A-2340-624/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2340-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04229-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti vizą, panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. S. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą ir patikslintą skundą, kuriuose prašė panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Indijos Respublikoje ir Bangladešo Liaudies Respublikai (toliau – ir Ambasada) 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą, kuriuo atsisakyta išduoti vizą S. S., gimusiam (duomenys neskelbtini), Indijos Respublikos piliečiui, ir įpareigoti ambasadą iš naujo spręsti klausimą dėl vizos išdavimo pareiškėjui (b. l. 1–2, 25–27).

Paaiškino, kad yra Indijos Respublikos pilietis, jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Indijos Respublikoje. Norėdamas vykti į Lietuvos Respubliką 2014 m. rugpjūčio 20 d. pateikė prašymą Ambasadai dėl Šengeno vizos išdavimo, kaip nustato Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 1 dalis, 21 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 2001 m. kovo 15 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 539/2001, su visais vėlesniais jo pakeitimais ir papildymais. Kartu su prašymu pateikė visus dokumentus: galiojantį kelionės dokumentą (Indijos Respublikos pasą), kelionės sveikatos draudimą, įrodantį, kad yra draustas 2014 m. rugsėjo 8 d.–2014 m. lapkričio 6 d. laikotarpiui, nurodė kelionės tikslą – aplankyti sutuoktinės tėvus, gyvenančius Lietuvos Respublikoje, Klaipėdos mieste, ir visus kitus reikalautus dokumentus, kuriuos privalėjo pateikti pagal Įstatymą, minėtą reglamentą, Bendrijos vizų kodeksą, nustatytą Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 810/2009, priimtu 2009 m. liepos 13 d.

Ambasada atsisakė išduoti vizą, motyvuodama, kad „buvo pateiktas netikras kelionės dokumentas“. Pareiškėjas su tuo nesutiko, nes ambasadai pateikė galiojantį kelionės dokumentą – Indijos Respublikos pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2010 m. lapkričio 19 d., galiojantį iki 2020 m. lapkričio 18 d. Pagal pasą pareiškėjui 2013 m. gegužės 28 d. buvo išduotas leidimas gyventi Kipro Respublikoje, su kuriuo pareiškėjas 2013 metais du kartus buvo atvykęs į Lietuvos Respubliką. Lankydamasis Lietuvos Respublikoje pareiškėjas nepadarė jokių pažeidimų, dėl kurių jam būtų draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ar kitą Šengeno zonos valstybę.

Pateikdamas pasą ambasadai, per klaidą kartu pateikė ir nebegaliojantį pasą, tačiau jokio netikro dokumento ambasadai kartu su prašymu nebuvo pateikęs. Pareiškėjas yra susituokęs su Lietuvos Respublikos piliete S. N.. Pareiškėjo ir S. N. santuoka buvo sudaryta 2012 m. rugpjūčio 1 d. Lamakoje, Kipro Respublikoje, o 2012 m. lapkričio 20 d. santuoka buvo įtraukta į apskaitą Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyriuje. Sutuoktiniai pažįstami nuo 2010 m. gegužės mėnesio, o daugiau kaip du metus yra susituokę.

Iš pradžių gyveno Kipro Respublikoje, vėliau išvyko į Indijos Respubliką. Pareiškėjo sutuoktinės deklaruota gyvenamoji vieta yra jos tėvams nuosavybės teise priklausančiame bute Klaipėdos m., kuriame atvykęs į Lietuvos Respubliką būtų gyvenęs ir pareiškėjas. Pareiškėjo vizitas į Lietuvos Respubliką turėjo būti trumpalaikis – norėjo aplankyti sutuoktinės tėvus.

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir Ministerija, atsakovas) atsiliepime su skundu nesutiko (b. l. 44–49).

Paaiškino, kad pareiškėjas netinkamai aiškina teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno valstybių ir Lietuvos Respublikos nacionalinių vizų išdavimą užsieniečiams, neatskleidžia bylos faktinių aplinkybių. Pareiškėjas ambasadai 2014 m. rugpjūčio 14 d. pateikė specialios formos prašymą išduoti Šengeno vizą, prašymo pagrindas – šeimos ar draugų lankymas, buvimo trukmė – 60 dienų. Tą pačią dieną ambasadoje su pareiškėju buvo atliktas pokalbis-interviu. Ministerijos konsulinis pareigūnas – ambasados darbuotojas, įvertinęs visą turimą medžiagą dėl pareiškėjo prašymo išduoti vizą, 2014 m. rugpjūčio 29 d. priėmė sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą, nes po konsultacijų su Kipro ambasada gauta informacija, kad minėtas pilietis grubiai pažeidė vizų ir buvimo Kipre reikalavimus, dėl to yra įtrauktas į nepageidaujamų asmenų sąrašą Kipre.

Taip pat nustatyta, kad ankstesnis Lietuvos ambasados spaudas „vizos prašyta“ rastas su trynimo žymėmis, paslėptas po Kambodžos vizos įklija; banko sąskaitos išrašas su 2014 m. rugpjūčio 7 d. likučiu 3,33,077 Rs (apie 15 000 litų), gryni pinigai įnešti paskutinę savaitę prieš spausdinant išrašą, tai dažna praktika, kai pinigai įnešami tik pateikti dokumentus vizai. Ministerijos konsuliniam pareigūnui kilo pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, todėl jis turėjo teisę atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą.

Pareiškėjas neteisus teigdamas, kad jis konsului pateikė pakankamus dokumentus, įrodančius vykimo į Lietuvą tikslą, o konsulinis pareigūnas privalėjo išduoti vizą. Manė, kad pareiškėjas nepaisė teisės normų reikalavimo, kad pats prašantis vizą išduoti asmuo privalo pateikti reikiamus, patikimus ir objektyvius įrodymus apie buvimo Lietuvoje, kaip ES šalyje, tikslą, pagrindžiančius buvimo Lietuvoje, kaip ES šalyje, sąlygas, kad turi pakankamai vykimui ir pragyvenimui lėšų. Konsulas neturi pareigos neapibrėžtą ilgą laiką bendrauti su besikreipiančiu užsienio piliečiu, siekiančiu gauti vizą, kol pastarasis surinks ir konsului pateiks visus reikiamus dokumentus ir paaiškinimus, kuriais remiantis būtų priimtas sprendimas išduoti vizą.

Konsului nustatytos aplinkybės akivaizdžiai ir aiškiai sukėlė rimtų įtarimų, kad tikrieji pareiškėjo kelionės į Lietuvą tikslai gali būti visai kitokie, nei oficialiai deklaravo pareiškėjas, ir dėl to gali kilti nelegalios migracijos rizika.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 24 d. sprendimu (b. l. 94–98) pareiškėjo S. S. skundą tenkino: panaikino Lietuvos Respublikos ambasados Indijoje 2014 m. rugpjūčio 29 d, sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą Indijos piliečiui S. S., gim. (duomenys neskelbtini) ir įpareigojo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją pareiškėjo S. S. prašymą išduoti Šengeno vizą išnagrinėti iš naujo.

Teismas nustatė, kad vizą atsisakyta išduoti, nes buvo pateiktas netikras (suklastotas, padirbtas) kelionės dokumentas. Tai pažymėta atsisakyme išduoti vizą. Šis atsisakymas 2014 m. rugsėjo 5 d. ir buvo įteiktas pareiškėjui, nes jis tokį sprendimą pateikė teismui, paduodamas patikslintą skundą (b. l. 35). Pareiškėjas kreipėsi į Ambasadą su prašymu išduoti Šengeno vizą (b. l. 50–53, toliau – ir Prašymas). Prašyme nurodoma, kad pateiktas kelionės dokumentas, išduotas 2010 m. lapkričio 19 d., galiojantis iki 2020 m. lapkričio 18 d., (duomenys neskelbtini), išduotas Indijoje (13, 14, 15, 16 Prašymo langeliai), pagrindinis kelionės tikslas, nurodytas prašyme, – šeimos ir draugų lankymas (21 prašymo langelis), prašoma leisti vykti daug kartų, viso 60 dienų, nurodytas Europos Sąjungos pilietybę turintis šeimos narys S. N., Lietuvos pilietė, sutuoktinė.

Ambasada 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą Nr. 177 įformino ir atskirame dokumente (b. l. 56–57), o ne vien pažymėdama specialiame blanke atsisakymo priežastį tam skirtame langelyje. Tačiau byloje nėra duomenų, kad šis sprendimas būtų įteiktas pareiškėjui. Šiame išplėstinės formos sprendime iš esmės nurodytos ir kitos galimos atsisakymo išduoti vizą priežastys. Nurodyti tam tikri kiti pareiškėjo padaryti vizų režimo pažeidimai (Kipre), taip pat nurodyta, kad asmeninis banko „Punjab National Bank“ sąskaitos įrašas kelia abejonių, galimai sąskaitoje esantys pinigai yra skolinti tik tam, kad būtų gauta viza. Taip pat nurodyta, kad pokalbio metu nustatyta, jog asmuo neturi pastovaus darbo, sutuoktinė Lietuvoje irgi nedirba, šiuo metu pareiškėjas ketina vykti į Lietuvą, bet kol kas nežino, kurioje šalyje gyvens ir ką veiks, nieko konkretaus negalėjo pasakyti apie savo planus, šeimos išlaikymo galimybes, planuojamą veiklą Lietuvoje. Tarp šių sprendimo argumentų nurodomas ir tas, kuris ir buvo pažymėtas specialiame blanke apie atsisakymą išduoti vizą, kuris buvo įteiktas pareiškėjui, – tai paso klastojimas, kuris pasireiškė taip: pase buvo ankstesnis Lietuvos ambasados antspaudas „Vizos prašyta“ rastas su trynimo žymėmis, paslėptas po Kambodžos vizos įklija, kuri nepanaudota. Nurodoma, kad tai dažna praktika Indijoje, siekiant paslėpti neišduotų vizų antspaudus, kad po to būtų galimybė prašyti vizos kitose ambasadose. Atklijuoti Kambodžos vizos įklijos ambasadoje nepavyko, tik asmuo apžiūrėjęs šią vizą prieš ryškią šviesą matė anksčiau padarytą įrašą. Sprendime nurodyta, kad atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktus dokumentus ir gautą informaciją pokalbio metu, vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą, 32 straipsnio 1 dalies a punkto i papunkčiu, priimtas sprendimas atsisakyti išduoti Šengeno vizą Indijos Respublikos piliečiui S. S., apie priimtą sprendimą ir jo apskundimo tvarką informuoti Indijos Respublikos pilietį S. S., įteikiant jam Vizų kodekso VI priede numatytą standartinę formą. Kaip nustatyta byloje, tokia forma pareiškėjui buvo įteikta 2014 m. rugsėjo 5 d. (b. l. 55).

Teismas nurodė, jog pareiškėjo prašyme išduoti vizą nurodytoje kelionės dokumento kopijoje matyti užklijuota 2011 m. gegužės 26 d. viza (b. l. 71). Pareiškėjas pats pateikė tik šio paso pirmo lapo kopiją (b. l. 5). Iš pateikto dokumento kopijos, kuriame yra galimai Kambodžos viza (tvirtai teigti nėra galimybės, nes ant vizos dar yra papildomas, matomai ambasados, darytas užrašas, darytas ant lapelio), nėra galimybės nustatyti, nei ar tai Kambodžos viza, nei to, kad po ja buvo Lietuvos ambasados koks nors įrašas. Pareiškėjo atstovė pateikė teismui kvietimą užsieniečiui laikinai atvykti, kuris yra 2011 m. sausio 24 d. datos, kurį surašė pareiškėjo atstovės mama V. N.. Šiame kvietime nurodytas tas pats pareiškėjo paso numeris, kurį ambasada pripažino klastotu, paslepiant įrašą, kad tada vizą išduoti buvo atsisakyta, ar, kad vizos buvo prašyta. Nustatyta, kad pareiškėjas teikė prašymą išduoti Šengeno vizą ir 2011 m. vasario 1 d., prašyme nurodė tą patį kelionės dokumentą ((duomenys neskelbtini)). Pagal šį prašymą priimtas sprendimas neišduoti vizos. Prašymas buvo paduotas Lietuvos Respublikos ambasadai Indijoje, Delyje. Todėl yra pagrindas manyti, kad atvykus į Lietuvos ambasadą Indijoje, Delyje, kur buvo paduotas prašymas, į pasą galėjo būti dedamas spaudas, kad prašyta išduoti vizą, ar, kad atsisakyta išduoti vizą, tačiau tokio spaudo pase nėra, nėra ir žymių apie jo trynimą ar galimybę jį matyti prieš šviesą ir pan. Pareiškėjo atstovė teisme pripažino, kad pareiškėjas 2011 m. kreipėsi dėl vizos, tačiau ji nežino, ar tais metais jam išdavė vizą. Pareiškėjo atstovė aiškino dėl Kambodžos vizos, kad ji galėjo būti pareiškėjui reikalinga vykti į Turkiją, tačiau ne jis įklijavo tą vizą, todėl atstovė nežino, ar toji viza buvo uždėta ant kokio nors įrašo.

Teismas vadovavosi Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio, 2001 m. kovo 15 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 539/2001, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams toks reikalavimas netaikomas, sąrašus (toliau – Vizų režimo reglamentas), Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas; Reglamentas), 10 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Iš byloje esančių duomenų nustatė, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respublikos ambasadą Indijoje ir pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą. Su prašymu pareiškėjas pateikė dokumentus, tarp jų ir pasą, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat, kaip galima spręsti iš atsiliepimo ir iš išplėstinio ambasados sprendimo, banko sąskaitos išrašą. Teismas taip pat rėmėsi Bendrosios konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (2005/C 326/01) (toliau – ir Instrukcija) V skirsniu, šio skirsnio 2.2 punktu. Teismo vertinimu, Ambasada, priimdama sprendimą dėl atsisakymo išduoti vizą, privalo vadovautis ne tik Reglamento normomis, bet ir laikytis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų bendrųjų individualaus administracinio akto turinio reikalavimų.

Nagrinėjamu atveju atsakovas pateikė iš esmės du skirtingus ir prieštaringus dokumentus, kurie paaiškina atsisakymo išduoti vizą priežastis. Iš to sprendimo, kuris 2014 m. rugsėjo 5 d. buvo įteiktas pareiškėjui (b. l. 55), buvo galima daryti tik išvadą, kad vizą išduoti atsisakyta dėl to, jog buvo pateiktas netikras (suklastotas, padirbtas) kelionės dokumentas. Iš pareiškėjo skundo daryta išvada, kad pareiškėjas mano, jog jis per klaidą pateikė kažkokį negaliojantį pasą. Tačiau ambasada išplėstiniame sprendime Nr. 177 paaiškino, kad ne dėl negaliojančio paso, o dėl galiojančiame pase esančios Kambodžos vizos ir po ja buvusių įrašų padaryta išvada, kad po tais įrašais paslėpti kažkokie Lietuvos ambasados daryti įrašai apie atsisakymą išduoti vizą. Teisme atsakovo atstovas aiškino, kad pareiškėjas pateikė ambasadai tokį žinomai suklastotą dokumentą, dėl to atsisakyta išduoti vizą, o ne dėl to, kad jis pats pasą klastojo. Teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus, darė išvadą, kad Ambasada visgi nepateikė tinkamų įrodymų apie paso klastojimą, nors, atsižvelgiant į minėtus teisės aktus, turėjo galimybę tinkamai užfiksuoti klastojimą. Kita vertus, esminis atsisakymo išduoti vizą trūkumas yra tas, kad iš esmės išplėstiniame sprendime, kuris nežinomas pareiškėjui, nurodytos kitos galimos atsisakymo išduoti vizą priežastys: 1) išvyko iš Kipro pasibaigus leidimo gyventi Kipre galiojimui, tuo grubiai pažeisdamas vizų ir buvimo Kipre reikalavimus, dėl to asmuo įtrauktas į nepageidaujamų asmenų sąrašą; 2) asmeninis banko sąskaitos išrašas rodo, kad pinigai įnešti paskutinę savaitę prieš spausdinant sąskaitos išrašą, todėl yra pagrindas manyti, kad tai skolinti pinigai, kurie tuoj pat bus grąžinti; 3) pokalbio su pareiškėju metu paaiškėjo, kad jis neturi nuolatinio darbo, sutuoktinė irgi nedirba, pareiškėjas nežino, ką veiks ir kur gyvens.

Tuo tarpu nurodytas teisinis pagrindas – Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą, 32 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktis, kuriame yra nurodytas tik vienas atsisakymo pagrindas – jei prašymą pateikęs asmuo pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą. Šiame a punkte iš viso yra 7 papunkčiai, kuriuose išvardinti atvejai, kai atsisakoma išduoti vizą. Išplėstiniame sprendime aprašytos aplinkybės atitinka ne vien a punkto i papunktį. Todėl daryta išvada, kad sprendimas pagal Vizų kodekso VI priede nustatytą formą, kuris buvo įteiktas pareiškėjui, yra be motyvų, jame nenurodyta, koks dokumentas vertinamas kaip netikras ir suklastotas, jame tik yra atžyma specialiame langelyje, kad pateiktas netikras (suklastotas, padirbtas) kelionės dokumentas, tuo tarpu, kai išplėstinis sprendimas leido daryti išvadą, kad pareiškėjui nenurodytos visos galimos atsisakymo priežastys. Kita vertus, išplėstinės formos sprendimas yra prieštaringas, nes jo motyvuojamoji dalis neatitinka nurodomo teisinio pagrindo, o dokumento klastojimo faktas nėra įrodytas faktinėmis aplinkybėmis, nors teismas darė išvadą, kad nebuvo sudėtinga padaryti tokias to dokumento kopijas, kuriose matytųsi tai, ką rašo ambasada sprendime, arba detaliai aprašyti, kaip buvo nustatytas dokumento klastojimas atskirame dokumente (akte).

Nustatyti trūkumai buvo esminiai, nes nežinant konkrečių atsisakymo išduoti vizą priežasčių ir neištyrus bei teisiškai neįvertinus visų aplinkybių, priimant ginčijamą sprendimą buvo pažeisti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimai. Dėl šių priežasčių skundžiamas sprendimas negalėjo būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Iš minėtos Instrukcijos V skirsnyje esančių normų turinio taip pat daryta išvada, kad bet kokius sprendimus (tiek išduoti vizą, tiek ir ją atšaukti ar panaikinti) kompetentinga institucija turi priimti remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, taigi atitinkamai pagrįsti ir nustatytais faktais, ir teisės aktų normomis. Kitaip tariant, sprendimo atsisakyti išduoti vizą priežastys jį gavusiam asmeniui turi būti aiškios ir suprantamos. Todėl ginčijamam sprendimui gali būti keliami Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti bendrieji individualaus administracinio akto turinio reikalavimai.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad skundžiamas sprendimas naikintinas, tuo pačiu tenkinamas pareiškėjo prašymas įpareigoti Lietuvos Respublikos ambasadą Indijos Respublikoje ir Bangladešo Liaudies Respublikai iš naujo spręsti klausimą dėl vizos išdavimo pareiškėjui, tačiau ambasadas atstovauja Užsienio reikalų ministerija, kuri ir įpareigojama atlikti nurodytus veiksmus.

III. Atsakovas Užsienio reikalų ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 108–112) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą, teiktame pirmosios instancijos teismui.

Daro išvadą, kad Užsienio reikalų ministerijos konsuliniam pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo, kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo pateikto paso suklastojimo, nes ankstesnis Lietuvos ambasados antspaudas vizos prašyta rastas su trynimo žymėmis, paslėptas po Kambodžos vizos įklija, ši viza nepanaudota, tai gana dažna praktika Indijoje siekiant paslėpti neišduotų vizų antspaudus, kad paskui prašytų vizos kitose ambasadose. Pareiškėjas, paprašytas paaiškinti, teigė, kad nieko apie tai nežino, nes kažkodėl per klaidą buvo užklijuota Kambodžos viza. Tokiu būdu nagrinėjamoje byloje svarstomu atveju konsului sprendžiant klausimą dėl vizos išdavimo konsulo nustatytos aplinkybės akivaizdžiai ir aiškiai sukėlė rimtų įtarimų, kad pareiškėjas pateikė suklastotą pasą.

Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepaisė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos 2014 m. vasario 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-73/2014, kurioje nurodyta, kad atsižvelgiant į Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį, asmuo apie sprendimą neišduoti vizą yra informuojamas naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą, kurioje pažymimi pagrindai, atitinkantys išvardintus Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje.

Pareiškėjas S. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 118–119) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad prašymo išduoti vizą tikslas buvo aplankyti sutuoktinės tėvus. Banko sąskaitos įrašas nekelia abejonių dėl pinigų įdėjimo. Kai pareiškėjas grįžo į Indiją, tada ir pradėjo naudotis banku. Šiuo metu pareiškėjo sutuoktinė Lietuvoje turi darbą ir turi pakankamai lėšų grįžti į Indiją. Kai pareiškėjas rašė prašymą dėl Šengeno vizos gavimo, jis net nemanė slėpti, kad buvo anksčiau teiktas prašymas dėl vizos išdavimo. Tvirtina, kad suklastoto paso nepateikė. Pažymi, kad kai buvo Kipre, turėjo 6 mėn. leidimą, kad galima lankyti Lietuvą ir kitas Europos Sąjungos šalis. Šiuo metu pareiškėjas su žmona negali gyventi kartu, nes jis yra Indijoje, o žmona Lietuvoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados Indijos Respublikoje ir Bangladešo Liaudies Respublikai 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo atsisakyti išduoti Šengeno vizą pareiškėjui teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje pateiktais įrodymais nustatyta, kad 2014 m. rugpjūčio 14 d. pareiškėjas S. S., kuris yra vedęs Lietuvos Respublikos pilietę K. N., kreipėsi į Ambasadą su prašymu išduoti daugkartinę Šengeno vizą, pagal kurią numatyto atvykimo į Šengeno erdvę data – 2014 m. rugsėjo 8 d., išvykimo – 2014 m. lapkričio 6 d. (b. l. 50–53). Įvertinęs 2014 m. rugpjūčio 14 d. pareiškėjo apklausos metu gautus duomenimis, pateiktus dokumentus bei konsultacijų su Kipro ambasada metu gautą informaciją, Ambasados konsulinis pareigūnas 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 177 atsisakė išduoti pareiškėjui S. S. Šengeno vizą Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą, 32 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje numatytu pagrindu, t. y. jei prašymą pateikęs asmuo pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą (b. l. 56–57).

Šis sprendimas pareiškėjui S. S. nebuvo įteiktas: pareiškėją, kaip ir nurodoma Ambasados 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendime Nr. 177, apie šį sprendimą ir jo apskundimo tvarką nutarta informuoti įteikiant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą, kas ir buvo padaryta (b. l. 35, 55). Ambasados 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendime Nr. 177, pagrindžiant sprendimą atsisakyti išduoti vizą pareiškėjui, nurodoma, kad: pareiškėjas, kuris turėjo leidimą gyventi Kipre iki 2013 m. lapkričio 28 d., iš šios šalies išvyko tik 2014 m. birželio 13 d., tuo, kaip nustatyta konsultacijų su Kipro ambasada gauta informacija, grubiai pažeisdamas vizų režimo ir buvimo Kipre reikalavimus, dėl ko yra įtrauktas į nepageidaujamų asmenų Kipre sąrašą; pase ankstesnis Lietuvos ambasados antspaudas „Vizos prašyta“ rastas su trynimo žymėmis, paslėptas po Kambodžos vizos, kuri nepanaudota, įklija.

Nurodoma, kad tai gana dažna praktika Indijoje: taip siekiama paslėpti neišduotų vizų antspaudus, kad po to būtų galimybė prašyti vizos kitose ambasadose. Pareiškėjas tai paaiškino Kambodžos ambasados klaida. Atklijuoti Kambodžos vizos įklijos ir padaryti paslėpto antspaudo kopiją nesugadinus parašo Ambasadoje nepavyko, anksčiau padarytas antspaudas matyti apžiūrint puslapį prieš ryškią šviesą; nurodyta, kad asmeninis banko „Punjab National Bank“ sąskaitos įrašas su 2014 m. rugpjūčio 7 d. likučiu 3,33,077.00 Rs. (apie 15 000 Lt).

Gryni pinigai įnešti paskutinę savaitę prieš spausdinant išrašą. Tai vėl gana dažna praktika, kai pinigai (dažnai pasiskolinti) įnešami tik tam, kad būtų pateikti dokumentai vizai, o vėliau iš karto nuimami ir grąžinami; pokalbio metu nustatyta, kad pareiškėjas neturi pastovaus darbo, sutuoktinė Lietuvoje irgi nedirba. Šiuo metu pareiškėjas ketina vykti į Lietuvą, bet kol kas nežino, kurioje šalyje gyvens ir ką veiks, nieko konkretaus negalėjo pasakyti apie savo planus, šeimos išlaikymo galimybes, planuojamą veiklą Lietuvoje.

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. kovo 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino motyvuodamas tuo, kad dokumentai, kuriais pareiškėjui atsisakyta išduoti Šengeno vizą, yra prieštaringi: 2014 m. rugsėjo 5 d. pareiškėjui įteikta atsisakymo išduoti vizą standartinė forma, atitinkanti Vizų kodekso VI priedo reikalavimus, yra be motyvų, o Ambasados 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas Nr. 177 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų, nes jo motyvuojamoji dalis neatitinka nurodomo teisinio pagrindo, dokumento klastojimo faktas nėra įrodytas.

Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos sprendimu, apeliaciniame skunde pabrėžia, kad: teisinis reguliavimas, reglamentuojantis vizų išdavimą, nustato konsulinio pareigūno Lietuvos Respublikos ambasadoje užsienyje „didelę diskreciją“ įvertinant gautus duomenis ir priimat sprendimą dėl vizos išdavimo. Šiuo atveju konsuliniam pareigūnui, svarstant pareiškėjo prašymą, ir kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo paso suklastojimo; teismas nepaisė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A822-73/2014, suformuotos praktikos, kurioje nurodoma, kad, atsižvelgiant į Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį, asmuo apie sprendimą neišduoti vizą informuojamas naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą, kurioje pažymimi pagrindai, atitinkantys išvardintus Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje.

Vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas), nuostatos. Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikrindamas, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas patikrina: ar pateiktas kelionės dokumentas nėra netikras, suklastotas arba padirbtas; prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pateiktą numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo yra asmuo, dėl kurio Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nėra laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma kai valstybių narių nacionaliniuose registruose nebuvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; kai taikoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu.

Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma: a) jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo: i) pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; ii) nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; iii) nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; iv) valstybių narių teritorijoje jau išbuvo 90 dienų per pastarąjį 180 dienų laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; v) yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; vi) laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba vii) nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama; arba b) jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimų arba jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo. Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimas dėl atsisakymo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą.

Nagrinėjamu atveju, nors Ambasados konsulinis pareigūnas 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendime Nr. 177 nurodė, kad atsisako išduoti vizą pareiškėjui S. S. Šengeno Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje numatytu pagrindu, t. y. jei prašymą pateikęs asmuo pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą, apie ką pareiškėjas buvo informuotas naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą, kurioje nurodyta ši priežastis, tačiau, kaip matyti tiek iš Ambasados 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo Nr. 177 turinio, tiek atsakovo atsiliepimo į pareiškėjo skundą, priežastys, dėl kurių pareiškėjui atsisakyta išduoti Šengeno vizą, yra ne tik klastojimo, t. y. ankstesnio Lietuvos ambasados antspaudo trynimas ir paslėpimas kitos šalies vizos įklija, požymiai pase, t. y. pagrindas, atitinkantis Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje numatytąjį, bet ir Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktyje numatytas pagrindas, t. y. kilus pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimų arba jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo, kadangi: pareiškėjas, būdamas Kipre, pažeidė vizų režimo reikalavimus, t. y. iš šalies išvyko pasibaigus leidimo būti šioje terminui; lėšos į banko sąskaitą pateko tik prieš prašymo dėl vizos išdavimo pateikimą, kas kelia abejonių jų kilme; pareiškėjo paaiškinimas apie savo planus, šeimos išlaikymo galimybes ir planuojamą veiklą Lietuvoje yra abejotinas dėl neapibrėžtumo.

Atsižvelgiant į šias faktines aplinkybes ir minėtą teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ginčijamą sprendimą buvus prieštaringu: ginčijamame teismo sprendime, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nenurodoma, kad pareiškėjui apie Ambasados 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. 177 turėjo būti pranešama ne naudojant VI priede nustatytą standartinę formą: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendime tik pabrėžta, kad tarp Ambasados 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendime Nr. 177, kuris nenumatytas Vizų kodekse ir neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies turinio reikalavimų, ir pareiškėjui įteikto Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą atitinkančio pranešimo, kuriame nurodomos sprendimo atsisakyti išduoti vizą priežastys, yra prieštaravimų, kurie gali būti pašalinti tik iš naujo išnagrinėjus pareiškėjo prašymą ir priėmus teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą, apie kurį pareiškėjas būti informuotas Vizų kodekso nustatyta tvarka.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog nors Vizų kodekso VI priede nustatyta standartinė forma naudojama ir pranešant apie atsisakymą išduoti vizą (Vizų kodekso 32 str. 2 d.), ir tokiu atveju galioja pareiga kompetentingai institucijai pagrįsti savo sprendimą objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis. Be to, Bendrosios konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (2005/C 326/01) V skirsnyje („Prašymų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas“) nurodyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga pirmiausiai patikrina pateiktus dokumentus, o paskui šiais dokumentais pagrindžia savo sprendimą dėl prašymo išduoti vizą.

Taigi, bet kokius sprendimus (taip pat ir atsisakymą išduoti vizą) kompetentinga institucija turi priimti remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, taigi atitinkamai pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-73/2014). Pats sprendimas neišduoti vizos turi būti objektyviai pagrįstas, tačiau, atsižvelgiant į Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį, asmuo apie tai yra informuojamas naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai, atitinkantys išvardintus Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-619/2014).

Taip pat pažymėtina, kad vizos Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse ir konsulinėse įstaigose išduodamos vadovaujantis ne tik tarptautinių sutarčių, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika, Vizų kodekso ir kitų Europos Sąjungos teisės aktų, bet ir Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (Kvietimo patvirtinimo, dokumentų vizai gauti pateikimo, konsultacijų vykdymo, vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos pratęsimo ar atsisakymo ją pratęsti, jos panaikinimo ir Šengeno vizos atšaukimo, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimo ir išorės paslaugų teikėjų pasirinkimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro įsakymu 2004 m. rugsėjo 2 d. Nr. 1V-280/V-109 (2011 m. kovo 24 d. įsakymo Nr. 1V-233/V-66 redakcija; toliau – ir Aprašas), 1, 3 p.), todėl pareigūnas, spręsdamas su vizos išdavimu susijusius klausimus, tiek, kiek šių klausimų nereglamentuoja Vizų kodekso nuostatos ir kiti Europos Sąjungos teisės aktai, privalo vadovautis ir Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais.

Pirmosios instancijos teismas priimtame sprendime nekvestionuoja Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ir konsulinių įstaigų pareigūnų „didelės diskrecijos“ vertinti su prašymu dėl vizos išdavimo pateiktus ir surinktus duomenis bei priimti sprendimus dėl šių prašymų, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nėra reikšmingi. Pažymėtina, kad duomenys, kuriais pagrindžiamas priimtas sprendimas, visgi turi būti fiksuojami tokiu būdu, kad išlikus ginčui juos turėtų galimybę įvertinti ginčus sprendžiančios institucijos, šiuo atveju – teismas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje pabrėžiama, kad skaidrumas, kaip viešosios valdžios institucijų ir pareigūnų veiklos principas, suponuoja informacijos sklaidą ir komunikavimą, atvirumą ir viešumą (tiek, kiek tai nekenkia kitoms teisės saugomoms vertybėms), atskaitingumą atitinkamai bendruomenei ir sprendimus priimančių pareigūnų atsakomybę už tuos sprendimus, taip pat tai, kad priimami sprendimai turi būti pagrįsti, aiškūs, kad juos, iškilus reikalui, būtų galima racionaliai motyvuoti; kiti asmenys turi turėti galimybę tuos sprendimus nustatytąja tvarka ginčyti.

Skaidrumas sietinas su dalyvaujamąja demokratija, informacijos laisve, galimybe piliečiams ir kitiems asmenims kritikuoti valdžios įstaigų veiklą (2008 m. sausio 22 d. nutarimas). Skaidrumo principas yra svarbus Europos Sąjungos teisės principas, įtvirtintas inter alia Europos Bendrijų Teisingumo Teismo jurisprudencijoje. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Ši teisė yra absoliuti (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas savo aktuose yra ne kartą konstatavęs, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas suvaržyti, juo labiau paneigti, teismo įgaliojimus vykdyti teisingumą, paneigtų asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisę ginti savo teises ar laisves teisme (2008 m. sausio 22 d. nutarimas). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas ginčijame sprendime nurodė, kad dokumento klastojimo faktas nėra įrodytas, bei šį savo argumentą, nors, tiesa, pakankamai apibendrintai, pagrindė.

Atsakovas apeliaciniame skunde šiuo aspektu iš esmės nepasisakė, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada.

Atsižvelgiant į išdėstytą, galima teigti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė