byloje yra jo 2010 m. gruodžio 23 d. pasirašytas prašymas, kad būtų patalpintas į kamerą, kurioje yra rūkantys asmenys. Manė, jog pasirašyti tokį prašymą galėjo neperskaitęs dokumento, kadangi jam taip dažnai nutinka. Nurodė, jog dėl paties rūkymo proceso ir buvimo vienoje patalpoje su rūkančiaisiais jis didelių pretenzijų nereiškia, tačiau kai rūkymas yra peržengiantis visas normos ribas, kai kamera nuolat būna pilna dūmų, neįmanoma normaliai kvėpuoti, tai mano, kad būtent dėl to atsirado regos sutrikimai. Pridūrė, jog rūkančiųjų kamerose turėtų būti įrengtos sąlygos tinkamam patalpos vėdinimui.

Pažymėjo ir tai, jog dėl didelio kameroje laikytų asmenų skaičiaus, jam tekdavo valgyti sėdint ant gultų, kurie kameroje yra sustatyti trimis aukštais – miegant tekdavo prisirišti virve, nes bijodavo iškristi iš gulto. Nurodė, jog tualetas kameroje nėra atskirtas nuo gyvenamosios erdvės, o atsakovas nors ir teigia, kad kameroje galima išsidžiovinti išplautus drabužius, tačiau drabužių džiaustymui tik 2011 metais buvo duotos virvės, o drabužiams skalbti bei džiovinti sąlygų nėra, kadangi kameros grindys yra cementinės – grindys ir patalpa yra drėgnos. Be to, esant drėgnoms grindims, bet kada lengvai galima paslysti ir susižaloti.

Taip pat nurodė, kad kameroje yra labai prastas apšvietimas, dėl to jam būnant šioje kameroje atsirado regėjimo sutrikimų – laisvės atėmimo ligoninės gydytojai jam išrašė akinius. Pažymėjo, jog prieš patekdamas į laisvės atėmimo įstaigą, nesiskundė prastu regėjimu ar stuburo skausmais.

Teigė, jog dauguma medicininių dokumentų, pagrindžiančių jo pablogėjusią sveikatą, yra gauti ne iš Šiaulių TI, kadangi jame nesuteikdavo kvalifikuotos medicininės pagalbos, tačiau sveikata pablogėjo būtent kalint Šiaulių TI. Paaiškino, jog dėl prastos sveikatos priežiūros jokių skundų Šiaulių TI nerašė ir į nieką nesikreipė, kadangi jam būdavo paaiškinama, jog nuvažiavus į „zoną“, galės gauti tinkamą medicininę priežiūrą. Pridūrė, jog kitose kamerose, į kurias buvo perkeltas, gyvenimo sąlygos buvo geresnės, tačiau kameroje, kurioje yra šiuo metu patalpintas, išdaužyti langų stiklai, langų rėmai yra supuvę, kameroje gyventi šalta. Į teismą kreipėsi tik pablogėjus sveikatai, kuri pašlijo, jo manymu, dėl blogų Šiaulių TI sąlygų. Skundžiasi Šiaulių TI teikiama medicinine pagalba, kadangi patekti pas gydytoją yra sudėtinga – pareiškus tokį prašymą, ne iš karto galima patekti pas gydytoją, be to, patekus pas gydytoją apžiūra vyksta paviršutiniškai. Konkretaus atvejo, kai jam nebuvo suteikta medicininė pagalba ar ji suteikta netinkamai, įvardinti negali.

Nurodė, jog Šiaulių TI miegojimui skirti gultai yra įrengti visiškai šalia durų, o prižiūrėtojai (tarp jų – ir moterys) nuolat matydavo jį gulintį lovoje arba persirenginėjantį. Be to, nakties metu nuolat būdavo įjungta lemputė, kuri šviesdavo tiesiai į akis ir trikdydavo miegą.

