AS-823-492/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-823-492/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01845-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. J. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. J. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas R. J. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. kovo 23 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5) prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2015 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. 1D-2898(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ kaip neteisėtą ir nepagrįstą; 2) priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, t. y. pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalį – 149,87 Eur už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d. bei pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį – 862,48 Eur už laikotarpį nuo 2010 m. sausio–2013 m. gruodžio mėn.

Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti skundo padavimo terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 1 d. nutartimi (b. l. 11–13) nutarė netenkinti pareiškėjo R. J. J. prašymo atnaujinti terminą skundui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį (149,87 Eur) už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d. bei pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (862,48 Eur) už laikotarpį nuo 2010 m. sausio–2013 m. gruodžio mėn. paduoti. Atsisakė priimti R. J. J. skundą. Įsiteisėjus nutarčiai, nutarė skundą grąžinti pareiškėjui.

Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013-11-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo nuostatas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Teismas sprendė, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio–vasario mėn., t. y. gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius, išmokėtą už 2010 m. sausio mėn. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2015 m. kovo 23 d. (išsiuntė paštu). Taigi dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių ribojimo pareiškėjas kreipėsi praleidęs 3 metų terminą. Pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį pensija pareiškėjui buvo ribota nuo 2010 m. sausio iki 2010 m. balandžio mėnesio įskaitytinai.

Pareiškėjas skunde nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių jis nesikreipė iš karto į teismą po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, kuriuo Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos pripažintos prieštaraujančios Konstitucijai. Pažymėjo, kad šiuo metu Konstituciniame Teisme yra priimti nagrinėti du prašymai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nustatyto pensijų, mokėtų pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, sumažinimo termino pratęsimo iki 2013 m. gruodžio 31 d. (bylų Nr. 12/2013, 21/2013).

Pensijų sumažinimas iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo pratęstas 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XI-1821, o iki 2013 m. gruodžio 31 d. – 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-92, kuris įsigaliojo nuo 2012 m. gruodžio 31 d. Pirmąsias pagal šių įstatymų pagrindu sumažintas pensijas pareiškėjas gavo atitinkamai 2012 m. vasario mėnesį ir 2013 m. vasario mėnesį. Nuo 2013 m. sausio 1 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalis sprendimo apskundimo terminą sutrumpino iki 6 mėnesių (pakeitimas padarytas 2012-12-20 įstatymu Nr. XII-88, t. y. ankstesniu nei 2012-12-20 įstatymas Nr. XII-92).

Taigi, skundo dėl pensijos sumažinimo iki 2012 m. sausio 1 d. padavimo terminas baigėsi 2015 m. vasario mėnesį, o iki 2013 m. gruodžio 31 d. – 2013 m. rugpjūčio mėnesį. Teismas pažymėjo, kad net ir pripažinus, jog teisių pažeidimas pareiškėjui padarytas dėl 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XI-1821 bei 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-92 taikymo, darytina išvada, kad pareiškėjas, paštu skundą teismui išsiųsdamas 2015 m. kovo 23 d., buvo praleidęs nustatytus terminus. Teismas sprendė, kad byloje nenustatyta jokių ypatingų individualių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą.

Nurodė, kad nesidomėjimas savo teisine padėtimi bei tikėjimasis, kad pensija bus kompensuota ir be kreipimosi į teismą, nėra priežastys, kurios gali būti pripažįstamos svarbiomis. Nepateisinamas pareiškėjo delsimas nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Pareiškėjas turėjo pakankamai ilgą laiką reikalavimui dėl valstybinės pensijos nepriemokos pareikšti, tačiau per nurodytą terminą to nepadarė. Prašyme atnaujinti skundo padavimo terminą pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių priežasčių, kurias būtų galima svarstyti, aiškinantis, ar jos gali būti laikomos svarbiomis.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, daryta išvada, kad paryškėjo nurodytos priežastys nėra svarbios ir negalima daryti išvados, kad yra pagrindas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Atsižvelgus į tai, pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo paduoti netenkintas ir reikalavimą priteisti neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį atsisakyta priimti, vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu.

Pareiškėjas reikalavimą panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. 1D-2898(11) atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas), kadangi pareiškėjo ginčijamas Vidaus reikalų ministerijos sprendimas pagrindžia aplinkybę, jog tarp šalių yra kilęs ginčas dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo, tačiau tai nėra administracinis aktas, skųstinas administraciniam teismui ir negali būti savarankišku reikalavimu.

III. Pareiškėjas R. J. J. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 15-16), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 1 d. nutartį ir patenkinti pareiškėjo prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo bei skundą priimti.

Atskirajame skunde tvirtina, jog priėmus Laikinąjį įstatymą, valstybėje esant sunkiai ekonominei situacijai, buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad įstatymu nustatytas pensijų dydžio ribojimas bus laikinas ir valstybė, išgyvenusi ekonominį sunkmetį, panaikins laikinus ribojimus. Remiasi ankstesne patirtimi, kai 2001–2003 metais sumažinus pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir Konstituciniam Teismui priėmus 2003 m. liepos 4 d. nutarimą, visiems be išimties pensininkams, net ir tiems, kurie nebuvo kreipęsi į teismus, buvo kompensuota pensijos nepriemoka.

Pažymi, kad Valstybinių pensijų įstatyme ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra reguliuojami klausimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo ar apskundimo terminų. Nuo kurio momento turėtų būti skaičiuojamas terminas, pasisakyta tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-212/2014.

Pažymi, jog 2012 m. rugsėjo 21 d. įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, neišmokėtų valstybinių pensijų kompensavimo klausimas įstatymiškai nėra išspręstas.

Kadangi pensija priskirtina prie periodinių išmokų mokėjimo, mano, kad šiems santykiams reguliuoti turi būti taikomos Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytos senaties termino nuostatos.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 1 d. nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjo R. J. J. prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu (skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka) ir 8 punktu (praleistas skundo padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą), atsisakė priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas R. J. J. 2015 m. kovo 23 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. 1D-2898(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ ir priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, t. y. pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalį – 149,87 Eur už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d. bei pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį – 862,48 Eur už laikotarpį nuo 2010 m. sausio – 2013 m. gruodžio mėn. Taigi, iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad šiuo atveju pareiškėjas siekia inicijuoti teisinį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Pažymėtina, kad Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais pakeitimais jo nuostatų galiojimas buvo pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821; atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Iš į bylą pateiktos pažymos apie 2010–2013 m. pensijos dydį (b. l. 8-9) matyti, kad pareiškėjui R. J. J. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio mėnesio. Pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos pareiškėjas kreipėsi 2015 m. kovo 23 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti.

Susipažinus su byloje pateiktais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. kovo 5 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti jam neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Vidaus reikalų ministerija į pareiškėjo prašymą atsakė 2015 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 1D-2898(11) (b. l. 6). Šiame sprendime atsakovas išnagrinėjo pareiškėjo prašymo dalį dėl valstybinės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir paaiškino pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu tvarką.

Kadangi įstatymai nenumato privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos, todėl atsakovo sprendimui, kuriuo atsisakoma išmokėti pareiškėjui neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, apskųsti taikytina ne ABTĮ 32 straipsnio 1 dalies specialioji norma, reglamentuojanti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijų sprendimų apskundimą, o 33 straipsnio 1 dalies bendro pobūdžio procesinė norma, kuri įtvirtina vieno mėnesio skundo padavimo terminą, skaičiuojamą nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Byloje nustatyta, kad atsakovas sprendimą Nr. 1D-2898 (11) priėmė 2015 m. kovo 16 d., o į pirmosios instancijos teismą su skundu dėl šio atsakovo sprendimo panaikinimo pareiškėjas kreipėsi 2015 m. kovo 23 d.

Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas administracinių teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti per 2010 m. sausio mėnesio – 2011 m. gruodžio mėnesio laikotarpį susidariusią nepriemoką teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

Šiuo klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje administracinėje byloje neprotingu laiko tarpu pripažino skundo padavimą teismui 2014 m. rugsėjo mėnesį, nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Analogiški vertinimai pateikti ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (žr. nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 21 d. Nr. AS525-924/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. Nr. AS756-1281/2014; 2014 m. gruodžio 17 d. Nr. AS822-1163/2014 ir kt.).

Apibendrindama išdėstytus motyvus, atsižvelgdama į LVAT praktiką bei įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėjas R. J. J. kreipėsi tik 2015 m. kovo 23 d. prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, o į Vidaus reikalų ministeriją 2015 m. kovo 16 d., jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, kiek jis susijęs su pareiškėjo reikalavimu dėl nepriemokos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo taip pat ir dėl pareiškėjui nuo 2012 m. sausio 1 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis šio įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92). Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2012 m. vasario mėn., t. y. gavęs nurodytu pagrindu sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėn. Skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. kovo 23 d., o į VRM kreipėsi 2015 m. kovo 16 d., todėl gali būti, kad jis nepraleido 3 metų procesinio termino kreiptis į teismą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, susidariusios nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., priteisimo.

Esant nurodytoms aplinkybėms, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 1 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. priteisimo, naikinama ir šios skundo dalies priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. J. J. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 1 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį priteisti už laikotarpį 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, ir šios pareiškėjo skundo dalies priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 1 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė