2K-423/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-423/2014

Teisminio proceso Nr. 1-87-1-00471-2007-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.3.1;

2.1.7.3;

2.3.2.2.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Nikolajui Kozliakui,

nuteistajam Č. K.,

gynėjams advokatams Vitai Neverauskaitei ir Adomui Liutvinskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. S. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko ir nuteistojo Č. K. bei jo gynėjos advokatės Vitos Neverauskaitės kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 16 d. nuosprendžio bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžio ir pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės Ritos Aliukonienės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 16 d. nuosprendžiu nuteisti:

J. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 5 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu penkiolikai metų.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. J. S. kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti pratęstas iki nuosprendžio įsiteisėjimo;

Č. K. – pagal BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu penkiolikai metų, 153 (turėtų būti – 253) straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas penkiolikai metų.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Č. K. kardomoji priemonė – namų areštas pratęstas iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Priteista iš Č. K. 250 Lt nukentėjusiajam R. B. turtinei ir 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 220 Lt nukentėjusiajam E. K. turtinei ir 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Priteista solidariai iš J. S. ir Č. K. 50 000 Lt nukentėjusiajam V. S., 20 000 Lt nukentėjusiajam T. S., 10 000 Lt nukentėjusiajai I. S. neturtinei žalai atlyginti, 7000 Lt nukentėjusiajai I. S. turtinei žalai atlyginti.

Nustatyta J. S. ir Č. K. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartimi paskirtus nuosavybės teisių apribojimus pratęsti, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžiu panaikintas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis:

J. S. nusikalstama veika iš BK 24 straipsnio 4 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto perkvalifikuota į BK 24 straipsnio 4 dalį, 129 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) paskiriant laisvės atėmimą dvylikai metų, bausmės pradžią skaičiuojant nuo faktinio jos sulaikymo dienos, kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti pakeistas į suėmimą;

Č. K. nusikalstama veika iš BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto perkvalifikuota į BK 129 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) paskiriant laisvės atėmimą dvylikai metų.

Č. K. nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvylikai metų, bausmės pradžią skaičiuojant nuo faktinio jo sulaikymo dienos; kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti pakeistas į suėmimą.

Pašalintas iš Č. K. pareikšto kaltinimo šaunamojo ginklo – 16-o kalibro vienvamzdžio lygiavamzdžio medžioklinio šautuvo IžK Nr. 6650 ŽI ir mažiausiai penkių 16-o kalibro medžioklinių šovinių įgijimas 2008 m. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens ir vieno šovinio realizavimas.

Pašalinta iš Č. K. ir J. S. pareikšto kaltinimo jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nužudymą jie padarė organizuota grupe, ir nustatyta, kad jie šią nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe.

Priteista iš Č. K. 250 Lt nukentėjusiajam R. B. turtinei ir 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 220 Lt nukentėjusiajam E. K. turtinei ir 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Priteista solidariai iš J. S. ir Č. K. 50 000 Lt nukentėjusiajam V. S., 20 000 Lt nukentėjusiajam T. S., 10 000 Lt nukentėjusiajai I. S. neturtinei žalai atlyginti, 7000 Lt nukentėjusiajai I. S. turtinei žalai atlyginti.

J. S. ir Č. K. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartimi paskirti nuosavybės teisių apribojimai pratęsti iki nuosprendžio dėl civilinių ieškinių įvykdymo.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Abramavičiaus pranešimą, prokuroro, prašiusio prokuratūros kasacinį skundą patenkinti, o nuteistosios J. S. gynėjo ir nuteistojo Č. K. bei jo gynėjos kasacinius skundus atmesti, nuteistojo Č. K. ir jo gynėjos advokatės V. Neverauskaitės, prašiusių jų kasacinį skundą patenkinti, o prokuratūros – atmesti, advokato A. Liutvinsko, prašiusio jo kasacinį skundą patenkinti, o prokuratūros – atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

J. S. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 129 straipsnio 1 dalį, Č. K. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad J. S., suradusi nusikaltimo vykdytoją Č. K., nurodžiusi jam nužudymo būdą bei kontroliuodama jo veiksmus, bendraudama su juo mobiliojo ryšio telefonu, panaudojant specialiai pakeistą SIM kortelę, organizavo R. S. nužudymą:

J. S. dėl asmeninių nesutarimų 2008 m. lapkričio mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, pasiūlė savo pusbroliui Č. K., panaudojant šaunamąjį ginklą, nužudyti savo buvusį sutuoktinį R. S.. Č. K. sutikus, veikiant bendrininkų grupe, J. S. parengė nusikalstamos veikos padarymo planą, kurį vykdydama ji 2008 m. gruodžio 4 d., apie 18.00 val., V. K. priklausančiu automobiliu „VW Passat“, turėdama tikslą įgyvendinti sumanymą, atvežė ir paliko Č. K. prie R. S. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) Č. K., žinodamas nukentėjusiojo įprotį vakarais eiti pasivaikščioti po apylinkes, sulaukęs išėjusio iš namo R. S., tyčia iš nugaros pusės iš 1,5-2 m atstumo vieną kartą šovė iš neteisėtai įgyto 16-to kalibro vienvamzdžio lygiavamzdžio medžioklinio šautuvo „IžK“ Nr. 6650 ŽI nukentėjusiajam į pakaušį, padarydamas jam aklą šautinį galvos sužalojimą su galvos smegenų suardymu, pasireiškusiu įėjimo žaizdomis pakaušio kairėje, kaulinio audinio trūkumu pakaušio kairėje su radikaliai nueinančiomis skilimo linijomis į kaukolės skliautą ir pamatą, galvos smegenų suardymą, dėl to R. S. nusikaltimo vietoje mirė.

Č. K. nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį už tai, kad, turėdamas tikslą išreikalauti iš R. B. ir E. K. J. S. priklausančius muzikinį centrą ir benzininį pjūklą, kurių pagrobimą nukentėjusieji ginčijo, ir taip vykdydamas J. S. tariamą teisę, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai 2007 m. lapkričio 2 d., apie 15 val., užėjo į R. B. priklausantį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), ir teisėtai turimu šaunamuoju ginklu – pistoletu LUGER 380, 15 kalibro 9 mm Brow., (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė R. B. vieną smūgį į kairįjį smilkinį, vieną smūgį taburete jam į galvą, du kartus į jo pusę iššovė iš pistoleto bei, paėmęs kitą taburetę, dar kartą sudavė R. B. vieną smūgį į galvą, taip padarydamas nukentėjusiajam odos nubrozdinimą, poodines kraujosruvas viršugalvio ir smilkinio kairėje srityje, galvos smegenų sukrėtimą, kairės blauzdos sumušimą, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Č. K. iš to paties pistoleto tyčia iššovė vieną kartą buvusiam R. B. name E. K. į ranką, padarydamas jam vienkartinį šautinį, kulkinį kiauryminį dešinės rankos minkštųjų audinių sužalojimą ir aklinį krūtinės dešinės pusės minkštųjų audinių sužalojimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, taip savavaldžiavo panaudodamas fizinę prievartą prieš nukentėjusiuosius R. B. ir E. K..

Č. K. nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2008 m., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku iki 2008 m. gruodžio 4 d. 18 val., neturėdamas leidimo, neteisėtai laikė šaunamąjį ginklą – 16-to kalibro vienvamzdį lygiavamzdį medžioklinį šautuvą IžK Nr. 6650ŽI ir mažiausiai penkis fabrikinės gamybos 16-to kalibro medžioklinius šovinius, kai, neteisėtai nešiodamas šaunamąjį ginklą, jį ir vieną šovinį panaudojo šaudamas į R. S. gyvenamojo namo kieme (duomenys neskelbtini), ir jį nužudydamas. Po šio nusikaltimo padarymo ginklą su likusiais keturiais šoviniais neteisėtai nugabeno ir išmetė miške, esančiame kelio Vilnius–Marijampolė 40-ame kilometre, atkarpoje tarp Trakų ir Aukštadvario, kur jie buvo rasti ir paimti 2008 m. gruodžio 23 d. įtariamojo nurodytoje vietoje parodymų patikrinimo vietoje metu.

Nuteistosios J. S. gynėjas advokatas A. Liutvinskas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 27 d. nuosprendį dėl J. S. ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas ignoruojant elementarias nuosprendžio surašymo taisykles bei nepaisant pareigos nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, iš esmės pripažino, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, todėl pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas turėjo perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tačiau to nepadarė. Kasatorius, remdamasis kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-398/2013, 2K-P-95/2010 pateiktais išaiškinimais, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutiko su kaltinime J. S. nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, išskyrus tai, jog vietoje savanaudiškų paskatų nustatė, kad ji buvusio sutuoktinio nužudymą organizavo dėl asmeninių nesutarimų, tačiau tokių nesutarimų turinio ir jų priežastinio ryšio su nužudymo organizavimu neatskleidė. Kasatoriaus manymu, taip iš esmės buvo pakeista visa ginamajai pareikšto kaltinimo konstrukcija bei pažeista teisė į gynybą, nes apeliacinės instancijos teismas apie ginamajai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo motyvų bei tikslų ir apie galimą nusikalstamos veikos kvalifikacijos pakeitimą pagal kitus nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius proceso dalyvių neinformavo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).

Kasatorius pastebi, kad teismo išvada dėl asmeninių nesutarimų, kaip nusikaltimo padarymo motyvo, neišplaukia nei iš baudžiamosios bylos, nei iš prijungtų civilinių bylų medžiagos. Darydamas tokią išvadą teismas neatsižvelgė į reikšmingas aplinkybes, kad: J. S. su R. S. išsituokė dar 1995 m.; 2004 m. ji R. S. perleido žemės sklypą ir sutiko buvusį sutuoktinį įtraukti į po santuokos nutraukimo pastatyto namo savininkus; 2006 m. kreipėsi į teismą dėl santuokoje įgyto namo ir kiemo statinių padalijimo ir parengė namo (duomenys neskelbtini) padalijimo planą; civilinės bylos nagrinėjimas teisme užsitęsė ne dėl ginamosios kaltės; šios civilinės bylos nagrinėjimas iš esmės buvo paskirtas 2008 m. gruodžio 8 d., o R. S. nužudytas gruodžio 4 d. vakare. Esant šioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismo išvada, kad J. S. galėjo organizuoti buvusio sutuoktinio nužudymą dėl asmeninių nesutarimų, negali būti pripažinta pakankama ir atitinkančia tikrąsias bylos aplinkybes.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas J. S. kaltę grindė nepatikimais bylos duomenimis, nesant tiesioginių įrodymų, o spręsdamas klausimą, kas nušovė R. S., be pagrindo rėmėsi vien liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais, nors dėl kitų šio liudytojo parodymų dalių teismas abejojo jų patikimumu ir jais nesivadovavo. Apeliacinės instancijos teismas, iš kaltinimo pašalinęs savanaudišką motyvą (Č. K. turėjo tikslą gauti už nužudymą iš J. S. žemės sklypą), turėjo pareigą nurodyti kitus Č. K. veikimo motyvus, juo labiau nustačius, kad jis gerai pažinojo R. S., su juo bendravo ir kad R. S. yra ne kartą minėjęs apie Č. K., kurį vadino „torpeda“ (t. y. priskyrė nusikaltėlių pasauliui), jam išsakytus grasinimus. Teismai, sutikdami su kaltinimo versija, kad nusikaltimo planą parengė J. S., nenurodė tai patvirtinančių abejonių nekeliančių įrodymų. Nors teismai nurodė, kad J. S. įvykio vakarą nuvežė Č. K. į (duomenys neskelbtini), kur šis nušovė R. S. (taip nužudyti neva nurodžiusi ginamoji), tačiau, kasatoriaus manymu, tokia išvada abejotina, nes teismai nenurodė, jog ginamoji apskritai žinojo, kad Č. K. turi ginklą, kad asmeninių nesutarimų su R. S. turėjo ir Č. K.. Tariamas ginamosios nurodymas nužudyti nušaunant grindžiamas liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais: „... ginklą jam davė J., kurį jis pats jai atnešė, tiksliau jo draugas Dzūkas, gyvenantis Lentvaryje...“. Nors apeliacinio proceso metu apklaustas „Dzūkas“ – liudytojas V. K. kategoriškai paneigė anoniminio liudytojo nurodytas aplinkybes dėl ginklo judėjimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas mano, kad: „realiai egzistuojančio asmens, pravarde „Dzūkas“, minėtas liudytojas išsigalvoti negalėjo. Šį asmenį jam galėjo nurodyti tik Č. K....“. Gynybos nuomone, tokia teismo pozicija yra šališka, nepatvirtinanti anoniminio liudytojo nurodytų aplinkybių, tarp jų ir tai, kad šautuvą Č. K. perdavė ginamoji.

Kasatorius, pasisakydamas dėl liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų vertinimo, nurodo, kad baudžiamojoje jurisprudencijoje suformuota nuostata, jog asmenų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymų patikimumui, keliami papildomi reikalavimai, ypač tada, kai toks asmuo duoda parodymus apie tai, ką jis girdėjo būdamas sulaikytas ar suimtas, kalbėdamasis su kitais sulaikytaisiais ar suimtaisiais. Tokiu atveju privalu įsitikinti, ar asmuo nebuvo uždarytas į atitinkamą įstaigą vien tik siekiant išgauti informaciją iš kartu laikomo įtariamojo ar kaltinamojo, pažeidžiant pastarojo asmens konstitucinę teisę neduoti parodymų prieš save. Taip pat teismai privalo įsitikinti, kad anonimiškumas suteiktas esant įstatyminiams pagrindams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-577/2010, 2K-214/2013, 2K-290/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje dėl liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, naudojimo įrodinėjimo procese išreikštas įpareigojimas teismams itin atsakingai ir kruopščiai tikrinti tokių asmenų parodymus (Kostovski prieš Olandiją, 1989 m. lapkričio 20 d. sprendimas, Doorson prieš Olandiją, 1996 m. kovo 26 d. sprendimas, Ludi prieš Šveicariją, 1992 m. birželio 15 d. sprendimas, Visser prieš Olandiją, 2002 m. vasario 14 d. sprendimas, Birutis ir kiti prieš Lietuvą, 2002 m. kovo 28 d. sprendimas). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje formuojama nuostata, kad pats liudytojų įslaptinimas galimas tik išimtinais atvejais ir tik esant būtiniems pagrindams (2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

Kasatorius pažymi, šios bylos kontekste reikšminga ne anoniminio liudytojo „pakankamai turtinga kriminalinė patirtis“, o jo atsiradimo byloje aplinkybės ir susižinojimo su Č. K. realumas. Anoniminis liudytojas ikiteisminio tyrimo metu atsirado tik 2009 m. spalio 6 d., t. y. kai buvo apklausti visi kiti liudytojai, įtariamieji, atliktos ekspertizės, nustatytos kitos esminės bylos aplinkybės, tačiau iki šio liudytojo duotų parodymų ikiteisminio tyrimo metu surinktų bylos duomenų akivaizdžiai nepakako pagrįsti J. S. inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Anoniminis liudytojas savo parodymuose išsakė kaltinimui reikalingą nuomonę, kad J. S. būtų pralaimėjusi civilinį ginčą, nurodė tuo metu žinomą aplinkybę, kad ji R. S. perleido brangų žemės sklypą Vilniuje, tačiau išsakė nepatvirtintą, bet kaltinimui pagrįsti būtiną mintį, neva R. S. ją dėl to sklypo perleidimo apgavo, nurodė nepatvirtintą aplinkybę, neva ji buvo nusamdžiusi kitą žudiką, tik šis ją apgavo, tiksliai apibūdino nužudymo įrankį – šautuvą (buožė nupjauta ir yra varžtas), labai tiksliai nurodė ir nužudymo būdą (šūvis į pakaušį), apibūdino nukentėjusįjį (kresno sudėjimo), aiškino Č.

K. pasitraukimo iš įvykio vietos aplinkybes ir net pateikė Č. K. gynybos poziciją, kuri, pasak anonimo, bus neteisinga. Kasatoriaus manymu, anoniminio liudytojo parodymais atskleisti J. S. inkriminuotos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, kurie nebuvo nustatyti kitais baudžiamojo proceso įstatymo nustatytais veiksmais, ir taip užpildytos ikiteisminio tyrimo spragos. Šis liudytojas nurodė tai, ką jis neva girdėjo iš Č. K., jiems kalbantis per kanalizacijos vamzdį, t. y. ne tai, ką pats matė ar patyrė, tačiau apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad toks susižinojimas įmanomas, nors eksperimentas to nepatvirtino.

Be to, teismas nutylėjo kitą reikšmingą aplinkybę, kurią nurodė anonimas, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, jog su Č. K. bendravo ne asmeniškai, o tik girdėjo jo pokalbius su kitu asmeniu, kuriam siūlė prisiimti atsakomybę. Susižinojimą per kanalizacijos vamzdį anonimas nurodė tik apklausiamas pirmosios instancijos teisme. Anoniminio liudytojo nurodyta aplinkybė, kad Č. K. prašė kito asmens prisiimti kaltę, išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nepasitvirtino: Č. K. buvo kalinamas griežtos izoliacijos sąlygomis, kameroje buvo vienas, todėl kalbėtis su kitu asmeniu jis negalėjo.

Be to, reikšminga ir kita nenustatyta aplinkybė: ar anoniminis liudytojas minimu laiku tikrai buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje ir buvo laikomas jo nurodytoje kameroje. Gynybai taip pat nežinoma, ar anoniminis liudytojas nėra „etatinis“ liudytojas esant kritinei ikiteisminio tyrimo situacijai. Skundžiamame nuosprendyje taip pat nepasisakyta dėl šio liudytojo įslaptinimo pagrįstumo. Byloje negauta duomenų, patvirtinančių, kad anonimas, neva išgirdęs Č. K. „nuoširdų prisipažinimą“, apie tai informavo Laisvės atėmimo vietų ligoninės pareigūną.

Dėl šių aplinkybių gynybai kyla klausimas, ar nebuvo pažeistos Č. K. teisės neduoti parodymų prieš save.

Kasatorius pastebi ir tai, kad sugretinus anoniminio liudytojo parodymus ir Č. K. poziciją, išsakytą asmeniui, veikusiam BPK 158 straipsnio pagrindu (slaptai fiksuojant Č. K. pokalbius Šalčininkų rajono policijos komisariato areštinėje), darytina išvada, kad tai absoliučiai skirtingos pozicijos, ypač dėl J. S. dalyvavimo nužudyme. Pagal slaptai darytas pokalbių šifruotes Č. K. nė karto neužsiminė apie J. S. norą nužudyti nušaunant buvusį sutuoktinį, kad šį nusikaltimą įtraukė Č. K., žadėdama už tai atsilyginti žemės sklypu. Bylos duomenų patikimumo aspektu slaptai daryti Č. K. pokalbiai priskiriami tiesioginiams įrodymams, kuriems teikiama pirmenybė prieš išvestinius (anoniminio liudytojo parodymai). Nors baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia remtis ir išvestiniais įrodymais, tačiau tokiu atveju esminę reikšmę turi aplinkybė, kad išvestiniai įrodymai turi paneigti tiesioginių įrodymų patikimumą. Apeliacinės instancijos teismas dėl tokio įrodymų santykio nepasisakė, vien pastebėdamas, kad Č. K., bendraudamas su asmeniu, veikusiu BPK 158 straipsnio pagrindu, buvo nenuoširdus, nes galėjo įtarti, jog pakalbiai įrašinėjami, o bendraudamas su visiškai nežinomu asmeniu per kanalizacijos vamzdį buvo atviras. Be to, teismas nevertino aplinkybės, kad apie įrašymo aparatūrą Č. K. užsiminė tik 2009 m. gegužės 7 d. 20.41 val., o visas kitas esmines įvykio aplinkybes jis jau buvo išdėstęs gegužės 5 d. pokalbiuose. Teismas neatsižvelgė į anoniminio liudytojo atsiradimo byloje aplinkybes, nepašalino abejonių dėl jo realumo, negretino jo parodymų su tuo metu byloje jau nustatytomis aplinkybėmis, nepasisakė, kodėl ne visus jo parodymus pripažino patikimais. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas, anoniminio liudytojo parodymus pripažindamas patikimais, o bylos duomenis, gautus BPK 158 straipsnio pagrindu, ignoruodamas arba vertindamas šališkai, nukrypo nuo BPK 20 straipsnio ir 301 straipsnio 2 dalies reikalavimų, tai sukliudė nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą. Teismai negalėjo remtis anoniminio liudytojo parodymais, nes taip pažeidžiama asmens teisė neduoti parodymų prieš save (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-214/2013, 2K-290/2013).

Apibendrindamas kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neatskleidė J. S. tyčios nužudyti R. S. turinio, o tik išdėstė savo samprotavimus dėl jos ir Č. K. bendravimo telefonu, jos išvykimo iš (duomenys neskelbtini) kaimo ten palikus Č. K. ir kt., kurie nei patvirtina, nei paneigia ginamosios kaltės. Be to, šis teismas nutylėjo esminę aplinkybę – Č. K. pasakymą, kad šauti galėjo kuris nors iš jos vaikų, tai patvirtina ir bylos duomenys, gauti BPK 158 straipsnio pagrindu. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje aptarti įrodymai nepatvirtina išvadų, kad ginamoji dėl asmeninių nesutarimų organizavo buvusio sutuoktinio nužudymą, parengė nusikaltimo padarymo planą, pasiūlė Č. K. nušauti R. S., kontroliavo jo veiksmus mobiliojo ryšio telefonu. Net ir pripažinus, kad R. S. nušovė Č. K., apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytų bylos duomenų nepakanka tokį jo veiksmą priežastiniu ryšiu dėl asmeninių nesutarimų susieti su J. S.. Taip apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos ir nuosprendį pagrindė prielaidomis, nenustatęs tikrųjų bylos aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440/2010, 2K-P-95/2010, 2K-243/2013), iš esmės pažeidė J. S. teisę į teisingą ir nešališką bylos išnagrinėjimą, o pripažinęs, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginamosios kaltės klausimą, nebuvo nešališkas, bylos neperdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Taip teismai esmingai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą, nes baudžiamąjį įstatymą taikė nenustatę tikrųjų bylos aplinkybių.

Nuteistasis Č. K. bei jo gynėja advokatė V. Neverauskaitė kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendį ir bylą Č. K. nutraukti.

Kasatoriai nurodo, kad nors apeliacinės instancijos teismas nurodė pirmosios instancijos teismo padarytus pažeidimus ir pats, vertindamas įrodymus, padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimų, nes kaltinimų Č. K. neparėmė objektyviais įrodymais, nenurodė nė vieno tiesioginio įrodymo, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, nors dėjo pakankamai pastangų pašalinti byloje kilusias abejones, tačiau to padaryti nepavyko. Taip abiejų instancijų teismai neįrodė Č. K. kaltės dėl jam inkriminuojamų veikų.

Kasatoriai, pasisakydami dėl savavaldžiavimo (BK 294 straipsnio 2 dalis), nurodo, kad neįrodyta, jog Č. K., įeidamas į R. B. namus, turėjo tikslą įstatymui prieštaraujančiu būdu išreikalauti J. S. priklausančius daiktus: Č. K. buvo su moterimi ir bejėgiškos būklės A. M., o R. B. namuose buvo keturi stambesnio sudėjimo ir negerais darbais pagarsėję vyrai. Č. K. turėjo legaliai laikomą ginklą, kurį panaudojo gindamasis, nes visi byloje liudiję asmenys (taip pat ir nešališki liudytojai L. G., V. Z.), išskyrus nukentėjusiuosius, minėjo, kad nukentėjusieji puolė su peiliu ir kirviu. Nors byloje yra peilio ir kirvio, kurie buvo rasti R. B. namuose, nuotraukos, tačiau, pažeidžiant BPK 191 straipsnį, nebuvo atliekamas šių įrankių parodymas atpažinti. Apeliacinės instancijos teismas nepaneigė apeliaciniame skunde iškeltos abejonės dėl R. B. versijos, kad jis Č. K. buvo sužalotas pistoletu, bet ne taburete. Svarbu ir tai, kad Č. K. ir J. S. patys iškvietė policiją ir greitąją, o tai įrodo, kad jie neturėjo jokių nusikalstamų ketinimų, nesiekė paslėpti savo veiksmų. Svarbūs ir duomenys, apibūdinantys R. B. bei kitų nukentėjusiųjų asmenybes ir nusikalstamą praeitį, o tai svarbu vertinant, ar Č. K. pasirinko adekvačias situacijai gynybos priemones. Be to, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kieno interesus įgyvendinamas Č. K. savavaldžiavo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2008, 2K-432/2009). Kasatorių manymu, ši veika turėtų kvalifikuojama kaip R. B., E. K. ir G. chuliganiškas elgesys nenorint grąžinti pasisavintų daiktų. R. B. į medicinos įstaigą dėl 2007 m. lapkričio 2 d. įvykusio sumušimo kreipėsi tik 2008 m. gegužės 13 d., nurodydamas, kad buvo užpultas nepažįstamų asmenų. Kasatorių manymu, neobjektyvus šios veikos ištyrimas bei tai, kad Č. K. dėl giminystės ryšių padėjo J. S., galėjo paskatinti ikiteisminio tyrimo pareigūnus rasti lengviausią išeitį ir R. S. nužudymu apkaltinti Č. K., o vėliau neleistinais ikiteisminio tyrimo veiksmais „pritempti“ įrodymus prie siekiamo tikslo.

Kasatoriai, pasisakydami dėl nužudymo, teigia, kad buvo pažeistos BPK 241 straipsnio 2 dalies bei 242 straipsnio 1 dalies nuostatos, nes negauti Č. K. kaltę pagrindžiantys tiesioginiai įrodymai. Nesilaikyta ir BPK 301 straipsnio 2 dalies reikalavimų, liudytojo, kuriam taikytas anonimiškumas, parodymai nepatvirtinti byloje surinkta medžiaga, yra prieštaringi ir aiškiai sufabrikuoti. Apeliacinėje instancijoje nebuvo pašalinti prieštaravimai anoniminio liudytojo parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Šis liudytojas, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad Č.

K. yra pažinojęs, matęs, bendravęs kalėjime, kieme kai vaikščiodavo, nuo 2009 m. birželio mėn. Tačiau, pagal bylos duomenis, Č. K. gulėjo ligoninėje 2009 m. birželio 15 d.–2010 m. liepos 15 d., suėmimo terminą jis praleido tardymo izoliatoriuose ypatingo griežtumo sąlygomis ir galimybės bendrauti su kitais nuteistaisiais lauke nebuvo. Teismo posėdžio metu šis liudytojas patvirtino, kad girdėjo Č. K. pokalbį apie R. S. nužudymą per kanalizacijos vamzdį. Kasatoriai teigia, kad šis liudytojas (L. V., nuteistas už keturias žmogžudystes iki gyvos galvos) yra „etatinis“ liudytojas daugelyje bylų, atvirai bendradarbiauja su operatyvininkais ir taip „uždarbiauja“ suteikdamas jiems norimą informaciją, ir jis kalbėjo tai, ką reikia kalbėti, susipažinęs su byla, nes tokių nusikaltimo detalių ir gyvenimo istorijos negalima tikėtis sužinoti net tiesiogiai ilgą laiką bendraujant su žmogumi, o šiuo atveju tai buvo padaryta bendraujant per kanalizacijos vamzdį (viena versija) ar girdint svetimą pokalbį lauke (antra versija).

Apeliacinio teismo pastangos pašalinti minėtus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus davė priešingus rezultatus: susikalbėjimo „per kanalizacijos vamzdį“ aplinkybės nepasitvirtino, anonimo nurodytas „Dzūkas“ nepatvirtino, kad per jo rankas šautuvas keliavo iš Č. K. pas J. S.. Įslaptinto liudytojo parodymai prieštarauja ir byloje esančiai operatyvinei medžiagai: Šalčininkų KPZ darytiems įrašams, kur Č. K., bendraudamas su kitu suimtuoju, paneigė savo prisidėjimą prie nusikaltimo. Be to, pagal įslaptinto liudytojo išsakytą mintį Č.

K. nepasitikėjo niekuo, net savo advokatais, todėl niekaip negalėjo teisybę išsakyti nepažįstamiems suimtiesiems. Kasatorių manymu, liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai gauti neteisėtais būdais. Pagal EŽTT ir Lietuvos Aukščiausio Teismo suformuotą praktiką tikrinant asmens, kuris anonimiškai duoda parodymus apie tai, ką girdėjo būdamas sulaikytas ar suimtas, kalbėdamas su kitais sulaikytaisiais ar suimtaisiais, parodymų patikimumą keltini papildomi reikalavimai. Būtina įsitikinti, ar asmuo nebuvo uždarytas į atitinkamą įstaigą vien tik siekiant išgauti reikiamą informaciją iš kartu laikomo įtariamojo ar kaltinamojo, pažeidžiant pastarojo asmens konstitucinę teisę neduoti parodymų prieš save.

Nustačius tokį faktą parodymai negali būti pripažinti BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiu įrodymu. Be to, kyla abejonių ir dėl tinkamo anonimiškumo suteikimo pagrindų buvimo patikrinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-214/2013, 2K-290/2013).

Kasatoriai nurodo ir tai, kad Č. K., kaip įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis, turėjo teisę pasirinkti gynybos būdus ir metodus, nors šiai teisei buvo trukdoma naudojant fizinę prievartą, nušalinant gynėją. Ikiteisminio tyrimo veiksmai dėl Č. K. buvo atliekami neleistinai (byloje yra tik dalis jo skundų dėl padarytų pažeidimų), dėl to jis buvo įbaugintas ir nenuoseklus. Byloje esančios ligos istorijos rodo ir apie psichikos sutrikimus, kurie buvo adekvatūs ikiteisminio tyrimo vykdomiems veiksmams. Nuosprendis negali būti grindžiamas nuostata, kad kaltinamasis melavo ar buvo nenuoširdus.

Kasatorių manymu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai neįrodinėjo subjektyviųjų nusikaltimo požymių – kaltės, motyvų. Be to, neįrodyta, kad R. S. buvo nušautas nuosprendyje nurodytu ginklu ir kulkomis. Specialisto išvadoje Nr. 11-2429 (09), 11-2804 (09) nurodyta tik tikimybė, kad pateikti tirti svetimkūniai, rasti R. S. galvos sužalojimo kanale, kuriais buvo nužudytas nukentėjusysis, yra iššautos iš 16-to kalibro lygiavamzdžio ginklo; nustatyti, ar jos buvo iššautos iš tirti pateikto šautuvo negalima.

Tai, kad Č. K. parodė ir perdavė ikiteisminiam tyrimui ginklą, tik patvirtina jo versiją apie nusikaltimą ir kad jis jo neįvykdė. Specialisto išvadoje Nr. 140-(572)-ISl-8100 nustatyta, kad ant vieno šovinio (iš trijų), paimto 2008 m. gruodžio 23 d. Č. K. parodymų patikrinimo vietoje metu, kelio Vilnius–Marijampolė (Trakai–Aukštadvaris) kelkraštyje, rastų biologinių pėdsakų genotipas sutampa su Č. K. genotipu, neįrodo, kad jis padarė nužudymą. Tai įrodo, kad Č. K. nurodytomis aplinkybėmis ir nurodytu tikslu paėmė tą šautuvą, jį ir kulkas pats pateikė ikiteisminiam tyrimui, pripažindamas, kad lietė ir nupūtinėjo šovinių tūteles.

Be to, tarp byloje esančių įrodymų nepašalinti prieštaravimai: A. P. ir V. ir T. S. bei I. S. išsakyta R. S. baimė dėl tariamo susidorojimo nepagrįsta faktiniais duomenimis; liudytoja V. K. parodė, kad gyvena apie 100 m nuo R. S. namų, girdėjo šūvį, matė prie įėjimo degančią šviesą, tačiau V. S. tvirtino, kad šviesos nebuvo, būdamas namuose šūvio negirdėjo, nes buvo su didelėmis ausinėmis, nors įvykio vietos apžiūros protokole nufotografuotos ausinės mažos; V. S. maždaug tuo metu, kai įvyko tėvo nužudymas, liudytojai V.

B. telefonu sakė, kad tėvas negali kalbėti; V. S., duodamas pirminius parodymus, parodė, kad nužudymo metu jis buvo su mažomis ausinėmis, vėliau parodė, kad buvo su didelėmis garsą sulaikančiomis ausinėmis; J. S., žinodama R. S. įprotį kasdien vaikščioti nuošaliomis tamsiomis kaimo gatvėmis, nebūtų organizavusi jo nužudymo prie namų, kur gyvena sūnus, kur gali būti jam sukeltas pavojus ir yra apšviesta; Č. K. 2008 m. gruodžio 4 d. buvo išėjęs turėdamas tikslą fotografuoti, bet ne dalyvauti nužudyme; netirta po R.

S. nužudymo įvykusi J. S. brolio A. M. žūtis, o tai akivaizdžiai galėjo būti susiję su R. S. nužudymu; netirtas pagal R. S. dienoraščio įrašus akivaizdus konfliktas, buvęs tarp jo ir A. M.; 2008 m. gruodžio 5 d. neapklausta liudytoja K., kuri vėliau davė naujai situaciją apibūdinančius parodymus.

Apibendrindami kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nors iš esmės paneigė pirmosios instancijos teisme surinktus įrodymus, bet padarė analogiškas įrodymų tyrimo klaidas: kaltinimai Č. K. neparemti objektyviais įrodymais, nėra tiesioginių įrodymų, nepašalinti prieštaravimai, ir nors šis teismas dėjo pakankamai pastangų pašalinti iškilusias abejones, to padaryti jam nepavyko, dėl to byla Č. K. turėtų būti nutraukta.

Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausioji prokurorė R. Aliukonienė kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžio dalį, kuria J. S. ir Č. K. pripažinti kaltais dėl R. S. nužudymo, ir dėl šios dalies palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. nuosprendį bei pakeisti J. S. veikos kvalifikaciją į BK 24 straipsnio 4 dalį; kitą Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžio dalį palikti be pakeitimų

Prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį ir konstatuodamas, kad R. S. nužudymas padarytas veikiant paprasta bendrininkų grupe dėl asmeninių nesutarimų, padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą nustatydamas nuteistųjų bendrininkavimo formą ir kvalifikuodamas jų veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Apeliacinis teismas, spręsdamas klausimą dėl J. S. ir Č. K. bendrininkavimo formos, pripažino, kad byloje nėra jokių duomenų apie organizuotos grupės buvimą, ir nustatė, kad nuteistieji veikė paprasta bendrininkų grupe, tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje nepateikė jokių tokios išvados motyvų, taip pažeidė BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Paprastos bendrininkų grupės konstatavimui (BK 25 straipsnio 2 dalis) reikia, kad bent du asmenys būtų vykdytojai. Teismai nenustatė, kad J. S. šioje nusikalstamoje veikoje būtų dalyvavusi kaip vykdytoja: R. S. nužudyme dalyvavo tik vienas vykdytojas – Č. K., kuris įgyvendino J. S. numatytą planą. Pirmosios instancijos teismas kaltinimą J. S. dėl nužudymo organizavimo ir padėjimo Č. K. tai padaryti (BK 24 straipsnio 4 dalis) pakeitė ir pripažino ją nusikaltimo kurstytoja (BK 24 straipsnio 5 dalis), o apeliacinės instancijos teismas nuteisė ją už nusikaltimo organizavimą, tačiau veikiant paprasta bendrininkų grupe.

Be to, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nepasitvirtino ir kaltinimo dalis dėl nužudymą kvalifikuojančio požymio – savanaudiškų paskatų. Teismo teigimu, nėra jokių patikimų ir leistinų įrodymų, kad nuteistieji R. S. nužudė dėl savanaudiškų paskatų, o tuo metu Trakų rajono apylinkės teisme nagrinėtose civilinėse bylose taip pat nėra duomenų, kad ieškino reikalavimai dėl santuokoje įgyto turto padalijimo kaip nors galėjo turėti įtakos R. S. nužudymui dėl savanaudiškų paskatų, nes J. S. net teoriškai R. S. mirties atveju negalėjo pretenduoti į jo turto dalį bendroje jungtinėje buvusių sutuoktinių nuosavybėje. Kartu teismas iš esmės pripažino, kad savanaudiškų paskatų buvimas pagrįstas vien tik liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais. Vertindamas kitus bylos įrodymus, apeliacinės instancijos teismas pasisakė tik tiek, kad nukentėjusiųjų V. S. ir I. S. bei liudytojos A. P. parodymai patvirtina, jog J. S. konfliktavo su R. S., grasindavo jam ir net jo nekentė.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nužudymas dėl savanaudiškų paskatų yra tada, kai nužudoma siekiant turėti iš to kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-575/2013, 2K-593/2012, 2K-519/2009). Prokurorės manymu, apeliacinės instancijos teismas savanaudiškų paskatų nebuvimą nuteistųjų nusikalstamoje veikoje susiejo tik su Trakų rajono apylinkės teisme nagrinėjamomis civilinėmis bylomis dėl buvusių sutuoktinių turto padalijimo, tačiau neatsižvelgė į kitus byloje esančius duomenis ir nesivadovavo ištirtų įrodymų visuma, taip padarė esminį BPK pažeidimą ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

J. S. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad 2002 m., sužinojusi, jog R. S. pervedė savo seseriai I. S. 15 000 Lt, labai ant jo užpyko, o nesutarimai 2004 m. prasidėjo ne tik dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo, bet ir dėl turto padalijimo; po to R. S. kreipėsi į teismą dėl namo (duomenys neskelbtini) kaime padalijimo, o nuo 2008 m. spalio mėn. R. S. paliepimu ji buvo priversta persikelti gyventi pas motiną. Č. K. 2009 m. kovo 27 d. davė parodymus, kad prieš porą metų J. S. jam sakė, jog vienam žmogui buvo davusi 10 000 Lt už R.

S. nužudymą. Iš nukentėjusiojo V. S. parodymų matyti, kad kai tėvai bylinėjosi teisme dėl turto, tėvas jam sakė sulaukęs Č. K. grasinimo. Nukentėjusysis T. S. taip pat aiškino, kad tėvas norėjo namą (duomenys neskelbtini) kaime pasilikti sau, o motina sakė, kad tėvas namo negaus, o jei ir gaus, tai su juo bus susidorota. Nukentėjusioji I. S. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme patvirtino, kad iš R. S. žodžių žinojo apie kovą dėl gyvenamojo namo, J. S. grasinimus jam, kad bet kokia kaina namas bus jos, pati matė brolio telefone išsaugotą ir susijusią su tuo SMS žinutę.

Liudytoja A. P. teigė iš R. S. žinojusi apie J. S. poziciją, kad namas priklauso jai, kad, kilus nesutarimams dėl namo, ši jam pasakė, jog bus žiauru, ne kartą dėl to grasino bei rašė grasinančio turinio SMS žinutes. Apžiūrint R. S. mobiliojo ryšio telefoną, aptiktos išsaugotos „J.“ atsiųstos SMS žinutės: 2008 m. balandžio 3 d. „...nenoriu, kad smirdėtum MANO namuose. Jei pats nesusiprasi išmesiu...“, 2008 m. balandžio 28 d.: „niekam nereikalingas debilas, ilgiau kaip tris paras niekas nešeria valkata“, kurių apeliacinės instancijos teismo iš viso nevertino ir dėl jų nepasisakė.

Iš liudytojo, kuriam buvo taikomas anonimiškumas, parodymų matyti, kad už R. S. nužudymą Č. K. buvo pažadėta turtinė nauda (žemės sklypas). Atlikęs papildomą įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismas savo išvadose taip pat rėmėsi ir šio liudytojo parodymais, t. y. abejonių dėl jų patikimumo ir leistinumo nekilo.

Prokurorė pabrėžia, kad nužudymas dėl savanaudiškų paskatų inkriminuojamas tada, kai kaltininkas nužudo kitą žmogų siekdamas turtinės naudos: įgyti turto, teisę į turtą ar išvengti turtinės prievolės sau arba kitiems asmenims. Nusikaltimo kvalifikavimui neturi įtakos tai, kad kaltininkas realiai turtinės naudos negavo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-575/2013, 2K-196/2011). Todėl kvalifikuojant nužudymą, kaip padarytą dėl savanaudiškų paskatų, nėra būtina nustatyti, kad po nužudymo J. S. realiai gavo turtinės naudos, nes svarbu, kad ji tokios naudos siekė nužudant buvusį sutuoktinį. Nors po R. S. mirties, remiantis įstatymu, pirma eile turtą paveldi palikėjo vaikai (Civilinio kodekso (toliau – CK) 5.11 straipsnis), tačiau turtą J. S. galėjo perimti, gauti sau materialinės naudos kitu būdu, pvz., iš palikimu jį gavusių savo vaikų. R. S. mirties dieną vienas iš jo vaikų V. S. (gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini)) buvo nepilnametis, kuris pats priimti mirusio tėvo palikimo negalėjo ir už jį palikimo dalį turėjo priimti J. S.. Esant tokiai situacijai turtą tvarko nepilnamečio tėvai uzufrukto teisėmis (CK 3.185 straipsnio 1 dalis).

Dėl padarytų BPK pažeidimų ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra naikintinas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį su pakeitimais.

Nuteistosios J. S. gynėjo, nuteistojo Č. K. ir jo gynėjos, Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės kasaciniai skundai atmestini.

Dėl įrodymų patikimumo bei pakankamumo, liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų vertinimo ir reikalavimų, įtvirtintų BPK 20 straipsnyje, 301 straipsnio 2 dalyje, 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte, laikymosi

Kasaciniame skunde nuteistosios J. S. gynėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pripažino, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas, todėl pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas turėjo perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tačiau to nepadarė.

Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie suvaržė įstatymų garantuojamas nuteistųjų J. S. ir Č. K. teises: J. S., o kartu Č. K. inkriminavo naują faktinę aplinkybę – kurstymą padaryti nusikalstamą veiką, tačiau apie tokią galimybę teismas proceso dalyvių neįspėjo, o prokuroras ar nukentėjusieji tokio prašymo nepareiškė, taip pažeidė BPK 255 straipsnio 2 dalies, 256 straipsnio reikalavimus; skundžiamas nuosprendis surašytas nesilaikant elementarių valstybinės kalbos rašybos, skyrybos, asmenavimo taisyklių; ydingai suformuluotas sprendimas dėl nuteistiesiems paskirtų nuosavybės teisių apribojimo pratęsimo ir panaikinimo bei motyvai dėl civilinių ieškinių dydžio ir kt. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 4 dalimi, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmė naują nuosprendį (BPK 331 straipsnio 1 dalis). Taigi naikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacinės instancijos teismas tokio savo sprendimo negrindė pirmosios instancijos teismo šališkumu, todėl, priešingai nei teigia kasatorius, pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas neturėjo perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nuteistosios J. S. gynėjas kasaciniame skunde teigia ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas J. S. kaltę dėl dalyvavimo nužudyme grindė nepatikimais bylos duomenimis, nesant tiesioginių įrodymų, nustatydamas nusikaltimo vykdytoją be pagrindo rėmėsi vien liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais, nors dėl kitų šio liudytojo parodymų dalių abejojo jų patikimumu, nepasisakė dėl jo įslaptinimo pagrįstumo. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas anoniminio liudytojo parodymus pripažindamas patikimais, o bylos duomenis, gautus BPK 158 straipsnio pagrindu, ignoruodamas arba vertindamas šališkai, nukrypo nuo BPK 20 straipsnio ir 301 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

Vienas iš nuteistojo Č. K. ir jo gynėjos kasacinio skundo dėl jo nuteisimo už nužudymą pagrindinių argumentų yra tai, kad Č. K. kaltės, motyvo dėl nužudymo nepagrindžia tiesioginiai įrodymai, o liudytojo, kuriam taikytas anonimiškumas, parodymų nepatvirtina byloje surinkta medžiaga, nepašalinti juose esantys prieštaravimai, taip pat prieštaravimai tarp bylos įrodymų.

Vertinant šiuos kasacinių skundų argumentus pažymėtina, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas. Apeliacinės instancijos teismas naujame nuosprendyje dar kartą išdėstė teisiamajame posėdyje bei apeliacinės instancijos teisme ištirtus įrodymus ir juos įvertino pateikdamas išsamius motyvus dėl bylai reikšmingų aplinkybių nustatymo. Antai teismas motyvuotai paneigė nuteistųjų iškeltą versiją, pagal kurią įvykio dieną Č. K., paprašytas J. S., nuvyko prie R. S. namo norėdamas nufotografuoti netinkamą Č.

K. elgesį ir kad su R. S. nužudymu jie nesusiję. Motyvuotai buvo atmesta ir nuteistųjų versija, esą R. S. galėjo nužudyti jo sūnus V. S. ar A. M.. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad byloje nėra tiesioginių Č. K. ir J. S. kaltę patvirtinančių įrodymų, tačiau yra pakankamai netiesioginių įrodymų, kurie logiška grandine papildo vienas kitą ir leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad įrodyta nuteistųjų kaltė dėl tyčinio R. S. nužudymo. Su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis nėra pagrindo nesutikti.

Teismo pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos.

Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Antai iš bylos medžiagos matyti, kad J. S. ir Č. K. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, buvo grindžiama specialistų išvadomis, liudytojų ir iš dalies pačių kaltinamųjų parodymais, įvykio vietos, daiktų apžiūros protokolais, telefoninių kontaktų bei abonentų buvimo vietų pagal bazinių stočių adresus analize, kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais.

Įrodymai buvo išsamiai tiriami ir vertinami, nuteistųjų ir liudytojų byloje duoti parodymai buvo tikrinami atliekant BPK numatytus procesinius veiksmus. Jokių duomenų apie tai, kad apeliacinės instancijos teisme atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės, byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje visi įrodymai išsamiai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių.

Antai, priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, apeliacinės instancijos teismas pasisakė ir dėl nuteistosios nesutarimų su R. S. turinio ir jų priežastinio ryšio su nužudymo organizavimu, dėl nužudymo motyvo. Teismas nustatė, kad byloje yra duomenų (V. S., I. S., A. P. parodymai), jog J. S. konfliktavo su R. S., grasindavo jam ir netgi nekentė jo; tai vaizdžiai iliustruoja J. S. rašytų R. S. SMS žinučių turinys, todėl ji turėjo motyvą organizuoti Č. K. nužudyti R. S. (nuosprendžio 23 l.). Be to, paminėtina ir tai, kad nusikaltimo padarymo tikslai ir motyvai nėra būtinieji nužudymo sudėties, įtvirtintos BK 129 straipsnio 1 dalyje, požymiai. Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės, kokiais motyvais ir tikslais buvo padarytas nužudymas.

Nesutiktina ir su kasatorių argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas anoniminio liudytojo parodymus, kurie, pasak kasatorių, nepatvirtinti byloje surinkta medžiaga, pripažindamas patikimais nukrypo nuo BPK 20 straipsnyje ir 301 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų.

BPK 301 straipsnio 2 dalis nustato reikalavimą, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Tai nėra vienintelis procesinis tokių parodymų panaudojimo ribojimas. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad teismas privalo patikrinti ir tokių asmenų parodymų leistinumą (BPK 199, 200 straipsniai) bei patikimumą (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-214/2013, 2K-290/2013). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad gausioje Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje dėl liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymų naudojimo įrodinėjimo procese išreikštas aiškus įpareigojimas baudžiamąsias bylas nagrinėjantiems teismams itin atsakingai ir kruopščiai tikrinti tokių asmenų parodymus (pavyzdžiui, bylos Birutis and Others v. Lithuania, Applications nos. 47698/99 and 48115/99, judgment of 28 March 2002, Kostovski v. the Netherlands, Application no. 11454/85, judgment of 20 November 1989; Doorson v. the Netherlands, Application no. 20524/92, judgment of 26 March 1996; Van Mechelen and Others v. the Netherlands, Applications nos. 21363/93, 21364/93, 21427/93, 22056/93, judgment of 23 April 1997; Lüdi v. Switzerland, Application no. 12433/86, judgment of 15 June 1992; Visser v. the Netherlands, Application no. 26668/95, judgment of 14 February 2002).

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, buvo apklaustas pirmosios instancijos teisme, kaltinamiesiems ir jų gynėjams buvo suteikta teisė užduoti jam klausimų ir šia teise jie aktyviai pasinaudojo (T. 9, b. l. 37–39). Liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, parodė, kad jis kalbėjo su Č. K. per kanalizacijos vamzdį, būdamas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas įsitikinti liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų patikimumu, patikrino jo nurodytą galimybę bendrauti per kanalizacijos vamzdį ir jo bei Č. K. buvimo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpį ir nustatė, kad šis liudytojas ir nuteistasis 2009 m. rugsėjo–spalio mėn. buvo gydomi šios ligoninės gretimose palatose (T. 9, b. l. 198). Eksperimento metu nustatyta, kad šis liudytojas ir Č. K. turėjo galimybę susikalbėti vienas su kitu, netgi eksperimento metu esant nepalankesnėms sąlygoms (girdimumo prasme), nei jos buvo liudytojo nurodomo pokalbio metu (T. 9, b. l. 164–166). Apeliacinės instancijos teisme apklausti liudytojai T. Z. ir G. M. patvirtino, kad toks bendravimo būdas tarp suimtųjų yra pakankamai paplitęs ir kad eksperimento metu girdimumo sąlygos bendraujant per kanalizacijos vamzdį buvo blogesnės. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad anonimiškumas liudytojui buvo taikytas, nepažeidžiant BPK 198, 199, 200 straipsnių reikalavimų. Su tokiomis motyvuotomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis nėra pagrindo nesutikti. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad tokių parodymų davimą inicijavo prokuroras ar tyrėjas. Vertindamas šio liudytojo parodymus liečiamumo ir patikimumo aspektais apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad jis parodymus davė apie bylos aplinkybes, kurios yra nustatytos kitais įrodymais. Liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai dėl J. S. ir Č. K. dalyvavimo nužudant R. S. (t. y. J. S. organizuojant, o Č. K. nužudant R. S.) buvo gretinami su kitais įrodymais, vertinami įrodymų viseto kontekste. Antai, pavyzdžiui, šio liudytojo parodymai buvo lyginami su informacija, kuri buvo gauta darant Č. K. ir asmens, veikusio BPK 158 straipsnio pagrindu, pokalbių slaptus įrašus ir padarytos motyvuotos išvados dėl minėtų duomenų įrodomosios vertės sprendžiant nuteistųjų kaltės dėl nužudymo klausimą.

Taigi, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje remtis ir liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais kaip leistinais bei patikimais nereiškia, jog buvo pažeisti BPK 20 straipsnyje ir 301 straipsnio 2 dalyje nustatyti reikalavimai.

Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, išanalizavusi apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir kitą bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistųjų kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai dėl teismo padarytų BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio 2 dalies pažeidimų prieštarauja bylos medžiagai bei apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui. Taigi nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl J. S. ir Č. K. kaltės dalyvaujant nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, padaryme, pažeidė BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Dėl BK 129 straipsnio 1 dalies taikymo, bendrininkavimo formos ir kaltinimo pakeitimo

Kasaciniame skunde prokurorė ginčija apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad nepasitvirtino kaltinimo dalis dėl nužudymą kvalifikuojančio požymio – savanaudiškų paskatų – ir jo sprendimą nuteistųjų veiksmus iš BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto perkvalifikuoti į 129 straipsnio 1 dalį. Pasak prokurorės, darydamas tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.

BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtintas nužudymą kvalifikuojantis požymis apibūdina vieną iš nusikaltimo sudėties subjektyviųjų požymių – nusikalstamos veikos motyvą, kurį įstatymų leidėjas įvardija kaip paskatas. Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą atsako tas, kas nužudė kitą žmogų dėl savanaudiškų paskatų, t. y. siekdamas gauti iš to turtinės naudos, įgyti teisę į turtą arba išvengti materialinių išlaidų. Tikslas gauti turtinės naudos yra būtina sąlyga inkriminuojant šį požymį, todėl kiti turtinio pobūdžio motyvai šio požymio nesudaro.

Inkriminuojant kaltininkui savanaudiškas paskatas nužudyti, nebūtina, kad kaltininkas arba kitas suinteresuotas asmuo realiai patirtų turtinės naudos, tačiau privalu nustatyti šio motyvo susiformavimo laiką. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kai savanaudiškos paskatos susiformuoja iki nužudymo pradžios arba kėsinimosi į kito žmogaus gyvybę metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-361/2006, 2K-7-576/2006, 2K-196/2011, 2K-94/2014). Savanaudišku laikomas nužudymas tiek siekiant turtinės naudos sau, tiek kitam asmeniui, kurio padėtimi kaltininkas suinteresuotas. Tai, kad kaltininkas ar asmuo, kurio turtiniais interesais padarytas nusikaltimas, tos naudos negauna arba ja nepasinaudoja ar jos atsisako, nusikaltimo kvalifikavimui neturi įtakos.

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nepasitvirtino kaltinimo dalis dėl nužudymą kvalifikuojančio požymio – savanaudiškų paskatų, o pirmosios instancijos teismas be prielaidų jokių patikimų ir leistinų įrodymų, patvirtinančių savanaudiškas paskatas, nenurodė. Antai apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad byloje yra duomenų (V. S., I. S., A. P. parodymai), jog J. S. konfliktavo su R. S., grasindavo jam ir netgi nekentė jo; tai vaizdžiai iliustruoja J. S. rašytų R. S. SMS žinučių turinys, todėl ji turėjo motyvą organizuoti Č. K. nužudyti R. S. (nuosprendžio 23 l.). Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad J. S. organizavo R. S. nužudymą dėl tarp jų buvusių asmeninių nesutarimų, todėl J. S. nusikalstamą veiką iš BK 24 straipsnio 4 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto perkvalifikavo į 24 straipsnio 4 dalį, 129 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija), Č. K. – iš BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto į 129 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija). Toks sprendimas motyvuotas tuo, kad civilinėse bylose Nr. 2-1198-764/2007 ir Nr. 2-4-424/2009 nėra duomenų, jog ieškinio reikalavimai dėl santuokoje įgyto turto padalinimo kaip nors galėjo turėti įtakos R. S. nužudymui dėl savanaudiškų paskatų, nes J. S. net teoriškai R. S. mirties atveju negalėjo pretenduoti į jo turto dalį bendroje jungtinėje buvusių sutuoktinių nuosavybėje (teisė į paveldėjimą būtų atsiradusi nužudytojo vaikams), o grįsti dėl šios dalies nuosprendį vien tik liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais draudžia įstatymas (BPK 301 straipsnio 2 dalis). Su tokia tinkamai motyvuota teismo išvada nėra pagrindo nesutikti. Šiame kontekste pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog R. S. su J. S. bylinėjosi teisme dėl turto, savaime nepatvirtina J. S. siekio R. S. nužudyti dėl savanaudiškų paskatų.

Taigi nėra teisinio pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas J. S. nusikalstamą veiką iš BK 24 straipsnio 4 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto į 24 straipsnio 4 dalį, 129 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija), Č. K. – iš BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto į 129 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija), nesilaikė iš BPK 20 straipsnio 5 dalies kylančių reikalavimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Prokurorė kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį ir konstatuodamas, kad R. S. nužudymas padarytas veikiant paprasta bendrininkų grupe, padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų. Kasatorė prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeičiant J. S. veikos kvalifikaciją į BK 24 straipsnio 4 dalį.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nusikalstama veika padaryta veikiant ne organizuota grupe, kaip buvo inkriminuota kaltinime, bet bendrininkų grupe, ir tai pripažino nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Nuosprendyje nepateikti tokios bendrininkavimo formos nustatymo motyvai. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad J. S. ne organizavo nužudymą, bet sukurstė Č. K. tai padaryti, pažadėdama jam atlygį, todėl jos veiksmus perkvalifikavo iš BK 24 straipsnio 4 dalies į šio straipsnio 5 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų apie organizuotos grupės buvimą, nes nuteistieji veikė paprasta bendrininkų grupe. Šis teismas nustatė, kad J. S. organizavo R. S. nužudymą suradusi nusikaltimo vykdytoją Č. K., nurodžiusi jam nužudymo būdą bei kontroliuodama jo veiksmus, bendraudama su juo mobiliojo ryšio telefonu, panaudojant specialiai pakeistą SIM kortelę.

Taigi, nors prokurorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nuteistieji veikė paprasta bendrininkų grupe, ir prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeičiant J. S. veikos kvalifikaciją į BK 24 straipsnio 4 dalį, tačiau, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, šis teismas taip pat nustatė, kad nuteistieji veikė bendrininkų grupe.

Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija, galiojusi nusikalstamos veikos padarymo metu) organizuota grupe laikytinas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje dviejų ar daugiau asmenų susitarimas daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, kai kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Inkriminuojant organizuotą grupę, visais atvejais reikia įvertinti grupės organizuotumo lygį. Tai vertinamasis požymis, kurį teismas nustato, įvertinęs faktines bylos aplinkybes. Pagal susiformavusią teismų praktiką organizuotai grupei būdingas išankstinis susitarimas, t. y. susitarimas iki veiksmų atlikimo, be to, toks susitarimas turi būti nelaikino pobūdžio. Pastovumas, tai dar vienas organizuotai grupei priskiriamas požymis, pasireiškiantis grupės nusikalstamų ryšių ilgalaikiškumu ir tvirtumu. Organizuotai grupei, be kitų požymių, taip pat būdingas veiklos planavimas, vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas grupės viduje ir kt. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-230/2011).

Pagal nagrinėjamoje byloje teismų nustatytas aplinkybes nėra pagrindo pripažinti, kad nuteistieji veikė organizuota grupe, nes tarp šių asmenų nebuvo susiformavusių ilgalaikių ir tvirtų nusikalstamų ryšių, aukšto organizuotumo lygio. Taigi sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje nėra jokių duomenų apie organizuotos grupės buvimą.

Pritartina prokurorei, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog R. S. nužudymas padarytas, nuteistiesiems veikiant bendrininkų grupe. Pažymėtina, jog vienas būtinų bendrininkų grupės požymių yra tai, kad ją sudaro bent du vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes J. S. atliko organizatorės, o Č. K. – vykdytojo vaidmenį, dėl to bendrininkų grupės požymis nuteistiesiems inkriminuotas neteisingai. Tačiau vertinant minėtą teisinę situaciją kartu pažymėtina, kad nors teismas ir nepagrįstai konstatavo, jog R. S. nužudymas padarytas nuteistiesiems veikiant bendrininkų grupe, tačiau baudžiamąjį įstatymą kvalifikuodamas nuteistųjų padarytas nusikalstamas veikas pritaikė tinkamai: J. S. nusikalstamą veiką kvalifikavo kaip nužudymo organizatorės pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 129 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija), Č. K. – kaip nužudymo vykdytojo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija). Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jie nužudymą padarė veikdami bendrininkų grupe. Ši aplinkybė šalintina iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio. Tačiau kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad ir pašalinus iš nuosprendžio šią atsakomybę sunkinančią aplinkybę nuteistiesiems paskirtos bausmės yra proporcingos jų padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui, atitinka bausmės tikslus, yra teisingos ir todėl nėra teisinio pagrindo jas švelninti.

Taigi ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog R. S. nužudymas padarytas nuteistiesiems veikiant bendrininkų grupe, savaime nesudaro pagrindo keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio.

Nuteistosios J. S. gynėjas kasaciniame skunde taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nustatęs, jog J. S. buvusio sutuoktinio nužudymą organizavo ne dėl savanaudiškų paskatų, bet dėl asmeninių nesutarimų, iš esmės pakeitė kaltinimo konstrukciją bei pažeidė teisę į gynybą, nes šis teismas apie J. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo motyvų bei tikslų ir apie galimą nusikalstamos veikos kvalifikacijos pakeitimą jos neinformavo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog R. S. buvo nužudytas nuteistiesiems J. S. ir Č. K. veikiant dėl savanaudiškų paskatų. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog nepasitvirtino kaltinimo dalis dėl nužudymą kvalifikuojančio požymio – savanaudiškų paskatų, o pirmosios instancijos teismas patikimų ir leistinų įrodymų, patvirtinančių savanaudiškas paskatas, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad J. S. organizavo R. S. nužudymą dėl tarp jų buvusių asmeninių nesutarimų, todėl J. S. nusikalstamą veiką iš BK 24 straipsnio 4 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto perkvalifikavo į 24 straipsnio 4 dalį, 129 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija), Č. K. – iš BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto į 129 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija). Apeliacinės instancijos teisme padarytas veikos kvalifikavimo pakeitimas palyginus su įtvirtintu kaltinamajame akte ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pasireiškė tuo, kad perkvalifikuojant nuteistųjų nusikaltimus buvo pašalinta nužudymą kvalifikuojanti aplinkybė – nužudymas dėl savanaudiškų paskatų. Taigi šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje perkvalifikuojant nuteistųjų nusikalstamas veikas nebuvo nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, nekeisdamas nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, nuteistųjų veikas perkvalifikavo pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą, kuriame nustatytų nusikalstamos veikos požymių visuma yra kaltinamajame akte nurodyto baudžiamojo įstatymo nustatytų požymių visumos dalis.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, vertindamas, ar BPK 255 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nenustatytas draudimas nuteisti kaltinamąjį pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta, neprieštarauja Konstitucijai, pažymėjo, jog, kitas baudžiamasis įstatymas, numatantis lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, pagal kurį kvalifikuojama kaltinamojo veika, kai iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės, nuo nurodytojo kaltinamajame akte ir teisėjo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje gali skirtis įvairiai, kaip antai: jame gali nebūti atskirų BK straipsnių, jų dalių, punktų, atskirų nusikalstamos veikos požymių (pvz., baudžiamosios teisės doktrinoje vadinamų kvalifikuojančiais); jame gali būti nustatyti kitokie nusikalstamos veikos požymiai, lengvinantys kaltinamojo teisinę padėtį (pvz., kad nusikalstama veika padaryta ne tyčia, o dėl neatsargumo); jame gali būti nustatyti nauji nusikalstamos veikos požymiai, lengvinantys kaltinamojo teisinę padėtį (pvz., baudžiamosios teisės doktrinoje vadinami privilegijuojančiais), ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės. Taip pat buvo konstatuota, kad teismo taikomo baudžiamojo įstatymo, numatančio lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, ir įstatymo, nurodyto kaltinamajame akte, santykis gali būti dvejopas:

1) teismo taikomo baudžiamojo įstatymo nustatytų nusikalstamos veikos požymių visuma yra kaltinamajame akte nurodyto baudžiamojo įstatymo nustatytų požymių visumos dalis;

2) teismo taikomame baudžiamajame įstatyme nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme. Teismas pabrėžė, kad situacija, kai iš esmės nekeičiant nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių kaltinamojo veika perkvalifikuojama pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatytų nusikalstamos veikos požymių visuma yra kaltinamajame akte nurodyto baudžiamojo įstatymo nustatytų požymių visumos dalis, traktuotina kaip nesudaranti prielaidų pažeisti kaltinamojo teisę žinoti kaltinimą ir jo teisę į gynybą.

Šioje situacijoje kaltinamajam sudaromos sąlygos žinoti, kuo jis yra kaltinamas, ir turėti galimybę gintis nuo visų kaltinimo dalių: ginčyti tiek nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, tiek atskirus baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos požymius, tiek jų visumą. Buvo padaryta išvada, kad nėra pagrindo teigti, jog pagal Konstituciją įstatyme turi būti nustatyta, kad apie tokio veikos perkvalifikavimo galimybę kaltinamajam teisiamajame posėdyje turi būti iš anksto pranešta (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).

Taigi darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas J. S. nusikalstamą veiką iš BK 24 straipsnio 4 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto į 24 straipsnio 4 dalį, 129 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija), Č. K. – iš BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto į 129 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija), šių asmenų teisės į gynybą nepažeidė.

Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis), ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, įrodymų vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad nuteistasis Č. K. ir jo gynėja kasaciniame skunde dėl Č. K. nuteisimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį iš esmės ginčija teismų nustatytas faktines aplinkybes, nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu, pateikia įvykio savo versijas. Antai, pavyzdžiui, kasatoriai teigia, kad teismai netinkamai nustatė faktines savavaldžiavimo padarymo aplinkybes, neįrodė, jog Č. K., įeidamas į R. B. namus, turėjo tikslą įstatymui prieštaraujančiu būdu išreikalauti J. S. priklausančius daiktus, nes jis tik gynėsi nuo nukentėjusiųjų, kurie puolė su peiliu ir kirviu. Taip pat, pavyzdžiui, kasatorių manymu, ši veika turėtų kvalifikuojama kaip R. B., E. K. ir L. G. chuliganiškas elgesys nenorint grąžinti pasisavintų daiktų.

Šie ir kiti kasacinio skundo argumentai, kurie iš esmės reiškia prašymą kasacinės instancijos teismui nustatyti kitokias faktines aplinkybes, negu nustatė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, iš naujo ištirti įrodymus, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko, todėl paliekami nenagrinėti.

Remiantis jau minėtais argumentais paliekami nenagrinėti ir kasatorių kasacinio skundo teiginiai, kuriais ginčijama teismo nustatyta aplinkybė, kad R. S. buvo nušautas nuosprendyje nurodytu ginklu ir kulkomis.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios J. S. gynėjo Adomo Liutvinsko, nuteistojo Č. K. ir jo gynėjos Vitos Neverauskaitės, Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės Ritos Aliukonienės kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Vladislovas Ranonis

Armanas Abramavičius