Papildomai paaiškino, jog skundą teismui jis pasirašė jo įdėmiai neperskaitęs, todėl nepastebėjo, kad kai kur atsakovu yra nurodytas ne Šiaulių TI, o Lukiškių tardymo izoliatorius, tačiau tai yra rašymo klaida. Pridūrė, jog skundą rašė ne pats, jį parašė asmenys, turintys teisinį išsilavinimą.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 82-90) nurodė, kad su juo nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Išdėstė, jog, kaip matyti iš Šiaulių TI įskaitos skyriaus 2013 m. birželio 26 d. pažymos Nr. 17/01-866 „Dėl K. J. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje “, pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą buvo etapuotas 2010 m. gruodžio 23 d. ir laikomas periodiškai iki 2013 m. kovo 28 d. Nurodė, jog pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 91 su dar 7-13 asmenų, vienam asmeniui teko nuo 1,42 iki 2,31 kv. m. Kameroje Nr. 103 pareiškėjas buvo laikomas su dar 1-6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,51 iki 8,79 kv. m, kameroje Nr. 25 – kartu su 7 kitais asmenimis ir vienam asmeniui teko 2,03 kv. m , kameroje Nr. 79 – kartu su 1 kitu asmeniu ir vienam asmeniui teko 3,28 kv. m. Pažymėjo, jog tai leidžia daryti išvadą, kad tik tam tikrais atvejais pareiškėjui teko mažesnis kameros plotas, nei nustatyta norma.

Atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra nekintantis (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Nurodė, jog pareiškėjas Šiaulių TI per skundžiamą laikotarpį buvo laikomas 197 dienas, o 630 dienų buvo išvykęs į kitas įstaigas. Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje.

Manė, jog pareiškėjo pretenzijos atsakovui dėl šio laikotarpio laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas. Be to, duomenys apie pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpius ir periodiškumą daro abejotiną laikymo įstaigoje sąlygų ir tariamo pareiškėjo teisių pažeidimo priežastinį ryšį.

Pažymėjo, jog kreipiantis dėl žalos atlyginimo, žalos padarymo faktą turi įrodyti žalos atlyginimo prašantis asmuo, o vien tik statistiniai duomenys apie kameroje laikytų asmenų skaičių nėra pakankamas pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme. Nurodė, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje atsižvelgia į kalinimo trukmę, kalinčiojo asmens emocinę, fizinę būseną, kalinčiojo asmens amžių, lytį, sveikatą, asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, vertina kameros apšvietimą ir ventiliaciją, ar kameroje yra tualetas ir pan. (rėmėsi byla Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

Be to, EŽTT savo praktikoje yra nurodęs, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka – patiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas, kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore, kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, patalpos turi būti vėdinamos per langus ir kt. Šiuo aspektu nurodė, jog nors pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikta atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų, kameroje Nr. 104 patikrinimas buvo atliktas 2012 m. gruodžio 12 d. (išvados surašytos 2012 m. gruodžio 14 d. patikrinimo akte Nr. EP-539).

Pabrėžė, jog atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Pridūrė, jog įstatyme yra numatyta pareiga patiems gyventojams rūpintis švara bei tvarka kamerose. Manė, jog Šiaulių TI negali vienareikšmiškai būti kaltinama dėl tam tikrų sąlygų, pvz., dėl sulaužytų durų, tačiau konkrečiu atveju atsižvelgtina į tai, jog Šiaulių TI, gavęs pranešimus dėl sugadinto kamerų inventoriaus, visada operatyviai reaguoja ir išsprendžia atsidariusias problemas.

Pažymėjo, jog pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis, o nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą CK 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei tai, kad įstaiga veikė pagal galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, nustačius, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, būtų pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Papildomai nurodė, jog Šiaulių TI asmenims yra sudarytos sąlygos naudotis cheminio valymo paslaugomis, be to, rūbų skalbimui ir išdžiaustymui buvo išduodami dubenys ir virvės. Pažymėjo, jog tą patvirtino ir pareiškėjas.

Akcentavo, jog pareiškėjo reikalavimas dėl laikymo su rūkančiais asmenimis yra visiškai nepagrįstas, nes pareiškėjas raštu pats prašė jį patalpinti į rūkančiųjų kamerą. Todėl negalėjo būti pažeistos jokios teisės normos.

Atkreipė dėmesį ir į tai, kad neturtinės žalos atlyginimas yra tik subjektyvus reikalavimas. Taigi, toks reikalavimas turėtų būti grindžiamas subjektyviais išgyvenimais, patyrimais, tačiau pareiškėjas pasisakymo metu nurodė, kad jo skundas yra surašytas pagal šabloną. Pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė jokių individualių neturtinę žalą sąlygojančių veiksnių, išskyrus sveikatos sutrikimus. Tačiau pagal byloje pateiktą medžiagą, pareiškėjo sveikatos sutrikimai negali būti siejami su jo laikymu Šiaulių TI, nes jo laikymo Šiaulių TI laikotarpiais pareiškėjo sveikatos sutrikimų nebuvo nustatyta. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas negali paaiškinti, kodėl jis nurodė būtent 10 000 Lt dydžio patirtą neturtinę žalą.

Pabrėžė, jog teismui pateiktoje pažymoje apie Šiaulių TI kamerų plotus yra padaryta techninė klaida – teisingi duomenys yra tokie, kad pareiškėjas nuo 2010 m. gruodžio 23 d. iki 2011 m. sausio 3 d. buvo kameroje Nr. 91 ir minimalus skaičius kameroje laikytų asmenų buvo 12 (kamera yra 18,45 kv. m); nuo 2011 m. sausio 18 d. iki 2011 m. vasario 7 d. toje pačioje kameroje buvo nuo 8 iki 14 asmenų, tačiau į kamerą šiuo laikotarpiu patalpinant didesnį asmenų skaičių, negalima traktuoti, jog buvo atsakovo neigiamas veikimas kalinamųjų atžvilgiu ar nukreiptas prieš konkretų pareiškėją. Pridūrė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 11 d. iki 2013 m. vasario 14 d. buvo laikomas kameroje Nr. 25, kuri yra 16,25 kv. m, joje buvo laikomi 8 asmenys.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 300 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas apžvelgė CK 6.271 straipsnyje įtvirtintas valstybės civilinės atsakomybės sąlygas ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnį.

Pažymėjo, jog pagal EŽTT formuojamą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į EŽTK 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog nepaprastai didelis kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ EŽTK 3 straipsnio požiūriu, o tais atvejais, kai pareiškėjams teko mažiau negu trys kvadratiniai metrai grindų ploto, kameros perpildymas turi būti laikomas toks didelis, kad savaime pateisina EŽTK 3 straipsnio pažeidimą.

Taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, jog pagal Įsakymo 1.3.1 punktą, ginčo metu numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negalėjo būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Išdėstė, jog iš byloje pateiktos 2013 m. liepos 23 d. pažymos Nr. 69/06-2935 „Dėl K. J. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ ir jos papildymo matyti, kad pareiškėjui būnant kameroje Nr. 91 nuo 2010 m. gruodžio 23 d. iki 2011 m. sausio 3 d. ir nuo 2011 m. sausio 18 d. iki 2011 m. vasario 7 d. kameroje Nr. 25, nuo 2013 m. vasario 11 d. iki 2013 m. vasario 14 d. kameroje Nr. 79, nuo 2013 m. kovo 25 d. iki 2013 m. kovo 28 d. visą nurodytą laiką vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatyto reikalavimo, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto ir vienam asmeniui kameroje Nr. 91 teko nuo 1,42 iki 2,31 kv. m, kameroje Nr. 79 vienam asmeniui teko 3,28 kv. m, kameroje Nr. 25 vienam asmeniui teko 2,03 kv. m. Kameroje Nr. 103 pareiškėjas buvo laikomas su dar 1-6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,51 iki 8,7 kv. m. Taigi, nurodytais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas 40 dienų pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui kameros ploto normą. Pažymėjo, jog iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 103 pažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normas, nėra galimybių. Pridūrė, jog pareiškėjas Šiaulių TI iš viso buvo laikomas 197 dienas, o per skundžiamą laikotarpį 630 dienų buvo išvykęs į kitas įstaigas. Konstatavo, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, atitinkančiomis vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus, o taip pat buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui. Todėl sprendė, jog Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Taip pat apžvelgė CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą neturtinės žalos sąvoką ir CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytus jos priteisimo kriterijus.

Akcentavo, jog konkrečiu atveju atsižvelgiant į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu.

Nurodė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde teigė, kad dėl laikymo sąlygų išgyveno didelį stresą, patyrė psichologinį sukrėtimą, neigiamas emocijas, tačiau jis nepateikė įrodymų, jog buvimo Šiaulių TI metu dėl netinkamų kalinimo sąlygų buvo pakenkta jo sveikatai, nes pablogėjo jo regėjimas ir dabar jis turi nešioti akinius. Pažymėjo, jog iš pateiktos pareiškėjo sveikatos istorijos kopijos matyti, kad jis po patekimo į Šiaulių TI 2010 m. gruodžio 23 d. vienintelį kartą po kiek mažiau nei mėnesio 2011 m. sausio 19 d. kreipėsi dėl kairės rankos tirpimo, susilpnėjusio regėjimo. Minėtoje kopijoje diagnozuota, kad pareiškėjas yra sveikas, todėl konstatuoti, jog, kaip teigia pareiškėjas, jam per trumpą laiką regėjimo sutrikimai atsirado Šiaulių TI, negalima, juo labiau, kad 2011 m. rugpjūčio 19 d. pareiškėjas sveikatos nusiskundimų neturėjo. Pažymėjo, jog regėjimo silpnėjimo procesas pareiškėjui galėjo būti prasidėjęs iki jam patenkant į Šiaulių TI, tik pareiškėjas į tai neatkreipė dėmesio ar nepastebėjo. Nurodė ir tai, jog pareiškėjas pateikė laisvės atėmimo vietų ligoninės 3 epikrizes, iš kurių matyti, kad jis visus tris kartus buvo siųstas iš Vilniaus pataisos namų, skundėsi skausmu nugaros ir juosmens srityje, kairės kojos tirpimu, galvos skausmais, kurie atsirado prieš dvejus metus, t. y. iki pareiškėjui patenkant į Šiaulių TI, vidine įtampa, nerimu. Sprendė, jog šie ir kiti epikrizėse nurodyti pareiškėjo nusiskundimai nesietini su Šiaulių TI išbūtu laiku, nes pareiškėjas 2013 m. kovo 1 d. buvo paguldytas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę dėl adaptacinio sutrikimo, depresinės reakcijos, kai iš Šiaulių TI buvo išvykęs, t. y. 2011 m. rugpjūčio 17 d. Pridūrė, jog analogiška situacija įžvelgtina ir pareiškėją paguldžius 2011 m. rugsėjo 23 d. į Laisvės atėmimo vietų ligoninę dėl pirminės arterinės hipertenzijos, todėl konstatuoti, jog būtent pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu jis patyrė didžiausius išgyvenimus ar žymiai pablogėjo jo sveikata, nėra pagrindo. Darė išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pareiškėjui galėjo pablogėti sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI ginčo laikotarpiu.

Taip pat nurodė, jog pareiškėjo aiškinimas, kad jis šiuo metu yra rūkantis, tačiau kai pateko į Šiaulių TI, buvo nerūkantis, vertintinas kritiškai, nes Šiaulių TI pateikė 2010 m. gruodžio 23 d. pareiškėjo rašytinį prašymą, iš kurio matyti, jog jis yra rūkantis bei prašo jį paskirti į kamerą, kurioje laikomi rūkantys asmenys. Pridūrė, jog savo parašo po šiuo prašymu pareiškėjas teismo posėdžio metu neneigė. Todėl darė išvadą, jog pareiškėjas pagal 2010 m. gruodžio 21 d. Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planą Nr. 20/01-2255, 2011 m. kovo 31 d. Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planą Nr. 20/01-554, 2011 m. birželio 30 d. Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planą Nr. 20/01-1301, 2012 m. gruodžio 28 d. Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planą Nr. 20/01-3323 nurodytose kamerose galėjo būti laikomas su rūkančiais asmenimis. Be to, pareiškėjas raštu nesikreipė į Šiaulių TI, kad savo 2010 m. gruodžio 23 d. prašymą parašė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kad prašymą pasirašė neskaitęs, kad pasikeitė jo įpročiai (neberūko) ar pan., todėl sprendė, jog jis kartu su rūkančiais asmenimis laikytas pagrįstai.

Pažymėjo ir tai, jog pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikta atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų, kamerose Nr. 25 ir 103 patikrinimas buvo atliktas 2011 m. spalio 20 d. (išvados surašytos 2011 m. spalio 26 d. patikrinimo akte Nr. EP-444: buvę pažeidimai pašalinti, atliktas paprastasis remontas, pelėsio nėra, kameroje Nr. 79 patikrinimas atliktas 2013 m. vasario 7 d. (patikrinimo išvados surašytos 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo akte Nr. EP-6: kameroje pažeidimų nenustatyta) ir 2013 m. balandžio 8 d. (patikrinimo išvados surašytos 2013 m. balandžio 10 d. patikrinimo akte Nr. EP-89 nustatytas nežymus dirbtinės apšvietos trūkumas (matavimų rezultatai – 196 lx, turi būti – 200 lx), todėl nėra pagrindo teigti, jog tai – jau antisanitarinės, nežmoniškos ir žiaurios sąlygos.

Pridūrė, jog kritiškai vertintini ir pareiškėjo nusiskundimai dėl švaros ir tvarkos kamerose, graužikų naikinimo, dėl naktinio kamerų apšvietimo, gultų išdėstymo kamerose, sąlygų asmens higienai, asmeninių rūbų skalbimo, dėl įstaigoje laikomų asmenų užimtumo organizavimo, nes juos paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kada jam nebuvo suteikta medicininė pagalba, o posėdžio metu tikino, kad apskritai Šiaulių TI pas gydytojus iš karto nepatenka, reiškė bendrą nusiskundimą, tačiau dėl prastos sveikatos priežiūros jokių skundų Šiaulių TI nerašė ir į nieką nesikreipė.

Pažymėjo, jog pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų neatitinka realios tikrovės, nes kaip nurodė pareiškėjas posėdžio metu, skundą rašė ne pats, o asmenys, turintys teisinį išsilavinimą. Taip pat paaiškėjo aplinkybė, jog skundą pareiškėjas pasirašė jo neperskaitęs, todėl kai kur atsakovu yra nurodytas ne Šiaulių TI, o Lukiškių tardymo izoliatorius.

Nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Priešingai – iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovas ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos.

Konstatavo, jog konkrečiu atveju adekvačia suma pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti laikytina 300 Lt, o pareiškėjo prašomos 10 000 Lt sumos neturtinei žalai atlyginti priteisti nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 141 – 152), kuriuo prašo ginčijamą sprendimą pakeisti, priteisiant jam 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja argumentus, jau teiktus pirmosios instancijos teismui, taip pat akcentuoja, jog Šiaulių TI kamerų Nr. 91 ir 103 langai nebuvo įstiklinti, kamerose esančių spintelių paviršius buvo nelygus, kaip ir grindų danga (grindų lentos vietomis sulūžę, nusitrynę dažai), o kameroje Nr. 91 vietoje grindų dangos buvo betonas. Nurodė, jog pareigūnai vaikšto apsirengę savais rūbais, maisto termosai – nešvarūs, trūksta indų.

Taip pat nurodo, jog prašymai, pareiškimai ir skundai Šiaulių TI ne visada būdavo registruojami ir priimami, nes jame laikomas asmuo neturi tiesioginio kontakto su pareigūnu, o pokalbis vyksta per duris, t. y. įkalintas asmuo nemato, kas įvyksta su juo prašymu, jį paėmus pareigūnui. Pažymėjo, jog ten, kur Šiaulių TI yra įrengtas telefonas, 40 cm atstumu sėdi prižiūrėtoja, kuri klausosi visų privačių sulaikytųjų pokalbių detalių.

Pakartotinai pažymi, kad Šiaulių TI miegojimui skirti gultai yra įrengti visiškai šalia durų, o prižiūrėtojai (tarp jų – ir moterys) nuolat matydavo jį gulintį lovoje arba persirenginėjantį. Be to, nakties metu nuolat būdavo įjungta lemputė, kuri šviesdavo tiesiai į akis ir trikdydavo miegą. Teigia, jog šių aplinkybių teismas visiškai netyrė, o apie tai kalbėti nenorėjo ir Šiaulių TI atstovas.

Atkreipė dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas netyrė tos aplinkybės, jog Šiaulių TI kamerose Nr. 93 ir 103 nebuvo pagalbos iškvietimo mygtukų, todėl jis, norėdamas išsikviesti prižiūrėtojus, į duris buvo priverstas belsti šaukštu, su kuriuo valgo, arba belsti ranka.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 162 – 163) prašo jį atmesti.

Atsiliepime nurodo, jog Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Atkreipia dėmesį, jog tiek pareiškėjo pirminiame, tiek apeliaciniame skunde tik pažodžiui pakartojamos teisės aktų nuostatos ir lakoniškai dėstomi įrodymais nepagrindžiami pareiškėjo argumentai, reiškiami bendro pobūdžio nusiskundimai, nebūtinai kilę dėl laikymo Šiaulių TI sąlygų. Priduria, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas yra siejamas su įkalinto asmens teisės būti kalinamam tinkamomis sąlygomis pažeidimu, atsiradimu.

Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino pareiškėjo skundą ir priteisė jam 300 litų neturtinės žalos atlyginimo už tai, kad laisvės atėmimo įstaigoje tam tikrą laiko tarpą jis buvo laikomas pažeidžiant minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su priteistos neturtinės žalos dydžiu ir prašo už jo kalinimo netinkamomis sąlygomis metu patirtus išgyvenimus priteisti jam 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Pažymėtina, jog administracinis procesas iš esmės turėtų būti grindžiamas rungimosi principu, šalims suteikiamos vienodos galimybės procese. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007).

Teisėjų kolegija šiuo aspektu taip pat nurodo, jog EŽTT formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo (šiuo atveju – Šiaulių TI – sąlygas, griežtai negalima laikytis principo jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie palatose asmenims tenkantį plotą ir atitinkamas kitas aplinkybes paprastai tenka atsakovui (žr. mutatis mutandis EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų buvo padaryta tam tikra neturtinė žala. Tačiau teisėjų kolegija, remiantis žemiau išdėstytų motyvų visuma, nesutinka su jam priteistos neturtinės žalos dydžiu.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad EŽTK įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98) ir kt.).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į EŽTK 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir kt. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal EŽTK 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su EŽTK 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95)). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas EŽTK 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ EŽTK 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti EŽTK 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99); 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01) ir kt.).

Bylos duomenys rodo, o to neginčija ir pareiškėjas, jog jis periodiškai nuo 2010 m. gruodžio 23 d. iki 2013 m. kovo 28 d. buvo laikomas Šiaulių TI. Iš bylos duomenų taip pat matyti, jog iš viso pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas 197 dienas, o 630 dienas jis buvo išvykęs į kitas įkalinimo įstaigas.

Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktu jam Šiaulių TI tenkantis minimalus plotas negalėjo būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą ir besiremdama byloje esančia Šiaulių TI 2013 m. liepos 23 d. pažyma (b. l. 33) bei jos papildymu (b. l. 92), kuriuo patikslinti konkrečių Šiaulių TI kamerų plotai, nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktais laikotarpių, kuriais pareiškėjui neabejotinai teko mažesnė nei leistina minimalaus gyvenamojo ploto dalis. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas neabejotinai laikotarpiais nuo 2010 m. gruodžio 23 d. iki 2011 m. sausio 3 d., nuo 2011 m. sausio 18 d. iki 2011 m. vasario 7 d., nuo 2013 m. vasario 11 d. iki 2013 m. vasario 14 d., nuo 2013 m. kovo 25 d. iki 2013 m. kovo 28 d. Šiaulių TI buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo 1.3.1 punkto reikalavimus užtikrinti minimalią 3,6 kv. gyvenamojo ploto normą vienam asmeniui. Atitinkamai jam tekdavo nuo 1,41 kv. m iki 1.53 kv. m (laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 23 d. iki 2011 m. sausio 3 d.), nuo 1,3 kv. m iki 2,3 kv. m (laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 18 d. iki 2011 m. vasario 7 d.), 2,03 kv. m (laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 11 d. iki 2013 m. vasario 14 d.) ir 3,28 kv. m (laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 25 d. iki 2013 m. kovo 28 d.). Taigi, pareiškėjas pažeidžiant minėtus reikalavimus buvo laikomas 37 dienas, o ne 40 dienų, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas.

Tuo tarpu dėl laikotarpių nuo 2011 m. vasario 22 d. iki 2011 m. kovo 21 d., nuo 2011 m. kovo 29 d. iki 2011 m. balandžio 14 d., nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2011 m. gegužės 30 d., nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 17 d. (iš viso – 160 dienų) teisėjų kolegija daryti vienareikšmiškų išvadų pagal objektyvius bylos duomenis negali, nes minėtais laikotarpiais pareiškėjas galėjo Šiaulių TI būti laikomas tiek pažeidžiant, tiek užtikrinant Įsakymo 1.3.1 punkto reikalavimą. Matyti, jog tuo metu jam tenkantis kameros plotas svyruodavo nuo 2,51 kv. m iki 8,79 kv. m.

Tuo pačiu pažymėtina, jog minėtų duomenų stygius neužkerta kelio teisėjų kolegijai nustatyti pareiškėjui atlygintinos žalos dydį. Atsižvelgiant į tai, jog būtent Šiaulių TI konkrečiu atveju kilo pareiga neabejotinai paneigti pareiškėjo pagrįstai išdėstytas aplinkybes apie jo kalinimą, pažeidžiant Įsakymo 1.3.1 punktą, minėta aplinkybė vertintina jo naudai. Minėta, jog neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, kurią jis nustato vadovaujantis byloje esančių įrodymų visetu bei CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įvardytais kriterijais, inter alia – sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais.

Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, 37 dienų pareiškėjo kalinimas perpildytose kamerose ir dar 160 dienų jo laikymas tiek galimai pažeidžiant, tiek išlaikant minimalaus gyvenamojo ploto normos užtikrinimą, pareiškėjui sukėlė rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kuriems pirmosios instancijos teismo priteista 300 Lt neturtinės žalos atlyginimo suma nelaikytina adekvačia. Tačiau iš bylos duomenų matyti ir tai, jog pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nepertraukiamas, be to, nenustatyta, jog Šiaulių TI sąmoningai būtų siekęs išskirti pareiškėją iš kitų suimtųjų ir būtent jam sudaryti teisės aktų reikalavimų neatitinkančias kardomojo kalinimo sąlygas. Be to, nors pareiškėjas ir nurodė apie pašlijusią sveikatą, iš byloje pateiktų medicininių dokumentų (b. l. 15 – 17, 26 – 29) negalima vienareikšmiškai teigti, jog tai įvyko būtent dėl neteisėtų Šiaulių TI veiksmų (neveikimo). Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas dėl netinkamų sąlygų būtų skundęsis Šiaulių TI administracijai, o jo apeliaciniame skunde pateikti paaiškinimai, jog pareigūnai piktavališkai naikina (neteikia) kalinamųjų prašymus vertintini kritiškai, kaip gynybinė pozicija, juolab, kad į nieką nesikreipęs pareiškėjo patvirtino pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Be to, byloje taip pat yra jo nesunaikintas 2010 m. gruodžio 23 d. prašymas Šiaulių TI direktoriui laikyti jį kartu su rūkančiais asmenimis (b. l. 35). Konkrečiu atveju priteisiant neturtinės žalą pareiškėjui svarbu ir tai, jog jis jam kilusią žalą grindė iš esmės deklaratyviais teiginiais, nurodė pats skundo nerengęs ir iš esmės pasirašęs jį pagal teisininko parengtą šabloną.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kurias teisėjų kolegija laiko reikšmingomis nustatant pareiškėjui atlygintiną neturtinės žalos dydį, bei į valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), spręstina, jog konkrečiu atveju 3800 Lt suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas taip pat skundėsi dėl kitų netinkamų jo laikymo sąlygų Šiaulių TI inter alia – tuo, jog jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, kameros neatitiko higieninių reikalavimų (buvo prastai apšviestos, jose buvo drėgmė, dvokas ir kt.), jam nebuvo sudaryta galimybė skalbti bei džiovinti drabužius ir kt. Šiuo aspektu pažymėtina, jog teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl kamerų atitikimo higienos reikalavimams, jo patalpinimo kartu su rūkančiais asmenimis ir pan. bei jų detaliai nekartoja.

Akcentuotina ir tai, jog apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė, kad teismas visiškai neanalizavo jo argumentų, susijusių su tuo, jog Šiaulių TI kamerose Nr. 93 ir 103 nebuvo pagalbos iškvietimo mygtukų. Šiuo aspektu pažymėtina, jog bylos duomenys (b. l. 50) rodo, jog signalizacijos mygtukai suimtųjų ir nuteistųjų gyvenamosios patalpose (kamerose) Šiaulių TI išties nėra įrengti. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto c) dalis rekomenduoja laisvės atėmimo vietoje įrengti aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu. Atsižvelgiant į tai, kad tokios aliarmo sistemos Šiaulių TI nebuvo įrengta, pripažintina, kad tai galėjo pareiškėjui sukelti diskomfortą, siekiant prisišaukti pagalbą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Kita vertus, nors pareiškėjas ir tikino, jog dėl pagalbos mygtukų neįrengimo buvo priverstas į duris belsti šaukštu ar ranka, jis įtikinamai neindividualizavo, kokia žala jam kilo dėl minėto faktoriaus. Be to, pareiškėjas teikia prieštaringus paaiškinimus, t. y. nors jis ir skundėsi pagalbos mygtukų nebuvimu, kaip, suprastina, efektyvia kliūtimi siekiant prisišaukti pagalbą, tuo pačiu jis skundėsi ir tuo, jog prižiūrėtojų yra nuolat stebimas, kas suponuoja galimybę tokią pagalbą vis dėlto prisišaukti.

Nors ir pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas minėtų aplinkybių, kartu su pareiškėjo nurodyta aplinkybe apie prižiūrėtojų (tarp jų – ir moterų) nuolat vykdytą jo stebėseną, plačiau neanalizavo, pažymėtina, jog pagal EŽTT jurisprudenciją, teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle prieš Suomiją ir kt.). Konkrečiu atveju spręstina, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė bylą, pagrįstai nustatė neturtinės žalos, kilusios pareiškėjo atžvilgiu faktą, tačiau klydo įvertindamas jos dydį. Minėta klaida ištaisoma apeliacinės instancijos teismo, kartu įvertinant visą bylos aplinkybių daugėtą.

Be to, pareiškėjas tik apeliaciniame skunde iškėlė aplinkybes dėl to, jog buvo klausomasi jo telefoninių pokalbių. Kodėl šių aplinkybių jis negalėjo nurodyti pirmosios instancijos teisme, ir kokią konkrečią žalą šie minėti veiksmai jam sukėlė, pareiškėjas nepaaiškino. Atsižvelgiant į tai bei į faktą, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie bylotų, kad pareiškėjas dėl telefoninių pokalbių klausymosi būtų skundęsis Šiaulių TI administracijai, dėl jų išsamiau nepasisakytina.

Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgusi į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 10 000 Lt, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 3800 Lt. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 3800 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo K. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui K. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 3800 Lt (tris tūkstančius aštuonis šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys