A-858-566-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-566/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01674-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 6 600 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, jog nuo 2010 iki 2012 m. buvo gydomas Ligoninėje, tačiau toks gydymas prilygo kankinimui, nes jis buvo laikomas perpildytose kamerose palatose, nors pagal įstatymus nuteistajam priklauso 5,l kv. m. Kartu buvo laikomi rūkantys ir ne pirmą kartą teisti asmenys: kamerose ir palatose nepakako inventoriaus, lovos neatitiko standartų, patalpose veisėsi grybelis ir pelėsis, palatos grindys buvo kreivos, išpuvusios, tualetas įrengtas toje pačioje palatoje, neatskirtas ir visiškai nepritaikytas ligoniams, dušu leidžiama pasinaudoti vieną kartą per savaitę. Pažymėjo, kad tuo pačiu dušu naudojosi ir sergantys tuberkulioze asmenys.

Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl išdėstytų aplinkybių patyrė daug nepatogumų, psichologinių išgyvenimų, tapo dirglus, nervingas, teko vartoti raminamuosius vaistus, buvo sunku susikaupti, bendrauti su žmonėmis, kankino nemiga, buvo nustatytas neįgalumas, jis tapo nedarbingu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 6-9) prašė skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 25 (21,25 kv. m., 10 lovų, 4 kėdės, 4 spintelės, 1 praustuvė, WC) buvo gydomas nuo 2010 m. liepos 28 d. iki 2010 m. rugpjūčio 4 d., nuo 2010 m. rugpjūčio 17 d. iki 2010 m. rugpjūčio 26 d., nuo 2010 m. rugsėjo 21 d. iki 2010 m. spalio 6 d., nuo 2010 m. spalio 28 d. iki 2010 m. lapkričio 3 d., nuo 2011 m. liepos 21 d. iki 2011 m. rugpjūčio 4 d., nuo 2011 m. rugsėjo 20 d. iki 2011 m. spalio 3 d.; palatoje Nr. 19 (7,19 kv. m., 3 lovos, 1 kėdė, 1 spintelė, 1 praustuvė, WC) ir Nr. 25 nuo 2011 m. rugsėjo 20 d. iki 2011 m. spalio 3 d.; palatoje Nr. 30 (15,45 kv. m., 8 lovos, 1 stalas, 1 kėdė, 3 spintelės, 1 praustuvė, WC) ir Nr. 25 (21,25 kv. m., 10 lovų, 1 stalas, 4 kėdės, 4 spintelės, 1 praustuvė, WC) nuo 2011 m. lapkričio 3 d. iki 2011 m. lapkričio 10 d.; palatoje Nr. 30 nuo 2012 m. kovo 14 d. iki 2012 m. kovo 16 d.; palatoje Nr. 3 (19,80 kv. m., 7 lovos, 6 spintelės) nuo 2012 m. kovo 14 d. iki 2012 m. kovo 16 d.; palatoje Nr. 1 (22,84 kv. m., 6 lovos, 6 spintelės) nuo 2012 m. rugsėjo 7 d. iki 2012 m. rugsėjo 12 d.; palatoje Nr. 4 (34,06 kv. m., 9 lovos, 8 spintelės) nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki 2012 m. lapkričio 28 d.

Pažymėjo, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje kas dieną gydoma nuteistųjų ir/ar suimtųjų, Ligoninėje nevedama, nes galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nėra nustatomos.

Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytas priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas: tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pabrėžė, kad Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir/ar nuteistųjų asmenų skaičiui, nes turi suteikti stacionarios asmens sveikatos priežiūros paslaugas visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. Dėl šios priežasties minėtuose teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Ligoninė privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems, nustatytus Bausmių bei Suėmimo vykdymo įstatymuose. Atitinkamai, siekiant užtikrinti pagrindines nuteistųjų teises šie nepatogumai (dėl ploto normų vienam asmeniui) neturėtų būti vertinami kaip dideli pareiškėjo teisių pažeidimai. Be to, Ligoninės administracija visada stengiasi pagal galimybes paskirstyti pacientus į palatas atsižvelgiant į minėtas rekomendacijas dėl ploto normų vienam asmeniui.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Tvarkos taisyklės), 35.5 punkte nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 taikoma naujai rekonstruojamiems arba naujai statomiems laisvės atėmimo vietų pastatams, todėl tualeto įrengimui netaikoma, nes veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Vadovaujantis Ligoninės direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. V-164 patvirtinto Laisvės atėmimo vietų ligoninės vidaus tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), 33 punktu, visi asmenys, sergantys tuberkulioze yra izoliuoti, dėvi apsaugines kaukes. Ligoninė vadovaujasi teisės aktais, reglamentuojančiais infekcinių ligų kontrolę ir profilaktiką (pvz. Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymu) bei kitais asmens sveikatos priežiūrą reglamentuojančiais teisės aktais.

Ligoninės pacientų maudymasis organizuojamas vadovaujantis Tvarkos taisyklių 258 punkto nuostatomis, t. y. ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatomis, Ligoninė yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę. Šis grafikas atitinka ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkto reikalavimus, nustatančius, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pagal Ligoninės nustatytą grafiką tuberkulioze sergantys pacientai prausiasi jiems nustatytą dieną (antradieniais). Po tuberkulioze sergančių pacientų prausimosi kiekvieną kartą dušo patalpos yra valomos ir dezinfekuojamos, todėl tą ir sekančią dieną kiti pacientai praustis nevedami. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 dušų skaičiaus nereglamentuoja. Ligoninėje yra įrengtos dvi dušo patalpos. Ligoninės patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitinka HN 47-1:2010 reikalavimus ir atlikti valymo bei dezinfekcijos darbai registruojami Ligoninėje nustatyta tvarka, nepažeidžiant HN 76:2010 reikalavimų.

Pažymėjo, kad, atsižvelgus į Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) 19 straipsnio 1 dalį, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6, 14 punktų nuostatas, informacija apie draudimą rūkyti yra iškabinta visose Ligoninės palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose), taip pat yra iškabinti ir įspėjamieji užrašai ir/ar ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti. Įvertinant aplinkybę, kad visuotinai yra žinomas Tabako kontrolės įstatymo draudimas rūkyti sveikatos priežiūros įstaigoje ar įstaigose ir tai, kad informacija apie draudimą rūkyti yra iškabinta Ligoninėje, mano, kad Ligoninės administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu.

Nurodė, jog sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą nepakanka nustatyti, kad Ligoninės darbuotojai veikė neteisėtai, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pareiškėjo reikalavimas neturtinės žalos atlyginimui nėra pagrįstas įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą pareiškėjas apsiribojo faktais, nepagrįstais teiginiais, samprotavimais. Ligoninės pareigūnai neatliko pareiškėjo atžvilgiu neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimui. Atsakovo teigimu, pareiškėjo patirti išgyvenimai nėra žymiai didesni ir intensyvesni už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimu (b. l. 29-35) pareiškėjo E. M. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, 800 Lt kompensaciją neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo reikalavimo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsnyje: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nurodė, jog sprendžiant ginčą būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo nurodytu atveju.

Teismas dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su patalpų plotu ir netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu, nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau vadinama – nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką reglamentuoja tvarkos taisyklės (ginčo atveju aktuali redakcija, galiojusi nuo 2010 m. balandžio 30 d.), kurių 111.4 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Iš byloje esančių rašytinių dokumentų teismas nustatė, kad pareiškėjas Ligoninėje su pertraukomis nuo 2010 m. liepos 28 d. iki 2012 m. lapkričio 28 d. buvo gydomas 107 dienas kamerų tipo palatose, kuriose, atsižvelgiant į lovų skaičių, vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko Taisyklių 111.4 punkte nustatytos vertės ir siekė 1,93–3,79 kv. m. Pabrėžė, jog nors Ligoninė ir nurodo, kad siekė užtikrinti gydomų nuteistųjų pagrindines teises, iš esmės pripažįstama, kad Ligoninėje galėjo būti mažesnis vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas negu nustatyta teisės aktuose. Teismo vertinimu, tai nepašalina atsakovo atsakomybės už nustatytus pažeidimus. Įvertinęs nurodytas aplinkybes teismas sprendė, kad atsakovo veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kalinamas Ligoninėje Taisyklių 111.4 punkto reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Nurodė, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Ligoninė nepagrįstai nurodo, kad ši higienos norma taikytina tik 2 punkte nustatytais atvejais, nes toks aiškinimas prieštarauja teismų praktikai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-176/2013). Nurodė, jog atsakovas nei argumentų, nei įrodymų dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su tualeto netinkamu įrengimu (t. y. sanitarinio mazgo neatskyrimu nuo kitų patalpų, ventiliacijos nebuvimo, pelėsio ir grybelio paplitimu), neteikė. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad kameros palatos, kuriose buvo gydomas ir kalinamas pareiškėjas, neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatytų reikalavimų ir tuo buvo pažeistos jo teisės.

Nurodė, jog Ligoninė pripažino, kad, vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN76:2010 ir Tabako kontrolės įstatymo nuostatomis, jos patalpose, kaip ir visose sveikatos priežiūros įstaigose, rūkyti yra draudžiama. Informacija apie tai yra iškabinta visose Ligoninės palatose, koridoriuose, bendro naudojimo patalpose, taip pat yra iškabinti ir įspėjamieji užrašai, įspėjantys apie draudimą rūkyti. Įvertinęs nurodytas aplinkybes teismas sprendė, kad apie draudimą rūkyti Ligoninės patalpose tinkamai buvo informuoti tiek pats pareiškėjas, tiek kiti toje pačiose kamerose palatose laikyti asmenys. Byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų, nuteistųjų padarytus bausmės ar suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad kamerų tipo palatoje asmenys rūko. Pareiškėjas teiginių, kad kartu su juo kameroje palatoje gydyti nuteistieji būtų rūkę ir tai buvo daroma su Ligoninės administracijai žinant ar leidus, nepagrindė įrodymais. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kad dėl rūkymo palatose būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją su prašymu pašalinti šį pažeidimą. Teismui pateiktuose pareiškėjo gydymo stacionare istorijos išrašuose yra nurodoma, kad pareiškėjas rūko. Be to, byloje esančiais įrodymais nepatvirtinti ir pareiškėjo teiginiai, kad kartu su pareiškėju vienoje kameroje palatoje buvo gydomi ne kartą teisti asmenys, o taip pat nepaaiškinta, kokias neigiamas pasekmes galėtų sukelti (sukėlė) ši aplinkybė tuo atveju, jeigu ji net ir pasitvirtintų.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkto reikalavimus laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Ligoninė teismui pateiktame atsiliepime paaiškino, kad, suteikdama gydomiems asmenims galimybę pasinaudoti dušu, vadovavosi minėtos higienos normos ir Taisyklių 258 punkto nuostatomis, nustatančiomis, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Pagal Ligoninėje nustatytą grafiką tuberkulioze sergantys ligoniai prausiasi jiems nustatytą dieną (antradieniais). Po tuberkulioze sergančių pacientų prausimosi kiekvieną kartą dušo patalpos yra valomos ir dezinfekuojamos, sekančią dieną kiti pacientai praustis nevedami. Ligoninės nurodytos minėtos aplinkybės nėra paneigtos byloje esančiais įrodymais, patvirtina pareiškėjo skunde teismui nurodytus paaiškinimus. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad nagrinėtoje skundo reikalavimo dalyje Ligoninės administracija neatliko neteisėtų veiksmų, iš kurių galėtų būtų kildinama pareiškėjo nurodyta žala. Be to, akivaizdu ir tai, jog aptarti pažeidimai niekaip negali būti siejami su pareiškėjo sveikatos sutrikimais (abiejų kelio sąnarių ir dešinio peties artrozė) ar jų paūmėjimu.

Išnagrinėjęs visus byloje esančius įrodymus, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmę ir jų mastą, teismas nurodė, jog patys pažeidimai negali būti vertinami kaip vienkartiniai ar trumpalaikiai, t. y. tokio pobūdžio, iš kurių negali būti kildinama neturtinė žala. Atitinkamai, teismas pripažino, kad, kalėdamas tokiomis sąlygomis (mažo ploto kamerose palatose, esant netinkami įrengtam ir prastos būklės sanitariniam mazgui), pareiškėjas patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Taigi egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą ir patalpų (sanitarinio mazgo) įrengimą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Taigi pareiškėjo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos priteisimo už kalinimą tokiomis sąlygomis iš esmės yra pagrįstas.

Teismas, vertindamas pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Lietuvos valstybės priteistina 800 Lt kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas E. M. apeliaciniu skundu (b. l. 44-48) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimą ir priimti dėl jo skundo naują, atitinkantį teisės aktų reglamentuojamą teismo sprendimą, tenkinant jo prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog atsakovas nepateikė, o teismo posėdžio metu jo atstovas paaiškino, kad irgi negali pateikti įrodymų, kiek asmenų buvo laikoma kamerų tipo patalpose kartu su pareiškėju ginčui aktualiais laikotarpiais, todėl teismas neturėjo pagrindo nesivadovauti pareiškėjo teiginiais dėl kamerų tipo patalpų užimtumo pareiškėjo buvimo ten laikotarpiais, iš kurių bei atsakovo pateiktų duomenų apie kamerų tipo palatų bei lovų skaičių galima spręsti apie vienam asmeniui tenkantį plotą.

Pažymi, jog teismas įvertino ir pagrindė savo motyvus dėl konkrečių teisės normų pažeidimo ir kad valstybės valdžios institucijos darbuotojai nevykdė jiems teisės aktais paskirtų funkcijų, tačiau teismas nuvertino minėtų pažeidimų įtaką pareiškėjo išvardintiems sveikatos sutrikimams.

Pareiškėjas pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Ligoninė pažeidė jo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl 6 600 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas E. M. kildino iš to, kad jam Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nebuvo užtikrintos tinkamos gyvenimo ir gydymo sąlygos.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo E. M. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, 800 Lt kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu teismo sprendimu, teigia, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai netenkino jo pateikto skundo visa apimtimi.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, aktualų teisinį reguliavimą, tokiems pareiškėjo argumentams iš dalies pritaria.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), Nr.74025/01, 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04). Teisėjų kolegija, įvertinusi į tai, kad pagal Laisvės atėmimo vietų ligoninės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1R-231 (2010 m. spalio 29 d. redakcija) (toliau – ir Nuostatai), 1 punktą Laisvės atėmimo vietų ligoninės paskirtis – pirminio ir antrinio lygio ambulatorinių ir antrinio lygio stacionarinių sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą, ir pagal savo režimą jos yra priskirtinos laivės atėmimo vietoms, sprendžia, kad nurodyti išaiškinimai mutatis mutandis yra taikytini ir šiuo atveju. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pabrėžia, kad asmens kaip įkalintojo statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką vertinant apribojimo proporcingumą ir galimai jo nurodytus neteisėtus veiksmus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo siejo su tuo, kad nuo 2010 iki 2012 metų jis buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, tačiau toks gydymas prilygo kankinimui, nes jis buvo laikomas perpildytose kamerose palatose, kartu buvo laikomi rūkantys ir ne pirmą kartą teisti asmenys: kamerose ir palatose nepakako inventoriaus, lovos neatitiko standartų, patalpose veisėsi grybelis ir pelėsis, palatos grindys buvo kreivos, išpuvusios, tualetas įrengtas toje pačioje palatoje, neatskirtas ir visiškai nepritaikytas ligoniams, dušu buvo leidžiama pasinaudoti vieną kartą per savaitę. Pažymėjo, kad tuo pačiu dušu naudojosi ir sergantys tuberkulioze asmenys.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nurodytas aplinkybes, konstatavo, jog pareiškėjas iš tiesų buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą ir patalpų (sanitarinio mazgo) (sanitarinio mazgo) įrengimą, tačiau kitų pažeidimų nebuvo nustatyta.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su teismo nurodytų pažeidimų nekonstatavimu, priteistu neturtinės žalos dydžiu, siekdama aiškumo, dėl pareiškėjo nurodytų galimų neteisėtų atsakovo veiksmų ir pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jų pasisako atskirai.

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu patalpų plotu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos (šiuo atveju palatos) ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.) (toliau – ir Taisyklės), reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 111.4 punktas numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog Laisvės atėmimo vietų ligoninėje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.

Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Laisvės atėmimo vietų ligoninė nepateikė informacijos, kiek nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma tose kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas (tokie duomenys nėra fiksuojami), todėl nustatyti, ar iš tiesų nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkanti minimalaus ploto norma buvo pažeista nėra galimybės, tačiau Laisvės atėmimo vietų ligoninė pripažino, kai kuriais atvejais ši norma galėjo būti pažeista (b. l. 6-9). Kita vertus, iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje su pertraukomis nuo 2010 m. liepos 28 d. iki 2012 m. lapkričio 28 d. buvo gydomas ne 107 dienas, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, bet 95 dienas (b. l. 2) kamerų tipo palatose, kuriose, atsižvelgiant į lovų skaičių (nesant atitinkamų duomenų dėl buvusių asmenų skaičiaus), vienam asmeniui tenkantis plotas visada neatitiko Taisyklių 111.4 punkte nustatytos vertės (t. y. 5,1 kv. m.) ir siekė 1,93–3,79 kv. m. Kaip jau buvo minėta, teismui pateiktame atsiliepime Laisvės atėmimo vietų ligoninė patvirtino, kad negali nurodyti, kiek buvo laikoma asmenų kartu su pareiškėju konkrečioje palatoje, nes neveda tokios statistikos. Taigi pareiškėjo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas nepaneigti byloje esančiais įrodymais, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui gydantis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo pažeista jo teisė į minimalų 5,1 kv. m. plotą.

Be to, pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu konstatavęs atsakovo neteisėtus veiksmus vadovavosi pareiškėjo įvardintas argumentais, pateiktais duomenimis, nesant pateiktų priešingų įrodymų. Atitinkamai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas neturėjo pagrindo nesivadovauti jo teiginiais dėl kamerų tipo patalpų užimtumo jo buvimo ten laikotarpiais, iš kurių bei atsakovo pateiktų duomenų apie kamerų tipo palatų bei lovų skaičių galima spręsti apie vienam asmeniui tenkantį plotą, yra nepagrįsti ir esmės neatitinka priimto teismo sprendimo turinio (b. l. 29-35, 44-47).

Vertindama pareiškėjo argumentus dėl sanitarinio mazgo padėties, to, kad patalpose veisėsi grybelis ir pelėsis, palatos grindys buvo kreivos, išpuvusios, tualetas įrengtas toje pačioje palatoje, neatskirtas ir visiškai nepritaikytas ligoniams ir pirmosios instancijos teismo išvadas šiuo aspektu, teisėjų kolegija nurodo, jog Nuostatų 8.3.1 punktas numato, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės administracija užtikrina pacientų, laikomų ligoninėje, maitinimą ir materialinį aprūpinimą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas normas, buitines sąlygas, nežeminančias žmogaus orumo ir atitinkančias Lietuvos higienos normas.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) nustato laisvės atėmimo vietų, įskaitant ir laisvės atėmimo vietų ligoninės, įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą (1, 5 p.).

Šiame kontekste taip pat reikia pažymėti, kad Lietuvos higienos norma HN 76:2010, nustatanti laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą, taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms (1, 2 p.). Tuo metu veikiančioms laisvės atėmimo vietoms yra taikomi tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 p.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Atitinkamai, pažymėtina, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 56 punktas numato, kad gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Tuo tarpu nurodyto akto 28 punktas įtvirtina, jog laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 16.5 punktas numato, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga (BVK 62 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad procesas iš esmės turėtų būti grindžiamas rungimosi principu, šalims suteikiamos vienodos galimybės procese. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007).

Teisėjų kolegija šiuo aspektu taip pat nurodo, jog EŽTT formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo (šiuo atveju – gydymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje – sąlygas, griežtai negalima laikytis principo jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie palatose asmenims tenkantį plotą, atitinkamas aplinkybes tenka atsakovui (žr. mutatis mutandis EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, šioje administracinėje byloje kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl nurodytų pažeidimų, t. y. įrodyti, kad kameroje, kurioje buvo kalinamas pareiškėjas, buvo laikomasi Lietuvos higienos normos HN:76:2010 nustatytų reikalavimų. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas nei argumentų, nei įrodymų dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su tualeto netinkamu įrengimu (t. y. sanitarinio mazgo neatskyrimu nuo kitų patalpų, ventiliacijos nebuvimo, pelėsio ir grybelio paplitimu) neteikė. Kaip jau buvo minėta, šiuo atveju atsakovui teko pareiga pagrįsti pareiškėjo nurodytus teiginius. Atsižvelgus į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog kameros palatos, kuriose buvo gydomas ir kalinamas pareiškėjas, neatitiko nurodytos nurodytų nustatytų reikalavimų ir tuo buvo pažeistos jo teisės.

Vertindama pareiškėjo argumentus dėl to, kad jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, teisėjų kolegija pažymi, jog su reikalavimu laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką taip pat glaudžiai susijusi pareiga nerūkančius nuteistuosius atskirti nuo rūkančiųjų asmenų.

Lietuvos higienos normos HN:76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Šio teisinio reguliavimo ir bylos faktinių aplinkybių kontekste Laisvės atėmimo vietų ligoninės kamerų tipo palata yra bendroji gyvenamoji patalpa kurioje gydymosi laikotarpiu gyveno pareiškėjas kartu su kitais asmenimis. Taigi Laisvės atėmimo vietų ligoninės administracija turi pareigą užtikrinti gyvenamojo ploto vienam asmeniui normą ir kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama (ABTĮ 20 str. 3 d.), kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktų) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jų sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, teisėjų kolegijai vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas kalinimo sąlygas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013).

Teisėjų kolegija sutinka pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad apie draudimą rūkyti Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpose tinkamai buvo informuoti tiek pats pareiškėjas, tiek kiti toje pačiose kamerose palatose laikyti asmenys. Byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų, nuteistųjų padarytus bausmės ar suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad kamerų tipo palatoje asmenys rūko. Pareiškėjas teiginių, kad kartu su juo kameroje palatoje gydyti nuteistieji būtų rūkę ir tai buvo daroma su ligoninės administracijai žinant ar leidus, nepagrindė įrodymais, nenurodė, kad dėl to skundėsi žodžiu ar raštu. Pareiškėjas taipogi nenurodė, kad dėl rūkymo palatose būtų kreipęsis į Laisvės atėmimo vietų ligoninės administraciją su prašymu pašalinti šį pažeidimą, informuodamas, kad yra nesilaikoma nustatytų reikalavimų. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad pareiga sudaryti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir kad nerūkantieji gyvenamosiose patalpose nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru kyla pagal pirmiau minėtus teisės aktus, nepriklausomai nuo to, ar nerūkantis asmuo atitinkamu būdu (žodiniu ar rašytiniu pareiškimu, skundu) primena įstaigos administracijai šią pareigą, ar ne, tačiau šis aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar apie įpareigojimų nesilaikymą žinant administracijai ji ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Be to, pažymėtina ir tai, jog teismui pateiktuose pareiškėjo gydymo stacionare istorijos išrašuose yra nurodoma, kad pareiškėjas pats rūko (b. l. 10, 12, 16, 18-19). Atsižvelgus į nurodytus argumentus darytina išvada, jog šiuo aspektu pagrįstai pirmosios instancijos teismas nekonstatavo neteisėtų veiksmų.

Vertindama pareiškėjo argumentus dėl galimybės praustis po dušu ir pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jų, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktą laisvės atėmimo vietose (įskaitant ir Laisvės atėmimo vietų ligoninę) laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Laisvės atėmimo vietų ligoninė teismui pateiktame atsiliepime paaiškino, kad, suteikdama gydomiems asmenims galimybę pasinaudoti dušu, vadovavosi minėtos higienos normos nuostatomis, nustatančiomis, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Pagal Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nustatytą grafiką tuberkulioze sergantys ligoniai prausiasi jiems nustatytą dieną (antradieniais). Po tuberkulioze sergančių pacientų prausimosi kiekvieną kartą dušo patalpos yra valomos ir dezinfekuojamos, kitą dieną kiti pacientai praustis nevedami (b. l. 6-9). Laisvės atėmimo vietų ligoninės nurodytos minėtos aplinkybės nėra paneigtos atitinkamais argumentais ar įrodymais. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo aspektu Laisvės atėmimo vietų ligoninės administracija neatliko neteisėtų veiksmų, iš kurių galėtų būtų kildinama pareiškėjo nurodyta žala.

Dėl to, kad pareiškėjas buvo laikomas kartu su ne kartą teistais asmenimis, pažymėtina, kad BVK 70 straipsnio 5 dalis numato, kad laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose atskirai arba izoliuoti vieni nuo kitų laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai, nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Šiuo atveju pabrėžtina, jog iš administracinių teismų praktikos matyti, kad paprastai pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Šiuo atveju pareiškėjas neteigė ir nenurodė aplinkybių, leidžiančių teigti, kad jis buvo laikomas pažeidžiant BVK 70 straipsnio 5 dalį. Pareiškėjas tik nurodė, kad buvo laikomas su teistais asmenimis, bet nedetalizavo šių aplinkybių taip, kad būtų galima įvertinti ir konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų buvimą, pvz. kad jis buvo laikomas neatskiriant nurodytų subjektų grupių ar kad su nuteistaisiais, kuriems skirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į analizuojamą situaciją, pažymi, kad pareiškėjo gydymas perpildytose kamerose nebuvo vienkartinis ar trumpalaikis, o buvo tęstinis, jo trukmė pakankamai ilga (95 paros). Vienam asmeniui tenkantis plotas visada neatitiko Taisyklių 111.4 punkte nustatytos vertės (t. y. 5,1 kv. m.) ir siekė 1,93–3,79 kv. m. Palatų plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų plotą buvo ženkliai pažeista. Be to, pastebėtina ir tai, kad nurodytų aplinkybių vertinimui svarbi ir pareiškėjo galimybė laisvai judėti būnant Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, tačiau šiuo aspektu atsakovas pagrįstų argumentų nepateikė. Taigi nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent gydymas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą ar kitus teisės aktų reikalavimus pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui palatoje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo teisių pažeidimas buvo pakankamai intensyvus, todėl laikytinas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Pažymėtina ir tai, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė yra gydymo įstaiga, kurioje ypač svarbu užtikrinti tinkamas higienos ir pacientų laikymo sąlygas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių gydymosi sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, atlikus kitus šioje teismo nutartyje konstatuotus neteisėtus veiksmus, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

Dėl neturtinės žalos dydžio priteistino pareiškėjui, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas įvertino, kad valstybės valdžios institucijos darbuotojai nevykdė jiems teisės aktais paskirtų funkcijų, tačiau teismas nuvertino minėtų pažeidimų įtaką pareiškėjo išvardintiems sveikatos sutrikimams, teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Be to, neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pažymėtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo gydymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus,

Aiškindama išvardintų nuostatų visumą kolegija taip pat pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje prašydamas priteisti 6 600 Lt neturtinės žalos atlyginimą nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė nepatogumų, psichologinių išgyvenimų, tapo dirglus, nervingas, jam teko vartoti raminamuosius vaistus, buvo sunku susikaupti, bendrauti su žmonėmis, kankino nemiga, jis tapo nedarbingu (b. l. 1). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju yra ypač svarbus pareiškėjo subjektyvus situacijos vertinimas. Tai, kad pareiškėjui kalint nurodytų teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis, pareiškėjas galėjo jausti nerimą dėl savo sveikatos, jausti, kad tokiu būdu nėra gerbiamas jo žmogiškasis orumas, yra pakankama išvadai, kad pareiškėjas patyrė neturtinės žalos.

Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (95 dienos), šioje teismo nutartyje konstatuotus neteisėtus veiksmus, susijusius su tinkamų gydymo sąlygų neužtikrinimu, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas nors ir nežymiai, tačiau viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į tai, kad buvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsakovas ėmėsi tam tikrų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės gydymo sąlygos, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgus į neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, į tai, kad pažeidimai nesukėlė realaus pareiškėjo sveikatos sutrikdymo ir dėl šių aplinkybių buvimo byloje duomenų nėra pateikta, nėra pateikta duomenų ir pareiškėjas nepagrindė, kad dėl nustatytų neteisėtų veiksmų jis tapo nedarbingas ar neįgalus, į kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kurios kompensavimui priteistina 2 375 Lt. Šiuo atveju manytina, jog pirmosios instancijos teismo priteista neturtinė žala – 800 Lt – negali remiantis nurodytais išaiškinimais, teisingumo principu kompensuoti pareiškėjui patirtus išgyvenimus.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija iš dalies tenkina pareiškėjo apeliacinį skundą ir keičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisdama pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 2 375 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo E. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimo rezoliucinės dalies 1–3 punktus pakeisti ir juos išdėstyti taip:

„pareiškėjo E. M. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjo E. M. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 2 375 Lt (dviejų tūkstančių trijų šimtų septyniasdešimt penkių litų) kompensaciją neturtinei žalai atlyginti“.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys